Prašymas Nr. 1B-14/2018

2018-05-10 Nr. S-2018-3676

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIAM TEISMUI

Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius

PAREIŠKĖJAS

Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė,

adresas Gedimino pr. 53, 2002 Vilnius.

PAREIŠKĖJO ATSTOVAI

1. Seimo narys Simonas Gentvilas

VALSTYBĖS INSTITUCIJA, PRIĖMUSI GINČIJAMĄ AKTĄ

Lietuvos Respublikos Vyriausybė,

adresas Gedimino pr. 11, LT-01103 Vilnius

GINČIJAMAS TEISĖS AKTAS

2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 702 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo (Žin., 2012. Nr. 70-3592) (toliau taip pat „Ginčijamas nutarimas" arba „Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas")

PRAŠYMAS

ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo atitinkamų punktų atitikimą įstatymams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Teisės normos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą.

Šis prašymas ištirti 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - „Vyriausybė") nutarimo Nr. 702 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo (Žin., 2012, Nr. 70-3592) atitikimą įstatymams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai teikiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - „Konstitucija") 102 straipsnio 1 dalimi, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktu, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo (toliau - „Konstitucinio teismo įstatymas") 63 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Prašymą, vadovaujantis Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalimi bei Konstitucinio teismo įstatymo 65 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, teikia Seimo narių grupė, sudaranti ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių.

Bylos nagrinėjimo pagrindas.

Teisiškai motyvuota abejonė:

(1) dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9 punkto atskirų nuostatų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams pagal jų turinį ir reguliavimo apimtį (Konstitucinio teismo įstatymo 64 str. 1 d. 1 ir 2 p.);

(2) jog Vyriausybė, rengdama ir tvirtindama Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, kuris laikytinas specialiuoju planu pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau - „Teritorijų planavimo įstatymas" į šį planą įtraukė sprendinius ir nustatė reglamentavimą, kurie šiuo planu negalėjo būti nustatyti, taip pažeisdama Teritorijų planavimo įstatymą bei valdžių padalijimo principą (Konstitucinio teismo įstatymo 64 str. 1 d. 1 ir 2 p.);

(3) jog Vyriausybė, patvirtindama Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, į šį planą įtraukė sprendinius ir nustatė reglamentavimą, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies 1 ir 2 punktams, 22 straipsnio 1, 2, 3,4,5 , 6 dalims, taip pažeidžiant Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį (Konstitucinio teismo įstatymo 64 str. 1 d. 1 ir 2 p.).

Pareiškėjai abejoja, ar:

(1) Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7 ir 9.2.3.2 punktai atitinka Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau - „Statybos įstatymas") 33 straipsnio 2 dalies nuostatas bei valdžių padalijimo principą (Konstitucijos 5 straipsnis), taip pat Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso(1) (toliau - „Civilinis kodeksas“) 4.93 straipsnį;

(2) Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, įtraukiant reglamentavimą, susijusį su urbanistiniais (kultūriniais) draustiniais (Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9 punktas), buvo parengtas bei priimtas laikantis įstatymo nustatytų teisės akto priėmimo procedūrų ir įgaliotų subjektų;

(3) Vyriausybės sprendimas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane numatyti nuostatas, kurios numato konkrečių sklypų, esančių Kuršių nerijos nacionaliniame parke, detaliesiems planams būdingus sprendinius, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 5 daliai, 6 dalies 1 punktui, 6 punktui, 18 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 21 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 3 daliai, taip pat konstituciniam valdžių atskyrimo principui (Konstitucijos 5 straipsnis), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau - „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas") 5 str. 10 d. 17 punktui, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo(2)( )(toliau - „Saugomų teritorijų įstatymas") 27 str. 4 d.

(4) Vyriausybės nutarimu patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio tvarkymo plano 9 punkto atskirų papunkčių (9.2.1; 9.2.2; 9.2.3; 9.3) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies 1 ir 2 punktams, 22 straipsnio 1, 2, 3,4,5,6 dalims, taip pat Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai.

Teisiniai pareiškimo pagrindai

I. Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7 bei 9.2.3.2. punktų atitikimo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai bei Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatai bei valdžių padalijimo principui (Konstitucijos 5 straipsnis).

1. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, kuris patvirtintas 2012 m. birželio 6 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 702, 9.2.1.7 punktas numato, jog „Lotmiškio g. 1 (Nida) gyvenamojo namo ir priklausinio tūriai atkuriami iki 2003 m. sausio 31 d. buvusių dydžių. Statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti, tarp jų: stiklinis priestatas (veranda) ir antras restorano medinės verandos aukštas, atstatomas dvišlaitis stogelis, o pirmas medinės verandos aukštas perstatomas perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat išardoma jungtis tarp pastatų".

2. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.3.2. punktas numato, jog „sklype Naglių g. 20 (Nida) rekonstruojant esamus poilsio namus ar jų vietoje statant naujus, pastatų išvaizda keičiama į artimesnę saugomai aplinkai, nedidinamas esamas užstatymo tankumas ir didžiausias pastatų aukštis, pastatų tūriai skaidomi dalimis, atitinkančiomis Kuršių nerijai būdingą architektūrą ir medžiagas. Statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti, tarp jų: prie pastato po detaliojo plano patvirtinimo (2004 m. rugsėjo 22 d.) pristatytas stiklinis priestatas teisės aktu nustatyta tvarka išardomas, taip pat išardoma pavėsinė šiaudiniu stogu prie Naglių g.".

3. Aukščiau nurodytuose Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, punktuose yra įtvirtinti statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, šalinimo padariniai, konkrečiai nurodant, kas turi būti atlikta minėtuose punktuose įvardintuose žemės sklypuose ir su juose esančiais pastatais.

4. Statybos įstatymo(3) 33 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu:

(1) įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, - statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę;

(2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šios dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas;

(3) leidžia šios dalies 1 punkte nurodytam asmeniui per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, - vykdyti šios dalies 1 ar 2 punkte nurodytus reikalavimus;

(4) įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito šios dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų planų ar žemės valdos projektų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų planų ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų.

5. Taigi Statybos įstatyme yra numatyti keturi galimi variantai, kaip gali būti pašalinti statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padariniai. Pagal minėtą Statybos įstatymo nuostatą, dėl tokių padarinių šalinimo, jų apimties bei būdo (kokius numato Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalis) gali spręsti tik teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, padarinius, taikomų padarinių proporcingumą siekiamiems tikslams. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - „EŽTT") yra nurodęs, jog planuojamas namo nugriovimas savo ruožtu prilygs trukdymui naudotis pareiškėjų nuosavybe, o kadangi tuo siekiama užtikrinti, jog būtų laikomasi bendrų taisyklių dėl statybos draudimų, šis trukdymas prilygsta nuosavybės naudojimo kontrolei (apribojimui) (žr. Ivanova ir Cherkezov v. Bulgarija, Nr. 46577/15, § 69, 2016 m. balandžio 21 d.). Toks EŽTT išaiškinimas leistų suformuoti mintį, jog iš esmės, nuo pastato pastatymo iki statybą leidžiančio dokumento, kurio pagrindu statinys pastatytas, pripažinimo negaliojančiu, asmuo turi „teisėtą" ir galiojančią nuosavybės teisę į atitinkamą statinį.

6. Be to EŽTT, nagrinėdamas bylą Tumeliai v. Lietuva (Nr. 25545/14, 2018 m. sausio 9 d.), taip pat nurodė, jog turi būti nustatyta, ar, atsižvelgiant į pareiškėjų suinteresuotumą namą išsaugoti, įpareigojimas jį nugriauti namą yra proporcinga siekiamam tikslui priemonė (taikomų pasekmių proporcingumo principas). Todėl nuosavybės nugriovimas net ir šalinant statybų padarinius, kuriuos sąlygojo neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento panaikinimas, gali būti reglamentuotas tik įstatymo ir sprendžiamas įstatymų nustatyta tvarka, kadangi tai yra susiję su nuosavybės teisės ribojimu. Pagal Statybos įstatymo 33 straipsnį, sprendimą dėl statybų, kurios vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių šalinimo priima teismas. Be to, tik teismas, išnagrinėjęs bylą bei įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, parenka proporcingą priemonę statybų, pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą, padariniams šalinti. Jokia kita institucija (valdžia) negali nei nustatyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo neteisėtumo fakto, nei spręsti dėl statybos padarinių šalinimo. Negali galioti teisės aktas, įsakmiai nurodantis, kaip teismui išspręsti konkrečią bylą ir kokias įstatyme numatytas priemones (pasekmes) taikyti.

7. Tuo tarpu, Vyriausybė, kaip viena iš valdžios institucijų, Ginčijamu nutarimu ne tik kad konstatavo faktą, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.7 bei 9.2.3.2. punktuose nurodytuose sklypuose buvo vykdomos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą(4), tačiau ir numatė, kaip konkrečiu atveju turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, nepaisant to, kad šiuos klausimus gali spręsti ir nustatyti tik teismai.

8. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas (inter alia 2010 m. vasario 26 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra (inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir valstybės valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valstybės valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų - neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą (2006 m. gegužės 9 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją teismas, nagrinėjantis bylą, yra teisminė valdžia - viena iš valstybės valdžių (2006 m. sausio 16 d. nutarimas); teismų veikla, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime, nėra ir negali būti kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai priskirta valdymo sritis; kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

9. Nagrinėjamu atveju, Vyriausybė prisiėmė teismo vaidmenį ir nustatė, kaip turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padariniai, nutarime konkrečiai įvardindama, jog padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti, tarp jų: stiklinis priestatas (veranda) ir antras restorano medinės verandos aukštas, atstatomas dvišlaitis stogelis, o pirmas medinės verandos aukštas perstatomas perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat išardoma jungtis tarp pastatų (Ginčijamos tvarkos 9.2.1.7. punktas). Kitu atveju nurodoma, kad prie pastato po detaliojo plano patvirtinimo (2004 m. rugsėjo 22 d.) pristatytas stiklinis priestatas teisės aktų nustatyta tvarka turi būti išardomas, taip pat išardoma pavėsinė šiaudiniu stogu prie Naglių g." (Ginčijamos tvarkos 9.2.3.2. punktas).

10. Pažymėtina, kad priimant Ginčijamą nutarimą 2012 m. birželio 6 d., nebuvo įsiteisėjęs joks teismo sprendimas, konstatuojantis, kad statybos darbams vykdyti, adresu Lotmiškio g. 1, Nidoje, išduotas statybą leidžiantis dokumentas yra neteisėtas. Tuo tarpu Vyriausybės Ginčijamame nutarime konstatuota, jog statybos, vykdytos adresu Lotmiškio g. 1, Nidoje, yra vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir pateikta minėtų punktų formuluotė dėl statybos padarinių šalinimo iš esmės atitinka Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą neteisėtų statybų padarinių šalinimo būdą (atstatyti / perstatyti / išardyti). Tačiau ne Vyriausybės, o teismo prerogatyva įvertinti ir nustatyti, ar buvo pažeisti statybą reglamentuojantys teisės aktai ir, jeigu jie pažeisti ir statybą leidžiantis dokumentas panaikintas, kuriuo iš Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje numatytų būdų šie padariniai turi būti šalinami.

11. Tokiu savo nutarimu Vyriausybė užkirto kelią teismui, nagrinėjančiam bylą, taikyti kitus neteisėtų statybų padarinių šalinimo būdus, kuriuos numato Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalis, kadangi nustatant bet kurį kitą būdą, teismo sprendimas prieštarautų galiojančiam Vyriausybės nutarimui. Dėl tokio teisinio reguliavimo imperatyvumo teismas neturi galimybės sprendžiant dėl statybos, pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių šalinimo taikyti kitų padarinių šalinimo variantų, numatytų Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje. Teismas tik taiko galiojantį teisės aktą (šiuo atveju Ginčijamą nutarimą), savarankiškai nevertindamas ir neanalizuodamas pastatų savininkų kaltės, statybos padarinių šalinimo kaip priemonės proporcingumo siekiamiems tikslams, ką jis privalo daryti, dėl ko taip pat pasisakė ir jau minėtoje byloje EŽTT (plačiau žr. 5 punktą). Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas atsirasti teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą sumažėja (o kai kada apskritai neįmanoma vykdyti teisingumo). Tai nedera su Konstitucijos 5 straipsniu ir 109 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią tik teismas vykdo teisingumą.

II. Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo bei tvirtinimo procedūrų ir subjektų

12. Saugomų teritorijų įstatymo, galiojusio Ginčijamo nutarimo priėmimo dienai, redakcijoje numatyta:

(1) 8 str. 4 d. - urbanistiniai draustiniai priskiriami kultūriniams draustiniams;

(2) 23 str. 4 d. - nustatyta, kad kultūros paveldo objektai ir vietovės (nekilnojamosios kultūros vertybės) skelbiami saugomais, jų teritorijos ir apsaugos zonos nustatomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka;

(3) 27 str. 2 d. - taip pat nustatyta, jog Vyriausybė formuoja saugomų teritorijų strategiją, nustato apsaugos ir tvarkymo reikalavimus ir suteikia įgaliojimus institucijoms, atsakingoms už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugą;

(4) 27 str. 4 d. - nustatyta, kad valstybės įsteigtų saugomų teritorijų, išskyrus kultūrinius rezervatus, kultūrinius draustinius, istorinius nacionalinius parkus bei kultūros paveldo objektus, apsaugą ir tvarkymą organizuoja biudžetinė įstaiga - Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, o kultūrinių rezervatų ir istorinių nacionalinių parkų direkcijas steigia, šių rezervatų ir parkų bei kultūrinių draustinių ir kultūros paveldo objektų apsaugą bei tvarkymą organizuoja Kultūros ministerija.

13. Vadovaujantis 2010-12-22 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-1248 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko ir jo zonos ribų plano patvirtinimo, yra nustatyti Nidos. Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Smiltynės urbanistiniai draustiniai (atitinkamai nutarimo 13-17 punktai). Kadangi urbanistiniai draustiniai priskiriami kultūriniams draustiniams (Saugomų teritorijų įstatymo 8 str. 4 d.), tai šiuose urbanistiniuose draustiniuose apsaugą bei tvarkymą organizuoja Kultūros ministerija.

14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 503 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Saugomų teritorijų įstatymą yra nustačiusi atskirus įgaliojimus Aplinkos ir Kultūros ministerijoms, taip pat Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, tačiau nei Aplinkos ministerijai, nei Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos nebuvo suteikti įgaliojimai vykdyti apsaugos, priežiūros ir tvarkymo organizavimą kultūriniuose rezervatuose (rezervatuose-muziejuose), kultūriniuose ir pagal kompetenciją - kompleksiniuose draustiniuose, kultūros paveldo objektų (kultūros paminklų) teritorijose, Trakų istoriniame nacionaliniame parke, pagal kompetenciją - ekologinės apsaugos zonose bei kitokie įgaliojimai kultūros vertybių apsaugos srityje, įgyvendinant Saugomų teritorijų įstatymą, todėl pagrįstai kyla klausimas, ar Aplinkos ministerijai atskaitingos institucijos, rengdamos Kuršiu nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, neperžengė savo kompetencijos ribų, nustatydamos kultūros vertybių saugojimo reikalavimus, prieštaraujančius kultūros vertybių apsaugos teisiniam reguliavimui, ir ar šių subjektų nustatyti reikalavimai gali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais.

15. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 19 punktas numato, jog saugomų vietovių - kultūrinių draustinių apsaugą, tvarkybą ir naudojimą reglamentuoja kultūrinių draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kurie rengiami vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse, patvirtintose kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322(5), nustatytais reikalavimais. Iš to išplaukia, kad kultūrinių draustinių apsaugą ir tvarkybą reglamentuoja atskiri dokumentai, parengti ir patvirtinti įstatyme nustatytų subjektų.

16. Nidos, Juodkrantės, Pervalkos ir Preilos gyvenvietės yra registruotos kultūros paveldo registre kaip kultūros paveldo vietovės, taip pat tai yra kultūriniai draustiniai, kuriems taikomas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas.

17. Nepaisant Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 19 punkto nuostatų ir to, kad prieš tai nurodytos gyvenvietės yra registruotos kaip kultūros paveldo vietovės ir kultūriniai draustiniai, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9 punkte yra numatyti konkretūs sprendiniai ir reikalavimai, kaip turi būti tvarkomas konkretus žemės sklypas ir jame esantys statiniai minėtose kultūros paveldo vietovėse. Tam tikri punktai formuluojami taip, jog iš pradžių nustatomi tam tikri specialieji reikalavimai, o po to papildomai duodama nuoroda, kad specialieji reikalavimai nustatomi saugomos vietovės - kultūrinio draustinio, kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane (pvz. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.5, 9.2.2.3, 9.2.2.5 ir kt.). Kadangi pagal kompetenciją specialiuosius reikalavimus kultūros paveldui nustato Kultūros ministerija ar jos įgaliotos institucijos (Kultūros paveldo departamentas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 str. 10 d. 2 ir 17 punktai), Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9 punkto nuostatos, nustatančio reikalavimus teritorijoms ir statiniams, esantiems kultūros paveldo vietovėse, galimai yra neteisėtos ir prieštaraujančios minėtiems įstatymams.

18. Teritorijų planavimo įstatymo (žr. Ginčijamo nutarimo priėmimo dieną galiojusią redakciją) 18 straipsnio 7 d. įtvirtinta įstatymo nuostata, numatanti, jog į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, Vyriausybė tvirtina planą, tačiau už jo rengimą yra atsakingos įstatymuose nurodytos institucijos, konkrečiai už specialiojo plano rengimo organizavimą kultūros draustiniuose yra atsakingas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 5 str. 10 d. 2 bei 17 punktai).

III. Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9 punkto atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui bei Civilinio kodekso 4.93 straipsniui.

19. Konstitucijos 23 straipsnis užtikrina kiekvieno asmens nuosavybės apsaugą ir numato, kad nuosavybės teises saugo įstatymas. Konstitucinio Teismo suformuotoje oficialioje doktrinoje yra pažymėta, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Tačiau ribojant nuosavybės teisę visais atvejais turi būti laikomasi atitinkamų sąlygų, kurių viena yra ta, kad nuosavybė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu. (Konstitucinio Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarimas).

20. Formuluotė „nuosavybė” aiškintina Civilinio kodekso nuostatų, kuriomis reguliuojami nuosavybės santykiai, kontekste. Pagal CK 4.37 straipsnio „Nuosavybės teisės sąvoka" 1 dalį nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

21. EŽTT jau minėtoje byloje (žr. Ivanova ir Cherkezov v. Bulgarija, Nr. 46577/15, § 69, 2016 m. balandžio 21 d.) yra nurodęs, jog planuojamas namo nugriovimas savo ruožtu prilygs trukdymui naudotis pareiškėjų nuosavybe, o kadangi tuo siekiama užtikrinti, jog būtų laikomasi bendrų taisyklių dėl statybos draudimų, šis trukdymas prilygsta nuosavybės naudojimo kontrolei (apribojimui). Todėl bet kokie sprendimai, susiję su statybų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių šalinimu gali būti numatyti tik įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu. Atitinkamai antikonstitucine laikytina Ginčijamo nutarimo 9.2.1.7. punkto nuostata, konstatuojanti, jog statybas leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai ir įpareigojantis statinį (tiksliau jo dalis) nugriauti - kito gi dokumento (įstatymo ar įstatymo pagrindu priimto teismo sprendimo), įpareigojančio nugriauti Ginčijamo nutarimo 9.2.1.7. punkte įvardijamą statinį, Ginčijamo nutarimo priėmimo metu nebuvo.

22. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisės aktų hierarchijos principas suponuoja Vyriausybės nutarimų, kaip poįstatyminių aktų. teisinę galią ir jiems keliamus teisėtumo reikalavimus. „Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais [...] priimtas teisės aktas [...]. Juo realizuojamos įstatymo normos [...]. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo“ (Konstitucinio Teismo 1994-01-19 nutarimas). Vyriausybės nutarimo paskirtis ne susiaurinti įstatymą, tačiau jį įgyvendinti. Analizuojamu atveju kyla pagrįsta abejonė, ar Vyriausybė Ginčijamu nutarimu nesusiaurino Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatų, nustatydama konkretų statybų, atliktų pagal neteisėtu pripažintą statybas leidžiantį dokumentą, padarinių šalinimą ir taip pažeisdama Konstitucijos 23 straipsnį bei Civilinio kodekso 4.93 straipsnį.

IV. Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų, kurios numato konkrečių sklypų, esančių Kuršių nerijos nacionaliniame parke, detaliesiems planams būdingus sprendinius, prieštaravimo Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 5 daliai, 6 dalies 1 punktui, 6 punktui, 18 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 21 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 3 daliai, taip pat Konstituciniam valdžių atskyrimo principui (Konstitucijos 5 straipsnis).

23. Pažymėtina, kad Konstitucinis teismas 2014-09-02 sprendimu Nr. KT40-S29/2014, nagrinėdamas kito pareiškėjo prašymą dėl to paties teisės akto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano konkrečios nuostatos atitikimo Konstitucijai, nurodė, kad minėtu pareiškimu pareiškėjas taip pat nepateikia teisinių argumentų, kodėl Vyriausybė, vadovaudamasi įstatymais ir patvirtinusi teritorijų planavimo dokumentą (inter alia keisdama anksčiau galiojusį dokumentą), neturi įgaliojimų numatyti atitinkamo sprendinio dėl teritorijos užstatymo, kodėl pagal Konstituciją konkrečių teritorijų (inter alia identifikuojamų pagal adresą) tvarkymo sprendiniai turi būti įtvirtinti įstatyme ir negali būti nustatyti Vyriausybės teisės aktuose, juo labiau Vyriausybės pagal savo kompetenciją tvirtinamuose specialiojo teritorijų planavimo (inter alia skirto saugomų teritorijų apsaugos priemonėms numatyti) dokumentuose. Pareiškėjas, teikdamas šį prašymą dėl ištyrimo, ar Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas atitinka Konstituciją bei įstatymus, šį Konstitucinio teismo nurodytą reikalavimą pagrindžia žemiau išdėstytais motyvais.

24. Vyriausybės Ginčijamo nutarimo sprendimas, įtvirtinant neteisėtų statybų padarinių šalinimo konkretų būdą, savo turiniu galimai neatitinka specialiajam planui, kaip teritorijų planavimo dokumentui, keliamų reikalavimų pagal Teritorijų planavimo įstatymą, kadangi, kaip matyti iš Ginčijamo nutarimo 9.2.1.7. punkto ir 9.2.3.2. punkto formuluočių (kur naudojamos sąvokos (atstatyti / perstatyti / išardyti) - šių sprendinių tikslas ne sureguliuoti išankstinius konkrečius apribojimus ar teritorijų planavimo sąlygas, bet nustatyti pasekmes ir įpareigojimus pastatų, kurių statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą, savininkams (ką gali daryti tik teismas). Tai reiškia, jog Vyriausybė ne įgyvendina įstatymą, tačiau jį aiškina ir taiko (kas vėlgi yra teismo prerogatyva). Pareiškėjas toliau pasisako apie Vyriausybės kompetenciją priimti tokį sprendimą.

25. Aiškindamas konstitucinį valdžių padalijimo principą, Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog valdžių padalijimas reiškia ir tai. jog kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija: kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais (Konstitucinio Teismo 2004-05-13 nutarimas). Pavyzdžiui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte įtvirtinta Vyriausybės konstitucinė pareiga vykdyti įstatymus: „Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui - ir iš įstatymų" (Konstitucinio Teismo 2006-05-31 nutarimas).

26. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisės aktų hierarchijos principas suponuoja Vyriausybės nutarimų, kaip poįstatyminių aktų. teisinę galią ir jiems keliamus teisėtumo reikalavimus. „Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais [...] priimtas teisės aktas [...]. Juo realizuojamos įstatymo normos [...]. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo" (Konstitucinio Teismo 1994-01-19 nutarimas). Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra laikomasi principinės pozicijos, kad „[...] jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija" (Konstitucinio Teismo 2002-08-21, 2006-05-31, 2009-06-22, 2013-11-06 nutarimai).

27. Teritorijų planavimo įstatymas(6) nustato planavimo dokumentus, kuriuos sudaro kompleksiniai (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 punktas). Kiekvienam iš teritorijų planavimo dokumentų įstatymu yra nustatyti objektai ir uždaviniai, reglamentuotas tokių dokumentų turinys (Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnis, 18 straipsnis, 21 straipsnis), taip pat reglamentuojama, kas gali būti planavimo organizatoriumi.

28. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas yra priimtas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (žr. Ginčijamo nutarimo priėmimo dieną galiojusią redakciją) 18 straipsnio 7 d. įtvirtinta įstatymo nuostata, numatančia, jog į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytų teritorijų specialiuosius saugomų teritorijų tvarkymo planus tvirtina Vyriausybė. Taigi pagal savo režimą šis planas laikytinas specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo (žr. Ginčijamo nutarimo priėmimo dieną galiojusią redakciją) 13 straipsnio 2 dalį specialiojo teritorijų planavimo uždaviniai buvo nustatyti šie:

1) užtikrinti racionalų žemės, miškų ir vandens išteklių naudojimą:

2) plėtoti susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų, energetikos sistemas bei kitą infrastruktūrą ir rezervuoti teritorijas jų plėtrai;

3) nustatyti teritorijose naudojimo, tvarkymo ir apsaugos režimų, kraštovaizdžio formavimo kryptis ir teritorijų tvarkymo priemones;

4) plėtoti turizmo paslaugas ir poilsio infrastruktūrą, racionaliai naudoti gamtinius ir kultūrinius išteklius;

5) rezervuoti teritorijas komunikaciniams koridoriams, susisiekimo komunikacijoms, infrastruktūros ir kitiems visuomenės poreikiams reikalingiems objektams, taip pat ypatingos valstybinės svarbos projektams.

29. Pagal šiuo metu galiojančią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją, specialiojo teritorijų planavimo uždaviniai pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rūšį (įstatymo 21 straipsnio 2 dalis) yra:

1) sudaryti sąlygas racionaliam žemės, miškų, žemės gelmių išteklių ir ertmių naudojimui;

2) plėtoti susisiekimo komunikacijų, inžinerinių tinklų, energetikos sistemas ir kitą visuomenės poreikiams reikalingą inžinerinę infrastruktūrą ir numatyti jų plėtrai reikalingas teritorijas;

3) numatyti kraštovaizdžio, gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos priemones;

4) nustatyti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir veiklos plėtojimo nekilnojamojo kultūros paveldo vietovėse, kompleksiniuose nekilnojamojo kultūros paveldo objektuose ir jų apsaugos zonose paveldosaugos reikalavimus ir teritorijų ribas;

5) nurodyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.

30. Iš aukščiau pateikto teisės akto ir jo redakcijų analizės darytina išvada, kad specialusis planas, kaip teritorijų planavimo dokumentas, numato tam tikras bendras priemones, kryptis bei reikalavimus, nenumatydamas konkrečių sprendinių atitinkamai teritorijai. Papildomai pažymėtina, jog specialiojo teritorijų planavimo objektai yra ne konkretus žemės sklypas, tačiau atitinkamos sistemos, zonos ar jų dalys (žr. Ginčijamo nutarimo priėmimo dieną galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 dalį, taip pat šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalį).

31. Teritorijų planavimo įstatymo (žr. Ginčijamo nutarimo priėmimo dieną galiojusią redakciją) 19 straipsnio 1 dalyje pateikiami detaliojo teritorijų planavimo objektai yra miesto teritorijų dalys, žemės sklypų grupės ar žemės sklypai (iš esmės analogiškas reglamentavimas pateikiamas ir galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje). Taigi detaliojo planavimo dokumentai skirti daug mažesniam (savo apimtimi) objektui nei specialiojo teritorijų planavimo dokumentai.

32. Teritorijų planavimo įstatymo (žr. Ginčijamo nutarimo priėmimo dieną galiojusią redakciją) 19 straipsnio 3 dalyje numatyti detaliojo planavimo uždaviniai, t. y.:

1) detalizuojant bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus teritorijų tvarkymo ir naudojimo reikalavimus, nustatyti planuojamos teritorijos naudojimo ir užstatymo kokybinius ir kiekybinius parametrus;

2) suformuoti žemės sklypus statinių statybai, sudarant sąlygas investicijoms ir ūkinei veiklai plėtoti;

3) nustatyti ar pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti;

4) suformuoti žemės juostas komunikaciniams koridoriams ir susisiekimo komunikacijoms įrengti, inžinerinės ir miesto infrastruktūros plėtrai;

5) nustatyti ar pakeisti užstatymo, erdvių, socialinės infrastruktūros išdėstymo principus ir teritorijų naudojimo tipus.

33. Šiai dienai galiojanti Teritorijų planavimo įstatymo redakcija iš esmės numato tuos pačius detaliojo planavimo uždavinius (žr. įstatymo 17 straipsnio 6 dalį), t. y.

1) detalizuoti savivaldybės lygmens bendrajame plane ar vietovės lygmens bendrajame plane, jeigu jis parengtas, nustatytus teritorijų naudojimo privalomuosius reikalavimus;

2) nustatyti užstatytų ir numatomų užstatyti teritorijų naudojimo reglamentus;

3) suplanuoti optimalų planuojamos teritorijos inžinerinių komunikacinių koridorių tinklą;

4) numatyti teritorijas socialinei infrastruktūrai;

5) nurodyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas;

6) numatyti priemones gamtos ir nekilnojamajam kultūros paveldui išsaugoti ir naudoti;

7) numatyti teritorijas želdynų plėtrai. priemones jiems atkurti, esamų apsaugai ir naudojimui;

8) suformuoti optimalią urbanistinę struktūrą.

34. Pagal galiojančios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 18 straipsnio 2 dalį, atsižvelgdamas į rengiamo detaliojo plano mastelį, planuojamą teritoriją ir jos vertingumą, planavimo darbų programoje suformuluotus planavimo uždavinius, planavimo organizatorius planavimo darbų programoje nurodo, kad detaliajame plane nustatomi įstatymais pagrįsti papildomi aplinkosaugos, kraštovaizdžio, gamtos ir nekilnojamojo kultūros paveldo (kultūros paveldo vietovių ir jų apsaugos zonų. kultūros paveldo objektų, jų teritorijų ir apsaugos zonų) apsaugos reikalavimai, urbanistiniai ir architektūriniai (pastatų ir viešųjų erdvių išdėstymas, automobilių stovėjimo vietų išdėstymas ir kita), inžinerinės ir socialinės infrastruktūros vystymo, visuomenės sveikatos saugos ar kiti teritorijos naudojimo reglamentai.

35. Ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija numatė, jog tais atvejais, kai planuojamoji teritorija yra svarbi kraštovaizdžio apsaugos, urbanistiniu, architektūriniu ar paveldosaugos požiūriu, privalomas teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimas (detaliajame plane - aut. pastaba) papildomas šiais reikalavimais: 1) urbanistiniais ir architektūriniais; 2) gamtos ir kultūros paveldo vertybių apsaugos; 3) teritorijos (žemės sklypo) apželdinimo (procentais) (įstatymo 23 straipsnio 2 dalis).

36. Aukščiau pateikta teisės aktų analizė rodo, jog specialieji bei detalieji planai, kaip teritorijų planavimo dokumentai, turi tiek skirtingus planavimo objektus, tiek ir skirtingus keliamus uždavinius bei turinį, kas reiškia, jog subjektai, organizuojantys teritorijų planavimą, negali numatyti planavimo dokumente tokių uždavinių ir jais siekti tokių tikslų, kurių tam planui nenumato Teritorijų planavimo įstatymas. Ginčijamas nutarimas numato sekančias nuostatas (reikalavimai nustatyti konkretiems objektams / adresams):

9.2.1.5. teritorijoje L. Rėzos g. 26 ir 26A (Juodkrantė) sukuriamas tradicinis žvejo sodybos užstatymas: vienas gyvenamasis namas ir vienas priklausinys. Pastatams L. Rėzos g. 26A suteikiama tradicinė žvejo sodybos išvaizda. Pastatai negali būti blokuojami, negali būti naudojami žvejų sodybų pastatams nebūdingi elementai, jungtys tarp gyvenamojo pastato ir priklausinio. įvažiavimas iš Ievos kalno gatvės pusės nenumatomas. Specialieji reikalavimai nustatomi saugomos vietovės - kultūrinio draustinio kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane;

9.2.1.7. sklype Lotmiškio g. 1 (Nida) gyvenamojo namo ir priklausinio tūriai atkuriamas iki 2003 m. sausio 31 d. buvusių dydžių. Statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti, tarp jų: stiklinis priestatas (veranda) ir antras restorano medinės verandos aukštas, atstatomas dvišlaitis stogelis, o pirmas medinės verandos aukštas perstatomas perpus sumažinant verandos tūrį. taip pat išardoma jungtis tarp pastatų;

9.2.1.8. sklype Naglių g. 17 (Nida) paliekamas esamas užstatymo tankumas ir esamas pastatų aukštis. Rekonstruojant pastatus turi būti mažinamas pastatų tūris ir užstatymo tankumas, nenumatomos Kuršių nerijai nebūdingos jungtys tarp besiribojančiuose sklypuose esančių priklausinių, formuojami Nidos senajai daliai būdingi sodybos želdiniai;

9.2.2.5. sklype Purvynės g. 9 (Nida) paliekamas esamas užstatymo tankumas ir pastatų aukštis, rekonstruojant pastatus mažinamas užstatymo tankumas ir pastatų aukštis pagal reikalavimus, nustatytus saugomos vietovės - kultūrinio draustinio kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane;

9.2.2.15. sklypuose Kalno g. 12 ir 12B (Juodkrantė) rekonstruojami sovietiniais metais pastatyti pastatai, nedidinant esamo užstatymo tankumo ir pastatų aukščio. Jų architektūrinė išvaizda orientuojama į greta esančių vilų, viešbučių ir svečių namų išvaizdą, išlaikomas senosioms viloms būdingas masteliškumas, proporcijos, aukštis. Pastato, statomo buvusios valgyklos vietoje, aukštingumas - 1 aukštas su mansarda. Teritorija tvarkoma, naujų pastatų statyba numatoma, pastatai rekonstruojami pagal reikalavimus, nustatytus saugomos vietovės - kultūrinio draustinio kultūros paveldo apsaugos specialiajame plane;

9.2.3.2. sklype Naglių g. 20 (Nida) rekonstruojant esamus poilsio namus ar jų vietoje statant naujus, pastatų išvaizda keičiama į artimesnę saugomai aplinkai, nedidinamas esamas užstatymo tankumas ir didžiausias pastatų aukštis, pastatų tūriai skaidomi dalimis, atitinkančiomis Kuršių nerijai būdingą architektūrą ir medžiagas. Statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti, tarp jų: prie pastato po detaliojo plano patvirtinimo (2004 m. rugsėjo 22 d.) pristatytas stiklinis priestatas teisės aktų nustatyta tvarka išardomas, taip pat išardoma pavėsinė šiaudiniu stogu prie Naglių g.;

9.2.3.5. Juodkrantėje, prie marių esančioje teritorijoje, įskaitant sklypą L. Rėzos g. 1A, privalomai teismo sprendimu atkuriama istoriškai iki 2000 metų susiformavusi užstatymo linija, nugriaunami istorinį užstatymą, teritorijos vaizdą ir savitumą iškreipę pastatai. Papildomai teritorija negali būti užstatyta, vietoj 3 pastatų (jachtininkų viešbučių) gali būti atkuriamas iki 2000 metų buvęs 1 pastatas kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonoje (GEk). Siekiant izoliuoti „Ąžuolyno” tūrį Juodkrantės panoramoje, matomoje iš marių, esančią neužstatytą teritoriją rekomenduojama apželdinti būdingais Juodkrantei želdiniais. Užstatytose teritorijose nedidinamas esamas pastatų aukštis ir esamas užstatymo tankumas, išskyrus atkuriamą buvusį pastatą;

9.2.3.6. būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detaliojo plano koncepciją pagal saugomos vietovės - kultūrinio draustinio kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano reikalavimus. Čia gali būti renginių vieta, galimos edukacinės ir komercinės paslaugos. įprasminančios gintaro gavybą, muziejinė ekspozicija. KNNP tvarkymo plane numatyta galimybė iškelti druskų sandėlį - kelių aptarnavimo infrastruktūros objektą - iš Gintaro įlankos Juodkrantėje į NFu kraštovaizdžio tvarkymo zoną (Nidos-Smiltynės pl. 12, Neringa), kurioje yra stambiagabaričių atliekų priėmimo ir kompostavimo aikštelė. Jeigu, įvertinus naujo druskų sandėlio teritorijų planavimo, projektavimo ir statybos sąnaudas, parinkta vieta pasirodytų netinkama, būtų nagrinėjamos kitos alternatyvos. Druskos sandėlį pastačius naujoje vietoje, esamas druskų sandėlio pastatas šiaurinėje Gintaro įlankos dalyje Juodkrantėje teisės aktų nustatyta tvarka nugriaunamas, teritorija rekultivuojama. Gintaro įlankoje esantys pagal paskirtį nenaudojami menkaverčiai statiniai griaunami, tvoros nukeliamos, išlaikant visuomenei atvirą erdvę. Šie statybos ir griovimo darbai atliekami teisės aktų nustatyta tvarka;

9.3.2.3. sklypuose Ievos Kalno g. 8, 10 ir 12 (Juodkrantė) neleidžiama didinti užstatymo tankumo ir esamo pastatų aukščio, plėsti užstatymo į šlaitus. Šlaituose negalima įrengti terasų, pavėsinių, papildomų laiptinių, tverti šlaitų tvoromis ar kitaip mechaniškai paveikti greta esančių išraiškingos kopos šlaitų. Sutvarkomi ir renatūralizuojami neteisėtos žmogaus veiklos pažeisti kopų šlaitai: teisės aktų nustatyta tvarka likviduojamos terasos, pavėsinės, papildomos laiptinės, tvoros, kiti statiniai ir įrenginiai ir kita. Neveikiančią skysto kuro katilinę galima rekonstruoti, nedidinant užstatymo tankumo, tūrio, nekasant šlaitų, neleidžiama jos pritaikyti gyvenamajai paskirčiai;

9.4.2.10. NRu(11) - urbanizuojama zona, apimanti esamus poilsio paskirties pastatus. Vykdant pastatų rekonstrukciją, nedidinamas esamas užstatymo tankumas ir esamas pastatų aukštis. Rekonstruojant pastatus sklypuose Purvynės g. 15, 15A, 15B ir 15C (Nida), poilsio namų tūris architektūriniu sprendimu skaidomas į smulkesnes dalis, mažinamas pastatų tūris, užstatymo tankumas ir intensyvumas. Neleidžiama tverti tvorų šlaituose ar kitaip mechaniškai paveikti kopų. Sutvarkomi ir renatūralizuojami neteisėtos žmogaus veiklos pažeisti kopų šlaitai: teisės aktų nustatyta tvarka likviduojamos terasos, pavėsinės, papildomos laiptinės, tvoros, kiti statiniai ir įrenginiai ir kita. Pastatus tikslinga naudoti poilsiui, žemės sklypams nustatyti atitinkamą žemės naudojimo būdą;

9.7.1.3. buvusioje automobilių stovėjimo aikštelėje Preiloje pastatų statyba KNNP planavimo schemoje (generaliniame plane) nebuvo numatyta, Plane pastatų statyba taip pat nenumatoma. Aikštelė turi būti naudojama automobiliams laikyti. Jeigu aikštelę naudoti pasidarytų netikslinga, ji išardoma, teritorija rekultivuojama.

37. Dėl aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo pagrįstai abejojama, ar Vyriausybė šiame plane turėjo teisę ir galėjo numatyti detaliajam planui keltinus uždavinius bei numatyti detaliajam planui priskirtinus sprendimus, tokius kaip leistinas pastatų aukštis, sklypo užstatymo tankumas, žemės naudojimo būdai, teritorijos naudojimo tipas ir kt. Analizuojant Ginčijamo nutarimo nuostatas kyla abejonė, ar Vyriausybė neperžengė savo kompetencijos ribų, įsikišdama ir reglamentuodama detaliajam planui priskirtinus sprendinius, ir taip nepažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies, 6 dalies 1 punkto ir 6 punkto, 18 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 21 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 3 dalies, taip pat konstitucinį valdžių atskyrimo principą, numatytą Konstitucijos 5 straipsnyje.

V. Dėl Vyriausybės nutarimu patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio tvarkymo plano 9 punkto atskirų punktų (9.2.1, 9.2.2, 9.2.3, 9.3) nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies 1 ir 2 punktams, 22 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6 dalims, taip pat Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai.

38. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)" pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat konstatavo, jog Vyriausybės nutarimu patvirtinta Schema buvo pakeista Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 690, taip pat kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo priedo „Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai" 2 punktas Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, tačiau Pareiškėjai neginčijo Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 690 ir Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1378 nustatyto teisinio reguliavimo, todėl jis nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. Konstitucinis teismas nustatė, kad šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Konstitucijai, būtent jos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ne tai, kas nustatyta Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarime Nr. 1269, t. y. ne šio Vyriausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas.

39. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublika 1992 m. kovo 31 d. (kai prisijungimo dokumentas buvo atiduotas saugoti Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) generaliniam direktoriui) prisijungė prie 1972 m. lapkričio 16 d. Paryžiuje priimtos Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos (toliau - „Konvencija"). Konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1992 m. birželio 30 d. Prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo saugoti savo teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą ir įgijo teisę siūlyti jos teritorijoje esančias vietoves įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas ir generalinė sekretorė 1999 m. birželio 21 d. raštu pasiūlė Kuršių neriją įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. 2000 m. lapkričio 29 d. UNESCO Pasaulio paveldo komiteto dvidešimt ketvirtajame posėdyje (vykusiame 2000 m. lapkričio 27 - gruodžio 2 d. Kemse (Australija)) Kuršių nerija buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pagal šį kriterijų: „Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų, kurioms kyla nuolatinė gamtos jėgų (vėjo ir jūros) grėsmė, kraštovaizdžio pavyzdys. Po pražūtingos žmogaus veiklos intervencijos, dėl kurios iškilo pavojus nerijos išlikimui, padaryta žala buvo panaikinta, nes XIX a. buvo vykdomi Kuršių nerijos apsaugos ir procesų stabilizavimo darbai, kurie tęsiami ir dabar." Konstatuota, kad. įtraukus kultūros ar gamtos vertybę į Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Konvencijos ir Konvencijos įgyvendinimo gairių.

40. Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta, jog Šioje Konvencijoje „kultūros paveldu" laikomi: paminklai: architektūros statiniai, monumentaliosios skulptūros ir tapybos kūriniai, archeologiniai elementai ar struktūros, užrašai, urviniai būstai ir įvairių savybių deriniai, turintys išskirtinę visuotinę vertę istorijos, meno ar mokslo požiūriu; pastatų grupės: atskiri ar sujungti pastatai, kurie savo architektūra, savo vienove ar vieta kraštovaizdyje turi išskirtinę visuotinę vertę istorijos, meno ar mokslo požiūriu; vietovės: žmogaus arba mišrūs gamtos ir žmogaus sukurti dariniai ir vietovės, įskaitant archeologines vietoves, turintys išskirtinę visuotinę vertę istoriniu, estetiniu, etnologiniu ar antropologiniu požiūriu.

41. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, jog kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, turi nustatyti ir apibūdinti įvairias 1 ir 2 straipsniuose minėtas ir jos teritorijoje esančias vertybes.

42. Konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, jog kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pripažįsta, kad pareiga užtikrinti 1 ir 2 straipsniuose nurodyto ir jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo nustatymą, apsaugą, išsaugojimą, pristatymą ir perdavimą ateities kartoms, visų pirma, priklauso tai valstybei.

43. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog visiškai gerbdamos valstybių, kurių teritorijoje yra 1 ir 2 straipsniuose nurodyto kultūros ir gamtos paveldo, suverenitetą ir nepažeisdamos nacionalinės teisės aktais nustatytos nuosavybės teisės, valstybės, šios Konvencijos Šalys, pripažįsta, kad toks paveldas sudaro pasaulio paveldą, kurį saugant turi bendradarbiauti visa tarptautinė bendruomenė.

44. 2014-04-30 UNESCO Pasaulio paveldo komitetas patvirtino Kuršių nerijos išskirtinės visuotinės vertės aprašą (WHC-14/38.COM/8E), kuriame be kita ko nustatyta, jog už nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimą Kuršių nerijoje atsako Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

45. Pažymėtina, jog nuo 1994 m. patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos įsigaliojimo ne kartą keitėsi pačios planavimo schemos nuostatos, taip pat įstatyminis statybos, teritorijų planavimo, saugomų teritorijų ir kultūros vertybių apsaugos teisinis reguliavimas, kas tiesiogiai daro įtaką ir galiojusioje planavimo schemoje nustatytam teisiniam reguliavimui, kompetencijų atskiroms institucijoms nustatymui bei kultūros vertybių apsaugos reikalavimų pokyčiams.

46. Nuo 2005-04-20 įsigaliojo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, kurio 1 straipsnyje nustatyta, jog Šio įstatymo paskirtis - išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. Šis įstatymas: 1) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje; 2) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; 3) saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą. Taigi įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas apėmė ir valstybės tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimą kultūros paveldo apsaugos srityje, tame tarpe ir kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą Kuršių nerijoje.

47. Jau buvo minėta, kad 2010-12-22 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-1248 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko ir jo zonos ribų plano patvirtinimo, yra nustatyti Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Smiltynės urbanistiniai draustiniai (atitinkamai nutarimo 13-17 punktai). Kadangi urbanistiniai draustiniai priskiriami kultūriniams draustiniams (Saugomų teritorijų įstatymo 8 str. 4 d.), todėl šiuose kultūriniuose draustiniuose apsaugą bei tvarkymą organizuoja Kultūros ministerija (Saugomų teritorijų įstatymo 27 str. 7 d.; Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 21 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1086 „Dėl Kultūrinių draustinių nuostatų patvirtinimo"(7) patvirtintų nuostatų 8 dalyje nustatyta, jog už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą valstybiniuose draustiniuose ir draustiniuose, kurie yra ir biosferos poligonuose, atsako Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, kuris atlieka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas draustinių valstybinio administravimo funkcijas.

48. Kuršių nerijos gyvenamųjų vietovių dalys - kultūros paveldo vietovės - yra pripažintos valstybės saugomomis kultūros paveldo vietovėmis viešam pažinimui ir naudojimui (unikalūs kodai Kultūros vertybių registre: Nida - 17098, Preila - 2069, Pervalka - 2068, Juodkrantė - 2667, Alksnynė - 2070(8)), remiantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis", priimtu vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi. Šioms valstybės saugomoms vietovėms Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra nustačiusios vertingąsias savybes ir apibrėžusios teritorijų ribas 2008 m. priėmus vertinimo tarybų aktus, kurių duomenys skelbiami viešame Kultūros vertybių registre. Šie aktai priimti vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio nuostatomis.

49. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo objekto, kitokio objekto, esančio viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame kompleksiniame objekte, vietovėje, valdytojas gali juo naudotis nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytais būdais. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase (išraše iš Kultūros vertybių registro įstatymo 8 str. 9 d.) nurodytas vertingąsias savybes; teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus ir trukdytų juos apžvelgti.

50. Vyriausybės 2012-06-06 nutarimo Nr. 702 priėmimo metu galiojusioje Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1, 2, 3. 4, 5, 6, 7 dalių redakcijoje buvo nustatyta, jog:

„1. Saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų nuostatomis.

2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį teritorijų planavimą organizuoja:

1) Kultūros paveldo departamentas - valstybės ir regiono lygio kultūros paveldo tinklų schemų ir kitų tipų specialiųjų planų, kai valstybė skelbia ar jau paskelbė saugomais kultūros paveldo objektus ir steigia ar jau įsteigė saugomas vietoves, rengimą; finansavimas skiriamas iš valstybės biudžeto lėšų; šio planavimo organizatoriais taip pat gali būti saugomų vietovių direkcijos;

2) savivaldybės administracijos direktorius - rajono lygio kultūros paveldo tinklų schemų ir kitų tipų specialiųjų planų, kai savivaldybė skelbia ar jau paskelbė saugomais kultūros paveldo objektus ir steigia ar jau įsteigė kultūrinius draustinius, rengimą; finansavimas skiriamas iš savivaldybės biudžeto lėšų.

3. Skiriami šie nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipai:

1) kultūros paveldo tinklų schemos - rengiamos kultūros paveldo objektų, jų teritorijų, apsaugos zonų, vietovių, jų apsaugos zonų sistemos arba jos dalių plėtros bendrajai strategijai nustatyti;

2) kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai - rengiami skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų ir steigiamų saugomomis vietovių teritorijų, apsaugos zonų riboms nustatyti ar pakeisti;

3) saugomų vietovių ir apsaugos zonų tvarkymo planai (planavimo schemos) - rengiami saugomų vietovių, jų apsaugos zonų paveldosaugos reikalavimams nustatyti ar pakeisti;

4) saugomų objektų ir vietovių žemėvaldų planai - rengiami žemės sklypams formuoti, istorinėms posesijoms įteisinti, pertvarkyti, paimti, konsoliduoti, taip pat naudojimo sąlygoms (tikslinei paskirčiai, apribojimams, servitutams ir pan.) nustatyti;

5) saugomų objektų paveldotvarkos projektai - rengiami paveldosaugos reikalavimams ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemai kultūros paveldo objektuose, jų dalyse ir apsaugos zonose nustatyti ar pakeisti.

4. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo organizatoriai gali organizuoti kelių skirtingų kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų tipų rengimą viename specialiojo planavimo dokumente, taip pat kitų reikalingų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimą.

5. Specialiojo planavimo dokumentuose nustatyti paveldosaugos reikalavimai yra privalomi rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius teritorijų planavimo dokumentus. Paveldosaugos reikalavimai specialiojo planavimo dokumentuose, be kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat reglamentuoja žemės darbus, statinių ar įrenginių statybą, statinių aukštį, tūrį, užstatymo tankį ir intensyvumą, išorės apdailos medžiagas, apželdinimą, želdinių aukštį, tankį, rūšį, transporto srautus, jų intensyvumą.

6. Rengiami šie nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos strateginio planavimo dokumentai: paveldotvarkos planai, stebėsenos programos, kitos įvairios tikslinės programos ir veiksmų planai. Šių strateginio planavimo dokumentų rengimo ir tvirtinimo tvarką nustato Vyriausybė.

7. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai rengiami pagal Kultūros ministerijos parengtas ir kultūros ir aplinkos ministrų patvirtintas šių dokumentų rengimo taisykles. Taisyklės nustato nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos planavimo dokumentų sudėtį, šiais dokumentais nustatomas teritorines apsaugos priemones, šių dokumentų rengimo, viešo svarstymo, derinimo, tvirtinimo ir galiojimo tvarką. Skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų nustatyti paveldosaugos reikalavimai įsigalioja tuos kultūros paveldo objektus paskelbus saugomais."

51. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1., 9.2.2, 9.2.3 papunkčiais bei 9.3 punktu nustatytas reglamentavimas apima Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės gyvenviečių, kultūrinių draustinių teritorijas, valstybės saugomas kultūros paveldo vietoves, ir būtent Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9 punkto 9.2.1.; 9.2.2; 9.2.3; 9.3 papunkčiais nustatytas reglamentavimas pažeidžia minėtų valstybės saugomų kultūros paveldo vietovių nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktais nustatytas vertingąsias savybes, o tuo pačiu ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 ir 2 punkte nustatytus imperatyvus.

52. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9 punkto 9.2.1 .;9.2.2; 9.2.3; 9.3 papunkčiais nustatytas reglamentavimas, apimantis Nidos, Preilos, Pervalkos; Juodkrantės gyvenviečių, kultūrinių draustinių teritorijas, valstybės saugomas kultūros paveldo vietoves, negalėjo būti nustatytas šiuo planavimo dokumentu, kadangi tokiais veiksmais buvo pažeistas ne tik Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 19 punkto nuostatos, kur nustatyta, jog Saugomų vietovių - kultūrinių draustinių apsaugą, tvarkybą ir naudojimą reglamentuoja kultūrinių draustinių nuostatai, apsaugos reglamentai ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kurie rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėse, patvirtintose kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322(9), nustatytais reikalavimais, bet ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7 dalių nuostatos.

53. Pažymėtina, kad Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairių 172 punkte aiškiai nustatyta, jog Pasaulio paveldo komitetas ragina Konvencijos šalis per sekretoriatą informuoti Komitetą apie ketinimus imtis didelių restauravimo ar naujų statybų darbų, kurie galėtų pakenkti paveldo vertybės išskirtinei visuotinei vertei, šios konvencijos saugomoje teritorijoje, ar leisti tokius darbus pradėti, tačiau nėra jokių duomenų, kad Konvencijos šalis būtų informavusi Komitetą apie teritorijų planavimo dokumento sprendinius, kuriais dideliu mastu daroma įtaka Kuršių nerijos išskirtinei visuotinei vertei, kad būtų atliktas priimamų sprendinių poveikio vertinimas, kaip to reikalauja Konvencijos įgyvendinimo gairių 171 punktas.

54. 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucija reikalauja, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu, gali būti pakankamu pagrindu tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai, kita vertus neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Konstitucinis teisinės valstybės principas, konstitucinis atsakingo valdymo principas suponuoja įvairius konstitucinius reikalavimus valstybės tarnybai, kaip sistemai, kadangi teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais. Valstybės tarnybos sistema turi būti organizuota ir veikti griežtai paisydama konstitucinių valdžių padalijimo ir valdžios galių ribojimo principų. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog valdžių padalijimas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra; kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti ir kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Taigi įstatymuose turi būti įtvirtintas toks valstybės tarnybos organizavimo modelis, kad kiekviena institucija turėtų aiškiai apibrėžtą kompetenciją, o jų ginčai dėl kompetencijos, jeigu jie kyla, būtų sprendžiami teisės pagrindu, teisine tvarka.

55. 2007 m. gegužės 5 d. nutarime"(10) Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir tai, kad jeigu įstatymų leidėjas įstatyme įtvirtina, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, tai Vyriausybė, priimdama nutarimą, kuriuo tam tikrus santykius reguliuoti įgalioja atitinkamą instituciją, tuos santykius reguliuoti gali įgalioti tik tokią instituciją, kuri vykdo tokias funkcijas ir (arba) turi tokius kitus įgaliojimus, kurie yra susiję su jai Vyriausybės nutarimu priskirtų santykių reguliavimu. Jeigu įstatymų leidėjas įstatyme įtvirtina, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir jeigu tokį poįstatyminio santykių reguliavimo poreikį lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir tai, kad kai Vyriausybė priima nutarimą, kuriuo tam tikrus santykius reguliuoti įgalioja atitinkamą instituciją, tai turi būti tik tokia institucija, kuri turi tokią specialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą priskirtiems santykiams reguliuoti.

56. Kitoje konstitucinės justicijos byloje(11) Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui - ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo, tačiau Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.

57. Konstitucinis Teismas 2005-07-08 nutarime konstatavo, jog Konstitucinė kultūros samprata yra itin talpi. Ji apima kuo įvairiausias Tautos ir atskirų bendruomenių turimas bei puoselėtinas vertybes - visuomenėje susiklosčiusius elgesio modelius bei normas (įskaitant teisę, papročius ir tradicijas), istorinę patirtį, kalbą, raštiją, institucijas, pasaulėžiūrą bei įsitikinimus ir t. t. Kita vertus, konstitucinėje kultūros sampratoje (inter alia 42 straipsnyje) yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai - menas, mokslas, švietimas, architektūra, technika ir t. t. Kultūros vertybės perduodamos ateities kartoms, jos yra Tautos ir valstybės išlikimo bei tęstinumo pamatas, taigi jos yra ginamos ir saugomos Konstitucijos. Kultūra yra nacionalinė vertybė, turinti visuotinę reikšmę. Konstitucija valstybę įpareigoja užtikrinti kultūros laisvę, remti kultūrą, saugoti kultūros paminklus bei vertybes. Kultūros laisvės užtikrinimas, kultūros valstybinis rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija - kultūros valstybinio rėmimo ir apsaugos funkcija. Ypač pabrėžtina Konstitucijos preambulėje išdėstytų nuostatų reikšmė: joje įtvirtinta, kad lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją. Taigi lietuvių tauta savo sukurtą valstybę konstituciškai įpareigojo puoselėti Konstitucijos preambulėje įtvirtintas kultūros vertybes, jų jokiomis aplinkybėmis neatsisakyti. Visos kitos Konstitucijos nuostatos, taip pat ir išdėstytosios 42 straipsnyje, turi būti aiškinamos taip, kad nebūtų nukrypta nuo iš Konstitucijos preambulės kylančių imperatyvų. Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis aiškintina atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, konstitucinė kultūros samprata apima įvairias Tautos ir atskirų bendruomenių turimas bei puoselėtinas vertybes, neišskiriant nė istorinės patirties, kalbos, raštijos ir kt., taip pat į tai, kad konstitucinėje kultūros sampratoje yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai, inter alia menas ir mokslas. Šiuo atžvilgiu Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kultūros valstybinio rėmimo konstituciniai pagrindai apima ir šioje dalyje įtvirtintą valstybės pareigą remti mokslą, o Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kultūros paminklų bei vertybių apsaugos konstituciniai pagrindai - ir šioje dalyje įtvirtintą valstybės pareigą rūpintis Lietuvos istorijos, meno paminklų apsauga. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad kultūros valstybinis rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Konstatuota ir tai, jog pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybė iš esmės nepalaikytų prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų sistemos. Konstitucinis kultūros, kaip visuotinę reikšmę turinčios vertybės, įtvirtinimas lemia kultūros rėmimą visos valstybės mastu. Seimas turi diskreciją nustatyti, kokios institucijos formuoja ir įgyvendina kultūros politiką, vykdo kultūros valstybinio rėmimo ir apsaugos funkciją. Tradiciškai taip susiklostė, kad Lietuvoje (kaip ir daugelyje valstybių) plačius įgaliojimus įgyvendinant kultūros politiką turi Kultūros ministerija.

58. Vertinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir paminėtas aplinkybes dėl 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 702 Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo (Žin., 2012, Nr. 70-3592) 9 punkto 9.2.1; 9.2.2; 9.2.3; 9.3 papunkčiais nustatyto teisinio reglamentavimo, apimančio Nidos, Preilos, Pervalkos; Juodkrantės gyvenviečių, kultūrinių draustinių teritorijas, valstybės saugomas kultūros paveldo vietoves, neatitikimą Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 ir 22 straipsnių nuostatoms, neproporcingumą siekiamiems tikslams ir nustatyto reglamentavimo nepagrįstumą bei prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, konstatuotina, kad tokiu būdu buvo pažeisti kultūros paminklų ir vertybių apsaugos konstituciniai pagrindai, gero viešo administravimo principai, kas suponuoja galimą tokio reguliavimo prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui, įstatymų viršenybės (teisėtumo) principui, tuo pačiu ir bendrajam teisiniam bona fades principui.

VI. Prašymai Konstituciniam Teismui

Vadovaudamiesi Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais. Konstitucinio Teismo įstatymo 63 ir 65 straipsniais, prašome ištirti ar:

(1) 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 702 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo (Žin., 2012, Nr. 70-3592) 9.2.1.7 ir 9.2.3.2. punktai neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai bei Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 daliai bei valdžių padalijimo principui (Konstitucijos 5 straipsnis), taip pai Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms bei Civilinio kodekso 4.93 straipsniui;

(2) 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 702 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo (Žin., 2012, Nr. 70-3592) 9.2.1.5, 9.2.1.7, 9.2.1.8, 9.2.2.5., 9.2.2.15, 9.2.3.2., 9.2.3.5, 9.2.3.6, 9.3.2.3., 9.4.2.10 ir 9.7.1.3 punktuose nustatytas teisinis reglamentavimas neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo(12) 17 straipsnio 5 daliai, 6 dalies 1 punktui ir 6 punktui, 18 straipsnio 1 daliai ir 2 daliai, 21 straipsnio 2 dalies 4 punktui ir 3 daliai;

(3) 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 702 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo (Žin., 2012, Nr. 70-3592) 9 punkto 9.2.1; 9.2.2; 9.2.3 papunkčiai ir 9.3 punktas neprieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 24 str. 4 d. ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 str. 10 d. 2 ir 17 punktams;

(4) 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 702 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo 9 punkto 9.2.1; 9.2.2; 9.2.3 papunkčiai ir 9.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies 1 ir 2 punktams, 22 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5, 6 dalims, taip pat Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai.

Pridedama:

1. Šio kreipimosi i Konstitucinį teismą kopiją, 18 lapų, 9 egzemplioriai;

2. 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 702 Dėl Kuršių Nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo (Žin., 2012, Nr. 70-3592), 21 lapas, 9 egzemplioriai.

(1) 2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

(2) Žin., 1993, Nr. 63-1188; 2001, Nr. 108-3902, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

(3) Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597, TAR, 2016-07-13, Nr. 2016-20300, aktuali redakcija nuo 2017-11-01.

(4) Ginčijamo nutarimo priėmimo dienai dėl statybų, vykdytų adresu Lotmiškio g. 1 (Ginčijamo nutarimo 9.2.1.7 punktas), net nebuvo įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl statybas leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu.

(5) Žin., 2005, Nr. 81-2973.

(6) Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617; 2013, Nr. 76-3824), aktuali redakcija nuo 2017-11-01.

(7) Žin., 2006, Nr. 118-4484.

(8) Duomenys skelbiami viešai internetiniu adresu

(9) Žin., 2005, Nr. 81-2973.

(10) Žin., 2007, Nr. 52-2025.

(11) Žin., 2010, Nr. 20-935.

(12) Pagal galiojančią įstatymo redakciją.

Pareiškėjai

Lietuvos Respublikos Seimo nariai:

1. Simonas Gentvilas

2. Gintaras Vaičekauskas

3. Kazys Starkevičius

4. Rimantas Jonas Dagys

5. Dainius Kepenis

6. Zenonas Streikus

7. Algirdas Butkevičius

8. Valentinas Bukauskas

9. Jonas Liesys

10. Jonas Varkalys

11. Virgilijus Alekna

12. Remigijus Žemaitaitis

13. Vytautas Kamblevičius

14. Edmundas Pupinis

15. Aušrinė Armonaitė

16. Petras Gražulis

17. Juozas Baublys

18. Kęstutis Bartkevičius

19. Algimantas Dumbrava

20. Ona Valiukevičiūtė

21. Arūnas Gelūnas

22. Juozas Imbrasas

23. Rimas Andrikis

24. Irena Šiaulienė

25. Rimantas Sinkevičius

26. Algimantas Salamakinas

27. Andrius Kupčinskas

28. Stasys Šedbaras

29. Arūnas Gumuliauskas

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 2 dalimi, 29 (dvidešimt devynių) Seimo narių parašus tvirtinu:

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas

Viktoras Pranckietis

DATA 2018-05-10