Prašymo Nr. 1B-12/2019

Administracinė byla Nr. eA-2915-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01124-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.5; 52.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė).

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. (toliau - ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 (toliau - ir Įsakymas) dalį dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo; 2) grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas).

2. Pareiškėjai paaiškino, kad yra R. K. (R. Š., R. Š., R. Š.) palikuonys (O. B. yra jos anūkas, o kiti pareiškėjai - proanūkiai). Pareiškėjai nurodė, kad turėjo teisėtą lūkestį, jog jiems bus atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, nes ji buvo atkurta R. K. dukroms M. B. ir H. B. bei R. K. anūkui I. B., Migracijos departamentui 2017 m. sausio 26 d. teikime konstatavus, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai pažymėjo, kad O. B., Y. B. ir E. B. prašymus atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę pateikė tą pačią dieną (2015 m. birželio 22 d.) kaip ir M. B., H. B. ir I. B., kuriems Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta.

3. Pareiškėjai pastebėjo, kad Migracijos departamento 2018 m. vasario 2 d. teikime nurodyta, jog R. Š. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo, nes 1937 m. įgijo Palestinos pilietybę. Pareiškėjai pažymėjo, kad šiuo atveju buvo nepagrįstai taikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, nes R. K. neįgijo Jungtinės Karalystės pilietybės, o Palestina tuo metu (nuo 1922 m. iki 1948 m.) buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, todėl teiginys neva R. K. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos pilietybės yra nepagrįstas. 1937 m. Palestina ne tik nebuvo valstybė, bet ir nesiekė valstybės statuso. Be to, R. K. niekada netapo ir Palestiną iki 1948 m. valdžiusios Jungtinės Karalystės piliete. 1948 m., kai dalyje Palestinos žydai įkūrė savo valstybę Izraelį, R. K. įgijo Izraelio pilietybę (tai nurodyta ir Migracijos departamento teikime).

4. Pareiškėjų nuomone, pagrindas prarasti Lietuvos pilietybę šiuo atveju būtų buvęs kitos valstybės pilietybės įgijimas, tačiau R. K., ištekėjusi už Palestinos piliečio, neįgijo kitos valstybės pilietybės, o įgijo tik mandatinės teritorijos (Jungtinės Karalystės valdos) pilietybę, todėl neprarado Lietuvos pilietybės.

5. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad šis ginčas apskritai nebūtų kilęs, jei pareiškėjų prašymai būtų išnagrinėti teisės aktuose nustatytu terminu (per 6 mėnesius). Pareiškėjai nurodė, kad tokiu atveju sprendimas būtų priimtas gerokai iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties.

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau - ir Ministerija) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka.

7. Ministerijos nuomone, akivaizdu, kad R. K., išvykusi iš Lietuvos, nutraukė su ja ryšius ir susisiejo su Britų Palestina, turėjusią savo pasą.

8. Pasak Ministerijos, tai, kad Migracijos departamentas neišnagrinėjo pareiškėjų prašymų per 6 mėnesius, nesukuria materialinės teisės į prašymo patenkinimą.

9. Ministerijos nuomone, pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradusi Lietuvos pilietybės. Ministerija pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad asmuo, tapęs Britų Palestinos piliečiu, neteko Lietuvos pilietybės.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Migracijos departamentas nurodė, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę.

12. Migracijos departamento nuomone, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas pareiškėjų šeimos nariams savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė turi būti atkurta ir pareiškėjams.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas konstatavo, kad R. Š. (mirusi 2002 m. (duomenys neskelbtini)) 1941 m. liepos 3 d. susituokė su Izraelio piliečiu ir 1948 m. gegužės 15 d. tapo Izraelio piliete. Teismas padarė išvadą, kad R. (R., R.) Š. 1936 m. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, ištekėjusi už Izraelio piliečio ir 1937 m. įgijusi Izraelio pilietybę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Užsienio reikalų ministerijos 1937 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 10807 nurodyta, jog R. Š. vidaus pasas grąžinamas, nes ji ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę. Teismas sprendė, kad ginčijamu Įsakymu buvo pagrįstai atsisakyta pareiškėjams suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau - ir Pilietybės įstatymas) 7 straipsnio 4 punkto ir 9 straipsnio 2 dalies nuostatų.

III.

15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti ir jų skundą patenkinti.

16. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo argumentus vertino paviršutiniškai, kai kurių argumentų visiškai neanalizavo. Pareiškėjai pažymi, kad R. K. išvykimo gyventi į Palestiną metu galiojusios 1928 m. Lietuvos Konstitucijos 10 straipsnis numatė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Pareiškėjai pažymėjo, kad tuo metu Palestina buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, o ne valstybė, todėl R. K. kitos valstybės pilietybės neįgijo. Pareiškėjai pastebi, kad dėl Palestinos teisinio statuso ne kartą yra pasisakęs ir Tarptautinis Teisingumo Teismas (pavyzdžiui, šio teismo 2004 m. liepos 9 d. konsultacinėje išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad Palestina buvo tik administruojama teritorija ir Izraelis paskelbė nepriklausomybę tik 1948 m.). Valstybėmis vadinamos tik suverenios šalys, kurias valdo jų pačių (o ne užsienio šalies) valdžia.

17. Pareiškėjai taip pat pastebi, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra sudariusi atskirus sąrašus valstybių pavadinimams bei valdų ir kraštų pavadinimams. Palestina iki 2013 m. buvo tarp valdų ir kraštų pavadinimų ir tik 2013 m. gegužės 9 d. perkelta prie valstybių pavadinimų su pastaba, kad valstybės statuso klausimas sprendžiamas Artimųjų Rytų taikos proceso derybose.

18. Pasak pareiškėjų, bet kokie įrašai dokumentuose, kad R. K. 1937 m. neteko Lietuvos pilietybės neatitinka tikrovės ir tuo metu galiojusios Lietuvos teisės. Asmenys, padarę tokius įrašus, suklydo ir tai negali būti pagrindas atimti iš asmens pilietybę - ypatingą ryšį su Lietuvos Respublika.

19. Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nesigilindamas į situaciją, neteisingai perrašė faktines aplinkybes, nurodydamas, kad R. Š. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko ištekėjusi už Izraelio piliečio ir įgijusi Izraelio pilietybę 1937 metais. Pareiškėjai pastebi, kad Izraelis kaip valstybė įkurtas tik 1948 m., todėl 1937 m., nesant Izraelio valstybės, negalėjo ištekėti už Izraelio piliečio ir negalėjo įgyti Izraelio valstybės pilietybės.

20. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad R. K. niekada netapo ir Palestiną iki 1948 m. valdžiusios Jungtinės Karalystės piliete. Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra jokio įrodymo, kad ji būtų tapusi Jungtinės Karalystės piliete. Pareiškėjai pastebi, kad viešai prieinamame išaiškinime labai aiškiai nurodyta, jog Palestinos kaip Tautų Sąjungos mandatinės teritorijos pasas nesuteikė tokių pat teisių jį turinčiam asmeniui kaip Jungtinės Karalystės pasas.

21. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka.

22. Ministerija nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę ir jų palikuonys. Ministerija taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, jog ši nuostata reiškia, kad asmuo Lietuvos piliečiu turėjo būti iki pat 1940 m. birželio 15 d.

23. Ministerija pažymi, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo praradusi Lietuvos pilietybę, nes Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentuose yra parašyta, kad Užsienio reikalų ministerijos 1937 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 10807 pranešta, kad Š. įgijo Palestinos pilietybę.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjų skundą, pažymėdamas, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. lapkričio 28 d. rašto Nr. R4-1849 kopijoje nurodyta, kad 1937 m. „Lietuvos pilietybės nustojimo“ byloje yra duomenys, jog Š. įgijo Palestinos pilietybę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Faktinės aplinkybės

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras skundžiama Įsakymo dalimi atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

27. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjo O. B. senelė ir pareiškėjų Y. B., E. B., M. B., R. B. bei A. B. prosenelė R. K. (taip pat vadinta R. Š., R. Š., R. Š.), gimusi 1917 m. (duomenys neskelbtini) Latvijoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kurią patvirtino 1933 m. gegužės 4 d. Kuršėnų valsčiaus viršaičio išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. 1501459-8315.

28. R. Š. (pareiškėjų senelė ir prosenelė) 1934 metais kreipėsi į Ministrą Pirmininką, prašydama leisti jai išvykti į Palestiną (byloje pateiktas prašymo nuorašas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, II t., b. l. 150).

29. Lietuvos centrinis valstybės archyvas taip pat pateikė Lietuvos pilietybės nustojimo 1937 metų byloje esančio Pilietybės referento 1937-05-29 rašto Nr. 53928 „Šiaulių apskrities viršininkui“ nuorašą, kuriame nurodyta, jog „Administracijos Departamentas siunčia Š. R. vidaus pasą 1501459-8315 Nr., duotą 1933 m. V. 4 d., Kuršėnų vl. v-čio, laikyti jį davimo byloje, nes Užs. Reik. M-jos š. m. V. 22 d. rašt. 10807 Nr. pranešimu, Š. ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę“ (II t., b. l. 151).

30. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pilietybės reikalų skyriuje 2015 m. birželio 22 d. priimti pareiškėjų O. B., Y. B. ir E. B. (I t., b. l. 5), o 2017 m. liepos 3 d. - A. B., M. B. ir R. B. dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

31. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 26 d. teikimu Nr. (15/3-9)13P-25 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pasiūlyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę H. K., M. B. ir I. B., t. y. R. K. dukterims ir anūkui, nesantiems pareiškėjais šioje byloje. Teikime nurodyta, jog „dokumentai, patvirtinantys M. B. ir H. K. motinos, o I. B. senelės R. K. (R. Š., R. Š., R. Š.), gim. 1917 m(duomenys neskelbtini) Latvijoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pateikti (1933-05-04 Kuršėnų vl. viršaitis išdavė jai Lietuvos Respublikos vidaus pasą Nr. 1501459-8315). Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės I. B., M. B. ir H. K. netaikomas, kadangi jie atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto sąlygas: M. B. ir H. K. motina, o I. B. senelė R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (1936 m. išvyko į Palestiną (Izraelį); 1941-07-03 Izraelyje susituokė, 1945 (duomenys neskelbtini) Izraelyje jai gimė duktė M., 1948-05-15 įgijo Izraelio pilietybę); 1990 m. kovo 11 d. R. K. gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje“ (I t., b. l. 6).

32. Remiantis šiuo teikimu, minėtiems asmenims Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta 2017 m. vasario 9 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-109 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“.

33. 2017 m. spalio 31 d. paskelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. <...> Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo <...> išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.

34. 2018 m. vasario 2 d. teikimu Nr. 13P-26 (I t., b. l. 27-29) ir 2018 m. vasario 8 d. teikimu Nr. 13P-32 (I t., b. l. 30-32) Migracijos departamentas pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę. Šiuose teikimuose nurodyta, kad pareiškėjų senelė ir prosenelė R. Š. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., tačiau 1940 m. birželio 15 d. ji neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1937 metais įgijo Palestinos pilietybę ir grąžino Lietuvos Respublikos vidaus pasą. Šiuose teikimuose remtasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017. Atsižvelgiant į tai, nurodyta, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, ji negali būti laikoma asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o pareiškėjai neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

35. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Migracijos departamento teikimus, 2018 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 1V-144 nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (I t., b. l. 20-25).

36. Pareiškėjai skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 dalį dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo ir grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui. Savo skundą pareiškėjai iš esmės grindė tuo, jog atkūrus Lietuvos Respublikos pilietybę kitiems R. K. palikuonims, tačiau neatkūrus jiems, buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje pateikti išaiškinimai turėtų būti taikomi tik prašymams, pateiktiems po jo įsiteisėjimo, neliečiantiems tos pačios šeimos palikuonių. Taip pat nurodo, jog Migracijos departamentui išnagrinėjus pareiškėjų pateiktus dokumentus per Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (2017 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 988 redakcija) 17 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą, sprendimai būtų priimti dar iki minėtos nutarties priėmimo.

37. Be to, pareiškėjai mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi remtasi nepagrįstai, kadangi R. K. neįgijo Jungtinės Karalystės pilietybės, o Palestina tuo metu buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, o ne atskira valstybė, todėl nepagrįstas teiginys, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Tuo tarpu Izraelio piliete R. K. tapo 1948 m., t. y. jau po Lietuvos okupacijos.

38. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 dalį dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjams neatkūrimo ir grąžinti pareiškėjų bylą iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui. Be argumentų, kurie buvo išdėstyti skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjai papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai perrašė faktines aplinkybes, kad R. (R. R.) Š. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko ištekėjusi už Izraelio piliečio ir įgijusi Izraelio pilietybę 1937 metais, kadangi tuo metu Izraelio valstybės dar apskritai nebuvo, todėl R. Š. negalėjo nei tuo metu ištekėti už asmens, kuris tuo metu buvo Izraelio pilietis, nei pati negalėjo įgyti Izraelio pilietybės (Izraelis kaip valstybė įkurtas tik 1948 m.).

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi įpareigojo Migracijos departamentą pateikti papildomus paaiškinimus dėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų kartu su 9 straipsniu taikymo praktikos dėl pilietybės atkūrimo, taip pat Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcijos) kartu su 9 straipsniu taikymo praktikos, t. y. paaiškinti, kaip (ir dėl kokių priežasčių) buvo skirtingais laikotarpiais vertinamas faktas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d., kaip tai yra ir buvo suprantama pagal minėtas teisės normas.

41. Migracijos departamentas 2019 m. vasario 27 d. pateikė paaiškinimus (III t., b. l. 56-58), kuriuose nurodė, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. paskelbus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pradėta aiškinti, jog asmuo, norintis atkurti pilietybę, turėjo būti Lietuvos piliečiu ir tą dieną, t. y. 1940 m. birželio 15 d. Iki šio teismo išaiškinimo Lietuvos Respublikos pilietybė praktikoje buvo atkuriama ir tiems asmenims, kurie nuo 1919 m. sausio 9 d. (priėmus Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę) iki 1940 m. birželio 15 d. yra turėję pilietybę, bet 1940 m. birželio 15 d. (tą dieną) buvo jos netekę.

42. Migracijos departamentas paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjų giminaičių, kuriems atkurta pilietybė, prašymai išnagrinėti iki minėtos teismo nutarties, todėl Migracijos departamentas 2017 m. sausio 26 d. teikime yra nurodęs, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. (t. y. dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. iki 1940 m. birželio 15 d.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tuo tarpu 2018 m. vasario mėn. teikimuose nurodė, jog R. K. 1940 m. birželio 15 d. (t. y. tą dieną) Lietuvos Respublikos pilietybės neturėjo. Migracijos departamento nuomone, teikimuose tie patys faktai nevertinti skirtingai, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, įvertinta aplinkybė, kad R. K. 1940 m. birželio 15 d. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę.

V.

Bylai aktualus teisinis reglamentavimas

43. Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1196 redakcija su vėlesniais pakeitimais).

44. Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad: Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis); išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis); pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis).

45. Pilietybės atkūrimą reglamentuoja Pilietybės įstatymo 9 straipsnis (straipsnio tekstas nekito nuo šios redakcijos įstatymo priėmimo). Pilietybės įstatymo straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje - Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje - jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

46. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, 2, 3 ir 4 punktuose (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d. iki šiol) nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 p.); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.). Šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3, 4 punktų ankstesnė redakcija (galiojusi nuo įstatymo priėmimo iki 2016 m. liepos 6 d.) numatė, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (2 p.); yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 p.).

47. Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo straipsnio 3 dalyje.

48. Pagal pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d. iki šiol) asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., - iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Ankstesnėje redakcijoje (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1196 redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d.) buvo apibrėžta, jog asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., - iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

49. Byloje kilęs ginčas dėl minėtose teisės normose naudojamos frazės „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“ aiškinimo, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

VI.

Konstitucinė doktrina

50. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai - valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

51. Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimus). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia (be kita ko) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti - išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimus).

52. Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

53. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime vertino, ar Pilietybės įstatymo (nutarimo priėmimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir ar Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, jog sąvoka „repatrijavimas“ („repatriacija“) paprastai yra vartojama žmonių grąžinimo į valstybę, kurios piliečiai jie yra, kontekste (pagrindu imant asmens teisinį ryšį su atitinkama valstybe), o ne asmens etninės kilmės kontekste. Teisės į pilietybę išsaugojimo siejimas su asmens etnine kilme nevienodai traktuoja teises lietuvių kilmės ir kitos tautybės asmenims, todėl prieštarauja Konstitucijai. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucijai prieštaraujančia buvo pripažinta Pilietybės įstatymo nuostata, numačiusi pilietybės išsaugojimo išimtis repatrijavusiems asmenims ar jų palikuonims, tuo tarpu šioje byloje aktuali sąvoka „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę“ nebuvo vertinta. Atkreiptinas dėmesys, kad nors Pilietybės įstatymo redakcijos per šį laikotarpį keitėsi, būtent ši formuluotė liko nepakitusi.

VII.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas reikalavimas nacionalinės teisės nuostatas aiškinti atsižvelgiant ne tik į jų lingvistines formuluotes, bet ir į kontekstą bei teisinio reglamentavimo, kurio dalis jos yra, tikslus bei bendrą struktūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012 , Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 174-186 p.).

55. Byloje minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 detaliau pasisakyta dėl būtent šioje byloje aktualios įstatymo formuluotės „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, nurodant, jog lingvistinis ir sisteminis minėtų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. <...> Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Teismo vertinimu, Įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta.

56. Tokios pozicijos taip pat laikytasi ir 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018.

57. Administracinėje byloje Nr. eA-3830-858/2016, sprendžiant pilietybės atkūrimo klausimą ir galimybę išsaugoti turimą kitos valstybės pilietybę, buvo nustatytos tokios aplinkybės: pareiškėja, kaip ir jos tėvai, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjos sūnus (taip pat pareiškėjas toje byloje) gimė 1954 m. (duomenys neskelbtini). Abu pareiškėjai buvo (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pareiškėja, būdama 7 metų, kartu su tėvais 1931 m. išvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Skunde buvo teigiama, kad pareiškėjos ir jos tėvų pasitraukimą iš Lietuvos lėmė religinis persekiojimas, nes pareiškėja ir jos tėvai buvo žydų kilmės.

58. Šiame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis 2016 m. birželio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 ir straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-2473 (šiuo įstatymu buvo nuspręsta: numatyti Pilietybės įstatymo straipsnio 3 dalyje asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą, naujai įtvirtintoje sąvokoje neapimant asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Minėtu pakeitimu taip pat buvo pakeistas Pilietybės įstatymo straipsnis, be kita ko, numatant, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.) bei šio įstatymo projekto aiškinamuoju raštu Nr. XIIP-4532, nustatė, jog minėtu pakeitimu buvo siekiama suteikti asmenims platesnes galimybes įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Naujais pakeitimais buvo siekta asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sampratą pakeisti asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., samprata, taip sudarant platesnes galimybes daugiau asmenų įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, kai priežastys, kurios sąlygojo tokių asmenų išvykimą (pasitraukimas dėl asmeniui iškilusios grėsmės, dėl ekonominių priežasčių arba siekiant išvengti teisinės atsakomybės ir kt.), būtų nesvarbios (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamento 2016 m. birželio 20 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 ir straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-4532) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3830-858/2016).

59. Įvertinus minėtoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir teismo pateiktus išaiškinimus, matyti, jog įstatymų leidėjas pakeitimais praplėtė asmenų, galinčių turėti dvigubą pilietybę, ratą tuo aspektu, kad išvykimo iš Lietuvos momento nebesiejo su 1940 m. birželio 15 d., t. y. praplėtė laikotarpį, kuriuo pasitraukęs asmuo ar jo palikuonys gali pretenduoti atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakydamas turimos kitos valstybės pilietybės. Nors šiame sprendime nebuvo pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d. sąvokos, tačiau buvo vertintos išvykimo iš Lietuvos priežastys bei asmenims, į užsienio valstybę išvykusiems 1931 metais, iš esmės pripažinta galimybė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėtina, kad pilietybės atkūrimo klausimai, kuomet buvo vertinamos būtent išvykimo iš Lietuvos priežastys, nepasisakant dėl šioje byloje aktualios „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę“ sąvokos, buvo sprendžiami ir kitose bylose (žr., pvz., 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3623-662/2016, 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A(858) -349/2014, 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A(756) -1204/2014 ir kt.). Minėtose bylose nebuvo vertinti Pilietybės įstatymo pakeitimai (kuriais „pasitraukimo“ terminas pakeistas „išvykimu“, taip įtvirtinant, jog išvykimo priežastys nebeturi būti vertinamos), kita vertus, nepaneigta asmenų teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, atsižvelgiant į jų pačių ar protėvių turėtą pilietybę.

60. Iš Migracijos departamento pateiktų paaiškinimų (byloje pareiškėjų pateikti įrodymai, susiję su pilietybės atkūrimu jų giminaičiams tą patvirtina) matyti, jog iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties paskelbimo institucija laikėsi pozicijos, jog Pilietybės įstatymo nuostata „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ turėjo būti suprantama, kaip apimanti ne tik asmenis, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet ir asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

VIII.

Teisinis vertinimas

61. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, matyti, jog įstatymų leidėjas galimybę asmenims, siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir tuo pačiu išlaikyti turimą kitos valstybės pilietybę, sieja su tam tikromis sąlygomis.

62. Visų pirma, remiantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, tai turi būti asmuo, išvykęs arba ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. arba tokio asmens palikuonis (Pilietybės įstatymo 7 str. 2, 3 ar 4 p.). Asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka įtvirtinta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, numatant, jog iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

63. Taigi minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant pilietybės atkūrimo, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, klausimą, turi būti įvertinti du aspektai, t. y. asmuo ar jo protėvis turi būti išvykęs ar ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., bei asmuo ar jo protėvis turi būti turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

64. Šioje byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, jog pareiškėjų senelė ir prosenelė R. K. (Š.) iš Lietuvos į Palestiną išvyko pati 1936 metais. Taigi, pirmoji sąlyga nagrinėjamoje byloje yra tenkinama. Tačiau byloje nesutariama dėl sąvokos „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ aiškinimo.

65. Lingvistinis minėtos sąvokos aiškinimas gali būti dvejopas ir ją suprasti galima tiek taip, kaip ją aiškino Migracijos departamentas iki 2017 m. spalio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 paskelbimo, t. y. kad pilietybė galėjo būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai jis ją buvo privalomai išlaikęs iki 1940 m. birželio 15 d.

66. Kita vertus, šią sąvoką galima aiškinti ir kaip reiškiančią, jog siekiantys atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenys ją turėjo turėti iki pat svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d. Ir tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę bei jų palikuonys gali pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

67. Aiškinant įstatyme įtvirtintas sąvokas, yra svarbu įvertinti ne tik lingvistines konstrukcijas, bet ir teisės akto priėmimo metu turėtus įstatymų leidėjo tikslus.

68. Iki šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1196) teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą reglamentavo Pilietybės įstatymo (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1709 redakcija) 17 straipsnis (Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, gyvenantiems kitose valstybėse; 2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse (1 dalis). Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1 punkte, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės. Ši sąlyga netaikoma: 1) tremtiniams, politiniams kaliniams, taip pat jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams; 2) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę ir išvykusiems į kitas valstybes 1940 m. birželio 15 d.-1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu, šių asmenų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (3 dalis). Įvertinus nurodytą anksčiau galiojusią įstatymo nuostatą, matyti, jog ji iš esmės atitinka šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo 9 straipsnio nuostatas (Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas). 2002 m. kovo 21 d. teiktame aiškinamajame rašte (Reg. Nr. IXP-1473) nurodyta, jog šių projektų tikslas ir siūlomų pakeitimų esmė - siekiama išplėsti Lietuvos Respublikos piliečių sąrašą, <...> supaprastinti Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo tvarką pilietybės netekusiems asmenims, palikti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenis, įgijusiems užsienio valstybės pilietybę.

69. Teikiant Pilietybės įstatymo (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. XI-1196, originali šiuo metu galiojančio teisės akto redakcija) projektą, 2009 m. vasario 17 d. aiškinamajame rašte buvo nurodyta, jog „projekte išplečiamas ratas asmenų, kurie gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. <...> Įstatymo projekte siūloma išplėsti šį ratą nustatant, kad dvigubą pilietybę gali turėti visi asmenys, ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos ar iš jos pasitraukę iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję kitos valstybės pilietybę, t. y. įstatymo projekte numatoma, kad dvigubą pilietybę gali turėti ir Lietuvos Respublikos piliečiai, ir jų palikuonys, pasitraukę iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d.“. Atkreiptinas dėmesys, kad šia teisės akto redakcija įstatymo leidėjas turėjo tikslą išplėsti asmenų, galinčių turėti dvigubą pilietybę, ratą. Be to, būtina įvertinti ir tą aplinkybę, jog asmenų išvykimo (pasitraukimo) momentui apibrėžti aiškinamajame rašte yra naudojama ta pati lingvistinė formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d.“, tačiau šioje dalyje akivaizdu, jog ji apima visus asmenis, iš Lietuvos pasitraukusius bet kurio metu iki nurodytos datos.

70. 2016 m. birželio 16 d. aiškinamajame rašte (teikiant Įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo projektą) akcentuota, jog nuo 1918 m. iki 1940 m. dėl gilėjančios atskirties ir didėjančio antisemitizmo Lietuvoje, susiformavo politinės priežastys, privertusios žydų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių išvykimą iš Lietuvos arba jų negalėjimą sugrįžti į Lietuvos Respubliką. Tokiems asmenims ir jų palikuonims buvo vykdomas pilietybės grąžinimas, tačiau 2015 m. viduryje šis procesas sustojo, motyvuojant oficialios antisemitinės politikos nebuvimu Lietuvoje 1918-1940 m. Aiškinamajame rašte akcentuojama, jog sudėtinga suvokti, kodėl kelerius metus pilietybė buvo grąžinama, o vėliau procesas sustabdytas, be to, negalima sutikti su istorijos interpretacija, kad grėsmių žydams nebuvo - istorija patvirtina, jog gyvi išliko tik tie, kurie spėjo iki 1940 m. išvykti iš Lietuvos. Teiktu įstatymo projektu siekta keisti susidariusias biurokratines kliūtis, kurios iš esmės iškreipia Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. priimto Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 nuostatas ir dvasią.

71. Taip pat, vertinant bylai aktualių teisės akto pakeitimų chronologiją, iš Lietuvos Respublikos Seime registruotų Pilietybės įstatymo pakeitimų matyti, jog po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties buvo parengtas Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymas (2017 m. gruodžio 4 d.), siūlant papildyti 2 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., - bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją“. Šio projekto rengėjai aiškinamajame rašte pabrėžė Lietuvos žydų, litvakų bendruomenės, išsigelbėjusios nuo Holokausto, situaciją. Rengėjų teigimu, įvertinus susiklosčiusias istorines aplinkybes bei išvykusių iš Lietuvos piliečių situaciją, įstatymų leidėjo ketinimus atitiko ir buvo pagrįstas bei logiškas būtent toks aiškinimas, koks išdėstytas šio procesinio sprendimo 65 punkte. Tačiau šis įstatymo projektas nebuvo priimtas, motyvuojant tuo, jog siūlomas pakeitimas prieštarautų Konstitucijai (žr. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2017 m. gruodžio 11 d. išvadą Nr. XIIIP-1438 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto“ bei Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2017 m. gruodžio 20 d. išvadą Nr. 102-P-52 „Dėl preliminaraus įvertinimo ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-1438 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

72. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, įstatyme aiškiai neapibrėžus „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvokos, ir lingvistiškai ją galint aiškinti keliais būdais, susidarė teisiškai neapibrėžta situacija, t. y. legislatyvinė omisija, kuri savo ruožtu lėmė dvejopą asmenų, iš esmės esančių toje pačioje padėtyje, vertinimą.

73. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija . Tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, inter alia legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiomis ir pratęsiančiomis normomis (2016 m. sausio 25 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai).

74. Nagrinėjamu atveju susidariusi situacija, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Pilietybės įstatyme neįtvirtinus „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvokos, tokia situacija laikytina legislatyvine omisija, kuri prieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems vidinės teisinės sistemos darnos ir teisinio aiškumo reikalavimams.

75. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime pabrėžė, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Priešingu atveju teisės subjektams būtų pasunkintos galimybės žinoti, ko iš jų reikalauja teisė.

76. Nagrinėjamu atveju dėl teisės spragos yra susidariusi tokia situacija, kai teisės subjektams, t. y. tiek asmenims, siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tiek valstybės institucijoms, sprendžiančioms pilietybės atkūrimo klausimus - apsunkintos galimybės suprasti, kokius reikalavimus asmenys turi atitikti, ir, ypač, vienodai taikyti tas pačias teisės normas, lygioje padėtyje esančių asmenų atžvilgiu.

77. Kita vertus, įstatyme nesant konkrečiai įtvirtinto sąvokos apibrėžimo ir galint ją aiškinti keliais būdais, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat kyla kai kurių asmenų grupių diskriminavimo grėsmė.

78. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąvoką aiškinant plačiau, t. y. kad pilietybė galėtų būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu ir jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai jis ją buvo privalomai išlaikęs iki 1940 m. birželio 15 d., toks aiškinimas galimai būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies kylančiu dvigubos pilietybės draudimu bei aiškinimu, jog dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik išimtiniai.

79. Kita vertus, minėtą įstatymo nuostatą aiškinant siaurinamai, t. y. kad siekiantys atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenys, ją turėjo turėti iki pat svarbios tautai datos, t. y. 1940 m. birželio 15 d., ir tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bei jų palikuonys, gali pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, susidaro situacija, kai nei institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl pilietybės atkūrimo, nei bylas nagrinėjantys teismai negali įvertinti pilietybės netekimo aplinkybių. Tai yra tokia įstatymo formuluotė nesudaro galimybių atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės asmenims, kurie pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. prarado dėl svarbių priežasčių (pvz., siekdami išvengti persekiojimo ir įgyti kitos valstybės pilietybę, privalėjo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės).

80. Įvertinus visuotinai žinomas istorines aplinkybes, susijusias su žydų tautos persekiojimu, prasidėjusiu dar iki 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos Sovietų okupacijos, jų išvykimu (nors ir savanorišku, tačiau siekiant išvengti kilusios grėsmės) iš Lietuvos iki šio termino ir ne vienu atveju atsisakius Lietuvos pilietybės bei įgijus Palestinos pilietybę (kaip nagrinėjamoje byloje), kyla abejonė, jog minėta Pilietybės įstatymo nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui, kadangi šioje normoje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu.

81. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje neįtvirtinta „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvoka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo kylančiam teisinio aiškumo principui. Taip pat - ar Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 137 straipsniu, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje neįtvirtinta „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvoka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo kylančiam teisinio aiškumo principui;

2) ar Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė