Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl pradėtos teisenos nutraukimo

Byla Nr. 8a/94

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 S P R E N D I M A S

Dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 „Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse“ ir Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją

 Vilnius, 1995 m. liepos 5 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

tvarkomajame posėdyje apsvarstė Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 „Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse“ ir Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46, 48 ir 95 straipsnius.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 „Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse“ (Žin., 1991, Nr. 32-883) ir Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ (Žin., 1991, Nr. 32-884) atitinka Konstitucijos 23, 29, 46, 48 ir 95 straipsnius pagal normų turinį, taip pat pagal jų priėmimo ir pasirašymo tvarką.

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui buvo paprašyta Vyriausybės nuomonės dėl šių Vyriausybės nutarimų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 46, 48 ir 95 straipsniams pagal normų turinį, taip pat pagal jų priėmimo ir pasirašymo tvarką. Vyriausybės pavedimu atsakymus pateikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, teisingumo ministras ir Vyriausybės sekretorius .

Žemės ūkio ministro rašte teigiama, kad „minėti Vyriausybės nutarimai prieštaravo jų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 str. nuostatoms, garantavusioms visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti jiems nuosavybės teise priklausančius objektus, jais naudotis ir disponuoti pagal Lietuvos įstatymus, konstatuojant, kad visiems nuosavybės subjektams nustatomos vienodos teisinės gynimo priemonės. Netekus galios Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui (1992 m. lapkričio 2 d.), minėti prieštaravimai išliko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., nustatančiam, kad nuosavybė yra neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai“.

Vyriausybei adresuotame Teisingumo ministro rašte, kuris buvo pateiktas Konstituciniam Teismui, be kita ko, teigiama, kad Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 422 „prieštaravo tuo metu galiojusioms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normoms bei Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsniui“. Kartu šiame rašte pabrėžiama, kad, „atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, galima būtų paminėtus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus pripažinti netekusiais galios, nors toks pripažinimas ir neturėtų įtakos privatizavimo eigoje sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių bei kitų teisinių santykių galiojimui“.

Vyriausybės sekretoriaus rašte dėl šių nutarimų priėmimo tvarkos patvirtinama, kad „minėti klausimai nebuvo įtraukti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę ir protokolą, todėl šių dokumentų nėra”.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Pagal Konstitucijos 105 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir sprendžia, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, taip pat ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Prezidento bei Vyriausybės priimti aktai. Taigi Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl galiojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo pradėta vykdyti ekonominė reforma, kurios esmę sudarė perėjimas iš administracinės-komandinės į rinkos ekonomiką grąžinant privatinės nuosavybės teisės institutą į Lietuvos teisės sistemą. Įstatymų leidėjo buvo pasirinktas okupacijos metais pažeistų nuosavybės teisių atkūrimo ir valstybinio bei visuomeninio turto privatizavimo kelias. Keitėsi ne tik turto teisinis režimas, bet ir ūkinių santykių subjektų sistema bei jų teisinis statusas. Jau 1990 m. gegužės 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 14-395), kuriame buvo nustatytas naujos šių ūkio subjektų rūšys, jų statusas ir veiklos formos, anksčiau buvusių ūkio subjektų likvidavimo ir reorganizavimo pagrindai ir tvarka. Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 8 d. nutarime Nr. 1-197 „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ (Žin., 1990, Nr. 14-396) buvo nustatyta, kad visos įmonės, veikusios iki Įmonių įstatymo priėmimo, turi persiregistruoti pagal šį įstatymą. Nepersiregistravusių įmonių ūkinė veikla buvo uždrausta.

Žemės ūkio įmonių pertvarkymą ir jų privatizavimą reglamentavo ir kiti įstatymai. 1991 m. balandžio 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymas (Žin., 1991, Nr. 13-328) ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-1223 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo įsigaliojimo“ (Žin., 1991, Nr. 13-329). Šiame nutarime buvo nustatyta, kad „kolūkiai ir tarybiniai ūkiai gali būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“. Privatizuojamų žemės ūkio įmonių statusas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme, priimtame 1991 m. liepos 30 d. (Žin., 1991, Nr. 24-637). Kartu priimtame Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 1-1629 „Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ (Žin., 1991, Nr. 24-638) Vyriausybei buvo pavesta nustatyti žemės ūkio įmonių privatizavimo tvarką.

Ginčijami Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 ir 422 vykdant ekonominę reformą buvo priimti kaip vienkartinio (ad hoc) galiojimo valdymo aktai. Vyriausybės nutarimai yra įstatymo normų taikymo aktai nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarimas byloje Nr. 1/94. – Žin., 1994, Nr. 56-1103). Esminis jų galiojimo laike skirtumas yra tas, kad nuolatinio galiojimo aktai taikomi tol, kol jie nustatyta tvarka nėra panaikinami. Tuo tarpu vienkartinio galiojimo aktai taikomi tik vienam teisiniam santykiui (individualūs aktai) arba aiškiai apibrėžtai teisinių santykių grupei iš esmės pakeičiant jų turinį. Pavyzdžiui, tokie yra steigimo, likvidavimo arba reorganizavimo aktai, pakeičiantys subjekto faktinę padėtį pagal įstatyme nustatytą jo teisinį statusą. Vienkartinio galiojimo aktai nustoja galios juos pritaikius, nes jų pagrindu atsiradusius teisinius santykius reguliuoja jau kiti teisės aktai. Nuolatinio galiojimo aktai yra naują nuosavybės santykių turinį įtvirtinantys įstatymai. Pažymėtina, kad ekonominės reformos metu sukurta ūkinių santykių sistema ir jų subjektų teisinis statusas bei veikla, nustatyti, dar prieš įsigaliojant Konstitucijai ir ją priėmus, yra toliau plėtojami ir reguliuojami įstatymais. Po ginčijamų Vyriausybės nutarimų priėmimo įstatymų leidėjas nei iki Konstitucijos įsigaliojimo, nei jai įsigaliojus nepakeitė faktiškai susiklosčiusios ūkinių subjektų sistemos ir jų bendrojo statuso, t. y. faktiškai pripažino jų legalumą.

Vykdant privatizaciją, pereinamuoju ūkinių santykių esminių pertvarkymų laikotarpiu įgyvendinant minėtus įstatymus, kitus teisės aktus, taip pat ir ginčijamus Vyriausybės nutarimus, žemės ūkio įmonės įgijo visiškai kitokį statusą, t. y. nutarimai Nr. 421 ir 422 buvo įvykdyti. Pasikeitusį žemės ūkio įmonių statusą įtvirtino jau minėti įstatymai, taip pat jų pataisos, padarytos 1991–1995 m. (Įmonių įstatymo – Žin., 1991, Nr. 5-128, 32-867; 1992, Nr. 20-590, 33-1009; 1993, Nr. 4-75; 20-492, 25-581, 32-729; 1994, Nr. 8-119, 14-232, 30-533, 55-1047, 59-1163, 94-1836; 1995, Nr. 3-38, 10-206, 10-207, 39-964, 44-1074; Žemės ūkio bendrovių įstatymo – Žin., 1992, Nr.14-386; 1993, Nr. 7-140; 52-997, 62-1169; 1994, Nr.1-1, 100-1998; Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo – Žin., 1992, Nr. 14-385; 1993, Nr. 13-311 ir kt.). Šiuo metu jų statusas taip pat yra įtvirtintas Civiliniame kodekse (Antrojo skirsnio III skyrius), Žemės ūkio bendrovių įstatyme, Žemės įstatyme (Žin., 1994, Nr. 34-620) ir kituose įstatymuose bei Vyriausybės aktuose.

Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 ir 422 yra vienkartinio galiojimo valdymo aktai, kurie buvo priimti, įvykdyti ir, nors formaliai ir nepanaikinti, faktiškai nustojo galios dar iki Konstitucijos įsigaliojimo, nes:

1) įstatymų pagrindu išnyko tie teisinių santykių subjektai, kuriems buvo skirtos šių nutarimų normos;

2) žemės ūkyje susiklosčius naujiems visuomeniniams santykiams, nebėra reguliavimo dalyko, kuriam jie buvo skirti.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje yra nustatyta: „Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.“ Taigi šiame įstatyme yra nustatyta įsigaliojus Konstitucijai galiojančių aktų suderinamumo su ja tvarka. Tuo tarpu ginčijami Vyriausybės nutarimai jau buvo įvykdyti ir faktiškai nustojo galios dar iki Konstitucijos įsigaliojimo. Nei įstatymų leidėjas, nei Vyriausybė formaliai neišsprendė šių nutarimų pripažinimo negaliojančiais klausimo. Priešingai, po jų įvykdymo atsiradusių ūkio subjektų veiklą įstatymų leidėjas ir Vyriausybė toliau reglamentavo įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais ir iki Konstitucijos įsigaliojimo, ir jai jau įsigaliojus.

Vertinti ginčijamų Vyriausybės nutarimų atitikimą Konstitucijai pagal jų turinį, taip pat pagal priėmimo ir pasirašymo tvarką nėra teisinių motyvų, nes įvykdžius minėtus aktus jie nustojo galios dar iki Konstitucijos priėmimo.

Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamų Vyriausybės nutarimų galiojimas yra pasibaigęs, Konstitucinis Teismas konstatuoja, jog tai yra pagrindas pradėtą teiseną byloje nutraukti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Pradėtą teiseną šioje byloje nutraukti.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Algirdas Gailiūnas                              Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 Vladas Pavilonis                                Pranas Vytautas Rasimavičius            Stasys Stačiokas

 Teodora Staugaitienė                         Stasys Šedbaras                                Juozas Žilys