Prašymo Nr. 1B-19/2018

Administracinė byla Nr. eI-2148-789/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00776-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 52.1.4; 55.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Irenos Paulauskienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui Ž. M., pareiškėjo atstovei advokatei Daivai Lileikienei,

atsakovės atstovui T. Č.,

viešame teismo posėdyje nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo labdaros ir paramos fondas „Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas 2018 m. kovo 6 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau - ir Komisija) 2018 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. KS-19 „Dėl Ž. M.“ (toliau - ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Komisija 2017 m. spalio 24 d. gavo dienraščio „Kauno diena“ žurnalisto prašymą įvertinti pareiškėjo elgesio atitiktį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau - ir Įstatymas) II skirsnio „Privačių interesų deklaravimas“ nuostatoms. Paaiškina, kad 2017 m. lapkričio 24 d. pateikė Komisijai paaiškinimus, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį jis nėra prilyginamas valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui, todėl neprivalo teikti privačių interesų deklaracijos. Sprendimu Komisija pripažino, kad pareiškėjas, nepateikęs Įstatyme nustatyta tvarka privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad VšĮ Baltijos aplinkos forume (toliau - ir Forumas) eina direktoriaus pareigas. Forumo steigimo tikslas yra įkurti juridinį asmenį, kuris savanoriškai ir aktyviai veiktų aplinkos apsaugos srityje siekiant, kad visuomenė gyventų švarioje ir saugioje aplinkoje, kad turtinga biologinė įvairovė būtų tausojama, o gamtiniai ištekliai būtų tinkamai naudojami, išsaugant juos ateities kartoms. Vykdydamas šviečiamąją veiklą, Forumas ieško pažangiausių būdų, padedančių derinti aplinkosaugos, socialinius ir ekonominius interesus, ir kryptingai bendradarbiauja su kitomis suinteresuotomis šalimis. Teigia, kad jis neturi viešojo administravimo įgaliojimų bei neužtikrina jokių viešųjų paslaugų teikimo gyventojams. Forumo steigėjai ir dalininkai yra ne valstybės ar savivaldybių institucijos, bet privatūs asmenys, Forumui nėra perleistos jokios valstybės ar savivaldybės institucijų funkcijos. Jis, kaip nevyriausybinė organizacija, savo veiklą vykdo nepriklausomai nuo valdžios institucijų. Teigia, kad nei Forumas, nei Forumo direktorius (pareiškėjas) nėra įgalioti atlikti viešojo administravimo funkcijas, todėl pareiškėjui netaikomos Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios privačių interesų deklaravimo pareigą. Mano, kad Komisijos pozicija neatitinka teismų praktikos.

Nurodo, kad Komisija, prilygindama pareiškėją asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, nustatė, jog jis dirba viešojoje įstaigoje, kuri, Komisijos teigimu, gauna lėšų iš Lietuvos valstybės biudžeto, ir turi administravimo įgaliojimus. Teigia, kad toks prilyginimas nepagrįstas, todėl Įstatymo pažeidimai negalėjo būti nustatyti. Pažymi, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) formuojamą praktiką, norint konstatuoti, kad asmuo, einantis pareigas viešojoje įstaigoje ar asociacijoje, dirba valstybės tarnyboje, privalu nustatyti dvi aplinkybes: asmens darbovietė gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų bei tai, kad asmuo turi administravimo įgaliojimus. Teigia, kad Komisija, nustatydama pažeidimą, nepagrįstai nurodė, kad Forumas gauna lėšų iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad Forumas vykdo veiklą, jam nėra skiriami asignavimai iš Lietuvos valstybės biudžeto ir jis nėra įsteigtas specialiems viešiesiems interesams tenkinti. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad Komisija neturėjo pagrindo pareiškėją laikyti asmeniu, dirbančiu valstybės tarnyboje, ir dėl to turinčiu pareigą teikti privačių interesų deklaraciją.

Pareiškėjas skunde pažymi, kad Forumo teikiamos paslaugos nėra laikomos bendrojo ekonominio intereso svarbos paslaugomis. Forumas neteikia tokio pobūdžio paslaugų, kurios tenkintų visos visuomenės interesus (pvz., mokymai yra specifiniai, itin siaura tema - aplinkosauga, konkretūs mokymai yra aktualūs tik tam tikrai grupei žmonių, kuri pasirenka dalyvauti šiuose mokymuose). Analogiška veikla (mokymo paslaugos aplinkosaugos temomis, leidinių rengimas, projektų valdymas) užsiima daugelis kitų juridinių asmenų.

Paaiškina, kad Forumo gaunamas pajamas sudaro tikslinės Europos Komisijos paramos lėšos, susijusios su LIFE ir kitų programų projektų įgyvendinimu, valstybės, regionų ar vietos valdžios institucijų ir kitų įstaigų, kurių veiklą reglamentuoja viešoji teisė, tikslinės paramos lėšos, parama iš privačių ir juridinių asmenų (ne valstybės institucijų), pajamos, gaunamos vykdant viešųjų pirkimų sutartis, ir iš kitos visuomeninės veiklos (pvz., parduodant leidinius ir pan.). Iš valstybės ar savivaldybės biudžetų ir fondų įstaiga gali gauti tik tikslinę paramą (tikslinį finansavimą), kurią privalo panaudoti projekto paraiškoje nurodytiems tikslams įgyvendinti pagal detaliai suplanuotą biudžetą. Tokia tikslinė parama gaunama tik tuo atveju, jei projektas yra laimimas dalyvavus lygiomis konkurencinėmis sąlygomis su kitais projektų pareiškėjais. Teigia, kad tokių tikslinės paramos projektų įgyvendinimas yra trumpalaikių sutarčių tarp valstybės ar savivaldybės institucijų (fondų) ir nevyriausybinės organizacijos pagrindas ir nesukuria bei nesustiprina priklausomumo ryšio.

Pareiškėjas teismui pateikė 2018 m. balandžio 3 d. prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Nurodo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas glaudžiai susijęs su konstitucinės vertybės - žmogaus teisės į privatų gyvenimą - išsaugojimu. Būtinybę kreiptis į Konstitucinį Teismą grindžia tuo, jog Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „administravimo įgaliojimai“ nėra tiksliai apibrėžta ir neatitinka šio Įstatymo taikymo paskirties. Pabrėžia, kad asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, valstybės tarnyboje dirbančiais asmenimis turėtų būti prilyginami tik tokiu atveju, jei pastarieji turėtų viešojo administravimo, o ne „administravimo“, kaip nurodyta Įstatyme, įgaliojimus. Dėl šiuo metu susidariusios teisinio neapibrėžtumo situacijos, siekiant išvengti ne tik nevyriausybinių, bet ir kitų organizacijų, darbuotojų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų, būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Įstatymo 6 straipsnyje pateikiamas privačių interesų deklaracijos turinys, kuris yra ne tik apie deklaruojantįjį asmenį, bet ir duomenis apie pastarojo sutuoktinį, sugyventinį ar partnerį. Pabrėžia, kad deklaracijų duomenys yra vieši ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje, taigi deklaruojančio privačius interesus asmens duomenys apie jo privatų gyvenimą pateikiami bet kuriam suinteresuotam asmeniui. Pareiškėjas mano, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai žmogaus teisei į privatų gyvenimą.

Atsakovė Komisija atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas valstybės tarnyboje dirbančių asmenų apibrėžimas. Be kitų šiame straipsnyje nurodytų subjektų, valstybės tarnyboje dirbančiais asmenimis Įstatymas laiko ir asmenis, kurie: 1) dirba viešosiose įstaigose; 2) viešosios įstaigos gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų; 3) turi administravimo įgaliojimus. Teigia, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo atveju visus šiuos tris požymius atitinka. Nurodo, kad Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, žinojo, kad pareiškėjas nėra valstybės tarnautojas, ir tai, kad jis galimai nevykdo viešojo administravimo funkcijų.

Atsakovė Komisija atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas administravimo įgalinimų apibrėžimą aiškina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme pateikta tik viešojo administravimo sąvoka. Paaiškina, kad administravimo įgaliojimai būna ne tik viešieji - išoriniai (valdžios atstovo funkcijos), bet ir vidiniai, kurie yra suteikti įmonėse, įstaigose bei organizacijose vadovaujamas pareigas einantiems asmenims neatsižvelgiant į tai, ar jie turi viešojo administravimo įgaliojimus. Pažymi, kad administraciniai įgaliojimai siejami su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais: veiklos priežiūra, pavaldžių asmenų darbo kontrole bei jo organizavimu, finansų tvarkymu ir pan. Teigia, kad valstybės tarnyboje dirbančio asmens subjektiškumui konstatuoti pakanka nustatyti, kad jis turi administravimo įgaliojimus anksčiau nurodytų trijų požymių kontekste. Nurodo, kad Komisija skundžiamame sprendime išsamiai išvardijo pareiškėjui Forume suteiktus įgaliojimus, iš kurių matyti, kad jie yra administracinio pobūdžio. Pažymi, kad pareiškėjas yra vienasmenis Forumo valdymo organas. Forumo veikla yra nuolat finansuojama iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, todėl pareiškėjas privalo deklaruoti privačius interesus.

Atsakovė teismui pateikė raštą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja pareiškėjo prašymui kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir prašo dėl šio prašymo spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo labdaros ir paramos fondas „Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodo, kad pareiškėjo skundą palaiko, ir prašo jį tenkinti. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašo spręsti teismo nuožiūra.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Komisija Sprendimu pripažino, kad pareiškėjas, nepateikęs Įstatyme nustatyta tvarka privačių interesų deklaracijos, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Priimant Sprendimą, buvo vadovaujamasi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, sąvoka, pagal kurią asmenimis, dirbančiais valstybinėje tarnyboje, be kita ko, laikomi asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus.

Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas eina viešosios įstaigos „Baltijos aplinkos forumas“ direktoriaus pareigas ir kad šios įstaigos veikla, t. y. vykdomi projektai, yra finansuojami Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Iš byloje esančios medžiagos ir proceso šalių teiktų paaiškinimų teismo posėdyje nustatyta, kad Forumas yra dalyvavęs viešuosiuose pirkimuose ir tam tikriems projektams įgyvendinti yra gavęs Europos Sąjungos LIFE+ programos bendrojo finansavimo lėšų iš Lietuvos Respublikos biudžeto, pareiškėjas eina Forumo direktoriaus pareigas, t. y. turi administravimo įgaliojimus. Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „administravimo įgaliojimai“ nėra tiksliai apibrėžta ir neatitinka Įstatymo paskirties. Pabrėžia, kad asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ar asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, valstybinėje tarnyboje dirbančiais asmenimis turėtų būti prilyginami tik tokiu atveju, jei jie turėtų viešojo administravimo įgaliojimus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Įstatyme įtvirtinta privačių interesų deklaracijų viešinimo tvarka, pagal kurią jų duomenys yra vieši ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai žmogaus teisei į privatų gyvenimą.

Įvertinus bylos aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą, teismui kelia abejonių Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje įtvirtinta, kad asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, atitiktis iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančiam teisinio aiškumo principui, Įstatymo 5 straipsnio tiek, kiek jame nenustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pateikimo terminais ir deklaravimo pareigos trukme, atitiktis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems vidinės teisės sistemos darnos ir teisinio aiškumo principams, Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatyta, kad deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami viešai Komisijos interneto svetainėje, atitiktis Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam proporcingumo principui.

Dėl Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai

Konstitucinis Teismas ne vieną kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas ir kiti nutarimai). Teisinis aiškumas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui: įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d.. 2013 m. gruodžio 16 d. ir kiti nutarimai).

Įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtinta jo paskirtis, t. y. juo siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Taigi Įstatymu siekiama užtikrinti viešųjų interesų apsaugą ir valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų ir atliekamų veiksmų skaidrumą, nešališkumą.

Analizuojant Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąvokos „asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje“ formuluotę, matyti, kad asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, be kita ko, priskiriami asmenys, turintys administravimo įgaliojimus (asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose, asmenys, viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų) arba viešojo administravimo įgaliojimus (Lietuvos banko darbuotojai, kiti asmenys).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas „viešojo administravimo įgaliojimų“ ir „administravimo įgaliojimų“ sąvokas, yra pažymėjęs, kad terminas „administruoti“ reiškia valdyti, prižiūrėti, kontroliuoti, tvarkyti tam tikras gyvenimo sritis; administravimas susijęs su privalomų nurodymų davimu tarnyboje pavaldiems ar nepavaldiems asmenims, tokių asmenų kontrole; terminas „administraciniai įgaliojimai“ siejamas su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais, su vieno valstybės tarnautojo teise kontroliuoti pavaldžius tarnyboje asmenis, duoti jiems privalomus vykdyti nurodymus; terminu „valdžios atstovo funkcijos“ įvardyti viešojo administravimo įgaliojimai, kurių esmė galimybėje duoti privalomus nurodymus tarnyboje nepavaldiems asmenims; terminas „viešojo administravimo įgaliojimai“ gali būti susijęs tik su išoriniu administravimu, jis labiau atitinka valstybės tarnautojo požymį „valdžios atstovo funkcijos“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K - 809/2003).

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus. Taigi, pagal šią nuostatą pakanka, kad asmuo, dirbantis viešojoje įstaigoje ir asociacijoje, turėtų vidinio administravimo įgaliojimus. Kita Įstatyme nustatyta sąlyga - viešoji įstaiga ar asociacija gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų. Įstatyme nėra nustatyta, kokio pobūdžio šios lėšos (asignavimai, parama ir kt.), kokiems tikslams jos skiriamos, taip pat nėra konkrečiai nustatyta, kad šios lėšos turi būti skiriamos tam tikroms viešosioms paslaugoms teikti, kokia turėtų būti minimali tokių gaunamų lėšų suma, kuri suponuotų pareigą taikyti Įstatyme nustatytas prievoles. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą iš esmės susidaro tokia situacija, kad į Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies taikymo sritį patenka visos viešosios įstaigos ir asociacijos, kurios gauna bet kokių lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų bet kokiems poreikiams patenkinti, t. y. netgi tiems, kurie visiškai nesusiję su viešųjų paslaugų teikimu (pvz., iš valstybės biudžeto gaunama 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio parama). Taigi, teismo vertinimu, Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, neatitinka teisinio aiškumo reikalavimų, t. y. yra netiksli, neaiški, nedera su Įstatymo paskirtimi - siekiu užtikrinti viešųjų interesų apsaugą ir skaidrų, nešališką sprendimų, susijusių su viešųjų interesų įgyvendinimu, priėmimą, taigi taip yra pažeidžiamas teisės akto nuoseklumas ir vidinė darna.

Teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 533 straipsnį, už Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo draudžiančių, įpareigojančių ar apribojančių nuostatų, išskyrus drausminio pobūdžio nuostatas, pažeidimą yra nustatyta administracinė atsakomybė. Taigi, teisinio aiškumo reikalavimų neatitinkantis teisinis reguliavimas gali suponuoti atitinkamų asmenų patraukimą administracinėn atsakomybėn. Teismo vertinimu, administracinės atsakomybės už Įstatyme įtvirtintų pareigų nesilaikymą nustatymas papildomai pagrindžia anksčiau išdėstytus argumentus, kad Įstatymo nuostatos turi būti aiškios ir darnios, formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių.

Dėl Įstatymo 5 straipsnio atitikties Konstitucijai

Įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojamas privačių interesų deklaracijos pateikimas. Šiame straipsnyje yra nustatyti terminai, kada deklaracija turi būti pateikiama (1-4 dalys), kokiems subjektams ji gali būti teikiama (5 dalis), iš kokių subjektų deklaracijų turinčios teisę reikalauti institucijos turi teisę išsireikalauti deklaraciją (6 dalis).

Išanalizavus šių teisės nuostatų turinį, matyti, kad jose nėra nustatyta, kada turi būti pateikiama deklaracija asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus: ar kai viešoji įstaiga ir asociacija pradeda dalyvauti tam tikrose procedūrose, susijusiose su lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gavimu, ar kai baigiamos procedūros ir paskiriamos lėšos iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ar kai pradedami atlikti tam tikri veiksmai, susiję su šių lėšų panaudojimu ir pan. Įstatymo 5 straipsnyje taip pat nėra nustatyta, kiek laiko trunka privačių interesų deklaravimo pareiga: iki procedūrų, susijusių su lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gavimu (pvz., viešųjų pirkimų procedūros), pabaigos, iki veiksmų, susijusių su iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų gautų lėšų panaudojimu (pvz., tam tikro projekto, kuriam skirtos lėšos), atlikimo pabaigos, visą laiką, jeigu viešoji įstaiga ar asociacija nuolat gauna lėšas iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų ir pan.

Konstitucinis Teismas ne vieną kartą yra konstatavęs, kad teisės spraga, inter alia (be kita ko) legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad teisinis atitinkamų visuomeninių santykių reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia, pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d. ir kiti nutarimai).

Teismas pažymi, kad Įstatymo 5 straipsnis skirtas būtent deklaracijos pateikimo tvarkai reglamentuoti. Būtent šiame straipsnyje turėtų būti nustatyta ir asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijos pateikimo tvarka. Nenustačius šių asmenų deklaracijos pateikimo tvarkos, lieka neaiškūs deklaracijos pateikimo terminai ir deklaravimo pareigos trukmė. Minėta, kad Įstatyme įtvirtintų pareigų pažeidimas suponuoja administracinės atsakomybės taikymą. Tai reiškia, kad, nesant Įstatyme nustatytos tikslios deklaracijos pateikimo tvarkos, asmenys gali būti traukiami atsakomybėn už tai, kas nėra aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta Įstatyme.

Teismo vertinimu, Įstatymo 5 straipsnyje nenustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pateikimo terminais ir deklaravimo pareigos trukme, laikytinas legislatyvine omisija, kuri prieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems vidinės teisės sistemos darnos ir teisinio aiškumo reikalavimams.

Dėl Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijai

Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyti asmenys, kurių deklaracijų duomenys yra vieši ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje. Į šių asmenų sąrašą patenka ir viešųjų įstaigų ir asociacijų, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, vadovai ir jų pavaduotojai.

Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad negali būti viešai skelbiami deklaracijoje nurodyti asmens kodas, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo numeris, ypatingi asmens duomenys, taip pat kiti duomenys, kuriuos skelbti draudžiama pagal įstatymus. Be to, neskelbiami kitos sandorio šalies fizinio asmens duomenys.

Pareiškėjas, pateikdamas argumentus dėl pateikto prašymo keiptis į Konstitucinį Teismą, nurodo, kad jam tenkanti pareiga pateikti privačių interesų deklaraciją suponuoja imperatyvų reikalavimą deklaracijos duomenis skelbti viešai Komisijos interneto svetainėje. Tai, jo nuomone, yra nesuderinama su konstitucine teise į privatų gyvenimą, neatitinka konstitucinio proporcingumo principo. Nurodo, kad deklaracijoje pateikiami duomenys yra susiję su jo asmeniniu gyvenimu, t. y. su jo šeimine padėtimi, kitais jam artimais asmenimis.

Konstitucijos 22 straipsnio pirmosios dalies nuostata, tiesiogiai sauganti asmens teisę į privatų gyvenimą, nurodo bendrąjį principą, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodyti privataus gyvenimo objektai, kurie turėtų būti neliečiami: tai asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas. Trečioji straipsnio dalis nustato, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Konstitucijos 22 straipsnio ketvirtoji dalis apibrėžia įstatymo ir teismo funkciją saugoti asmeninį ir šeimos gyvenimą nuo neteisėto kišimosi.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą; žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. ir kiti nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti; pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. ir kiti nutarimai).

Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl teisės į privatumą taikymo viešiesiems asmenims, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas kriterijus, pagal kuriuos asmuo gali būti priskiriamas viešiesiems asmenims, turi paisyti Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės į privatumą ir Konstitucijos garantuojamo bei saugomo visuomenės intereso būti informuotam apie visus veiksnius, galinčius daryti įtaką viešiesiems reikalams, pusiausvyros (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas).

Žmogaus privatus gyvenimas yra labai plati sąvoka. Tai patvirtina ir kiti Konstitucijos straipsniai, įtvirtinantys kitas privataus gyvenimo sritis (pvz., žmogaus laisvės neliečiamumą (20 straipsnis), žmogaus asmens neliečiamumą ir pagarbą jo orumui (21 straipsnis), nuosavybės neliečiamumą (23 straipsnis), žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnis) ir kt.), bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) jurisprudencija, kurioje identifikuojami įvairūs teisės į asmens privataus gyvenimo gerbimą deliktai (pvz., į asmens vardą ir pavardę (pvz., EŽTT 2004 m. gruodžio 7 d. nutarimas byloje Juta Mentzen (Mencena) prieš Latviją (pareiškimo Nr. 71074/01); į asmens reputaciją (pvz., EŽTT 2010 m. rugsėjo 21 d. sprendimo byloje Polanco Torres ir Movilla Polanco prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 34147/06) 40 p.); į asmens profesinio ar verslo pobūdžio veiklą (pvz., EŽTT 2010 m. spalio 19 d. sprendimo byloje Özpinar prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 20999/04) 46 p.) ir apribojimus verstis tam tikromis profesijomis arba įsidarbinimo galimybėms (pvz., EŽTT 2004 m. liepos 27 d. sprendimo S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 55480/00; 59330/00) 47-50 p.) ir kt.). Žmogaus privatus gyvenimas yra daug įvairių gyvenimo sričių apimanti sąvoka, todėl išsamaus privataus gyvenimo apibrėžimo nėra (žr., pvz., EŽTT 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Niemietz prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13710/88) 29 p., 2002 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Pretty prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2346/02) 61 p., 2003 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44647/98) 57 p. ir kt.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ir ESTT), remdamasis EŽTT praktika, yra konstatavęs, kad, pirma, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis siejama su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta, ir, antra, kad teisei į asmens duomenų apsaugą galimi taikyti apribojimai atitinka leidžiamus pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir EŽTK) 8 straipsnį; su asmenvardžiais susietų duomenų apie atitinkamus gavėjus ir tikslias jų gautas sumas paskelbimas internete, dėl ko šie duomenys tampa prieinami tretiesiems asmenims, yra teisės į privatų gyvenimą, kaip ji suprantama pagal Chartijos 7 straipsnį, apribojimas (žr., be kita ko, ESTT didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. C-92/09 ir C-93/09 Volker ir Markus Schecke 52, 58 p.).

Iš Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto deklaracijos turinio matyti, kad ją sudaro deklaruojančio asmens sutuoktinio, sugyventinio, partnerio asmens duomenys (vardas, pavardė, darbovietė, pareigos), iš kurių galima identifikuoti informaciją apie tam tikrus asmens privataus gyvenimo aspektus (šeiminę padėtį, lytinę orientaciją ir pan.), informacija apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio gautas dovanas, sudarytus ir kitus galiojančius sandorius, iš kurių galima identifikuoti tam tikras deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio gyvenimo detales, t. y. naudojamus daiktus, interesus, pomėgius, gyvenimo būdą, turtinę padėtį ir pan., informacija apie artimus ar kitus jam žinomus asmenis arba duomenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, iš kurios galima spręsti apie deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio asmeninius ryšius, taip pat asmenų, kuriuos privaloma nurodyti, asmeninius ryšius su deklaruojančiu asmeniu ir jo sutuoktiniu, sugyventiniu, partneriu. Taigi iš esmės deklaracijos turinį sudaro tam tikri deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio, sugyventinio, partnerio bei kitų asmenų duomenys.

Aiškinant žmogaus teisės į privatų gyvenimą turinį, reikia atsižvelgti ir į 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau - ir Reglamentas) nuostatas. Pagal Reglamento 4 straipsnio 1 punktą, asmens duomenys - bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius.

Reglamento preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis yra pagrindinė teisė (1 punktas); fizinių asmenų apsaugos tvarkant jų asmens duomenis principais ir taisyklėmis turėtų būti paisoma fizinių asmenų pagrindinių teisių ir laisvių, visų pirma jų teisės į asmens duomenų apsaugą, neatsižvelgiant į jų pilietybę ar gyvenamąją vietą (2 punktas), asmens duomenys turėtų būti tvarkomi taip, kad tai pasitarnautų žmonijai; teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti; ji turi būti vertinama atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, remiantis proporcingumo principu; šiuo reglamentu paisoma visų Chartijoje pripažintų ir Sutartyse įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių bei principų, visų pirma teisės į privatų ir šeimos gyvenimą, būsto neliečiamybę ir komunikacijos slaptumą, teisės į asmens duomenų apsaugą, minties, sąžinės ir religijos laisvės, saviraiškos ir informacijos laisvės, laisvės užsiimti verslu, teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą ir kultūrų, religijų ir kalbų įvairovės (4 punktas); duomenų apsaugos principai turėtų būti taikomi bet kokiai informacijai apie fizinį asmenį, kurio asmens tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta (26 punktas); asmens duomenys turėtų būti tvarkomi taip, kad būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas ir konfidencialumas, be kita ko, užkertant kelią neteisėtai prieigai prie asmens duomenų ir jų tvarkymui skirtos įrangos ar neteisėtam jų naudojimui (39 punktas); asmens duomenims, kurie pagal savo pobūdį yra ypač neskelbtini pagrindinių teisių ir laisvių atžvilgiu, turi būti užtikrinta ypatinga apsauga, kadangi atsižvelgiant į jų tvarkymo kontekstą galėtų kilti didelis pavojus pagrindinėms teisėms ir laisvėms (51 punktas); dėl asmens duomenų saugumo pažeidimo, jei dėl jo laiku nesiimama tinkamų priemonių, fiziniai asmenys gali patirti kūno sužalojimą, materialinę ar nematerialinę žalą, pavyzdžiui, prarasti savo asmens duomenų kontrolę, patirti teisių apribojimą, diskriminaciją, gali būti pavogta ar suklastota jo asmens tapatybė, jam padaryta finansinių nuostolių, neleistinai panaikinti pseudonimai, gali būti pakenkta jo reputacijai, prarastas asmens duomenų, kurie saugomi profesine paslaptimi, konfidencialumas arba padaryta kita ekonominė ar socialinė žala atitinkamam fiziniam asmeniui (85 punktas); šiuo reglamentu sudaroma galimybė taikant šį reglamentą atsižvelgti į visuomenės teisės susipažinti su oficialiais dokumentais principą; visuomenės teisė susipažinti su oficialiais dokumentais gali būti laikoma viešuoju interesu; valdžios institucija ar viešoji įstaiga savo turimuose dokumentuose esančius asmens duomenis turėtų turėti galimybę viešai atskleisti tada, kai toks atskleidimas yra numatytas Sąjungos ar valstybės narės teisėje, kuri yra taikoma tai valdžios institucijai ar viešajai įstaigai; tokiuose teisės aktuose visuomenės teisė susipažinti su oficialiais dokumentais ir viešojo sektoriaus informacijos pakartotinis naudojimas turėtų būti suderinti su teise į asmens duomenų apsaugą, taigi, jais gali būti užtikrintas būtinas suderinimas su asmens duomenų apsauga pagal šį reglamentą (154 punktas).

Taigi, asmens duomenys yra sudėtinė žmogaus privataus gyvenimo dalis ir jų atskleidimas gali pažeisti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir gali turėti įtakos jo saugumui, t. y. tokių duomenų atskleidimas gali kelti pavojų asmens gyvybei ir sveikatai, kitoms jo teisėms ir laisvėms.

Deklaracijos turinys ir iš esmės besąlygiškas jos viešinimas, išskyrus kai kurias Įstatymo 10 straipsnio 2 nustatytas išimtis, iš esmės įpareigoja deklaruojantį asmenį atskleisti ne tik savo, bet ir kitų asmenų asmens duomenis, kurie, teismo vertinimu, yra susiję su privačiu asmenų gyvenimu, deklaruojančiam asmeniui žinant, kad tokie duomenys bus paviešinti Komisijos interneto svetainėje, taigi bus prieinami iš esmės neapibrėžtam asmenų ratui ir galimai panaudoti įvairiems tikslams. Pažymėtina, kad Įstatymo 10 straipsnyje 2 dalyje nustatytos išimtys neužtikrina asmens duomenų apsaugos, t. y. net ir viešai nepaskelbus šioje dalyje nurodytų išimčių, pagal kitą informaciją, kuri privalo būti paskelbta, yra galimybė identifikuoti deklaruojantį asmenį ir kitus asmenis ir susieti viešai paskelbtą informaciją, kuri nėra priskiriama išimtims, su šiais asmenimis.

Vertinant Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, jis analizuotinas atitikties konstituciniam proporcingumo principui aspektu.

EŽTT, spręsdamas, ar valstybė tinkamai įgyvendino pozityviąją pareigą imtis pagrįstų ir tinkamų priemonių užtikrinti pareiškėjo teises pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, ar pagal 2 dalį - negatyviąją pareigą susilaikyti nuo nepagrįsto kišimosi į asmens privatų gyvenimą, taiko pagrįstumo vertinimo testą, kurį sudaro nustatymas, ar tam tikra taikoma priemonė nustatyta įstatyme, ar yra teisėtas tikslas šiai priemonei bei tokios priemonės būtinybė demokratinėje visuomenėje, t. y. atsižvelgia į proporcingumo principą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 30562/04; 30566/04). Bet koks kišimasis į asmens privatų gyvenimą turi būti vykdomas siekiant tiesiogiai Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų, t. y. siekiant apsaugoti šias vertybes: valstybės saugumą, visuomenės saugos (viešosios tvarkos) ar šalies ekonominės gerovės interesus, užkertant kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių (visuomenės) sveikatą ar moralę (dorovę) arba kitų asmenų teises ir laisves. Būtinumo sąvoka reiškia, kad įsikišimas susijęs su neatidėliotinu socialiniu poreikiu, o ypač kad jis yra proporcingas vienam iš valdžios institucijų siekiamų tikslų (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje A, B ir C prieš Airiją (pareiškimo Nr. 25579/05) 218-241 p., 2015 m. sausio 13 d. sprendimo byloje Elberte prieš Latviją (pareiškimo Nr. 61243/08) 103 p.). Taigi atsižvelgiama į teisingą pusiausvyrą, kuri turi būti išlaikoma tarp konkuruojančių asmens (privatumo) ir visuomenės (socialinių) interesų (žr. EŽTT 2004 m. birželio 24 d. sprendimo byloje Von Hannover prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 59320/00) 57 p.).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo praktiką ir sprendžiant, ar konkretus teisėkūros aktas nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, būtina įvertinti, ar įstatyme nustatytos priemonės atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, ar šios priemonės yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir ar šios priemonės nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2014 m. balandžio 14 d. ir kt. nutarimai).

Minėta, kas Įstatymo tikslas yra užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybės tarnyboje. Taigi, iš esmės Įstatymu siekiama užtikrinti skaidrumo principą vykdant viešąsias funkcijas ir priimant su viešųjų interesų įgyvendinimu susijusius sprendimus.

Konstitucinis Teismas, 2018 m. kovo 8 d. nutarime aiškindamas, be kita ko, iš Konstitucijos, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalių, kylančio vieno iš viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principų - skaidrumo principo turinį, pažymėjo, kad šis principas suponuoja atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigūnų atsakomybę už tuos sprendimus; priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti. Skaidrumas yra būtina prielaida, inter alia, užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe (2008 m. sausio 22 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai).

ESTT yra pažymėjęs, kad skaidrumo principas minimas Europos Sąjungos sutarties 1 ir 10 straipsniuose bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 15 straipsnyje; jis leidžia piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese, taip pat garantuoja didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei didesnį atskaitomybės piliečiams mastą demokratinėje sistemoje (žr. ESTT 2003 m. kovo 6 d. sprendimo byloje Nr. C 41/00 P Interporc prieš Komisiją 39 p., ESTT 2010 m. birželio 29 d. sprendimo byloje Nr. C-28/08 P Komisija prieš Bavarian Lager 54 p.). ESTT taip pat yra konstatavęs, kad nuo duomenų apsaugos nukrypstančios nuostatos ir apribojimai turi griežtai atitikti būtinumo sąlygą (žr., be kita ko, ESTT didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. C-92/09 ir C-93/09 Volker ir Markus Schecke 77 p.); prieš išplatindamos informaciją apie fizinį asmenį institucijos privalo nustatyti subalansuotą santykį tarp Sąjungos intereso užtikrinti savo veiksmų skaidrumą bei Chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažintų teisių; automatiškai teikti pirmenybę skaidrumo tikslui, palyginti su teise į asmens duomenų apsaugą, negalima, net jei tai susiję su svarbiais ekonominiais interesais (žr. ESTT 2010 m. birželio 29 d. sprendimo byloje Nr. C 28/08 P Komisija prieš Bavarian Lager 54 p., ESTT didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. C-92/09 ir C-93/09 Volker ir Markus Schecke 85 p.).

Pagal Įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą deklaracijas skelbti viešai, aiškinant jį kartu su Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu, nustatančiu deklaracijos turinį, yra skelbiami duomenys, kurie, kaip jau minėta, yra susiję su asmenų privačiu gyvenimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-492-607-13 (Administracinė jurisprudencija, 2013, 26, p. 302-314) konstatavo, kad privačių interesų deklaravimas yra išskirtinai susijęs su duomenų apie aplinkybes, kai tokios aplinkybės gali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, pateikimu.

Taigi, nors, vadovaujantis teismų praktika, Įstatyme nustatytas įpareigojimas teikti duomenis (įskaitant duomenis apie asmens privatų gyvenimą) yra siejamas su aplinkybėmis, kai jos gali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, tačiau, teismo vertinimu, tokių aplinkybių egzistavimas pats savaime nereiškia, kad tokie duomenys turi visuomeninę reikšmę, kad jie turi būti vieši ir viešai skelbiami interneto svetainėje. Priešingai, tokie duomenys gali atskleisti itin jautraus asmeninio pobūdžio informaciją (pvz., informaciją apie gyvenimą nesusituokus, gyvenimą su tos pačios lyties asmeniu ir pan.), kuri iš esmės neturi jokio socialinio poreikio būti paviešinta ir gali sukelti didelių nepatogumų asmeniui privačiame gyvenime.

Teismas nekvestionuoja Įstatyme nustatytos pareigos deklaruoti duomenis apie aplinkybes, kai jos gali turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, tačiau šių aplinkybių paviešinimas, teismo nuomone, nėra būtina priemonė siekiant užtikrinti Įstatymo siekiamą tikslą - skaidrumo principo valstybės tarnyboje įgyvendinimą. Vien tokių duomenų pateikimas Įstatymo 5 straipsnyje nustatytiems subjektams, taip pat Įstatymo 22 straipsnyje nustatyti subjektai ir jiems priskirtos kontrolės funkcijos, siekiant kontroliuoti, kaip asmenys, kuriems taikomos Įstatymo nuostatos, jį vykdo, įskaitant valstybėje veikiančios specialios institucijos - Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos - kontrolės funkcijas (Įstatymo 23 straipsnis), yra pakankamos priemonės siekiant užtikrinti, kad Įstatymo tikslas būtų pasiektas.

Be to, teismas pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnyje nustatytas reguliavimas, kad privačių deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami viešai, yra nesuderinamas su Reglamento nuostatomis, įtvirtinančiomis itin griežtą asmens duomenų apsaugą, be to, jis neatitinka EŽTT formuojamos praktikos dėl asmens privataus gyvenimo neliečiamumo ir ESTT formuojamos praktikos dėl asmens duomenų apsaugos.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teismui kyla abejonių, ar Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta, kad deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami Komisijos interneto svetainėje, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintai teisei į žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą, konstituciniam proporcingumo principui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu išspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Jeigu kilus abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas ir kt.).

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje įtvirtinta, kad asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiantį teisinio aiškumo principą, ar Įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pateikimo terminais ir deklaravimo pareigos trukme, atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius vidinės teisės sistemos darnos ir teisinio aiškumo principus, Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatyta, kad deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami viešai Komisijos interneto svetainėje, atitinka Konstitucijos 22 straipsnį ir konstitucinį proporcingumo principą.

Bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujinamas. Byla stabdoma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 9 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 3 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

Atnaujinti administracinės bylos Nr. eI-2148-789/2018 (teisminio proceso Nr. Nr. 3-61-3-00776-2018-4) nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2018-01-01) 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje įtvirtinta, kad asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiantį teisinio aiškumo principą, ar Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnis tiek, kiek jame nenustatytas teisinis reguliavimas, susijęs su asmenų, dirbančių viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinčių administravimo įgaliojimus, deklaracijų pateikimo terminais ir deklaravimo pareigos trukme, atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius vidinės teisės sistemos darnos ir teisinio aiškumo principus, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 10 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatyta, kad deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami viešai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį ir konstitucinį proporcingumo principą.

Sustabdyti administracinę bylą Nr. eI-2148-789/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00776-2018-4) pagal pareiškėjo Ž. M. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Labdaros ir paramos fondas „Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras“, dėl sprendimo panaikinimo, iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą pagal šį prašymą ir įsigalios joje priimtas nutarimas (sprendimas).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Irena Paulauskienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė