Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl akcizų įstatymo

Byla Nr. 4/98

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

Dėl Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 13 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto ir šio straipsnio antrosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Vilnius, 1998 m. spalio 9 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės, Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Kęstučiui Trapikui ir jo įgaliotam teisininkui Raimondui Šukiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjo bylą Nr. 4/98 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 13 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas ir šio straipsnio antroji dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą ir 127 straipsnio trečiąją dalį.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Seimas 1997 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Akcizų įstatymą ir išdėstė naują jo redakciją.

Akcizų įstatymo 13 straipsnis, pavadintas „Baigiamosios nuostatos“, išdėstytas taip:

„1. Vyriausybė nustato:

1) akcizų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką;

2) akcizais apmokestinamų prekių sąrašą pagal nustatytą prekių aprašymo ir kodavimo sistemą bei akcizų tarifus;

3) automobilių priskyrimo prabangiems automobiliams tvarką.

  1. Vadovaudamasi šio įstatymo 3 straipsniu, konkrečias akcizais apmokestinamas prekes ir tarifus iki 1999 m. sausio 1 d. nustato Vyriausybė. Nuo 1999 metų konkrečias akcizais apmokestinamas prekes ir tarifus tvirtina Seimas.“

Pareiškėjas – Seimo narių grupė savo prašyme prašo ištirti, ar Akcizų įstatymo 13 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas ir šio straipsnio antroji dalis neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto bei 127 straipsnio trečiosios dalies nuostatoms.

Prašymas motyvuojamas tuo, kad pagal minėtas Konstitucijos nuostatas teisė nustatyti akcizų tarifus yra priskirta Seimui ir tik įstatymo forma. Tuo tarpu ginčijamo įstatymo 13 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad akcizais apmokestinamas prekes ir tarifus iki 1999 m. sausio 1 d. nustato Vyriausybė. Taigi teisė nustatyti akcizų tarifus, pažeidžiant Konstitucijos reikalavimus, deleguota Vyriausybei.

II

Pareiškėjo atstovas K. Trapikas raštu pateikė tokius papildomus motyvus ir paaiškinimus.

Akcizų įstatymo 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad akcizai yra prekių kainos elementas ir sąskaitose-faktūrose bei mokėjimo dokumentuose jie nenurodomi. Įstatymas platesnės akcizo sąvokos nepateikia ir šio mokesčio esmės nepaaiškina.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte akcizas yra nurodytas kaip viena iš mokesčio rūšių. Šiame straipsnyje sąvoka „mokesčiai“ apima mokesčius ir rinkliavas.

Akcizas – tai vienas pagrindinių pajamų šaltinių valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

Pagal Akcizų įstatymo 3 straipsnį, akcizo objektas yra šiame straipsnyje konkrečiai išvardytos Lietuvoje pagamintų ir importuojamų prekių grupės.

Prekių grupių sąrašas sąlygoja situaciją, kad akcizo dalis nacionaliniame biudžete nuolat didėja ir nuo 1994 m., t. y. nuo Akcizų įstatymo priėmimo, kai ji sudarė 7 procentus nacionalinio biudžeto, iki 1997 m. buvo išaugusi iki 14,1 procento, o Seimo priimtame 1998 m. Biudžeto įstatyme numatyta, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš akcizų sudarys 18,3 procento visų nacionalinio biudžeto pajamų. 1998 m. iš akcizų numatoma surinkti 24,4 procento, t. y. ketvirtadalį, visų valstybės biudžeto pajamų.

Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte nustatyta: „Seimas tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas.“ Konstitucijos 131 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Valstybės biudžeto projektą svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu iki naujųjų biudžetinių metų pradžios.“

Konstitucijos 127 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų.“ Pagal biudžeto įstatymą, valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas Seimas tvirtina sumine-pinigine ir procentine išraiška. Konstitucijos 127 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kokios formos teisės aktu nustatomi mokesčiai, kitos įmokos į biudžetus ir rinkliavas: „Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Vyriausybė, atsižvelgdama į įstatymų nustatytus mokesčius, įmokas į biudžetus, rinkliavas bei jų dydį, t. y. į tarifus (įstatymuose yra įtvirtinti fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifai, juridinių asmenų pelno, pridėtinės vertės, kitų mokesčių tarifai), taip pat atsižvelgdama į praėjusių metų rezultatus bei ekonomines prognozes rengia ir pateikia Seimui svarstyti bei tvirtinti biudžeto projektą.

Mokesčių, kitų privalomų mokėjimų į biudžetą ar rinkliavų bei jų dydžių, t. y. tarifų, nustatymas kitokia nei įstatymo forma, taip pat teisės nustatyti mokesčius bei jų tarifus delegavimas Vyriausybei prieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio trečiajai daliai ir 64 straipsnio 15 punkto nuostatoms. Konstitucija nenumato, kad Seimas turi teisę jam priskirtą kompetenciją perleisti kitoms valdžios ir valdymo institucijoms. Tai nustatyta Konstitucijos 5 straipsnio pirmojoje dalyje: „Valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas“ – ir šio straipsnio antrojoje dalyje: „Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Konstitucijoje įtvirtintą Seimo kompetenciją perleidus Vyriausybei, pažeidžiami įstatymų leidžiamosios valdžios ir vykdomosios valdžios galių balanso (paskirstymo) ir atskyrimo principai, apskritai tampa beprasmis Konstitucijoje įtvirtintos Seimo ir Vyriausybės kompetencijos įvardijimas, atskyrimas ir ribojimas.

Suteikus Vyriausybei teisę nustatyti akcizų tarifų dydį, ji gali savo nuožiūra, nepakeitus biudžeto įstatymo, neteisėtai keisti, t. y. esant reikalui padidinti, akcizo pajamų dalį valstybės biudžete. Iš esmės įtvirtinama galimybė Vyriausybei prireikus savo nuožiūra nevykdyti įstatymų nuostatų; tai, ką pagal Konstituciją turi nustatyti tik įstatymai, tampa įmanoma nustatyti Vyriausybės aktais. Tai leidžia sušvelninti kitų mokesčių nesurinkimo į biudžetą padarinius ir nuslėpti to priežastis. Vyriausybė gali išvengti Seimo atliekamos biudžeto vykdymo kontrolės ir savo politinės atsakomybės už biudžeto įstatymo nevykdymą. Surinkus daugiau pajamų į biudžetą, Vyriausybei atsiranda galimybė ne biudžeto įstatyme nustatyta tvarka disponuoti surinktomis lėšomis. Tai, kad Vyriausybė aktyviai naudojasi galimybe didinti akcizų tarifus, įrodo ne vienas Vyriausybės nutarimas, kuriais buvo sistemingai didinami akcizų tarifai.

Pareiškėjo atstovas teigia, kad konkrečiais akcizais apmokestinamų prekių ir tarifų tvirtinimas yra Seimo kompetencija. Tai pripažįsta ir pats Seimas Vyriausybei šią teisę deleguodamas tik iki 1999 m. sausio 1 d.

Pareiškėjo atstovas, polemizuodamas dėl finansų ministro ir suinteresuoto asmens atstovės raštuose išdėstytų motyvų, nurodo, kad Konstitucinio Teismo išvada dėl Vyriausybės teisės nustatyti mokesčio tarifus yra ne dėl mokesčio, bet dėl rinkliavos. Konstitucijos 127 straipsnyje sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama plečiamai, kadangi Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktas nustato, jog Seimas leidžia įstatymus. Juos leisti nesuteikta teisė nei Respublikos Prezidentui, nei Vyriausybei.

III

Suinteresuoto asmens atstovė Leonora Žukienė raštu pateikė tokius argumentus.

Vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktu Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus. Akcizus Seimas patvirtino 1994 m. balandžio 12 d. įstatymu, kuriame nustatė akcizų objektą, apmokestinamąją vertę ir kitas su jų taikymu (mokėjimo tvarka, išieškojimas, grąžinimas, sankcijos už akcizų nesumokėjimą ir pan.) susijusias nuostatas. Seimas įstatyme nustatė pagrindines akcizų taikymo nuostatas.

Konstitucijos 127 straipsnyje nurodyta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Sąvoka „įstatymai“ šiuo atveju reiškia ne vien Seimo priimtą teisės aktą – įstatymą, ją reikia suprasti daug platesne prasme.

Teisės doktrina pripažįsta egzistuojant keletą teisės aiškinimo metodų ir taisyklių. Vienas iš jų – lingvistinis, t. y. kalbos mokslo, metodas. Šis metodas yra plačiausiai taikomas. Taikant lingvistinį metodą, sąvoka „įstatymai“ vienais atvejais gali būti suprantama tik kaip Seimo priimtas teisės aktas, o kitais atvejais ji vartojama abstraktesne prasme ir reiškia ne tik Seimo priimtą, bet ir kitą teisės aktą, pavyzdžiui, Vyriausybės nutarimą. Vadinasi, kokias nors taisykles gali nustatyti ir Vyriausybės nutarimai, pavyzdžiui:

1) Seimas 1994 m. birželio 23 d. įstatymu patvirtino Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymą, kurio 9 straipsnyje nurodė, kad Vyriausybė iki 1994 m. lapkričio 1 d. nustato žyminio mokesčio tarifus, mokėjimo ir grąžinimo tvarką;

2) Seimas 1997 m. lapkričio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymo 4 straipsnyje nustatė, kad „mokesčio mokėjimo ir kontrolės tvarką bei tarifus, nepažeisdama šio įstatymo 2 priedėlyje nurodytų ribinių dydžių, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė“.

Suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, kad parlamentas tam tikras teises deleguoja ne vien Vyriausybei, bet ir savivaldybėms. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 29 straipsnyje nurodyta, kad „mažinti mokestį arba visai atleisti nuo pajamų mokesčio individualias (personalines) įmones ir ūkines bendrijas turi teisę savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita“.

Konstituciniam Teismui apskųstame Akcizų įstatymo pakeitimo įstatyme Seimas taip pat įpareigojo Vyriausybę iki 1999 m. sausio 1 d. nustatyti konkrečias akcizais apmokestinamas prekes ir tarifus.

Remdamasi šiais pavyzdžiais suinteresuoto asmens atstovė padarė išvadą, kad priimdamas įstatymus Seimas kai kuriais atvejais tam tikras teises deleguoja Vyriausybei ar savivaldybei.

Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus“. Iš to darytina išvada, kad Vyriausybė, įgyvendindama Seimo jai deleguotas teises, vykdo Konstitucijos nuostatas.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus suinteresuoto asmens atstovė rašte teigia, kad Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto bei šio straipsnio antrosios dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto ir 127 straipsnio trečiosios dalies nuostatoms.

IV

Finansų ministras Algirdas Šemeta raštu paaiškino.

Akcizas, kaip mokestis, yra nustatytas Akcizų įstatyme. Vyriausybė, nustatydama konkrečių akcizais apmokestinamų prekių sąrašą ir akcizų tarifus, neperėmė Seimo funkcijų, nes pačius akcizus, kaip mokestį, įvedė ne Vyriausybė, bet Seimas, išleidęs Akcizų įstatymą. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytas mokesčio objektas, t. y. nurodyta, už ką mokami akcizai; jo 13 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad vadovaudamasi šio įstatymo 3 straipsniu konkrečias akcizais apmokestinamas prekes ir akcizų tarifus iki 1999 m. sausio 1 d. nustato Vyriausybė, o nuo 1999 m. konkrečias akcizais apmokestinamas prekes ir akcizų tarifus tvirtina Seimas. Ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio trečiajai daliai.

Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą, „Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo“. Tai taip pat numatyta Vyriausybės įstatymo 21 straipsnio 2 punkte.

Vyriausybė, nustatydama konkrečias akcizais apmokestinamas prekes ir akcizų tarifus, įvykdė įstatymo reikalavimą ir nepažeidė Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto nuostatos, kadangi naujų mokesčių ar privalomų mokėjimų neįvedė.

Rašte taip pat nurodoma, kad analogišką išvadą, tik dėl žyminio mokesčio tarifų, Konstitucinis Teismas buvo padaręs 1996 m. kovo 7 d. nutarime dėl Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1123 atitikimo Konstitucijai.

V

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai iš esmės pakartojo raštu išdėstytus argumentus.

VI

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai – Lietuvos laisvosios rinkos instituto teisininkas Remigijus Šimašius ir šio instituto vyr. finansų ekspertė Rūta Vainienė.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Valstybės finansų sistemos dalis yra mokesčiai. Jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto dalį. Antai iš Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto 7 mlrd. litų pajamų 6,5 mlrd. litų numatyta surinkti iš mokestinių pajamų. Biudžete sukaupiama nacionalinių pajamų dalis, kuri skiriama valstybės švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo bei socialinės šalpos, gamtos apsaugos programoms įgyvendinti, ūkiui plėtoti, valstybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigoms išlaikyti bei krašto apsaugai. Mokesčiais reguliuojami visuomenėje vykstantys socialiniai-ekonominiai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami tautos ūkio vystymo prioritetai. Taigi mokesčiai yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų.

Vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas. Už šios pareigos nevykdymą ar neįvykdymą numatytos įvairios sankcijos. Kita vertus, teisinėje valstybėje yra nustatomos garantijos, apsaugančios mokesčių mokėtojus nuo valdžios institucijų nepagrįstų reikalavimų. Pagrindinės mokesčių mokėtojų teisių apsaugos teisinės garantijos paprastai yra šios:

1) Konstitucijoje įtvirtintas mokesčių įstatyminis nustatymas;

2) pažeistų teisių gynyba, įskaitant jų teisminę gynybą.

  1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Akcizų įstatymo 13 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas bei šio straipsnio antroji dalis neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto ir 127 straipsnio trečiosios dalies nuostatoms.

Prašymas motyvuojamas tuo, kad pagal minėtas Konstitucijos nuostatas teisė nustatyti akcizų tarifus yra skirta Seimui ir tik įstatymo forma, tuo tarpu ginčijamo įstatymo 13 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad akcizais apmokestinamas prekes ir tarifus iki 1999 m. sausio 1 d. nustato Vyriausybė. Taigi, pažeidžiant Konstitucijos reikalavimus, teisė nustatyti akcizų tarifus yra deleguota Vyriausybei.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad nagrinėjant šį prašymą būtina įvertinti akcizo pobūdį, ypatumus ir reikšmę mokesčių sistemoje.

1.1. Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta: „Seimas nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus.“ Konstitucijos 127 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Konstitucinis Teismas pažymi, kad šiomis Konstitucijos normomis yra ne tik įtvirtinta Seimo prerogatyva nustatyti mokesčius, bet ir nustatyta, kokia teisės akto forma toks teisinis reguliavimas atliekamas. Taigi mokesčius gali nustatyti tik įstatymas.

Įstatymų leidyboje laikomasi konstitucinių nuostatų dėl mokesčių nustatymo teisinės formos. Antai Mokesčių administravimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas apibrėžia pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus, taip pat yra pateiktas Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių, administruojamų pagal Mokesčių administravimo įstatymą, sąrašas, nustatytos mokesčio administratoriaus teisės ir pareigos, mokesčio mokėtojo teisės ir pareigos ir kt. Šio įstatymo 2 straipsnyje suformuluota mokesčio sąvoka: „Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Jame taip pat nustatyta, kad piniginė prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.“ Taigi šiomis normomis Seimas įgyvendino konstitucinę pareigą mokestinius santykius reguliuoti įstatymais.

Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytas Lietuvos Respublikos mokesčių sąrašas. Jo pirmosios dalies 2 punkte tarp 16 administruojamų mokesčių nustatytas ir akcizas. Šis mokestis detaliai reglamentuojamas Akcizų įstatyme. Šiame įstatyme numatyti jį mokantys subjektai, atvejai, kada jis netaikomas, apmokestinimo objektai, t. y. konkrečios prekių rūšys, apmokestinamoji apyvarta, mokestinis laikotarpis, mokėjimo tvarka, išieškojimas, grąžinimas, sankcijos už pažeidimą ir kt. Todėl galima teigti, kad Akcizų įstatyme yra įtvirtintos esminės šio mokesčio reguliavimo taisyklės.

1.2. Akcizui būdingas individualumas, t. y. jis nustatomas konkrečioms prekėms. Būtent toks susiejimas sudaro prielaidas reguliuoti atitinkamų prekių vartojimą, kartu gaunant lėšų, būtinų visuomenės reikmėms iš valstybės biudžeto tenkinti. Antai pagal Akcizų įstatymo 3 straipsnį akcizų objektas yra tokios prekės:

1) nedenatūruotas etilo alkoholis;

2) rūkomasis tabakas ir tabako gaminiai;

3) kava, šokoladas, maisto produktai su kakava;

4) bižuterija, aukso ir sidabro dirbiniai, išskyrus dirbtinę bižuteriją ir monetas;

5) variklių benzinas, žibalas, kuras reaktyviniams varikliams, gazolis (dyzelinis kuras);

6) prabangūs lengvieji automobiliai;

7) elektros energija;

8) erotinio ir smurtinio pobūdžio spaudiniai;

9) visų rūšių tepalai.

Jeigu šios prekės importuojamos, jos taip pat yra akcizų objektas.

Akcizų objektų nėra daug. Apibendrinant jų pobūdį galima daryti išvadą, kad tarp jų yra žmogaus sveikatai kenksmingų ar dėl kitų priežasčių neskatintinų prekių, prabangos prekių, taip pat kitų, duodančių didesnį nei įprasta pelną, prekių.

Vienas iš akcizo ypatumų yra tai, kad jis yra prekių kainos elementas. Taigi akcizo tarifu reguliuojama ir atitinkamos prekės kaina. Akcizas yra netiesioginis mokestis. Jį moka tik atitinkamos prekės vartotojas, t. y. galutinis mokėtojas yra pirkėjas. Akcizas yra vienas iš valstybės biudžeto pajamų šaltinių. Biudžeto lėšos, kaip minėta, panaudojamos visos visuomenės ir valstybės reikmėms. Akcizu taip pat yra reguliuojamas prekių importas, kas leidžia ginti šalies gamintojų interesus. Tuo siekiama Konstitucijos 46 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse įtvirtinto valstybės tikslo – remti ūkines pastangas bei visuomenei naudingą iniciatyvą ir ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

1.3. Mokesčiai, iš jų ir akcizas, turi savo vidaus struktūrą, tarp kurios elementų yra mokesčio objektas ir mokesčio tarifas. Vertinant ginčijamas teisės normas negalima neatsižvelgti į šių elementų tarpusavio santykį.

Įstatyme apibrėžiama, kad akcizų objektas yra tam tikros prekės. Galima teigti, kad akcizo objektas yra svarbiausia šio mokesčio vidaus struktūros dalis, lemianti išskirtinį mokesčio pobūdį. Dėl to Akcizų įstatyme duotas baigtinis akcizų objektų sąrašas, ir jis negali būti aiškinamas plečiamai.

Šioje byloje pareiškėjui kyla abejonių ne dėl akcizų objektų, bet dėl to, ar Seimas galėjo deleguoti Vyriausybei teisę nustatyti akcizų tarifus.

Mokesčio tarifas – tai nustatomų mokėjimų už tam tikras prekes ar paslaugas norma (dydžio prasme) arba normų sąrašas. Akcizo tarifas, palyginti su objektu, yra dinamiškesnis ir labiau kintantis. Teisės aktais keičiant tarifą sudaromos teisinės sąlygos greitai reaguoti į rinkos pasikeitimus ir konjunktūrą, nustatyti ekonominius valstybės prioritetus. Taigi akcizo tarifas yra lankstus ekonomikos reguliavimo svertas.

Vertinant, ar Seimas delegavo Vyriausybei savo prerogatyvą nustatyti akcizų tarifus, atsižvelgtina į tai, kad kasmet priimant valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą atskira eilute tarp mokestinių pajamų patvirtinama konkreti pajamų iš akcizų suma. Taigi tik Seimas nustato, kokią akcizų sumą privalo surinkti Vyriausybė. Biudžeto įstatyme apibrėžta suma iš esmės lemia tam tikras akcizų tarifų ribas. Dėl to Vyriausybė negali visiškai laisvai nustatinėti akcizų tarifų.

Mokesčių tarifai yra svarbus mokesčių elementas, kuris vienaip ar kitaip fiksuotinas įstatymuose. Kaip minėta, akcizas įstatyme yra pakankamai detaliai reglamentuojamas. Dėl šio mokesčio ypatumų apskritai yra suprantama įstatymo nuostata dėl Vyriausybės teisės sukonkretinti akcizų tarifus įstatyme išvardytiems akcizo objektams. Kartu Konstitucinis Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme galėtų būti aiškiau apibrėžti akcizų tarifų nustatymo kriterijai. Tai būtų svarbi akcizų mokėtojų teisių garantija. Beje, tokius įstatymų leidėjo ketinimus galima matyti Akcizų įstatyme. Antai 1994 m. balandžio 12 d. priimto Akcizų įstatymo 10 straipsnio trečiojoje dalyje, be minėtų pavedimų Vyriausybei, yra įtvirtintas Seimo įsipareigojimas nuo 1997 m. nustatyti konkrečias akcizais apmokestinamas prekes ir tarifus. Panašus Seimo įsipareigojimas pakartotas jau 1999 metų naujai išdėstyto 1997 m. gruodžio 9 d. Akcizų įstatymo 13 straipsnio antrojoje dalyje.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus darytina išvada, kad Akcizų įstatymo 13 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas bei šio straipsnio antroji dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 67 straipsnio 15 punktui ir 127 straipsnio trečiajai daliai.

  1. Prašyme iš esmės ginčijamas ir Akcizų įstatymo 13 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto pavedimas Vyriausybei pagal nustatytą prekių aprašymo ir kodavimo sistemą nustatyti apmokestinamų prekių sąrašą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjų atstovai pripažino, jog tokį pavedimą Seimas Vyriausybei iš esmės galėjo duoti.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau buvo konstatuota, kad patį akcizą nustatė Seimas, ir tai jis padarė įstatyme. Akcizų objektas nustatytas įstatymo 3 straipsnyje. Akcizų įstatymo 13 straipsnio antrojoje dalyje Vyriausybei yra pavesta tik patikslinti konkrečias prekes pagal nustatytą prekių aprašymo ir kodavimo sistemą sudarant sąrašą. Prekių kodai pateikiami pagal Europoje įprastą kombinuotąją prekių nomenklatūrą. Tai daugiau techninė taisyklė, kuri leidžia išskirti ir atpažinti prekę pagal bendrą kodų sistemą. Nustatydama atskirą prekių sąrašą, Vyriausybė tik vykdo įstatymą. Tokia pareiga jai nustatyta Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte, kuriame pasakyta: Lietuvos Respublikos Vyriausybė „vykdo 2) įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus“.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 13 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas ir šio straipsnio antroji dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Egidijus Jarašiūnas                             Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas Rasimavičius            Teodora Staugaitienė                         Juozas Žilys