Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijų

2009-10-08_N

Byla Nr. 64/06

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2003 M. SAUSIO 28 D. NUTARIMU NR. 113 „DĖL NEFASUOTŲ NAFTOS PRODUKTŲ PREKYBOS LICENCIJAVIMO“ PATVIRTINTŲ NEFASUOTŲ NAFTOS PRODUKTŲ PREKYBOS LICENCIJAVIMO TAISYKLIŲ 42 PUNKTO (2006 M. SAUSIO 31 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS „LICENCIJOS GALIOJIMAS PANAIKINAMAS, JEIGU <...> 42.10. ĮSITEISĖJA TEISMO NUTARTIS ĮMONEI IŠKELTI BANKROTO BYLĄ <...>“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮMONIŲ BANKROTO ĮSTATYMO 10 STRAIPSNIO 7 DALIES (2001 M. KOVO 20 D. REDAKCIJA) NUOSTATAI

 2009 m. spalio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojai Ingai Ignatavičiūtei ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Energijos išteklių, elektros ir šilumos skyriaus vyriausiajam specialistui Gintautui Danaičiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. rugsėjo 29 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 64/06 pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktui (2001 m. kovo 20 d. redakcija).

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktui (2001 m. kovo 20 d. redakcija).

II

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 5 straipsnio (2005 m. lapkričio 15 d. redakcija) 2 dalies 4 punktu Vyriausybei pavesta nustatyti nefasuotų naftos produktų, kurie yra vienas iš energijos išteklių, prekybos licencijavimo tvarką. Šis įstatymas licencijų galiojimo panaikinimo tvarkos nereguliuoja.

2. Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių (2004 m. kovo 1 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės) IX skyriuje „Licencijų galiojimo sustabdymas ir panaikinimas“ nustatyta licencijų galiojimo sustabdymo ir panaikinimo tvarka. Atsižvelgdamas į Taisyklių 39–41, 42.4 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pareiškėjas daro išvadą, kad, už Taisyklių pažeidimus nefasuotų naftos produktų prekybos licencijų turėtojams taikant poveikio priemones, bendra nuostata yra ta, kad šios priemonės taikomos „laipsniškumo principu“, t. y. nuo švelniausios iki griežčiausios (įspėjimas apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą arba panaikinimą, licencijos galiojimo sustabdymas, licencijos galiojimo panaikinimas).

Taisyklių 42.10 punkte (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nustatyta, kad licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą arba kreditorių susirinkimas priima nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka. Pagal šia poįstatyminio teisės akto nuostata įtvirtintą teisinį reguliavimą teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo faktas yra pagrindas panaikinti įmonei išduotos mažmeninės prekybos nefasuotais naftos produktais licencijos galiojimą, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes.

3. Bankrutuojančios įmonės statusą įgijusios įmonės veiklos ir turto valdymo klausimai yra reguliuojami specialiuoju teisės aktu – Įmonių bankroto įstatymu, kuriuo suteikiama teisė tokiai įmonei verstis ūkine komercine veikla taikant atitinkamus šiame įstatyme nustatytus apribojimus (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5, 6 punktai). Šiame įstatyme nenustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą turi būti panaikintas įmonei išduotų licencijų verstis atitinkama ūkine komercine veikla galiojimas.

4. Teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo faktas nereiškia, kad teismo tvarka vykdoma bankroto procedūra pasibaigs įmonės pripažinimu bankrutavusia ir jos likvidavimu dėl bankroto.

Pareiškėjas abejoja, ar poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių 42.10 punkte (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kurį taikant licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatai, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius.

Pareiškėjas daro nuorodą į Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimuose suformuluotą oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Jis pažymi, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatose yra įtvirtintas principas, nustatantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas.

III

1. Suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 8 d. potvarkiu Nr. 7 buvo paskirti atstovauti Ūkio ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės skyriaus vedėja Lina Lukoševičiūtė ir Ūkio ministerijos Energetikos išteklių departamento Naftos skyriaus vyresnioji specialistė Birutė Sakalauskaitė.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti L. Lukoševičiūtės ir B. Sakalauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pareiškėjo ginčijama Taisyklių 42.10 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktui.

2.1. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių L. Lukoševičiūtės ir B. Sakalauskaitės pozicija grindžiama šiais argumentais.

2.1.1. Taisyklių 42.10 punkto nuostata aiškintina sistemiškai, t. y. atsižvelgiant į kitas Taisyklių nuostatas. Ši nuostata neatima teisės verstis ūkine komercine veikla, kadangi: 1) vadovaujantis ja panaikinus atitinkamos licencijos galiojimą nėra atimama teisė verstis kitokia nei šioje licencijoje nurodytoji ūkine komercine veikla; 2) ginčijama nuostata, kaip ir kitos Taisyklių nuostatos, neužkerta kelio išduoti naujos licencijos.

2.1.2. Įmonių bankroto įstatymo paskirtis nėra reglamentuoti licencijuojamos veiklos ypatumus. Energetikos įstatymas yra specialusis įstatymas, kuriuo reguliuojama energetikos veikla. Energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, vykdydamos valstybinį energetikos valdymą, nustato nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo tvarką. Taigi specialiajame įstatyme nustatyta, kad nefasuotų naftos produktų prekyba yra licencijuojama veikla ir kad šios prekybos licencijavimo tvarką tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, todėl, suinteresuoto asmens atstovių nuomone, Taisyklių 42.10 punkto nuostata neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

2.1.3. Nefasuotų naftos produktų prekyba yra licencijuojama veikla, todėl šių produktų prekybai taikomas ypatingas valstybinio reguliavimo režimas. Suinteresuoto asmens atstovės remiasi Konstitucinio Teismo suformuluota oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti.

2.1.4. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, bankrotas yra nemokios įmonės būsena. Suinteresuoto asmens atstovių teigimu, įmonės bankrotas dažnai yra neatsiejamai susijęs su įsiskolinimais valstybės biudžetui. Taisyklių 25 punkte įtvirtintos licencijos turėtojo pareigos, tarp jų ir licencijos turėtojo pareiga laikytis teisės aktų, reglamentuojančių atsiskaitymą ir mokesčių mokėjimą, reikalavimų. Taisyklių 42.10 punkte įtvirtinta sankcija už licencijuojamos veiklos sąlygų nesilaikymą, t. y. Taisyklių 25 punkto pažeidimą – nesilaikymą teisės aktų, kuriuose nustatyti atsiskaitymo ir mokesčių mokėjimo reikalavimai. Licencijuojamos veiklos sąlygos padeda apsaugoti kitų asmenų teises ir valstybės teisėtus interesus. Taigi Taisyklių 42.10 punkte įtvirtinta nuostata, kad įmonės, turinčios licenciją verstis prekyba nefasuotais naftos produktais ir negalinčios tinkamai vykdyti savo finansinių įsipareigojimų valstybės biudžetui, licencijuojama veikla yra nutraukiama.

2.1.5. Taisyklėse sankcijos, atsižvelgiant į finansinių įsipareigojimų mastą, yra diferencijuojamos – jose nustatyta, kad licencijos galiojimas gali būti sustabdomas arba panaikinamas. Vienas iš licencijos galiojimo sustabdymo atvejų – licencijos turėtojas turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija (išskyrus tuos atvejus, kai licencijos turėtojui mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), yra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (Taisyklių 39.2 punktas). Tuo atveju, kai įmonės skoliniai įsipareigojimai lemia jos nemokumo būseną, įmonė nebegali tinkamai vykdyti savo finansinių įsipareigojimų valstybės biudžetui, todėl licencijos galiojimas vadovaujantis Taisyklių 42.10 punktu panaikinamas.

3. 2009 m. rugsėjo 15 d. Konstituciniame Teisme buvo gautas Ministro Pirmininko 2009 m. rugsėjo 15 d. potvarkis Nr. 395, kuriuo Vyriausybei šioje konstitucinės justicijos byloje atstovauti įgalioti Energetikos ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja I. Ignatavičiūtė ir Energetikos ministerijos Energijos išteklių, elektros ir šilumos skyriaus vyriausiasis specialistas G. Danaitis. Šiuo potvarkiu pripažintas netekusiu galios Ministro Pirmininko 2007 m. sausio 8 d. potvarkis Nr. 7 (dėl įgaliojimo Vyriausybei atstovauti Ūkio ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės skyriaus vedėjai L. Lukoševičiūtei ir Ūkio ministerijos Energetikos išteklių departamento Naftos skyriaus vyresniajai specialistei B. Sakalauskaitei).

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti I. Ignatavičiūtės ir G. Danaičio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose iš esmės pritariama L. Lukoševičiūtės ir B. Sakalauskaitės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytiems argumentams, taip pat pateikiami papildomi argumentai.

4.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.78 straipsnyje yra apibūdintas Vyriausybės tvirtinamų atitinkamos veiklos licencijavimo taisyklių turinys. Šio straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta, kad Vyriausybės tvirtinamose licencijavimo taisyklėse nurodomi licencijos galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, licencijavimo taisyklėse, kurias tvirtina Vyriausybė, privalo būti nurodytos visos nuostatos, kurios vardijamos Civilinio kodekso 2.78 straipsnio 2 dalyje, taip pat pagal šio straipsnio 3 dalį gali būti nurodoma ir kiti reikalavimai bei sąlygos. Taigi, jei licencijavimo taisyklėse nebūtų sureguliuoti teisiniai santykiai, nustatyti Civilinio kodekso 2.78 straipsnio 2 dalyje, tokios licencijavimo taisyklės neatitiktų Civilinio kodekso reikalavimų.

4.2. Licencijos panaikinimas taikomas: pirma, kaip valstybės atsakas į neteisėtą ūkio subjekto, besiverčiančio atitinkamos rūšies licencijuojama veikla, elgesį; antra, kitais atvejais, kurie nėra siejami su atitinkamais teisės pažeidimais. Dėl pirmojo aspekto (atvejo) suinteresuoto asmens atstovai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir kitų Lietuvos Respublikos teismų praktika, nurodo, kad nustatyti ekonomines sankcijas ūkio subjektams pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Dėl antrojo aspekto (kitų atvejų) suinteresuoto asmens atstovų pozicija tokia: jei licencijos galiojimo panaikinimo atvejai nėra susiję su ūkio subjektų padarytais teisės aktų pažeidimais, tokio licencijos galiojimo panaikinimo nebūtų galima vertinti kaip ekonominės sankcijos, šie atvejai turi būti nustatyti Vyriausybės tvirtinamose licencijavimo taisyklėse vadovaujantis Civilinio kodekso 2.78 straipsnio 2 dalies 11 punktu.

Nemokios įmonės būsena (bankrotas), pasak suinteresuoto asmens atstovų, negali būti vertinama kaip ūkio subjekto padarytas imperatyvių teisės normų pažeidimas. Todėl licencijos panaikinimas įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, neturėtų būti vertinamas kaip sankcija. Nemokios įmonės pašalinimas iš rinkos vertintinas kaip prevencinė priemonė, taikoma, kad nebūtų daroma žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms (kitiems ūkio subjektams ar vartotojams).

Be to, suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Taisyklėse yra numatyti mokumo reikalavimai ūkio subjektui, siekiančiam gauti Taisyklėse nustatytas licencijas (Taisyklių 7 punktas). Atsižvelgiant į tai, Taisyklėse atitinkamai yra ir nuostatų, kurios užtikrina, kad jau gavę licencijas ūkio subjektai taip pat turi atitikti mokumo reikalavimus (Taisyklių 42.10 punktas), priešingu atveju galėtų būti pažeistas lygybės principas (norintiems patekti į rinką ūkio subjektams būtų taikomi griežti mokumo reikalavimai, o joje jau esantys ūkio subjektai galėtų šių reikalavimų neatitikti).

4.3. Dėl ūkinės veiklos specifikos išskirtinumo suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad naftos produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių prekybai, kitoms su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui taikomas ypatingas valstybinis teisinis reguliavimas: naftos produktams yra taikoma įstatymų nustatyta akcizų apmokestinimo tvarka; Lietuvos Respublikos naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad naftos ir naftos produktų valstybės atsargas privalo kaupti naftos produktus gaminančios įmonės, naftos produktus importuojančios ir į šalį atgabenančios įmonės bei Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos paskirtos valstybės įmonės; naftos produktams yra keliami griežti aplinkosauginiai reikalavimai.

4.4. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Energetikos ministerija, atlikusi teisės aktų (taip pat ir Energetikos įstatymo) nuostatų atitikties 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje reikalavimams peržiūrą, nustatė, jog kai kurios Energetikos įstatymo nuostatos dėl licencijų (taip pat leidimų ir atestatų) išdavimo tvarkos neatitinka šios direktyvos nustatytų imperatyvių reikalavimų. Direktyva įsigalioja nuo 2009 m. gruodžio 28 d., todėl šiuo metu rengiamas atitinkamas Energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai I. Ignatavičiūtė ir G. Danaitis iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punktui (2001 m. kovo 20 d. redakcija).

2. Iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas minėtą teisinį reguliavimą ginčija inter alia atitikties Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies nuostatos „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“ atžvilgiu.

3. Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas keitėsi. Vyriausybė 2008 m. rugpjūčio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 823 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. rugsėjo 5 d. Šiuo nutarimu inter alia pakeista šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Taisyklių 42 punkto nuostata. Ji išdėstyta taip: „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įmonė likviduota dėl bankroto;“.

Palyginus šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatą „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu: <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ su Taisyklių 42 punkto (2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu: <...> 42.10. įmonė likviduota dėl bankroto <...>“ matyti, kad pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo neliko.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimai (bylos Nr. 3/05 ir 14/03), 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birželio 22 d. nutarimas).

Tačiau, kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.

4. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatai „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“.

5. Šiame kontekste pažymėtina, kad Taisyklių 42 punkto (2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcija) nuostatoje „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu: <...> 42.10. įmonė likviduota dėl bankroto <...>“ įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

II

1. Vyriausybė 2003 m. sausio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“, kuris įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d. Šiuo nutarimu Vyriausybė, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktu, patvirtino Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisykles. Taisyklių 42 punkte buvo nustatyti licencijos galiojimo panaikinimo pagrindai. Taisyklėse nebuvo nuostatos, pagal kurią licencijos galiojimo panaikinimas būtų susietas su įmonės bankrotu.

2. Vyriausybė 2004 m. kovo 1 d. priėmė nutarimą Nr. 232 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2004 m. kovo 5 d. Šio nutarimo 1 punktu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas minėtas Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimas Nr. 113 ir juo patvirtintos Taisyklės, tačiau licencijos galiojimo panaikinimo pagrindai (Taisyklių 42 punktas) nepakito tuo požiūriu, kad licencijos galiojimo panaikinimas ir toliau nebuvo susietas su įmonės bankrotu.

3. Vyriausybė 2006 m. sausio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 94 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2006 m. vasario 5 d. Šio nutarimo 1.3.19 punktu Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklės (2004 m. kovo 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo papildytos šia nuostata: „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą arba kreditorių susirinkimas priima nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka;“.

Taigi šiuo teisiniu reguliavimu nustatytas licencijos verstis didmenine ar mažmenine prekyba naftos produktais galiojimo panaikinimo pagrindas, kurį pareiškėjas ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje.

4. Kaip minėta, Vyriausybė 2008 m. rugpjūčio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 823 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. rugsėjo 5 d. Šiuo nutarimu inter alia pakeista šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Taisyklių 42 punkto nuostata. Ji išdėstyta taip: „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įmonė likviduota dėl bankroto;“.

5. Kaip minėta, palyginus šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatą „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu: <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ su Taisyklių 42 punkto (2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu: <...> 42.10. įmonė likviduota dėl bankroto <...>“ matyti, kad pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo neliko. Pagal dabar nustatytą teisinį reguliavimą licencijos verstis didmenine ar mažmenine prekyba naftos produktais galiojimas gali būti panaikinamas ne tada, kai pradėtas įmonės bankroto procesas, bet tada, kai minėtas procesas baigtas įmonės likvidavimu.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Taisyklių (2004 m. kovo 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– „Nustatomos šių rūšių licencijos: <...> 3.5. verstis mažmenine prekyba nefasuotu variklių benzinu, dyzelinu (dyzeliniais degalais), suskystintomis dujomis, skirtomis autotransporto priemonėms, biodyzelinu; <...>“ (3 punktas (2004 m. kovo 1 d. redakcija);

– „Licencijas verstis mažmenine prekyba nefasuotu variklių benzinu, dyzelinu (dyzeliniais degalais), suskystintomis dujomis, skirtomis autotransporto priemonėms, biodyzelinu <...> išduoda savivaldybės administracijos direktorius <...>“ (6 punktas (2004 m. kovo 1 d., 2006 m. sausio 31 d. redakcijos);

– „Licencijas išduodanti institucija privalo nustatyti, ar įmonė, norinti įsigyti licenciją, neturi mokestinės nepriemokos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams, fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, ar nėra kontroliuojančių valstybinės priežiūros ir teisėsaugos institucijų raštu pateiktų pastabų ir pranešimų dėl įmonės veiklos“ (7 punktas (2004 m. kovo 1 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos);

– „Licencijos verstis didmenine ir mažmenine prekyba nefasuotais naftos produktais išduodamos neterminuotam laikui“ (13 punktas (2004 m. kovo 1 d. redakcija);

– „Licencijos neišduodamos, jeigu: <...> 22.5. yra kontroliuojančių valstybinės priežiūros ar teisėsaugos institucijų raštu pateiktų pranešimų apie veiklos sąlygų pažeidimus ir nurodytieji pažeidimai nepašalinti; 22.6. įmonė turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija (išskyrus tuos atvejus, kai įmonei mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas), yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui; <...>“ (22 punktas (2004 m. kovo 1 d. redakcija);

– „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.4. įmonė, kuriai sustabdytas licencijos galiojimas, per nustatytąjį laiką nepašalina nurodytų licencijuojamos veiklos pažeidimų; 42.5. įmonė, kuriai sustabdytas licencijos galiojimas, vykdo licencijoje nurodytą veiklą“ (42 punktas (2004 m. kovo 1 d. redakcija);

„Licencijos galiojimą sustabdo ir panaikina ją išdavusi institucija <...>“ (44 punktas (2004 m. kovo 1 d. redakcija).

7. Apibendrinant aptartąsias Taisyklių nuostatas pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad:

– Taisyklės yra skirtos reguliuoti didmeninės ir mažmeninės prekybos nefasuotais naftos produktais Lietuvos Respublikoje licencijavimui;

– subjektams, norintiems verstis mažmenine prekyba nefasuotu variklių benzinu, dyzelinu (dyzeliniais degalais), suskystintomis dujomis, skirtomis autotransporto priemonėms, biodyzelinu, nustatyti atitinkami reikalavimai; tokiai veiklai būtina gauti licenciją, kurios išdavimą ir galiojimą saisto atitinkamos nustatytos sąlygos (inter alia reikia neturėti nepriemokos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams);

– licencijos išduodamos neterminuotam laikui;

– Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatoje „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį licencijos galiojimo panaikinimas buvo numatytas visais atvejais, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą. Jokių šios taisyklės išimčių nebuvo nustatyta.

8. Kaip minėta, pareiškėjas ginčija Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatos atitiktį inter alia Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatai „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“.

9. Seimas 2001 m. kovo 20 d. priėmė Įmonių bankroto įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. (37 straipsnio 1 dalis). Šis įstatymas, kurio atžvilgiu pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija teisinį reguliavimą, buvo ir yra skirtas įmonių bankroto procesui reguliuoti (1 straipsnio 1 dalis).

9.1. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnyje (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nustatyta: „Bankrotas – nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka“ (1 dalis); „Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma“ (2 dalis); „Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš teisinių santykių“ (3 dalis); „Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kurios bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka“ (4 dalis); „Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) <...>“ (8 dalis).

9.2. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio („Bankroto bylos iškėlimas teisme“) 7 dalyje (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nustatyta:

„7. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą:

1) įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendra jungtine nuosavybe;

2) įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o įmonės administratorius, įspėjęs raštu prieš 15 dienų, nutraukia darbo sutartis su įmonės valdybos nariais ir administracijos vadovu. Šiems asmenims nemokama išeitinė pašalpa ir kompensacija, išskyrus piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Šie asmenys bei vyriausiasis finansininkas (buhalteris) privalo per visą bankroto procesą teismo reikalavimu teikti visą bankroto procesui reikalingą informaciją;

3) draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Negali būti nustatoma priverstinė hipoteka;

4) jei per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka;

5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka;

6) teismas kreditorių prašymu gali nustatyti įmonės ūkinės komercinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu, kurį be teismo leidimo draudžiama parduoti, išnuomoti, įkeisti, juo laiduoti, garantuoti kitų subjektų prievolių įvykdymą ar kitaip jį perleisti (perduoti), apribojimus;

7) įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą.“

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnis (2001 m. kovo 20 d. redakcija) buvo ne kartą keistas ir papildytas, bet šio straipsnio 7 dalies 5 punktas (2001 m. kovo 20 d. redakcija), kurio nuostatos atžvilgiu pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija teisinį reguliavimą, keistas arba papildytas nebuvo.

9.3. Šiame kontekste paminėtinos ir šios Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatos:

– bankroto byla nutraukiama, kai: 1) visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima nutartį priimti atsisakymus; 2) bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus; 3) pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina (27 straipsnis);

– teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto (30 straipsnis).

10. Apibendrinant aptartąsias Įmonių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatas nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– Įmonių bankroto įstatyme reglamentuojami santykiai, inter alia susiję su nemokios įmonės kreditorių teisių ir interesų apsauga. Šiame įstatyme expressis verbis nereglamentuojami bankrutuojančios įmonės (arba dėl bankroto likviduotos įmonės) licencijų galiojimo panaikinimo klausimai;

– įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, atsiranda esminių bankrutuojančios įmonės statusą įgijusios įmonės veiklos suvaržymų (pvz., pasibaigia valdymo organų įgaliojimai), sudaromos teisinės prielaidos teismui, išnagrinėjusiam bankroto bylą (jos nenutraukusiam) ir pripažinusiam įmonę bankrutavusia, priimti nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto;

– Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatoje „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“ nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį bankrutuojančios įmonės statusą įgijusi įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla esant išimtinei sąlygai – jei šia veikla mažinami dėl bankroto patiriami kreditorių nuostoliai.

11. Minėta, kad Vyriausybė 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtino Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisykles vadovaudamasi Energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

12. Seimas 2002 m. gegužės 16 d. priėmė Energetikos įstatymą, kuris įsigaliojo (išskyrus jo 20 straipsnio 2, 3, 4 dalis) 2002 m. liepos 1 d. (29 straipsnis).

13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Energetikos įstatyme (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) buvo įtvirtintos šios nuostatos:

– „Energetikos įstatymas reglamentuoja bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai“ (1 straipsnis);

– „Energetikos sektoriai – energetikos sritys, tiesiogiai susijusios su kuria nors energijos išteklių ar energijos rūšimi: elektra, šiluma, branduoline energija, gamtinėmis dujomis, kietuoju kuru, nafta, naftos produktais, atsinaujinančiaisiais energijos ištekliais“ (2 straipsnio 4 dalis);

– „Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, vykdydamos valstybinį energetikos valdymą: <...> tvirtina energetikos veiklos licencijavimo taisykles; <...> nustato nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo tvarką <...>“ (5 straipsnio 2 dalis);

– „Savivaldybė savo teritorijoje: <...> pagal Vyriausybės patvirtintą nomenklatūrą išduoda mažmeninės prekybos nefasuotais naftos produktais licencijas <...>“ (8 straipsnis);

– „Energetikos veiklai gali būti nustatomos licencijos arba leidimai. Licencijuojamos veiklos rūšis nustato energetikos sektorių ir kiti įstatymai. Veiklos rūšių, kurioms reikalingas leidimas, sąrašą tvirtina Vyriausybė <...>“ (16 straipsnio 1 dalis).

14. Apibendrinant aptartąsias Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) nuostatas šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– Energetikos įstatymas (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) skirtas bendrai energetikos veiklai reguliuoti. Šiame įstatyme inter alia įtvirtintos tam tikros nuostatos, susijusios su nefasuotų naftos produktų licencijavimu, t. y. nustatyta, kad nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos;

– Energetikos įstatyme (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) nebuvo nustatyti licencijų verstis nefasuotų naftos produktų prekyba galiojimo panaikinimo pagrindai (atvejai);

– Energetikos įstatyme (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) buvo numatyta, kad licencijuojamos veiklos rūšis nustato energetikos sektorių ir kiti įstatymai. Šiame kontekste pažymėtina, kad nebuvo priimta tokių energetikos sektorių ir kitų įstatymų, kurie, nustatydami licencijuojamos veiklos rūšis, būtų įtvirtinę licencijų prekiauti nefasuotais naftos produktais galiojimo panaikinimo pagrindus.

15. Energetikos įstatymas (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) buvo ne kartą keistas ir papildytas, tačiau minėtos jo nuostatos, išskyrus 16 straipsnio 1 dalį, nebuvo keičiamos ir (arba) papildomos.

Pažymėtina, kad pagal Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalį (2003 m. birželio 24 d. redakcija) „Energetikos veiklai licencijas, leidimus ar atestatus nustato šis ir kiti įstatymai. Licencijuojamos veiklos rūšis nustato energetikos sektorių ir kiti įstatymai“. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) „licencijuojamos veiklos rūšis, energetinės veiklos licencijų išdavimą, pakeitimą, galiojimo sustabdymą ir galiojimo panaikinimą nustato energetikos sektorių įstatymai ir kiti įstatymai <...>“.

Pažymėtina ir tai, kad pagal minėtą Energetikos įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) nuostatą „<...> energetinės veiklos licencijų išdavimą, pakeitimą, galiojimo sustabdymą ir galiojimo panaikinimą nustato energetikos sektorių įstatymai ir kiti įstatymai“ nebuvo priimta įstatymų, kurie reguliuotų licencijų prekiauti nefasuotais naftos produktais galiojimo panaikinimo pagrindus.

16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste paminėtinos ir kai kurios Civilinio kodekso nuostatos, kaip antai:

– „Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka“ (2.75 straipsnio „Juridinių asmenų teisnumo apribojimai“ 1 dalis);

– „Įstatymų nustatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją“ (2.77 straipsnio „Juridinių asmenų veiklos licencijavimas“ 1 dalis).

Paminėtina ir tai, kad Civilinio kodekso 2.78 straipsnyje „Licencijavimo taisyklės“ (2000 m. liepos 18 d. redakcija) yra nustatyta:

„1. Kiekvienai įstatymų nustatytai licencijuojamai veiklos rūšiai Vyriausybė tvirtina licencijavimo taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato ko kita.

2. Licencijavimo taisyklėse nurodoma:

1) licencijuojama veikla;

2) licenciją išduodanti institucija ir jos įgaliojimai;

3) licencijai gauti reikalingi dokumentai;

4) pateiktų dokumentų nagrinėjimo tvarka ir terminai;

5) licencijų rūšys ir jų išdavimo sąlygos, pakartotinis licencijos išdavimas;

6) licencijos formos;

7) išduodamų licencijų registravimo tvarka;

8) atsisakymo išduoti licencijas atvejai;

9) licencijuojamos veiklos sąlygos, įskaitant licencijos turėtojų teises ir pareigas;

10) licencijos sąlygų laikymosi priežiūros tvarka;

11) licencijos galiojimo sustabdymo bei panaikinimo atvejai ir tvarka.

3. Licencijavimo taisyklėse gali būti nurodyti ir kiti reikalavimai bei sąlygos.“

17. Apibendrinant nurodytąsias Civilinio kodekso nuostatas šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Civilinio kodekso 1.9 straipsnio „Civilinio kodekso normų aiškinimo principai“ 1 dalyje nustatyta: „Siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą, taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą bei struktūrą.“

Taigi licencijos galiojimo sustabdymas bei panaikinimas reiškia juridinių asmenų teisnumo ribojimą. Minėta, kad juridinių asmenų teisnumo ribojimo pagrindai pagal Civilinio kodekso 2.75 straipsnio 1 dalį turi būti nustatyti įstatymais.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą dėl licencijų verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimo, konstatavo, jog CK 2.78 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip esą leidžiančios Vyriausybei savo teisės aktuose nustatyti ir visiškai naujus licencijų galiojimo panaikinimo pagrindus, kurių nenustato įstatymai.

III

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčija poįstatyminiame teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

2. Konstitucinis Teismas ne kartą (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. kovo 27 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos kitose šio straipsnio dalyse išdėstytos teisės normos arba sudaromos prielaidos jas pažeisti.

2.1. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį taip, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujų ūkio subjektų ar likviduoti esančiųjų; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų. Kita vertus, pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, tokių kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

2.2. Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Ši nuostata, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, jei ji nėra žalinga visuomenei.

2.3. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies formuluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, inter alia nustatyti ūkinės veiklos sąlygas, ribojimus (draudimus), teisės aktuose reguliuoti procedūras.

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.

3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija; taip pat galėtų būti pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas (2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

4. Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

IV

Dėl Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatos „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatai „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatos „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ atitiktį inter alia Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatai „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“.

2. Kaip minėta, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatoje „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“ nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį bankrutuojančios įmonės statusą įgijusi įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla esant išimtinei sąlygai – jei šia veikla mažinami dėl bankroto patiriami kreditorių nuostoliai.

Minėta ir tai, kad, Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatoje „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį licencijos galiojimo panaikinimas buvo numatytas visais atvejais, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą. Jokių šios taisyklės išimčių nebuvo nustatyta.

Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas reiškė, kad, priešingai nei buvo numatyta minėtoje Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatoje, bankrutuojančios įmonės statusą įgijusi įmonė, turėjusi licenciją verstis prekyba nefasuotais naftos produktais, panaikinus tokią licenciją neteko teisės tokia licencijuojama veikla verstis net ir tuo atveju, kai ši veikla mažino dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius.

Vadinasi, bankrutuojančios įmonės statusą įgijusios įmonės, turėjusios licenciją verstis prekyba nefasuotais naftos produktais, ūkinė veikla pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatoje „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“, buvo ribojama labiau nei pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatą „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ prieštaravo Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatai „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“.

3. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti ginčijamos Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatos „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ atitiktį inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

4. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs:

– Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo;

– jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija; taip pat galėtų būti pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas;

– riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

5. Pažymėtina, kad ginčijama Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata, pagal kurią, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, panaikinamas licencijos galiojimas, reiškia ūkinės veiklos ribojimą, kadangi įmonė netenka teisės verstis licencijuojama veikla. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama tik įstatymu, o ne poįstatyminiu teisės aktu.

5.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) nuostatą „<...> Licencijuojamos veiklos rūšis nustato energetikos sektorių ir kiti įstatymai. <...>“ nebuvo priimta tokių energetikos sektorių ir kitų įstatymų, kurie, nustatydami licencijuojamos veiklos rūšis, įtvirtintų licencijų prekiauti nefasuotais naftos produktais galiojimo panaikinimo pagrindus.

Pažymėtina, kad Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. redakcija) priėmimo ir įsigaliojimo metu galioję įstatymai taip pat nenustatė licencijų prekiauti nefasuotais naftos produktais galiojimo panaikinimo pagrindų, inter alia šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo pagrindo.

5.2. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Civilinio kodekso 1.9 straipsnio 1 dalį, 2.75 straipsnio 1 dalį, 2.77 straipsnio 1 dalį, 2.78 straipsnio 1, 2 dalis licencijos galiojimo sustabdymas ir panaikinimas reiškia juridinių asmenų teisnumo ribojimą. Minėta, kad juridinių asmenų teisnumo ribojimo pagrindai pagal Civilinio kodekso 2.75 straipsnio 1 dalį turi būti nustatyti įstatymais.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Civilinio kodekso 2.78 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip esą leidžiančios Vyriausybei savo teisės aktuose nustatyti ir visiškai naujus licencijų galiojimo panaikinimo pagrindus, kurių nenustato įstatymai (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).

5.3. Vadinasi, nei Energetikos įstatyme (2002 m. gegužės 16 d. redakcija), nei energetikos sektorių ir kituose įstatymuose, nei Civiliniame kodekse nebuvo nustatytas ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas licencijos galiojimo panaikinimo pagrindas. Šis pagrindas buvo nustatytas tik poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės nutarimu.

Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatuota, kad Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ prieštaravo Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatai „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“.

6. Taigi teisinis reguliavimas, nustatytas ginčijamoje Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatoje, nebuvo grindžiamas įstatymu.

Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitiko iš Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalių kylančio reikalavimo, kad ūkinė veikla gali būti ribojama tik įstatymu, iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto ir konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų kylančio reikalavimo, kad poįstatyminis teisės aktas negali prieštarauti įstatymui, iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies kylančio imperatyvo, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 14-477) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ prieštaravo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies (2001 m. kovo 20 d. redakcija) nuostatai „Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą <...> 5) įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius <...>“.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintų Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo taisyklių 42 punkto (2006 m. sausio 31 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 14-477) nuostata „Licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu <...> 42.10. įsiteisėja teismo nutartis įmonei iškelti bankroto bylą <...>“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Romualdas Kęstutis Urbaitis