Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo

Byla Nr. 25/94

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1995 m. birželio 20 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Pranciškui Vitkevičiui ir Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjui Ričardui Piličiauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. birželio 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 25/94 pagal pareiškėjo – Vilkaviškio rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma Lietuvos piliečiui, kuris „nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje“, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilkaviškio rajono apylinkės teismas prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, Nr. 21-545; 1992, Nr. 3-40, 7-155, 11-278, 15-405; 1993, Nr. 5-83, 32-725; 1994, Nr. 7-100, 14-229) 2 straipsnio reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, siekiantys atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi nuolat gyventi Lietuvoje, neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 32 straipsniams ir 47 straipsnio pirmajai daliai.

Prašymas grindžiamas tuo, kad Konstitucijoje konstatuojama, jog žmogaus nuosavybės teisė, būdama prigimtinė (18 straipsnis), yra neliečiama (23 straipsnis), ji saugoma įstatymų. Šių teisių įgyvendinimas nėra siejamas su Lietuvos Respublikos piliečio gyvenamosios vietos pasirinkimu. Juo labiau kad ir Konstitucijos 32 straipsnis nevaržo Lietuvos piliečio gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvės.

Remdamasis šiais argumentais, pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą išspręsti, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio reikalavimas, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi nuolat gyventi Lietuvoje, jei nori atstatyti anksčiau pažeistas savo nuosavybės teises ir jas ginti.

II

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui, suinteresuoto asmens – Seimo atstovai nurodė, kad po Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo dėl objektyvių aplinkybių nebuvo įmanoma priimti įstatymo dėl neteisėtai paimto turto besąlyginio grąžinimo ir todėl jis nebuvo priimtas. 1991 m. birželio 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo nustatyta ne tik nuosavybės teisių atstatymo į nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą turtą tvarka, bet ir sąlygos. Vienas iš pagrindinių tikslų, kurių buvo siekiama nustatant privalomas sąlygas asmenims, pageidaujantiems atstatyti savo nuosavybės teises į nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą turtą, – tai asmenų, nekaltų dėl privataus turto nacionalizavimo ar kitokio neteisėto jo suvisuomeninimo, teisių apsauga, visuomenės interesų nepažeidimas, jos poreikių tenkinimas.

Seimo atstovai teigė, jog ne mažesnio dėmesio vertas yra faktas, kad pagal TSRS (LTSR) įstatymus privatus turtas buvo suvisuomenintas dažniausiai dviem būdais: nacionalizuojant jį arba paimant valstybės nuosavybėn kaip bešeimininkį. Todėl kartais gana problemiška nustatyti, dėl kokių priežasčių turtas buvo prarastas ir po to suvisuomenintas. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisė atstatoma tik nuolat gyvenantiems Lietuvos Respublikoje piliečiams, sudarė galimybę iš dalies išspręsti minėtą problemą. Tokiu įstatyme įtvirtintu reikalavimu ne tik nebuvo pažeistas Konstitucijos 32 straipsnis, kaip teigia pareiškėjas, bet netgi buvo sudaryta galimybė įgyvendinti šiame straipsnyje įtvirtintas nuostatas, suteikiančias piliečiams teisę pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje ir joje apsigyventi.

Atsisakymas įvykdyti įstatymo sąlygą, t. y. persikelti nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, šiuo atveju turėtų būti vertinamas kaip nenoras susigrąžinti iš svetimo neteisėto valdymo nuosavybės teise turėto turto, kadangi net ir pagal Civilinio kodekso 142 straipsnį savininkas turi tik teisę, bet ne pareigą išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Tuo tikslu jis privalo įvykdyti įstatymo nustatytus reikalavimus, t. y. įrodyti, kad jis yra to turto savininkas, kad turtas nustojo būti valdomas be jo valios, ir t. t.

Suinteresuoto asmens atstovai taip pat paaiškino, jog negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad aptariamasis „reikalavimas piliečiui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje“ pažeidžia Konstitucijos 18 ir 23 straipsnių nuostatas, nes nuosavybės teisė į turtą gali atsirasti, taip pat ir asmuo gali tapti savininku tik įvykdęs įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytas sąlygas, kurių viena ir yra nuolatinis gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Konstitucijos 47 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta bendra nuostata, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei turėti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis, miškus ir parkus. Bet tai dar nereiškia, kad įstatymuose negali būti nustatytos tam tikros objektyviai būtinos tokio turto įgijimo, valdymo, naudojimo bei disponavimo juo sąlygos ir netgi apribojimai, skirti tiek nuosavybės teisės subjektui, tiek objektui, jeigu tokie apribojimai nepažeidžia konstitucinių piliečio teisių.

III

Teisminio posėdžio metu suinteresuoto asmens atstovai pateikė dar šiuos papildomus argumentus.

Pagrindinis institutas ginčijamu atveju yra pilietybė. Pilietybė – tai piliečio ir valstybės teisinis santykis, o teisiniame santykyje abi šalys turi teises ir pareigas. Kiekviena valstybė pati nustato santykius su savo gyventojais, jų teises ir pareigas. Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis. Taip yra dėl to, kad dviejose valstybėse vienas žmogus negali tinkamai vykdyti savo pilietinių pareigų. Atstovai pareiškė, kad įstatymas neatėmė teisės į nekilnojamąjį turtą ir iš tų asmenų, kurie nuolat negyvena Lietuvoje, jis tik nustatė tam tikras jų pareigas. Panašus reikalavimas nuolat gyventi Lietuvoje dviem atvejais yra numatytas netgi Konstitucijoje: 56 straipsnyje – kandidatams į Seimo narius ir 78 straipsnyje – kandidatams į Respublikos Prezidentus. Taigi specialių teisių įgyvendinimas gali būti siejamas su minėta sąlyga.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, kitas svarbus momentas yra tas, kad nuo turto nacionalizavimo pradžios praėjo daug laiko. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Daug kur realiai nebeliko to grąžintino turto, todėl už jį reikėtų mokėti kompensaciją, o tai būtų daroma kitų asmenų sąskaita. Tai prieštarautų piliečių, gyvenančių Lietuvoje, turtiniams interesams, vadinasi, ir tautos gerovei.

Susidarius tokioms konkrečioms aplinkybėms, valstybė turėjo teisę nustatyti tokias turto grąžinimo sąlygas, kurios numatytos ginčijamo įstatymo 2 straipsnyje.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. Konstitucinio Teismo nutarimuose dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1994 05 27, byla Nr. 12/93; 1994 06 15, byla Nr. 11/1993-9/1994; 1994 07 15, byla Nr. 1/94; 1994 10 19, byla Nr. 10/94; 1995 06 01, byla Nr. 4/95) nuostatų atitikimo Konstitucijai buvo konstatuota, jog pagal šį įstatymą Lietuvoje vykdoma ribota restitucija. Šiuose nutarimuose taip pat tiriamos tokios restitucijos priežastys, jos sąlygos ir tvarka.

Turto nacionalizavimas bei kitoks neteisėtas jo suvisuomeninimas sovietinės okupacinės valdžios buvo pradėti vykdyti Lietuvoje daugiau kaip prieš 50 metų. Už prieš pusę amžiaus įvykdytą Lietuvos okupaciją ir jos padarinius nebuvo atsakingos nei 1990 m. tautos išrinkta Aukščiausioji Taryba, nei jos sudaryta vykdomoji valdžia. Tačiau atkūrus nepriklausomą valstybę ir atnaujinus 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą buvo žengti realūs žingsniai atstatant okupacinės valdžios pažeistas Lietuvos žmonių teises, nes teisė remiasi ir tam tikrais moralės principais bei imperatyvais. Vienas iš tokių žingsnių yra ir įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Galimi įvairūs minėtos problemos sprendimo variantai; pvz., visiška restitucija, t. y. besąlyginis viso nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai suvisuomeninto turto grąžinimas, arba tik tam tikros kompensacijos nustatymas ir kt.

Pasirinkti konkretų sprendimo variantą buvo neginčytina Aukščiausiosios Tarybos teisė. Jau minėta, kad ji pasirinko ribotą restituciją. Beje, šį pasirinkimą lėmė ir sunkios politinės bei socialinės to meto sąlygos.

Nuo okupacijos nukentėjo visi Lietuvos žmonės – tiek likę Lietuvoje, tiek iš jos ištremti, tiek emigravę: iš jų buvo atimtas (nacionalizuojant ir kitais neteisėtais būdais) bent kiek didesnis nekilnojamasis turtas, vertybiniai popieriai, sąskaitos bankuose ir kt. Tačiau reikia pažymėti ir tai, kad okupacijos metais Lietuvoje likę arba kitose Sovietų Sąjungos vietovėse gyvenę žmonės dar buvo diskriminuojami ir tuo požiūriu, kad jie apskritai negalėjo įsigyti privatinės nuosavybės. Be to, per 50 okupacijos metų užaugo naujos žmonių kartos, susiformavo nauji žmonių turtiniai ir kiti socialiniai-ekonominiai santykiai, kurių, sprendžiant nuosavybės teisės atstatymo klausimus, nepaisyti nebuvo galima.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ginčijamas įstatymas vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius-ekonominius santykius. Be to, priimtas įstatymas vertintinas ir kaip aktas, kuriuo buvo sprendžiama, kokiu būdu realiai grįžti prie privatinės nuosavybės teise grindžiamos ekonomikos, siekiama bent iš dalies atkurti iki okupacijos buvusią nuosavybės santykių sanklodą.

  1. Ginčijamas įstatymas yra specialus, ad hoc šiame valstybės atkūrimo etape teisės aktas, t. y. turintis ribotą galiojimą. Jo specialus pobūdis pasireiškia pirmiausia tuo, kad jis taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsiranda dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, okupacijos metais nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, atstatymo. Vadinasi, jis turi specifinį reguliavimo dalyką. Antra, jis taikomas ne visiems buvusiems savininkams ir jų palikuonims – Lietuvos gyventojams, o tik buvusiems turto savininkams – Lietuvos piliečiams, kurie atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma ne pagal bendras paveldėjimo teisės normas, o tik specialia tvarka jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams (įvaikiams), jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Ginčijamo įstatymo ad hoc pobūdis iš esmės reiškia ir sąlyginai trumpalaikį bei ribotą jo taikymą – tik atstatant minėtas nuosavybės teises šiuo valstybės gyvenimo laikotarpiu. Šis įstatymas padeda atstatyti okupacijos metais pažeistas nuosavybės teises, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad juo apskritai pažeidžiamos prigimtinės teisės (Konstitucijos 18 straipsnis). Kitas dalykas, kad dėl jau minėtų aplinkybių įstatymų leidėjas nerado galimybių taikyti visiškos restitucijos, t. y. vykdyti visuotinio pažeistų nuosavybės teisių atstatymo.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atstatytos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais. Todėl iki tol jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas. – Žin., 1994, Nr. 42-771). Taigi dar nesamų, o tik siekiamų atstatyti subjektinių turtinių teisių gynybai negali būti taikomos civilinės teisės normos, reguliuojančios nuosavybės santykius ir ginančios nuosavybės teises. Būtent specialioms, netradicinėms situacijoms taikomi ir specialūs įstatymai. Kai tokio įstatymo pagrindu yra atstatomos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi taikomos Konstitucijos 23 straipsnio ir Civilinio kodekso normos.

  1. Pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės. Tokia pozicija buvo suformuluota dar Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. priimtame įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio preambulėje rašoma apie būtinumą suderinti atstatytos 1938 m. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais.

Nustatydamas subjektus, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, įstatymų leidėjas pasirinko aiškius teisinius kriterijus: jie privalo turėti Lietuvos pilietybę ir ją patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyventi Lietuvoje. Iš užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių įstatymu neatimama galimybė dalyvauti nuosavybės teisių atstatymo procese, taigi nėra pagrindo teigti, kad tokie piliečiai diskriminuojami atstatant nuosavybės teises. Įstatyme jie traktuojami taip pat, kaip ir Lietuvoje gyvenantys piliečiai. Visiems Lietuvos piliečiams, norintiems atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keliamos vienodos sąlygos. Prielaida, jog užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams keliami didesni reikalavimai, kartais daroma remiantis vien tuo faktu, kad jie gyvena svetur. Tokį požiūrį suformulavo pareiškėjas. Iš tikrųjų taip nėra. Įstatyme nustatyta realiai įvykdoma sąlyga – gyventi Lietuvoje. Juo labiau kad tokią galimybę garantuoja Konstitucijos 32 straipsnio trečiosios ir ketvirtosios dalių nuostatos:

„Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.

Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“

Įstatyme Lietuvos piliečiui nustatyta nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo sąlyga, kad jis „nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje“, nėra universalaus, visuotinio pobūdžio, ji taikoma tik įgyvendinant konkrečią specialią teisę – atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi šiuo atveju piliečiai gali laisvai pasirinkti: arba įvykdyti įstatyme nustatytas sąlygas ir tokiu būdu įgyvendinti savo subjektinę teisę atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, arba nerealizuoti šios specialios subjektinės teisės. Todėl minėta sąlyga negali būti traktuojama kaip piliečių lygiateisiškumo pažeidimas arba jų kilnojimosi laisvės varžymas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostata, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma Lietuvos piliečiui, kuris „nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Algirdas Gailiūnas                              Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 Vladas Pavilonis                                Pranas Vytautas Rasimavičius            Stasys Stačiokas

 Teodora Staugaitienė                         Stasys Šedbaras                                Juozas Žilys