Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl prekių ženklų įstatymo

Byla Nr. 33/06

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREKIŲ ŽENKLŲ ĮSTATYMO 51 STRAIPSNIO (2000 M. SPALIO 10 D. REDAKCIJA) 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2009 m. kovo 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Jurgiui Razmai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. kovo 4 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 33/06 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-34/2006) ištirti, ar Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

II

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

  1. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtinta, kad prekių ženklo savininkas, gindamas savo pažeistas teises, vietoj nuostolių atlyginimo gali reikalauti iš pažeidėjo kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų. Remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, išdėstytomis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, pareiškėjas mano, kad Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas pažeidžia tokius teisinės valstybės principo elementus kaip teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.
  2. Teisės aktuose nustatytos teisinės priemonės neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia teisės akto siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams pasiekti. Jei šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, Prekių ženklų įstatyme numatytas kompensacijos institutas neatitinka visuotinai pripažintų civilinės teisės principų, kartu pažeidžia konstitucinius asmens lūkesčius dėl teisės adekvatumo bei žalos atlyginimo proporcingumo padarytam pažeidimui.
  3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas pažymi, kad, pasak jo, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo kompensacijos institutas neminimas.

III

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – buvusio Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo patarėjo G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte ir 51 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas kompensacijos už prekių ženklo savininko teisių pažeidimus institutas laikytinas vienu iš galimų pažeistų prekių ženklo savininko teisių gynimo būdų. Šis institutas užtikrina ne tik Konstitucijos 46 straipsnyje, bet ir jos 23 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsaugą.

1.2. Žalos samprata ginant intelektinės nuosavybės teises nėra tapati tradicinei civilinėje teisėje žinomai žalos sampratai. Skirtingai negu civiliniuose santykiuose, santykiuose, kylančiuose iš intelektinių teisių pažeidimo, kompensacinė teisės funkcija įgyvendinama ne tik žalos atlyginimu, bet ir kitais būdais, kurie leidžia veiksmingiau pašalinti nukentėjusiajam atsiradusius neigiamus turtinius padarinius. Atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės santykių specifiką, akivaizdu, kad šiuose santykiuose apsauginė teisės funkcija negali būti redukuojama iki Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytų pažeistų civilinių teisių gynimo būdų bei principų. Be to, visuotinai pripažįstama, kad vien faktinės žalos atlyginimu neįmanoma tinkamai apginti intelektinės nuosavybės teisių, nes tradicinis žalos atlyginimo mechanizmas nepajėgus užtikrinti tinkamo turtinių teisių atkūrimo ir neigiamų patirtų padarinių, kilusių dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, kompensavimo. Taigi kompensacijos institutas skirtas ne tik prekių ženklo savininko patirtų nuostolių atlyginimui užtikrinti – juo buvo siekiama platesnių tikslų.

1.3. Remiantis kai kuriais teisės moksliniais straipsniais ir Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1C priedo „Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba“ nuostatomis teigtina, kad kompensacijos kaip vieno iš prekių ženklo savininko teisių gynimo būdų įtvirtinimu Prekių ženklų įstatyme siekiama palengvinti bei pagreitinti teismo procesą.

1.4. Remiantis Prekių ženklų įstatymo aiškinamuoju raštu teigtina, kad Prekių ženklų įstatyme (2000 m. spalio 10 d. redakcija) buvo įtvirtintas kompensacijos institutas, sudarantis galimybę atlyginti prekių ženklo savininko turtinę ir neturtinę žalą, jų neišskiriant ir nespecifikuojant: kompensacija apima abi minėtas žalos rūšis. Apskaičiuoti neturtinę žalą prekių ženklo savininko teisių pažeidimo atveju yra gana sunku, todėl kompensacijos mechanizmo taikymas laikytinas veiksmingesniu ir paprastesniu būdu užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimą ginant nukentėjusiojo teises.

1.5. Kompensacijos dydis, nustatytas Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje, yra aiškus, proporcingas teisės pažeidimui ir pažeistų teisių atkūrimo atžvilgiu teisingas. Be to, kompensacijos institutas sudaro visas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią „teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisingumo principą, pagal kurį reikalaujama nustatomas sankcijas už teisės pažeidimus diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintos kompensacijos, taikomos už prekių ženklo savininko teisių pažeidimus, dydis gali būti iki 300 procentų atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainos – jis priklauso nuo pažeidėjo kaltės laipsnio. Toks teisinis reguliavimas, nustatantis plačią teismo diskreciją, neprieštaravo konstituciniam teisingumo principui.

1.6. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 2 ir 13 straipsniai aiškiai rodo, kad Prekių ženklų įstatyme buvęs kompensacijos institutas nepažeidė šios direktyvos, kadangi direktyvoje nedraudžiama imtis priemonių, kurios būtų palankesnės teisių turėtojams, be to, kompensaciją taiko teismai, ji nustatoma kaip alternatyva žalos atlyginimui, o pagrindinis kompensacijos dydį nulemiantis veiksnys yra atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina.

  1. Seimo Pirmininko 2008 m. balandžio 7 d. potvarkiu Nr. 165 „Dėl įgaliojimo atstovauti Seimui Konstituciniame Teisme“ buvo pakeistas suinteresuoto asmens – Seimo atstovas: vietoj G. Sagačio atstovauti Seimui buvo įgaliotas Seimo narys J. Razma. Konstituciniam Teismui pateiktame 2009 m. vasario 19 d. rašte J. Razma informavo pritariąs G. Sagačio rašytiniuose paaiškinimuose pateiktiems argumentams.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministrės E. Radušytės, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno, Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro direktoriaus R. Naujoko rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys J. Razma pritarė buvusio suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio rašytiniams paaiškinimams ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Su prekių ženklų apsauga susiję santykiai buvo reguliuojami jau tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Paminėtina, kad Seimas 1925 m. sausio 27 d. buvo priėmęs Prekių ženklams saugoti įstatymą. Šio įstatymo 1 paragrafe buvo nustatyta: „Prekių ženklais laikomi visoki, kaip antai: kleimai, antspaudai, plombos, austos ar siūtos žymės, etikietai, vinietės devizai, cedeliai, viršeliai, originalių atvaizdų piešiniai, įpakavimai ir atskiri žodžiai, – kuriais pirkliai pramonininkai, amatininkai ir visi gamintojai žymi savo prekes, jų įpakavimus ar indus.“ Įstatymo 19 paragrafe buvo nustatyta atsakomybė už neteisėtą prekių ženklo panaudojimą: „Kas sulaužo išimtiną teisę naudotis prekių ženklu, privalo atlyginti nukentėjusiajam nuostolius ir, be to, baudžiamas kriminaliniais įstatymais ir iš sutarčių su kitomis valstybėmis.“
  2. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. birželio 17 d. nutarimu „Dėl Valstybinio patentų biuro laikinųjų nuostatų patvirtinimo ir organizacinių klausimų“ Nr. 233 patvirtino Valstybinio patentų biuro laikinuosius nuostatus, tarp kuriuose nustatytų svarbiausių uždavinių buvo: inter alia vykdyti prekių bei paslaugų ženklų teisinę apsaugą (5.1 punktas), ginti Lietuvos Respublikos interesus, susijusius su inter alia prekių bei paslaugų ženklais, Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse (5.2 punktas).

1992 m. spalio 25 d. referendume priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ – Konstitucijos sudedamosios dalies – 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

  1. Seimas 1993 m. birželio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymą, kuris pagal šio įstatymo 36 straipsnį įsigaliojo 1993 m. spalio 1 d. Įstatymas buvo skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su prekių ir paslaugų ženklų registravimu, jų teisine apsauga bei naudojimu (1 straipsnio 1 dalis). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vienam asmeniui priklausančias prekes nuo kitam asmeniui priklausančių prekių arba vieno asmens teikiamas paslaugas nuo kito asmens teikiamų paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai, laikomas žymeniu, galinčiu būti prekių ženklu. Šio įstatymo 28 straipsnyje „Teisių gynimas“ buvo nustatyta:

„Teismas pagal ženklo savininko ieškinį gali priimti sprendimą nutraukti bet kokius veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti 20 straipsnio pirmojoje–penktojoje dalyse nurodytas teises.Teismas pagal ženklo savininko ieškinį gali priimti sprendimą dėl atlyginimo žalos, padarytos ženklo savininkui veiksmais, pažeidusiais 20 straipsnio dalyse nurodytas teises.Be šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodytų priemonių, teismas gali atstatyti padėtį, kuri buvo iki teisės pažeidimo, ir nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus konfiskuodamas ir prireikus sunaikindamas neteisėtai naudojamus ženklus, priemones bei įrengimus jiems gaminti ir prekes, kai neteisėto ženklinimo svetimu prekės ženklu negalima nuo jų pašalinti.“Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 20 straipsnio 1–5 dalyse buvo įtvirtintos prekių ar paslaugų ženklo savininko teisės, tai, kad be registruoto ženklo savininko sutikimo niekas neturi teisės vartoti savo veikloje žymens (1 dalis), ir apibūdinta, kas laikoma žymens vartojimu (2 dalis); nustatyta registruoto ženklo savininko teisė uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo vartoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus ar panašus į jo ženklą ir gali pažeisti šio ženklo skiriamąjį požymį (3 dalis), ir apibūdinta, kas laikoma šio ženklo skiriamojo požymio pažeidimu (4 dalis); taip pat įtvirtinta plačiai žinomo Lietuvos Respublikoje ženklo savininko teisė, net jo neįregistravus šio įstatymo nustatyta tvarka, uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo vartoti komercinėje veikloje bet kokį žymenį, susijusį su gerai žinomo jo ženklo atgaminimu, imitacija ar vertimu (5 dalis).

Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau jo 20 ir 28 straipsniuose buvęs nustatytas teisinis reguliavimas nepakito iki 2001 m. sausio 1 d.

  1. Seimas 2000 m. spalio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymą, pagal kurio 56 straipsnio 2 dalį buvo pripažintas netekusiu galios iki tol galiojęs Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas (1993 m. spalio 1 d. redakcija) (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Pagal Prekių ženklų įstatymo 56 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalį šis įstatymas, išskyrus jo 55 straipsnį, įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.

Prekių ženklų įstatymo 1 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) pažymėta, kad šis įstatymas nustato „prekių ženklų teisinę apsaugą, registraciją ir naudojimą Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos prekių ženklų registro tvarkymą“.

Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalyje prekių ženklas yra apibrėžtas kaip „bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai“, o pagal šio įstatymo 5 straipsnį ženklai, kuriems taikoma šio įstatymo nustatyta teisinė apsauga, galėjo būti sudaryti iš šių žymenų: 1) žodžių, asmenų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, juridinių asmenų pavadinimų, šūkių; 2) raidžių, skaitmenų; 3) piešinių, emblemų; 4) erdvinių formų (gaminių išorinio vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos); 5) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos; 6) bet kokio šio straipsnio 1–5 punkte nurodytų žymenų derinio.

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo ginčijamoje Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija)  3 dalyje buvo nustatyta:

„Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.“

  1. Prekių ženklų įstatymas (2000 m. spalio 10 d. redakcija) buvo pakeistas ir papildytas:

Seimo 2002 m. spalio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 1, 18, 26, 32, 34, 38, 43, 44, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo priedu įstatymu, kuris įsigaliojo 2002 m. lapkričio 8 d.;

Seimo 2004 m. vasario 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 2, 5, 7, 8, 11, 12, 30, 38, 40, 43, 45, 46, 49, 50 straipsnių ir Įstatymo priedo pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 551 straipsniu įstatymu, pagal kurio 17 straipsnį šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalys, 3 straipsnio 2 ir 3 dalys, 5, 9, 12, 13 straipsniai, 14 straipsnio 4 dalis, 15 ir 16 straipsniai įsigaliojo nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos, o įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalys, 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis, 4, 6–8, 10, 11 straipsniai, 14 straipsnio 1–3 dalys – 2004 m. kovo 13 d.

Šiais pakeitimais ir papildymais Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis, kurios atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas abejoja, pakeista ir (arba) papildyta nebuvo.

  1. Seimas 2006 m. birželio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo dešimtojo skirsnio ir 56 straipsnio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo priedo papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2006 m. birželio 28 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Prekių ženklų įstatymo (2000 m. spalio 10 d. redakcija) dešimtasis skirsnis „Ginčų nagrinėjimas. Teisių gynimas“, kuriame buvo 51 straipsnio 3 dalis, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

Prekių ženklų įstatymo dešimtojo skirsnio „Ginčų nagrinėjimas. Teisių gynimas“ 51 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) „Turtinės žalos atlyginimas“ nustatyta:

„1. Turtinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas ir šis įstatymas.

  1. Nustatydamas dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo faktiškai atsiradusios žalos (nuostolių) dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, negautas pajamas, turėtas išlaidas, kitas svarbias aplinkybes. Pažeidėjo gauta nauda šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Šio įstatymo nustatytas teises pažeidžiančios prekės gali būti perduotos tų teisių turėtojams šių prašymu.
  2. Šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų negautų pajamų dydis nustatomas atsižvelgiant į tai, kokios pajamos būtų gautos teisėtai naudojantis šio įstatymo saugomu prekių ženklu (t. y. į atlyginimą, kuris paprastai mokamas už teisėtą ženklo naudojimą), taip pat į konkrečias aplinkybes, kurios galėjo sudaryti sąlygas pajamoms gauti (teisių turėtojų atlikti darbai, panaudotos priemonės, derybos dėl ženklo naudojimo sutarčių sudarymo ir kita).
  3. Vietoj žalos (nuostolių), faktiškai atsiradusios dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo, atlyginimo šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikalauti atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęs prekių ženklą (t. y. gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo.
  4. Kai pažeidėjas atlieka veiksmus nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis pažeidžia šio įstatymo nustatytas teises (t. y. jo veiksmuose nėra kaltės), teismas šio įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų reikalavimu gali išreikalauti iš pažeidėjo gautą naudą. Pažeidėjo gauta nauda laikoma visa tai, ką pažeidėjas sutaupė ir (ar) gavo pažeisdamas šio įstatymo nustatytas teises. Pažeidėjo gauta nauda nustatoma ir išieškoma neatsižvelgiant į tai, ar pats teisių turėtojas tokią naudą, kokią gavo pažeidėjas, būtų gavęs, ar ne. Nustatant pažeidėjo gautą naudą, teisių turėtojas turi pateikti tik tuos įrodymus, kurie patvirtintų pažeidėjo gautas bendras pajamas; kokia yra pažeidėjo grynoji nauda (nauda, atskaičius išlaidas), turi įrodyti pats pažeidėjas.“
  5. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu palyginus Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą (2000 m. spalio 10 d. redakcija) su nustatytuoju šio įstatymo 51 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) konstatuotina, kad pagal 51 straipsnyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vietoj kompensacijos už prekių ženklo savininko teisių pažeidimą yra numatytas kitas tokių teisių gynimo būdas – teisė reikalauti atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų teisėtai naudojęs prekių ženklą (t. y. gavęs leidimą), o kai yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas, – iki dviejų kartų didesnio šio atlyginimo.
  6. Taigi ginčijamas Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas buvo iš esmės pakeistas.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.

9. Teisinė atsakomybė už prekių ženklo savininko teisių pažeidimą yra nustatyta ne tik Prekių ženklų įstatyme, bet ir kituose įstatymuose. Antai Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 308 straipsnyje (2000 m. balandžio 20 d. redakcija) už prekių, pažymėtų prekių ir paslaugų ženklu, tapačiu ar klaidinamai panašiu į įstatymų nustatyta tvarka saugomą prekių ir paslaugų ženklą, gaminimą, laikymą, gabenimą ar platinimą komerciniais tikslais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka saugomo paties prekių ir paslaugų ženklo (egzempliorių) atgaminimą, naudojimą, laikymą, gabenimą ar platinimą komerciniais tikslais be prekių ir paslaugų ženklo savininko sutikimo buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė įtvirtinta ir Baudžiamojo kodekso 204 straipsnyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija), pagal kurį baudžiamas tas, kas neturėdamas leidimo svetimu prekių ženklu pažymėjo prekes ar pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo svetimu paslaugų ženklu ir dėl to padarė žalos. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 21427 straipsnyje (2007 m. liepos 3 d. redakcija) už prekių, neteisėtai pažymėtų svetimu prekių ženklu, laikymą ir gabenimą siekiant turtinės naudos yra nustatyta administracinė atsakomybė.

  1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad su prekių ženklų teisine apsauga susijusius santykius reguliuoja ir tarptautiniai teisės aktai:

1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos, peržiūrėta Briuselyje 1900 m. gruodžio 14 d., Vašingtone 1911 m. birželio 2 d., Londone 1914 m. birželio 2 d., Hagoje 1925 m. lapkričio 6 d., Lisabonoje 1958 m. spalio 31 d. ir Stokholme 1967 m. liepos 14 d. Seimas 1996 m. gegužės 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės apsaugos ratifikavimo“. Šios konvencijos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „pramoninės nuosavybės apsaugos objektais laikomi išradimų patentai, naudingieji modeliai, pramoninis dizainas, prekių ženklai, paslaugų ženklai, firmų vardai ir kilmės nuorodos arba kilmės vietos pavadinimai, taip pat apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos“, o 10bis straipsnio 3 dalies 1 punkte – kad „draudžiami visi veiksmai, dėl kurių bet kuriuo būdu gali būti supainiotos įmonės, gaminiai arba konkurento pramoninė ar prekybinė veikla“;

Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarties 1C priedo 2 skyriaus „Civilinis bei administracinis procesas ir žalos atlyginimo priemonės“ 45 straipsnyje „Nuostolių atlyginimas“ nustatyta:

„1. Teismai turi teisę įpareigoti pažeidėją atlyginti teisės turėtojui nuostolius, ir atlyginimas / kompensacija turi būti pakankamas, kad kompensuotų teisės turėtojo dėl jo intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo patirtą žalą, kai pažeidėjas, žinodamas arba turėdamas rimtą pagrindą manyti, jog pažeidžia teisę, ėmėsi neteisėtos veiklos.

  1. Teismai taip pat turi teisę įpareigoti pažeidėją apmokėti teisės turėtojo išlaidas, į kurias gali įeiti ir atitinkamas mokestis patikėtiniui / advokatui. Atitinkamais atvejais valstybės narės gali įgalioti teismus, kad šie įgaliotų išieškoti pelną ir / ar apmokėti tikėtinus nuostolius net tada, kai pažeidėjas ėmėsi neteisėtos veiklos, nežinodamas ar neturėdamas rimto pagrindo manyti, jog ėmėsi neteisėtos veiklos.“

Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis Lietuvoje įsigaliojo 2001 m. gegužės 31 d.

  1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – ETT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai).

ETT esmine prekių ženklo funkcija pripažįsta prekių ir paslaugų kilmės garantijos funkciją, teikiančią galimybę vartotojui atskirti vienų prekių ar paslaugų kilmę nuo kitų (ETT 2002 m. birželio 18 d. sprendimas byloje C-299/99 Koninklijke Philips Electronics NV prieš Remington Consumer Products Ltd, 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje C-206/01 Arsenal Football Club plc prieš Matthew Reed). Prekių ženklų teisinės apsaugos ribos turi būti tokios, kokios yra būtinos ir kartu pakankamos prekių ženklo ekonominėms funkcijoms apsaugoti. Pagal ETT 2003 m. kovo 20 d. sprendimą byloje C-291/00 LTJ Diffusion SA prieš Sadas Vertbaudet SA tuo atveju, kai prekių ženklo savininko teisių pažeidimas pasireiškia tapačių žymenų naudojimu tapačioms prekėms, vartotojų suklaidinimo galimybė yra preziumuojama ir neturi būti įrodinėjama.

II

  1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
  2. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) „Nuostolių ir žalos atlyginimas. Kompensacija“ buvo nustatyta:

„1. Nuostolių ir žalos atlyginimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos.

  1. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, ženklo savininko negautas pajamas ir kitas išlaidas. Neteisėtai pažymėtos prekės teismo sprendimu gali būti perduotos ženklo savininkui jo prašymu.
  2. Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.“

3. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant į kitas šio straipsnio dalis, taip pat šio įstatymo 50 straipsnį „Teisių gynimas“ (2000 m. spalio 10 d. redakcija), kuriame buvo įtvirtinti prekių ženklo savininko pažeistų teisių gynimo teisme būdai.Pagal Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalį vieni iš tokių būdų yra: 1) nuostolių ar žalos (įskaitant ir neturtinę) atlyginimas, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas (3 punktas); 2) kompensacijos išmokėjimas (4 punktas). Prekių ženklo savininkas pagal Prekių ženklų įstatymo 50 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalį dėl pažeistų teisių gynimo turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą.3.1. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) reguliuojami santykiai, susiję su nuostolių ir žalos atlyginimu, taip pat kompensacijos išmokėjimu prekių ženklo savininkui. Pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą prekių ženklo savininkas turėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų minėtų jo pažeistų teisių gynimo būdų.3.2. Pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą prekių ženklo savininko patirtų nuostolių ir žalos atlyginimo tvarką nustato Civilinis kodeksas ir šis įstatymas.3.3. Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį nuostoliai yra piniginė žalos išraiška.

Civiliniame kodekse yra nustatyta pareiga visiškai atlyginti žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalį padarytus nuostolius privalu atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Pagal Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalies nuostatą „teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių“.

3.4. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad teismas, nustatydamas prekių ženklo savininko patirtų nuostolių dydį, privalėjo atsižvelgti į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, prekių ženklo savininko negautas pajamas ir kitas išlaidas. Prekių ženklo savininko prašymu teismo sprendimu jam galėjo būti perduotos ir neteisėtai jo prekių ženklu pažymėtos prekės.3.5. Pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalį vietoje nuostolių atlyginimo ženklo savininkas galėjo reikalauti kompensacijos. Čia vartojama sąvoka „kompensacija“ nei šiame straipsnyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose expressis verbis nebuvo atskleista. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad kompensacijos dydis  apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą. Nei Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose expressis verbis nebuvo atskleista, ką reiškia formuluotė „prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina“. Taikant lingvistinį, loginį ir sisteminį aiškinimo metodus, teisėta prekės ar paslaugos pardavimo kaina laikytina ta kaina, už kurią parduodamos prekės ar paslaugos, pažymėtos teisėtai naudojamu prekių ženklu. Kompensacijos institutas nėra šio įstatymo novela. Jis buvo ir yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose, reguliuojančiuose intelektinės nuosavybės santykius, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, kuris reglamentuoja inter alia autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą ir gynimą. Kartu pažymėtina, kad autorių teisių ir gretutinių teisių santykių apsaugos teisinis reguliavimas nėra tapatus prekių ženklų santykių apsaugos teisiniam reguliavimui.Prekių ženklų įstatyme (2000 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtinto kompensacijos instituto esmė ir paskirtis yra apginti ženklo savininko pažeistas teises, teisingai jam atlyginant jo patirtus praradimus, kurie gali pasireikšti įvairiais tiek materialinio, tiek nematerialinio pobūdžio praradimais.

3.6. Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje pavartota formuluotė, kad kompensacija „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, reiškia, kad teismas turėjo diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar didinti kompensaciją, o jei didinti, tai kokiu procentiniu dydžiu.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo diskreciją, apskaičiuojant kompensacijos ženklo savininkui dydį, prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą padidinti iki 200 procentų ar iki 300 procentų (esant pažeidėjo tyčiai), eksplicitiškai įtvirtino vienintelį kriterijų, į kurį turi atsižvelgti teismas, spręsdamas prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainos padidinimo klausimą – tai pažeidėjo kaltės forma.

  1. Apibendrinant konstatuotina, kad Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį prekių ženklo savininkui gali būti atlyginami nuostoliai, kurie yra piniginė žalos išraiška, ir teisiniu reguliavimu, pagal kurį jam gali būti priteista kompensacija, siekiama to paties tikslo – apginti pažeistas prekių ženklo savininko teises.

III

  1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
  2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus.

Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios dalies nuostata „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei, kad tik tokio vertinimo pagrindu įmanoma remti konkrečias ūkinės veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas, taip pat kad toks ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo. Pažeidus kurioje nors vienoje Konstitucijos 46 straipsnio dalyje esančią teisės normą yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia šiame straipsnyje įtvirtintų sąžiningos konkurencijos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą prekių ženklo savininko  bei vartotojų teisių apsaugą.

  1. Iš Konstitucijos 46 straipsnio kylantys imperatyvai yra neatsiejami ir nuo jos 23 straipsnio.

Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog jame įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys reikalavimai užtikrinti nuosavybės neliečiamumą ir jos apsaugą visa apimtimi taikytini ir ginant intelektinės nuosavybės teises, užtikrinant prekių ženklo savininko nuosavybės neliečiamumą bei jos apsaugą.

  1. Nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems padarytos žalos, kitų praradimų atlyginimu (kompensavimu).
  2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad prekių ženklo savininkas gali patirti įvairių praradimų – tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio (kaip antai: prekių ženklo vertės sumažėjimo, prekių ženklo savininko įmonės reputacijos sumažėjimo ir kt.), atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų atlyginti (kompensuoti) savininko patirtus tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio praradimus. Toks reguliavimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės specifiką, apskaičiuoti prekių ženklo savininko dėl kito asmens neteisėtų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti prekių ženklo savininkui padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir tokius šiems savininkams atsiradusių praradimų atlyginimo būdus, kurie nebūtų siejami vien tik su jam padaryta materialine žala.

Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymuose turi būti numatyta atsakomybė už prekių ženklo savininkų teisių pažeidimą, inter alia pareiga atlyginti prekių ženklo savininkui padarytą materialinę ir moralinę žalą (praradimus).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad  būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

  1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardytos įvairiais kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
  2. Konstitucinis imperatyvas atlyginti materialinę ir moralinę žalą yra neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos už padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, reikalaujančiais, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas šio konstitucinio imperatyvo turi paisyti ir įstatyme įtvirtindamas tokius prekių ženklo savininkui padarytos žalos atlyginimo būdus, kai už praradimus, atsiradusius savininkui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino atlyginimo (kompensacijos) dydis nėra eksplicitiškai siejamas vien tik su atsiradusia materialine žala.

Konstitucijoje netoleruojamas toks teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

  1. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas žalos atlyginimo santykius, inter alia žalos, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos prekių ženklo savininko interesams, privalo paisyti ir konstitucinio teisinės valstybės principo. Kaip ne kartą savo teisės aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisinis aiškumas, teisinis tikrumas.

Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. (Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

IV

Dėl Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

  1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalis neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
  2. Minėta, kad iš Konstitucijos 46 straipsnio, inter alia šiame straipsnyje įtvirtintų sąžiningos konkurencijos apsaugos ir vartotojų teisių gynimo imperatyvų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų veiksmingą prekių ženklo savininko bei vartotojų teisių apsaugą.

Minėta ir tai, kad Iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys reikalavimai užtikrinti nuosavybės neliečiamumą ir jos apsaugą visa apimtimi taikytini ir ginant intelektinės nuosavybės teises, užtikrinant prekių ženklo savininko nuosavybės neliečiamumą bei jos apsaugą; nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas. Įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems padarytos žalos, kitų praradimų atlyginimu (kompensavimu); prekių ženklo savininkas gali patirti įvairių praradimų – tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio (kaip antai: prekių ženklo vertės sumažėjimo, prekių ženklo savininko įmonės reputacijos sumažėjimo ir kt.)., atsiradusių dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Įstatymų leidėjui iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, konstitucinio teisinės valstybės principo kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų atlyginti (kompensuoti) savininko patirtus tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio praradimus. Toks reguliavimas turi sudaryti prielaidas, atsižvelgiant į intelektinės nuosavybės specifiką, apskaičiuoti prekių ženklo savininko dėl kito asmens neteisėtų veiksmų patirtus praradimus; tais atvejais, kai kartais net neįmanoma apskaičiuoti prekių ženklo savininkui padarytos materialinės žalos dydžio, reikia nustatyti ir tokius šiems savininkams atsiradusių praradimų atlyginimo būdus, kurie nebūtų siejami vien tik su jam padaryta materialine žala.

Taip pat minėta, kad Konstitucijoje reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti; konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, reikalaujančiais, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise; įstatymų leidėjas šio konstitucinio imperatyvo turi paisyti ir įstatyme įtvirtindamas tokius prekių ženklo savininkui padarytos žalos atlyginimo būdus, kai už praradimus, atsiradusius savininkui dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, išmokėtino atlyginimo (kompensacijos) dydis nėra eksplicitiškai siejamas vien tik su atsiradusia materialine žala.

  1. Minėta, kad Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje, kuri yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra inter alia nustatyta prekių ženklo savininko teisė vietoj nuostolių atlyginimo reikalauti kompensacijos, kurios dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą; kad Prekių ženklų įstatyme expressis verbis nėra atskleista, ką reiškia formuluotė „prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina“; kad taikant lingvistinį, loginį ir sisteminį aiškinimo metodus, teisėta prekės ar paslaugos pardavimo kaina laikytina ta kaina, kuria parduodamos prekės ar paslaugos, pažymėtos teisėtai naudojamu prekių ženklu.

Šiame nutarime minėta ir tai, kad pagal Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą apskaičiuojant prekių ženklo savininkui išmokėtinos kompensacijos dydį atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.

  1. Vertinant Prekių ženklų 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą ta apimtimi, kuria kompensacijos prekių ženklo savininkui dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą, atitikties Konstitucijai aspektu pažymėtina, kad neteisėtai prekių ženklu pažymėtų prekių pardavimu (realizavimu) prekių ženklo savininkui padaryta žala yra susijusi (nemažai priklauso) su atitinkamos prekės teisėto pardavimo kaina. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl prekių ženklo savininkui kitų asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, inter alia apskaičiuodamas (nustatydamas) kompensacijos dydį pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą, privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo, protingumo ir kitais bendraisiais teisės principais, atsižvelgti į faktines bylos aplinkybes.

4.1. Minėta, kad Prekių ženklų įstatyme įtvirtinto kompensacijos instituto esmė ir paskirtis –  apginti ženklo savininko pažeistas teises, teisingai jam atlyginant jo patirtą žalą, kuri gali pasireikšti įvairiais tiek materialinio, tiek moralinio pobūdžio praradimais. Vadinasi, apskaičiuodamas (nustatydamas) kompensacijos dydį teismas negali iškreipti kompensacijos, kaip vieno iš prekių ženklo savininko pažeistų teisių gynimo būdų, esmės ir paskirties – teisingai atlyginti jo patirtą žalą.

4.2. Taigi Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kompensacijos ženklo savininkui dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą, pats savaime neužkerta kelio teismui, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitais bendraisiais teisės principais bei atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą dėl pažeistų prekių ženklo savininko teisių gynimo, t. y. teisingai atlyginti jo patirtą žalą. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra nukrypstama nuo imperatyvų, kylančių iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, 46 straipsnio, teisingumo ir teisinės valstybės principų.

  1. Kitaip Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas tuo aspektu, kad prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina, pagal kurią apskaičiuojamas kompensacijos ženklo savininkui dydis, gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.

5.1. Šiame nutarime konstatuota, kad neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisinis aiškumas, teisinis tikrumas.

5.2. Minėta, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo diskreciją, apskaičiuojant kompensacijos ženklo savininkui dydį, prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą padidinti iki 200 procentų ar iki 300 procentų (esant pažeidėjo tyčiai), eksplicitiškai įtvirtino vienintelį kriterijų, į kurį turi atsižvelgti teismas, spręsdamas kompensacijos padidinimo klausimą – tai kaltės forma. Konstatuotina, kad dėl tokio minėto teisinio reguliavimo imperatyvumo labai pasunkėja teismo galimybė sprendžiant dėl minėtos kainos didinimo remtis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitais bendraisiais teisės principais, atsižvelgti į kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai teismas vadovaujasi minėtais principais, Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai, – iki 300 procentų, lieka labai neaiškus, atsiranda teisinis neapibrėžtumas.

5.3. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas kilti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą sumažėja (o kai kada apskritai yra neįmanoma vykdyti teisingumo), kadangi eksplicitiškai yra įtvirtintas vienintelis kriterijus, į kurį teismas turi atsižvelgti, spręsdamas klausimą, padidinti ar ne, o jeigu padidinti, tai kokiu mastu, prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kainą. Tai nedera su Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teismas vykdo teisingumą.

5.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, ta apimtimi, kuria yra numatytas tik vienas tokio didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra  nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

5.5. Tai konstatavęs Konstitucinis Teismas netirs, ar Prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies nuostata, kad prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 dalims.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies (Žin., 2000, Nr. 92-2844) nuostata, kad prekės ar paslaugos teisėto pardavimo kaina „gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų“, ta apimtimi, kuria yra numatytas tik vienas tokio didinimo kriterijus – kaltės forma ir nėra  nustatyta kitų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Pranas Kuconis

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Egidijus Šileikis

                                                                                                        Algirdas Taminskas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis