Žiema
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl papildomos kriminalinės bausmės - turto konfiskavimo

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1993 m. gruodžio 13 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1993 m. gruodžio 2 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7 pagal pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos prašymą ištirti, ar Baudžiamojo kodekso normos, numatančios turto konfiskavimą, ir Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija 1993 m. kovo 31 d. nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Vorobjovo kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 1993 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 250 straipsnio antrąją dalį, 146 straipsnio antrąją ir trečiąją dalis, 90 straipsnio antrąją dalį, 148 straipsnio antrąją dalį ir 153 straipsnio pirmąją dalį. Subendrinus bausmes, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams su turto konfiskavimu. Kartu su dalimi bausmės, neatliktos vykdant ankstesnįjį nuosprendį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje su turto konfiskavimu. Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti ir kiti asmenys, kurių atžvilgiu nuosprendis neapskųstas ir neužprotestuotas.

Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, tikrindama nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, savo nutartimi sustabdė baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo kodekso normos, numatančios turto konfiskavimą, ir Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

Nutartyje Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija prašymą motyvuoja tuo, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas, remdamasis Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrąja dalimi, A.Vorobjovui, be pagrindinės – laisvės atėmimo bausmės, taip pat paskyrė papildomąją bausmę – turto konfiskavimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje skelbiama: „Nuosavybė neliečiama“, todėl kasacinės instancijos teismui iškilo abejonė, ar Baudžiamojo kodekso normos, numatančios turto konfiskavimą, neprieštarauja šiam Konstitucijos straipsniui.

Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijos nuomone, jeigu pagal Baudžiamąjį kodeksą turto konfiskavimas negalimas, reikėtų pripažinti, kad teismų ir kitų valstybės organų (pavyzdžiui, muitinių) veiksmai vykdant konfiskavimą pagal Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktus, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodeksą ir kitus administracinės teisės aktus taip pat yra neteisėti.

Rengiant bylą Teismo posėdžiui, pareiškėjo atstovas paaiškino, kad Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, šioje byloje priimdama nutartį, ją suformulavo taip, kad Konstitucinis Teismas atsakytų, ar turto konfiskavimas yra galimas apskritai, o ne tik pagal tuos Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius, kurie buvo taikyti šioje byloje.

Suinteresuoto asmens atstovas rengiant bylą Teismo posėdžiui paaiškino, kad jeigu turtas įgytas neteisėtai, yra pažeidžiamos kitų žmonių teisės. Todėl ir tais atvejais, kai neteisėtas kapitalas vėliau įdedamas kad ir į teisėtą verslą, galima teigti, jog visas kapitalas yra neteisėtas. Tačiau jeigu nuosavybė visiškai nėra susijusi su padarytu nusikaltimu, kyla abejonių, ar tokį turtą galima konfiskuoti. Taigi turto konfiskavimas pagal Baudžiamąjį kodeksą turėtų likti tik tokiu atveju, kai galima nustatyti ryšį tarp turimo turto ir nusikaltimo padarymo.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, kasacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą, suabejojo, ar galima skirti papildomąją bausmę – turto konfiskavimą pagal Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrąją dalį ir konfiskuoti nusikaltimo įrankius pagal Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktus. Kasacinės instancijos teismo nutartyje turto konfiskavimo klausimas keliamas dar plačiau – ar ši baudžiamojo įstatymo sankcija ir baudžiamojo proceso tvarka taikomos priemonės daiktinių įrodymų atžvilgiu apskritai yra suderinamos su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, skelbiančia: „Nuosavybė neliečiama“.

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja tik įstatymų ar kitų teisės aktų, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, atitikimą Konstitucijai. Todėl Konstitucinis Teismas šioje byloje nagrinėja tik Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimą Konstitucijai. Tuo pačiu pagrindu Konstitucinis Teismas nenagrinėja ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso normų, numatančių turto konfiskavimą, atitikimo Konstitucijai.

Dėl Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies, numatančios papildomąją bausmę turto konfiskavimą, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrojoje dalyje, be pagrindinės bausmės – laisvės atėmimo, numatyta ir papildomoji bausmė – turto konfiskavimas. Sprendžiant, ar Baudžiamojo kodekso normos, numatančios papildomąją bausmę – turto konfiskavimą, atitinka Konstituciją, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar turto paėmimas prieš savininko valią apskritai yra galimas, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama“.

Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Tuo tikslu yra sukurta ištisa civilinės ir kitų teisės šakų normų sistema. Tačiau teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas. Kita vertus, subjektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų. Įstatymuose nustatyta, kad į savininko turtą gali būti nukreipti išieškojimai pagal prievoles, atsirandančias iš sutartinių, deliktinių, šeimos ar kitų santykių. Tai, kad turtas gali būti paimamas, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio trečioji dalis, kurioje numatyta: „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“.

Nuosavybės teisių apribojimai gali kilti ir iš tarptautinių sutarčių, nes ratifikuotos tarptautinės sutartys pagal Konstitucijos 138 straipsnio trečiąją dalį tampa Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sudedamąja dalimi.

Nuostata, kad nuosavybės teisės tam tikromis sąlygomis gali būti varžomos, yra ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 punkte. Jame skelbiama: „Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“. Tai reiškia, kad nuosavybė gali būti paimta, bet tai turi būti daroma įstatymais nustatyta tvarka ir kompetentingo valstybės organo.

Vadinasi, nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo.

Nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas, kaip ir kitos konstitucinės garantijos, negali būti aiškinamas atitrauktai nuo viso Konstitucijos teksto, juo labiau kad Konstitucijos 6 straipsnyje nustatyta, jog Konstitucija yra vientisas aktas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje yra įtvirtintas visuotinis reikalavimas: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Jeigu asmuo, realizuodamas nuosavybės ar kitokias teises, veikia priešingai kitų asmenų teisėms ir laisvėms, jis gali būti patrauktas atsakomybėn ir nubaustas (Konstitucijos 30 ir 31 straipsniai). Kaip nubausti tokį asmenį, ar taikyti vienokius ar kitokius apribojimus jam ar jo nuosavybei, nustato atskirų teisės šakų įstatymai remiantis bendraisiais Konstitucijos reikalavimais, tos teisės šakos sankcijų formavimo principais, atsižvelgiant į bausmės tikslus.

Nusikaltimais yra šiurkščiausiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, svarbiausi teisės ginami gėriai. Todėl baudžiamieji įstatymai, nustatydami griežtą ir diferencijuotą bausmių sistemą, turi tikslą ne tik padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam (suvaržant jo asmenines, turtines ar kitas teises), bet ir užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikaltimų prevenciją.

Konstitucijos preambulėje tarp svarbiausių Lietuvos siekių yra įrašytas siekimas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Baudžiamosios teisės požiūriu tai reiškia, kad siekiama sukurti tokią visuomenę, kuri yra pakankamai laisva ir saugi nuo nusikalstamų veiksmų. Tačiau negalima teigti, kad visuomenė yra teisinga ir humaniška, jeigu nusikaltėliai gali elgtis laisviau negu žmonės, kurie laikosi įstatymų reikalavimų. Pastarųjų metų nusikalstamumo duomenys rodo, kad visuomenei grėsmė didėja ne tik dėl nusikalstamumo augimo tempo, bet ir dėl jo struktūros. Vis dažniau kėsinamasi į gyventojų turtą, tokių nusikaltimų yra daugiau kaip du trečdaliai. Nusikalstamumo struktūra ir dinamika negali daryti įtakos sprendžiant klausimą, ar kuri nors bausmė atitinka Konstitucijos nuostatas, tačiau nevertinti situacijos ir netiesioginio poveikio, daromo šiam reiškiniui nustatytomis bausmėmis, negalima.

Daug nusikaltimų yra padaroma, kai kaltininkas panaudoja savo turtą nusikalstamai veiklai užtikrinti, pavyzdžiui, nusikaltimo priemonėms sandėliuoti, pagrobtam turtui slėpti, jam perdaryti, išvaizdai pakeisti, „nešvariems“ pinigams legalizuoti ir pan. Šiais atvejais kaltininkas pasinaudoja savo turtu kaip priemone kitų asmenų turtinėms ar asmeninėms teisėms pažeisti. Todėl toks turtas gali būti nusavintas įstatymuose numatyta tvarka ir sąlygomis.

Savo ruožtu turto konfiskavimu, kaip papildomąja kriminaline bausme, yra siekiama daryti poveikį tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri visų pirma sąlygoja savanaudiškų nusikaltimų padarymą. Papildomosios bausmės paskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jos taikymo ribas užtikrinant poveikio nusikaltėliui pasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę. Taip derinant baudžiamąsias teisines priemones gali būti didinamas jų efektyvumas ir sukuriamos prielaidos maksimaliai siekti bausmės tikslų.

Argumentai, kuriais neigiama papildomoji bausmė – turto konfiskavimas, nėra pakankamai pagrįsti. Teigiama, kad konfiskavus turtą asmuo paliekamas visai be turto. Pagal galiojančius įstatymus konfiskuojamas ne visas turtas. Baudžiamojo kodekso 36 straipsnyje yra nustatyta, koks turtas negali būti konfiskuotas. Be to, kiekvienoje baudžiamojoje byloje teismas, individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes. Teismas taip pat turi galimybę atsižvelgti į teisiamojo turtinę padėtį, įgyto turto šaltinius, įvertinti, ar nuteistojo turtas buvo susietas su padarytu nusikaltimu, ir kt. Tuo pasiremdamas teismas gali skirti dalies turto ar atskirų daiktų konfiskavimą.

Neigiant turto konfiskavimą yra naudojamas argumentas, kad nuteistojo turto konfiskavimas gali turėti įtakos jo artimųjų ar kitų asmenų turtiniams interesams. Tačiau būtina pažymėti, kad konfiskuojamas tik pačiam nuteistajam priklausantis turtas. Be to, dabartinėje bausmių sistemoje daugelis bausmių liečia ne tik nuteistojo interesus, nes jam paskyrus didelę baudą ar ilgalaikį laisvės atėmimą jo artimieji gali turėti ne mažiau turtinio pobūdžio sunkumų negu konfiskavus dalį turto ar atskirus daiktus.

Vertinant turto konfiskavimą kaip papildomąją bausmę pažymėtina, kad ir Jungtinės Tautos savo rezoliucija yra patvirtinusios „Minimalias standartines taisykles dėl priemonių, nesusijusių su laisvės atėmimu“ (Tokijo taisyklės A/RES/45/110), kurių 8.2 punkte rekomenduojama, be kitų bausmių, taikyti turto konfiskavimą arba nuosavybės teisės į turtą atėmimą.

Reziumuojant visa tai galima teigti, kad turto konfiskavimas yra viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama užkirsti kelią visų pirma sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams, kuriais kėsinamasi į Konstitucijos saugomą kitų asmenų nuosavybę. Tokiu nusikaltimu yra Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrojoje dalyje numatyta veika (plėšimas).

Remdamasis išdėstytais motyvais, Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrojoje dalyje numatyta papildomoji bausmė – turto konfiskavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

 

Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 punkte yra numatyta, kad kaltinamajam priklausantys nusikaltimo įrankiai turi būti konfiskuojami ir perduodami atitinkamoms organizacijoms arba sunaikinami. Šio straipsnio 2 punkte numatyta, kad pinigai ar kitos vertybės, gauti ar įgyti nusikalstamu būdu, jeigu jų savininkai nenustatyti, teismo nuosprendžiu turi būti perduodami į valstybės pajamas. Kiti daiktai atiduodami teisėtiems savininkams, o jei šie nenustatomi, pereina valstybės nuosavybėn. Ginčas, kilęs dėl šių daiktų priklausomybės, sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu tai nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą (pavyzdžiui, pinigų padirbimo įrangą, ginklus) gali vėl panaudoti nusikaltimams padaryti, todėl baudžiamojo proceso įstatymai pagrįstai numato tokio kaltininko turto paėmimą.

Žmonių, visuomenės ar valstybės interesams pakenkiama, kai turtas naudojamas ne tik kaip nusikaltimo priemonė, bet ir kaip nusikaltimo dalykas (neteisėtai pervežant per valstybės sieną medžiagas, daiktus, valiutą ir kt.). Be to, kai kurios medžiagos ir daiktai kelia tiesioginę grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar saugumui. Turto kontrabanda daro žalą ekonominiams žmonių ir visuomenės interesams. Todėl įstatymuose pagrįstai yra nustatytas tokių daiktų konfiskavimas.

Remdamasis išdėstytais motyvais, Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas


nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antroji dalis ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Algirdas Gailiūnas                              Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 Vladas Pavilonis                                Pranas Vytautas Rasimavičius            Stasys Stačiokas

 Teodora Staugaitienė                         Stasys Šedbaras                                Juozas Žilys