Prašymo Nr. 1B-6/2019

Administracinė byla Nr. I-1654-621/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02877-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 36; 52.1.4.; 55.2

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,

sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. J.,

nedalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. J. (toliau - ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 18-IL-40-00912-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl A. J. 2018 m. rugsėjo 28 d. prašymo priimti naują sprendimą - išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžius, graižtvinius ir kombinuotus šaunamuosius ginklus). Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus reikalavimus. Skundžiamu sprendimu pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsisakyta išduoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, kaip nesančiam nepriekaištingos reputacijos, nes 2010 m. vasario 5 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 25 parų areštu. Mano, kad skundžiamame sprendime pareiškėjo asmenybė vertinta ir Įstatymas taikytas labai formaliai. Pripažintina, kad skundžiamas sprendimas yra formaliai teisėtas, bet jis nėra teisingas. Pareiškėjo gyvenimas iki įvykio, už kurį buvo nuteistas, ir po jo, yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjo padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, pareiškėjas nėra linkęs nei nusikalsti, nei daryti administracinius nusižengimus. Iš 2010 m. vasario 5 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas nusikalto 2009 metais, beveik prieš 10 metų. Dėl savo neapgalvoto poelgio, vedino smalsumo, apgailestavo ir dėl įvykdyto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi iki šiol. Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, pareiškėjo veiksmus ir skyrė tokią bausmę, kurios pareiškėjas buvo vertas - 25 paras arešto. Bausmę atliko 2010 m. kovo 8 d. suėjus įstatyme numatytam terminui, teismui pateikė prašymą dėl teistumo panaikinimo. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. prašymą išnagrinėjo, priėmė nutartį, kuria nutarė A. J. teistumą pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendį, kuriuo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas 25 parų arešto bausme, panaikinti nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. Teistumas yra išnykęs, pagal BK nuostatas pareiškėjas laikomas neteistu. 2013 m. kovo 20 d. išlaikė egzaminą ir pareiškėjui buvo išduotas medžiotojo bilietas, o nuo 2014 m. gegužės mėnesio yra (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio narys. Atsižvelgiant į tai, mano esant pagrindui pripažinti, jog 2010 m. vasario 5 d. nuosprendis neturėtų visą gyvenimą riboti pareiškėjo teisės gauti leidimą laikyti (nešiotis) medžioklinį ginklą, nes toks ribojimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Bet koks ribojimas turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimuose yra pasisakyta, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė visada būtų imperatyviai tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai, nes ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas. Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje N r. A(556) -773/2007). Prašo skundą tenkinti.

Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad atliekant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-03-01 įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 12 punkte nurodytus patikrinimus, gautas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie A. J., kuriame pateikta informacija, kad A. J. 2010-02-05 Radviliškio rajono teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta galutinė bausmė - areštas 25 paras, į bausmės laiką įskaitant 1 sulaikymo parą. Vadovaujantis Taisyklių 16 punktu (Jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo) ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio (Teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 dalies (B ir C kategorijų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo) 2 punktu (nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 straipsnio (Nepriekaištingos reputacijos asmuo) 2 dalies (Nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo) 4 punktu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo), A. J. atsisakyta išduoti laikyti (nešiotis) ginklus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas abejoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo dalimi, kad asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, šio asmens teistumui išnykus, jis ir toliau neapibrėžtą laikotarpį nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus atsisakyta išduoti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 18-IL-40-00913-e, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau - ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu (b. l. 5).

Atsakovo sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu padarius nesunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje. Vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo nuteistas, atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka aukščiau minėtame įstatyme įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas areštu 25 paroms. Nuosprendis įsiteisėjo. Radviliškio rajono apylinkės teismas A. J. teistumą pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendį, kuriuo jis pagal BK 253 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas 25 parų arešto bausme, panaikino nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d.

Pažymėtina, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, galiojo Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija), kurio 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtina nuostata, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu buvo įtvirtinta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Nagrinėjamu atveju nekvestionuojamas faktas dėl pareiškėjo nuteisimo ar aplinkybės, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjo teistumui išnykus, jis ir toliau nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, jam toliau neapibrėžtą laiką taikomi apribojimai įsigyti ginklą. Pažymėtina, kad pagal minėtą teisinį reguliavimą, atsiradus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytoms sąlygoms, teismui, sprendžiančiam, ar sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, yra teisėtas ir pagrįstas, užkertamas kelias įvertinti visas kitas administracinei bylai reikšmingas aplinkybes, įskaitant ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą asmens teistumas jau yra išnykęs.

Teismui, įvertinusiam galiojantį teisinį reguliavimą ir bylos aplinkybes, kyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos nuostatos, pagal kurią nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padariusiu nesunkų nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, vertinant ją kartu su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, atitikimo ir neprieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir - svarbiausia - tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarimas). Taigi pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis teise - Konstitucija, įstatymais ir kt., atsižvelgdamas į bylos aplinkybes priimti teisingus sprendimus, o iškilus abejonėms dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai - kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimas).

Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos bei paisyti proporcingumo principo, nustatydamas sąlygas, ribojančias asmenų teisę įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus bei šaudmenis.

Teismo vertinimu, ginčijamos normos sukeliamos teisinės pasekmės yra neproporcingos, kadangi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl nepriekaištingos reputacijos apskritai užkerta asmeniui, teistam už atitinkamą nusikaltimą, galimybę kada nors įsigyti ginklą. Tokiu atveju susiklosto situacija, kad net ir faktiškai po konkrečios nusikalstamos veikos padarymo pasikeitus asmens gyvenimo aplinkybėms bei jo asmenybei, asmuo ir toliau patirs nepagrįstus savo teisių ribojimus, bus ir toliau baudžiamas už padarytą nusikalstamą veiką, kurios bausmę jau yra atlikęs, o tai yra neproporcinga priemonė siekiamam tikslui - užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, apsaugoti nuo grėsmės patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį.

Nagrinėjamu atveju yra svarbi Konstitucinio Teismo pozicija, ar pats asmens nuteisimo faktas (biografijos faktas) gali būti pagrindas asmens teisių ir laisvių ribojimui, ir ar šio fakto pagrindu nustatytas ribojimas gali būti neterminuotas - iki gyvos galvos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nenumato nei termino, nei galimybės iš naujo peržiūrėti reikšmingas aplinkybes dėl šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų apribojimų, tai leidžia pagrįstai abejoti, ar šie apribojimai atitinka Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011-01-06 sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 34932/04, pažymėjo, kad „Atsižvelgiant į visas pirmiau minėtas aplinkybes, ypač į nuolatinį ir negrįžtamą draudimo pareiškėjui būti renkamam į parlamentą pobūdį, Teismas nustato, kad šis apribojimas yra neproporcingas, ir daro išvadą, kad buvo pažeistas 1 Protokolo 3 straipsnis“.

Pažymėtina, kad toks apribojimas, t. y. nenustatant termino bei galimybės sprendimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą priimančiai institucijai ir / ar teismui priimti sprendimą dėl šių apribojimų netaikymo, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja konstituciniams teisingumo bei teisinės valstybės principams.

Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai - teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2014 m. gegužės 8 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju galiojančiam teisiniam reguliavimui nesuteikiant galimybės individualizuoti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos uždraudimo sankcijos, net jei jos tolimesnis taikymas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) (pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu asmens teistumas yra išnykęs, jis sėkmingai integravęsis į visuomenę, turintis tvirtus socialinius santykius, nepadaręs naujų teisės pažeidimų ir nekeliantis jokio pavojaus visuomenei) ir dėl to neteisingas, neleidžia daryti išvados, kad įstatymų leidėjui nustačius aukščiau minėtą teisinį reguliavimą buvo užtikrinti asmenų teisėti lūkesčiai, teisinis tikrumas, gerbiamos jų teisės ir teisėti interesai, t. y. sudedamieji konstitucinio teisinės valstybės principo elementai. Priešingai, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką ir atlikęs jam paskirtą bausmę, dėl šiuo metu galiojančios neproporcingos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos patiria nepagrįstus suvaržymus ir nors bausmės atlikimas bei teistumo išnykimas turėtų sąlygoti teigiamus pokyčius, t. y. teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog asmuo galės būti pilnaverčiu ir pilnateisiu visuomenės nariu, susiklosto situacija, kad asmuo ir toliau patiria ir galimai visą likusį gyvenimą patirs nepagrįstus jo teisių ribojimus.

Teismo vertinimu, toks teisinis reglamentavimas, kuriuo neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir tuo aspektu, kad ši negatyvi prevencinio pobūdžio priemonė („uždraudimo sankcija“) gali būti skiriama nepagrįstai neapibrėžtu laikotarpiu, tuo pažeidžiant teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą, esantį konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu išspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Jeigu kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo dalis, kad asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, vertinant jį kartu su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Pažymėtina, kad Konstituciniame Teisme yra priimtas iš esmės analogiškas Regionų apygardos administracinio teismo prašymas (Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-7582-644/2018).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 3 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo dalis, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažįstamas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, vertinant jį kartu su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Sustabdyti administracinę bylą Nr. eI-1654-621/2019 (teisminio proceso numeris 3-64-3-02877-2018-1) pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą pagal šį prašymą ir įsigalios joje priimtas nutarimas (sprendimas).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Žanas Kubeckas

Arvydas Martinavičius

Virginijus Stankevičius