Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl teisinių konsultacijų konfidencialumo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimas

DĖL TEISINIŲ KONSULTACIJŲ KONFIDENCIALUMO

 Santrauka

Bylą inicijavo apylinkės teismas. Jam kilo abejonė, ar Baudžiamojo proceso kodekso 58 straipsnio antrosios dalies 3 punktas, kuriuo remiantis ir esant tam tikroms aplinkybėms per įstatymo apibrėžtą laiką advokatui neleidžiama be pašalinių pasimatyti su ginamuoju, atitinka Konstitucijos 31 straipsnio šeštąją dalį.

Pareiškėjo prašyme buvo pažymėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio šeštojoje dalyje asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą. Teismo manymu, ši teisė yra sukonkretinta Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 1 punkte, kuriame advokatui suteikiama teisė ginti fizinius asmenis ir jiems atstovauti, ir šio įstatymo 24 straipsnyje nustatytu draudimu kliudyti advokatui be pašalinių susitikti su klientu. Tuo remdamasis teismas darė prielaidą, kad Baudžiamojo proceso kodekso 58 straipsnio antrosios dalies 3 punktas neatitinka Konstitucijos 31 straipsnio šeštosios dalies.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad riboti ginamojo ir jo advokato susitikimų konfidencialumą galima tik tuo atveju, jei kyla įtarimas, kad tokiu susitikimu kaltininkas pasinaudos siekdamas padaryti neigiamą poveikį nuodugniam ir nešališkam bylos tyrimui. Toks apribojimas gali būti tik įstatymo nustatytas ir griežtai apibrėžtas. Šios normos paskirtis – užkirsti kelią kriminalinio proceso dalyviams savo tikslų siekti ne įstatymų nustatytomis priemonėmis. Konstitucinis Teismas nutarė pripažinti, kad ginčijamos normos neprieštarauja Konstitucijai.

 

Tezės

Pagal Konstitucijos 31 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kvotos ir tardymo organams. Įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, tačiau pasinaudodamas teise į gynybą jis gali pateikti įrodymų arba argumentų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Kitais atvejais gynybos priemonės gali būti naudojamos atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms atskleisti. Todėl gynyba yra kryptinga baudžiamojo persekiojimo atsvara, kuria siekiama apsaugoti teisėtus įtariamojo ar kaltinamojo interesus.

Įtariamojo ar kaltinamojo ir jo advokato gynybos tikslai iš esmės sutampa, o procesinės priemonės, kuriomis realizuojama gynyba, turi skirtumų. Tai lemia advokato, kaip teisininko profesionalo, veiklos specifika. Advokato, kaip proceso dalyvio, teises ir pareigas apibrėžia procesiniai įstatymai, todėl tam tikrus gynybos elementus jis realizuoja savarankiškai, tačiau atsižvelgdamas į ginamojo poziciją.

Reglamentuojant gynėjo dalyvavimą baudžiamojoje byloje Baudžiamojo proceso kodekse pabrėžiamas gynybos teisėtumas. Šio kodekso 58 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad gynėjas privalo panaudoti įstatyme nurodytas gynybos priemones ir būdus gynybos tikslams pasiekti. Iš šių pozicijų vertinant Baudžiamojo proceso kodekso 58 straipsnio antrosios dalies 3 punkto nuostatą galima daryti išvadą, jog pasimatymų konfidencialumas ribojamas tik tais atvejais, kai galima įtarti, kad įtariamojo ar kaltinamojo pasimatymai su gynėju turės neigiamos įtakos visapusiškam ir objektyviam bylos aplinkybių tyrimui. Ši nuostata nevaržo įtariamojo ar kaltinamojo teisės į gynybą, kai naudojamos teisėtos gynybos priemonės ir būdai.

Lietuvos baudžiamojo proceso normose, kaip ir daugelio demokratinių šalių nacionalinėje teisėje, tarptautinių organizacijų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo dokumentuose, yra numatytos teisinės įtariamojo ar kaltinamojo bendravimo su advokatu be pašaliečių apribojimo prielaidos, tačiau yra ir bendras reikalavimas: tokie apribojimai gali būti tik įstatymo nustatyti neperžengiant protingų ribų. Šią sąvoką interpretuoti yra įstatymų leidėjo prerogatyva, tačiau, suprantama, laikantis pagrindinių garantijų, taikomų įtariamiesiems ir kaltinamiesiems.