Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Vyriausybės nutarimo gyventojų santaupų indeksavimo klausimais

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 26 d. nutarimas

DĖL VYRIAUSYBĖS NUTARIMO GYVENTOJŲ SANTAUPŲ INDEKSAVIMO KLAUSIMAIS

 Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Ji prašė ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. liepos 23 d. nutarimas Nr. 562 „Dėl gyventojų santaupų indeksavimo“, kurio 1 punkte nustatyta, kad valstybiniai bankai ir Valstybinė draudimo įstaiga indeksuoja, taikydami koeficientą 10, Lietuvos Respublikos piliečių ir asmenų, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, taip pat užsienyje gyvenančių iš Lietuvos ištremtų reabilituotų asmenų santaupas, atitinka Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas.

Prašymas buvo pagrįstas tuo, kad gyventojų lėšos, sovietų valdžios surinktos indėlių ir draudimo pavidalu, niekuomet nebuvo kreditų išteklius, o buvo investuojamos į valstybinių įmonių ir organizacijų turtą, todėl tas turtas privalėjo būti parduotas, indėliai indeksuojami infliacijos koeficientu ir grąžinami indėlininkams. Taip pat buvo nurodyta, kad infliacijos koeficientas buvo 113,46 proc., todėl gyventojų santaupos indėlių ir draudimo pavidalu turėjo būti indeksuojamos taikant koeficientą 113,46, o ne koeficientą 10, dėl to gyventojai neteko 90 proc. savo lėšų, indėlių ir draudimo pavidalu sukauptų iki 1991 m. vasario 26 d. Taip buvo pažeisti konstituciniai nuosavybės neliečiamumo ir teisingo atlyginimo už paimtą nuosavybę principai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimas nėra ribojamas anksčiau priimtų teisės aktų, todėl jis, atsižvelgdamas į realias galimybes, gali nustatyti ir kitokius, nebūtinai ekonominiais apskaičiavimais pagrįstus, gyventojų nuvertėjusių indėlių bei draudimo įmokų kompensavimo koeficientus, ir nėra pakankamų teisinių argumentų pagrįsti, koks indėlių indeksavimo koeficiento dydis gali būti laikomas atitinkančiu konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą. Todėl Konstitucinis Teismas nutarė, kad ginčijama Vyriausybės nutarimo norma neprieštarauja Konstitucijai.

 

Tezės

Pagal teisės doktriną reikalavimo teisė yra turto rūšis, todėl reikalavimo teisė, kaip ir bet koks kitas turtas, yra privačios nuosavybės teisės objektas. Taigi indėlininko nuosavybės teisės objektas yra reikalavimo teisė, o daiktinės nuosavybės teisės objektas yra individualizuotas turtas. Savininko nuosavybės teisės yra ginamos vienodai nepriklausomai nuo nuosavybės teisės objekto, jeigu įstatymas nenustato išimčių. Taigi darytina išvada, kad savininko subjektinės reikalavimo teisės, kaip ir daiktinės teisės, turi būti ginamos vadovaujantis nuosavybės teisės gynimo principais.

Teisės aktuose vartojama sąvoka „indėlių saugumas“ yra juridinė sąvoka, kuri aiškinama kaip patikimas indėlių saugojimas kredito įstaigose, atsakančiose už indėlių nominalios vertės išsaugojimą ir garantuojančiose jų išmokėjimą su įstatymo arba šalių susitarimu nustatytais procentais pirmu indėlininko pareikalavimu. „Indėlių vertės išsaugojimas“ aiškinamas kaip ekonominė kategorija. Indėlių nuvertėjimą paprastai sukelia objektyvūs ekonominiai procesai (taip pat infliacija), kurie nepriklauso nuo kredito įstaigos, turinčios gyventojų indėlius, valios. Taigi sąvokos „indėlių saugumas“ ir „indėlių vertės išsaugojimas“ pagal savo turinio juridinę ir ekonominę prasmę negali būti tapatinamos.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybė privalo įvykdyti savo įsipareigojimus gyventojams ir kompensuoti nuvertėjusius indėlius. Nustatyti kompensavimo dydį yra Seimo kompetencija, nes Konstitucijos 128 straipsnyje nustatyta, kad tik Seimas Vyriausybės siūlymu priima sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų. Konstitucinis Teismas kartu pažymėjo, kad Seimas nėra ribojamas anksčiau priimtų teisės aktų, todėl, atsižvelgdamas į realias galimybes, gali nustatyti ir kitokius gyventojų nuvertėjusių indėlių ir draudimo įmokų kompensavimo koeficientus.