Prašymo Nr. 1B-12/2018

Administracinė byla Nr. A-3059-261/2018

eisminio proceso Nr. 3-61-3-04261-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 52.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja J. K. su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - ir Fondo administracija) 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. V2-7649 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų ir Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo" ir rašto Nr. (1.34-6789)D2-15305 panaikinimo.

2. Minėtu skundžiamu sprendimu pareiškėjos vaikui L. G. nuo 2009 m. liepos 7 d. nuspręsta nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą bei pakeisti 2008 m. liepos 22 d. Fondo administracijos direktoriaus sprendimą Nr. 1.35-8814, kuriuo buvo nuspręsta L. G. nuo 2008 m. vasario 8 d. kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau - ir Įstatymas) nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Fondo administracija skundžiamą sprendimą grindė inter alia apibrėžta vaiko sąvoka bei Gyventojų registro tarnybos išrašu, t. y. aplinkybe, jog pareiškėjos vaiko, kuriam buvo paskirtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo, deklaruota gyvenamoji vieta nuo 2009 m. liepos 7 d. yra Airija.

3. Skundžiamu raštu Nr. (1.34-6789)D2-15305 pareiškėja buvo prašoma grąžinti 2 629,61 Eur dydžio permoką.

4. Pareiškėja nesutiko su skundžiamu sprendimu ir raštu, manė juos esant neteisėtais, nepagrįstais, pažeidžiančiais nepilnamečio vaiko interesus. Pareiškėjos teigimu, skundžiamoji institucija nepagrįstai plečiamai aiškino Įstatymo 6 straipsnio nuostatą, prie išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindų priskirdama deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą.

5. Tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi į Fondo administraciją, visi Įstatymo reikalavimai buvo įvykdyti, sprendimas mokėti išmokas L. G. iš Vaikų išlaikymo fondo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Skolininkas nėra miręs ir nepradėjo mokėti teismo sprendimu nustatyto išlaikymo; teismo sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas iš skolininko periodinėmis išmokomis, nėra panaikintas bei nėra kitokių duomenų, kad minėto išlaikymo vaikas neturėjo teisės gauti. L. G. nebuvo emancipuotas, nesulaukė pilnametystės, nebuvo įvaikintas, nemirė. Vaikas išvyko į užsienio valstybę, tačiau, pareiškėjos manymu, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl teisės į išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Nesant nė vieno Įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinto pagrindo, išmokų mokėjimas negalėjo būti nutrauktas. Be to, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse tarp nustatytų vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindų toks pagrindas taip pat nėra nurodytas.

II.

6. Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-304 (AG-220/01-2015) jį atmetė.

7. Vyriausioji administracinių ginčų komisija atkreipė dėmesį, kad Įstatyme, kuris specialiai reglamentuoja išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, vaiko, kurio išlaikymui yra mokamos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo, sąvoka siejama ne tik su asmens nepilnametyste (išskyrus išimtį dėl neįgalaus asmens), bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Todėl Vyriausioji administracinių ginčų komisija vertino, kad Įstatymo 3 straipsnyje nurodyti išmokų mokėjimo vaiko išlaikymui pagrindai negali būti vertinami atsietai nuo Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų kriterijų, kuriuos turi atitikti vaikas. Atitinkamai, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nuomone, laikytina, jog Įstatymu garantuojamas valstybės įsipareigojimas suteikti nustatyto dydžio išlaikymą (esant nustatytiems pagrindams) ne bet kuriam vaikui, o tik tam, kuris nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pastarasis faktas patvirtinamas Gyventojų registre esančiais duomenimis, t. y. registre turi būti įrašyti duomenys apie vaiko gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

8. Dėl pareiškėjos prašymo panaikinti Fondo administracijos 2015 m. liepos 2 d. raštą Nr. (1.34-6789)D2-15305 Vyriausioji administracinių ginčų komisija nurodė, kad skundžiamas raštas yra tik informacinio pobūdžio, nes juo institucija tik ragina pareiškėją geranoriškai (t. y. nesiimant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse įtvirtintų priemonių) grąžinti susidariusią permoką, tačiau jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia.

III.

9. Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos priimto sprendimo ir Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. V2-7649 bei rašto Nr. (1.34-6789)D2-15305 panaikinimo. Skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėja grindė savo reikalavimus nagrinėjant bylą Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje.

10. Atsakovė Fondo administracija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimas L. G. buvo nutrauktas bei išmokų dydis perskaičiuotas, atsižvelgiant į tai, kad vaikas neatitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos sąlygos nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Fondo administracija, remdamasi Gyventojų registro duomenimis, nustatė, kad L. G. nuo 2009 m. liepos 7 d. nebeatitiko specialaus subjektiškumo, t. y. nebebuvo tinkamas Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavėjas. Atsiliepime atkreiptas dėmesys, kad nors gyvenamosios vietos pasikeitimas kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas Įstatyme nėra numatytas, tačiau šiame įstatyme vaiko sąvoka siejama ne tik su pilnametyste, bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Todėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti skiriamos tik nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams. Fondo administracijos rašto Nr. (1.34-6789)D2-15305 aspektu atsakovė atkartojo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos poziciją dėl rašto informacinio pobūdžio, bendrąja prasme nesukeliančio teisinių pasekmių.

IV.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2016 m. birželio 1 d. sprendimu skundą tenkino.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje kilusiam ginčui išspręsti aktualus teisinis reguliavimas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, 1989 metų Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos apraše, aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

13. Pastaruoju aspektu buvo pabrėžta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracines bylas, kuriose buvo sprendžiama dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo teisėtumo tuo atveju, kai pareiškėjas (Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme) išvyko iš Lietuvos Respublikos ir joje nebegyvena, ne kartą yra pabrėžęs, kad: Įstatymo 3 straipsnyje nurodyta aplinkybė dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos nėra priskiriama prie privalomai nustatytinų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pagrindų (sąlygų); šios aplinkybės pasikeitimas (išvykimas gyventi į užsienio valstybę) nelemia šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, kitaip tariant, šiuo pagrindu išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimas negali būti pripažintas teisėtas ir pagrįstas; išmokų, skiriamų iš Vaikų išlaikymo fondo, nutraukimas yra pakankamai aiškiai apibrėžtas Vaikų išlaikymo fondo įstatyme ir pareiškėjo gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimas priteisto išlaikymo išieškojimo expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenutraukia; įstatymo leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip išvykimas gyventi į užsienį; išmokų mokėjimas negali būti nutrauktas faktiniu pagrindu, kuris Vaikų išlaikymo fondo įstatyme eksplicitiškai nėra apibrėžtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(556)-2175/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(602)-1719/2013, 2014 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(143)-197/2014, 2014 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(858)-97/2014).

14. Sistemiškai įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimas galimas tik expressis verbis Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytais pagrindais. Atitinkamai buvo konstatuota, kad tiek Fondo administracija skundžiamame sprendime, tiek Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2015 metų rugpjūčio 3 d. sprendime Nr. 3R-304(AG-220/01-2015) plečiamai išaiškino Įstatymo 3 straipsnio ir 6 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai nurodė, kad teisė į Vaikų išlaikymo fondo išmokas turi būti panaikinama ir tuomet, kai vaikas (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasme) neatitinka įstatymo nuostatos, kad vaiku (Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasme) laikomas tik nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo. Fondo administracija neįrodė, kad ginčo laikotarpiu atsirado Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti pagrindai. Aplinkybė, kad pareiškėja ir jos sūnus 2009 m. liepos 7 d. išvyko į užsienio valstybę (Airiją) neturi įtakos paskirtos išmokos mokėjimui, todėl pareiškėjai nekilo pareiga apie ją pranešti Fondo administracijai. Be to, pirmosios instancijos teismas dėl pastarojo aspekto nurodė, kad Fondo administracija 2008 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 1.38-5890 pranešdama pareiškėjai apie priimtą sprendimą mokėti vaikui išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, nurodė sąrašą aplinkybių, apie kurių pasikeitimą pareiškėja privalo informuoti Fondo administraciją, tačiau tarp tų aplinkybių pareiškėjos ir jos vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimo nebuvo nurodyta. Taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja Fondo administracijai būtų pranešusi klaidingą informaciją, o Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. 1.35-8814, kuriuo nuspręsta L. G. nuo 2008 m. vasario 8 d. kiekvieną mėnesį mokėti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, patvirtina, kad tiek prašymas skirti išmoką, tiek papildomi dokumentai buvo pateikti tinkamai ir pareiškėja bei jos sūnus atitiko jiems keliamus reikalavimus.

15. Nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs nurodyto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Fondo administracija nepagrįstai 2015 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. V2-7649 pareiškėjos sūnui L. G. nutraukė išmokų iš Fondo mokėjimą nuo 2009 m. liepos 7 d., o Vyriausioji administracinių ginčų komisija nepagrįstai 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-304(AG- 220/01-2015) atmetė pareiškėjos skunde išdėstytą prašymą panaikinti Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. V2-7649.

16. Dėl pareiškėjos skundžiamo Fondo administracijos rašto Nr. (1.34-6789)D2-15305 pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, nes jame nėra jokių pareiškėjai skirtų viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), jame nėra suformuluota jokių privalomojo elgesio taisyklių individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, konkrečiam subjektui ar apibrėžtai subjektų grupei, nėra nustatyta pareiškėjai privalomų vykdyti pareigų ar suteiktą teisių, o raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjui nesuteikia. Atsižvelgdamas į tai, bylos dalį dėl Fondo administracijos rašto Nr. (1.34-6789)D2-15305 panaikinimo pirmosios instancijos teismas nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

V.

17. Atsakovė Fondo administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3994-698/2016, palikti galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-3040(AG-220/01-2015) ir palikti galioti Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. V2-7649 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų ir Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo".

18. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais atsakovė grindė savo poziciją atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas analogiškose situacijose priima skirtingus sprendimus ir formuoja skirtingą praktiką, todėl Fondo administracija negali tinkamai įgyvendinti teisės aktuose numatytų uždavinių, iš kurių vienas - vykdyti teisingą Vaikų išlaikymo fondo išmokų skyrimą ir mokėjimą jų gavėjams. 2013 m. rugsėjo 26 d. administracinėje byloje Nr. I-2996-171/2013, taip pat 2015 m. balandžio 7 d. administracinėje byloje Nr. I-5079-484/2015 pirmosios instancijos teismas atmetė analogiškus skundus nurodydamas, kad nuo deklaruoto išvykimo į užsienio valstybę vaikas nebeatitinka Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos vaiko sąvokos.

19. Be to, atsakovė pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija ir 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, tačiau visiškai neatsižvelgė į Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtintas nuostatas. Teismo sprendime iškelta ir suabsoliutinta vaiko teisė gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, tuo pat metu ignoruota pareiškėjo - kaip vaiko teisėto atstovo - atsakomybė ir neįvertintas faktas, kad pareiškėja nesilaikė Įstatymu nustatytos pareigos - tinkamai informuoti Fondo administraciją apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų mokėjimui, atsiradimą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tokią pareiškėjos pareigą ir tik akcentavo vaiko teisės į socialinę apsaugą absoliutumą.

20. Pareiškėja atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo sutinkanti su 2016 m. birželio 1 d. pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

21. Šioje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 2. d. sprendimo Nr. V2-7649 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų ir Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo" ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 3R-304 (AG-220/01-2015), kuriuo buvo paliktas galioti minėtas Fondo administracijos sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Ginčijamu Fondo administracijos sprendimu Nr. V2-7649 buvo nuspręsta L. G. nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. liepos 6 d. išmokėti 7,29 Eur dydžio išmoką, o nuo 2009 m. liepos 7 d. nutraukti išmokų mokėjimą, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei atsižvelgiant į 2015 m. birželio 16 d. gautą Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išrašą, pagal kurį vaikas 2009 m. liepos 7 d. išvyko į užsienio valstybę - Airiją. Atsižvelgiant į Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. V2-7649 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų ir Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo" pareiškėjai J. K. susidarė 2 629,61 Eur dydžio permoka iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų. Fondo administracija 2015 m. liepos 2 d. raštu Nr. (1.34-6789)D2-15305 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo" informavo pareiškėją J. K. apie susidariusią permoką.

23. Pažymėtina, kad pagal pareiškėjos apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

VII.

24. Iš bylos šalių argumentų, apibrėžiančių bylos nagrinėjimo ribas, taip pat bylos faktinių aplinkybių matyti, kad šioje byloje aktualios yra nacionalinės teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams sąlygas ir tvarką.

25. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija visų pirma pastebi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 3.192 straipsnio 1 dalį tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Kita vertus, Lietuvos valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti (CK 3.204 str. 1 d.). Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (CK 3.204 str. 2 d.).

26. Pagrindines nuostatas ir sąlygas dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams numato Vaikų išlaikymo fondo įstatymas (bylai aktuali 2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. X-987 redakcija), kuris įtvirtina ir reguliuoja valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindus (1 str. 3 d.). Nurodyto įstatymo tikslas ir paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą.

27. Taigi atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymus juos turi išlaikyti. Priimant Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo siekiama sukurti naują vaiko teisės gauti išlaikymą iš savo tėvų įgyvendinimo mechanizmą, ir valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą su teise sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko (CK 3.204 str. 3 d., Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 str. 1 d.).

28. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad Vaikų išlaikymo fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta 3) atsiranda CK nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Iš esmės toks pats teisinis reguliavimas yra numatytas ir išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo tvarką detalizuojančiame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo (2011 m. vasario 18 d. redakcija) 10 punkte.

29. Vaikų išlaikymo fondo įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Atsižvelgiant į anksčiau minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Civilinio kodekso normas, manytina, kad visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą - konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama.

30. Tačiau siekiant išsiaiškinti šios konkrečios paramos adresatą tampa svarbios Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatose įtvirtintos tam tikros sąvokos, o ypač 2 straipsnio 5 dalyje pateikta vaiko sąvoka, pagal kurią vaiku laikomas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis laikomi Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčiųjų gyvenamosios vietos - apie savivaldybę, kurioje gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą, arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

31. Kitaip tariant, šias nuostatas vertinant sistemiškai kartu su įstatymo paskirtį nustatančia norma, darytina išvada, kad teisė į socialinę apsaugą ir valstybės įsipareigojimas suteikti nustatyto dydžio išlaikymą šiuo įstatymu užtikrinamas nuolat gyvenančiam Lietuvos Respublikoje (t. y. duomenis apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje įrašiusiam į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą) jaunesniam nei 18 metų asmeniui, taip pat vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas).

32. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, apibrėžianti pareiškėjo sąvoką, taip pat formuluojama įtraukiant nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje elementą: pareiškėjas - vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo.

33. Atsakovė savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad vaiko ir (ar) pareiškėjo teisinio subjektiškumo inter alia dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, pasikeitimas po to, kai išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos ir pradėtos mokėti, besąlygiškai paneigia vaiko teisę į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą).

34. Išplėstinei teisėjų kolegijai, susipažinus su byloje nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingomis teisės aktų nuostatomis, kyla pagrįstų abejonių dėl Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau - ir Konstitucija) bei iš jos kylantiems reikalavimams. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau - ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti šių Įstatymo normų teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.).

VIII.

35. Konstituciniai šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugos pagrindai yra įtvirtinti Konstitucijos 38, 39 straipsniuose. Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

36. Anot Konstitucinio Teismo, Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, kaip konstitucinėms vertybėms, palankią aplinką. Tačiau kartu pabrėžiama, kad toks valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę negali būti aiškinamas atsietai inter alia nuo šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, kuri suponuoja, kad visų pirma būtent tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

37. Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, pagal kurį valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, pažymėjo, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos. Šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones (2012 m. vasario 27 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimai).

38. Kita nagrinėjamomis aplinkybėmis itin svarbi Konstitucijos nuostata yra 39 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta: „Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“ Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad nepilnamečių vaikų teisėms turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat ir tai, kad įstatymų leidėjas, kitos valstybinės institucijos, teisės aktais reglamentuodamos nepilnamečių būklę, reguliuodamos kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

39. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pabrėžtina ir tai, kad Lietuvos Respublika, 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 yra ratifikavusi 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją (toliau - ir Konvencija), prisiimdama įsipareigojimus dėl šios Konvencijos nuostatų vykdymo ir joje įtvirtintų principų, vienas kurių yra vaiko interesų prioriteto principas, užtikrinimo. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį valstybės dalyvės įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdamas į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių.

40. Tokius tarptautinius įsipareigojimus atliepia Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos. Pavyzdžiui, šio įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyta, kad inter alia valstybės institucijos privalo: visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus (1 p.); užtikrinti vaikui teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 p.); nė vieno vaiko nepalikti be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos (5 p.); sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais (6 p.). To paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir Civilinio kodekso 3.204 straipsnio 1, 2 dalyse kiekvienam nepilnamečiam vaikui, ilgiau kaip mėnesį negaunančiam pakankamo išlaikymo iš tėvų ar teisėtų atstovų, garantuojama teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Kad aiškindami ir taikydami teisės normas, kurios reguliuoja klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, taip pat ir jų išlaikymu, teismai pirmiausia turi vadovautis vaiko interesais savo jurisprudencijoje nurodo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 2 punktas).

41. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, vertinant Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalis, apibrėžiančias vaiko bei pareiškėjo teisinį subjektiškumą teisės gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo prasme, tokį subjektiškumą susiejant su nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje sąlyga, be kita ko, atsižvelgtina ir į toliau dėstomas teisines aplinkybes.

42. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72) nustatomos bendrosios taisyklės, užtikrinančios teises į socialinę apsaugą keliaujant po Europos Sąjungą. Visi ES piliečiai (ir jų šeimos nariai), turintys teisę į ES šalies socialinę apsaugą, gali pasinaudoti šiomis koordinavimo taisyklėmis. Gavėjams garantuojama, kad jiems bus sumokėtos išmokos, kad bus padengtos sveikatos priežiūros išlaidos ir kad jie gaus šeimos išmokas, net jei persikels į kitą ES šalį. Reglamentas apima visas tradicines socialinės apsaugos sritis, tai yra ligą, motinystę ir tėvystę, senatvės pensijas, ankstyvo išėjimo į pensiją ir invalidumo išmokas, išmokas netekus maitintojo ir išmokas mirties atveju, bedarbio pašalpas, šeimos išmokas, išmokas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad reglamento preambulės 34 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad išankstiniai išlaikymo pašalpos mokėjimai yra grąžintini mokėjimai, skirti kompensuoti tais atvejais, kuomet vienas iš tėvų nevykdo savo iš šeimos teisės kylančios teisinės prievolės išlaikyti savo vaiką, todėl šie išankstiniai mokėjimai neturėtų būti laikomi tiesiogine šeimų iš kolektyvinės paramos gaunama išmoka. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, koordinavimo taisyklės neturėtų būti taikomos tokioms išlaikymo pašalpoms. Reglamento 3 straipsnyje vardinant socialinės apsaugos išmokas, kurioms taikomas šis reglamentas, nurodoma ir išmoka šeimai. Tuo metu reglamento 1 straipsnio z punkte apibrėžiama, kad „išmoka šeimai“ - visos išmokos natūra arba pinigais, skirtos padengti šeimos išlaidoms, neįskaitant I priede nurodytų išankstinių išlaikymo ir specialių vaiko gimimo bei įvaikinimo išmokų. Minėto I priedo 1 dalies įraše, susijusiame su Lietuva, nurodytos Vaikų išlaikymo fondo išmokos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą. Kitaip tariant, šias nuostatas vertinant sistemiškai yra akivaizdu, kad reglamente expressis verbis nurodyta, kad į jo taikymo sritį nepatenka byloje nagrinėjamos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo, todėl tokių išmokų gavėjams netaikoma šio teisės akto suteikiama garantija, kad jiems bus sumokėta net jei jie persikels gyventi į kitą ES šalį.

43. Tiesa, Vaikų išlaikymo fondo įstatymo projekto Nr. XP-1518 (toliau - ir Įstatymo projektas) aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad „analogiški Vaikų išlaikymo fondai veikia daugelyje Europos Sąjungos valstybių - Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir kt.“ Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija šiame kontekste atkreipia dėmesį, jog neturint tikslių duomenų apie tose valstybėse galiojančias teisės normas, reglamentuojančias teisę gauti atitinkamų fondų išmokas, iš tiesų neįmanoma pagrįstai įvertinti, ar nutraukus išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo dėl to, kad pasikeitus gyvenamajai vietai pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą vaikas ir (ar) pareiškėjas prarado teisinį subjektiškumą, iš nepilnamečio vaiko apskritai nebūtų atimta galimybė naudotis teise į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą), kas akivaizdžiai prieštarautų prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams užtikrinti vaiko interesų prioriteto principą. Tokiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti ir į tai, kad vaikas ir (ar) pareiškėjas gali išsikraustyti gyventi ir į tokią valstybę, kurioje analogiško fondo sistema apskritai neveikia. Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagal nacionalinę teisę išlaikymo negavimas ar pareigos išlaikyti nevykdymas neatitinka vaiko interesų ir negali būti toleruojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-96. Teismų praktika. 2003, 19; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2008).

44. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodant projekto rengimą paskatinusias priežastis buvo atkreiptas dėmesys į labai didelį Lietuvoje vykstančių skyrybų skaičių (iš 100 susituokusių porų išsiskiria 60) ir tai, kad iširus šeimoms su vienu iš tėvų (dažniausiai motina) gyventi kasmet lieka daugiau kaip 10 tūkstančių vaikų. Taip pat buvo nurodyta, kad tėvų prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus užtikrinimas yra viena silpniausių šalies teisinės sistemos grandžių: Lietuvos Antstolių rūmų duomenimis, tuo metu apie 50 tūkstančių nepilnamečių vaikų nesulaukė priteistų alimentų iš savo tėvų (tai sudarė 7 proc. vaikų, skaičiuojant nuo bendro Lietuvoje gyvenančių vaikų skaičiaus). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad vienišų motinų padėtis Lietuvoje yra sudėtinga pirmiausia ekonominių gyvenimo sąlygų aspektu. Vienišų motinų pagrindinių pajamų šaltinių analizė atskleidžia opias šių šeimų ekonominės padėties problemas: beveik kas trečios vienišos motinos šeimos pagrindinės pajamos yra ne darbo pajamos, o kas penktos - pašalpos. Kritinė padėtis būdinga kaimo vienų niekada netekėjusių motinų su nepilnamečiais vaikais šeimoms: beveik pusės šios grupės motinų pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra pašalpos, o tai rodo itin didelę priklausomybę nuo valstybės paramos sistemos (V. Stankūnienė, M. Baublytė, A. Maslauskaitė, Vienų motinų su vaikais šeimos Lietuvoje: demografinės ir socioekonominės charakteristikos. Sociologija. Mintis ir veiksmas 2016/1(38). Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą nacionalinės mokslo programos „Gerovės visuomenė“ projektą „Šeimos deinstitucionalizacijos iššūkiai vaikų gerovei: vaikų išlaikymas iširus tėvų partnerystei“ (GER -010/2015).

45. Tokiame kontekste pabrėžtina Europos Sąjungos teisės (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 45 str.) suteikiamos laisvo darbuotojų judėjimo galimybės svarba. Laisvas darbuotojų judėjimas - vienas iš pagrindinių ES projekto principų, reiškiantis bet kokios valstybių narių darbuotojų diskriminacijos dėl pilietybės įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo ir užimtumo sąlygų srityse panaikinimą. Tai darbuotojų ir jų šeimos narių teisė atvykti į šalį ir joje apsigyventi, taip pat teisė dirbti kitoje valstybėje narėje ir būti traktuojamam taip pat, kaip tos valstybės narės piliečiai. Tam tikra dalis vienišų motinų - t. y. pareiškėjų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme - siekdamos didesnės ekonominės gerovės taip pat naudojasi Europos Sąjungos teisės suteikiamomis laisvo darbuotojų judėjimo galimybėmis ir atitinkamai su savo nepilnamečiais vaikais ar be jų persikeldamos gyventi į kitą valstybę sudaro tam tikrą migracijos srauto dalį. Kita vertus, toks teisės į laisvą darbuotojų judėjimą realizavimas automatiškai lemia teisinio subjektiškumo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme praradimą, dėl kurio Fondo administracija nutraukia išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Pabrėžtina, kad tokios išmokos nutraukiamos ir tuomet, kai nuolatinę gyvenamąją vietą pakeičia, kitaip tariant, teisinį subjektiškumą Vaikų išlaikymo fondo įstatymo prasme praranda tik pareiškėjas, nors vaikas - t. y. šių išmokų adresatas - ir toliau atitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą sąvoką.

46. Be kita ko, šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad į Sąjungos teisės taikymo sritį akivaizdžiai patenka tos situacijos, kurios susijusios su naudojimusi SESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, pirmiausia SESV 21 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 26 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą Martens, C - 359/13, EU:C:2015:118, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip jau yra nusprendęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ir ESTT), pagal Sutartį suteikiamos galimybės Sąjungos piliečių judėjimo srityje negalėtų būti visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų mažiau palankesnėje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo šiomis galimybėmis. Toks vienos iš Sutartyje užtikrinamų pagrindinių laisvių apribojimas gali būti pateisinamas pagal Sąjungos teisę tik jeigu jis pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui (žr. minėto ESTT sprendimo Martens 26, 34 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

47. Šiomis aplinkybėmis, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalys, apibrėžiančios vaiko bei pareiškėjo teisinį subjektiškumą, susiejant jį su nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje sąlyga, gali prieštarauti aukščiau paminėtiems Lietuvos Respublikos prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams bei kelia pagrįstų abejonių dėl atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 3 daliai.

48. Atsižvelgdama į išdėstytų argumentų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija stabdo administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad būtų išspręstas byloje taikytinų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalių atitikties Konstitucijai klausimas.

49. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymas, išdėstęs Vaikų išlaikymo fondo įstatymą nauja redakcija. Naujai išdėstytos įstatymo redakcijos 2 straipsnyje nebėra apibrėžiama vaiko sąvoka, o 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžiant pareiškėjo sąvoką nebėra vartojamas gyvenamosios vietos elementas: pareiškėjas - vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu arba tėvų susitarimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, arba globėjas (rūpintojas), kuris kreipiasi į išmokų administratorių dėl išmokų mokėjimo. Tačiau šios įstatymo redakcijos 7 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į išmokas, nustatyta, kad vaikas turi teisę į išmokas, jeigu kreipiantis ir priimant sprendimą dėl išmokų skyrimo, o paskyrus išmokas - mokant išmokas yra tenkinamos visos šios sąlygos: vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos - apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą (1 punktas), vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna vaiko išlaikymo lėšų ar gauna tik dalį vaiko išlaikymo lėšų (2 punktas), o pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės arba užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturinčio gyvenamosios vietos - apie savivaldybę, kurios teritorijoje jis gyvena, yra įrašyti į Gyventojų registrą (3 punktas). Taigi nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje elementas tiek pareiškėjo, tiek ir vaiko atžvilgiu, šioje įstatymo redakcijoje expressis verbis apsprendžia vaiko teisę į išmokas. Naujos redakcijos įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio išmokų skyrimą ir mokėjimą, 5 dalis įtvirtina, kad išmokos neskiriamos, jeigu kreipiantis į išmokų administratorių dėl išmokų skyrimo vaikas neatitinka bent vienos šio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatytos sąlygos ir (arba) pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatytos sąlygos, ir (arba) nepateikia visų šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų dokumentų. 10 straipsnio, nustatančio išmokų mokėjimo nutraukimą, 1 dalies 1-3 punktuose nurodoma, kad išmokų administratorius nutraukia išmokų mokėjimą, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) vaikas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 2 punkte nurodytos sąlygos - nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos; 2) vaikas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 2 punkte nurodytos sąlygos - nuo faktinių aplinkybių atsiradimo mėnesio pirmos dienos; 3) pareiškėjas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nurodytos sąlygos - nuo faktinių aplinkybių atsiradimo dienos.

50. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmeniui iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos įsigaliojus šiam įstatymui perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytą Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymą. Tai reiškia, kad vaikams, kuriems dėl jų ar pareiškėjų subjektiškumo netekimo išmokų mokėjimas buvo nutrauktas, tačiau toks Fondo administracijos veiksmas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažintas nepagrįstu, nuo naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo šios išmokos vėl gali būti nemokamos, nors ir nėra CK 3.194 straipsnio 4 dalyje nustatytų priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindų. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktas išaiškinimas dėl vaiko ir (ar) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos lemiamos reikšmės Vaikų išlaikymo fondo išmokoms gauti konstitucingumo neabejotinai turės ypatingos reikšmės administraciniams teismams nagrinėjamose bylose aiškinant ir taikant naujos redakcijos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 99 straipsnio 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 144-5464) 2 straipsnio 3 ir 5 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 3 daliai.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė

Administracinė byla Nr. A-3059-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04261-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo teismo sprendimo rašymo apsirikimo taisymo klausimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A-3059-261/2018 pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. balandžio 3 d. nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 144-5464) 2 straipsnio 3 ir 5 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 3 daliai ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

II.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas priimant nutartį, nepranešus proceso šalims.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aukščiau paminėtoje nutartyje įrašyta data „2017 m. balandžio 3 d.“ yra aiškus rašymo apsirikimas ir priimtos nutarties turinio ir esmės nekeičia. Todėl nurodytas rašymo apsirikimas ištaisomas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 dalimi, vietoje „2017 m. balandžio 3 d.“ nurodant „2018 m. balandžio 3 d.“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Ištaisyti rašymo apsirikimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3059-261/2018, ir šios nutarties datą vietoje „2017 m. balandžio 3 d.“ įrašyti „2018 m. balandžio 3 d.“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė