Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Vyriausybės nutarimo teisėsaugos darbuotojų darbo apmokėjimo klausimais

Byla Nr. 3/95

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymui, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“

 Vilnius, 1995 m. gruodžio 6 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Andriui Kubiliui ir Vidmantui Žiemeliui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo apmokėjimo skyriaus viršininkui Algirdui Bartkevičiui, Teisingumo ministerijos sekretoriui, Teismų departamento direktoriui Artūrui Drigotui ir Finansų ir ūkio departamento direktorei Gertrūdai Tumelienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. lapkričio 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 3/95 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai ir 55 straipsnio pirmajai daliai, Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai ir 35 straipsniui, Valstybės kontrolės departamento įstatymo 2 straipsniui, taip pat įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1995, Nr. 30-685; toliau nutarime – ginčijamas Vyriausybės nutarimas) keičiamo nutarimo 6 punktą naujai išdėstė taip:

„6. Nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriui dydžius, teisingumo ministras – Lietuvos apeliacinio, apygardų, apylinkių ir Lietuvos Respublikos ūkinio teismo pirmininkams bei teisėjams, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras – prokuratūrų vadovams. Nurodytųjų įstaigų vadovai tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų kitiems pareigūnams bei darbuotojams dydžius ir nustato jų premijavimo tvarką.“

Pareiškėjas prašo ištirti, ar šis Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai, Teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai ir 55 straipsnio pirmajai daliai, Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai ir 35 straipsniui, Valstybės kontrolės departamento įstatymo 2 straipsniui, taip pat įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“.

II

Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais:

  1. Vadovaudamasi ginčijamu nutarimu, Vyriausybė gali nustatyti ne tik individualias ir skirtingo dydžio tarnybinio atlyginimo priemokas, bet ir neriboto dydžio premijas atskiriems teisėjams, prokurorams, kitiems nutarime išvardytų institucijų darbuotojams. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad Vyriausybė ir jos narys (teisingumo ministras) vertina, ar bylą nagrinėję teisėjai, kiti pareigūnai yra apskritai nusipelnę premijos ir kokio dydžio. Taip teismams ir teisėjams bei prokuratūros darbuotojams gali būti duodama suprasti, kokie jų sprendimai ir veiksmai vykdant teisingumą yra labiau vertinami, o kurie nepalaikomi.
  2. Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad „teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi“. Ši Konstitucijos nuostata yra įtvirtinta ir Teismų įstatymo 46 straipsnio pirmojoje dalyje, o 55 straipsnio pirmojoje dalyje yra nurodyta, kad „teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“. Todėl niekam, taip pat ir Vyriausybei ar teisingumo ministrui nėra numatyta teisės vertinti teisėjų darbą ir pagal tai nustatyti jiems papildomas individualias tarnybinio atlyginimo priemokas ar juos premijuoti.
  3. Prokuratūros įstatyme yra įtvirtintos panašios nuostatos dėl prokuratūros darbuotojų nepriklausomumo. Šio įstatymo 4 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „prokuratūros pareigūnai vykdydami savo įgaliojimus yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo“. Siekiant tai garantuoti, to paties įstatymo 35 straipsnyje nurodyta, kad „prokuratūros pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“. Prokuratūros įstatyme nėra numatyta, kad Vyriausybė gali premijuoti prokuratūros darbuotojus. Kai Vyriausybei ar ministrui suteikiama galimybė nustatyti teisėjams ar prokuratūros darbuotojams individualias ar vienkartes premijas, teismai ir prokuratūra iš esmės jau nebėra nepriklausomi.
  4. Valstybės kontrolės departamento įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „Valstybės kontrolės departamentas turi savo išlaidų sąmatą, kurią valstybės kontrolieriaus teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas“. Jeigu į apmokėjimo už darbą išlaidas būtų įtrauktos ir premijos, jas tvirtintų (skirtų) tik Seimas, o ne Vyriausybė.
  5. Seimas 1993 m. vasario 3 d. priėmė (ir 1993 m. kovo 18 d. papildė) įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, kuriuo buvo nustatyta, kad „iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, [...] Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“. Šiame įstatyme nei apie tarnybinių atlyginimų priemokas, nei apie premijas neužsimenama, todėl Vyriausybė ginčijamu nutarimu šiurkščiai pažeidė minėtą įstatymą. Jokio įstatyminio pagrindo išplėsti nurodytų darbuotojų tarnybinio atlyginimo sąvoką įtraukiant į ją individualias tarnybinio atlyginimo priemokas ir premijas nėra.
  6. Tiek Konstitucijoje, tiek galiojančiuose atitinkamuose įstatymuose yra įtvirtintos nuostatos, garantuojančios teismų ir prokuratūros nepriklausomumą specialiai numatant, kad šių valstybės institucijų (taip pat ir Valstybės kontrolės departamento) darbuotojų atlyginimus nustato tik įstatymai. Tačiau Vyriausybė imasi ne tik skirti tarnybinius atlyginimus (tokią teisę ji laikinai turi), bet ir tvirtinti skirtingo dydžio tarnybinių atlyginimų priemokas ar net vienkartes premijas Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, generaliniam prokurorui ir valstybės kontrolieriui (o teisingumo ministras – kitų teismų pirmininkams ir teisėjams) už darbą nagrinėjant bylas, už teisingumą ir principingumą. Todėl konkretūs teismų, prokuratūros ir Valstybės kontrolės departamento darbuotojai neišvengiamai gali tapti materialiai priklausomi nuo Vyriausybės.
  7. Pareiškėjo nuomone, Aukščiausiasis Teismas, Generalinė prokuratūra bei Valstybės kontrolės departamentas ir šių institucijų vadovai bei darbuotojai vykdydami savo pareigas galės tikrai vadovautis tik įstatymu, tikrai bus nepriklausomi tik tokiu atveju, jeigu už savo darbą gaus ne tarnybinio atlyginimo priemokas ar premijas, bet atitinkamai didesnį tarnybinį atlyginimą, nustatomą tik pagal įstatymą, o ne Vyriausybės nutarimais.

III

Pareiškėjo atstovai – Seimo nariai A. Kubilius ir V. Žiemelis, susipažinę su suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimais, papildomai nurodė:

  1. Neteisinga, kad teisėjų ir teismų nepriklausomumo samprata negali būti siejama su teisėjų atlyginimo problema. Kalbant apie teisėjų ir teismų nepriklausomumą paprastai turima omenyje ir teisėjų atlyginimo pastovumas, nes jei Vyriausybei yra suteikiama teisė manipuliuoti teisėjų atlyginimais, tai kalbėti apie teismų nepriklausomumą beprasmiška. Kai kuriose šalyse (pvz., Didžiojoje Britanijoje) yra draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą.

Teismų ir kitų šioje byloje aptariamų institucijų nepriklausomumui ypač pavojinga yra vadinamųjų premijų praktika, nes jų skyrimą lemia tik absoliučiai subjektyvūs veiksniai.

  1. Aiškinant nepriklausomumo sampratą reikia pažymėti, kad Konstitucijoje tiesiogiai nekalbama apie tokias pat prokuratūros ir Valstybės kontrolės nepriklausomumo garantijas kaip teismų, tačiau neginčytina, jog šioms institucijoms jos yra būtinos. Tai atsispindi Prokuratūros įstatyme, kuris numato, kad prokuratūra, būdama savarankiška teisminės valdžios dalis, yra nepriklausoma nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų.

Tuo tarpu Valstybės kontrolė kontroliuoja Vyriausybės veiklą, todėl ji turėtų būti nepriklausoma nuo Vyriausybės valios nustatyti priemokas ar premijas ir kartu nuo jos įtakos valstybės kontrolierių sprendimams.

  1. Teisėjams, prokurorams ir valstybės kontrolieriams gali ir turi būti mokamos tarnybinio atlyginimo priemokos už ištarnautus metus, kvalifikaciją, nustatomą pagal aiškius kriterijus, už vietovę, kurioje dirbama, tačiau visa tai turi būti nustatoma įstatyme.


IV

Suinteresuoto asmens atstovai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo apmokėjimo skyriaus viršininkas A. Bartkevičius ir Teisingumo ministerijos Finansų ir ūkio departamento direktorė G. Tumelienė atsakydami į pareiškėjo argumentus nurodė:

  1. Konstitucijos 109 straipsnyje ir Teismų įstatymo 46 straipsnyje yra įtvirtintas teisėjų nepriklausomumas, tačiau tai neturi nieko bendro su teisėjų atlyginimais ir jų priemokomis, nes teisėjai gauna atlyginimus ir jų priemokas už darbą, o ne už konkrečių bylų nagrinėjimą. Premijos teisėjams išmokamos garbingų jubiliejų proga bei švenčiant Šv. Kalėdas ir Velykas, o teismų pirmininkams – atskirais atvejais už gerus finansinės-ūkinės veiklos rezultatus ir darbo organizavimą, darbą su antstoliais ir kt.
  2. Teismų įstatymo 55 straipsnyje yra nustatyta, kad teisėjams atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Šiuo metu toks įstatymas yra rengiamas, ir tikimasi, kad artimiausiu metu jis bus priimtas. 1993 m. vasario 3 d. įstatyme nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros ir kitų pareiškėjo nurodytų kategorijų darbuotojų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, todėl šiuo atveju prieštaravimų įstatymams nėra. Be to, 1995 m. patvirtintame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 31 straipsnyje (Žin., 1995, Nr. 36-887) yra nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo atlyginimą už darbą sudaro pagal koeficientą nustatomas tarnybinis atlyginimas, priemoka už teisėjo ištarnautus metus ir teisėjo tarnybinio atlyginimo priemoka, kurią Aukščiausiojo Teismo pirmininkui nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o šio Teismo skyrių pirmininkams, teisėjams ir kitiems darbuotojams – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

V

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas Seimo narys A. Kubilius patvirtino Seimo narių grupės prašymą bei papildomame paaiškinime išdėstytus motyvus. Jo nuomone, nėra abejonių, kad teisėjai, teismai, prokuratūros pareigūnai ir valstybės kontrolieriai turi būti nuo nieko nepriklausomi, kai priima sprendimus. Tuo tarpu vienas iš galimų įtakos svertų jiems yra pinigai ir materialinė gerovė. Nuo tokios įtakos šie pareigūnai turi būti apsaugoti. Kita vertus, vykdomoji valdžia, kurią pagal įstatymus kontroliuoja šie pareigūnai, turėtų būti apsaugota nuo pagundos daryti jiems tokią įtaką. Prašymo esmė yra ta, kad juo yra ginčijama minėto nutarimo nuostata, numatanti, jog Vyriausybė ar teisingumo ministras turi galimybę nustatyti individualias priemokas ar premijas, o kartu daryti įtaką teismų ir kitų institucijų sprendimams naudodamiesi tokiais svertais. Šiuo požiūriu Vyriausybės nutarimas yra aiškiai ydingas.

Pareiškėjo atstovas Seimo narys V. Žiemelis pažymėjo, kad Seimas suteikė teisę nustatyti tarnybinius atlyginimus, bet ne tarnybinius atlyginimus su priedais, priemokomis ir kt. Jo nuomone, jokiu būdu negalima tvirtinti, kad neturi būti mokamos priemokos teisėjams, prokurorams ir kt., tačiau Seimas turi papildyti įstatymą ir suteikti Vyriausybei teisę mokėti priemokas arba tai spręsti kitokiu būdu. Aukščiausiojo Teismo statutas ir Tarnybos prokuratūroje statutas leidžia mokėti priemokas, tačiau turi būti nustatyta, kas ir kokia tvarka jas išmoka.

Pagal Konstituciją teisėjas yra ne valdininkas. Kai kuriose šalyse teisėjų atlyginimai nesikeičia daug metų, o kai kur jie uždirba daugiau negu ministras pirmininkas ir niekas tuo nesistebi. Lietuvoje turėtų būti taip pat.

VI

Teisminio nagrinėjimo metu suinteresuoto asmens atstovė Teisingumo ministerijos Finansų ir ūkio departamento direktorė G. Tumelienė patvirtino, kad nustatyti atlyginimus teismų, prokuratūros ir Valstybės kontrolės pareigūnams Seimas savo priimtu įstatymu yra pavedęs Vyriausybei. Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarime Nr. 499 yra nustatyta, kad įstaigų vadovai turi teisę mokėti tarnybinius atlyginimus, priedus ir premijas. 1993 m. vasario 3 d. Seimo priimtame įstatyme yra nustatyta, kad Vyriausybei suteikiama teisė numatyti teismų, prokuratūros ir Valstybės kontrolės bei kitiems pareigūnams papildomas darbo apmokėjimo sąlygas Vyriausybės 1991 m. nutarime Nr. 499 nustatyta tvarka. Premijos yra mokamos iš sutaupyto darbo užmokesčio fondo. Teisėjai už savo profesinę veiklą nepremijuojami.

Pareiškėjų teiginys, kad premijos ir priedai nėra tarnybinis atlyginimas, nevisiškai teisingas. Visas atlyginimas teisėjams yra mokamas iš vieno darbo užmokesčio fondo, kurį Seimas tvirtina savo įstatymu. Iš to fondo turint ekonomiją mokamos priemokos ir premijos, kurios įtraukiamos į tarnybinį atlyginimą, kadangi yra apmokestinamos ir įskaičiuojamos į vidutinį darbo užmokestį.

Suinteresuoto asmens atstovo Teisingumo ministerijos sekretoriaus, Teismų departamento direktoriaus A. Drigoto nuomone, įstatymu nėra uždrausta skirti priedų ir Vyriausybė nedaro pažeidimo nustatydama teisę skirti priedus ir kitas skatinimo priemones. Jis patvirtino, kad priemokos ir premijos neskiriamos už profesinę veiklą, todėl jos nedaro įtakos teisėjams ir teismams. Premijos mokamos už ūkinę veiklą teismų pirmininkams, jų pavaduotojams, apygardų ir Apeliacinio teismų skyrių pirmininkams, nes yra daug ūkinių problemų, susijusių su teismų įsikūrimu, patalpų parengimu. Tais dalykais besirūpinančius teisėjus reikia paskatinti. Tai yra gyvenimiškos šių dienų problemos. Suinteresuoto asmens atstovas pripažino, jog visi teisėjai norėtų, kad įstatymu būtų patvirtinta konkretesnė atlyginimų bei kitų socialinių garantijų nustatymo tvarka ir atmesta bet kokia galimybė manipuliuoti teisėjo statusu. Pareiškėjų prašymas neturėtų būti patenkintas.

Suinteresuoto asmens atstovas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo apmokėjimo skyriaus viršininkas A. Bartkevičius pažymėjo, jog „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ aiškinama, kad atlyginimas – tai „užmokestis už darbą“. Galima teigti, kad tarnybinis atlyginimas kartu su priemokomis yra užmokestis už darbą. Šiam užmokesčiui galima priskirti ir premijas. Tvirtai nustatytu atlyginimu sunku įvertinti specialisto kvalifikaciją, todėl tos priemokos pasiteisina. Papildomai priemokoms ir premijoms lėšos žinyboms neskiriamos. Seimas metams patvirtina biudžetą, ir tas fondas naudojamas.

Ginčijamu Vyriausybės nutarimu Vyriausybei yra suteikta teisė spręsti tik trijų asmenų – Aukščiausiojo Teismo pirmininko, generalinio prokuroro ir valstybės kontrolieriaus priemokų ir premijų klausimus. Kitiems pareigūnams priedus ir premijas nustato ne Vyriausybė, o šių institucijų vadovai, todėl negalima teigti, kad Vyriausybė, reguliuodama darbo užmokestį, gali daryti įtakos sprendimams.

Šiuo metu skirtingų žinybų pareigūnų darbo apmokėjimas yra nustatytas nevienodai. Tvarka turėtų pagerėti priėmus dabar rengiamą įstatymą, kuris nustatys vieningą apmokėjimo sistemą visų iš biudžeto finansuojamų įstaigų ir organizacijų darbuotojams.

Kiekvienoje šalyje teisėjų atlyginimas nustatomas vis kitaip. Pavyzdžiui, Švedijoje Teisingumo ministerijai yra suteikta teisė nustatyti teisėjams priemokas, Estijoje Vyriausybės nutarimu Teisingumo ministerija taip pat turi teisę nustatyti teisėjams, prokuratūros pareigūnams priemokas. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, daryti išvadą apie teisėjų ir kitų pareigūnų nepriklausomumą iš atlyginimo priemokų mokėjimo nėra pagrįsta, nes ir kitokios garantijos ar klausimai, susieti su šių įstaigų veikla, taip pat gali būti pretekstas abejoti šių įstaigų nepriklausomumu.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Konstitucijos 5 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Šios normos turinys yra atskleidžiamas kituose Konstitucijos straipsniuose. Kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurią lemia tos valdžios vieta bendroje valdžių sistemoje ir jos santykis su kitomis valdžiomis.

Seimas leidžia įstatymus, svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą, prižiūri Vyriausybės veiklą, skiria Konstitucijoje numatytais atvejais teisėjus ir sprendžia kitus Konstitucijos 67 straipsnyje nustatytus klausimus. Respublikos Prezidentas, būdamas valstybės vadovu, atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybė tvarko krašto reikalus, vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus, rengia ir vykdo Seimo patvirtintą valstybės biudžetą bei įgyvendina kitus įgaliojimus. Teismai vykdo teisingumą. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas atskirų valdžios šakų savarankiškumas, o kartu ir jų subalansavimas bei pusiausvyra.

Vienas iš fundamentalių demokratinės valstybės bruožų yra teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas. Jo laikomasi visose demokratinėse valstybėse, ir, kaip rodo istorinė patirtis, šio principo atsisakymas yra imanentinis totalitarinio ir autoritarinio režimo bruožas.

Atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą ir valstybės institucijų sistemą negalima vienodai vertinti pareiškėjo keliamo klausimo dėl teismų, prokurorų, Valstybės kontrolės santykių su Vyriausybe turinio. Teismų statusas yra nustatytas Konstitucijos IX skirsnyje. Pagal Konstituciją prokurorai yra teisminės valdžios sudedamoji dalis, todėl jiems taikytini teismų nepriklausomumą apibūdinantys principai, tačiau atsižvelgiant į Konstitucijoje nustatytus ypatumus. Valstybės kontrolė, kurios paskirtis ir veiklos ribos nustatytos Konstitucijos XII skirsnyje, yra ekonominės finansinės kontrolės institucija, prižiūrinti, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Ji yra tiesiogiai atskaitinga Seimui, kuris atlieka jos parlamentinę kontrolę.

Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitinka Konstituciją ir įstatymais apibrėžtą teismų, prokuratūros ir Valstybės kontrolės nepriklausomumą, atsižvelgiant į teismų, prokuratūros ir Valstybės kontrolės institucijų statusą bei kompetencijos įgyvendinimo būdus, dėl kiekvienos šių valstybės institucijų nagrinėtinas atskirai.

  1. Dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai ir 55 straipsnio pirmajai daliai, taip pat įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“.

Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teisių teisminis gynimas. Jos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta, kad asmuo, „kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“, o 31 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“ Taigi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijos yra būtinos pirmiausia dėl to, kad būtų užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės.

Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nustatyta: „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“ Todėl pagrindinis aspektas, kuriuo būtina vadovautis vertinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą, yra tas, kad nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismo pareigų, išplaukianti iš Konstitucijos garantuotos žmogaus teisės turėti bešališką ginčo arbitrą. Tokia nepriklausomumo samprata atsispindi ir daugelyje tarptautinių dokumentų.

1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, kuris nustatytų jo teises ir pareigas ar jam pareikšto kaltinimo pagrįstumą.“

1985 m. lapkričio 29 d. JT Generalinė Asamblėja rezoliucija Nr. 40/32 ir 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija Nr. 40/146 patvirtino „Pagrindinius teismo nepriklausomumo principus“. Šio dokumento 1 straipsnyje nurodyta: „Teismų nepriklausomumas garantuojamas valstybės ir įtvirtinamas Konstitucijoje arba šalies įstatymuose. Visos valstybės įstaigos privalo teismų nepriklausomumą gerbti ir jo laikytis.“

1950 m. lapkričio 4 d. priimtos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta kiekvieno žmogaus teisė, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.

Europos Tarybos Ministrų komitetas 1994 m. spalio 13 d. priėmė rekomendaciją Nr. 94/12 „Dėl teisėjų nepriklausomumo veiksmingumo ir vaidmens“. Jos penktosios taisyklės 3 punkte nurodoma, kad teisėjų pareigos yra šios: a) visais atvejais veikti laisvai ir nepriklausomai nuo pašalinės įtakos; b) bešališkai nagrinėti bylas remiantis nustatytų faktų įvertinimu ir įstatymų supratimu, garantuojant bešališką visų šalių išklausymą ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Šioje taisyklėje taip pat reikalaujama tam tikrais atvejais teisėjui nusišalinti nuo bylos ar imtis kitokių priemonių, kad būtų visiškai įgyvendintas teismų nepriklausomumas.

Būti nepriklausomam teisėją įpareigoja ir priesaika, kuri, sutinkamai su Konstitucijos 115 straipsnio šeštąja dalimi, priimama prieš pradedant eiti jam savo pareigas. Teisėjas prisiekia „būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti sąžiningas, humaniškas ir savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui“.

Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei kituose įstatymuose yra nustatyta teisėjo ir teismo nepriklausomumą įtvirtinančių garantijų visuma. Jų pagrindu turi būti sudaromos sąlygos užkirsti kelią bet kam kištis į teisėjo ar teismo veiksmus priimant nešališką ir teisingą sprendimą. Teisėjo nešališkumas užtikrinamas ne tik įstatymuose. Visuotinai pripažintos teisėjų etikos taisyklės jiems kelia didelius etinius (sąžiningumo, taktiškumo, atidumo, orumo), profesinius (kompetencijos, objektyvumo) ir kitokius reikalavimus. Taigi tiek teisėjo ir teismų konstitucinės bei kitos įstatyminės nepriklausomumo garantijos, tiek teisėjų etikos taisyklės yra pagrindas tam, kad žmonės tikėtų teismo, kaip teisinių ginčų arbitro, nešališkumu ir objektyvumu.

Teisėjo ir teismo nepriklausomumo garantijų, kaip ir teisėjų atsakomybės, visumos vertinimas leidžia teigti, kad jos tarpusavyje yra glaudžiai susietos. Todėl teisėjo ir teismo nepriklausomumo apskritai negalima vertinti pagal kokį nors vieną, kad ir labai reikšmingą, požymį. Kita vertus, negalima nepripažinti, kad pažeidus bet kurią iš teisėjo ir teismo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmonių teisių ir laisvių užtikrinimui.

Teisėjo ir teismo nepriklausomumo vykdant teisingumą garantijų turinį pirmiausia lemia jų nepriklausomumas: a) nuo byloje dalyvaujančių šalių bet kokio kišimosi, b) nuo valstybės valdžios, valdymo, taip pat visuomenės institucijų, korporacinių, neteisėtų asmeninių ar kitokių interesų įtakos.

Nepriklausomumo garantijų pobūdis taip pat yra susietas su teisėjo ir teismo teisiniu statusu. Teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės valdininkų. Iš jo negali būti reikalaujama dalyvauti vykdant kokią nors politikos kryptį. Teisėjas žmogaus teises ir laisves užtikrina tuo, kad remdamasis įstatymais ir kitais teisės aktais vykdo teisingumą.

Pagal tai, kaip Teismų įstatyme ir kituose Lietuvos įstatymuose detalizuojamas Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintas teisėjo ir teismo nepriklausomas, teisėjų nepriklausomumo garantijas galima sąlyginai suskirstyti į tris grupes: a) teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, b) teisėjo asmens neliečiamumo, c) teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas.

  1. a) Teisėjui, kuris sąžiningai atlieka savo pareigas, Konstitucijos 115 straipsnyje yra garantuota, kad jis nebus atleistas iš pareigų kitais negu jame nustatytais pagrindais (kol nesibaigs įgaliojimų laikas arba jis nesulauks įstatyme numatyto pensinio amžiaus, dėl sveikatos būklės ir kt.). Įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi tuo, jog teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, išlieka nepriklausomas, jis neverčiamas taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos.

Kita vertus, Konstitucijos 115 straipsnyje teisėjui atleisti iš pareigų yra nustatyti du specifiniai pagrindai: kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, taip pat kai įsiteisėjo jį apkaltinęs teismo nuosprendis. Tai reiškia, kad teisėjams yra keliami labai dideli profesinio ir etinio pobūdžio reikalavimai. Teisėjo elgesys tiek darbe, tiek po darbo neturi kelti jokių abejonių dėl jo nepriklausomumo.

  1. b) Konstitucijos 114 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo. Konstitucijos 116 straipsnyje numatyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

Iš kitos pusės teisėjo neliečiamumo garantija reiškia ir jo asmens apsaugą nuo bandymų daryti jam išorinį poveikį. Konstitucijos 114 straipsnyje yra įtvirtinta, o Baudžiamojo kodekso 298 straipsnyje sukonkretinta baudžiamoji atsakomybė už mėginimą kokia nors forma paveikti teisėją norint sukliudyti teisingai išnagrinėti bylą teisme.

  1. c) Būdamas teisinių ginčų arbitras, teisėjas privalo ne tik būti pasirengęs profesiniu atžvilgiu, turėti didelį autoritetą, bet ir būti materialiai nepriklausomas. Tuo tikslu daugelio šalių įstatymais pagal vieningus kriterijus teisėjams atskirai yra nustatomas atlyginimas arba įvairūs atlyginimų priedai, kurie, palyginti su valdininkų, yra gerokai didesni. Tokia tradicija buvo ir Lietuvoje. Didesni teisėjų atlyginimai buvo nustatyti atskiru įstatymu.

Dar aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje JAV Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad teisėjui, kol jis eina tas pareigas, negali būti sumažintas atlyginimas, vėliau visuotinai paplito ir tapo viena iš universalių teisėjo nepriklausomumo garantijų. Todėl bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

Pareiškėjo atstovų nuomone, kaip tik nustatant teisėjų atlyginimus yra pažeidžiamas jų nepriklausomumas, nes ginčijamu Vyriausybės nutarimu Vyriausybė imasi skirti ne tik tarnybinius atlyginimus (tokią teisę pagal įstatymą ji laikinai turi), bet ir tvirtinti tarnybinių atlyginimų skirtingo dydžio priemokas ar net premijas. Iš esmės neginčydami teisėjų tarnybinių atlyginimų priedų už ištarnautus metus, taip pat kitų atlyginimo priemokų galimybės, pareiškėjo atstovai teigia, kad visa tai turi būti nustatyta įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu ar teisingumo ministro įsakymu.

Vertindamas šią pareiškėjo nuomonę, Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijoje nėra nustatyta, kuri institucija – Seimas ar Vyriausybė nustato teisėjų atlyginimus. Tačiau vadovaudamasis bendraisiais teisėjų ir teismų nepriklausomumo konstituciniais principais įstatymų leidėjas Teismų įstatymo 55 straipsnyje įtvirtino normą, kad teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvieniems metams tvirtina ne Vyriausybė, bet Seimas biudžeto įstatymu. Pagal šio fondo dydį yra nustatomi ir teisėjų atlyginimai bei esamos šių atlyginimų priemokos. Dabartinė kiekvieno teisėjo atlyginimo struktūra priklauso ne nuo išnagrinėtų bylų ir juo labiau ne nuo konkrečiose bylose priimtų sprendimų, o nuo bendrų kriterijų, kuriais remiantis nustatomas teisėjų darbo užmokestis. Tarnybinių atlyginimų priemokos nėra nustatomos personaliai. Be to, Aukščiausiojo Teismo teisėjams tarnybinio atlyginimo priemokos yra nustatomos vadovaujantis ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o jau įstatymu patvirtinto Aukščiausiojo Teismo statuto normomis. Kartu negalima neatsižvelgti į tą aplinkybę, kad Seimas 1993 m. vasario 3 d. įstatymu nustatė, „kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai Lietuvos Respublikos teismų teisėjų [...] tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“. Kol nėra priimtas teisėjų atlyginimo įstatymas, Seimo pavedimas Vyriausybei galioja, o kiekvienais metais Seimo priimame biudžeto įstatyme yra nustatomos realios to pavedimo įgyvendinimo ribos.

Vadovaujantis šiais motyvais darytina išvada, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu pagal bendrus kriterijus nustatyta teisė skirti teisėjams tarnybinių atlyginimų priemokas neprieštarauja Konstitucijai.

Tačiau ginčijamu Vyriausybės nutarimu taip pat yra nustatyta Vyriausybei teisė premijuoti Aukščiausiojo Teismo pirmininką, teisingumo ministrui – Apeliacinio, apygardų, apylinkių, Ūkinio teismo pirmininkus bei teisėjus.

Premijavimas yra individualaus skatinimo forma. Tai reiškia, kad tokiam skatinimui teisėjai gali būti atrenkami personaliai, premijos dydis taip pat gali būti nustatomas individualiai kiekvienam iš premijuojamųjų. Premijų paskirtis paprastai yra tikslinė – skatinti darbuotojų motyvaciją siekti tam tikrų rezultatų.

Kaip buvo minėta, vykdydamas teisingumą teisėjas klauso tik įstatymo. Tai reiškia, kad teisėjas negali būti skatinamas ar orientuojamas, kaip išnagrinėti bylą – jis privalo nustatyti objektyvią tiesą byloje ir remdamasis įrodytais juridiniais faktais tiksliai pritaikyti įstatymą. Be to, visi teisėjai turi vienodą statusą, skiriasi tik jų įgaliojimai, priklausantys nuo to, kurios grandies teisme teisėjas dirba.

Premijų skyrimas paprastai yra susijęs su darbo teisinių santykių įgyvendinimu, tuo tarpu teisėjai nėra kam nors pavaldūs, taip pat ir Vyriausybei ar teisingumo ministrui, todėl teisėjų premijavimas pažeidžia teisėjų ir teismų nepriklausomumą.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, jog Lietuvos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ išdėstyta keičiamo nutarimo 6 punkto nuostata, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina premijų dydžius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, o teisingumo ministras – Lietuvos apeliacinio, apygardų, apylinkių ir Lietuvos Respublikos ūkinio teismo pirmininkams bei teisėjams, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai ir Teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai.

  1. Dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai ir 35 straipsniui, taip pat įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“.

Pagrindinės prokurorų ir tardytojų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos IX skirsnyje „Teismas“. Jame prokurorai ir tardytojai yra traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis. Taigi kai jie atlieka procesinius veiksmus, jiems įstatymu nustatomos teisminės valdžios nepriklausomumo garantijos. Prokuroras ar tardytojas yra nepriklausomas, veikia savarankiškai palaikydamas valstybinį kaltinimą, vykdydamas baudžiamąjį persekiojimą, kvotos organų kontrolę, atlikdamas parengtinį tardymą. Šiais atvejais priimdamas atitinkamus sprendimus prokuroras ar tardytojas vadovaujasi tik įstatymu ir negali būti kišamasi į jo veiklą.

Konstitucijos 118 straipsnio trečiojoje dalyje yra įtvirtinta, kad prokurorų ir tardytojų statusą nustato įstatymas. Vadinasi, įstatymu tiksliau apibrėžiama šių pareigūnų vieta teisminės valdžios sistemoje.

Prokuratūros įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtintos prokuratūros pareigūnų nepriklausomumą užtikrinančios garantijos. Šio straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad „prokuratūros pareigūnai vykdydami savo įgaliojimus yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo“. To paties straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei jų pareigūnams, politinėms partijoms, visuomeninėms organizacijoms bei judėjimams, visuomenės informacijos priemonėms draudžiama kištis į prokuratūros darbą tiriant bylas bei vykdant kitas prokuratūros funkcijas.“ Šio draudimo prasmė yra ta, kad turi būti užkirstas kelias trukdymams tardymo metu objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Bet koks poveikis tardytojui ar prokurorui gali padaryti nepataisomą žalą ir sukelti sunkias pasekmes: kaltas asmuo gali išvengti atsakomybės arba nekaltas asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Atsižvelgiant į tai kyla abejonė, ar pagrįsta yra ta ginčijamo Vyriausybės nutarimo dalis, kurioje nustatyta, kad Vyriausybė tvirtina premijų generaliniam prokurorui dydžius. Kaip minėta, Konstitucijos 118 straipsnio normos įtvirtina prokurorus ir tardytojus kaip teisminės valdžios dalį, o generalinis prokuroras yra atskirtas nuo vykdomosios valdžios ne tik pagal savo bendrąjį statusą, bet ir tuo, kad jį septyneriems metams skiria ir atleidžia Seimas. Taigi generalinis prokuroras vykdydamas jam pavestas funkcijas turi būti nepriklausomas. Vyriausybės turima galimybė nustatyti, kada ir kokio dydžio premiją ji skirs generaliniam prokurorui, leidžia daryti prielaidą, kad ji vertins prokuroro veiklą ir priklausomai nuo tokio vertinimo rezultatų spręs, ar skirti jam premiją. Jau vien tokio vertinimo galimybė yra pagrindas daryti išvadą, kad vykdomoji valdžia pažeidžia sudedamosios teisminės valdžios dalies – prokurorų nepriklausomumą. Taigi ši ginčijamo Vyriausybės nutarimo dalis prieštarauja Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai.

Kitaip vertintinas ginčijamas Vyriausybės nutarimas dėl prokuratūrų vadovų ir prokuratūros pareigūnų bei darbuotojų premijavimo. Prokuratūros pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, įstatymais yra nustatytos atskiros socialinio pobūdžio garantijos (atlyginimas, pensijos, kompensacijos ir kt.).

Pareiškėjo nuomone, kai kurios iš nustatytų garantijų ne tik neužtikrina prokuratūros pareigūnų nepriklausomumo, bet ir sudaro tiesiogines prielaidas jį pažeisti. Tai – ginčijamo Vyriausybės nutarimo dalis, kuria yra nustatyta prokuratūros darbuotojų tarnybinio atlyginimo priemokų nustatymo ir premijavimo tvarka. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nėra jokio įstatyminio pagrindo išplėsti šių darbuotojų atlyginimo sąvokos įtraukiant į ją individualias atlyginimo priemokas, o nustatyta premijavimo tvarka gali leisti prokuratūros darbuotojui suprasti, kokie jo veiksmai yra pageidautini, o kokie ne.

Vertindamas šią pareiškėjo nuomonę, Konstitucinis Teismas pažymi, kad Seimas 1995 m. sausio 31 d. priėmė įstatymą, kuriuo patvirtino Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutą (Žin., 1995, Nr. 15-345). Šiame akte ir jo priedėliuose yra įtvirtinta prokuratūros pareigūnų atlyginimo sandara, socialinės garantijos, skatinimo tvarka ir kt. Šio statuto 55 straipsnyje yra nustatyta, kad už pavyzdingą savo pareigų atlikimą prokuratūros pareigūnai gali būti paskatinti pinigine premija arba vertinga dovana, o 66 straipsnyje yra įtvirtinta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už turimą laipsnį ir ištarnautą laiką. Be to, pareigūnams, pasiekusiems labai gerų rezultatų tarnyboje arba tiriant organizuotus nusikaltimus bei palaikantiems kaltinimą bylose dėl šių nusikaltimų, taip pat pareigūnams, įtrauktiems į nuolatines organizuotų nusikaltimų tyrimų tardymo grupes bei operatyvines grupes, gali būti mokamas papildomas tarnybinio atlyginimo priedas.

Taigi įstatymo normomis nustatytas priedų ir premijų prokuratūros pareigūnams skyrimas yra jos vidaus darbo santykių sudedamoji dalis, kuriai kitos valdžios šakos negali daryti įtakos.

Būtina pažymėti ir tai, kad įstatymu patvirtinus Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutą atsirado kolizija tarp šio įstatymo ir 1993 m. vasario 3 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ toje dalyje, kuri yra susijusi su prokuratūros darbuotojų atlyginimų ir premijų nustatymu. Esant teisės normų kolizijai, galioja vėlesniojo įstatymo norma. Ankstesniajame įstatyme Vyriausybei buvo pavesta neapibrėžtai nustatyti prokuratūros darbuotojų tarnybinius atlyginimus, o dabar galiojančiu įstatymu patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutas apibrėžia atlyginimo sandarą ir prokuratūros darbuotojų skatinimo pagrindus bei tvarką.

Galiojančiuose įstatymuose prokuratūros pareigūnams yra nustatyti papildomi tarnybinio atlyginimo priedai, priemokos, taip pat premijos, o biudžeto įstatymu patvirtinama tokio atlyginimų ir premijų finansavimo apimtis. Todėl darytina išvada, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostata, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų prokuratūrų vadovams, kitiems pareigūnams bei darbuotojams dydžius ir nustato jų premijavimo tvarką, neprieštarauja Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai ir 35 straipsniui, taip pat įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinio atlyginimo“.

  1. Dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 53 straipsniui ir Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“.

Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas atitinka Valstybės kontrolės departamento įstatymo 2 straipsnį. Konstitucinis Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjui jau padavus prašymą Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymą (Žin., 1995, Nr. 51-1243) ir pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento įstatymą (Žin., 1995, Nr. 51-1244). Pareiškėjo nurodyto Valstybės kontrolės departamento įstatymo 2 straipsnio nuostata, kad „Valstybės kontrolė finansuojama iš Lietuvos valstybės biudžeto“, iš esmės atitinka priimto Valstybės kontrolės įstatymo 53 straipsnį. Tačiau Valstybės kontrolės įstatyme, palyginti su anksčiau galiojusiuoju, yra padaryta kitokių esminių pakeitimų, todėl visi pareiškėjo argumentai šiame nutarime vertinami atsižvelgiant į galiojančio Valstybės kontrolės įstatymo normas.

Konstitucijos 134 straipsnyje nustatyta: „Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Valstybės kontrolierius teikia Seimui išvadą apie metinę biudžeto įvykdymo apyskaitą.“ Valstybės kontrolės įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad ji yra „Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga aukščiausioji ekonominės finansinės kontrolės valstybės institucija, kuri prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas“. Tuo tikslu jos pareigūnai kontroliuoja Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų ar jį aptarnaujančių padalinių, Respublikos Prezidento kanceliarijos ir jį aptarnaujančių padalinių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir kitų iš valstybės biudžeto finansuojamų įstaigų, Konstitucinio Teismo, teismų, prokuratūros ir policijos ūkinę bei finansinę veiklą, valstybės įmonių ar akcinių bendrovių, kur valstybė turi ne mažiau kaip pusę akcijų, veiklą, turto privatizavimo, valstybės vardu gautų paskolų, taip pat paskolų, kurios paimtos su Vyriausybės garantija, paskirstymą, panaudojimą, grąžinimą ir kt.

Kad visos Valstybės kontrolei pavestos funkcijos būtų vykdomos objektyviai, ši institucija turi būti savarankiška. Nors Konstitucijoje ir Valstybės kontrolės įstatyme kokių nors specialių nepriklausomumo garantijų nėra nurodyta, tačiau iš įstatymo turinio galima tvirtinti, kad juo siekiama užtikrinti šios institucijos pareigūnų veiklos objektyvumą ir apsaugoti juos nuo pašalinės įtakos. Tai matyti iš įstatyme Valstybės kontrolės pareigūnams nustatytų teisių ir pareigų, draudimų bei apribojimų.

Pareiškėjo nuomone, Vyriausybė, ginčijamu nutarimu nustačiusi Valstybės kontrolės pareigūnų premijavimą, pažeidžia jų nepriklausomumą. Ši pozicija motyvuojama tuo, kad šios institucijos finansavimo sąmatą tvirtina Seimas. Todėl „jeigu į išlaidas apmokėjimui už darbą būtų įtrauktos ir premijos, tas premijas tvirtintų (skirtų) tik Seimas, o ne Vyriausybė“.

Vertindamas pareiškėjo nuomonę, Konstitucinis Teismas atsižvelgia į tai, kad šiuo metu galiojančiame Valstybės kontrolės įstatyme (55 straipsnyje) yra nustatytas savarankiškas jos darbuotojų premijavimo šaltinis. Vadinasi, valstybės kontrolieriaus teisė premijuoti savo institucijos pareigūnus ir kitus darbuotojus yra pagrįsta Valstybės kontrolės įstatymu, o ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu. Šios teisės pagrindą taip pat sudaro darbo įstatymai, kurie suteikia teisę institucijos vadovui skatinti darbuotojus. Vidiniai institucijos vadovybės ir jos darbuotojų santykiai skiriant premijas yra pagrįsti įstatymais ir negali būti vertinami kaip kitų valdžios šakų, institucijų ar pavienių asmenų poveikis jos darbuotojams. Galimybė skirti valstybės kontrolieriams tarnybinių atlyginimų priemokas dėl tų pačių priežasčių ir dėl to, kad jos gali būti tik iš darbo užmokesčio fondo, kuris nustatomas įstatymu, taip pat negali būti vertinama kaip išorinis poveikis jų vykdomoms funkcijoms.

Taigi ta ginčijamo Vyriausybės nutarimo dalis, kurioje valstybės kontrolieriui pavedama nustatyti savo institucijos pareigūnų premijavimo tvarką, taip pat tarnybinių atlyginimų priemokas, neprieštarauja Valstybės kontrolės įstatymo 2, 53 ir 55 straipsniams, taip pat įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“.

Tačiau ginčijamu Vyriausybės nutarimu taip pat yra įtvirtinta nuostata, kad Vyriausybė tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų valstybės kontrolieriui dydžius. Tai reiškia, kad Vyriausybė nustato sau teisę premijuoti Valstybės kontrolės institucijos vadovą.

Kaip buvo pažymėta, Konstitucijoje ir Valstybės kontrolės įstatyme Valstybės kontrolei pavedama prižiūrėti ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Šiose srityse ypač didelius įgaliojimus turi Vyriausybė. Todėl galima prielaida, kad Vyriausybė, ginčijamu nutarimu įtvirtindama sau teisę nustatyti valstybės kontrolieriui premijas ir jos dydžius, gali daryti jam įtaką. Tai prieštarauja valstybės kontrolieriaus veiklos savarankiškumui.

Valstybės kontrolierius nėra susietas su Vyriausybe taip pat darbo ar pavaldumo santykiais. Atvirkščiai, jo savarankiškumą rodo paskyrimo tvarka (Konstitucijos 133 straipsnio antroji dalis), atskaitingumas Seimui (Valstybės kontrolės įstatymo 14 straipsnio 1 punktas) ir kt.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, jog ginčijamo Vyriausybės nutarimo nuostata, kad Vyriausybė tvirtina Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriui premijų dydžius, prieštarauja Konstitucijos 134 straipsniui ir Valstybės kontrolės įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nuostata, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina premijų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriui dydžius, atitinkamai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai ir 134 straipsniui, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nuostata, jog teisingumo ministras tvirtina premijų Lietuvos apeliacinio, apygardų, apylinkių ir Lietuvos Respublikos ūkinio teismo pirmininkams bei teisėjams dydžius, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio antrajai daliai ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnio pirmajai daliai.
  3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nuostata, jog Lietuvos apeliacinio, apygardų, apylinkių ir Lietuvos Respublikos ūkinio teismo pirmininkams bei teisėjams tvirtinamos tarnybinių atlyginimų priemokos, neprieštarauja Konstitucijai.
  4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo 31 d. nutarimo Nr. 465 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų, valstybinio arbitražo, prokuratūros bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nuostata, jog nutarime nurodytų įstaigų vadovai (generalinis prokuroras ir valstybės kontrolierius) tvirtina tarnybinių atlyginimų priemokų ir premijų kitiems pareigūnams bei darbuotojams dydžius ir nustato jų premijavimo tvarką, neprieštarauja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 4 straipsnio pirmajai daliai ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Algirdas Gailiūnas                              Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 Vladas Pavilonis                                Pranas Vytautas Rasimavičius            Stasys Stačiokas

 Stasys Šedbaras                                Juozas Žilys