Prašymo Nr. 1B-19/2019

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI

Gedimino pr. 53, LT- 01104Vilnius

Pareiškėjas: Seimo narių grupė

Gedimino pr. 53, LT- 01109Vilnius

Pareiškėjų atstovai:

Seimo narys Jurgis Razma

Seimo narys Julius Sabatauskas

Gedimino pr. 53, LT- 01109Vilnius

Ginčijamą aktą priėmusi valstybės institucija:

Lietuvos Respublikos Seimas

Gedimino pr. 53, LT- 01109Vilnius

PRAŠYMAS

IŠTIRTI TEISĖS AKTŲ ATITIKIMĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. rugsėjo 30 Vilnius Nr. S-2019-5699

Lietuvos Respublikos Seimo statuto 198 straipsnyje Įgaliojimų Vyriausybei suteikimas iš naujo įtvirtintos šios nuostatos:

„1. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė iš naujo turi gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti.

2. Įgaliojimams iš naujo gauti Ministras Pirmininkas turi pristatyti naujai paskirtą ministrą ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai buvo padarytas paskutinis ministrų pakeitimas, viršijantis pusę visų ministrų skaičiaus, Seimo sesijos metu arba per 7 pirmąsias kitos Seimo sesijos dienas, jeigu toks pakeitimas buvo padarytas tarp sesijų, ir pateikti Vyriausybės programos pakeitimus, jeigu jų buvo padaryta.

3. Pristatymo metu Seimo nariai gali užduoti klausimų Ministrui Pirmininkui ir naujai paskirtam ministrui (iš viso iki 30 minučių).

4. Jeigu pateikiami Vyriausybės programos pakeitimai, svarstymas tęsiamas šio statuto 194 ir 195 straipsniuose nustatyta tvarka.

5. Priešingu atveju iš karto po ministro pristatymo rengiama diskusija, po kurios Seimas gali balsuoti dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo arba nutarti perduoti klausimą svarstyti komitetams ir frakcijoms, bet ne ilgiau kaip 7 dienas.

6. Seimo posėdyje diskusija rengiama po to, kai pateikiamos komitetų ir frakcijų išvados, bet ne vėliau kaip po savaitės ir dėl įgaliojimų suteikimo Vyriausybei balsuojama išklausius papildomą Ministro Pirmininko pranešimą (iki 30 minučių)“.

Panašios taisyklės pirmą kartą buvo įtvirtintos Seimo statute 1995 m. birželio 28 d. ir įsigaliojo 1995 m. liepos 14 d., o dabartinė Seimo statuto 198 straipsnio redakcija buvo priimta 1998 m. gruodžio 22 d. ir įsigaliojo 1999 m. vasario 1 d.

Lietuvos Respublikos Prezidentas 2019 m. rugpjūčio 7 d. dekretu Nr. 1K-40 patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtį, kurioje, skaičiuojant nuo įgaliojimų šiai Vyriausybei suteikimo Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ dienos, pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų.

Seimas, vadovaudamasis minėtu Statuto 198 straipsniu, 2019 m. rugpjūčio 20 d. priėmė protokolinį nutarimą Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“, kuriame buvo nustatyta:

„Suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei įgaliojimus iš naujo pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą.“

Yra pagrindo manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 198 straipsnis Įgaliojimų Vyriausybei suteikimas iš naujo prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktui, 93 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat teisinės valstybės principui.

Taip pat yra pagrindas manyti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktui, 93 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat teisinės valstybės principui, įtvirtinančiam teisės aktų hierarchiją.

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 198 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai

Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarime yra konstatavęs, kad „pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Kartu pabrėžtina, kad mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo - Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo Seimui principas, lemiantis atitinkamą Vyriausybės sudarymo būdą“.

Vyriausybės personalinę sudėtį suformuoja Ministras Pirmininkas ir Respublikos Prezidentas. Tačiau vien Vyriausybės sudėties patvirtinimo nepakanka, kad Vyriausybė galėtų pradėti veikti. Vyriausybė turi turėti Seimo pasitikėjimą. Todėl Konstitucijos 92 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog „nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai“. Pritarimas Vyriausybės programai reiškia, kad Vyriausybei yra suteikiami įgaliojimai įgyvendinti jos programines nuostatas. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Seimui principą. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad „Konstitucinėje valdžių struktūroje įtvirtinta, kad tik Seimo pasitikėjimą turinti Vyriausybė gali vykdyti savo įgaliojimus. Teisinė tokių įgaliojimų suteikimo forma - balsavimas Seime pritariant Vyriausybės programai“. Sistemiškai aiškinant Konstitucijos nuostatas galima daryti išvadą, kad pritarimu Vyriausybės programai suteikiant Vyriausybei įgaliojimus veikti yra įtvirtinamas Seimo pasitikėjimo Vyriausybe in corpore principas.

Seimas ne tik suteikia Vyriausybei įgaliojimus veikti, bet ir, vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktu, prižiūri jos veiklą. Antai pagal Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalį Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi už savo veiklą atsiskaityti Seime. Seimas visų Seimo narių balsų dauguma gali slaptu balsavimu pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe (Konstitucijos 101 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Konstitucija numato ir kitus būdus, kuriais Seimas įgyvendina Vyriausybės priežiūrą. Vyriausybė, netekusi Seimo pasitikėjimo, turi atsistatydinti.

Vyriausybės sudėtis dėl įvairių priežasčių gali pasikeisti. Pagal Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalį, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Įgaliojimų iš naujo gavimo institutas yra viena iš Vyriausybės parlamentinės priežiūros formų.

Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 93 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią „nauja Vyriausybės gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai“, taip pat su 67 straipsnio 7 punktu, pagal kurį Seimas sprendžia ar pritarti Vyriausybės programai. Nors Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu būdu Vyriausybė gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, formuluotė „iš naujo gauti Seimo įgaliojimus“ reiškia, kad Vyriausybė gali iš naujo gali Seimo įgaliojimus tik tokiu pačiu būdu, kokiu jie buvo gauti pirmą kartą t. y. kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai. Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto, 93 straipsnio 5 dalies ir 101 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatuotina, kad Konstitucijoje numatyta vienintelė teisinė įgaliojimų suteikimo Vyriausybei forma - balsavimas Seime pritariant Vyriausybės programai, kad Konstitucija nenumato jokio kito būdo, kuriuo Vyriausybė galėtų iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų.

Būtų klaidinga teigti, esą Konstitucija apskritai nenumato, kokiu būdu Vyriausybė gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų. Būtų neteisinga teigti ir tai, kad Seimas esą turi diskreciją Seimo statute nustatyti, kokiu būdu Vyriausybė gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų. Konstitucija yra vientisas aktas, joje nėra spragų, nėra vidinių prieštaravimų. Konstitucijos nuostatos, taip pat ir jos 93 straipsnio 5 dalis, negali būti aiškinamos tik pažodžiui, taikant tik gramatinį (verbalinį) teisės aiškinimo metodą. Konstitucijos nuostatų, taigi ir 67 straipsnio 7 punkto, ir 93 straipsnio 5 dalies ir 101 straipsnio 2 dalies, tikrasis turinys gali būti atskleistas tik tada, kai jas aiškinant matomos jų prasminės sąsajos, kai taikomi įvairus teisės aiškinimo metodai: loginis, sisteminis, teleologinis ir kt. Tai, kad Konstitucijos 93 straipsnio 5 dalyje rašoma apie naują Vyriausybę, kuri gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas pritaria jos programai, jokiu būdu nereiškia, kad pritarimo Vyriausybės programai esą nereikia, kai pasikeičia daugiau kaip pusei ministrų. Iš Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto, 93 straipsnio 5 dalies ir 101 straipsnio 2 dalies, kurios yra neatsiejamai susijusios, kyla tai, kad Konstitucijoje numatyta vienintelė teisinė įgaliojimų suteikimo Vyriausybei forma - balsavimas Seime pritariant Vyriausybės programai, kad Konstitucija nenumato jokio kito būdo, kuriuo Vyriausybė galėtų iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų. Vadinasi, yra pagrindas teigti, jog pagal Konstituciją ir nauja Vyriausybė, ir Vyriausybė, kurioje pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti vieninteliu būdu - kai Seimas pritaria jos programai. Mūsų nuomone, pagal Konstituciją Seimas neturi diskrecijos įstatyme ar Seimo statute nustatyti kokį nors kitą būdą, kuriuo Vyriausybė gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti, kai joje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų. Seimo statute galima įtvirtinti tik tokį Vyriausybės iš naujo įgaliojimų gavimo būdą, koks yra įtvirtintas Konstitucijoje t. y. Seimo balsavimas dėl pritarimo Vyriausybės programai. Seimas turi tam tikrą diskreciją Seimo statute nustatydamas tik Vyriausybės programos svarstymo procedūras, o ne kokį nors kitą Vyriausybės įgaliojimų iš naujo gavimo būdą.

Įvairių valstybių Konstitucijose numatyti įvairūs būdai, kuriais Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti: dažniausiai parlamentas balsuoja dėl pasitikėjimo Vyriausybe arba parlamentas sprendžia, ar pritarti Vyriausybės programai. (Antai, Italijos Konstitucijos 94 straipsnyje numatyta, kad ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo Vyriausybės sudarymo Vyriausybė prašo Rūmų suteikti jai pasitikėjimą; pasitikėjimą Vyriausybe turi pareikšti abeji Rūmai). Lietuvos Respublikos Konstitucija nenumato, kad Seimas galėtų suteikti įgaliojimus Vyriausybei balsuodamas, ar pasitiki Vyriausybe. Pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Seimas pasitikėjimą Vyriausybe išreiškia vieninteliu būdu t. y. balsavimu pritariant Vyriausybės programai (Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktas). Kitos įgaliojimų Vyriausybei suteikimo formos (būdo), kaip minėta, Konstitucija nenumato.

Seimo statuto 198 straipsnyje Įgaliojimų Vyriausybei suteikimas iš naujo įtvirtintos šios nuostatos:

„1. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė iš naujo turi gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti.

2. Įgaliojimams iš naujo gauti Ministras Pirmininkas turi pristatyti naujai paskirtą ministrą ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai buvo padarytas paskutinis ministrų pakeitimas, viršijantis pusę visų ministrų skaičiaus, Seimo sesijos metu arba per 7 pirmąsias kitos Seimo sesijos dienas, jeigu toks pakeitimas buvo padarytas tarp sesijų, ir pateikti Vyriausybės programos pakeitimus, jeigu jų buvo padaryta.

3. Pristatymo metu Seimo nariai gali užduoti klausimų Ministrui Pirmininkui ir naujai paskirtam ministrui (iš viso iki 30 minučių).

4. Jeigu pateikiami Vyriausybės programos pakeitimai, svarstymas tęsiamas šio statuto 194 ir 195 straipsniuose nustatyta tvarka.

5. Priešingu atveju iš karto po ministro pristatymo rengiama diskusija, po kurios Seimas gali balsuoti dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo arba nutarti perduoti klausimą svarstyti komitetams ir frakcijoms, bet ne ilgiau kaip 7 dienas.

6. Seimo posėdyje diskusija rengiama po to, kai pateikiamos komitetų ir frakcijų išvados, bet ne vėliau kaip po savaitės ir dėl įgaliojimų suteikimo Vyriausybei balsuojama išklausius papildomą Ministro Pirmininko pranešimą (iki 30 minučių)“.

Taigi, Seimo statuto 198 straipsnyje nustatytas toks Vyriausybės įgaliojimų gavimo iš naujo būdas, kai Vyriausybė gali juos gauti iš naujo ne Seimui balsuojant dėl pritarimo Vyriausybės programai, o Seimui balsuojant dėl įgaliojimų Vyriausybei suteikimo iš naujo, išvengiant Seimo balsavimo dėl pritarimo Vyriausybės programai. Mūsų nuomone, Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktas, 93 straipsnio 5 punktas ir 101 straipsnio 2 punktas draudžia Seimui tokiu būdu suteikti Vyriausybei iš naujo įgaliojimus, kai joje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, nes iš nurodytų Konstitucijos straipsnių kyla tai, kad pagal Konstituciją Vyriausybės gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus vieninteliu būdu t. y. kai Seimas pritaria Vyriausybės programai. Seimo statuto 198 str. nustatytu teisiniu reguliavimu yra paneigiama Konstitucijos 67 straipsnyje nustatyta Seimo teisė spręsti, ar pritarti Vyriausybės programai ir taip iš naujo suteikti Vyriausybei įgaliojimus veikti, kai joje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, taip pat nepaisoma Konstitucijos 93 straipsnio 5 dalies, taip pat 101 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Yra pagrindas manyti, kad Seimo statuto 198 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktui, 93 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat teisinės valstybės principui.

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinio nutarimo Nr. XIII- 2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Seimas 2019 m. rugpjūčio 20 d. priėmė protokolinį nutarimą Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ (toliau - Protokolinis nutarimas), kuriame nustatyta: „Suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei įgaliojimus iš naujo pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr.XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės programos“ patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą“.

Yra pagrindo teigti, kad nurodytas Seimo protokolinis nutarimas gali prieštarauti Konstitucijai ne tik pagal turinį, bet ir pagal teisės akto formą. Seimas apskritai negalėjo priimti tokio turinio protokolinio nutarimo, nes, kai Vyriausybėje pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus tik Seimui balsuojant dėl pritarimo Vyriausybės programai, o ne dėl įgaliojimų iš naujo suteikimo, išvengiant balsavimo dėl pritarimo Vyriausybės programai. Išvada, kad pagal Konstituciją Vyriausybė gali iš naujo gauti Seimo įgaliojimus vieninteliu būdu t. y. kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, kyla, kaip minėta, iš Konstitucijos 67 straipsnio 7 punkto, 93 straipsnio 5 punkto ir 101 straipsnio 2 punkto nuostatų.

Nurodytas Seimo protokolinis nutarimas gali prieštarauti Konstitucijai ir dėl to, kad Seimas iš naujo suteikė įgaliojimus Vyriausybei netinkamos formos teisės aktu t. y. protokoliniu nutarimu. Iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės aktų hierarchijos kyla tai, kad protokoliniais Seimo nutarimais gali būti sprendžiami tik mažai reikšmingi Seimo veiklos procedūriniai klausimai, pavyzdžiui, ar padaryti pertrauką Seimo posėdyje, kada pradėti kitą Seimo posėdį ir pan., o ne Konstitucijos nuostatų taikymo klausimai, inter alia įgaliojimų Vyriausybei suteikimo klausimai. Akivaizdu, kad įgaliojimų suteikimas Vyriausybei, - ar tai būtų nauja Vyriausybė, ar tai Vyriausybė, kurioje pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, - yra labai reikšmingas aktas, jis reiškia, jog yra konstatuojama, kad Vyriausybė gavo Seimo įgaliojimus veikti. Taip užtikrinamas teisinis tikrumas ir saugumas, Vyriausybės veiklos legalumas ir legitimumas. Seimo valia suteikti Vyriausybei įgaliojimus veikti, taip pat ir suteikti juos iš naujo, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, gali būti išreikšta priimant tik Seimo nutarimą, o ne protokolinį Seimo nutarimą, kuris pagal Seimo statuto 113 straipsnio 2 dalį yra tik įrašomas į Seimo posėdžių protokolą. Iš protokolinio Seimo protokolinio nutarimo negali atsirasti Vyriausybės įgaliojimai veikti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. priimtame protokoliniame nutarime Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“, kuriame nustatyta: „Suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei įgaliojimus iš naujo pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr.XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės programos“ patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą“ (išskirta - mūsų), padaryta dalykinė klaida, nes nurodytame Lietuvos Respublikos Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIII-82 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės programos“ rašoma ne apie tai, kad Seimas patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą, o apie tai, kad Seimas pritaria Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai. Pritarimas Vyriausybės programai nėra tas pats, kas Vyriausybės programos tvirtinimas. Pagal Konstituciją Seimas apskritai neturi teisės tvirtinti Vyriausybės programos, jis sprendžia, ar jai pritarti (Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktas). Taigi Seimo protokoliniame nutarime nurodomas neegzistuojantis Seimo 2016 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ neatitinka konstitucinių teisinio aiškumo ir tikrumo reikalavimų, todėl jis gali prieštarauti konstituciniam teisinės valstybės principui.Atsižvelgiant j nurodytus argumentus, yra pagrindas manyti, kad Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. XIII-2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktui, 93 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat teisinės valstybės principui.

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais,

prašome ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos Seimo statuto 198 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 7 punktui, 93 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat teisinės valstybės principui;

2) ar Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinis nutarimas Nr. XIII- 2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos 67 straipsnio 7 punktui, 93 straipsnio 5 daliai, 101 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat teisinės valstybės principui.

PRIDEDAMA:

1. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 198 straipsnio (ginčijamos nuostatos) tekstas.

2. Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d. protokolinio nutarimo Nr. XIII- 2412 „Dėl įgaliojimų Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikimo iš naujo“ (ginčijamos nuostatos) tekstas.

Seimo nariai:

1. Julius Sabatauskas

2. Gabrielius Landsbergis

3. Viktorija Čmilytė-Nielsen

4. Rasa Budbergytė

5. Linas Balsys

6. Dovilė Šakalienė

7. Audronius Ažubalis

8. Gintarė Skaistė

9. Žygimantas Pavilionis

10. Irena Haase

11. Raminta Popovienė

12. Vytautas Kernagis

13. Sergejus Jovaiša

14. Edmundas Pupinis

15. Mykolas Majauskas

16. Jurgis Razma

17. Paulius Saudargas

18. Bronislovas Matelis

19. Andrius Kupčinskas

20. Ingrida Šimonytė

21. Raimundas Martinėlis

22. Andrius Navickas

23. Stasys Šedbaras

24. Vytautas Juozapaitis

25. Irena Degutienė

26. Mantas Adomėnas

27. Antanas Matulas

28. Aistė Gedvilienė

29. Monika Navickienė

30. Algirdas Sysas

31. Simonas Gentvilas

32. Ričardas Juška

33. Gintaras Vaičekauskas

34. Eugenijus Gentvilas

Trisdešimt keturių (34) Lietuvos Respublikos Seimo narių parašus tvirtinu:

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis

2019-10-01