Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių

Byla Nr. 1/98

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1998 m. rugsėjo 24 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Juridinio skyriaus vyresniajam konsultantui Jurgiui Orlauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. rugsėjo 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 1/98 pagal pareiškėjo – Alytaus rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečioji dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Alytaus rajono apylinkės teismas 1996 m. sausio 5 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį, pripažino, kad ieškovė iš darbo akcinėje bendrovėje „Stalių gaminiai“ atleista neteisėtai, ir jai priteisė kompensaciją.

1996 m. kovo 21 d. Kauno apygardos teismo civilinių bylų kolegija savo nutartimi patenkino ieškovės apeliacinį skundą ir jai kompensaciją padidino.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1997 m. sausio 13 d. nutartimi patenkino akcinės bendrovės „Stalių gaminiai“ kasacinį skundą ir panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą bei Kauno apygardos teismo civilinių bylų kolegijos nutartį, o ieškinį atmetė.

1997 m. gruodžio 10 d. Alytaus rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal akcinės bendrovės „Stalių gaminiai“ ieškinį dėl neteisėtai įgyto turto išieškojimo, nutarė bylą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 476 straipsnio trečioji dalis (Žin., 1994, Nr. 93-1809) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi buvo panaikintas pagrindas, pagal kurį ieškovė gavo akcinės bendrovės „Stalių gaminiai“ pinigų sumą. Pagal CPK 476 straipsnio trečiąją dalį, kasacine tvarka panaikinus sprendimus dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, atgręžti jų įvykdymą leidžiama tik tokiu atveju, jeigu panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucijos 23 straipsnyje skelbiama, jog nuosavybė yra neliečiama. Todėl užkertamas kelias akcinei bendrovei „Stalių gaminiai“ apginti savo nuosavybę.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas specialisto – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patarėjo civilinės teisės ir proceso klausimais V. Nekrošiaus paaiškinimas. Jame teigiama, kad nuosavybės neliečiamumo principas yra įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje. Specialistas pažymėjo, kad civilinėje teisėje egzistuoja dvi su nuosavybės paėmimu susijusios sąvokos – nuosavybės paėmimas ir nuosavybės teisės realizavimo ribų nustatymas. Konstitucijos 28 straipsnyje nurodoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Ši norma nustato tam tikras elgesio ribas. Ne išimtis yra ir nuosavybės teisė. Tiek nuosavybės teisės instituto istorijoje, tiek dabartinėje praktikoje žinoma gana daug apribojimų nuosavybės teisės realizavimo ribų atžvilgiu (pvz.: įgyjamoji senatis, servitutai). CPK 476 straipsnio trečioji dalis taip pat turėtų būti siejama su nuosavybės teisės realizavimo ribų apimtimi, o ne su nuosavybės paėmimu. Apribojimą sąlygoja būtinybė užtikrinti socialiniu atžvilgiu silpnesnės ginčo šalies (darbuotojo) padėties stabilumą ir CPK normų ypatybės. Antroji priežastis yra itin svarbi, nes CPK 361 straipsnyje numatyta galimybė pateikti kasacinį teikimą, o CPK 3713 straipsnio pirmosios dalies 9–12 punktuose – pateikti kasacinį skundą paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Tad egzistuoja galimybė, kad įsiteisėjęs sprendimas bus panaikintas po 10 ar 20 metų. Sprendimo įvykdymo atgręžimas CPK 476 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytais atvejais tokiomis sąlygomis pakenktų sprendimų stabilumui ir ribotų darbuotojų galimybę disponuoti priteistomis sumomis. Todėl šios normos panaikinimas galėtų būti svarstomas tik padarius atitinkamus CPK pakeitimus, kurie gana operatyviais terminais ribotų galimybę apskųsti įsiteisėjusį teismo sprendimą.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas specialistės – Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės paaiškinimas. Ji teigia, kad CPK 476 straipsnio trečiojoje dalyje numatytas sprendimų įvykdymo atgręžimo apribojimas (atgręžimas leidžiamas tik tuomet, kai panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais), ypač bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo santykių, dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, išieškojimo, yra teisingas socialinės politikos požiūriu ir galėtų būti pripažįstamas atitinkančiu visuomenės interesus. Specialistės manymu, siekiant interesų pusiausvyros ši nuostata turėtų būti pakoreguota.

V

Suinteresuoto asmens atstovas Seimo kanceliarijos Juridinio skyriaus vyresnysis konsultantas J. Orlauskas teisminiame posėdyje paaiškino, kad, jo manymu, pinigų suma iš akcinės bendrovės „Stalių gaminiai“ išieškota remiantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, dėl CPK 476 straipsnio trečiosios dalies normos atsakovas neatgauna lėšų, kurios iš jo buvo išieškotos pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, nors vėliau toks sprendimas dėl pinigų sumos išieškojimo buvo panaikintas. Anksčiau kasacine tvarka panaikinus įsiteisėjusius sprendimus atsakomybės už jų pasekmes imdavosi valstybė.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, norint užtikrinti atsakovo interesus, būtina užpildyti teisinio reguliavimo spragą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. CPK 476 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Kasacine tvarka panaikinus sprendimus bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, dėl autorinio atlyginimo už literatūros, mokslo ar meno kūrinį, atlyginimo už atradimą, išradimą, dėl kurio išduotas autorystės liudijimas, išieškojimo, dėl alimentų išieškojimo, dėl žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, išieškojimo, atgręžti įvykdymą leidžiama, jeigu panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais.“

Pareiškėjui kilo abejonė, ar CPK 476 straipsnio trečiosios dalies normos dalis, nustatanti, kad kasacine tvarka panaikinus sprendimą bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, atgręžti jo įvykdymą leidžiama tik tais atvejais, kai panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį, skelbiantį nuosavybę esant neliečiamą, nes atsakovui užkertamas kelias atgauti savo nuosavybę.

  1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Šiomis normomis, sudarančiomis vieningą visumą, laiduojama nuosavybės teisių apsauga. Konstitucijoje nustatytas nuosavybės neliečiamumas įpareigoja kitus subjektus nepažeisti savininko teisių. Valstybė privalo ginti ir saugoti nuosavybę nuo kėsinimosi į ją.

Nurodyto Konstitucijos straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinama nuosavybės teisių įstatyminė apsauga. Ši Konstitucijos norma taip pat sąlygoja tai, kad nuosavybei ginti kuriama įstatymų sistema, kuri turi užtikrinti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą. Tokiai apsaugai skirtų teisės normų suderinimas, esamų ir galimų prieštaravimų ginant nuosavybės teises pašalinimas yra svarbiausias tokios įstatymų sistemos kūrimo tikslas. Kartu pažymėtina, kad nuosavybės teisių negalima suabsoliutinti. Nuosavybės teisių suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kitų asmenų teises ar kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Teisinio reguliavimo tikslas – teisingai suderinti reikšmingus interesus, užtikrinti jų pusiausvyrą ir kartu nustatyti pakankamas nuosavybės teisių gynybos ribas.

Konstitucijos 23 straipsnio trečiosios dalies norma, numatanti, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, yra logiškas minėtų normų tęsinys.

  1. Civilinis procesas nesibaigia vien teismo sprendimo priėmimu ar kasacinės bylos išnagrinėjimu. Konkrečioje byloje civilinis procesas pasiekia savo tikslą tik įgyvendinus teismo priimtą sprendimą. Jeigu teismo sprendimas nevykdomas geruoju, taikomos CPK numatytos priverstinės teismo sprendimo vykdymo priemonės.

Įstatymo numatytais atvejais ir tvarka gali būti panaikintas ir įsiteisėjęs bei įvykdytas teismo sprendimas. Tokiu atveju iškyla ginčo šalių grąžinimo į iki teismo sprendimo įvykdymo buvusią teisinę padėtį klausimas. CPK 474 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir, iš naujo išnagrinėjus bylą, priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai. Tai vadinama teismo sprendimo įvykdymo atgręžimu. Jeigu grąžinti turto negalima, teismas savo sprendime, nutartyje nurodo, kad turi būti atlyginta šio turto vertė, o kai turtas realizuotas – suma, gauta jį realizavus.

Be to, atsakovas taip pat turi teisę reikalauti, kad išieškotojas atlygintų nuostolius, padarytus skubiai įvykdant teismo sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas, jeigu skubiai jį vykdyti buvo leista išieškotojo prašymu.

CPK yra nustatyti keli sprendimo įvykdymo atgręžimo pagrindai: įvykdyto sprendimo panaikinimas apeliacine ar kasacine tvarka ir bylos nutraukimas; įvykdyto teismo sprendimo panaikinimas ir pareiškimo palikimas nenagrinėto; įvykdyto teismo sprendimo panaikinimas ir naujo sprendimo, kuriuo ieškinys netenkinamas, priėmimas.

Tačiau tam tikrų kategorijų civilinėse bylose yra nustatyti teismo sprendimų įvykdymo atgręžimo ribojimai. Tokie ribojimai nustatyti ir CPK 476 straipsnio trečiojoje dalyje, kurioje išdėstyta ginčijama normos dalis, nustatanti, kad kasacine tvarka panaikinus sprendimus bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, atgręžti įvykdymą galima tik tokiu atveju, jeigu panaikintasis sprendimas pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais.

Proceso normų paskirtis yra užtikrinti materialinės teisės normų įgyvendinimą. Todėl norint geriau suvokti vienos ar kitos proceso taisyklės prasmę reikia išsiaiškinti su ja susijusių materialinės teisės normų ypatumus. Ginčijama procesinė norma yra susijusi su darbo santykių teisinio reguliavimo sritimi. Todėl aiškinantis ribojimo atitikimo Konstitucijai klausimą būtina atsižvelgti į darbo santykių teisinio reguliavimo ypatumus.

  1. Konstitucijos IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ įtvirtinta ne tik asmens ūkinės veiklos laisvė, privačia nuosavybe grindžiamas šalies ūkis, bet ir ūkinės veiklos reguliavimas taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šio skirsnio normose ūkinė ir socialinė sritys ne priešpriešinamos, bet viena kitą papildo. Todėl Konstitucijoje neatsitiktinai yra įtvirtinti ir žmogaus darbo teisių apsaugos pagrindai. Antai Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Konstitucijos 49 straipsnyje laiduojama kiekvieno dirbančio žmogaus teisė į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas. Numatyta, kad darbo laiko trukmę apibrėžia įstatymas. Kitose Konstitucijos normose numatomi darbuotojų ekonominių ir socialinių interesų gynimo būdai, laiduojama socialinė parama ir t. t.

Galima teigti, kad Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus darbo teisės sudaro vientisą grupę, kuri yra žmogaus konstitucinio statuso dalis. Dirbantis žmogus Konstitucijoje traktuojamas humanistiniu požiūriu. Žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė ar profesinė kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas.

Darbo santykių šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Tai skirtingi pagal teises ir pareigas subjektai. Valstybės pareiga – užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės pusės, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius ir su jais susijusias sritis reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės. Pažymėtina, kad šie tikslai ir lemia darbo santykių teisinį reguliavimą.

Darbo santykių teisiniam reguliavimui yra būdingi principai: darbo sutarties šalių lygybė; papildomų garantijų socialiniu atžvilgiu labiausiai pažeidžiamų piliečių grupėms nustatymas; draudimas vienašališkai keisti sąlygas, dėl kurių šalys susitarė; darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį įstatymų nustatyta tvarka; galimybė darbdaviui nutraukti darbo sutartį tik įstatymų nustatytais pagrindais; darbuotojų lygiateisiškumas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, požiūrio į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis.

Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti. Tai minimalus darbo užmokestis, atlyginimas už prastovos laiką įstatymo nustatytais atvejais, išeitinės pašalpos, darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva griežtas reglamentavimas ir t. t. Šių įstatymo nustatytų priemonių įgyvendinimas susijęs su tam tikromis darbdavio išlaidomis. Tačiau šios priemonės yra būtinos siekiant apsaugoti darbuotojo socialines reikmes.

Tiek pakankama darbdavio turtinių interesų apsauga, tiek darbuotojo darbo teisių apsauga – būtinos normalios ūkinės veiklos šiuolaikinėje visuomenėje prielaidos. Įstatymų leidėjas privalo suderinti skirtingus interesus, užtikrinti konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Todėl civilinio proceso kodekso nustatytą įvykdyto sprendimo bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių atgręžimo ribojimo, atitikimą Konstitucijai reikėtų vertinti atsižvelgiant į nurodytų konstitucinių vertybių santykį.

  1. Sprendžiant ginčijamos normos konstitucingumo klausimą reikėtų atsižvelgti į jos vietą civiliniame procese. Kaip minėta, šios normos nustatytas įvykdyto sprendimo atgręžimo ribojimas susijęs su įsiteisėjusio sprendimo panaikinimu kasaciniame procese.

Teismo sprendimo įsiteisėjimas sukelia tam tikrus teisinius padarinius. Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas visoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, visiems fiziniams asmenims, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms ir turi būti vykdomas visoje šalies teritorijoje.

Teismo sprendimai vykdomi jiems įsiteisėjus, išskyrus tuos atvejus, kuriais jie vykdomi skubiai. Būtent įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa vykdytinu dokumentu ir jį pradedama įgyvendinti. Jei skolininkas nevykdo įsiteisėjusio sprendimo savanoriškai, pradedamas priverstinis vykdymo procesas.

Pinigų sumos, išieškomos įsiteisėjusius sprendimus vykdant pagal reikalavimus, kylančius iš darbo santykių, kai ieškovas yra darbuotojas, dažniausiai panaudojamos pragyvenimui. Atlyginimas už darbą darbuotojui ir jo išlaikytiniams yra pagrindinis, o neretai ir vienintelis pragyvenimo šaltinis. Dėl to teismo sprendimo stabilumas šioje srityje įgyja ypatingą reikšmę.

  1. CPK 476 straipsnio trečiosios dalies normos dalimi, kuria ribojamas sprendimų įvykdymo atgręžimas bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, paliečiama ir nuosavybės santykių sritis. Lietuvos Respublikos įstatymų sistema gina nuosavybės teises. Konstitucinių vertybių, su kuriomis susiduria nuosavybės teisė, pobūdis lemia konkrečias gynybos ribas. Jas nustatant reikia atsižvelgti į susiduriančių vertybių santykį. Tos ribos ne visais atvejais vienodos. Svarbu, kad jas nustatydamas įstatymų leidėjas nesuvaržytų teisių taip, kad jų įgyvendinti nebūtų įmanoma.

Žmogaus orumą laiduojančių konstitucinių darbo teisių visumos ir nuosavybės teisių sąveika ne vien lemia tiesioginį darbdavio ir darbuotojo santykių teisinį reguliavimą, bet ir sąlygoja su šiais santykiais susijusias civilinio proceso normas. Pažymėtina, kad CPK normose, ginant atsakovo interesus, įvykdyto teismo sprendimo atgręžimas leidžiamas. Tai bendra taisyklė. Toks atgręžimas yra ribojamas tik išimtiniais atvejais bylose, kylančiose iš darbo teisinių santykių, dėl alimentų, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, maitintojo gyvybės netekimo atveju, išieškojimo ir kt., išskyrus atvejus, kai panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais. Tokias ribas sąlygoja būtinybė apsaugoti žmogaus gyvybinius interesus. Tai, kad įstatymų leidėjas siekia apginti tik pačius svarbiausius ieškovo interesus, taip pat patvirtina, jog nustačius ieškovo blogą valią, t. y. jeigu panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais, panaikintojo sprendimo atgręžimas leidžiamas ir šių kategorijų bylose.

Ginčijama CPK 476 straipsnio trečiosios dalies normos dalis tik atspindi nurodytų dviejų konstitucinių vertybių santykį. Šiuo konkrečiu atveju įstatymų leidėjas prioritetą suteikė darbuotojo teisių, susijusių su jo žmogiškuoju orumu, gynybai. Pažymėtina, kad pati savaime ši norma neturėtų būti vertinama kaip užkertanti kelią darbdaviui ginti savo turtinius interesus. Šio klausimo ji nereguliuoja. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ši normos dalis yra nesuderinama su Konstitucijos 23 straipsniu.

Kartu reikėtų nepamiršti ir ginčijamos normos priėmimo istorinio konteksto. Vyravusios valstybinės nuosavybės sąlygomis šios nuosavybės gynimo požiūriu buvo ne tiek svarbu, ar dėl valstybės institucijų, kurios sprendė ginčus, ar dėl įmonės, įstaigos, organizacijos administracijos veiksmų susidarė CPK 476 straipsnio trečiojoje dalyje numatyta teisinė situacija. Rinkos ūkio, grindžiamo privačios nuosavybės teise, sąlygomis dėl nevienodų teismo instancijų sprendimų neturėtų nukentėti privataus savininko turtiniai interesai. Tuo tarpu galiojančioje teisės sistemoje šie santykiai nėra iki galo teisiškai sureguliuoti. Spragų įstatymuose pašalinimas yra įstatymų leidėjo prerogatyva.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ir argumentus darytina išvada, kad CPK 476 straipsnio trečiosios dalies normos ginčijama dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 476 straipsnio trečiosios dalies normos dalis, kurioje nustatyta, jog kasacine tvarka panaikinus sprendimus bylose dėl pinigų sumų išieškojimo pagal reikalavimus, kylančius iš darbo teisinių santykių, atgręžti įvykdymą leidžiama, jeigu panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo suteiktomis melagingomis žiniomis ar jo pateiktais suklastotais dokumentais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

 

Pranas Vytautas Rasimavičius            Teodora Staugaitienė                         Juozas Žilys