Prašymo Nr. 1B-1/2020

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI

Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius

Pareiškėjas

1/5 visų Seimo narių grupė

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

Pareiškėjų atstovas

Simonas Gentvilas, Seimo narys

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

El. p. simonas.gentvilas@lrs.lt

Tel.

Ginčijamus aktus priėmusi valstybės institucija

Lietuvos Respublikos Seimas

Gedimino pr. 53, LT-01109 Vilnius

PRAŠYMAS

2020 m. sausio 14 d. Nr. S-2020-194

Ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja:

1) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13, Nr. IX-2112, TAR, 2004, Nr. 1041010ISTA0IX-2112) 3 straipsnio 4 dalies nuostata: „Šio straipsnio 3 dalis netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams“ ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012-09-18, Nr. XI-2220, suvestinė redakcija iki 2020-03-31, TAR, 2012-09-22, Nr. 1121010ISTA0XI-2220) 20 straipsnio 3 dalies nuostata: „Ši nuostata netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“.

2) 2019 m. gruodžio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX -675 2, 4, 12, 14, 30, 31,55, 56(1) straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38(3), 40(2), 56(2 ) straipsniais įstatymo (2019-12-17, Nr. XIII-2694, TAR, 2019-12-30, Nr. 2019-21550) 13 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ji numato, kad 2019 m. gruodžio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 12, 14, 30, 31, 55, 56(1) straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38(3),40(2), 56(2) straipsniais įstatymo 7 straipsnis, kuriuo Pelno mokesčio įstatymas papildytas 38(3) straipsniu, įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d.

3) 2019 m. gruodžio 3 d. priimto Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 9, 10, 26, 35, 37, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-03, Nr. XIII-2581, TAR, 2019-12-12, Nr. 2019-20017) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jos numato, kad Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 9, 10, 26, 35, 37, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymo 4, 5 straipsniai įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., o 3 straipsnis įsigalioja 2020 m. kovo 1 d.

4) 2019 m. gruodžio 5 d. priimto Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-05, Nr. XIII-2612, TAR, 2019-12-19, Nr. 2019-20642) 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ji numato, kad Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30,31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo 8 straipsnis, kuriuo pakeista Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis, įsigalioja nuo 2020 m. kovo 1 d.

5) 2019 m. gruodžio 12 d. priimto Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-12, Nr. XIII-2653, TAR, 2019-12-27, Nr. 2019-21307) 3 straipsnio 1 dalis, kuri numato, kad įstatymas įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d.

6) 2018 m. birželio 28 d. priimto Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo (2018-06-28, Nr. XIII-1335, TAR, 2018-06-30, Nr. 2018-10977) 7 straipsnio 2 dalis tiek, kiek ji numato, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6,16,20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kuri buvo pakeista 2019 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1335 2, 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-12, Nr. XIII-2649, TAR, 2019-12-21, Nr. 2019-20990) 1 straipsnio 1 dalimi, įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d.

7) Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija).

8) 2019 m. gruodžio 5 d. priimto Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-05, Nr. XIII-2612, TAR, 2019-12-19, Nr. 2019-20642) 1 straipsnis, kuris numato, kad keičiamas Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 straipsnis, kuris pakeičia Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalį.

I. Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. balandžio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (2004-04-13, Nr. IX-2112, TAR, 2004, Nr. 1041010ISTA0IX-2112) (toliau - Mokesčių administravimo įstatymas).

Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalys, kurios nuo įstatymo priėmimo nebuvo keistos, numato, kad:

„3. Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos.

4. Šio straipsnio 3 dalis netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams bei teisės aktams, kurie derinami su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis“.

Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. rugsėjo 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymą (2012-09-18, Nr. XI-2220, suvestinė redakcija iki 2020-03-31, TAR, 2012-09-22, Nr. 1121010ISTA0XI-2220) (toliau - Teisėkūros įstatymas).

Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis, kuri nuo įstatymo priėmimo nebuvo keista, išdėstyta taip:

„3. Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigalioja ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos. Ši nuostata netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams ir teisės aktams, kuriais Lietuvos nacionalinė teisė derinama su Europos Sąjungos teise“.

Prašome ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata: „Šio straipsnio 3 dalis netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams“ ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata: „Ši nuostata netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, numatančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

Prašymą grindžiame toliau dėstomais teisiniais argumentais.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, mokesčių įstatymai, nustatantys naujus mokesčius, naujus mokesčio tarifus, mokesčio lengvatas, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigalioja ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo oficialaus paskelbimo dienos. Tai bendra taisyklė. Tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje yra numatyta išimtis, nurodanti, kad ši norma netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams.

Taigi pagal ginčijamas įstatymų nuostatas nauji mokesčiai, galiojančių mokesčių įstatymų pakeitimai, didinant mokesčių tarifus, naikinant lengvatas ir kt., gali įsigalioti kitą dieną po jų paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu nebus numatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Vadinasi, Seimas turi teisę spręsti, ar numatyti vėlesnę naujų mokesčių įstatymų, jų pakeitimų įsigaliojimo datą, ar jos nenumatyti. Jeigu vėlesnė įsigaliojimo data nebus numatyta, nauji mokesčių įstatymai, jų pakeitimai, numatantys inter alia didesnius mokesčio tarifus, panaikinantys lengvatas ir kitaip pabloginantys mokesčio mokėtojo padėtį, priimti su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, gali įsigalioti praėjus labai mažai laiko po jų priėmimo, jie gali įsigalioti kitą dieną, kai tik bus oficialiai paskelbti, pavyzdžiui, yra galima situacija, kai nustačius naują mokestinį teisinį reguliavimą, tokį reglamentavimą nustatantis įstatymas paskelbiamas Teisės aktų registre gruodžio 31 d., o įsigalioja jau sausio 1 d., t. y. kitą dieną, kuri dar yra ir nedarbo diena.

Toks teisinis reguliavimas, mūsų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, konkrečiai, konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas apima teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus (Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d., 2006 m. sausio 16 d., 2004 m. gruodžio 13 d nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai reikalauja, jog teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Tai ypač svarbu priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims. Taigi, tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus“ (Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas).

Kiek laiko prisitaikymui derėtų palikti kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti vertinama atsižvelgiant į daugelį aplinkybių: įstatymo paskirtį teisės sistemoje ir juo reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį, subjektų, kuriems jis taikytinas, ratą ir jų galimybes pasirengti naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimui, kitas svarbias aplinkybes. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad „skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, įsigaliojimas turėtų būti labiau išimtis, grindžiama ir pateisinama ypatingomis objektyviomis aplinkybėmis, nei taisyklė“. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali prireikti numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą; asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises“ (Konstitucinio Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarimas).

Nurodyta konstitucinė doktrina reiškia inter alia tai, kad mokesčio mokėtojai pagal Konstituciją turi teisę pagrįstai tikėtis, kad mokesčiai, jų tarifai, lengvatos ir kitos esminės mokesčių sąlygos tam tikrą laiką nebus keičiami, nebent būtų nustatomos palankesnės sąlygos mokesčių mokėtojams. Mokesčių mokėtojai iš anksto planuoja savo ūkinę veiklą, jos išlaidas, sudaro sandorius ir prisiima įsipareigojimus, todėl jie turi teisę tikėtis, kad tam tikrą laikotarpį mokesčių našta nedidės, o jeigu bus nustatyti nauji mokesčiai, padidinti jų tarifai ar kitaip pabloginta mokesčių mokėtojų padėtis, bus nustatytas protingas pereinamasis laikotarpis (vacatio legis), per kurį jie galės pasirengti mokesčių pakeitimams. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas).

Kaip pažymėta Konstitucinio teismo jurisprudencijoje, skubus įstatymų, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims, įsigaliojimas turėtų būti išimtis, grindžiama ir pateisinama tik ypatingomis, objektyviomis aplinkybėmis, o ne taisyklė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas įstatymų leidybos procedūrų atžvilgiu taip pat yra nustatęs, kad Seimas, reglamentuodamas įstatymų leidybos procedūrą, gali nustatyti tokį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektų svarstymo ypatingos skubos tvarka teisinį reguliavimą, pagal kurį tokia tvarka galėtų būti taikoma tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, kaip antai įvedant arba įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, skelbiant arba paskelbus mobilizaciją, priimant sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas ginkluoto užpuolimo atveju ir (ar) prireikus itin skubiai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, stichinės nelaimės ar kitomis ekstremaliomis aplinkybėmis, kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai. Kitoks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai galėtų būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais arba būtų leidžiama įstatymų ir kitų Seimo aktų projektus, svarstomus ypatingos skubos tvarka, priimti neužtikrinus Seimo vidinės prevencinės jų atitikties Konstitucijai kontrolės, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančiais įstatymų leidybos proceso viešumo ir skaidrumo, įstatymų ir kitų Seimo aktų kokybės reikalavimais. Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams (Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimas).

Atitinkamai, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, kad naujų mokesčių įstatymų ir esančių mokesčių įstatymų pakeitimams, priimtiems su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, netaikoma bendra įsigaliojimo po 6 mėnesių taisyklė, mūsų nuomone, nėra konstituciškai pagrįsta. Pastaroji išimtis prieštarauja Konstitucijai, nes nenumato tam tikro protingo pereinamojo laikotarpio (vacatio legis) mokesčių įstatymų pakeitimų įsigaliojimui, per kurį mokesčių mokėtojai galėtų pasirengti mokesčių pakeitimams. Nurodyta išimtis pažeidžia teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl įstatymų leidybos procesų, manytina, kad nauji mokesčių įstatymai ar galiojančių mokesčių įstatymų pakeitimai, numatantys inter alia didesnius mokesčio tarifus, galėtų įsigalioti praėjus nuo jų priėmimo labai trumpam laikotarpiui, t. y. nenustačius tam tikro protingo pereinamojo laikotarpio (vacatio legis), tik išimtiniais, konstituciškai pagrįstais atvejais, t. y. kai būtina nedelsiant užtikrinti ne bet kokius, o tik gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės poreikius, kurių neįmanoma užtikrinti neįvedus naujų mokesčių, nepadidinus mokesčių tarifų, nepaikinus mokesčio lengvatų, kitaip nepabloginus mokesčio mokėtojo padėties.

Vadovaujantis viskuo, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, kad naujų mokesčių įstatymų ir esančių mokesčių įstatymų pakeitimams, priimtiems su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, netaikoma bendra įsigaliojimo po 6 mėnesių taisyklė, turėtų būti pripažįstama prieštaraujančia konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

II. Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 12, 14, 30, 31, 55, 56(1) straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38(3), 40(2), 56(2) straipsniais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 9, 10, 26, 35, 37, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. gruodžio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 (toliau - Pelno mokesčio įstatymas) 2, 4, 12, 14, 30, 31,55, 56(1) straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38(3), 40(2), 56(2) straipsniais įstatymą (2019-12-17, Nr. XIII-2694, TAR, 2019-12-30, Nr. 2019-21550) (toliau - Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas). Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas paskelbtas 2019 m. gruodžio 30 d.

Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas papildė Pelno mokesčio įstatymą 38(3) straipsniu, kuris įtvirtino, kad pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymą veikiantys bankai, tarp jų užsienio komercinių bankų filialai, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą veikiančios kredito unijos ir pagal Lietuvos Respublikos centrinių kredito unijų įstatymą veikiančios centrinės kredito unijos privalo mokėti papildomą kredito įstaigų pelno mokestį, kuris apskaičiuojamas pastarajame straipsnyje numatyta tvarka. Pagal Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnis, kuriuo Pelno mokesčio įstatymas papildytas identifikuotu 38(3) straipsniu, įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d., t. y. po vienos dienos po Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo paskelbimo Teisės aktų registre.

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. gruodžio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 (toliau - Akcizų įstatymas) 9, 10, 26, 35, 37, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymą (2019-12-03, Nr. XIII-2581, TAR, 2019-12-12, Nr. 2019-20017) (toliau - Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas). Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas paskelbtas 2019 m. gruodžio 12 d.

Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas įtvirtino šiuos akcizų tarifų pakeitimus (padidinimus): (i) 3 straipsnis pakeitė Akcizų įstatymo 26 straipsnio 1 dalį ir įtvirtino, kad etilo alkoholiui taikomas 2 025 eurų už gryno etilo alkoholio hektolitrą akcizų tarifas (iki tol buvo taikomas 1 832 eurų akcizų tarifas); (ii) 4 straipsnis pakeitė Akcizų įstatymo 35 straipsnio 1 punktą ir įtvirtino, kad bešviniam benzinui taikomas 466 eurų už 1 000 litrų produkto tarifas (iki tol buvo taikomas 434,43 euro akcizų tarifas); (iii) 5 straipsnis pakeitė Akcizų įstatymo 37 straipsnį ir įtvirtino, kad gazoliams taikomas 372 eurų už 1 000 litrų produkto akcizų tarifas (iki tol buvo taikomas 347 eurų akcizų tarifas), o gazoliams, skirtiems naudoti žemės ūkio veiklos, įskaitant akvakultūros ar verslinės žvejybos vidaus vandenyse veiklą, subjektams žemės ūkio produktų gamybai, taikomas 60 eurų už 1 000 litrų produkto akcizų tarifas, per vienus metus neviršijant Vyriausybės nustatytų gazolių kiekių (iki tol buvo taikomas 56 eurų akcizų tarifas).

Pagal Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 4 ir 5 straipsniai, kuriais padidinti etilo alkoholiui ir gazoliams taikomi akcizų tarifai, įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus mažiau nei mėnesiui nuo Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo paskelbimo. Pagal Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnis, kuriuo padidintas etilo alkoholiui taikomas akcizo tarifas, įsigalioja nuo 2020 m. kovo 1 d., t. y. praėjus mažiau nei 3 mėnesiams nuo Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo paskelbimo.

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. gruodžio 5 d. priėmė Akcizų įstatymo 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymą (2019-12-05, Nr. XIII-2612, TAR, 2019-12-19, Nr. 2019-20642) (toliau - Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas). Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas paskelbtas 2019 m. gruodžio 19 d.

Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnis pakeitė Akcizų įstatymo 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 straipsnį ir įtvirtino, kad Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalimi yra keičiamas (didinimas) kaitinamojo tabako produktams taikomas akcizų tarifas ir jis lygus 113,2 euro už kilogramą tabako (iki tol buvo taikomas 68,6 euro akcizų tarifas). Pagal Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Akcizų įstatymo 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 straipsnis (kuris ir buvo pakeistas Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu), kuriuo padidintas kaitinamojo tabako produktams taikomas akcizų tarifas, įsigalioja nuo 2020 m. kovo 1 d., t. y. praėjus mažiau nei 3 mėnesiams nuo Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo paskelbimo.

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 (toliau - Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas) 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymą (2019-12-12, Nr. XIII-2653, TAR, 2019-12-27, Nr. 2019-21307) (toliau - Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas). Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas paskelbtas 2019 m. gruodžio 27 d.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeista Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, kuria padidintas mokesčio tarifas, numatant, kad jis yra nuo 0,5 procento iki 3 procentų nekilnojamojo turto mokestinės vertės (iki tol mokesčio tarifo intervalas buvo nuo 0,3 procento iki 3 procentų). Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsniu pakeistas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktai, sumažinant fiziniams asmenims priklausančio nekilnojamojo turto vertę, kuriam netaikomas mokestis, numatant, kad: (i) fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, neviršijanti 150 000 eurų (iki tol buvo neviršijanti 220 000 eurų); (ii) asmenims, auginantiems tris ir daugiau vaikų (įvaikių) iki 18 metų, ir asmenims, auginantiems neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, taip pat vyresnį neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, nuosavybės teise priklausančio ar jų įsigyjamo šios dalies 6 punkte nurodyto nekilnojamojo turto bendra vertė, neviršijanti 200 000 eurų (iki tol buvo neviršijanti 286 000 eurų). Pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, įstatymas, kuris įtvirtino mokestinius pakeitimus, įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d., t. y. praėjus 4 dienoms po Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo paskelbimo.

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. gruodžio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau - Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1335 (toliau - Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas) 2, 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymą (2019-12-12, Nr. XIII-2649, TAR, 2019-12-21, Nr. 2019-20990) (toliau - Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas paskelbtas 2019 m. gruodžio 21 d.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kuri savo ruožtu pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1(1) dalį ir padidino mokėtiną gyventojų pajamų mokestį, o būtent numatė, kad įstatymų apmokestinama gyventojo metinė pajamų dalis, neviršijanti 84 vidutinių šalies darbo užmokesčių dydžio sumos, taikomos apdraustųjų asmenų 2020 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą; o metinė pajamų dalis, viršijanti 84 vidutinių šalies darbo užmokesčių dydžio sumą, taikomą apdraustųjų asmenų 2020 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, apmokestinama taikant 32 procentų pajamų mokesčio tarifą. Iki Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo galiojusi redakcija numatė mažesnį gyventojų pajamų mokestį, o būtent, jog apmokestinama metinė pajamų dalis, viršijanti 120 vidutinių šalies darbo užmokesčių dydžio sumos, taikomos apdraustųjų asmenų 2019 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, buvo apmokestinama taikant 20 procentų pajamų mokesčio tarifą, o metinė pajamų dalis, viršijanti 120 vidutinių šalies darbo užmokesčių dydžio sumą, taikomą apdraustųjų asmenų 2019 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų bazei skaičiuoti, buvo apmokestinama taikant 27 procentų pajamų mokesčio tarifą.

Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, aprašytoji Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d., t. y. po 10 dienų nuo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo paskelbimo.

Konstatavus, kad Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, prašome ištirti, ar Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, numatančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

Prašymą grindžiame toliau dėstomais teisiniais argumentais.

Visi identifikuoti įstatymai priimti kaip susiję su Lietuvos Respublikos 2020 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Visų įvardintųjų įstatymų įsigaliojimo terminai sueina, praėjus vos 1 ar kelioms dienoms ar mažiau nei 3 mėnesiams nuo atitinkamų įstatymų paskelbimo. Vadinasi, įvardintųjų įstatymų įsigaliojimo terminai numatyti ženkliai trumpesni nei 6 mėnesiai, taigi remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtimi, kad naujų mokesčių įstatymų ir esančių mokesčių įstatymų pakeitimams, priimtiems su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, netaikoma bendra įsigaliojimo po 6 mėnesių taisyklė.

Mūsų vertinimu, identifikuotų įstatymų nuostatos, numatančios mokesčių įvedimo / padidinimo įsigaliojimą per ypatingai trumpą laikotarpį, t. y., nuo 2020 m. sausio 1 d. ar 2020 m. kovo 1 d., kai nuo atitinkamo įstatymo paskelbimo yra praėję 1 diena ar mažiau nei

1 mėnesiai, nesant tam išimtinių, konstituciškai pagrįstų priežasčių, pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

Kiekvienas atsakingai savo veiklą vykdantis subjektas savo veiklą planuoja, numato galimus veiksmus, verslo plėtrą, investicijas ir pan., atsižvelgdamas į prognozuojamas pajamas bei išlaidas. Naujų mokesčių nustatymas / padidinimas nuo 2020 m. sausio 1 d. ar 2020 m. kovo 1 d. iš esmės pakeičia tokius skaičiavimus bei verslo planus, todėl prisitaikyti prie naujojo reguliavimo nėra jokių galimybių arba tai reikalauja neproporcingai didelių išlaidų.

Kredito įstaigų veikla yra iš anksto planuojama ir atitinkami finansiniai bei kiti įsipareigojimai prisiimami keleriems metams į priekį, o nurodytas Pelno mokesčio įstatymo papildytas teisinis reguliavimas, pagal kurį 5 procentų tarifu bus apmokestinamas papildomas kredito įstaigų pelnas, gali kliudyti kredito įstaigoms vykdyti jau prisiimtus finansinius ir kitus įsipareigojimus arba labai apsunkinti jų vykdymą. Lygiai tokios pačios neigiamos pasekmės gali tekti akcizų mokėtojams, nekilnojamojo turto savininkams, kuriems taip pat įsigalioja mokesčių nauji dydžiai.

Nustačius, jog kredito įstaigos moka papildomą pelno mokestį, taip pat padidinus akcizų tarifus, nekilnojamojo turto mokestį, gyventojų pajamų mokestį, tokių mokesčių subjektai turėjo konstitucinę teisę pagrįstai tikėtis, kad bus nustatytas protingas pereinamasis laikotarpis (vacatio legis), per kurį jie galės pasirengti mokėti papildomus mokesčius. Įstatymais nustačius, kad pakeitimai įsigalioja 2020 m. sausio 1 d. ar atitinkamai 2020 m. kovo 1 d., nepaisoma iš Konstitucijos kylančio reikalavimo numatyti tam tikrą protingą pereinamąjį laikotarpį (vacatio legis), per kurį gali įsigalioti mokesčių įstatymo pakeitimo įstatymai.

Nagrinėjamu atveju pastarųjų įstatymų skubiam įsigaliojimui nebuvo jokių išimtinių, konstituciškai pagrįstų priežasčių, t. y. neegzistavo gyvybiškai svarbūs visuomenės ir valstybės poreikiai, kurių buvo neįmanoma užtikrinti neįvedus naujų mokesčių, nepadidinus mokesčių tarifų, nepaikinus mokesčio lengvatų, kitaip nepabloginus mokesčio mokėtojo padėties.

Mūsų nuomone, konstatavus, kad Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, kad naujų mokesčių įstatymų ir esančių mokesčių įstatymų pakeitimams, priimtiems su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, netaikoma bendra įsigaliojimo po 6 mėnesių taisyklė, prieštarauja Konstitucijai, turėtų būti pripažinta, kad Konstitucijai prieštarauja ir įstatymų normos, kurios rėmėsi šia išimtimi ir numatė trumpus mokesčių įvedimo / pakeitimo įsigaliojimo terminus, o būtent: Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis. Taip yra todėl, nes nustačius, kad įstatymai įsigalioja 2020 m. sausio 1 d. ar 2020 m. kovo 1 d., pažeidžiami teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principai, kartu ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Taip pat yra pažeidžiama Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

III. Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnio (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) atitikties Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. gruodžio 17 d. priėmė Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 7 straipsniu papildė Pelno mokesčio įstatymą 38(3) straipsniu.

Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnis išdėstytas taip:

„38(3) straipsnis. Papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio apskaičiavimas, deklaravimas ir sumokėjimas

1. Pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymą veikiantys bankai, tarp jų užsienio komercinių bankų filialai, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą veikiančios kredito unijos ir pagal Lietuvos Respublikos centrinių kredito unijų įstatymą veikiančios centrinės kredito unijos papildomą kredito įstaigų pelno mokestį apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

2. Kredito įstaigų apmokestinamasis pelnas, apskaičiuotas iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus (išskyrus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų sąnaudų padidintų atskaitymų sumą, apmokestinamųjų pajamų sumažinimo dėl filmo arba jo dalies gamybai neatlygintinai suteiktų lėšų sumą, atskaitomą suteiktos paramos sumą ir praėjusių mokestinių laikotarpių nuostolių, atskaitomų iš mokestinio laikotarpio pajamų, sumą), apmokestinamas taikant 5 procentų papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio tarifą.

3. Apskaičiuojant pagal šį straipsnį apmokestinamą kredito įstaigų pelną, į šio Įstatymo IX(1)ir X(1) skyrių nuostatas neatsižvelgiama.

4. Šio straipsnio taikymo tikslais į kredito įstaigos pajamas neįtraukiamos pozityviosios pajamos ir gauti dividendai.

5. Papildomu kredito įstaigų pelno mokesčiu neapmokestinama šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka apskaičiuoto pelno dalis, neviršijanti 2 000 000 eurų.

6. Kredito įstaigos moka avansinį papildomą kredito įstaigų pelno mokestį. Pirmųjų dviejų mokestinio laikotarpio ketvirčių avansinis papildomas kredito įstaigų pelno mokestis sudaro po 1/4 už mokestinį laikotarpį, buvusį prieš praėjusį mokestinį laikotarpį, šiame straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuojamo papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio sumos. Trečiojo ir ketvirtojo mokestinio laikotarpio ketvirčių avansinis papildomas kredito įstaigų pelno mokestis sudaro po 1/4 už praėjusį mokestinį laikotarpį šiame straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuojamo papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio sumos. Pirmųjų dviejų mokestinio laikotarpio ketvirčių avansinio papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio deklaracija pateikiama mokesčių administratoriui ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio trečio mėnesio penkioliktą dieną. Trečiojo ir ketvirtojo mokestinio laikotarpio ketvirčių avansinio papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio deklaracija pateikiama mokesčių administratoriui ne vėliau kaip mokestinio laikotarpio devinto mėnesio penkioliktą dieną. Avansinis pelno mokestis turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą ne vėliau kaip kiekvieno mokestinio laikotarpio ketvirčio paskutinio mėnesio penkioliktą dieną.

7. Kredito įstaigos atleidžiamos nuo avansinio papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio mokėjimo už pirmąjį mokestinį laikotarpį, kaip jis suprantamas pagal šio Įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, o antrąjį mokestinį laikotarpį avansinis papildomas kredito įstaigų pelno mokestis pradedamas mokėti nuo trečiojo ketvirčio. Jeigu mokestinis laikotarpis, buvęs prieš praėjusį mokestinį laikotarpį, buvo trumpesnis negu dvylika mėnesių, apskaičiuojant avansinį papildomą kredito įstaigų pelno mokestį už tą mokestinį laikotarpį šiame straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuojamo papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio suma padalijama iš to mokestinio laikotarpio mėnesių skaičiaus ir padauginama iš dvylikos.

8. Metinė papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio deklaracija pateikiama mokesčių administratoriui iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio penkioliktos dienos. Jeigu metinėje mokestinio laikotarpio papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuota pelno mokesčio suma viršija sumokėtą to mokestinio laikotarpio avansinio papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio sumą, apskaičiuotas skirtumas sumokamas į valstybės biudžetą iki kito mokestinio laikotarpio šešto mėnesio penkioliktos dienos. Mokesčio permoka grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Paskutinio mokestinio laikotarpio papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per 30 dienų nuo veiklos pabaigos.

9. Papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio ir avansinio papildomo kredito įstaigų pelno mokesčio deklaracijų formas, jų pildymo tvarką, kartu su deklaracijomis reikalaujamus pateikti kitus duomenis nustato centrinis mokesčių administratorius.“

Prašome ištirti, ar Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnis neprieštarauja: (i) Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygiateisiškumo principą ir diskriminacijos draudimą, (ii) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, ir konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, ir (iii) Konstitucijos 69 straipsniui, numatančiam, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

Prašymą grindžiame toliau dėstomais teisiniais argumentais.

Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnyje yra nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymą veikiantys bankai, tarp jų užsienio komercinių bankų filialai, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą veikiančios kredito unijos ir pagal Lietuvos Respublikos centrinių kredito unijų įstatymą veikiančios centrinės kredito unijos (toliau kartu - bankai) moka papildomą kredito įstaigų pelno mokestį (38(3) straipsnio 1 dalis), kurio tarifas 5 procentai (38(3) straipsnio 2 dalis). Kitos šio straipsnio nuostatos reguliuoja papildomo kredito įstaigų (bankų) pelno mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kitus procedūrinius dalykus. Taigi jeigu būtų konstatuota, jog Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnio 1 dalies nuostatos, kad kredito įstaigos (bankai) moka papildomą kredito įstaigų pelno mokestį ir 38(3) straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad kredito įstaigų (bankų) papildomo mokesčio tarifas yra 5 procentai, prieštarauja Konstitucijai, tai reikštų, kad ir kitos 38(3 ) straipsnio nuostatos prieštarautų Konstitucijai, nes jos yra procesinio pobūdžio ir skirtos įgyvendinti Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnio 1 dalies bei 38(3) straipsnio 2 dalies nuostatas. Akivaizdu, kad pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai minėtas Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas (t. y. materialiąsias teisės normas), kitos įstatymo 38(3) straipsnio nuostatos (procedūrinės normos) negalėtų būti nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nes jos reguliuotų jau nesančio kredito įstaigų (bankų) papildomo pelno mokesčio apskaičiavimo tvarką.

Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnis, mūsų nuomone, prieštarauja (i) Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygiateisiškumo principą ir diskriminacijos draudimą, (ii) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija ir konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, bei (iii) Konstitucijos 69 straipsniui, numatančiam, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

(i) Dėl atitikties Konstitucijos 29 straipsniui

Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, jų pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai taikoma ir fiziniams, ir juridiniams asmenims. Tai reiškia, kad vienodais požymiais pasižymintiems asmenims, visiems tos kategorijos subjektams turi būti taikomas toks pats, bendras, lygus matas. Vienodos situacijos turi būti vertinamos vienodai, o skirtingos situacijos - skirtingai. Asmenų lygiateisiškumo principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri subjektai, kuriems skirta teisės norma, palyginti su kitais tos normos adresatais, būtų kitaip traktuojami, nors tarp subjektų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. spalio 31 d. nutarimai). Šio principo turi būti laikomasi tiek leidžiant įstatymus, tiek juos taikant, tiek ir vykdant teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Šis imperatyvas lygiai taip pat taikomas ir įstatymų leidėjui sprendžiant dėl naujų mokesčių įvedimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas).

Konstitucijos 29 straipsnis draudžia asmenų, taigi ir juridinių asmenų, diskriminaciją. O diskriminacija yra ir tuo atveju, kai koks nors subjektas pagal teisės normas traktuojamas skirtingai negu kiti subjektai ir jo padėtis yra sumenkinama, pabloginama, nors tarp subjektų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks skirtingas, jo padėtį sumenkinantis, pabloginantis traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Kaip papildomai nurodoma Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes ir pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 19 d., 2019 m. sausio 19 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Pagal Pelno mokesčio įstatymą, galiojusį iki tol, kol Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo 7 straipsniu Pelno mokesčio įstatymas buvo papildytas 38(3) straipsniu, Lietuvos vieneto ir užsienio vieneto pelnas buvo apmokestinamas taikant 15 procentų tarifą (Pelno mokesčio įstatymo 3, 5 straipsniai). Toks mokesčio tarifas buvo taikomas visiems šio mokesčio mokėtojams, neišskiriant kredito įstaigų (bankų). Papildžius Pelno mokesčio įstatymą 38(3) straipsniu, papildomo pelno mokesčio mokėtojai yra tik pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymą veikiantys bankai, tarp jų užsienio komercinių bankų filialai ir kredito unijos. Vadinasi, tik kredito įstaigos (bankai) apmokestinami didesniu pelno mokesčiu negu visi kiti Lietuvos vienetai ir užsienio vienetai (privačios verslo įmonės).

Lygiateisiškumo principas taikomas visoms tais pačiais požymiais pasižyminčioms privačioms verslo įmonėms, kurios siekia pelno ir jį gauna. Bankas yra tokia pati privati verslo įmonė, kaip, pavyzdžiui, statybos, prekybos, transporto ir kitos privačios verslo įmonės, dirbančios kituose ekonominės veiklos sektoriuose. Bet Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo Pelno mokesčio įstatymas buvo papildytas 38(3) straipsniu, papildomo pelno mokestis nustatytas ir pelno mokesčio tarifas padidintas tik kredito įstaigoms (bankams), nors kitos privačios verslo įmonės gauna tokį patį ar net didesnį pelną.

Iš Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo projekto, kuriuo Pelno mokesčio įstatymas buvo papildytas 38(3) straipsniu, aiškinamųjų raštų matyti, kad pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis buvo siūloma didinti pelno mokesčio tarifą kredito įstaigoms (bankams), buvo tokie: numatytiems socialiniams tikslams įgyvendinti reikia papildomų biudžeto lėšų; Lietuvoje veikiantys bankai gauna per didelį pelną; užsienio valstybėse bankų pelningumas yra mažesnis; bankai gali mokėti didesnius mokesčius; bankų veiklos rodikliai ženkliai gerėjo; bankams vis dar taikoma palanki apmokestinimo tvarka ir pan.

Tokie argumentai, mūsų nuomone, konstituciniu požiūriu yra visiškai nepagrįsti, jais negalima pateisinti ginčijamo Seimo priimto įstatymo nuostatų, numatančių tik kredito įstaigų (bankų) papildomą pelno apmokestinimą. Tarp kredito įstaigų (bankų) ir kitų privačių verslo įmonių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad tik kredito įstaigoms (bankams) būtų nustatytas papildomo pelno mokestis ir jų pelną būtų galima apmokestinti didesniu tarifu negu kitų privačių verslo įmonių pelną. Nėra konstitucinio pagrindo ir objektyvių priežasčių iš Lietuvos vienetų ir užsienio vienetų (privačių verslo įmonių) išskirti tik kredito įstaigas (bankus) ir tik joms nustatyti papildomą pelno mokestį, kartu - didesnį pelno mokesčio tarifą negu kitoms privačioms verslo įmonėms, gaunančioms tokį patį ar net didesnį pelną.

Pati Seimo narių argumentacija yra ydinga. Seimo nariams teigiant, kad pastaruoju metu bankų veiklos rodikliai ženkliai gerėjo, visiškai nevertinama ir neanalizuojama, ar gerėjo kitų ūkio šakų įmonių rodikliai. Kitaip tariant, daroma niekuo nepagrįsta prielaida, kad gerėjo tik bankų veiklos rodikliai, o kitų įmonių finansiniai rodikliai blogėjo arba bent jau nekito. Negana to, Seimo nariams teigiant, kad bankams taikoma palanki apmokestinimo tvarka, ignoruojama, kad iki šiol visi ūkio subjektai mokėjo 15 proc. pelno mokestį. Tad lieka neaišku, kokia palankesnė apmokestinimo tvarka iki šiol taikyta bankams.

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas savo išvadoje nurodė, jog apmokestinami subjektai pasirinkti pagal objektyvų kriterijų - Pelno mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje būtent šiems subjektams suteikta teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš pajamų atskaityti specialiuosius atidėjimus ir tokiu būdu susimažinti mokėtiną pelno mokestį. Visgi toks argumentas negali būti laikomas pakankamu argumentu nustatyti papildomą pelno mokestį atskirai ūkio subjektų grupei. Pelno mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalis skirta kredito įstaigoms vien dėl jų vykdomos veiklos specifikos, o būtent dėl to, kad suformuoti atidėjimai skirti kompensuoti ar padengti dėl skirtingų rizikų susidariusius nuostolius, taip garantuojant bankų bei draudimo įmonių tvarumą ir stabilumą rinkoje. Kredito įstaigoms nustačius papildomą pelno mokestį, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, yra iškreipiamas pastarosios normos tikslas bei sudaromos grėsmės kredito įstaigų stabilumui, kas kelia pavojų ir viešajam interesui. Pagaliau, Pelno mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalis yra taikoma ir draudimo įmonėms, kurioms Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsniu papildomas 5 procentų pelno mokesčio tarifas dėl nenurodomų priežasčių visgi nėra nustatytas. Tai tik papildomai patvirtina Seimo Biudžeto ir finansų komiteto argumentacijos dėl Pelno mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies ydingumą. Dar daugiau, net jei būtų galima teigti, jog kredito įstaigoms gali būti nustatytas papildomas pelno mokestis (quod non), klausimas išlieka, kodėl ne visos tą pačią veiklą vykdančios kredito įstaigos yra įtraukiamos į apmokestinamus subjektus - greitųjų kreditų bendrovės šiuo mokesčiu nėra apmokestintos, nors jos lygiai taip pat kaip ir bankai teikia gyventojams paskolas su palūkanomis ir iš to uždirba pelną. Dar daugiau, pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymą, būsto kredito paskolas gali teikti ne tik kredito įstaigos, tačiau bet kurie fiziniai ar juridiniai asmenys. Jų veikla, nors taip pat susijusi su skolinimu, nėra niekaip apmokestinama. Bankai užsiima ir vartojimo kreditavimu, kuriuo taip pat gali verstis ne tik kredito įstaigos. Pagaliau, bankai ne mažą pelno dalį gauna ne iš kreditavimo (grynųjų palūkanų), o iš kitų paslaugų (pvz. mokėjimo), kur jie konkuruoja su kitomis finansų įstaigomis, nesančiomis kredito įstaigomis, kurioms, atitinkamai, papildomas pelno mokesčio tarifas nėra taikomas.

Įstatymu nustačius, kad papildomu 5 procentų pelno mokesčio tarifu, jeigu pelnas viršija 2 milijonus eurų, yra apmokestinamas tik kredito įstaigų (bankų) pelnas, kredito įstaigos (bankai) atsiduria daug blogesnėje padėtyje negu kitos privačios verslo įmonės; kredito įstaigos (bankai) yra diskriminuojamos (-i), palyginti su kitomis privačiomis verslo įmonėmis (ūkio subjektais), įskaitant tas, kurios konkuruoja su kredito įstaigomis joms būdingose veiklos srityse. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu kredito įstaigos (bankai), kaip minėta, yra diskriminuojamos (-i), palyginti su kitais privačiais verslo subjektais, nes jų padėtis yra nepagrįstai pabloginama, yra nepaisoma konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

Atsižvelgiant į tai, mūsų nuomone, Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygiateisiškumo principą ir diskriminacijos draudimą.

(ii) Dėl atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui

Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsniu nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo kredito įstaigoms (bankams) numatytas papildomas pelno mokestis, yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas), kad šis principas apima teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog asmenys, pagal Konstituciją privalantys mokėti įstatymu nustatytus mokesčius, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad nustatant ar keičiant mokesčius bus paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo, kuriuo nustatomi mokesčiai, stabilumą, saugoti ir gerbti mokesčių mokėtojų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Planuodamos savo veiklą kredito įstaigos (bankai), kaip ir kiti ūkio subjektai, vadovaujasi nuostata, kad jų veiklą reguliuojantys teisės aktai nenustatys tokių sąlygų, kurios nepagrįstai apsunkins jų finansinę, ūkinę veiklą, nepastatys jų į tokią padėtį, kai jie dėl naujo teisinio reguliavimo - nagrinėjamu atveju dėl to, kad kredito įstaigoms (bankams) nustatytas papildomo pelno mokestis - negalės įgyvendinti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų kitiems subjektams ar jų įgyvendinimas bus labai apsunkintas, patirs nepagrįstų nuostolių ir kitų neigiamų padarinių.

Nagrinėjamu atveju, prasidėjus 2020 m. valstybės biudžeto svarstymui, 2019 m. spalio 11 d. Seimui buvo pateiktas Finansų rinkos dalyvių mokesčio įstatymo projektas, numatęs vadinamąjį bankų turto (aktyvų) mokestį. Teisininkų ir finansų ekspertų bendruomenėms sukritikavus šį įstatymo projektą, 2019 m. gruodžio 5 d., t. y., mažiau nei mėnesiui likus iki naujų finansinių metų, buvo užregistruotas naujas, alternatyvus pasiūlymas jau svarstomam Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo projektui, po savaitės jis buvo apsvarstytas Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, o jau 2019 m. gruodžio 17 d. priimtas plenariniame Seimo posėdyje.

Manytina, kad tokios situacijos, kai visiškai naujas mokestinis teisinis reguliavimas pasiūlomas ir priimamas per mažiau nei pora savaičių, nevertinant jokio tokio reguliavimo poveikio, nesikreipiant j Lietuvos banką su prašymu įvertinti pasiūlymą, net nesuteikiant galimybės rinkos dalyviams pasisakyti, negali būti toleruojamos.

Tokia įstatymų leidyba, atsirandanti iš esmės per naktį, paneigia bet kokį teisinį aiškumą ir tikrumą, kadangi toleruoja situacijas, kai vieną dieną pasiūlytas reguliavimas vos per kelias dienas gali būti priimamas. Šį kartą įstatymų leidėjas tokiu reguliavimo subjektu pasirinko kredito įstaigas, tačiau ateityje tokiais naujo reguliavimo subjektais gali tapti ir kiti asmenys, pvz., prekybos tinklai, švietimo, medicinos įstaigos ar net teisminės institucijos. Manytina, tai neatitinka demokratijos principų, pagal kuriuos naujos taisyklės turi būti kuriamos taip, kad jos labiausiai atitiktų visos visuomenės interesus, o ne pavienių politinių grupių įgeidžius.

Atsižvelgiant į tai, Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, ir konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam inter alia teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.

(iii) Dėl atitikties Konstitucijos 69 straipsniui

Konstitucijos 69 straipsnis numato, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad leidžiant įstatymus, kitus teisės aktus Seimą ir kiekvieną Seimo narį saisto Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai bei įstatymo galią turintis Seimo statutas. Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tik gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga, nes ją nulemia nuostata, įtvirtinta Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje. Esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimas).

Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas.

Siūlomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas nebuvo atliktas, nors nei pasiūlyme, nei jokiame kitame dokumente nėra pateikta paaiškinimų, kokį poveikį finansų rinkos konkurencinei aplinkai gali turėti toks pasiūlytas naujas mokestis, kokią įtaką mokestis turės vartotojų mokamoms kainoms ir t. t. Į tai dėmesį savo išvadoje atkreipė ir Seimo Teisės departamentas, tačiau Seimo Biudžeto ir finansų komitetas tokiai Teisės departamento pastabai nepritarė, argumentuodamas paprasčiausiai tuo, jog su Lietuvos banku ne kartą konsultuotasi tiek žodžiu, tiek raštu. Vis dėlto, kada tokios konsultacijos atliktos, koks jų turinys atskleista nebuvo.

Be to, kaip nurodė Seimo Teisės departamentas, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 127 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nacionalinės valdžios institucijos konsultuojasi su Europos centriniu banku dėl bet kurio teisės akto projekto nuostatų Europos centrinio banko kompetencijai priklausančiais klausimais, o tai reiškia, kad dėl siūlomo naujo reglamentavimo turėjo būti kreiptasi į Europos centrinį banką dėl konsultacijos. Tai patvirtina ir kitų valstybių praktika. Pavyzdžiui, Europos centrinio banko 2016 m. sausio 12 d. nuomonėje dėl atitinkamų finansų institucijų apmokestinimo (CON/2016/1) išnagrinėtas Lenkijos parlamento prašymas pateikti nuomonę dėl įstatymo projekto. Nuomonėje teigiama, kad prieš nustatant bet kokius mokesčius bankams bendraisiais biudžeto tikslais, turėtų būti atlikta išsami galimų neigiamų padarinių bankų sektoriui analizė, siekiant įsitikinti, kad tokie mokesčiai nekelia pavojaus finansiniam stabilumui ir kreditų teikimui, kurie ilgainiui galėtų neigiamai paveikti augimą ekonomikoje. Analogiškus pasiūlymus Europos centrinis bankas pateikė atsakydamas į Rumunijos viešųjų finansų ministerijos prašymą įvertinti teisės aktus, susijusius su bankų finansinių aktyvų mokesčiu.

Atitinkamai, tai reiškia, kad ir Lietuvos įstatymų leidėjas negalėjo priimti Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymo projekto prieš tai nepasikonsultavęs su Europos centriniu banku ir Lietuvos banku. Tai įstatymo projektą svarsčiusiam Seimo Biudžeto ir finansų komitetui buvo aiškiai indikuota ir Seimo Teisės departamento išvadoje. Vis dėlto, pagrindinis komitetas atmetė tokias pastabas ir per ypatingai trumpą laikotarpį sukūrė tokią situaciją, kai naujas, papildomas mokestis pradedamas taikyti vos po keleto šventinio laikotarpio dienų, net neįvertinus tokio mokesčio galimų pasekmių finansų rinkai ir visai ekonomikai.

Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad ir pats Seimas nėra tikras, ar jo 2019 m. gruodžio 17 d. priimtas minėtas įstatymas, kuriuo Pelno mokesčio įstatymas buvo papildytas 38(3) straipsniu, neprieštarauja Konstitucijai, nes pagal Pelno mokesčio įstatymas pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį šio įstatymo nuostatos, numatančios kredito įstaigų (bankų) papildomo pelno apmokestinimą ir tokio mokesčio 5 procentų tarifą, bus taikomas tik laikinai, t. y. apskaičiuojant ir deklaruojant 2020, 2021 ir 2022 metų mokestinių laikotarpių pelną.

Atsižvelgiant į tai, Pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnis prieštarauja Konstitucijos 69 straipsniui, numatančiam, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

IV. Dėl Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnio atitikties Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2019 m. gruodžio 5 d. priėmė Akcizų įstatymo Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymą. Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnis pakeitė Akcizų įstatymo 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 straipsnį ir įtvirtino, kad Akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalimi yra keičiamas (didinimas) kaitinamojo tabako produktams taikomas akcizų tarifas ir norma išdėstoma taip:

„Pakeisti 65 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

1. Kaitinamojo tabako produktams taikomas 113,2 euro už kilogramą tabako akcizų tarifas.“

Pagal Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, Akcizų įstatymo 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 straipsnis, kuriuo padidintas kaitinamojo tabako produktams taikomas akcizų tarifas, įsigalioja nuo 2020 m. kovo 1 d., t. y. praėjus mažiau nei 3 mėnesiams nuo Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo paskelbimo.

Prašome ištirti, ar Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnis neprieštarauja: (i) Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygiateisiškumo principą ir diskriminacijos draudimą, (ii) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, ir konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, ir (iii) Konstitucijos 69 straipsniui, numatančiam, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

Prašymą grindžiame toliau dėstomais teisiniais argumentais.

(i) Dėl atitikties Konstitucijos 29 straipsniui

Pagal Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, jų pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai taikoma ir fiziniams, ir juridiniams asmenims. Tai reiškia, kad vienodais požymiais pasižymintiems asmenims, visiems tos kategorijos subjektams turi būti taikomas toks pats, bendras, lygus matas (Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri subjektai, kuriems skirta teisės norma, palyginti su kitais tos normos adresatais, būtų kitaip traktuojami, nors tarp subjektų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. spalio 31 d. nutarimai). Diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2009 m. kovo 2d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

Konstitucijos 29 straipsnis draudžia asmenų, taigi ir juridinių asmenų, diskriminaciją. O diskriminacija yra ir tuo atveju, kai koks nors subjektas pagal teisės normas traktuojamas skirtingai negu kiti subjektai ir jo padėtis yra sumenkinama, pabloginama, nors tarp subjektų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks skirtingas, jo padėtį sumenkinantis, pabloginantis traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Nagrinėjamu atveju Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymu akcizų didinimas įtvirtinamas tik vienai tabako kategorijai - kaitinamajam tabakui. Vadinasi, toks mokesčių plano pakeitimas daro įtaką tik vienai tabako produktų kategorijai ir tik šios produktų kategorijos gamintojams.

Negana to, Akcizų įstatymo 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatyme Nr. XII-1327 (kurį ir pakeitė Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas) buvo nustatytas trejų metų laikotarpis, kuriuo laipsniškai didinami akcizai kaitinamajam tabakui: nuo 2019 m. kovo 1 d. - 68,6 euro, nuo 2020 m. kovo 1 d. - 78,5 euro, o nuo 2021 m. kovo 1 d. - 90 eurų už kilogramą tabako. Nepaisant to, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymu šio laipsniškumo nesilaikoma ir numatoma nuo 2020 m. kovo 1 d. iš karto padidinti akcizą šiai tabako kategorijai nuo 68,6 iki 113,2 euro, t. y. numatomas net 65 proc. padidinimas.

Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte itin glaustai paaiškinta, jog padidinus akcizų tarifus kaitinamojo tabako produktams, būtų sumažinamas cigarečių pakeičiamumo efektas, taip pat būtų prisidedama prie sveikatos gerinimo tikslų įgyvendinimo.

Visgi identifikuoti motyvai negali būti traktuojami kaip objektyvios priežastys, kodėl akcizo tarifo padidinimas yra taikomas išimtinai tik vienai tabako kategorijai, o ne visoms. Motyvas, jog tokiu padidintu akcizo tarifu yra siekiama sumažinti cigarečių pakeičiamumą kaitinamuoju tabaku, nedetalizuojant, kodėl prioritetas turi būti teikiamas būtent cigaretėms, tiesiogiai ir vienareikšmiškai patvirtina, jog kaitinamojo tabako gaminiai be jokio pagrindo yra išskiriami iš kitų tabako produktų ir kaitinamojo tabako gamintojai tokiu būdu yra diskriminuojami. Motyvas, kad tokiu akcizo tarifo padidinimu taip pat būtų prisidedama prie sveikatos gerinimo tikslų įgyvendinimo, taip pat nepateikia objektyvaus kriterijaus akcizo padidinimui tik kaitinamojo tabako atžvilgiu, kadangi tai yra bendrasis tikslas, kuris pateisintų ir kitos kategorijos tabako akcizų tarifų padidinimą.

Jei tikrasis įstatymų leidėjo siekis yra surinkti kuo daugiau pajamų į biudžetą, tuomet akcizai turėtų būti laipsniškai didinami visoms tabako kategorijoms proporcingai, o ne vienai kategorijai išskirtinai.

Atitinkamai, mūsų nuomone, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 dalis, itin ženkliai ir itin greitai padidinanti akcizų tarifą tik vienam iš tabako produktų, ir tik vienam gamintojui, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kuri įtvirtina asmenų lygiateisiškumo principą.

(ii) Dėl atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui

Konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog asmenys, pagal Konstituciją privalantys mokėti įstatymu nustatytus mokesčius, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad nustatant ar keičiant mokesčius, bus paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų, kurie suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo, kuriuo nustatomi mokesčiai, stabilumą, saugoti ir gerbti mokesčių mokėtojų teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).

Viena pagrindinių tiek teisinės aplinkos, tiek mokesčių politikos vertybių - mokestinės aplinkos nuoseklumas, prognozuojamumas, tikrumas ir galėjimas planuotis. Planuodami savo veiklą ūkio subjektai vadovaujasi nuostata, kad jų veiklą reguliuojantys teisės aktai nenustatys tokių sąlygų, kurios nepagrįstai apsunkins jų finansinę, ūkinę veiklą, nepastatys jų į tokią padėtį, kai jie dėl naujo teisinio reguliavimo negalės įgyvendinti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų kitiems subjektams ar jų įgyvendinimas bus labai apsunkintas, patirs nepagrįstų nuostolių ir kitų neigiamų padarinių.

Kaip jau ir minėta, Akcizų įstatymo 1,2,3,30,31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatyme Nr. XII-1327 buvo nustatytas laipsniškas akcizų tarifo didinimas visoms tabako gaminių kategorijoms iki pat 2021 metų: nuo 2019 m. kovo 1 d. - 68,6 euro, nuo 2020 m. kovo 1 d. - 78,5 euro, o nuo 2021 m. kovo 1 d. - 90 eurų už kilogramą tabako. Tokiu būdu buvo suformuotas pagrįstas teisinis lūkestis, kad kaitinamajam tabakui akcizų tarifai bus didinami palaipsniui per kelis metus. Nepaisant to, Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymu nesilaikoma šio laipsniškumo ir numatoma šiai tabako kategorijai nuo 2020 m. kovo 1 d. iš karto padidinti akcizą nuo 68,6 iki 113,2 euro, t. y. numatomas net 65 proc. padidinimas. Akivaizdu tai, kad valstybė buvo įsipareigojusi akcizo tarifą didinti nuosekliai, laipsniškai, visgi pasirinko visiškai priešingą modelį ir vienu kartu pakėlė akcizų tarifą 65 proc., taip pažeisdama teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus.

Negana to, toks pasikeitimas įsigalios labai greitai. Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas buvo paskelbtas 2019 m. gruodžio 19 d., o jo įsigaliojimas numatytas 2020 m. kovo 1 d., t. y. net nepraėjus 3 mėnesiams nuo paskelbimo. Toks staigus ir radikalus mokesčio padidinimas niekaip nesuderinamas su teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais.

Pripažinus, kad valstybei nesant krizinėje būklėje, vieno akcizo radikalus ir greitas padidinimas yra konstituciškai galimas, būtų sukeltas verslo nepasitikėjimas visa teisine verslo aplinka ir valstybės įsipareigojimų vykdymu.

Todėl Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, itin ženkliai ir itin greitai padidinantis akcizų tarifą vienai tabako kategorijai, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams bei Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

(iii) Dėl atitikties Konstitucijos 69 straipsniui

Konstitucijos 69 straipsnis numato, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymų nustatytos procedūros. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad leidžiant įstatymus, kitus teisės aktus Seimą ir kiekvieną Seimo narį saisto Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai bei įstatymo galią turintis Seimo statutas. Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių ne tik gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga, nes ją nulemia nuostata, įtvirtinta Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje. Esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarimas).

Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas.

Yra daugiau nei akivaizdu, kad akcizų tarifo padidinimas tik vienai tabako produktų kategorijai ir iš karto net 65 procentais turės esminį poveikį tiek konkurencinei, tiek ir verslo aplinkai. Tačiau Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nėra nurodoma, jog ginčijamas įstatymas turės kokios nors įtakos kaitinamojo tabako verslui, jo aplinkai. Tokia išvada daroma, neatlikus būtinų naujo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo bei poveikio konkurencijai vertinimo.

Įstatymo aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad įstatymo potenciali įtaka kriminogeninei situacijai, korupcijai gali būti tokia, kad siūlomas akcizų tarifų padidinimas etilo alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, bešviniam benzinui, gazoliams ir kaitinamojo tabako produktams galėtų turėti įtakos asmenų paskatoms bandyti šiuos produktus įvežti nelegaliai iš trečiųjų šalių, kuriose jų kainos yra mažesnės nei Lietuvoje. Vadinasi, įstatymo projekto rengėjai privalėjo įvertinti taikomus akcizų kaitinamiems tabako produktams dydžius kaimyninėse valstybėse ir to poveikį vartotojų pasirinkimui ir veiksmams. Pastebėtina, kad Lenkijoje ši tabako kategorija neapmokestinama akcizais, o Latvijoje akcizas daug mažesnis (70 eurų už kg tabako) negu įtvirtinamas ginčijamame įstatyme. Taigi aprašomojo įstatymo negatyvus šalutinis efektas galimai bus šešėlinės ekonomikos augimas, iš esmės reikšiantis, kad padidinus akcizų tarifą siūlomu drastišku dydžiu, biudžeto pajamos nepadidėtų.

Todėl Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 69 straipsniui, nes buvo priimta, nesilaikant Konstitucijoje, įstatymuose nustatytų esminių reikalavimų įstatymų leidybos procedūrai, teisėkūros procese neatlikus išsamaus siūlomo naujo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo, kaip tai nustatyta Teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje.

Vadovaudamiesi Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 1 dalimi, prašome ištirti, ar :

1) Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004-04-13, Nr. IX-2112, TAR, 2004, Nr. 1041010ISTA0IX-2112) 3 straipsnio 4 dalies nuostata: „Šio straipsnio 3 dalis netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimams“ ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012-09-18, Nr. XI-2220, suvestinė redakcija iki 2020-03-31, TAR, 2012-09-22, Nr. 1121010ISTA0XI-2220) 20 straipsnio 3 dalies nuostata: „Ši nuostata netaikoma su atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu susijusiems Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų pakeitimo (papildymo) įstatymams“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, numatančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

2) Šios įstatymų nuostatos:

2.1) 2019 m. gruodžio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 12, 14, 30, 31,55, 56(1) straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38(3), 40(2), 56(2) straipsniais įstatymo (2019-12-17, Nr. XIII-2694, TAR, 2019-12-30, Nr. 2019-21550) 13 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ji numato, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. gruodžio 17 d. priimto Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 12, 14, 30, 31,55, 56(1 ) straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38(3),40(2), 56(2) straipsniais įstatymo 7 straipsnis, kuriuo Pelno mokesčio įstatymas papildytas 38(3) straipsniu, įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d.

2.2) 2019 m. gruodžio 3 d. priimto Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 9, 10, 26, 35, 37, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-03, Nr. XIII-2581, TAR, 2019-12-12, Nr. 2019-20017) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jos numato, kad Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 9, 10, 26, 35, 37, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymo 4, 5 straipsniai įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., o 3 straipsnis įsigalioja 2020 m. kovo 1 d.

2.3) 2019 m. gruodžio 5 d. priimto Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-05, Nr. XIII-2612, TAR, 2019-12-19, Nr. 2019-20642) 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ji numato, kad Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30,31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo 8 straipsnis, kuriuo pakeistas Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalis, įsigalioja nuo 2020 m. kovo 1 d.

2.4) 2019 m. gruodžio 12 d. priimto Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo (2019-12-12, Nr. XIII-2653, TAR, 2019-12-27, Nr. 2019-21307) 3 straipsnio 1 dalis, kuri numato, kad įstatymas įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d.

2.5) 2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo (2018-06-28, Nr. XIII-1335, TAR, 2018-06-30, Nr. 2018-10977) 7 straipsnio 2 dalis tiek, kiek ji numato, kad Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, kuri buvo pakeista 2019 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1335 2, 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-12, Nr. XIII-2649, TAR, 2019-12-21, Nr. 2019-20990) 1 straipsnio 1 dalimi, įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d.

neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, numatančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

3) Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 38(3) straipsnis (2019 m. gruodžio 17 d. redakcija) neprieštarauja: (i) Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygiateisiškumo principą ir diskriminacijos draudimą, (ii) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, ir konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, ir (iii) Konstitucijos 69 straipsniui, numatančiam kad, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

4) 2019 m. gruodžio 5 d. priimto Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymo (2019-12-05, Nr. XIII-2612, TAR, 2019-12-19, Nr. 2019-20642) 1 straipsnis, kuris numato, kad keičiamas Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 straipsnis, kuris pakeičia Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 65 straipsnio 1 dalį, neprieštarauja: (i) Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam visų asmenų lygiateisiškumo principą ir diskriminacijos draudimą, (ii) Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, ir konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, ir (iii) Konstitucijos 69 straipsniui, numatančiam kad, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

Pridedama

1. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnis (2004-04-13, Nr. IX-2112, TAR, 2004, Nr. 1041010ISTA0IX-2112).

2. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas (2012-09-18, Nr. XI-2220, suvestinė redakcija iki 2020-03-31, TAR, 2012-09-22, Nr. 1121010ISTA0XI-2220).

3. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (2001-12-20, Nr. IX-675, suvestinė redakcija iki 2019-12-31, TAR, 2001, Nr. 1011010ISTA00IX-675).

4. 2019 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 2, 4, 12, 14, 30, 31,55, 56(1) straipsnių, 3 priedėlio pakeitimo ir įstatymo papildymo 38(3), 40(2), 56(2 ) straipsniais įstatymas (2019-12-17, Nr. XIII-2694, TAR, 2019-12-30, Nr. 2019-21550).

5. 2019 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 9,10, 26, 35, 37, 61 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymas (2019-12-03, Nr. XIII-2581, TAR, 2019-12-12, Nr. 2019-20017).

6. 2019 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1327 8 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymas (2019-12-05, Nr. XIII-2612, TAR, 2019-12-19, Nr. 2019-20642).

7. 2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 1, 2, 3, 30, 31 straipsnių, II ir III skyrių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1327 (2018-06-28, Nr. XIII-1327, TAR, 2018-07-04, Nr. 2018-11320).

8. 2019 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. X-233 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymas (2019-12-12, Nr. XIII-2653, TAR, 2019-12-27, Nr. 2019-21307).

9. 2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymas (2018-06-28, Nr. XIII-1335, TAR, 2018­06-30, Nr. 2018-10977).

10. 2019 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 2, 6, 16, 20, 21 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1335 2, 4 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymas (2019-12-12, Nr. XIII-2649, TAR, 2019-12-21, Nr. 2019-20990).

Seimo nariai:

1. Simonas Gentvilas

2. Ingrida Šimonytė

3. Viktorija Čmilytė-Nielsen

4. Aistė Gedvilienė

5. Paulė Kuzmickienė

6. Monika Navickienė

7. Gintarė Skaistė

8. Stasys Šedbaras

9. Dainius Kreivys

10. Andrius Kupčinskas

11. Edmundas Pupinis

12. Jurgis Razma

13. Audronius Ažubalis

14. Vilija Aleknaitė-Abramikienė

15. Irena Haase

16. Sergejus Jovaiša

17. Algis Strelčiūnas

18. Emanuelis Zingeris

19. Bronislovas Matelis

20. Paulius Saudargas

21. Andrius Navickas

22. Kazys Starkevičius

23. Jonas Liesys

24. Jonas Varkalys

25. Juozas Baublys

26. Kęstutis Glaveckas

27. Gintaras Vaičekauskas

28. Eugenijus Gentvilas

29. Ričardas Juška

30. Gintaras Steponavičius

31. Agnė Bilotaitė

32. Gabrielius Landsbergis

33. Irena Degutienė

34. Virgilijus Alekna

35. Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

Trisdešimt penkių Seimo narių parašus tvirtinu:

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas

Viktoras Pranckietis

2020-01-14