Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl valstybinių aukštųjų mokyklų studentų skaičiaus ir finansavimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas

DĖL VALSTYBINIŲ AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ STUDENTŲ SKAIČIAUS IR FINANSAVIMO

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Respublikos Prezidentas ir Seimo narių grupė, prašę ištirti Vyriausybės 2004 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1272 patvirtintos Valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos ir Aukštojo mokslo įstatymo nuostatų konstitucingumą.

Konstitucinis Teismas pripažino kai kurias Aukštojo mokslo įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai ir (arba) 41 straipsnio 3 daliai, o bylos dalį dėl prašymo ištirti Valstybės biudžeto lėšų poreikio nustatymo ir jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikos atitiktį Konstitucijai nutraukė, nes Aukštojo mokslo įstatymo straipsnį, kuriuo vadovaujantis ši metodika buvo priimta, pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai šioje bylos dalyje neliko tyrimo dalyko.

Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog konstitucinis reikalavimas užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus nereiškia, kad tai turi būti daroma vien valstybės lėšomis. Konstitucinės nuostatos, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, negalima interpretuoti kaip nustatančios valstybės pareigą valstybės lėšomis užtikrinti bet kurio gebančio siekti aukštojo išsilavinimo žmogaus bet kokio aukštojo mokslo siekimą neatsižvelgiant į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Valstybės galimybės finansuoti aukštąjį mokslą nėra beribės; jos yra ir turi būti siejamos su visuomenės ir valstybės interesu – poreikiu turėti aukštąjį išsilavinimą įgijusių įvairių sričių specialistų. Taigi valstybei tenka pareiga nustatyti įvairių sričių (krypčių) specialistų poreikį atsižvelgiant ne tik į dabartinį tokių specialistų poreikį, bet ir į jų poreikį ateityje, skirti tokiems specialistams parengti būtinas lėšas. Kita vertus, šios konstitucinės nuostatos negalima aiškinti ir taip, kad būtų paneigiama žmogaus konstitucinė teisė siekti aukštojo mokslo pagal savo sugebėjimus net ir tuomet, kai valstybė jo nefinansuoja dėl to, kad tai viršija visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes. Jeigu valstybinė aukštoji mokykla turi galimybių tokius pačius valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą suteikti ne tik tiems asmenims, kurių studijas valstybė pati finansuoja, bet ir tiems, kurie aukštojo mokslo siekia ne valstybės lėšomis, negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo valstybinei aukštajai mokyklai būtų kliudoma ar apskritai draudžiama priimti tokius asmenis mokytis šioje aukštojoje mokykloje.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio 4 dalį Vyriausybė įgaliota nustatyti (valstybinėms aukštosioms mokykloms nurodyti) ne tik tai, kiek studentų į valstybines aukštąsias mokyklas turi būti priimama tenkinant nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, t. y. pateikti atitinkamą valstybės užsakymą, bet ir savo nuožiūra nustatyti, kiek į valstybines aukštąsias mokyklas turi būti priimama tokių studentų, kurie siekia atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje studijuoti savo lėšomis. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokie Vyriausybės įgaliojimai sudaro prielaidas nepagrįstai riboti aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus, taip pat riboja aukštųjų mokyklų autonomiją, ir pripažino Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio 4 dalį prieštaraujančia Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai bei 41 straipsnio 3 daliai.

Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio 5 dalyje nustatytas baigtinis studijų formų ir pakopų, pagal kurias studijuoti gali būti priimami asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą, sąrašas, neapimantis visų esamų studijų formų ir pakopų; tai reiškia, kad į šiame sąraše nenurodytų formų ir pakopų studijas asmenys, aukštojo mokslo valstybinėje aukštojoje mokykloje siekiantys ne valstybės lėšomis, negali būti priimami, net jeigu aukštoji mokykla turi galimybių jiems suteikti valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai ribojamas aukštojo mokslo prieinamumas pagal sugebėjimus, taip pat ribojama aukštųjų mokyklų autonomija, ir pripažino Aukštojo mokslo įstatymo 47 straipsnio 5 dalį ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad asmenys, sutinkantys mokėti visą studijų kainą, gali būti priimami ir į šioje dalyje pateiktame sąraše nenurodytų formų ir pakopų studijas (jeigu aukštoji mokykla turi galimybių jiems suteikti valstybės nustatytus kokybės standartus atitinkantį aukštąjį išsilavinimą), prieštaraujančia Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai ir 41 straipsnio 3 daliai.

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad aukštojo mokslo prieinamumas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus anaiptol nereiškia aukštojo mokslo visuotinumo, nustatymo tokių aukštojo išsilavinimo standartų, kurie menkintų aukštojo išsilavinimo kokybę. Valstybinių aukštųjų mokyklų teisė teikti aukštąjį išsilavinimą ir tokiems asmenims, kurie siekia studijuoti savo lėšomis, jokiais atvejais negali sudaryti prielaidų prastinti studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose kokybę.

Pagal Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduoti nemokamą mokslą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis apibrėžta, kokie piliečiai laikytini gerai besimokančiais, ir kad kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad jų mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose apmokėtų valstybė, nustatytini įstatymu; šie kriterijai turi būti iš anksto žinomi, aiškūs, objektyvūs, skaidrūs, jie negali nukrypti nuo tokios gero mokymosi sampratos, kuri kyla iš visuomenės socialinės patirties ir nepaneigia kiekvienam suprantamos ir visuotinai pripažįstamos žodžio „geras“ reikšmės. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs ir kad neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skaičių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne. Tokių kvotų nustatymas visiškai iškreiptų konstitucinę gero mokymosi sampratą. Viena vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti daugiau, negu numatoma a priori nustačius kvotą, todėl kai kurie piliečiai, kurių mokymasis, kaip visuotinai pripažįstama, neabejotinai laikytinas geru, nepatektų į šią kvotą; tokiais atvejais valstybė nevykdytų savo konstitucinės pareigos finansuoti valstybinėse aukštosiose mokyklose visų gerai besimokančių studentų studijas. Kita vertus, iš tikrųjų gerai besimokančių piliečių gali būti mažiau, negu numatyta a priori nustačius kvotą, vis dėlto tektų valstybės lėšomis finansuoti ir tokių į šią kvotą patekusių piliečių studijas, kurių mokymasis nelaikytinas geru; tokiais atvejais būtų konstituciškai nepagrįstai ir socialiniu požiūriu neteisingai naudojamos valstybės lėšos.

Aukštojo mokslo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „gerai besimokančiais studentais laikomi 30 procentų kiekvienos studijų programos kiekvieno semestro studentų, <...> atrinktų kas semestrą pagal geriausius studijų rezultatus (pirmąjį studijų semestrą – pagal stojimo rezultatus)“; taigi yra a priori nustatyta gerai besimokančiųjų kvota. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus Konstitucinis Teismas pripažino, kad Aukštojo mokslo įstatymo 60 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta procentais išreikšta gerai besimokančių studentų kvota, prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai.

Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad Konstitucija valstybės biudžeto lėšomis apmokamą aukštąjį mokslą laiduoja ne visiems valstybinėse aukštosiose mokyklose gerai besimokantiems piliečiams, o tik tiems, kurie yra rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį. Būtent jų studijoms finansuoti reikalingos lėšos turi būti numatytos valstybės biudžete. Tačiau jeigu šių piliečių mokymasis nebeatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, valstybė neprivalo finansuoti jų studijų. Gerai besimokantiems piliečiams, vykstant studentų priėmimui į atitinkamą valstybinę aukštąją mokyklą nepatekusiems į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą, ir priimtiems studijuoti toje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis, valstybės biudžeto lėšomis apmokamo aukštojo mokslo Konstitucija nelaiduoja.

Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad valstybė, atsižvelgdama į aukštųjų mokyklų poziciją, turi įgaliojimus nustatyti, iš ko susideda studijų valstybinėse aukštosiose mokyklose išlaidos. Valstybės teisės aktais gali ir turi būti nustatyti racionalūs, aiškūs, skaidrūs, pagrįsti kriterijai, kurie leistų valstybinėms aukštosioms mokykloms apskaičiuoti realias studijų jose išlaidas pagal studijų sritis (kryptis), pakopas, formas. Studijų išlaidų apskaičiavimas negali būti aukštosioms mokykloms primetamas. Pateikdama aukštajai mokyklai užsakymą priimti studijuoti tam tikrą skaičių studentų, valstybė privalo garantuoti, kad valstybės biudžete bus numatytos ir valstybės lėšomis bus apmokėtos jų studijų išlaidos, – žinoma, jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nustatytus gero mokymosi kriterijus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad studijų kaina, kurią turi mokėti asmenys, priimti studijuoti atitinkamoje valstybinėje aukštojoje mokykloje savo lėšomis, gali skirtis nuo tos kainos, kurią už studijas turi mokėti asmenys, valstybinėse aukštosiose mokyklose rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų. Įgaliojimus nustatyti realią ir racionalią studijų kainą – ir tą, kurią turi mokėti asmenys, priimti studijuoti savo lėšomis, ir tą, kurią turi mokėti asmenys, rengiami tenkinant valstybės nustatytą specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis neatitinka įstatymo nustatytų gero mokymosi kriterijų, – turi pačios valstybinės aukštosios mokyklos.

Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio 3 dalį valstybinės aukštosios mokyklos įpareigotos su Švietimo ir mokslo ministerija derinti studijų tose aukštosiose mokyklose kainą, t. y. tai, kiek už studijas turės mokėti studentai, kurių studijų valstybė nefinansuoja. Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą studijų kaina, kurią turi mokėti valstybinėse aukštosiose mokyklose studijuojantys asmenys, kurių studijų valstybė nefinansuoja, negali būti didesnė negu studijų išlaidos. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma konstitucinio imperatyvo, kad įgaliojimus nustatyti realią ir racionalią studijų kainą turi pačios valstybinės aukštosios mokyklos, ir pripažino Aukštojo mokslo įstatymo 58 straipsnio 3 ir 4 dalis prieštaraujančiomis Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.