Prašymo Nr. 1B-13/2019

Civilinė byla Nr. e2A-1489-910/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-38300-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.6.1.1.7, 3.2.3.10 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto (ieškovo) L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. S. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus universitetui dėl darbo santykių pripažinimo neterminuotais, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neteisėto atleidimo iš darbo teisinių padarinių,

n u s t a t ė :

1. Ieškovas L. S. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad ieškovo darbo santykiai Vilniaus universiteto (toliau - ir Universitetas) vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigose yra neterminuoti; 2) pripažinti Vilniaus universiteto rektoriaus 2018 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. P-3681 dėl ieškovo atleidimo neteisėtu; 3) grąžinti ieškovą į darbą ir priteisti vidutinį atlyginimą už visą laiką nuo atleidimo dienos (2018 m. rugpjūčio 31 d.) iki faktinio ieškovo grąžinimo į darbą; 4) priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas ieškinį iš esmės grindė tuo, kad jis iš vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigų buvo atleistas diskriminaciniu pagrindu, t. y. dėl amžiaus. Ieškovo manymu, Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio nuostatos lemia diskriminacinį vyresnių nei 65 metų asmenų traktavimą darbo santykiuose, todėl yra nesuderinamos su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos Sąjungos teise. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas prašė teismo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar įstatymo galią turinčio Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

3. Atsakovas su ieškiniu, įskaitant prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucijos 40 straipsnis suteikia aukštosioms mokykloms autonomiją. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimu, atsakovas nurodė, kad formuojant ir vykdant valstybės mokslo politiką būtina rasti būdus, kaip, nenukrypstant nuo Konstitucijos, viena vertus, skatinti Lietuvos mokslo tarptautinę sklaidą ir deramą reprezentavimą pasaulyje, kita vertus, skatinti tokius mokslinius tyrimus, kurie yra svarbūs Lietuvai, net jeigu jie iš esmės negali labiau sudominti kitų kraštų mokslininkų ir tyrėjų. Teisės aktais gali būti nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose. Yra galimi įvairūs tokių reikalavimų nustatymo būdai. Antai pagal Konstituciją nedraudžiama valstybės teisės aktais nustatyti tam tikrų bendrųjų minimalių reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas minėtose institucijose. Konstitucija nedraudžia pasirinkti ir teisės aktuose įtvirtinti ir tokio minimalių reikalavimų nustatymo būdo, kai valstybės teisės aktais nustatomi tik pagrindiniai reikalavimai, kuriuos savo (t. y. lokaliuose) teisės aktuose detalizuoja ir sukonkretina valstybinės aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos. Nurodytų argumentų pagrindu atsakovas laikė, kad Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas, kaip darbdavys, laikydamasis Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo bei vykdydamas Vilniaus universiteto statuto nuostatas, susijusias su darbuotojų amžiaus cenzu, ieškovui suėjus 65 metų amžiui tęsė su juo darbo santykius sudarydamas terminuotas sutartis ir pagrįstai, suėjus antrosios terminuotos sutarties terminui, priėmė įsakymą dėl jo atleidimo iš darbo. Teismas vertino, kad atsakovas išnaudojo visas įstatymines galimybes pratęsti darbo santykius su ieškovu po to, kai jam sukako 65 metai. Pasisakydamas dėl ieškovo argumentų dėl diskriminacijos, teismas pažymėjo, kad 65 metai yra pensinio amžiaus riba, su kuria įstatymai sieja nemažos dalies pareigūnų, tarnautojų ir darbuotojų darbo santykių pasibaigimą. Įvertinęs galiojantį teisinį reglamentavimą ir konstitucinę jurisprudenciją, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų apie ieškovo asmeninį diskriminavimą dėl amžiaus, juolab, kad jam darbo santykiai po 65 metų buvo dukart pratęsti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti Vilniaus universiteto statuto nuostatų atitikimu Konstitucijai ir nėra poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą.

5. Ieškovas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kreipėsi Vilniaus apygardos teismą su apeliaciniu skundu, kuriuo prašė: 1) sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar įstatymo galią turinčio Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatos, lemiančios diskriminacinį vyresnių nei 65 metų asmenų traktavimą darbo santykiuose, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui, taip pat prašant paties Konstitucinio Teismo vertinti būtinybę kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatų atitikties Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsniui ir Direktyvai 2000/78/EB; 2) panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pripažinti, kad ieškovas atleistas neteisėtai, grąžinti jį į ankstesnį darbą, laikant, jog darbo santykiai Vilniaus universiteto vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigose yra neterminuoti; 3) priteisti ieškovui vidutinį atlyginimą už visą laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. rugpjūčio 31 d.) iki faktinio ieškovo grąžinimo į ankstesnį darbą; 4) priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6. Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

7. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi nutarė procesinį sprendimą priimti ir paskelbti 2019 m. birželio 27 d. 16.00 val. Sprendimo priėmimo metu teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio nuostatų, kurios turėtų būti taikomos šioje civilinėje byloje, atitikties Konstitucijai.

Bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujintinas. Byla stabdytina.

8. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

10. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 1974 metų dirbo mokslo darbuotoju Matematikos ir informatikos institute, kuris 2010 metais buvo reorganizuotas, prijungiant jį prie Vilniaus universiteto. 2003 m. sausio 2 d. su ieškovu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, kuria ieškovas iki 2003 m. gegužės 31 d. paskirtas Matematikos ir informatikos instituto Duomenų analizės skyriaus vyresniuoju mokslo darbuotoju. 2003 m. gegužės 28 d. darbo sutartis buvo pakeista, nurodant, kad ji yra neterminuota, o ieškovas peratestuotas vyriausiuoju mokslo darbuotoju. Laimėjęs konkursą, ieškovas 2008 m. gegužės 30 d. buvo paskirtas vyriausiuoju mokslo darbuotoju iki 2013 m. gegužės 31 d. Vilniaus universiteto rektoriaus 2013 m. balandžio 11 d. įsakymu darbo sutartis su ieškovu pratęsta nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovui 65 metai sukako 2012 m. vasario 23 d., todėl, besibaigiant jo kadencijai, Vilniaus universiteto senate (toliau - ir Senatas) svarstytas darbo sutarties su ieškovu sudarymo klausimas ir Senato 2013 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. S-2013-5-6 „Dėl vyresnių nei 65 metų Vilniaus universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbo sutarčių pratęsimo“ Senatas nutarė pratęsti su ieškovu sudarytą darbo sutartį iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., o 2016 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. S-2016-7-5 „Dėl vyresnių nei 65 metų Vilniaus universiteto dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbo sutarčių“ Senatas pritarė, kad su ieškovu būtų sudaryta terminuota darbo sutartis iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus universiteto kanclerio 2018 m. liepos 5 d. įsakymu ieškovas nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. atleistas iš pareigų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 69 straipsnio 1 dalies pagrindu (suėjus sutarties terminui).

11. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl darbo teisinių santykių tarp šalių terminuotumo ir darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Ginčui išspręsti, be kita ko, yra aktualios Lietuvos Respublikos Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymu (2014 m. gegužės 6 d. redakcija, TAR, 2014-05-20, Nr. 2014-05522) patvirtinto Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios universiteto ir jo dėstytojų bei mokslo (meno) darbuotojų santykius.

12. Pagal Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 dalį, jeigu dėstytojas ar mokslo (meno) darbuotojas antrą kartą laimi konkursą toms pačioms pareigoms eiti, su juo sudaroma neterminuota darbo sutartis. Ši sutartis pasibaigia paskutinę mokslo metų, kuriais tam darbuotojui sukaks 65 metai, dieną. To paties straipsnio 9 dalis nustato, kad dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai, su kuriais yra sudaryta neterminuota darbo sutartis, yra atestuojami kas 5 metai. Pirmoji tokia atestacija rengiama likus ne daugiau kaip 3 mėnesiams iki 5 metų po neterminuotos darbo sutarties sudarymo pabaigos. Jeigu dėstytojas ar mokslo (meno) darbuotojas nėra atestuojamas, darbo sutartis su juo nutraukiama. Atsižvelgiant į neatestuoto asmens profesinę kvalifikaciją, dalykines savybes ir kitas svarbias aplinkybes, jam gali būti pasiūlytos kitos dėstytojo ar mokslo (meno) darbuotojo pareigos, bet ne ilgiau kaip 2 metams. Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai.

13. Nurodytų Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatų analizė teikia pagrindą išvadai, kad galiojantis teisinis reglamentavimas tam tikras teisines pasekmes sieja tik su Universiteto dėstytojo ar mokslo (meno) darbuotojo amžiumi - 65 metais, kartu nesiejant šio juridinio fakto su jo įtaka darbo funkcijų atlikimui, taip pat neatsižvelgiant į darbuotojo profesinę kvalifikaciją, dalykines savybes ir kitas aplinkybes. Universiteto dėstytojui ar mokslo (meno) darbuotojui sulaukus 65 metų amžiaus, su juo sudaryta neterminuota darbo sutartis paskutinę mokslo metų dieną pasibaigia, o nauja terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tik pritarus Universiteto senatui ir ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui, kartu numatant galimybę tokią sutartį Senato sprendimu vieną kartą sudaryti pakartotinai.

14. Viena vertus, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija, kuri Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją; tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės (1994 m. birželio 27 d., 2002 m. vasario 5 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisės aktais gali būti nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose. Yra galimi įvairūs tokių reikalavimų nustatymo būdai. Antai pagal Konstituciją nedraudžiama valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatyti tam tikrų bendrųjų minimalių reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas minėtose institucijose (2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

15. Kita vertus, aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. birželio 11 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai). Vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai).

16. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, įvertinus konstitucinę jurisprudenciją, teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar pirmiau aptartos Lietuvos Respublikos Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 ir 9 dalių nuostatos, kurios darbo sutarties pasibaigimą ir galimybės sudaryti naują darbo sutartį ribojimą sieja tik su dėstytojo ar mokslo (meno) darbuotojo 65 metų amžiaus sukaktimi, neatsižvelgiant į tai, ar nurodytas darbuotojo amžius turi esminę įtaką jo profesiniams gebėjimams ir dėl tokio amžiaus darbuotojas negali (yra netinkamas) toliau eiti savo pareigų, nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atnaujinti civilinės bylos Nr. e2A-1489-910/2019 nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymu (2014 m. gegužės 6 d. redakcija, TAR, 2014-05-20, Nr. 2014-05522) patvirtinto Vilniaus universiteto statuto 15 straipsnio 4 dalies nuostata „Ši sutartis pasibaigia paskutinę mokslo metų, kuriais tam darbuotojui sukaks 65 metai, dieną“ ir 9 dalies nuostata „Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.

Sustabdyti civilinę bylą Nr. e2A-1489-910/2019 iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vilija Mikuckienė

Asta Pikelienės

Laima Ribokaitė