Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl teisės aktų, susijusių su kariuomenės pertvarka, konstitucingumo

Byla Nr. 16/2009

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2008 M. KOVO 13 D. REZOLIUCIJOS „DĖL LIETUVOS KARIUOMENĖS ORGANIZAVIMO PRINCIPŲ“ PENKTOSIOS, ŠEŠTOSIOS, AŠTUNTOSIOS PASTRAIPŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2008 M. BIRŽELIO 18 D. NUTARIMU NR. 620 „DĖL NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KARO PRIEVOLĖS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTOS NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS KARO PRIEVOLĖS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS 18 PUNKTO NUOSTATŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS PRINCIPINĖS KARIUOMENĖS STRUKTŪROS 2008 METAIS, PLANUOJAMOS PRINCIPINĖS KARIUOMENĖS STRUKTŪROS 2013 METAIS NUSTATYMO IR CIVILINĘ KRAŠTO APSAUGOS TARNYBĄ ATLIEKANČIŲ STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ RIBINIO SKAIČIAUS PATVIRTINIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 2 DALIES 2 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS PRINCIPINĖS KARIUOMENĖS STRUKTŪROS 2009 METAIS, PLANUOJAMOS PRINCIPINĖS KARIUOMENĖS STRUKTŪROS 2014 METAIS NUSTATYMO IR CIVILINĘ KRAŠTO APSAUGOS TARNYBĄ ATLIEKANČIŲ STATUTINIŲ VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ RIBINIO SKAIČIAUS PATVIRTINIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 2 DALIES 2 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2009 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Arvydui Anušauskui ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui Stasiui Šedbarui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Juozui Olekui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus vedėjai Veronikai Baliūnienei, Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus patarėjai Jolitai Mikulėnienei, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro patarėjui Jonui Kronkaičiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. rugsėjo 15 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/2009 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 26 d. nutarimo Nr. XI-209 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio antrajai daliai, 5 straipsnio antrajai daliai, 139 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui“ 1 straipsnyje išdėstytą prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Pareiškėjas – Seimas 2009 m. kovo 26 d. priėmė nutarimą Nr. XI-209 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio antrajai daliai, 5 straipsnio antrajai daliai, 139 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui“, kurio 1 straipsnyje yra išdėstytas prašymas Konstituciniam Teismui ištirti, ar Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios pastraipos nuostata, kad „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata ta apimtimi, kuria numatoma, kad „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2009 m. balandžio 1 d.

  1. Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 26 d. nutarime Nr. XI-209 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio antrajai daliai, 5 straipsnio antrajai daliai, 139 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nutarė priimti Seimo 2009 m. kovo 26 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto prašymo priėmimo 2009 m. balandžio 7 d. buvo oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009, Nr. 39-1479). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (Žin., 2008, Nr. 47-1753) penktosios pastraipos nuostatos „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 75-2942) patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“, Seimo 2008 m. liepos 15 d. priimto Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3460) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Seimo 2008 m. liepos 15 d. priimto Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3461) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto galiojimas.

II

Pareiškėjo – Seimo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

  1. Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas karo prievolės institutas, kuris nėra savitikslis. Aiškinant šią Konstitucijos nuostatą kartu su Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies nuostata „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ ir su Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalies nuostata „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“ darytina išvada, kad karo prievolės paskirtis – parengti Lietuvos Respublikos piliečius įgyvendinti savo konstitucines teises ir pareigas ginti Tėvynę. Todėl įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį privalo nustatyti tokią privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo tvarką, kad ji veiksmingai užtikrintų Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisės ir pareigos ginti Tėvynę įgyvendinimą, taip pat veiksmingą Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis bet kam, kas kėsinasi prievarta sunaikinti Lietuvos valstybę, įgyvendinimą. Be to, įstatymų leidėjui nesuteikta teisė sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą nenumačius jai veiksmingų alternatyvų, kuriomis būtų pasiektas karo prievolės tikslas parengti piliečius Tėvynės gynybai.
  2. Pagal Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (toliau – ir Rezoliucija) penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų, Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos (toliau – ir Koncepcija) 18 punkto, Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas numatoma sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą ir faktiškai šios tarnybos atlikimas jau stabdomas. Tačiau veiksmingų privalomosios pradinės karo tarnybos alternatyvų, kurios sudarytų sąlygas Tautai ir piliečiams įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje numatytas teises ir pareigas, susijusias su Tėvynės gynyba, įstatymų leidėjas nenumato.
  3. Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostata, kurioje numatoma organizuoti Lietuvos kariuomenę tik savanoriškumo pagrindais, t. y. profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, būtų nepakankama norint užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis prireikus galėtų deramai įgyvendinti savo teisę ir pareigą ginti Tėvynę; be to, ji sudarytų palankias sąlygas vengiantiems atlikti savo konstitucines pareigas piliečiams išvengti tokios pareigos atlikimo.
  4. Rezoliucijos šeštojoje pastraipoje numatoma privalomąją karo tarnybą palikti tik mobilizacijos atveju, t. y. iš esmės tik karo ar jo grėsmės atveju. Tai gali reikšti, kad kilus karui ar jo grėsmei Lietuvos Respublikos piliečiai gali būti neparengti Tėvynės gynybai.
  5. Pagal Koncepcijos 20 punktą taikos metu numatomas privalomas visuotinis karo prievolininkų švietimas gynybos klausimais dalyvaujant vienos Krašto apsaugos dienos renginiuose. Seimui nusprendus taikos metu nešaukti į privalomąją pradinę karo tarnybą, tokia priemonė būtų nepakankama Lietuvos Respublikos piliečiams parengti taip, kad jie galėtų veiksmingai įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teises bei pareigas.
  6. Jeigu būtų nustatytas ginčijamų teisės aktų prieštaravimas Konstitucijos 3 ir 139 straipsnių nuostatoms, reikėtų konstatuoti, kad Seimas ir Vyriausybė, priimdami ginčijamas teisės aktų nuostatas, nepaisė jų diskreciją ribojančių konstitucinių principų, todėl pažeidė ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą „valdžios galias riboja Konstitucija“. Tai konstatavus tektų konstatuoti ir tai, kad ginčijamos Seimo ir Vyriausybės priimtų teisės aktų nuostatos prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

III

  1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario J. Oleko rašytiniai paaiškinimai. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, kad privalomoji pradinė karo tarnyba, esant atitinkamoms sąlygoms, gali būti atidėta visiems šaukiamojo amžiaus Lietuvos Respublikos piliečiams ir 2013 bei 2014 metais Lietuvos kariuomenėje nebus privalomosios pradinės karo tarnybos karių, neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalies nuostatos įgyvendinimas yra užtikrinamas per karinį parengimą valstybės gynybai. Kol nesustabdyta karo prievolė, parengimas yra dvejopas: savanoriškasis ir privalomasis. Sustabdžius šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą liks tik savanoriškoji karo tarnyba, kuri turi būti stiprinama siekiant sudaryti sąlygas piliečiams pasirengti krašto gynybai. Tuo tikslu kariai savanoriai turi būti siunčiami į mokymus, kad įgytų pagrindinį karinį pasirengimą.

1.2. Vadovaudamasis Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalimi įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti karo prievolės atlikimo formas ir atvejus, todėl ketinimas sustabdyti šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą neprieštarauja Konstitucijos 139 straipsnio nuostatoms. Karo prievolė turi būti atliekama tada, kai reikia ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, t. y. mobilizacijos atveju.

1.3. Dabartinė karo tarnybos sistema, kai šaukiama į privalomąją pradinę karo tarnybą, neatitinka šiuolaikinei kariuomenei keliamų reikalavimų. Atsisakius tokios tarnybos, sumažės Lietuvos kariuomenės karių, tačiau komplektuojant kariuomenę profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu bus įgyta kokybinė atsvara didelėms, bet silpnai parengtoms pajėgoms. Profesionaliai parengtos, moderniai ginkluotos karinės pajėgos bus veiksmingesnės tiek nacionaliniu lygiu, tiek vykdant tarptautinius įsipareigojimus.

1.4. Dabartinė šaukimo sistema yra socialiai neteisinga, nes tarnauja tik apie 2 procentai visų jaunuolių, tinkamų atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą.

1.5. Lietuvos Respublikai tapus Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau – NATO) nare, jos geopolitinė ir saugumo aplinka iš esmės pasikeitė. Šalies narystė NATO ir kolektyvinės gynybos principu grindžiama jos gynyba geriausiai užtikrina konstitucinių vertybių apsaugą. Dėl pasikeitusios saugumo aplinkos ir kokybiškai kitokių ginkluotųjų pajėgų uždavinių daugumoje NATO valstybių privalomosios pradinės karo tarnybos yra atsisakyta ar numatoma atsisakyti. Iš 28 NATO valstybių tik devyniose (Danijoje, Norvegijoje, Graikijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Estijoje, Kroatijoje, Albanijoje, Lietuvoje) yra privalomoji karo tarnyba.

  1. Suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei Ministro Pirmininko 2009 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 154 buvo paskirti atstovauti krašto apsaugos ministro patarėjas-teisininkas Dainius Žalimas ir Krašto apsaugos ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojas Algminas Gutauskas.

2.1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti D. Žalimo ir A. Gutausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, jog ginčijamuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos, kad privalomoji pradinė karo tarnyba esant atitinkamoms sąlygoms gali būti atidėta visiems šaukiamojo amžiaus Lietuvos Respublikos piliečiams ir 2013 bei 2014 metais Lietuvos kariuomenėje nebus privalomosios pradinės karo tarnybos karių, neprieštarauja Konstitucijai. Paaiškinimuose pažymima: Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas karo prievolės institutas yra susijęs su vieno iš svarbiausių konstitucinių vertybių – Lietuvos valstybės nepriklausomybės gynimu, tačiau ši Konstitucijos nuostata turi būti aiškinama ir kitų Konstitucijos ginamų gėrių kontekste; Tautos ir piliečių gerovė, ekonominis šalies klestėjimas, valstybės saugumui užtikrinti skirti tarptautiniai įsipareigojimai yra ne mažiau svarbios konstitucinės vertybės, nei Lietuvos valstybės nepriklausomybės gynimas, todėl valstybė įstatymais turi užtikrinti šių vertybių pusiausvyrą ir atitinkamą jų gynimą; Lietuvos valstybės suverenitetas, teritorinis vientisumas, politinė nepriklausomybė ir konstitucinė santvarka negali būti ginama tik ginklu; ne mažesnę reikšmę šių gėrių apsaugai turi kitų konstitucinių vertybių – Tautos ir piliečių gerovės, jų teisių ir laisvių – užtikrinimas. Be to, paaiškinimuose pabrėžiama Lietuvos Respublikos narystė NATO, kuri yra veiksmingiausia kolektyvinės gynybos organizacija ir patikima bet kurio agresoriaus atgrasymo priemonė. Pažymima ir tai, kad narystė NATO įpareigoja Lietuvą turėti galimybę siųsti į tarptautines operacijas ir išlaikyti bataliono dydžio kovinį vienetą, kuris turi būti sudaromas iš profesinės karo tarnybos karių ir savanorių; atsižvelgiant į dabartinę Lietuvos ekonomikos būklę, aprūpinti ir išlaikyti ne tik profesinės karo tarnybos kariais sukomplektuotą brigadą, bet kartu ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių pagrindu suformuotus karinius vienetus reikštų arba atidėti Lietuvos įsipareigojimų NATO įgyvendinimą, arba užkrauti papildomą naštą Lietuvos ekonomikai, taip pažeidžiant kitas konstitucines ir nacionalinį saugumą užtikrinančias vertybes – Tautos ir piliečių gerovę, šalies ūkio pajėgumą ir konkurencingumą.

            2.2. 2009 m. rugsėjo 11 d. Konstituciniame Teisme buvo gautas Ministro Pirmininko 2009 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 12-5433 „Suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyminio atstovo nuomonė Konstitucinio Teismo byloje Nr. 16/2009 dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo prašyme ištirti pradinės privalomosios karo tarnybos sustabdymą nustatančių Lietuvos Respublikos teisės aktų atitiktį Konstitucijai išdėstytų argumentų“, kuriame teigiama, kad Ministro Pirmininko 2009 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 154 paskirtų suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų D. Žalimo ir A. Gutausko Konstituciniam Teismui šioje konstitucinės justicijos byloje pateikta nuomonė „nebuvo derinta su Lietuvos Respublikos Vyriausybe. Nors koalicinė penkioliktoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir neturi galutinės pozicijos dėl Seimo 2009-03-26 nutarime Nr. XI-209 nurodytų teisės aktų atitikimo Konstitucijai, tačiau, priešingai nei suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų Konstituciniam Teismui pateiktoje nuomonėje, Vyriausybei kyla abejonių dėl to, kad nurodytieji teisės aktai gali prieštarauti Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai ir 139 straipsnio 1 ir 2 dalims“.

2.3. Kartu su minėtu raštu Konstituciniam Teismui buvo pateikti du Ministro Pirmininko potvarkiai: 2009 m. rugsėjo 11 d. potvarkis Nr. 387, kuriuo Vyriausybei šioje konstitucinės justicijos byloje atstovauti įgalioti Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus vedėja Veronika Baliūnienė, Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus patarėja Jolita Mikulėnienė, krašto apsaugos ministro patarėjas Jonas Kronkaitis, ir 2009 m. rugsėjo 11 d. potvarkis Nr. 388, kuriuo buvo pripažintas netekusiu galios Ministro Pirmininko 2009 m. balandžio 23 d. potvarkis Nr. 154 (dėl įgaliojimo krašto apsaugos ministro patarėjui-teisininkui D. Žalimui ir Krašto apsaugos ministerijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotojui A. Gutauskui Konstituciniame Teisme atstovauti Vyriausybei).

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo atstovai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į klausimus.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys J. Olekas pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.

Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus vedėja V. Baliūnienė pritarė pareiškėjo abejonei dėl ginčijamų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Ji paaiškino, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 94 straipsnio 2 punktą, Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų; Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. V. Baliūnienės teigimu, Koncepcija buvo parengta įgyvendinant ginčijamą Seimo Rezoliuciją. Taigi Vyriausybė ginčijamą Koncepciją patvirtino vykdydama konstitucinę pareigą vykdyti Seimo priimtus teisės aktus. Priešingu atveju, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės manymu, būtų pažeisti iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinių teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principų kylantys imperatyvai.

Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas krašto apsaugos ministro patarėjas J. Kronkaitis pažymėjo, kad Lietuvos Respublikai yra būtina išlaikyti tam tikrą skaičių privalomosios karo tarnybos karių. Jis pabrėžė, kad kariuomenė turi būti pajėgi sukaupti ir išlaikyti mobilizacinį rezervą, taigi ji turi būti gerai organizuota ir sudaryta reguliarių karinių vienetų pagrindu. Todėl ginčijami teisės aktai, J. Kronkaičio nuomone, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Kaip minėta, pareiškėjas – Seimas prašo ištirti, ar Rezoliucijos penktosios, šeštosios ir aštuntosios pastraipų nuostatos, Koncepcijos 18 punkto antrojo sakinio nuostata, Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių 2013 metais skaičius (0). Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte taip pat yra nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius (0), tik ne 2013, o 2014 metams. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo nuostatos jose įtvirtinto teisinio reguliavimo turiniu iš esmės yra tapačios, skiriasi tik to teisinio reguliavimo taikymo laikotarpiai. Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamų įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijai tirs kartu.
  3. Atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymo turinį, apimtį, argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs:

– Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostatos „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamos teisės aktų, numatančių krašto apsaugos sistemos organizavimo politikos kryptis, taip pat teisės aktų, reglamentuojančių santykius, susijusius su karo tarnyba, nuostatos. Aiškinant ginčijamą teisinį reguliavimą, svarbu atskleisti su tuo reguliavimu susijusios Lietuvos Respublikos teisėkūros krašto apsaugos srityje raidą.
  2. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo pradėta kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės krašto apsaugos sistemos organizavimo teisinė bazė.

2.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 39 straipsnyje buvo įtvirtinta Lietuvos piliečių pareiga saugoti Lietuvos Valstybės interesus ir ją ginti. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad karinė tarnyba Lietuvos Respublikos kariuomenėje – garbinga Lietuvos piliečių pareiga. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, kad krašto apsaugą reglamentuoja įstatymas.

2.2. 1990 m. liepos 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos laikinąjį krašto apsaugos prievolės įstatymą, kurio preambulėje pažymėta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai privalo saugoti ir ginti savo valstybę ir kad Lietuvos krašto apsauga – tai valstybės veikla, kuria siekiama ginti valstybės nepriklausomybę, jos interesus, sienas ir teritoriją. Šiame įstatyme buvo nustatytas Lietuvos valstybės krašto apsaugos prievolės ir tarnybos organizavimo valstybingumo atkūrimo laikotarpiu teisinis reguliavimas (įstatymo 1 punktas).

2.3. 1990 m. spalio 16 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės įstatymą, kuriame buvo nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuo 19 iki 27 metų – krašto apsaugos prievolininkų, kurie dėl savo įsitikinimų negali atlikti tikrosios krašto apsaugos tarnybos, alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės atlikimo pagrindai ir tvarka.

2.4. Tų pačių metų lapkričio 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad karys yra Lietuvos valstybės gynėjas, o įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos karių kategorijos ir jų sampratos. Šiame straipsnyje buvo nustatyta:

„Karys gali būti tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje, atsargoje ar dimisijoje.

Tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariu laikomas tas, kuris tarnauja tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje.

Atsargos kariu laikomas tas, kuris atleistas iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos į atsargą.

Dimisijos kariu laikomas tas, kuris dėl sveikatos būklės ar amžiaus atleistas iš tikrosios krašto apsaugos tarnybos ar iš atsargos į dimisiją.“

2.5. Taigi minėtuose įstatymuose buvo įtvirtinti pagrindiniai krašto apsaugos sistemos, inter alia krašto apsaugos tarnybos, organizavimo principai.

  1. Tautos referendumu, įvykusiu 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, kurį Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu kartu su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis, 1 straipsnį įsigaliojus Konstitucijai neteko galios Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Nuo tol Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu. Todėl įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su krašto apsauga, kilo pareiga paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 139 straipsnio, kylančių reikalavimų.

4. 1996 m. spalio 22 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymą, nustatantį „Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos užtikrinimo tvarką“ (1 straipsnio 1 dalis). Įsigaliojus šiam įstatymui neteko galios iki tol krašto apsaugos sistemos organizavimą reglamentavę teisės aktai, inter alia Laikinasis krašto apsaugos prievolės įstatymas, Alternatyvios (darbo) tarnybos prievolės įstatymas, Krašto apsaugos tarnybos įstatymas (Karo prievolės įstatymo (1996 m. spalio 22 d. redakcija) 42 straipsnis).4.1. Karo prievolės įstatymo 2 straipsnyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „karo prievolė – Konstitucijoje numatyta Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo agresijos“. 4.2. Karo prievolės įstatymo 4 straipsnyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) buvo apibrėžtos įstatyme vartojamos sąvokos, inter alia:„2. Būtinoji karo tarnyba – privaloma Lietuvos Respublikos piliečių tarnyba, susidedanti iš pradinės tarnybos reguliariojoje kariuomenėje ir atsargos tarnybos aktyviajame rezerve.<...>4. Alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba – būtinajai karo tarnybai alternatyvi privalomoji krašto apsaugos pagalbinė tarnyba tiems, kurie dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose.5. Karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilietis nuo 16 metų.<...>7. Šauktinis – karo prievolininkas nuo 19 iki 27 metų, neatlikęs būtinosios karo tarnybos ir nuo jos neatleistas dėl šiame įstatyme numatytų priežasčių.“4.3. 1999 m. birželio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeista Karo prievolės įstatymo (1996 m. spalio 22 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalis ir ji išdėstyta taip:„Privalomoji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba. Ją sudaro šio įstatymo nustatytos trukmės nuolatinė pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama nenuolatinė karo tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju.“Taigi šiuo Karo prievolės įstatymo pakeitimu būtinoji karo tarnyba pervardyta į privalomąją karo tarnybą ir papildyta, kad tokią tarnybą sudaro ne tik pradinė karo tarnyba ir nenuolatinė tarnyba aktyviajame rezerve, bet ir tarnyba mobilizacijos atveju. Taip pat šiuo pakeitimu Karo prievolės įstatymo 4 straipsnyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) įtvirtintame alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos apibrėžime sąvoka „būtinoji karo tarnyba“ pakeista sąvoka „privalomoji pradinė karo tarnyba“, o šauktinio apibrėžime patikslinta, kad tai yra karo prievolininkas vyras nuo 19 iki 26 metų, kuris yra neatlikęs „privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos“.

4.4. Karo prievolės įstatymo 8 straipsnyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) buvo įtvirtinti atleidimo nuo būtinosios karo tarnybos pagrindai. Šiame straipsnyje buvo nustatyta:

„1. Nuo būtinosios karo tarnybos atleidžiami Lietuvos Respublikos piliečiai:

1) dėl sveikatos būklės netinkami būtinajai karo tarnybai pagal ligų sąrašą, kurį tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, suderinusi su Krašto apsaugos ministerija ir Vidaus reikalų ministerija;

2) nuteisti laisvės atėmimu;

3) raštu pareiškę, kad dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose ir nori atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą;

4) šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka baigę būtinuosius karinius mokymus;

5) valstybės pripažintų tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai.

  1. Piliečiai, nuteisti laisvės atėmimu už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, gali kreiptis į Vyriausiąją naujokų šaukimo komisiją dėl leidimo atlikti būtinąją karo tarnybą.“

Šis straipsnis buvo ne kartą keičiamas. Šiuo metu galiojančiame Karo prievolės įstatymo 8 straipsnyje (2006 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyta:

„8 straipsnis. Atleidimas nuo privalomosios pradinės karo tarnybos arba jos pakeitimas

  1. Nuo privalomosios pradinės karo tarnybos atleidžiami Lietuvos Respublikos piliečiai:

1) dėl sveikatos būklės netinkami privalomajai pradinei karo tarnybai pagal ligų sąrašą, nustatytą Karinės medicinos ekspertizės nuostatuose;

2) raštu pareiškę, kad dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, ir paskirti atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą;

3) valstybės pripažintų tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai.

2. Asmenys, netekę abiejų tėvų ar likę be tėvų globos, jeigu jie nėra įvaikinti arba iki pilnametystės jiems buvo nustatyta globa (rūpyba), raštu pateikę motyvuotą prašymą, krašto apsaugos ministro sprendimu gali būti atleidžiami nuo privalomosios pradinės karo tarnybos.

  1. Asmenys, pripažinti kaltais dėl padarytų tyčinių nusikaltimų, už kuriuos jiems buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, į privalomąją pradinę karo tarnybą nešaukiami.
  2. Šio įstatymo 17 straipsnyje numatytos trukmės privalomoji pradinė karo tarnyba gali būti pakeista vienu iš šių tarnybos atlikimo būdų:

1) aukštųjų mokyklų, išskyrus Lietuvos karo akademijos, studentams – studijų metu mokymusi nustatytos trukmės vadų kursuose, kurių tvarkaraštis suderintas su studijų aukštosiose mokyklose tvarkaraščiu, ir atliekant karinę praktiką kariuomenėje ar iki 90 dienų trukmės būtinuosiuose kariniuose mokymuose šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka vasaros atostogų metu;

2) Lietuvos karo akademijos kariūnams – studijomis pagal Akademijos mokymo programą;

3) baigusiems aukštąsias mokyklas asmenims – iki 6 mėnesių trukmės tarnyba atskiruose mokomuosiuose kariniuose vienetuose pagal vadų rengimo programą arba iki 3 mėnesių trukmės tarnyba pagal bazinį kario parengimo kursą;

4) šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka būtinaisiais kariniais mokymais;

5) sudariusiems kario savanorio tarnybos sutartį asmenims – pavyzdinga, ne trumpesne kaip 3 metų tarnyba rikiuotės savanoriu krašto apsaugos savanorių pajėgose.

  1. Privalomąją pradinę karo tarnybą atlikę laikomi asmenys:

1) atlikę šio įstatymo 17 straipsnyje nustatytos trukmės privalomąją pradinę karo tarnybą;

2) atlikę tarnybą vienu iš šio straipsnio 4 dalyje nurodytų būdų ir gavę šios tarnybos atlikimą patvirtinantį pažymėjimą;

3) atleisti (pašalinti) iš Lietuvos karo akademijos kariūnai, išėję bent vienerių metų studijų kursą.

  1. Privalomoji pradinė karo tarnyba vienu iš šio straipsnio 4 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytų būdų gali būti pakeista krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka Administravimo tarnybos karo prievolės centro sprendimu (išskyrus išimtį, nustatytą šio straipsnio 7 dalyje). Šiais būdais atliekamos tarnybos trukmę ir jos atlikimą patvirtinančių pažymėjimų formą kariuomenės vado siūlymu nustato krašto apsaugos ministras.
  2. Pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims privalomoji pradinė karo tarnyba šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytu būdu pakeičiama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka.
  3. Baigę aukštąsias arba aukštesniąsias mokyklas šauktiniai, kurie per 12 mėnesių po tokios mokyklos baigimo dienos nebuvo pašaukti atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, nuo privalomosios pradinės karo tarnybos atleidžiami.“

4.5. Karo prievolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje (1996 m. spalio 22 d. redakcija) nustatyta, kad „privalomoji pradinė karo tarnyba trunka 12 mėnesių“.

4.6. Karo prievolės įstatymo 19 straipsnyje reguliuojami santykiai, susiję su būtinaisiais kariniais mokymais. Šiuo metu galiojančiame Karo prievolės įstatymo 19 straipsnyje (2005 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta:

„19 straipsnis. Būtinieji kariniai mokymai

  1. Būtinieji kariniai mokymai skiriami karo prievolininkams nuo 19 iki 35 metų:

1) šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodytais atvejais;

2) dėl kitų priežasčių neatlikusiems privalomosios pradinės karo tarnybos;

3) pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims – juos atliekant vidaus reikalų statutinėse profesinio mokymo įstaigose mokymosi šiose įstaigose laiku;

4) atleistiems iš pradėtos privalomosios pradinės karo tarnybos, jiems ištarnavus mažiau kaip 6 mėnesius, jų tarnybos metu atsiradus aplinkybių, numatytų šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6–14 punktuose. Šiuo atveju būtinųjų karinių mokymų trukmė nustatoma atsižvelgiant į neatliktos tarnybos dalį.

  1. Būtinieji kariniai mokymai skiriami karo prievolininkams nuo 18 metų, išėjusiems jaunojo šaulio mokymo kursą.
  2. Būtinieji kariniai mokymai vyksta kariuomenės teritoriniuose daliniuose arba vietinėse teritorinėse krašto apsaugos ar kitose mokymo institucijose, kuriose organizuoti būtinieji kariniai mokymai. Būtinieji kariniai mokymai pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims organizuojami vidaus reikalų statutinėse profesinio mokymo įstaigose su kariuomenės vadu suderinta tvarka.
  3. Būtinieji kariniai mokymai trunka nuo 60 iki 150 parų per 3 metus, bet ne mažiau kaip 20 parų per metus.
  4. Būtinieji kariniai mokymai vyksta pagal kariuomenės vado patvirtintas programas.
  5. Į būtinuosius karinius mokymus siunčia savivaldybės atrankos komisija. Mokymų pradžią ir pabaigą nustato kariuomenės vadas.
  6. Būtinųjų karinių mokymų metu karo prievolininkams taikomos privalomosios pradinės karo tarnybos kariams nustatytos socialinės garantijos, jie maitinami ir jiems išduodama nustatyto pavyzdžio apranga. Taip pat jiems mokamos privalomosios pradinės karo tarnybos kariams nustatytos išmokos buitinėms išlaidoms iš Krašto apsaugos ar Vidaus reikalų ministerijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų, atsižvelgiant į tai, kurios sistemos institucijoje jie atlieka būtinuosius karinius mokymus. Šios socialinės garantijos, aprūpinimo sąlygos ir išmokos tokia pačia tvarka taikomos ir karo prievolininkams, atliekantiems tarnybą šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytu būdu.“

5. 1996 m. lapkričio 19 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymą.

Šio įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo sąvokos:

„2 straipsnis. Pagrindinės įstatyme vartojamos sąvokos

  1. Mobilizacija – valstybės ūkio pertvarkymas karo padėčiai ir ginkluotųjų pajėgų bei jų rezervo pervedimas iš taikos į kovos parengtį bei atsargos karo prievolininkų šaukimas į tikrąją karo tarnybą.
  2. Mobilizacinis rezervas – atsargos karo prievolininkai, ginklų, amunicijos, transporto ir kitokios technikos bei kitų materialinių vertybių ir pinigų atsargos, medicininės paskirties ištekliai, kaupiami arba apskaitomi taikos metu ir nustatyta tvarka naudojami paskelbus mobilizaciją arba įvedus nepaprastąją padėtį.“

1998 m. birželio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo 2, 3, 5, 11, 14 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeista Mobilizacijos ir mobilizacinio rezervo rengimo įstatymo (1996 m. lapkričio 19 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis ir mobilizacijos sąvoka apibrėžta taip: „Mobilizacija – valstybės valdymo, savivaldybių ir ūkio sistemos pertvarkymas karo padėčiai, ginkluotųjų pajėgų bei jų rezervo ir civilinės saugos bendrosios ir specialiosios paskirties formuočių (civilinės saugos formuočių) pervedimas iš taikos į kovos parengtį bei atsargos karo prievolininkų šaukimas į tikrąją karo tarnybą.”

  1. 1996 m. gruodžio 19 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą.

Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (1996 m. gruodžio 19 d. redakcija) nustatyta, kad Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas.Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 7 skyriaus antrajame skirsnyje „Bendrosios Lietuvos gynybos nuostatos“ (1996 m. gruodžio 19 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„Lietuvos gynybinė galia grindžiama:

– Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui;

– įstatymo nustatyta visuotine privalomąja karo tarnyba;

– kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo parengtimi ir apginklavimu;

– piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai;

– geru kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu;

– valstybės atsargomis.

Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis.

Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos daliniai, Karo akademija, koviniai Šaulių sąjungos būriai, savanorių piliečių ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai.

Lietuvos gynybos sistemos pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas. Šis principas įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kariuomenės bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose. Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei pasipriešinimui.

Visuotiniu piliečių pasirengimu pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.“

  1. 1998 m. gegužės 5 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti „krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumus“ (1 straipsnis).

Šio įstatymo 2 straipsnyje (1998 m. gegužės 5 d. redakcija) buvo apibrėžtos įstatyme vartojamos sąvokos, inter alia:

„10. Tikroji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių nuolatinė privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, taip pat nenuolatinė karių savanorių ar atsargos karių tarnyba mokymų, pratybų, gynybos, apsaugos ar kitokių karinių užduočių vykdymo laikotarpiu.11. Privalomoji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba. Ją sudaro įstatymo nustatytos trukmės pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju.12. Profesinė karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio savanoriškai įsipareigota (rašytine sutartimi su Krašto apsaugos ministerija) ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat kitose institucijose ar tarptautinėse struktūrose.<...>23. Šauktinis – karo prievolininkas, Karo prievolės įstatymo nustatyta tvarka ir būdais iki nustatyto amžiaus neatlikęs privalomosios pradinės ar alternatyviosios tarnybos ir nuo jos neatleistas. Nuo šaukimo komisijos paskyrimo atlikti privalomąją karo tarnybą iki kario statuso įgijimo šauktinis vadinamas naujoku.“1999 m. liepos 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 3, 10, 11, 13, 25, 26, 28, 31, 34, 38, 39, 40, 43, 45, 46, 48, 50, 53, 54, 55, 56, 60, 62, 63, 64, 65, 68, 72, 73 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir įstatymo papildymo 771 straipsniu įstatymu buvo pakeistas minėtų įstatymo 2 straipsnio dalių numeravimas (10–12 dalys atitinkamai tapo 11–13 dalimis, o 23 dalis – 24 dalimi). 2004 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2, 3, 5, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 20, 21, 28, 34, 36, 38, 39, 42, 44, 45, 49, 52, 53, 54, 55, 62, 67, 73 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo pakeistos įstatymo 2 straipsnio 11–13 dalys (1999 m. liepos 7 d. redakcija) ir jos išdėstytos taip:„11. Tikroji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečių privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, krašto apsaugos savanorių karo tarnyba, taip pat kariūnų tarnyba.12. Privalomoji karo tarnyba – Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba, atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Ją sudaro įstatymo nustatytos trukmės nuolatinė ar kitais būdais atliekama pradinė karo tarnyba ir nenuolatinė tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju.13. Profesinė karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio pagal profesinės karo tarnybos sutartį savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybės, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose.“

  1. 2000 m. kovo 21 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą, kurio 49 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie mokosi aukštosiose mokyklose, sudaromos sąlygos įgyti karinį parengimą, kuris įskaitomas kaip privalomoji pradinė karo tarnyba.

9. 2000 m. liepos 17 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymą. Šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai privalomumo, visuotinumo ir besąlygiškumo principai:

„1. Agresijos atveju Lietuvos Respublika privalo būti ginama ginklu. Pagal Konstituciją ir įstatymus valstybės institucijos, ginkluotosios pajėgos bei kiekvienas pilietis privalo ginti Lietuvos nepriklausomybę, jos teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.

  1. Agresijos atveju Lietuvos Respublikos gynyba ir pasipriešinimas agresoriui yra visuotinis. Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką ginklu gina valstybės ginkluotosios pajėgos, gynybai panaudojami visi krašto ištekliai, Tauta ir kiekvienas pilietis priešinasi visais įmanomais būdais, neuždraustais visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų.
  2. Agresijos atveju Lietuvos Respublikos ginkluota gynyba yra besąlyginė. Ji negali būti saistoma agresijos masto ir jokių kitų sąlygų. Niekas negali varžyti Tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui ar okupantui. Lietuva ginasi ir priešinasi agresijai, nelaukdama, kol bus suteikta tarptautinė pagalba.“
  3. Seimas 2002 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“. Šiuo nutarimu buvo patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija, apimanti „politinės, diplomatinės, gynybinės, ekonominės veiklos ir kitas sritis“, kurios tikslas – „numatyti valstybės plėtros viziją, nustatyti nacionalinius interesus bei jų įgyvendinimo priemones“, taip pat nustatyti „nacionalinio saugumo politikos tikslus ir priemones“ (1.1 punktas).
  4. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje vykusiame Šiaurės Atlanto Tarybos posėdyje NATO valstybių ir jų vyriausybių vadovai pakvietė Lietuvos Respubliką ir dar šešias kitas Rytų ir Vidurio Rytų Europos valstybes – Bulgariją, Estiją, Latviją, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją – įstoti į NATO. 2003 m. kovo 26 d. Briuselyje 19 valstybių, dabartinių NATO narių, atstovai pasirašė protokolą dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto Sutarties.

12. 2004 m. kovo 10 d. Seimas ratifikavo Šiaurės Atlanto Sutartį, pasirašytą 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone (Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Šiaurės Atlanto Sutarties ratifikavimo). Sutartis įsigaliojo 2004 m. kovo 29 d., kai Lietuva deponavo savo prisijungimo dokumentą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei.Šiaurės Atlanto Sutarties 3 straipsnyje nustatyta: „Kuo efektyviau siekdamos šios sutarties tikslų, Šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių bei tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti.“

Remiantis Šiaurės Atlanto Sutarties nuostatomis, NATO savo veiklą grindžia trimis pagrindiniais principais: taikaus tarptautinių ginčų sprendimo, jėgos nenaudojimo ir kolektyvinės savigynos.

Taikaus tarptautinių ginčų sprendimo principas ir jėgos nenaudojimo principai įtvirtinti Sutarties 1 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog Sutarties šalys bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, turi spręsti taikiu būdu ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.

Kolektyvinės savigynos principas, kurį galima laikyti visos Šiaurės Atlanto Sutarties, taip pat ir NATO veiklos pagrindu, įtvirtintas Sutarties 5 straipsnyje, pagal kurį Sutarties šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu. Tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, įsipareigoja nedelsdama suteikti pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti. Tame pačiame 5 straipsnyje numatyta, kad apie kiekvieną tokį ginkluotą užpuolimą bei visas priemones, kurių buvo imtasi užpuolimo atveju, turi būti nedelsiant pranešama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai.

  1. Pažymėtina, kad vykstant Lietuvos stojimo į NATO procesui buvo pakeisti ir papildyti kai kurie krašto apsaugos sistemos organizavimą reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai, inter alia Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija.

13.1. Seimo 2003 m. balandžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2, 3, 4 straipsnių ir Priedėlio 2, 3, 4, 5, 7, 8, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 25 skyrių pakeitimo bei papildymo įstatymu buvo padaryti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, susiję inter alia su Lietuvos Respublikos naryste NATO. Pavyzdžiui, buvo pakeistos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 7 skyriaus antrojo skirsnio 5 ir 7 dalys, jas išdėstant taip:

„Visuotiniu piliečių pasirengimu pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos, įgyvendinamai individualiai ir kartu su NATO sąjungininkų pajėgomis, Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.

<...>

Lietuva neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę grėsmę savo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui. Būdama Šiaurės Atlanto sutarties ir kitų Europos valstybių kolektyvinės gynybos sutarčių dalyvė, Lietuva ginkluoto užpuolimo atveju nedelsdama kreipiasi šių sutarčių šalių ginkluotos pagalbos užpuolimui atremti.“

Be to, buvo pakeistas 18 skyrius, kartu ir jo pavadinimas – jis buvo pavadintas „Krašto apsaugos sistema“.

Šiuo metu galiojančiame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 7 skyriaus antrajame skirsnyje „Bendrosios Lietuvos gynybos nuostatos“ (2009 m. liepos 23 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„Lietuvos gynybinė galia grindžiama:

– Tautos apsisprendimu ir pasiryžimu priešintis kiekvienam užpuolikui;

– NATO sąjungininkų teikiama pagalba ir solidarumu;

– įstatymo nustatyta visuotine privalomąja karo tarnyba;

– kariuomenės ir jos aktyviojo rezervo parengtimi ir apginklavimu;

– piliečių pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui bei pilietinei gynybai;

– geru kariuomenės ir civilių piliečių savitarpio supratimu ir bendradarbiavimu;

– valstybės atsargomis ir kitais mobilizacinio rezervo ištekliais;

– šalies mokslo ir studijų institucijų bei įmonių potencialo panaudojimu.

Lietuvos kariuomenė ir kitos krašto apsaugos institucijos kuriamos ir rengiamos Lietuvos valstybės gynybai ir sąveikai su NATO pajėgomis.

Valstybės ginkluotąsias pajėgas taikos metu sudaro visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas. Įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu ginkluotosioms pajėgoms taip pat priskiriama: Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Viešojo saugumo tarnyba, koviniai Lietuvos šaulių sąjungos būriai ir kiti koviniai piliečių bei jų organizacijų ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai, pavaldūs ginkluotųjų pajėgų vadovybei.

Lietuvos gynybos sistemos pagrindas – visuotinės ir besąlyginės gynybos principas, įgyvendinamas atsižvelgiant į NATO kolektyvinės gynybos principą. Šis principas įtvirtinamas įstatymuose, kituose gynybą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kariuomenės bei jos aktyviojo rezervo parengimo gynybai planuose ir kituose dokumentuose. Šiuo principu taip pat grindžiamas piliečių mokymas ir rengimasis gynybai bei pasipriešinimui.

Visuotiniu piliečių pasirengimu pasipriešinimui ir ginkluotųjų pajėgų pasirengimu besąlygiškai gynybai nuo agresijos, įgyvendinamai individualiai ir kartu su NATO sąjungininkų pajėgomis, Lietuva siekia atgrasinti kiekvieną potencialų užpuoliką.

Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais.

Lietuva neatidėliodama prašo NATO konsultacijų, kai jaučia tiesioginę grėsmę savo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui. Būdama Šiaurės Atlanto sutarties ir kitų Europos valstybių kolektyvinės gynybos sutarčių dalyvė, Lietuva ginkluoto užpuolimo atveju nedelsdama kreipiasi šių sutarčių šalių ginkluotos pagalbos užpuolimui atremti.“

Galiojančiame minėto įstatymo 7 skyriaus trečiajame skirsnyje (2008 m. kovo 20 d. redakcija) nustatyta:

„Karinei valstybės gynybai naudojamos visos ginkluotosios pajėgos. Jos privalo būti parengtos greitam reagavimui, gerai tarpusavio sąveikai ir greitam pergrupavimui, taip pat sąveikai su NATO sąjungininkų pajėgomis. Ypatinga reikšmė teikiama žvalgybai, informacijos analizei ir veiksmingam operatyviam vadovavimui ginkluotosioms pajėgoms.

Lietuvos kariuomenė turi būti parengta gynybos veiksmams netikėto ir staigaus ginkluoto užpuolimo ar karinės jėgos demonstravimo atvejais. Pagrindinis kariuomenės uždavinys – naikinti priešą ir palaužti jo norą kovoti su Lietuva.

Lietuvos ginkluotosios pajėgos gina valstybę veikdamos savarankiškai ir kartu su sąjungininkių pajėgomis. Ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju Lietuva prašo NATO sąjungininkių pagalbos gynybai, taip pat kitokios tarptautinės pagalbos.

Priešo užimtose teritorijose naudojami ir partizaninės kovos veiksmai.“

13.2. Seimo 2005 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. X-91 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ priedo pakeitimo“ Nacionalinio saugumo strategija buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija.

Nacionalinio saugumo strategijos (toliau – ir Strategija) (2005 m. sausio 20 d. redakcija) 2.1 punkte konstatuota, kad „šiuo metu Lietuvos Respublikos padėtis tarptautinio saugumo sistemoje yra geriausia nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pripažinta ir gerbiama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė, stabiliai auga valstybės ekonomika, palaikomi draugiški santykiai ir vykdomas praktinis bendradarbiavimas su kitomis valstybėmis, tautinės mažumos yra sėkmingai integruotos į Lietuvos visuomenę, sukaupta demokratijos institucijų funkcionavimo patirtis, efektyviai įgyvendinta demokratinė civilinė kariuomenės kontrolė, įsitvirtinama euroatlantinėse ir kitose tarptautinėse institucijose“.

Strategijos (2005 m. sausio 20 d. redakcija) 2.3 punkte konstatuota, kad „Lietuvos Respublika šiuo metu nemato tiesioginės karinės grėsmės nacionaliniam saugumui, todėl nė vienos valstybės nelaiko priešu. Lietuvos Respublikos saugumo politika yra atvira, skaidri ir nekonfrontacinė. Ji gina Lietuvos valstybės ir jos piliečių teisėtus interesus“.

Pažymėtina, kad Strategijoje (2005 m. sausio 20 d. redakcija) kaip vienas pagrindinių šios strategijos įgyvendinimo būdų ir priemonių yra nurodytas atsako į pavojus ir grėsmes stiprinimas (6.3 punktas), inter alia karinių pajėgumų stiprinimas (6.3.1 punktas). Šioje Strategijos nuostatoje taip pat pažymėta, kad dėl Lietuvos Respublikos strateginėje aplinkoje vykstančių teigiamų pokyčių, besitęsiančios ekonominės plėtros, NATO narystės reikalavimų Lietuvos Respublika pertvarko savo gynybines struktūras ir pajėgumus, taip pat kad vykdant reformą daugiausia dėmesio yra skiriama:

„6.3.1.1. modernios, gerai apginkluotos, galinčios veiksmingai ginti valstybę ir veikti kartu su NATO sąjungininkėmis kariuomenės kūrimui. Lietuvos Respublika, kaip NATO narė, gynybos planavime prioritetą teikia tiems pajėgumams, kurie stiprina viso Aljanso kolektyvinę gynybą ir pasirengimą įveikti bet kokio tipo grėsmes;

6.3.1.2. aukštos kvalifikacijos, gerai vadovaujamoms ir gerai paruoštoms karinėms pajėgoms ir reguliariam jų mokymui. Lietuvos Respublikos kariai yra rengiami sėkmingai vykdyti sudėtingas šiuolaikinei kariuomenei keliamas užduotis ir ugdomi taip, kad pateisintų tiek visuomenės pasitikėjimą kariuomene, tiek sąjungininkių pasitikėjimą Lietuvos valstybe;

6.3.1.3. kariuomenės modernizavimui, leidžiant Lietuvos Respublikai vykdyti prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus.“

Strategijos (2005 m. sausio 20 d. redakcija) „Baigiamosiose nuostatose“ konstatuota:

„7.1. Lietuvos Respublika tapo NATO nare. Narystė šioje organizacijoje užtikrina Lietuvos Respublikos karinį, politinį ir ekonominį saugumą.

7.2. Narystė Europos Sąjungoje skatina Lietuvos Respublikos ekonominę plėtrą ir gerovę, suteikia nekarines saugumo garantijas. Prisijungimas prie demokratinės Vakarų valstybių bendrijos užtikrina šalies vidaus stabilumą ir atveria naujas bendradarbiavimo galimybes kovojant su organizuotu nusikalstamumu, įveikiant gamtines ir technologines nelaimes.

7.3. Tikėtina, kad ateityje sąlygos, galinčios turėti įtakos Lietuvos Respublikos gyvybiniams interesams, neturėtų keistis. Tačiau Lietuvos Respublika turi būti tinkamai pasirengusi sutikti naujus rizikos veiksnius ir grėsmes, kuriuos gali sukelti kintanti saugumo aplinka.

7.4. Nacionalinio saugumo strategija kintant išorės ir vidaus saugumo aplinkai yra nuolat atnaujinama.“

  1. 2007 m. gegužės 17 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos kariuomenės principinės struktūros 2007 metais, planuojamos principinės struktūros 2012 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius 2007 metais gali būti 2 600.
  2. Seimas 2008 m. kovo 13 d. priėmė rezoliuciją „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“, kurios nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje. Rezoliucijoje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Seimas,

atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas Lietuvos valstybės gynimas yra visuotinis, tai yra kad ginkluoto užpuolimo atveju Lietuvą ginklu gina valstybės ir NATO sąjungininkų ginkluotosios pajėgos, kad gynybai panaudojami valstybės ištekliai, kad kiekvienas pilietis ir Tauta priešinasi visais pagal tarptautinę teisę leistinais būdais;

pažymėdamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnį Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga, o konstitucinės karo prievolės atlikimo tvarką turi įstatymu nustatyti Seimas;

įvertindamas Seimo patvirtintoje Nacionalinio saugumo strategijoje numatytų grėsmių, pavojų ir rizikos veiksnių Lietuvos nacionaliniam saugumui mastą ir pobūdį;

mano, kad tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės;

konstatuoja būtinybę išsaugoti karo prievolės institutą, numatant privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius;

pabrėžia, kad pilietinis ir tautinis ugdymas, savanorių karo tarnybos ir Lietuvos šaulių sąjungos veiklos stiprinimas yra būtinas šalies gynybinei galiai didinti;

siūlo Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti reikiamus įstatymų pakeitimo projektus, taip pat kiekvienų metų rudens sesijos metu teikti Seimui tvirtinti kitų metų principinę kariuomenės struktūrą, įskaitant ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius;

pažymi, kad karo tarnybos reforma, numatanti perėjimą prie profesinės ir savanorių karo tarnybos, turi būti paremta atitinkamai suformuotais valstybės biudžeto asignavimais nuosekliai didinant krašto apsaugos sistemos finansavimą.“

Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamos šios Rezoliucijos nuostatos:

penktosios pastraipos nuostata: „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“;

šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius;

aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti kitų metų principinę kariuomenės struktūrą, įskaitant ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius.

  1. Vyriausybė 2008 m. birželio 18 d. priėmė nutarimą Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“. Šiuo nutarimu buvo patvirtinta Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcija, kurios nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje. Koncepcija buvo parengta įgyvendinant Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020, 880 punktą, kuriame numatyta priemonė – parengti Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą atsižvelgiant į kintančius karo prievolės administravimo sistemos poreikius ir verbavimo bei skatinimo sistemos sukūrimą. Rengiant Koncepciją atsižvelgta į Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliuciją „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (Koncepcijos 3.1 punktas).

Koncepcijoje yra aptarta siūlomo parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo reguliavimo dalyko ir tikslų bendroji charakteristika; nurodyti teisės aktai, šiuo metu reglamentuojantys karo prievolę; pateikta siūlomų naikinti arba pakeisti teisės normų nepakankamo efektyvumo analizė, užsienio valstybių teisėkūros apžvalga, tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės normų ir principų analizė; aptartos pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo nuostatos, galimi numatomo teisinio reguliavimo padariniai, finansinis ir ekonominis pagrindimas, numatoma įstatymo struktūra, numatomi pakeisti ar panaikinti teisės aktai.

Paminėtini šie Koncepcijoje siūlomi inter alia teisinio reguliavimo pakeitimai:

– privalomosios pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimo pagrindų papildymas, įtraukiant naujus punktus (dėl laikinojo sveikatos sutrikimo, taip pat jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0) (Koncepcijos 18 punktas);

– privalomo karo prievolininkų dalyvavimo Krašto apsaugos dienos renginiuose nustatymas. Tokio šviečiamojo krašto apsaugos renginio metu karo prievolininkams būtų aiškinama Tėvynės gynybos svarba, piliečių karo prievolės pagrindai, supažindinama su kariuomene ir karo tarnyba (panašiai kaip Portugalijoje vykdomas pilietinis ugdymas); tai būtų karo prievolės sudedamoji dalis. Tai būtų privaloma visiems jaunuoliams (vyrams) nuo 16 metų, išskyrus neįgaliuosius, Šaulių sąjungos narius ir (arba) pabaigusius Tėvynės gynėjo kursus (tai būtų savanoriški, trumpalaikiai kursai, kurių metu jaunuoliai būtų supažindinami su teoriniais Tėvynės gynybos pagrindais, įgytų praktinių karinės gynybos pradmenų; šių jaunuolių dalyvavimas Krašto apsaugos dienos renginiuose būtų savanoriškas) (Koncepcijos 20 punktas).

Koncepcijos 15 punkte konstatuota:

„15. Rengiant Koncepciją buvo vadovautasi Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (toliau – NATO) valstybių narių patirtimi. NATO nenurodo, kokį kariuomenės modelį pasirinkti, tai paliekama valstybių narių nuožiūrai. Daugelis NATO valstybių narių privalomosios pradinės karo tarnybos jau atsisakė, kelios valstybės tai svarsto ar ketina jos atsisakyti, 6 valstybės šios tarnybos neketina atsisakyti. Atsižvelgiant į kintančius karo prievolės administravimo sistemos poreikius Lietuvoje, rengiant Koncepciją, buvo išanalizuotas įvairių valstybių karo tarnybos teisinis reglamentavimas, tačiau atrinkti keli svarbiausieji (Portugalijos, Vengrijos, Nyderlandų, Danijos) patirties pavyzdžiai karo prievolės administravimo srityje. Padarytos šios išvados:

15.1. Lietuvai būtų priimtinas Portugalijos pavyzdys stiprinant visuomenės švietimą gynybos klausimais. 1997 metais Portugalijoje buvo pakeista Konstitucija ir atsisakyta nuostatų dėl šauktinių privalomosios karo tarnybos, tačiau įteisintas privalomas piliečių švietimas gynybos klausimais. Dalyvauti Nacionalinės gynybos dienos renginiuose privaloma visiems vaikinams (svarstoma nustatyti prievolę ir merginoms). Nacionalinė gynybos diena atlieka dvejopą vaidmenį – tai ir pilietinis ugdymas (aiškinama pilietybės esmė, piliečių pareigos ginant valstybę, nacionalinės gynybos svarba), ir jaunuolių agitavimo, pritraukimo į kariuomenę priemonė (jaunuoliai supažindinami su kariuomene, jos funkcijomis, uždaviniais, ginkluote, istorija, išdėstomi tarnavimo kariuomenėje privalumai siekiant kuo labiau sudominti jaunuolius tarnyba).

15.2. Lietuvai aktualūs Vengrijos ir Nyderlandų pavyzdžiai dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo sustabdymo. Nemažai valstybių atsisakė privalomosios pradinės karo tarnybos, nenumatydamos išlygų dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atkūrimo, tačiau Vengrija ir Nyderlandai tokias išlygas nustatė. Parlamentui pakeitus Konstituciją, Vengrijoje šaukimas atlikti privalomąją karo tarnybą buvo sustabdytas 2004 metais. Tačiau įstatymas nustato, kad šaukimas gali būti atkuriamas, jeigu taip nusprendžia du trečdaliai parlamento narių.

Nyderlanduose privalomoji karo tarnyba oficialiai buvo sustabdyta 1997 metais. Sustabdymo esmė – piliečiams nėra prievolės tarnauti ginkluotosiose pajėgose tol, kol tai nėra būtina valstybės saugumui. Kiekvienas 17 metų sulaukęs vyriškosios lyties jaunuolis gauna raštą, kuriame išdėstyta, kad jis užregistruotas kaip karo prievolininkas, tačiau neturi prisistatyti tarnauti. Formaliai Nyderlandai nepanaikino šaukimo, taigi įstatymai ir procedūros, kurie reguliuoja karo prievolės personalo šaukimą, tebegalioja. Nyderlandų Konstitucijos 98 straipsnyje nurodoma, kad tarnyba ginkluotosiose pajėgose privaloma ir galimybė atidėti šaukimą į aktyviąją tarnybą reguliuojama parlamento aktu.

15.3. Dėmesio vertas ir Danijos pavyzdys – kaip užtikrinti nešališką ir skaidrią atranką į privalomąją pradinę karo tarnybą, kaip stiprinti visuomenės ir kariuomenės bendradarbiavimą. Kariuomenės dienos metu stiprinamas kariuomenės ir visuomenės bendradarbiavimas, siekiama pritraukti į kariuomenę jaunuolius. Atlikus dalyvaujančio šios dienos renginiuose jaunuolio sveikatos patikrinimą ir pasikalbėjus su juo, nusprendžiama, ar jis tinka karinei tarnybai, tinka su apribojimais, ar netinka. Jeigu tinka ar tinka su apribojimais, jaunuolis atsitiktinės atrankos būdu atrenkamas atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos. Šio būdo tikslas – užtikrinti skaidrią ir nešališką karių atranką. Atsitiktinės atrankos būdas yra tinkama priemonė, nes reikia atrinkti tik ribotą privalomosios tarnybos karių skaičių.“

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama Koncepcijos 18 punkto (Koncepcijos VII skyrius „Pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo nuostatos“) nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“.
  2. Seimas 2008 m. liepos 15 d. priėmė Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymą, kurio nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje.

Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„2. Bendras ribinis karių skaičius, ribinis profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų skaičius 2013 metais nustatomas iki 14 650. Iš to skaičiaus:

1) profesinės karo tarnybos karių – iki 8 450, iš jų generolų ir admirolų – iki 12, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 45, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 150, majorų ir komandorų leitenantų – iki 400;

2) privalomosios pradinės karo tarnybos karių – 0;

3) karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių – ne mažiau kaip 6 000;

4) kariūnų – iki 200.“

Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių 2013 metais skaičius (0).

  1. Seimas 2008 m. liepos 15 d. priėmė Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymą, kurio nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje.

Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„2. Bendras ribinis karių skaičius, ribinis profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų skaičius 2014 metais nustatomas iki 14 700. Iš to skaičiaus:

1) profesinės karo tarnybos karių – iki 8 450, iš jų generolų ir admirolų – iki 12, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 45, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 150, majorų ir komandorų leitenantų – iki 400;

2) privalomosios pradinės karo tarnybos karių – 0;

3) karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių – ne mažiau kaip 6 000;

4) kariūnų – iki 250.

  1. Bendras ribinis civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų skaičius 2014 metais nustatomas iki 200.“

Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių 2014 metais skaičius (0).

Taigi pagal minėtus įstatymus šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą 2013 ir 2014 metais nenumatomas.

  1. 2008 m. rugsėjo 15 d. krašto apsaugos ministras priėmė įsakymą Nr. V-868 „Dėl privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo“, kuriuo buvo sustabdytas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą ir nustatyta, kad iki įsakymo priėmimo į privalomąją pradinę karo tarnybą pašaukti piliečiai kariuomenėje tarnaus iki 2009 m. liepos 1 d.

Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai (2 dalis).

Vertinti ministrų teisės aktų, inter alia ir tų, kuriuose nustatytas reguliavimas, susijęs su privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo tvarka, atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai; jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai (2007 m. spalio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

  1. Apibendrinant aptartąjį teisinį reguliavimą, įtvirtintą teisės aktuose, kurių nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, pažymėtina, kad tuo reguliavimu yra:

– siekiama pertvarkyti Lietuvos kariuomenę, ją organizuojant profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu;

– numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju;

– pabrėžiama būtinybė tinkamai parengti piliečius šalies gynybai, inter alia privalomajai karo tarnybai mobilizacijos atveju, organizuojant pilietinio ir tautinio ugdymo, praktinius karinės gynybos mokymus, šviečiamuosius krašto apsaugos renginius ir pan.;

– numatoma privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu;

– siūloma papildyti privalomosios pradinės karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimo pagrindus;

– 2013 ir 2014 metais nenumatomas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą;

– pabrėžiama būtinybė karo tarnybos reformą, pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos, paremti atitinkamai suformuotais valstybės biudžeto asignavimais ir krašto apsaugos sistemos finansavimo nuosekliu didinimu.

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu yra numatyta karo tarnybos reforma, inter alia susijusi su privalomosios pradinės karo tarnybos pertvarkymu, šios tarnybos atlikimo būtinybę vertinant kiekvienais metais pagal konkrečius gynybos poreikius atitinkamu laikotarpiu. Kartu pažymėtina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu privalomosios karo tarnybos institutas apskritai nėra panaikinamas; piliečių parengimą šalies gynybai siūloma organizuoti ir kitokiomis nei privalomoji pradinė karo tarnyba priemonėmis.

III

  1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama teisės aktų, kuriuose numatomos krašto apsaugos sistemos organizavimo politikos kryptys, taip pat teisės aktų, reglamentuojančių su karo tarnyba susijusius santykius, nuostatų atitiktis Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

1.2. Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga (1 dalis); įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (2 dalis).

  1. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną darnią sistemą, tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo aktuose taip pat yra konstatavęs: būtent dėl to, kad Konstitucija yra vientisas aktas, dėl to, kad ją sudaro įvairios nuostatos – ir konstitucinės normos, ir konstituciniai principai, tarp kurių negali būti ir nėra priešpriešos ir kurie sudaro darnią sistemą, dėl to, kad konstituciniai principai yra išvedami ir iš Konstitucijos dvasią išreiškiančios konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės, taip pat dėl to, kad Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą; aiškinant Konstituciją būtina taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.; tik šitaip – vispusiškai – aiškinant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitucijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją; visų Konstitucijos nuostatų aiškinimas konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste – būtina Konstitucijos išsamaus aiškinimo prielaida (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

  1. Konstitucijos 3, 139 straipsnių nuostatose, kurių atžvilgiu šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama teisės aktų atitiktis, yra įtvirtinti Lietuvos valstybės, jos nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos gynimo, krašto apsaugos principai ir su tuo susijusios piliečių teisės ir pareigos. Šios Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios, kartu su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir principais sudaro vientisą krašto apsaugos konstitucinio reguliavimo sistemą, todėl turi būti aiškinamos sistemiškai, inter alia ir konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste.

3.1. Kaip minėta, Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime konstatavo: „Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka grindžiama žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, kaip didžiausios vertybės, prioritetu, taip pat principais, įtvirtinančiais Tautos suverenitetą, valstybės nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, demokratiją, valstybės valdymo formą – respubliką, valstybės valdžių atskyrimą, jų savarankiškumą ir pusiausvyrą, vietos savivaldą ir pan. Saugoti konstitucinę santvarką – tai reiškia neleisti, kad būtų kėsinamasi į Konstitucijoje nustatytus socialinius, ekonominius, politinius santykius, sudarančius asmens, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindus.“

            3.2. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose konstatuota ir tai, kad: referendumu priėmusi Konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, lietuvių tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį; Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime taip pat konstatuota, kad teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat ir žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu.

3.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tarp valstybės ir jos piliečių yra tam tikras ypatingas teisinis ryšys. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime inter alia konstatuota: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta, kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka; pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei); piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis; valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai; piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai; pilietybė lemia asmens teisinį statusą, pilietybės turėjimas – tai prielaida turėti visas teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje ir įstatymuose, taip pat vykdyti nustatytas pareigas; pagal Konstituciją kai kurias teises turi tik piliečiai: teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus (33 straipsnio 1 dalis); teisę pateikti sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją (147 straipsnio 1 dalis); teisę rinkti ir būti renkamam į Seimą (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis); teisę rinkti ir būti renkamam Respublikos Prezidentu (34 straipsnio 1 dalis, 56 straipsnis, 78 straipsnio 1 ir 2 dalys); teisę būti teisėjais (112 straipsnio 1 dalis); teisę stoti į valstybinę tarnybą (33 straipsnio 1 dalis); teisę reikalauti paskelbti referendumą (9 straipsnio 3 dalis); įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (68 straipsnio 2 dalis); Konstitucija ir įstatymai nustato ir kai kurias kitas teises ir laisves, kurias turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai; pagal Konstituciją kai kurias pareigas taip pat turi tik Lietuvos Respublikos piliečiai: pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalis), pareigą atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalis).

3.4. Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos ir principai, susiję su valstybės saugumu, suvereniteto ir konstitucinės santvarkos saugojimu, valstybės užsienio ir gynybos politika, inter alia: Konstituciją priėmė ir paskelbė lietuvių tauta, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę (Konstitucijos preambulė); Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis); Lietuvos valstybę kuria Tauta; suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis); niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (3 straipsnio 1 dalis); Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (135 straipsnio 1 dalis); Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei (136 straipsnis); Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių (137 straipsnis); svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas (140 straipsnio 1 dalis); Seimas įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus (142 straipsnio 1 dalis); ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį visoje Valstybėje ar jos dalyje, skelbia mobilizaciją ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją (142 straipsnio 2 dalis); valstybė globoja ir aprūpina karius, kurie eidami karo tarnybą nustoja sveikatos, taip pat karo tarnybą einant žuvusių ar mirusių karių šeimas (146 straipsnio 1 dalis); valstybė aprūpina ir piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų piliečių, kurie gindami Valstybę žuvo ar mirė (146 straipsnio 2 dalis), – suponuoja išvadą, kad valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė valstybės valdžios ir visų piliečių priedermė. Šios pareigos vykdymo užtikrinimas yra valstybės saugumo garantija. Kad piliečiai, turintys konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, galėtų šią pareigą tinkamai įvykdyti, jie turi būti tam gerai parengti. Tokį parengimą užtikrina inter alia karo tarnyba.

Taigi Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nėra savitikslė – ji yra tiesiogiai susijusi su pareiga ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, įtvirtinta Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje, taip pat tam tikru aspektu – ir su Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta piliečių teise priešintis bet kam, kas kėsinasi į valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

  1. Pažymėtina, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta visos galimos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba. Nustatyti krašto apsaugos sistemos organizavimą Konstitucijoje pavesta įstatymų leidėjui. Taigi Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų leidėjo prerogatyva paisant Konstitucijos normų ir principų nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, reguliavimą.

4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė privalomosios karo tarnybos samprata, įtvirtinta Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje, negali būti tapatinama su Konstitucijos 141 straipsnyje vartojama tikrosios karo tarnybos sąvoka. Tikrosios karo tarnybos organizavimo pagrindai gali būti labai įvairūs. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tikroji karo tarnyba gali būti organizuota tiek profesinės, tiek savanoriškosios ar privalomosios karo tarnybos (arba kelių minėtų tarnybos rūšių) pagrindu. Nustatyti tikrosios karo tarnybos organizavimo teisinį reguliavimą yra įstatymų leidėjo diskrecija. Tačiau kad ir kaip būtų organizuota tikroji karo tarnyba, įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų paneigta tokios tarnybos konstitucinė paskirtis – pasirengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir jos gynimo užtikrinimas.

4.2. Įstatymais reglamentuodamas krašto apsaugos sistemos organizavimo, inter alia karo tarnybos, santykius įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją. Antai jis įstatymu gali nustatyti karo tarnybos rūšis, privalomosios karo tarnybos formas, amžiaus, sveikatos ir kitus reikalavimus karo tarnybos subjektams, karo tarnybos atlikimo tvarką, atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos (amžius, sveikatos būklė ir kt.).

4.3. Tačiau ir įgyvendindamas minėtą diskreciją įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų. Toks reikalavimas įstatymų leidėjui kyla inter alia iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 5 straipsnyje yra inter alia įtvirtintas valdžių padalijimo principas; konstitucinis valdžių padalijimo principas – pagrindinis demokratinės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas; Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje atsispindi ne tik konstitucinis valdžių padalijimo principas, bet ir Konstitucijos viršenybės bei konstitucinis teisinės valstybės principas; jeigu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad konstituciškai nepagrįstai išplečiamos ne tik Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos valstybės valdžios institucijos, bet ir kurios nors kitos valdžios institucijos galios, konstatuotina, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valdžios galias riboja Konstitucija.

Aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai.

Pabrėžtina, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties priimtų įstatymų. Tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2002 m. sausio 14 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai).

4.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams; jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

4.5. Kaip minėta, įstatymų leidėjas, vykdydamas įstatymų leidybos funkciją, yra saistomas Konstitucijos. Jei įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas nebūtų grindžiamas Konstitucijos nuostatomis ir principais, tokiu teisiniu reguliavimu būtų pažeidžiama ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostata bei konstitucinis teisinės valstybės principas. Pažymėtina, kad šie iš Konstitucijos kylantys reikalavimai taikytini ir Vyriausybei, kai ji įgyvendina konstitucinius įgaliojimus priimti poįstatyminius teisės aktus.

  1. Aiškinant paminėtas Konstitucijos nuostatas ir principus nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įgyvendindamas Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą diskreciją reglamentuoti krašto apsaugos sistemos organizavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų bei principų – įstatymuose turi būti nustatytas toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos (įskaitant privalomąją karo tarnybą), organizavimo reguliavimas, kuris užtikrintų vienų iš pagrindinių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos – apsaugą ir tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad vienos valstybės funkcijos yra vykdomos pirmiausia ar daugiausia per civilines valstybės (ir savivaldybių) institucijas, o kitos – per karines ir (arba) sukarintas valstybės institucijas. Konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; Konstitucijoje netoleruojamos tokios situacijos, kai kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai Lietuvos valstybės interesams ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką. Minėtame nutarime konstatuota ir tai, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai keliami ypatingi reikalavimai; valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką.

Minėta, kad valstybės nepriklausomybė, teritorijos vientisumas, konstitucinė santvarka yra vienos svarbiausių konstitucinių vertybių, kurių apsauga yra prioritetinė visų piliečių ir valstybės valdžios priedermė. Todėl valstybės apsaugos funkcijais, kuri apima konstitucinių vertybių, kaip prioritetinių, apsaugą, vykdyti yra reikalinga atskira institucinė sistema, sudaryta iš karinių ir sukarintų valstybės institucijų. Tarnyba šioje sistemoje yra viena iš konstitucinio valstybės tarnybos, kaip tarnybos Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, instituto rūšių, apimanti ir karo tarnybą, kuri tiesiogiai užtikrina valstybės apsaugos funkcijos vykdymą. Todėl tarnybai sukarintose ir karinėse institucijose yra taikomi valstybės tarnybai keliami pagrindiniai konstituciniai reikalavimai, inter alia lojalumo valstybei reikalavimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nors konstitucinė valstybės tarnybos samprata aprėpia karo tarnybą, tačiau, atsižvelgiant į karo tarnybos vykdomos valstybės apsaugos, kuri, kaip minėta, apima prioritetinių konstitucinių vertybių apsaugą, funkcijos konstitucinę svarbą, ji yra atribota nuo civilinės tarnybos sistemos.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją karinė, sukarinta ir saugumo tarnybos yra atribotos nuo civilinės tarnybos; Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų samprata; tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla, taip pat nustatyti tokį civilinėse ir karinėse bei sukarintose valstybės institucijose dirbančių asmenų teisinį statusą, kuris turėtų tam tikrus ypatumus (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 140 straipsnį svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas ir kuriai vadovauja Respublikos Prezidentas (1 dalis); vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas (2 dalis); už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas (3 dalis); krašto apsaugos ministru negali būti neišėjęs į atsargą karys (3 dalis). Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 141 straipsnį asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais, jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje.

  1. Paminėtos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos ir principai, susiję su valstybės saugumu, suvereniteto ir konstitucinės santvarkos saugojimu, valstybės užsienio ir gynybos politika, krašto apsaugos sistemos organizavimu, taip pat paminėti oficialiosios konstitucinės doktrinos teiginiai, susiję su valstybės tarnybos konstitucinės sampratos aiškinimu, suponuoja konstitucinę karo tarnybos sampratą, apimančią šiuos svarbiausius aspektus: karo tarnyba yra skirta gynybinėms valstybės funkcijoms vykdyti, todėl ji yra viena iš valstybės tarnybos rūšių, tačiau atribota nuo civilinės tarnybos; karo tarnyba laiduoja vienų svarbiausių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos – apsaugą ir valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo; karo tarnybos subjektai turi specifinį teisinį statusą, jiems yra keliami specialūs reikalavimai ir nustatyti draudimai, inter alia Konstitucijos 141 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis draudimas būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais, užimti renkamas ar skiriamas pareigas civilinėje valstybinėje tarnyboje; karo tarnybos, kuri yra vienas iš krašto apsaugos sistemos pagrindų, teisinis reguliavimas yra konstitucinė įstatymų leidėjo prerogatyva, įtvirtinta Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje.
  2. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139, 141, 142 straipsnių nuostatų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, pajėgią vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia priedermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Tačiau įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su krašto apsaugos, inter alia kariuomenės, organizavimu, turi gana plačią diskreciją. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, gali pasirinkti įvairius kariuomenės modelius ir karo tarnybos formas. Konstitucija nedraudžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos kariuomenė, kurios paskirtis – saugoti ir ginti valstybę bei jos piliečius nuo ginkluoto užpuolimo, būtų organizuota profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu. Konstitucijos 139 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad kariuomenė turi būti organizuota tik privalomosios karo tarnybos pagrindu ir kad kiekvieno piliečio pareiga yra atlikti tokią privalomąją karo tarnybą, kuri įstatymuose įvardyta kaip privalomoji pradinė karo tarnyba.

7.1. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs tokį kariuomenės organizavimo modelį, pagal kurį kariuomenė yra organizuojama profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, turi paisyti Konstitucijos nuostatų, inter alia Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Šiame kontekste pabrėžtina, kad profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės suformavimas nepaneigia piliečių konstitucinės priedermės ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kartu įstatymų leidėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius tinkamai parengti vykdyti šią konstitucinę priedermę.

Konstitucinio Teismo aktuose buvo ne kartą konstatuota, kad:

– Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra tekstine forma, turi tam tikrą kalbinę išraišką, tačiau kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, taip ir Konstitucijos negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos (2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai);

– Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

7.2. Interpretuojant šias doktrinines nuostatas nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta formuluotė „Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo <...> tarnybą“ negali būti aiškinama taip, kaip ordinarinėje teisėje yra interpretuojama privalomosios karo tarnybos samprata. Aiškinant šią Konstitucijoje įtvirtintą formuluotę reikia paisyti konstitucinės karo tarnybos instituto prasmės ir paskirties. Kaip minėta, karo tarnybos, inter alia privalomosios karo tarnybos, konstitucinė paskirtis – užtikrinti pasirengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ir jos gynimą. Privalomoji karo tarnyba yra būtina tam, kad piliečiai būtų parengti ginti valstybę, tačiau tai nereiškia, kad pasirengimas gali būti vykdomas tik vienu būdu – atliekant privalomąją pradinę karo tarnybą ir kad kiekvienas pilietis turi pareigą atlikti būtent privalomąją pradinę karo tarnybą. Konstitucinė piliečių pareiga atlikti karo tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis, kurių įvairovę suponuoja inter alia valstybės gynybos priemonių įvairovė. Todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su karo tarnyba, turi paisyti konstitucinės tos tarnybos paskirties ir nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų karo tarnybos konstitucinių tikslų įgyvendinimą, t. y. tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, reguliuodamas karo tarnybos santykius, įstatymų leidėjas gali inter alia nustatyti atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygas, susijusias su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali atlikti tokios tarnybos, t. y. amžius, sveikatos būklė ir kt.

  1. Konstitucijoje, inter alia jos 142 straipsnyje, yra įtvirtintas mobilizacijos institutas. Mobilizacijos samprata visuotinai interpretuojama kaip reiškianti valstybės valdymo, ūkio sistemos, ginkluotųjų pajėgų parengimą karo padėčiai, inter alia šaukiant valstybės piliečius į ginkluotąsias pajėgas, kai kyla valstybės ginkluoto užpuolimo grėsmė arba prasideda karas. Pagal Konstituciją, inter alia jos 139, 142 straipsnius, mobilizacijos paskirtis yra organizuoti valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Viena iš mobilizacijos užtikrinimo priemonių yra piliečių šaukimas atlikti privalomąją karo tarnybą. Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įstatymais reglamentuoti privalomosios karo tarnybos mobilizacijos atveju atlikimo tvarką, kuri užtikrintų valstybės gynimą nuo ginkluotos agresijos. Be to, įstatymų leidėjas privalo nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius iš anksto tinkamai parengti tam, kad paskelbus mobilizaciją jie galėtų tinkamai vykdyti savo konstitucinę pareigą ginti valstybę. Taigi valstybėje turi būti ne tik reguliarioji kariuomenė, bet ir reikiamas skaičius ginti valstybę tinkamai parengtų piliečių.
  2. Reglamentuodamas privalomosios karo tarnybos institutą įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne tik į Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalies, kurioje inter alia įtvirtinti tam tikri privalomosios karo tarnybos reguliavimo konstituciniai pagrindai, nuostatas, bet ir į kitas Konstitucijos nuostatas, konstitucines vertybes ir konstitucinius principus, inter alia į konstitucinius Lietuvos valstybės, jos nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos gynimo, krašto apsaugos principus. Minėtų konstitucinių vertybių apsauga yra užtikrinama inter alia nustatant karo tarnybos ir piliečių parengimo ginti valstybę sistemą, kuri apima ir privalomosios karo tarnybos institutą. Taigi įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinius santykius, privalo paisyti konstitucinių nuostatų ir principų, įpareigojančių užtikrinti tinkamą krašto apsaugą. Todėl toks teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui. Įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir kt.

Konstitucijai neprieštarautų tik toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinis reguliavimas, kuris būtų nustatytas atsižvelgiant į galimas grėsmes valstybės saugumui ir užtikrintų valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

  1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginklu ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Pasirengimas ginti valstybę negali būti suprantamas tik kaip tarnyba kariniam parengimui įgyti. Šalies gynybos poreikiai ir priemonės gali būti labai įvairūs, apimantys ne tik kariuomenės ir ginkluotės didinimą siekiant sustiprinti valstybės karinę galią, bet ir su ginkluota gynyba tiesiogiai nesusijusias informacines-technologines, gamybines ir kitas panašaus pobūdžio priemones, tam tikru aspektu lemiančias valstybės karinės galios stiprinimą. Ta įvairovė lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę.
  2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota, kad:

– Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka grindžiama žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių, kaip didžiausios vertybės, prioritetu;

– piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis; piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai; pilietybė lemia asmens teisinį statusą, asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, kurį išreiškia pilietybė, suponuoja valstybės pareigą ginti savo pilietį tiek šalyje, tiek už jos ribų;

– Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių teisė yra susijusi su Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jų teise ir pareiga ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, o kartu – ir su konstitucine Lietuvos Respublikos piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (139 straipsnio 2 dalis).

11.1. Šie doktrininiai teiginiai, susiję su konstitucinių asmens teisių ir laisvių, piliečių ir valstybės ryšio, piliečių teisių ir pareigų sampratomis, interpretuojami šios konstitucinės justicijos bylos kontekste, suponuoja išvadą, kad piliečiams, vykdantiems jų konstitucines pareigas, inter alia pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinkamai pasirengti vykdyti šią pareigą. Priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei, bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios priedermės ginti savo valstybę ir taip būtų paneigta Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga.

11.2. Vadinasi, įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, valstybės gynimo nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kuris tam tikrais atvejais būtų įgyvendinamas ir Konstitucijoje numatytu mobilizacijos būdu, organizavimo teisinį reguliavimą turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į konstitucines piliečių teises, į piliečio teisę vykdyti pareigą ginti valstybę (inter alia privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju) tinkamai pasirengus.

11.3. Taigi nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjui pertvarkant krašto apsaugos sistem,ą inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindus, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų, jam kyla pareiga įtvirtinti tokį karo tarnybos sistemos teisinį reguliavimą, kuriame būtų nustatytos kitos nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.), užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).

IV

Dėl Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ penktosios, šeštosios, aštuntosios pastraipų nuostatų atitikties Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Pareiškėjas prašo ištirti Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostatos „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostatos ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas minėtų Rezoliucijos nuostatų konstitucingumą ginčija tuo aspektu, kad pagal tas nuostatas yra numatoma sustabdyti privalomąją pradinę karo tarnybą ir iš tikrųjų šios tarnybos atlikimas jau stabdomas. Tačiau, pareiškėjo manymu, veiksmingų privalomosios pradinės karo tarnybos alternatyvų, kurios sudarytų sąlygas Tautai ir piliečiams įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje numatytas teises ir pareigas, susijusias su Tėvynės gynimu, įstatymų leidėjas nenumatė.

  1. Ginčijamose Rezoliucijos nuostatose įtvirtinti šie teiginiai:

– tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės (penktoji pastraipa);

– numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius (šeštoji pastraipa);

– siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti kitų metų principinę kariuomenės struktūrą, įskaitant ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius (aštuntoji pastraipa).

  1. Pagal Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 182 straipsnio 1 dalį rezoliucija yra Seimo nenorminis aktas, priimamas, kai siekiama patvirtinti raštu Seimo nuomonę kokiu nors valstybei svarbiu klausimu.
  2. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje Rezoliucijoje yra išdėstyta tam tikra Seimo pozicija kariuomenės organizavimo klausimu ir pateikiami pasiūlymai Vyriausybei dėl atitinkamo teisinio reguliavimo projektų sukūrimo. Taigi ši Seimo Rezoliucija nėra norminis teisės aktas, tiesiogiai sukeliantis teisinius padarinius. Tai yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalį įgalioto įstatymais reguliuoti krašto apsaugos organizavimą, priimtas teisės aktas, kuriame numatytos tam tikros karo tarnybos organizavimo politikos kryptys ir sudaromos prielaidos nustatyti tam tikrą teisinį reguliavimą. Pažymėtina ir tai, kad šio akto konstitucingumas yra viena iš jo pagrindu parengto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų.

Todėl ginčijamų Rezoliucijos nuostatų, kuriose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas vertintinas jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.

  1. Minėta, kad pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui. Įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir kt. Konstitucijai neprieštarautų tik toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinis reguliavimas, kuris būtų nustatytas atsižvelgiant į galimas grėsmes valstybės saugumui ir užtikrintų tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

Taigi įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, inter alia Rezoliuciją, kuriais numatoma pertvarkyti krašto apsaugos sistemą pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, turi įvertinti valstybės padėtį geopolitinės realybės požiūriu ir valstybės gynybos galimybes.

  1. Minėta, kad Lietuvos Respublika yra NATO – kolektyvinės gynybos organizacijos – narė. Kolektyvinės savigynos principas, kurį galima laikyti visos Šiaurės Atlanto Sutarties, taip pat ir NATO veiklos pagrindu, įtvirtintas Sutarties 5 straipsnyje, pagal kurį Sutarties šalys susitaria, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu. Tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje, įsipareigoja nedelsdama suteikti pagalbą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis šalimis, imdamasi tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, Šiaurės Atlanto regiono saugumui atkurti ir palaikyti.

Lietuvos Respublikai taikomos minėtos Šiaurės Atlanto Sutarties straipsnio garantijos užtikrina kitų 27 NATO narių pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju. Ratifikavusi Šiaurės Atlanto Sutartį Lietuvos Respublika ne tik gavo papildomas kolektyvines saugumo garantijas, bet ir prisiėmė įsipareigojimus kartu su kitomis šios Sutarties šalimis teikti pagalbą užpultoms šalims.

  1. Taigi Lietuvos Respublika, siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę santvarką, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių. Tai gali būti savanorių karo tarnybos ir privalomosios karo tarnybos arba profesinės karo tarnybos (arba kelių minėtų tarnybos rūšių) pagrindu sudaryta kariuomenė, pajėgi vykdyti valstybės gynybos funkcijas. Pagal Konstituciją, inter alia jos 139 straipsnio 2 dalį, konkretų kariuomenės modelį turi nustatyti įstatymų leidėjas.

Paminėtina ir tai, kad prievolė Lietuvos Respublikai organizuoti krašto apsaugos sistemą taip, kad būtų reguliarių, gerai parengtų karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių, kyla ir iš Lietuvos prisiimtų tarptautinių, inter alia Lietuvos Respublikos ratifikuotoje Šiaurės Atlanto Sutartyje numatytų, įsipareigojimų dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijose, taikos palaikymo misijose ir pan. Tarptautiniuose dokumentuose, inter alia Šiaurės Atlanto Sutartyje, nėra reikalavimo valstybėms pasirinkti konkretų kariuomenės modelį.

  1. Kaip minėta, įstatymais reguliuojant karo tarnybos organizavimą turi būti užtikrintas Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje numatytas karo prievolės (privalomosios karo tarnybos) institutas, kurio formos Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nėra apibrėžtos. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčijamoje Rezoliucijoje expressis verbis nėra numatytas privalomosios karo tarnybos instituto panaikinimas. Ginčijamoje Rezoliucijos šeštosios pastraipos nuostatoje įstatymų leidėjas išreiškė poziciją dėl kariuomenės pertvarkos, susijusios inter alia su privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikio reguliariu persvarstymu (kiekvienais metais įstatymu tvirtinant tokios tarnybos karių ribinį skaičių), siedamas tai ir su finansinėmis valstybės galimybėmis.
  2. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos nuostatų, įtvirtintų inter alia Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje, 142 straipsnyje, taip pat išplaukia, kad įstatymų nustatyta tvarka paskelbus mobilizaciją, inter alia užsienio ginkluoto užpuolimo atveju, piliečiams kyla konstitucinė pareiga atlikti privalomąją karo tarnybą. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įstatymais reglamentuoti privalomosios karo tarnybos mobilizacijos atveju atlikimo tvarką, kuri užtikrintų valstybės gynimą nuo ginkluotos agresijos. Atsižvelgiant į tai taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos piliečius tinkamai parengti mobilizacijai.
  3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip jau minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, piliečiams, atliekantiems savo konstitucines pareigas, inter alia pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinkamai pasirengti ją vykdyti. Priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių atlikti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei, bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios priedermės ginti savo valstybę. Taigi įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, valstybės gynimo nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kuris tam tikrais atvejais būtų įgyvendinamas ir Konstitucijoje numatytu mobilizacijos būdu, organizavimo teisinį reguliavimą turi būti įgyvendinama atsižvelgiant į konstitucines piliečių teises, inter alia teisę pareigą ginti valstybę (inter alia privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju) atlikti tinkamai pasirengus.
  4. Todėl, kaip minėta, įstatymų leidėjui net ir nusprendus sustabdyti (atidėti) šaukimą į privalomąją pradinę karo tarnybą, iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų, jam kyla pareiga įtvirtinti tokį karo tarnybos sistemos teisinį reguliavimą, kurį taikant būtų nustatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.), užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).
  5. Rezoliucijoje nėra numatyta konkrečių piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių. Tačiau Rezoliucijoje nėra paneigiama piliečių pareiga ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat nepaneigiama įstatymų leidėjo priedermė nustatyti teisinį reguliavimą, užtikrinantį piliečių parengimą ginti valstybę.

Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Rezoliucijos, kaip ne norminio, o programinio dokumento, atspindinčio įstatymų leidėjo valią dėl tam tikrų politikos krypčių, specifiškumą, parengimo ginti valstybę priemonių sistemos teisinis reguliavimas nėra Rezoliucijos objektas. Minėti teisinio reguliavimo klausimai turi būti sprendžiami įstatymų leidėjo priimamuose norminiuose teisės aktuose.

  1. Kita vertus, kaip minėta, Rezoliucija yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalį įgalioto įstatymais reguliuoti krašto apsaugos organizavimą, priimtas teisės aktas, kuriame numatytos tam tikros karo tarnybos organizavimo politikos kryptys ir sudaromos prielaidos atitinkamiems teisėkūros procesams. Todėl Rezoliucijos turinio atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams yra viena iš svarbių Rezoliucijos pagrindu sukurto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų.
  2. Šiame kontekste pažymėtina, jog ginčijamos Rezoliucijos septintoje pastraipoje yra pabrėžta, „kad pilietinis ir tautinis ugdymas, savanorių karo tarnybos ir Lietuvos šaulių sąjungos veiklos stiprinimas yra būtinas šalies gynybinei galiai didinti“.

Taigi įstatymų leidėjas, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamomis nuostatomis išreiškęs poziciją dėl karo tarnybos pertvarkos pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, kartu pabrėžė pilietinio ugdymo, būtino šalies gynybinei galiai stiprinti, svarbą. Tokia įstatymų leidėjo pozicija sudaro prielaidas spręsti, kad jis siekia karo tarnybos reformą vykdyti kompleksiškai spręsdamas klausimus, susijusius su kariuomenės organizavimu kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba tarnybos rūšių pagrindu ir piliečių kariniu parengimu kitokiomis nei privalomoji pradinė karo tarnyba priemonėmis.

  1. Taigi tai, kad ginčijamoje Rezoliucijoje nėra numatyta konkrečių kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių, nėra pagrindas konstatuoti, kad Rezoliucijoje įtvirtintos ginčijamos nuostatos, pagal kurias numatoma pertvarkyti karo tarnybą, kariuomenę organizuojant profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, prieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 2 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms piliečių teises ir pareigas, susijusias su valstybės gynimu, taip pat ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą diskreciją reglamentuoti krašto apsaugos sistemą ir ginčijamoje Rezoliucijoje nustatydamas karo tarnybos organizavimo gaires, nenukrypo nuo iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo , šias Konstitucijos nuostatas aiškinant kartu su 139 straipsnio 1, 2 dalimis, kylančios konstitucinės pareigos numatyti valstybės gynybos teisinių priemonių sistemą atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su galimomis grėsmėmis valstybės saugumui.
  2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Rezoliucijos penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

V

Dėl Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostatos atitikties Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Pareiškėjas prašo ištirti Koncepcijos 18 punkto nuostatos „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Pareiškėjas minėtos Koncepcijos nuostatos konstitucingumą ginčija tuo aspektu, kad Vyriausybei numačius galimybę Lietuvos Respublikos piliečiams neatlikti privalomosios pradinės karo tarnybos, jie gali būti neparengti vykdyti konstitucinę pareigą ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.
  3. Minėta, kad Koncepcijoje, kurios 18 punkto nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra aptarta siūlomo parengti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo reguliavimo dalyko ir tikslų bendroji charakteristika; nurodyti teisės aktai, šiuo metu reguliuojantys karo prievolę; pateikta siūlomų naikinti arba pakeisti teisės normų nepakankamo efektyvumo analizė, užsienio valstybių teisėkūros apžvalga, tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės normų ir principų analizė; aptartos pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo nuostatos, numatomo teisinio reguliavimo padariniai, finansinis ir ekonominis pagrindimas, numatoma įstatymo struktūra, numatomi pakeisti ar panaikinti teisės aktai.
  4. Koncepcija buvo parengta įgyvendinant Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliuciją „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ ir Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ patvirtintų Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių 880 punktą, kuriame numatyta priemonė – parengti Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą atsižvelgiant į kintančius karo prievolės administravimo sistemos poreikius ir verbavimo bei skatinimo sistemos sukūrimą.
  5. Koncepcija yra nenorminis teisės aktas, kuriame numatytos tik tam tikros teisėkūros, susijusios su karo prievolės reguliavimu, gairės. Koncepcijoje yra apibrėžta, kokios konkrečios nuostatos turėtų būti įtvirtintos naujos redakcijos Karo prievolės įstatyme, kokie teisės aktų pakeitimai ir papildymai yra būtini siekiant įgyvendinti naujos redakcijos Karo prievolės įstatymą, nurodyta, kokia institucija (Krašto apsaugos ministerija) būtų atsakinga už Koncepcijoje nurodytų teisės aktų projektų rengimą (Koncepcijos 42 punktas). Taigi šiuo aktu yra įtvirtintas tam tikrų teisinio reguliavimo, susijusio su karo tarnybos organizavimu, pakeitimų ir įpareigojimų teisėkūros subjektams nustatymo pagrindas. Taigi Koncepcijos atitiktis Konstitucijai yra svarbi teisės aktų, kurie turėtų būti rengiami ir priimami įgyvendinant šią Koncepciją, konstitucingumo požiūriu.

Todėl ginčijamos Koncepcijos nuostatos, kurioje nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas vertintinas jos turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.

  1. Koncepcijoje siūlomi karo prievolės sistemos organizavimą reguliuojančių įstatymų pakeitimai yra susiję ir su šioje byloje ginčijamos Seimo Rezoliucijos nuostatomis (Koncepcijos 3.1 punktas), inter alia nuostatomis, pagal kurias numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius (Rezoliucijos šeštoji pastraipa); siūloma Vyriausybei parengti reikiamus įstatymų pakeitimo projektus (Rezoliucijos aštuntoji pastraipa).

Taigi ginčijama Koncepcija buvo parengta įgyvendinant įstatymų leidėjo pasiūlymus, susijusius inter alia su karo tarnybos sistemos pertvarka.

  1. Pareiškėjo ginčijamoje Koncepcijos 18 punkto nuostatoje numatyta įstatyme nustatyti papildomą naują privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindą, numatantį, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0.
  2. Taigi ginčijamoje Koncepcijos nuostatoje yra pateiktas siūlymas įstatyme numatyti galimybę atidėti privalomąją pradinę karo ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą visiems šauktiniams, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Toks Koncepcijoje pateiktas pasiūlymas savo turiniu atitinka šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Seimo Rezoliucijos nuostatas dėl privalomosios karo tarnybos išsaugojimo tik mobilizacijos atveju ir privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikio persvarstymo kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius. Taigi ginčijamoje Koncepcijos nuostatoje buvo pasiūlytas teisėkūros modelis, iš esmės atkartojantis Seimo Rezoliucijoje išdėstytą įstatymų leidėjo poziciją.
  3. Pažymėtina, kad, kaip minėta, Koncepcija buvo parengta įgyvendinant įstatymų leidėjo, turinčio diskreciją nustatyti krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos organizavimo, teisinį reguliavimą, priimtoje Rezoliucijoje išdėstytus pasiūlymus Vyriausybei parengti reikiamus įstatymų projektus. Be to, Koncepcijoje nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, tai yra nenorminis teisės aktas, kuriame numatytos tik tam tikros teisėkūros, susijusios su karo prievolės reguliavimu, gairės. Taigi Vyriausybė, patvirtindama Koncepciją, kurios nuostata yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė konstitucinių valdžios galių ribojimo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės principų.
  4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Rezoliucijos, kurią įgyvendinant buvo parengta Koncepcija, ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  5. Taigi nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ginčijama Koncepcijos nuostata paneigia iš Konstitucijos, inter alia jos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 1, 2 dalių, kylančią piliečių pareigą ginti valstybę, pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą.
  6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

VI

Dėl Principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitikties Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Pareiškėjas prašo ištirti Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, pagal kuriuos nustatytas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius atitinkamai 2013 ir 2014 metais yra 0, atitiktį Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamas minėtų įstatymų nuostatas 2013 ir 2014 metais pradinės karo prievolės nebus, todėl piliečiai nebus parengti įgyvendinti Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalyje ir 139 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių ir pareigų, susijusių su Tėvynės gynimu.

  1. Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad 2013 metais ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Ginčijamame Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad 2014 metais ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0.
  2. Kaip minėta, pagal Rezoliuciją ir Koncepciją numatoma privalomąją karo tarnybą išsaugoti mobilizacijos atveju, privalomosios pradinės karo tarnybos atlikimo poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, atidėti privalomąją pradinę karo ir alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą visiems šauktiniams, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojančiame įstatyme nustatyta, kad ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0. Kaip minėta, pagal ginčijamas Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo nuostatas ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius atitinkamai 2013 ir 2014 metais yra 0. Taigi šiuose įstatymuose yra numatytas šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą atidėjimas 2013 ir 2014 metais, tačiau privalomosios pradinės karo tarnybos institutas nėra panaikinamas.
  3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta:

– pagal Konstituciją krašto apsaugos teisinis reguliavimas turi būti nustatomas atsižvelgiant į geopolitinę situaciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką valstybės saugumui. Įstatymų leidėjas privalo įvertinti galimas grėsmes valstybės saugumui, ilgalaikius politinius procesus, valstybės dalyvavimą valstybių tarpusavio pagalbos organizacijose, valstybės tarptautinius įsipareigojimus saugumo užtikrinimo, taikos palaikymo misijose ir pan.;

– Konstitucijai neprieštarautų tik toks krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, teisinis reguliavimas, kuris būtų nustatytas atsižvelgiant į galimas grėsmes valstybės saugumui ir užtikrintų tinkamą valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia tinkamą piliečių parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;

– Lietuvos Respublika, tiek siekdama apsaugoti Konstitucijoje expressis verbis įtvirtintas vertybes – valstybės nepriklausomybę, teritorijos neliečiamybę, konstitucinę santvarką, tiek vykdydama iš tarptautinių sutarčių kylančius konstituciškai pagrįstus įsipareigojimus, privalo krašto apsaugos sistemą, inter alia karo tarnybą, organizuoti taip, kad valstybė turėtų gerai parengtų, reguliarių, pasirengusių operatyviai reaguoti į grėsmes valstybės saugumui ir galinčių dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijose, taikos palaikymo misijose ir pan. karo tarnybos pagrindu sudarytų junginių;

– aiškinant Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą formuluotę „Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo <...> tarnybą“ reikia paisyti konstitucinės karo tarnybos instituto prasmės ir paskirties; Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje yra numatyta pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatytos karo tarnybos rūšys, privalomosios karo tarnybos formos, reikalavimai karo tarnybos subjektams; Konstitucijoje taip pat expressis verbis nėra įtvirtinta pareiga atlikti pradinę privalomąją karo tarnybą;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su krašto apsaugos, inter alia kariuomenės, organizavimu, turi gana plačią diskreciją; paisydamas Konstitucijos normų ir principų, jis gali pasirinkti įvairius kariuomenės modelius ir karo tarnybos formas;

– privalomoji karo tarnyba yra būtina tam, kad piliečiai būtų parengti ginti valstybę, tačiau tai nereiškia, kad parengimas gali būti vykdomas tik vienu būdu – atliekant pradinę privalomąją karo tarnybą ir kad kiekvienas pilietis turi pareigą atlikti būtent privalomąją pradinę karo tarnybą; konstitucinė piliečių pareiga atlikti karo tarnybą ir pasirengti ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo gali būti įgyvendinama įvairiomis formomis, kurių įvairovę suponuoja inter alia valstybės gynybos priemonių įvairovė;

– Konstitucija nedraudžia nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kurį taikantLietuvos kariuomenė, kurios paskirtis – saugoti ir ginti valstybę bei jos piliečius nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, būtų organizuota vien profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu; Konstitucijos 139 straipsnis negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad kariuomenė turi būti organizuota tik privalomosios karo tarnybos pagrindu;

– įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktus, kuriuose numatoma pertvarkyti krašto apsaugos sistemą, inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios karo tarnybos atidėjimo pagrindus, privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės sistemoje būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę priemonės.

  1. Ginčijamos įstatymų nuostatos nepaneigia konstitucinio privalomosios karo tarnybos instituto – jis išlieka mobilizacijos atveju, taip pat nepaneigia ir piliečių konstitucinės pareigos ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Be to, ginčijamomis įstatymų nuostatomis, pagal kurias į Lietuvos kariuomenę 2013 ir 2014 metams nenumatoma šaukti privalomosios pradinės karo tarnybos karių, iš esmės nepaneigiamas ir privalomosios pradinės karo tarnybos institutas.
  2. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamų įstatymų tikslas yra nustatyti principinę kariuomenės struktūrą tik atitinkamam laikotarpiui – 2013 ir 2014 metams. Šiais įstatymais nėra reguliuojami santykiai, susiję su piliečių parengimu privalomajai karo tarnybai inter alia mobilizacijos atveju.
  3. Todėl vien tai, kad ginčijamuose įstatymuose nėra numatyta konkrečių kitokių nei privalomoji pradinė karo tarnyba piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo priemonių, nėra pagrindas teigti, kad ginčijamos įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio 1, 2 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms piliečių teises ir pareigas, susijusias su valstybės gynimu, taip pat ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Planuojamos kariuomenės struktūros 2013 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Planuojamos kariuomenės struktūros 2014 metais įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 3 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 daliai, 139 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

VII

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime inter alia konstatuota:

– iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139 straipsnių nuostatų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublika turėtų reguliarią, gerai organizuotą kariuomenę, kuri būtų pajėgi vykdyti konstitucines funkcijas, inter alia priedermę ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo;

– įstatymų leidėjas, įstatyme įtvirtinęs tokį kariuomenės organizavimo modelį, pagal kurį kariuomenė yra organizuojama profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu, turi paisyti Konstitucijos nuostatų, inter alia Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga; profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės suformavimas nepaneigia piliečių konstitucinės priedermės ginti Lietuvos valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, kartu įstatymų leidėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos tinkamai parengti pilietį vykdyti šią konstitucinę priedermę;

– piliečių pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo ginklu; šalies gynybos poreikiai ir priemonės gali būti labai įvairūs; ta įvairovė lemia ir piliečių parengimo ginti valstybę konkrečių būdų įvairovę;

– piliečiams, vykdantiems savo konstitucines pareigas, inter alia pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, turi būti sudarytos prielaidos tinkamai pasirengti vykdyti šią pareigą; priešingu atveju, t. y. tinkamai neparengus piliečių vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, inter alia ne tik kiltų nepamatuotai didelė grėsmė piliečių, pašauktų ginti savo šalį nuo užsienio ginkluoto užpuolimo, bet tam tinkamai neparengtų, sveikatai ir (ar) gyvybei, bet ir apskritai tokie piliečiai negalėtų atlikti iš Konstitucijos jiems kylančios priedermės ginti savo valstybę ir taip būtų paneigta Konstitucijos 139 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga;

– įstatymų leidėjui pertvarkant krašto apsaugos sistemą inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės ir numatant papildomus privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindus, jam iš Konstitucijos, inter alia jos 3, 139 straipsnių, kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės sistemoje būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą (karo prievolininkų), parengimo ginti valstybę priemonės (pvz., privalomi kariniai mokymai, dalyvavimas atitinkamos organizacijos, priskiriamos krašto apsaugos sistemai, veikloje, visuotiniai krašto apsaugos sistemos renginiai ir pan.), užtikrinančios tinkamą piliečių parengimą vykdyti konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo (inter alia mobilizacijos atveju).

  1. Atsižvelgiant į paminėtas doktrinines nuostatas konstatuotina, jog šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamų teisės aktų pripažinimas neprieštaraujančiais Konstitucijai nereiškia, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas krašto apsaugos sistemos, inter alia karo tarnybos, organizavimo pertvarką, inter alia pereinant prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos kariuomenės, neturi konstitucinės pareigos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurį taikant būtų numatytos kitokios nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingos piliečių, turinčių pareigą atlikti privalomąją karo tarnybą, parengimo ginti valstybę konkrečios priemonės. Iš Konstitucijos, inter alia jos 3 straipsnio 2 dalies, 139 straipsnio, įstatymų leidėjui kyla pareiga pertvarkant karo tarnybos sistemą ir kariuomenės struktūrą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų tinkamą kariuomenės organizavimą, nepertraukiamą kariuomenės funkcijų, susijusių su valstybės gynybos užtikrinimu, vykdymą ir piliečių tinkamą parengimą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo inter alia kitokiomis nei privalomoji pradinė karo tarnyba veiksmingomis priemonėmis, įstatymuose numatant konkrečius piliečių parengimo būdus, jų įgyvendinimo tvarką ir pan.
  2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad kadangi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamais įstatymais, inter alia nustatančiais principinę kariuomenės struktūrą 2013 ir 2014 metais, yra atidedamas šaukimas į privalomąją pradinę karo tarnybą 2013 ir 2014 metais, jeigu toks teisinis reguliavimas išliktų ir nebūtų pakeistas, įstatymų leidėjas būtent iki to laiko įstatymuose privalo įtvirtinti kitokius nei privalomoji pradinė karo tarnyba konkrečius piliečių parengimo ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo būdus, jų įgyvendinimo tvarką ir pan.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“ (Žin., 2008, Nr. 47-1753) penktosios pastraipos nuostata „tikslinga pereiti prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuotos Lietuvos kariuomenės“, šeštosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria numatoma išsaugoti privalomąją karo tarnybą tik mobilizacijos atveju, o privalomosios pradinės karo tarnybos poreikį persvarstyti kiekvienais metais Seimo sprendimu tvirtinant ribinius karių skaičius, aštuntosios pastraipos nuostata ta apimtimi, kuria siūloma Vyriausybei teikti Seimui tvirtinti ribinius karių skaičius, nustatomus atsižvelgiant į perėjimo prie profesinės ir savanorių karo tarnybos pagrindu organizuojamos kariuomenės poreikius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 75-2942) patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepcijos 18 punkto nuostata „bus nustatytas papildomas naujas privalomosios pradinės karo tarnybos atidėjimo pagrindas, numatantis, kad privalomoji pradinė karo ir alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba visiems šauktiniams gali būti atidedama, jeigu atitinkamų metų kariuomenės principinę struktūrą reglamentuojantis įstatymas nustato, jog ribinis privalomosios pradinės karo tarnybos karių skaičius yra 0“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3460) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo (Žin., 2008, Nr. 87-3461) 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Pranas Kuconis

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Egidijus Šileikis

                                                                                                        Algirdas Taminskas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis