Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos

Byla Nr. 11/96

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1998 m. birželio 18 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Teisingumo ministerijos Teisės aktų departamento direktorei Jadvygai Aleksaitei bei Statybos ir urbanistikos ministerijos Teritorijų planavimo departamento direktoriaus pavaduotojui Stanislovui Naujaliui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. birželio 3 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/96 pagal pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas 1996 m. gegužės 14 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių pareiškimą priimti papildomą sprendimą ir priteisti iš Kauno miesto valdytojo administracijos piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika (Žin., 1993, Nr. 68-1284) neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos (toliau nutarime – taip pat ir Metodika) 2 punkte yra nustatyta, kad išperkamos žemės kaina nustatoma pagal tuo pačiu Vyriausybės nutarimu patvirtintą Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką ir kad valstybės išperkamos žemės kaina yra lygi valstybės parduodamos žemės kainai, atskaičius žemės pagerinimo išlaidas. Pareiškėjo nuomone, šios metodikos prieštarauja viena kitai, dėl to susidaro dideli parduodamos ir išperkamos žemės analogiškų plotų kainų skirtumai. Taikant Metodiką yra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, neginama nuosavybės teisė. Neišaiškinus ir nepašalinus prieštaravimų negalima tiksliai apskaičiuoti kompensacijos už valstybės išperkamą žemę dydžio ir atstatyti Konstitucijos 29 straipsnyje garantuojamos asmenų lygybės įstatymui bei teismui, taip pat Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos privačios nuosavybės apsaugos teisės. Pareiškėjo nuomone, būtina nustatyti, kad apskaičiuojant kompensaciją už natūra negrąžinamą valstybės išperkamą žemę ir parduodamą žemę turi būti taikoma ta pati vertės apskaičiavimo metodika.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui suinteresuoto asmens atstovas S. Naujalis pateikė šiuos kontrargumentus.

  1. Vadovaujantis įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau nutarime – taip pat ir Įstatymas) 12 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu, žemė, kuri Įstatymo įsigaliojimo dieną buvo miestų administracinėse ribose arba miestams priskirtose teritorijose, yra valstybės išperkama, nes priskiriant žemę miestams ji būna išplanuota ir numatyta panaudoti visuomenės poreikiams, kas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
  2. Pagrindinė nuostata valstybės išperkamai žemei įvertinti – Įstatymo 17 straipsnio antroji dalis (Įstatymo pirmosios redakcijos pirmoji dalis), kurioje nustatyta sąlyga, kad kompensavimo metu atlyginamų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą objektų vertė turi būti lygi realiai išlikusio nekilnojamojo turto vertei išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas. Vadovaujantis šia nuostata buvo parengtos ir Vyriausybės nutarimais (1991 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 473 ir 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 909) patvirtintos metodikos, reikalingos valstybės išperkamos žemės nominaliai kainai apskaičiuoti.
  3. Valstybės išperkamos žemės vertė nustatoma iš apskaičiuotos valstybės parduodamos žemės vertės atimant vidutines išlaidas, padarytas šiai žemei pagerinti. Pavyzdžiui, ne žemės ūkio paskirties žemės vertė padidėja dėl miestų infrastruktūros išplėtojimo, t. y. dėl gatvių, vandentiekio, dujotiekio, elektros ir telefono tinklų įrengimo, mieste įrengtų visuomeninės paskirties ir komercinių objektų, skirtų gyventojams aptarnauti, galimybės plėtoti ūkinę bei kitokią veiklą. Vyriausybės nutarime žemės vertės padidėjimas numatytas toks, kad santykis tarp miestų žemės kainos ir kaimo vietovėje esančios žemės ūkio paskirties žemės kainos atitiktų iki 1940 m. Lietuvoje susiklosčiusias proporcijas.

Tarpukario Lietuvoje pagal Miestų žemės tvarkymo įstatymą buvo numatyta, kad išperkant žemę visuomenės reikmėms (pvz., nutiesti gatvei) žemės savininkui iki 30 proc. paimtos žemės neatlyginama, nes nutiesus gatvę jam taip pat pagerinamos sąlygos, dėl ko padidėja likusios žemės vertė.

  1. Šiuo metu valstybės išperkamos žemės kaina kaimo vietovėje ir daugelyje miestų rajonų yra didesnė už žemės rinkos kainą, todėl netikslinga keisti Vyriausybės patvirtintą valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo tvarką.

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui taip pat buvo gautas suinteresuoto asmens atstovo Albino Kadūno paaiškinimas, kuriame pateikti tokie argumentai.

  1. Pagal Įstatymo 17 straipsnį kompensacijų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė. Už miestų ribose esančią žemę kompensacija pinigais nenumatyta, tačiau ši žemė pinigais įvertinama dėl to, kad būtų apskaičiuota vietoj jos suteikiamo kito turto vertė.
  2. Valstybės parduodama žemės ūkio paskirties žemė vertinama analogiškai kaip tarpukario Lietuvoje – atsižvelgiant į žemės rinkos ir stabilios prekės, t. y. grūdų, kainų santykį. Valstybės parduodamai žemei miestuose įvertinti buvo pritaikyti užsienio valstybių žemės rinkos tyrimų duomenys atsižvelgiant į miesto dydį ir žemės sklypo vietos padėtį urbanistiniu, ekologiniu, komerciniu ir kitais aspektais. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama atimant iš nustatytos parduodamos žemės vertės vidutines šios žemės pagerinimo išlaidas.
  3. Įstatyme nėra reikalavimo nustatyti atskirą kainą kiekvienam žemės sklypui pagal jo konkrečią buvimo vietą. Metodikoje yra nustatyta vidutinė valstybės išperkamos žemės kaina visai miestų teritorijai pagal miestų reikšmę ir dydį. Įvertinant miestų žemę išskirtos tik trys pagrindinės sąlygos, t. y. žemė, kuri priklausė miestams iki 1940 m., žemė, priskirta miestams iki 1995 m. birželio 1 d. (t. y. nuosavybės teise turėta žemės ūkio paskirties žemė), ir žemės ūkio paskirties žemė, priskirta miestams po 1995 m. birželio 1 d.

Iki 1940 m. miestuose turėtos ir dabar valstybės išperkamos žemės vidutinė kaina (priklausomai nuo miesto dydžio) taikant Metodiką sudaro 28 800–57 600 litų už hektarą, arba 18–36 kartus yra didesnė už kaimo vietovėje esančios valstybės išperkamos žemės ūkio paskirties žemės kainą. Atitinkamai valstybės išperkamos žemės, kuri miestams priskirta po 1940 m., vidutinė kaina yra mažesnė ir sudaro 4 800–9 600 litų už hektarą, arba yra 3–6 kartus didesnė už kaimo vietovėje išperkamos žemės ūkio paskirties žemės kainą. Jos vertė padidinta atsižvelgiant į vidutinį rinkos kainos padidėjimą dėl miesto artumo. Žemės vertės padidėjimas numatytas toks, kad santykis tarp miestų žemės kainos ir kaimo vietovėje esančios žemės ūkio paskirties žemės kainos atitiktų iki 1940 m. Lietuvoje susiklosčiusias proporcijas.

  1. Žemės rinka Lietuvoje dar tik pradeda funkcionuoti, todėl žemė daugeliu atvejų parduodama už kainą, kuri dažnai nevisiškai atitinka tikrąją žemės vertę. Pagal Metodiką apskaičiuota valstybės išperkamos žemės kaina dažnai yra didesnė už šiuo metu esančią žemės rinkos kainą tiek kaimo vietovėje, tiek miestuose (ypač mažesniuose).
  2. Vyriausybės patvirtinta Valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodika atitiko Įstatymo nuostatas. Ši Metodika iš esmės yra pagrįsta Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikoje taikomais skaičiavimo principais, todėl jai neprieštarauja.
  3. Žemės kainų skaičiavimo metodikų keitimas siekiant įvertinti kiekvieną sklypą atskirai sąlygotų labai didelę socialinę nelygybę ir turėtų neigiamų padarinių. Už valstybės paimtą vienodos vertės žemę vieni piliečiai kitų piliečių atžvilgiu nepelnytai gautų labai dideles kompensacijas, o ypač neteisinga būtų piliečių, dėl kurių jau priimti sprendimai atkurti nuosavybės teisę į žemę išmokant kompensaciją pinigais (kompensacijų yra apskaičiuota per 700 mln. Lt), atžvilgiu. Naujų skaičiavimo metodų taikymas nutolintų žemės reformos pabaigą daugeliui metų.

Panašius argumentus rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo pateikęs suinteresuoto asmens atstovas Pranas Aleknavičius.

IV

Teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovas S. Naujalis iš esmės pakartojo rašte išdėstytus argumentus.

Suinteresuoto asmens atstovė J. Aleksaitė teisminiame posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas, norėdamas spręsti kompensacijos dydžio klausimą, ko gero, suklydo ir neatkreipė dėmesio į tai, jog žemės išpirkimas iš savininkų pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir valstybinės žemės pirkimas nėra tapatūs dalykai. Šiuo atveju yra skirtingi subjektai ir skirtingi santykiai. Šiuos klausimus reglamentuoja skirtingos teisės normos, skirtingi įstatymai. Valstybinės žemės pirkimas vykdomas pagal pirkimo–pardavimo sutartį, kurią reglamentuoja Žemės įstatymas, Žemės reformos įstatymas. Sutartis šiuo atveju yra grindžiama šalių laisva valia ir jų lygiateisiškumu. Pagal ją valstybė, kaip nuosavybės teisės subjektas, įsipareigoja už sutartą kainą parduoti pirkėjui savo turtą, šiuo atveju – žemę. Niekas negali priversti sudaryti tokios sutarties. Išpirkimas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reiškia tai, kad valstybės įgaliotos institucijos turi teisę priimti sprendimą išpirkti žemę nustatytomis sąlygomis visuomenės poreikiams, ir tai nepriklauso nuo buvusių savininkų valios. Nuosavybės išpirkimas yra ne savanoriškas turto perleidimas, bet jo paėmimas kompensuojant vertę.

Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, nėra prieštaravimo tarp valstybės parduodamos žemės ir valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodikų. Tiek Žemės įstatymas, tiek Žemės reformos įstatymas įpareigoja Vyriausybę nustatyti valstybės parduodamos žemės įvertinimo tvarką. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, valstybei išperkant žemę valstybės vienkartinių išmokų dydis arba perduodamo turto vertė nustatoma atsižvelgiant į realią išperkamo turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas. Taigi Vyriausybei tuo pačiu nutarimu patvirtinus dvi metodikas ir nustačius, jog valstybės išperkamos žemės kaina lygi nustatomai parduodamos žemės kainai atskaičius pagerinimo išlaidas, pažeidimo nėra ir viena metodika neprieštarauja kitai.

Teisminiame posėdyje specialistas – žemės ūkio ministro patarėjas Juozas Benjaminas Dubickas paaiškino, jog valstybės išperkamos žemės ir parduodamos žemės kainos apskaičiuojamos pagal tą patį metodą, tik skiriasi koeficientai. Visiškai logiška, kad išperkamai žemei taikomi mažesni koeficientai. Valstybė, parduodama žemę, taiko koeficientus pagal dabartinę padėtį, kad galėtų sukaupti lėšų, spręsti kitus ekonominius klausimus, taip pat atsiskaityti už išperkamą žemę. Gali būti, kad ne visur koeficientai labai konkrečiai ir tiksliai nustatyti, bet trūksta reikalingų duomenų, nėra žemės rinkos tyrimų. Apskaičiavimai yra apibendrinti. Įgyvendinant naują nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą rengiamas naujas Vyriausybės nutarimas dėl valstybės išperkamos žemės kainos, tačiau žemės kainos nustatymo principai numatomi tie patys, niekas jų neginčija.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“. Pareiškėjas abejoja, ar šiuo nutarimu patvirtinta Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika atitinka Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius.

Sprendžiant šį klausimą pirmiausia pažymėtina tai, kad Vyriausybės priimami teisės aktai šalies teisės aktų šaltinių sistemoje yra poįstatyminiai aktai. Juose detalizuojamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas. Antai minėtojo Vyriausybės nutarimo 4.1 punkte nustatyta, kad valstybės išperkamos žemės nominali kaina, apskaičiuota pagal šiuo nutarimu patvirtintą metodiką, taikoma kompensuojant už valstybės išperkamą žemę arba mišką, į kuriuos atstatoma nuosavybės teisė. Todėl vertinant Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką svarbu yra tai, kaip ir kokia apimtimi išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimą reguliavo įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kokius teisinio reguliavimo klausimus šioje srityje Įstatyme buvo pavesta spręsti Vyriausybei. Ar Metodika atitinka konkrečius Konstitucijos straipsnius, spręsti galima tik atsižvelgiant į joje įtvirtintų normų sąveiką su atitinkamomis nuosavybės teisių atstatymo įstatymo nuostatomis bei normomis. Tokiu nuoseklumu ir bus dėstomi argumentai, kuriais grindžiamas šis Konstitucinio Teismo nutarimas.

  1. Pažymėtina, kad 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pirmenybė buvo teikiama turto grąžinimui natūra. Kartu Įstatyme buvo numatytas išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimas iš asmenų, kuriems atstatomos nuosavybės teisės. Įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta, kokiais atvejais išperkama valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė. Pagal Įstatymo 16 straipsnį išperkama žemė buvo kompensuojama šiais būdais: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo. Įstatymo 17 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybei išperkant išlikusį nekilnojamąjį turtą, taigi ir žemę, vienkartinių valstybės išmokų dydis nustatomas atsižvelgiant į realią turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas.

Įstatymo 17 straipsnyje taip pat buvo pavesta Vyriausybei nustatyti išmokų apskaičiavimo ir išdavimo tvarką.

Vyriausybė 1991 m. lapkričio 18 d. priėmė nutarimą Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“, kuriuo patvirtino Valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodiką ir Perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodiką. Vyriausybės nutarimo bendrojoje dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybės išperkamos turėtos privatinėje nuosavybėje žemės vidutinė (nominali) kaina kaimo vietovėse – 4 tūkst. rublių už hektarą, o vidutinė parduodamos žemės ūkio paskirties žemės nominali kaina – 5 tūkst. rublių už hektarą.

Taigi jau Įstatymu pradedant reguliuoti nuosavybės teisių atstatymą buvo įtvirtinta nuostata, kad nustatant kompensacijų už išperkamą turtą dydį atitinkamais atvejais yra atskaitomos turto pagerinimo išlaidos. Atsižvelgiant į tai minėtajame Vyriausybės nutarime valstybės išperkamos žemės kaina buvo numatyta mažesnė už valstybės parduodamos žemės kainą.

  1. Tiek įstatyminis, tiek poįstatyminis išmokų bei kompensacijų už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą reguliavimas keitėsi. Seimui 1993 m. sausio 12 d. pakeitus bei papildžius įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvo išplėstas ir jo 17 straipsnis: įtvirtinta nauja – išperkamo ir jo vietoje perduodamo natūra turto lygiavertiškumo nuostata, taip pat papildžius iki tol buvusią normą nustatyta, kad ne tik vienkartinių valstybės išmokų už išperkamą turtą suteikimo atvejais, bet ir išduodant akcijas yra atskaitomos išperkamo turto pagerinimo išlaidos.

Beje, tą pačią 1993 m. sausio 12 d. vietoje Įstatymo 17 straipsnyje buvusio pavedimo Vyriausybei nustatyti išmokų apskaičiavimo ir išdavimo tvarką buvo priimta tokio turinio norma: „Išmokų išmokėjimo bei kompensacijų išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.“ Priėmus tokią Įstatymo pataisą galėtų kilti klausimas, ar Vyriausybė galės ir toliau nustatyti išmokų apskaičiavimo tvarką, t. y. spręsti išperkamos žemės kainos nustatymo klausimus. Tačiau šiuo atveju turi reikšmės tai, kad nuosavybės teisių į žemę atstatymas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai, kurių įstatyminis reguliavimas daugeliu atvejų siejasi. Pagal Žemės reformos įstatymą svarbiausias reformos tikslas – įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn. Šių susijusių procesų teisiniam reguliavimui buvo skirtas ir Seimo 1993 m. liepos 15 d. priimtas nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ įgyvendinimo tvarkos“, kuriame Vyriausybei pasiūlyta parengti keletą nutarimų, tarp jų ir nutarimą, numatantį parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo tvarką. Tokiu būdu, pasiremiant įstatymu, buvo išspręstas paskesnių Vyriausybės sprendimų šioje teisinio reguliavimo srityje legitimumo klausimas.

Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimą, 1993 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“. Šiuo Vyriausybės nutarimu, kaip ir anksčiau, buvo patvirtintos atskiros valstybės parduodamos žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos.

Pažymėtina, kad galiojant šiam Vyriausybės nutarimui 1995 m. gegužės 30 d. buvo dar kartą išplėstas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 17 straipsnis ir jo antrojoje dalyje papildomai nustatyta, kad už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą suteikiamo neatlygintinai žemės ar miško sklypo bei kito turto vertė nustatoma atsižvelgiant į realią išlikusio nekilnojamojo turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas. Aptariamos Vyriausybės nutarimo normos po to nebuvo pakeistos.

Pareiškėjas, ginčydamas Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos atitikimą Konstitucijai, pažymi, kad pagal šios metodikos 2 punktą „valstybės išperkamos žemės kaina yra lygi valstybės parduodamos žemės kainai, atskaičius žemės pagerinimo išlaidas“. Pareiškėjo teigimu, valstybės parduodamos žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos prieštarauja viena kitai. Jas taikant susidaro dideli kainų skirtumai tarp valstybės parduodamos žemės ir valstybės išperkamos žemės analogiškų sklypų. Dėl tokio teisinio sureguliavimo neginama nuosavybės teisė. Todėl, pareiškėjo manymu, Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

  1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Šių Konstitucijos normų funkcija nevienareikšmė. Svarbiausia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintų normų paskirtis – užtikrinti asmens subjektinių nuosavybės teisių į jo turimą turtą apsaugą. Kalbant apie konstitucinę nuosavybės neliečiamumo garantiją pažymėtina, kad teisinėje kalboje „neliečiamumas“ paprastai suprantamas kaip nepažeidžiama, neatimama žmogaus teisė. Šiuo atžvilgiu ypač svarbu tai, kad pačioje Konstitucijoje yra nustatyti apsauginio pobūdžio reikalavimai, kurių privalu laikytis, kai atsiranda būtinybė privačią nuosavybę paimti visuomenės poreikiams. Konstitucijos 23 straipsnio trečiojoje dalyje nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas kaip kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo.

Vykdant restituciją, žemės ar kito nekilnojamojo turto išpirkimas valstybės reikmėms iš piliečių, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, yra kiek kitokio pobūdžio teisės aktas. Šiems asmenims priklausiusį turtą faktiškai valdo valstybė. Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, tokie asmenys realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą, todėl negali tiesiogiai pasinaudoti konstitucine nuosavybės teisių garantija. Tačiau šiuo atveju svarbu pažymėti platesnį Konstitucijos 23 straipsnio aspektą. Akivaizdu, kad konstitucine nuosavybės neliečiamumo garantija, konstituciniu privačios nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sureguliavimu paneigiama visuotinės, neatlygintinos nacionalizacijos galimybė. Tokia Konstitucijos 23 straipsnio funkcijos samprata suponuoja tai, kad ir atstatant okupacinės valdžios neteisėtai visuotinai paneigtas piliečių nuosavybės teises turi būti laikomasi teisingo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą principo. Tai atitinka siekį atkurti teisingumą nuo okupacinės valdžios nukentėjusių žmonių atžvilgiu. Beje, Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime, spręsdamas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ normų atitikimo Konstitucijai klausimą, konstatavo, kad jei nėra galimybės išlikusio turto grąžinti natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

  1. Nuosavybės teisių atstatymo mastas, restitucijos proceso pradžioje nusistovėjusios žemės rinkos nebuvimas, ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės sąlygojo tai, kad pati valstybė nustatė išperkamos žemės kainą. Kaip minėta, įstatymų leidėjo pavedimu Vyriausybė patvirtino Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką.

Metodikos 2 punkte, kurį pareiškėjas nurodo savo prašyme, nustatyta:

„Valstybės išperkamos žemės kaina, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško plotus (t. y. grąžinant žemę ir mišką ekvivalentine natūra), nustatoma žemės ar miško sklypus įvertinus pagal šiuo nutarimu patvirtintą Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką. Valstybės išperkamos (taikant kitus kompensavimo būdus) žemės kaina yra lygi valstybės parduodamos žemės kainai, atskaičius žemės pagerinimo išlaidas.“

Pažymėtina, kad šiame Metodikos punkte yra dvi savarankiškos normos. Pirmojoje jų nustatyta, jog tais atvejais, kai vietoje valstybės išperkamos žemės ūkio paskirties žemės suteikiamas žemės sklypas kitoje vietoje, t. y. grąžinant žemę ekvivalentine natūra, išperkama žemė vertinama pagal Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką. Apie išperkamos žemės pagerinimo išlaidų atskaitymą čia nekalbama. Šiuo atveju numatytos palankesnės sąlygos (neatskaitomos žemės pagerinimo išlaidos) sietinos su įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įtvirtintu siekiu atkurti teisingumą grąžinant piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra. Aplinkybė, kad kompensuojant išperkamą žemės ūkio paskirties žemę ekvivalentine natūra neatskaitomos žemės pagerinimo išlaidos, galėjo skatinti pilietį pasirinkti kompensavimą būtent ekvivalentine natūra.

Savo ruožtu Metodikos 2 punkto antrojoje normoje nustatyta, kad išperkamą žemę kompensuojant ne ekvivalentine natūra, bet kitais būdais, yra atskaitomos žemės pagerinimo išlaidos. Šioje poįstatyminio akto normoje sukonkretintas Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintas principas, kad kompensuojant valstybės išperkamą turtą išeities taškas yra turto vertė jo paėmimo iš teisėtų savininkų metu. Taigi įvertinant miesto administracinėse ribose esančią žemę turi reikšmės tai, ar žemė miestui priklausė iki 1940 m., ar žemės ūkio paskirties žemė buvo priskirta miestui vėliau. Žemės pagerinimo išlaidų atskaitymas savaime nėra nesuderinamas su teisingo atlyginimo nuostata.

Svarbu, kad teisingumo reikalavimo būtų paisoma ir nustatant žemės kainos apskaičiavimo kriterijus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad dėl įvairių priežasčių nesant galimybės kiekvieną išperkamą žemės sklypą įvertinti individualiai Metodikoje yra nustatyta vidutinė valstybės išperkamos žemės kaina visai miesto teritorijai atsižvelgiant į miesto reikšmę ir dydį. Suinteresuoto asmens atstovo duomenimis, iki 1940 m. miestuose turėtos ir dabar valstybės išperkamos žemės vidutinė kaina (priklausomai nuo miesto dydžio) taikant Metodiką sudaro 28 800–57 600 litų už hektarą, arba yra 18–36 kartus didesnė už kaimo vietovėje esančios valstybės išperkamos žemės ūkio paskirties žemės kainą. Atitinkamai valstybės išperkamos žemės, kuri miestams priskirta po 1940 m., vidutinė kaina yra mažesnė ir sudaro 4800–9600 litų už hektarą, arba yra 3–6 kartus didesnė už kaimo vietovėje išperkamos žemės ūkio paskirties žemės kainą. Jos vertė padidinta atsižvelgiant į vidutinį rinkos kainos padidėjimą dėl miesto artumo. Žemės vertės padidėjimas numatytas toks, kad santykis tarp miestų žemės kainos ir kaimo vietovėje esančios žemės ūkio paskirties žemės kainos atitiktų iki 1940 m. Lietuvoje susiklosčiusias proporcijas.

Suprantama, kad nuostatos dėl išperkamos žemės pagerinimo išlaidų atskaitymo taikymas restitucijos procese suponuoja valstybės išperkamos žemės kainos skirtumą, palyginti su valstybės parduodamos žemės kaina. Tas skirtumas priklauso nuo daugelio veiksnių. Antai ne žemės ūkio paskirties žemės vertė padidėja dėl miestų infrastruktūros išplėtojimo, t. y. dėl gatvių, vandentiekio, dujotiekio, elektros ir telefono tinklų įrengimo, mieste įrengtų visuomeninės paskirties ir komercinių objektų, skirtų gyventojams aptarnauti, dėl galimybės plėtoti ūkinę ir kitokią veiklą. Nustatant valstybės išperkamos žemės kainą atsižvelgiama į vidutines išlaidas, padarytas gerinant žemę. Pažymėtina, kad dėl Vyriausybės nutarime nurodytų kriterijų, pagal kuriuos nustatomas žemės vertės padidėjimas, pareiškėjas konkrečių argumentų nepateikė.

Sprendžiant pareiškėjo keliamą klausimą dėl nepakankamos privačios nuosavybės apsaugos aptariamame Vyriausybės nutarime paminėtina svarbi piliečio, kuriam atstatomos nuosavybės teisės, teisių apsaugos priemonė, numatyta įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 17 straipsnyje. Pagal šio straipsnio trečiąją dalį, nustatant išmokų dydį, išduodamų akcijų rūšis ir skaičių bei perduodant turtą natūra turėjo būti gaunamas piliečio sutikimas. O šios Įstatymo normos įgyvendinimui skirtame Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos 8 punkte nustatyta, jog piliečiui nesutikus su nustatyta tvarka apskaičiuota išperkamos žemės kaina jo pageidavimu žemės sklypas įvertinamas kitu, šiame Metodikos punkte nurodytu metodu. Atitinkamų institucijų galutinius sprendimus dėl nuosavybės teisių atstatymo pilietis turėjo teisę apskųsti teismui (Įstatymo 20 straipsnis).

  1. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nepašalinus valstybės parduodamos ir valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodikose esančių prieštaravimų negalima kiekvienu atveju tiksliai nustatyti kompensacijos dydžio ir kartu užtikrinti Konstitucijos 29 straipsnyje nustatytos asmenų lygybės įstatymui bei teismui. Pareiškėjas, nenurodydamas konkrečių prieštaravimų, mano, kad apskaičiuojant tiek valstybės parduodamos, tiek jos išperkamos žemės kainą turėtų būti taikoma ta pati vertės apskaičiavimo metodika.

Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ir pažiūrų pagrindu.“

Konstitucinio asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant, vykdant teisingumą. Tačiau šis konstitucinis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Nagrinėjamoje byloje tokia apibrėžta asmenų kategorija – tai asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės. Kaip žinoma, įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo reguliuojamas ribotos restitucijos šalyje vykdymas. Įstatymas numatė atstatyti nuosavybės teises ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Tai – kompromisinis sprendimas, nes buvo siekiama atkurti teisingumą nukentėjusių nuo okupacinės valdžios žmonių atžvilgiu, tačiau buvo būtina ir atsižvelgti į esamus socialinius-ekonominius santykius, į realias restitucijos vykdymo galimybes. Taigi nuosavybės teisių atstatymo sąlygų nustatymas – tai įstatymų leidėjo prerogatyva. Viena svarbių sąlygų atstatant nuosavybės teises yra ta, kad kompensuojant valstybės išperkamą turtą yra atskaitomos jo pagerinimo išlaidos. Konstitucinis Teismas šiame nutarime jau argumentavo, kad turto pagerinimo išlaidų atskaitymas yra suderinamas su konstituciniais nuosavybės apsaugos reikalavimais. Kartu Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės išperkamo turto kompensavimo teisinį reguliavimą, be kitų veiksnių, sąlygojo ir ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės. Kai valstybė įstatymu priima atitinkamą įsipareigojimą, jis turi būti paremtas materialiais ir finansiniais ištekliais, kitaip įstatymas tampa neveiksmingas. Todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai. Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Metodikoje numatyti kompensacijų dydžiai nesudaro pagrindo vertinti juos kaip teisingus ar neteisingus. Beje, visų visuomenės narių lygiateisiškumo kontekste reikšminga yra ir tai, kad Įstatymu prisiimta prievolė mokėti tam tikrai asmenų kategorijai atitinkamas kompensacijas už valstybės išperkamą turtą iš esmės tenka kitiems visuomenės nariams.

Vertinant pareiškėjo argumentą, esą apskaičiuojant tiek valstybės parduodamos, tiek jos išperkamos žemės kainą turėtų būti taikoma ta pati vertės apskaičiavimo metodika, atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiem atvejais apskaičiuojama iš esmės vadovaujantis tais pačiais principais. Pagal Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos 2 punktą, žemę išperkant iš asmenų, kuriems atstatomos nuosavybės teisės, žemės sklypas įvertinamas pagal Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką. Iš taip nustatytos kainos atskaičius žemės pagerinimo išlaidas gaunama išperkamos žemės kaina. Taigi Vyriausybė, vykdydama Įstatymą, patvirtino Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką ir atskirą Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką. Kiekviena iš šių metodikų taikytina skirtingiems santykiams ir skirtingoms asmenų kategorijoms. Nėra teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad Vyriausybės nutarimo, konkrečiai – Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos, taikymas neužtikrina konstitucinio asmenų lygybės teismui principo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus darytina išvada, kad Vyriausybės nutarimu patvirtinta Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

 

Pranas Vytautas Rasimavičius            Teodora Staugaitienė                         Juozas Žilys