Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Seimo narių teisės gauti kitą atlyginimą

Byla Nr. 15/98

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1999 m. lapkričio 9 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Seimo nariui Rimantui Smetonai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1999 m. spalio 27 d. išnagrinėjo bylą Nr. 15/98 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 59 ir 60 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Seimas 1998 m. kovo 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymą (Žin., 1996, Nr. 71-1710; 1998, Nr. 34-900; toliau nutarime – Įstatymas ), kurio 13 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Seimo nariui kas mėnesį mokamas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamo praėjusio mėnesio Lietuvos ūkio vidutinio darbo užmokesčio (VDU) trijų dydžių pagrindinis atlyginimas, o Seimo nariui, kuris paskirtas Ministru Pirmininku ar ministru, – vieno VDU dydžio atlyginimas.“

Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 13 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 59 ir 60 straipsniams.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, kas mėnesį mokamas vieno vidutinio darbo užmokesčio (VDU) dydžio, o kitiems Seimo nariams – trijų VDU dydžio atlyginimas. Pagal Vyriausybės įstatymo 13 straipsnį Ministro Pirmininko ir ministrų atlyginimas nustatytas nepriklausomai nuo to, ar kuris nors iš jų yra dar ir Seimo narys. Taigi Seimo narys, paskirtas Ministru Pirmininku ar ministru, gauna du atlyginimus: Vyriausybės nario ir sumažintą Seimo nario.

Pareiškėjas nurodo, jog pagal Konstitucijos 60 straipsnį Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad „Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą“. Seimo nario atlyginimas už Ministro Pirmininko ar ministro darbą nelaikomas atlyginimu už kūrybinę veiklą. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 13 straipsnio nuostata dėl Seimo narių, kurie yra Vyriausybės nariai, dviejų atlyginimų prieštarauja Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 13 straipsnis prieštarauja ir Seimo narių lygybės principui, įtvirtintam Konstitucijos 59 straipsnyje, kuriame nustatyta: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“ Taigi visi Seimo nariai už savo darbą turėtų gauti vienodą atlyginimą, o remiantis Įstatymo 13 straipsnio ginčijama nuostata kai kurių Seimo narių atlyginimas yra sumažintas net tris kartus.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui suinteresuoto asmens atstovas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto vyresnysis patarėjas R. Kalkys Konstitucinio Teismo posėdžiui raštu pateikė tokius paaiškinimus.

Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai, draudžiančiai Seimo nariui gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą. Pareiškėjo teiginys, kad paskirtas Ministru Pirmininku ar ministru Seimo narys gauna du atlyginimus, gali būti grindžiamas ne Įstatymo 13 straipsniu, o Vyriausybės įstatymo 13 straipsniu, kuriame nustatomas Vyriausybės narių atlyginimas nepriklausomai nuo to, ar jie yra Seimo nariai, ar ne.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Įstatymo 13 straipsnio nuostata, pagal kurią Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, mokamas vieno VDU dydžio atlyginimas, neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsniui. Šio straipsnio nuostata, kad „pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“, nesusijusi su Įstatymo 13 straipsniu.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro S. Kakčio, Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos skyriaus vedėjos R. Ruškytės, Teisingumo ministerijos Teisės departamento direktorės J. Aleksaitės, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės doc. dr. T. Birmontienės, taip pat specialistų – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros vedėjo prof. dr. I. Nekrošiaus, to paties fakulteto Valstybinės teisės katedros vyresniojo asistento dr. E. Šileikio paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas R. Smetona iš esmės patvirtino prašyme išdėstytus argumentus ir juos sukonkretino. Specialistai prof. dr. I. Nekrošius ir dr. E. Šileikis iš esmės pakartojo raštu pateiktus paaiškinimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 13 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 59 ir 60 straipsniams.

Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus, nagrinės Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies atitikimą Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai ir 60 straipsnio 3 daliai.

  1. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, kartu su Seimo nario vieno VDU dydžio atlyginimu mokamas ir Vyriausybės nario atlyginimas, prieštarauja Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto ir kad Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.
  2. Seimo nariai yra Tautos atstovai, per kuriuos Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią (Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis). Tinkamai vykdyti Tautos atstovų funkcijas Seimo nariai gali tik turėdami Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintas ir garantuotas savo teises bei pareigas, būdami nepriklausomi ir savarankiški. Viena iš svarbiausių Seimo nario nepriklausomos, savarankiškos veiklos garantijų yra tai, kad pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Tame pačiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą. Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Seimo nario atlyginimas turi būti pakankamo dydžio, mokamas reguliariai, taip pat kad Seimo kadencijos metu įstatymu negali būti nustatytas mažesnis Seimo nario atlyginimas negu kadencijos pradžioje. Toks konstitucinis Seimo nario atlyginimo už darbą reguliavimas nustatytas tam, kad Seimo narys galėtų tinkamai atlikti savo, kaip Tautos atstovo, priedermę.
  3. Kaip minėta, pareiškėjas savo abejones, ar Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis atitinka Konstituciją, grindžia Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalies nuostata, kad Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.

Pažymėtina, kad Seimo narių atlyginimo nustatymo pagrindai išdėstyti ne tik Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje, bet ir kitose šio straipsnio dalyse. Nagrinėjamoje byloje taip pat svarbu nustatyti Konstitucijos 60 ir 99 straipsnių normų santykį.

Teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), skirtinguose Konstitucijos straipsniuose išdėstytos normos yra tarp savęs suderintos ir sudaro vientisą visumą. Todėl Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijai, taikys ir sisteminį aiškinimo metodą.

  1. Konstitucijos 60 straipsnyje nustatyta:

„Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.

Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.

Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.

Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas.“

 Taigi Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimo nariams draudžiama eiti kokias nors kitas pareigas valstybinėse įstaigose ar organizacijose, taip pat dirbti verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis jo 1 dalyje nustatytiems apribojimams: Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru. Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalyje išdėstyta norma yra specialioji šio straipsnio 1 dalyje suformuluotos bendrosios normos atžvilgiu.

Konstitucinė Seimo nario teisė eiti Ministro Pirmininko ar ministro pareigas suponuoja teisę gauti atlyginimą už tokių pareigų atlikimą. Tai patvirtina ir Konstitucijos 99 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Ministrui Pirmininkui ir ministrui už darbą Vyriausybėje yra mokamas atlyginimas. Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Seimo nario veiklos garantijas, taigi ir atlyginimą, nustato įstatymas.

Sistemiškai vertinant Konstitucijos 60 straipsnio 1 ir 2 bei kitų dalių santykį, taip pat šio straipsnio santykį su 99 straipsniu, darytina išvada, kad Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, gali būti nustatytas kitoks atlyginimas už Seimo nario darbą.

Seimas, pagal Konstituciją turėdamas diskreciją įstatymu nustatyti Ministru Pirmininku ar ministru paskirtam Seimo nariui kitokį atlyginimą už Seimo nario darbą negu tą, kuris mokamas kitiems Seimo nariams, yra suvaržytas konstitucinių teisinės valstybės principų. Vadinasi, ir šiuo atveju Seimo nario atlyginimas turi būti pakankamo dydžio, kad Seimo narys galėtų tinkamai atlikti savo, kaip Tautos atstovo, priedermę.

Taigi Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, pagal kurią Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, atlyginimas už Seimo nario veiklą nustatytas kitoks negu tas, kuris mokamas kitiems Seimo nariams, neprieštarauja Konstitucijos 60 straipsniui.

  1. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas visų Seimo narių lygybės principas, todėl visi Seimo nariai už savo darbą turėtų gauti vienodą atlyginimą. Remdamasis šia konstitucine nuostata pareiškėjas teigia, jog Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, už Seimo nario darbą mokamas tris kartus mažesnis atlyginimas negu kitiems Seimo nariams, prieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai.

Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“ Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas laisvas Seimo nario mandatas. Laisvo mandato esmė – Tautos atstovo laisvė įgyvendinti pagal Konstituciją ir įstatymus jam suteiktas teises bei pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Tai reiškia, kad negalimas imperatyvus mandatas (Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas). Taigi Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalies paskirtis – įtvirtinti laisvą Seimo nario mandatą kaip vieną iš Seimo narių veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų.

Seimo narių lygiateisiškumas kyla iš Konstitucijos straipsnių visumos: 55 straipsnyje įtvirtinta, kad Seimo nariai yra Tautos atstovai; 62 straipsnyje nustatytas vienodas Seimo narių imunitetas; 63 straipsnyje nustatyti tokie patys Seimo narių įgaliojimų nutraukimo pagrindai; 69 straipsnyje įtvirtinta, kad Seimo nariai priimant įstatymus yra lygūs. Seimo narių lygiateisiškumas įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose.

Šiame nutarime jau buvo pažymėta, jog viena iš svarbiausių Seimo nario veiklos garantijų yra tai, kad pagal Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalį Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Tai yra ir viena iš Seimo narių savarankiškumo bei lygiateisiškumo garantijų. Konstitucijoje nėra teisės normų, pagal kurias visiems Seimo nariams neatsižvelgiant į tai, kad Seimo narys gali eiti tam tikras pareigas Seime ar Vyriausybėje, turi būti nustatomas vienodo dydžio atlyginimas. Pagal Konstitucijos 60 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis Seimas turi diskreciją įstatymu nustatyti Seimo nariams, paskirtiems Ministru Pirmininku ar ministru, kitokį atlyginimą už Seimo nario darbą negu kitiems Seimo nariams. Kitokio dydžio atlyginimas gali būti nustatomas ir tiems Seimo nariams, kurie eina Seimo statute nurodytas pareigas Seime.

Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad Seimo nariui, paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, kas mėnesį mokamas vieno vidutinio darbo užmokesčio atlyginimas, Seimo nario laisvo mandato principas, įtvirtintas Konstitucijos 59 straipsnio 4 dalyje, taip pat Seimo narių lygiateisiškumas nėra pažeidžiami.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 59 straipsnio 4 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo narių darbo sąlygų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Egidijus Kūris                                    Zigmas Levickis

 

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

 

Vytautas Sinkevičius                          Stasys Stačiokas                               Teodora Staugaitienė