Žiema
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Telekomunikacijų įstatymo (Telekomo byla)

Byla Nr. 12/98

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Vilnius, 1999 m. spalio 6 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Vyteniui Povilui Andriukaičiui ir Juozui Bernatoniui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai konsultantei Onutei Buišienei ir Ekonomikos instituto direktoriui akademikui Eduardui Vilkui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1999 m. rugsėjo 7–8 d. išnagrinėjo bylą Nr. 12/98 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams, 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalys – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, o 16 straipsnio 9 dalis – ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Seimas 1998 m. birželio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymą (Žin., 1998, Nr. 56-1548; toliau nutarime – taip pat ir Įstatymas). Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„1. Bendrojo fiksuoto telefono ryšio tinklo eksploatavimo ir telekomunikacijų paslaugų teikimo šiuo tinklu rinka Lietuvoje turi būti laisva nuo 2002 m. gruodžio 31 d. Pagrindinis bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatorius iki šios datos turi teisę būti vieninteliu bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriumi ir bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikėju.

  1. Iki šio straipsnio 1 dalyje nurodytos datos negali būti išduodamos papildomos licencijos bei leidimai, dėl kurių pasikeistų pagrindinio bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus veiklos sąlygos.
  2. Asmenims draudžiama teikti, organizuoti, reklamuoti ar kitaip dalyvauti organizuojant atgalinio ryšio paslaugas.“

Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalyse nustatyta:

„7. Naudojimosi kito operatoriaus vamzdynais, kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrenginiais tvarka ir sąlygos nustatomos sutartimi. Telekomunikacijų operatorius, kuriam priklauso šioje dalyje minimi telekomunikacijų įrenginiai, šio įstatymo nustatytais atvejais negali atsisakyti sudaryti su kitu telekomunikacijų operatoriumi tokią sutartį, reikalauti ją pakeisti, nutraukti, jei yra vykdomi sutartyje nustatyti įpareigojimai.

  1. Telekomunikacijų operatorius šalių susitarimu moka atitinkamą užmokestį kitam operatoriui, kurio vamzdynais, kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrenginiais naudojasi.
  2. Akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ išperka telekomunikacijų tinklus, įrengtus vartotojų lėšomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.“

Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams, 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalys – Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, o 16 straipsnio 9 dalis – ir Konstitucijos 23 straipsniui.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtintas bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų monopolis, uždrausta teikti atgalinio ryšio paslaugas, be to, iš telefono paslaugų vartotojų atimta teisė iki 2002 m. gruodžio 31 d. pasirinkti paslaugų teikėją, o kartu – ir teisė gauti pigesnes paslaugas esant konkurencijai. Uždraudus atgalinį ryšį daugeliui šalies vartotojų pabrangs tarptautinių ryšių paslaugos.

Pagal minėtas Įstatymo 8 straipsnio dalis bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikėjas įgyja visas išimtines teises telekomunikacijų srityje iki 2002 m. gruodžio 31 d. Privatizavus akcinę bendrovę „Lietuvos telekomas“ bus įtvirtinta privačių subjektų monopolija.

Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio, nes iki 2002 m. gruodžio 31 d. nepagrįstai suvaržoma asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva telekomunikacijų rinkoje, įtvirtinama privati monopolija šioje rinkoje, pažeidžiamas sąžiningos konkurencijos principas, dėl to aiškiai gali nukentėti vartotojų interesai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal Konstitucijos 5 straipsnį valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o Seimas vykdo valstybės valdžią ir yra viena iš valstybės valdžios įstaigų. Pareiškėjui kyla klausimas, ar Seimas, priimdamas Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, nepažeidė ir Konstitucijos 5 straipsnio reikalavimo.

Pasak pareiškėjo, pagal Įstatymo 16 straipsnio 7, 8, 9 dalis, kuriose reguliuojamas telekomunikacijų linijų bei telekomunikacijų įrenginių bendras naudojimas, akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ įgyja monopolinę teisę į visą statybos, tinklų, vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų infrastruktūrą. Po 2002 m. kiti gavę licenciją bei leidimą operatoriai pateks į nelygiavertę padėtį, nes tiesti telekomunikacijų tinklus ir statyti naują infrastruktūrą yra labai brangu, o derantis su monopolistu dėl naudojimosi vamzdynais, kanalais ir kitais objektais sąlygos tampa nelygiavertės. Todėl pareiškėjas mano, kad Įstatymo 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalys prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

Pareiškėjas teigia, kad vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų, stiebų ir kitų įrengimų sistema šiuo metu tenkina visuomenės poreikius. Dalis šių infrastruktūros objektų yra pastatyta bendros dalinės nuosavybės teise, ūkio būdu, vartotojų lėšomis ir yra teisėta fizinių bei juridinių asmenų ir visos visuomenės nuosavybė. Privatizuojama akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ pagal Įstatymo 16 straipsnio 9 dalį išperka telekomunikacijų tinklus. Tai reiškia, kad nuosavybė paimama iš visuomenės privataus monopolisto žinion. Įstatyme nėra nustatyta tokios nuosavybės paėmimo iš visuomenės į privataus monopolisto rankas tvarka ir teisingas atlyginimas. Tai pavedama daryti Vyriausybei. Pareiškėjas daro išvadą, kad Įstatymo 16 straipsnio 9 dalis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, pagal kurį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

III

  1. Suinteresuoto asmens atstovė O. Buišienė rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui pateikė tokius kontrargumentus.

Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos priimtos atsižvelgiant į tai, kad iš tikrųjų akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ buvo ir yra natūralioji monopolija ir kad iš esmės ji vienintelė teikė bendrojo telefono ryšio tinklo telekomunikacijų paslaugas. Įstatymų leidėjo nuostata, jog laikinai, iki 2002 m. gruodžio 31 d., tokių paslaugų teikėjų daugiau nebūtų steigiama, paremta siekimu užtikrinti, kad teikiamų paslaugų kainos nedidėtų arba mažai didėtų. Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių normos ne tik nepažeidžia vartotojų interesų – jos juos gina. Vartotojų teisių gynimas ir valstybės veikla tarnaujant bendrai tautos gerovei turi prioritetą ir negali būti saistoma su konkurencijos plėtimu.

Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje atgalinio ryšio paslaugos draudžiamos dėl to, kad tai – neteisėtos paslaugos. Jų teikėjai veikia nelegaliai, nemoka mokesčių. Lietuvos valstybė turi drausti nelegalią veiklą.

Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, pareiškėjo argumentas, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis iš vartotojų atimama teisė pasirinkti paslaugų teikėją, nėra pagrįstas, nes Lietuvoje yra net kelios įmonės, teikiančios telefono ryšių ir telekomunikacijų paslaugas fiziniams bei juridiniams asmenims. Šių paslaugų vartotojai turi pasirinkimo teisę.

Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 ir 8 dalyse reguliuojami santykiai yra grindžiami šalių sutartimis. Šio straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kilę ginčai gali būti nagrinėjami teisme.

Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nėra įtvirtinta, jog tinklai, kuriuos įrengė vartotojai, turi būti prievarta parduoti akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“. Bendrovei suteikiama teisė išpirkti tuos tinklus. Patys savininkai sprendžia, parduoti juos ar neparduoti.

  1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gauti suinteresuoto asmens atstovo E. Vilko paaiškinimai. Juose pažymima, kad pagal ankstesnį Seimo nutarimą Telekomunikacijų įstatymo priėmimas buvo būtina sąlyga akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ privatizuoti.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, „Lietuvos telekomo“ privatizavimą labai gerai įvertino rinkos liberalumą propaguojanti užsienio spauda, kurioje jis apibūdinamas kaip vadovėliuose minėtinas visoms suinteresuotoms šalims – pirkėjui, pardavėjui ir vartotojams – naudingo sandorio pavyzdys. Akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ iki 2002 m. gruodžio 31 d. fiksuoto telefono ryšio srityje suteikus išimtines teises, Europos liberalių ekonomistų sluoksniuose nebuvo jokios neigiamos reakcijos, nors dabar ryšių verslo liberalizavimui Europos Sąjungoje skiriama daug dėmesio.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjas neatsižvelgia į tai, kad akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ yra natūralioji monopolija. Visuomenei naudingiau ne ardyti tokias monopolijas, bet prižiūrėti jų teikiamų paslaugų kainas, kad šios nebūtų nepagrįstai didelės ir artėtų prie ribinių kainų.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, Konstitucijos 46 straipsnio nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“ natūraliajai monopolijai negali būti taikoma be išlygų, nes antraip prieštarautų kitoms to paties Konstitucijos straipsnio nuostatoms: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“, „Valstybė gina vartotojo interesus“.

Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad fiksuoto telefono ryšio monopolistas akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ nebėra monopolistas apskritai telefonijoje, jam tenka konkuruoti su mobiliojo ryšio operatoriais ir „Interneto“ paslaugų teikėjais. Lietuvoje liberalizavus šias telekomunikacijų sritis fiksuoto telefono ryšio monopolisto rinkos jėga gerokai sumažėjo, t. y. sumažėjo jo galimybės nepagrįstai didinti kainas. Telekomunikacijų įstatymas atspindi tikrovę, kad „Lietuvos telekomas“ visada buvo ir yra natūralioji monopolija fiksuoto telefono ryšio srityje ir kad, kol jis toks yra, telefono paslaugų kainas būtina reguliuoti. Ateityje ryšių verslas galės būti visiškai liberalizuotas moderniai demonopolizuojant fiksuoto telefono ryšio tinklus. Kad Lietuvoje būtų visiškai liberalizuota ryšių rinka, reikia pakeisti ryšių paslaugų kainų struktūrą smarkiai padidinant vietinių pokalbių tarifus ir atpiginant tarptautinius pokalbius. To nepadarius „Lietuvos telekomas“ netektų iš tarptautinio ryšio gaunamo antpelnio, iš kurio jis subsidijuoja vietinius ryšius, nes atsiradę konkurentai veiktų būtent tarptautinių (kur pelninga), o ne vietinių ryšių (kur nuostolinga) srityse. „Lietuvos telekomas“ patektų į beviltišką finansinę padėtį, o telekomunikacijų plėtrai būtų smarkiai pakenkta. Atsižvelgiant į vartotojų ir telekomunikacijų plėtros interesus kainų negalima restruktūrizuoti per daug staigiai, be pereinamojo laikotarpio. Telekomunikacijų įstatymas numato tokį pereinamąjį laikotarpį, kuris turi pasibaigti ne vėliau kaip 2002 m. gruodžio 31 d.

Įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse kalbama apie monopolijos, kuri visada egzistavo ir kurios egzistavimas buvo ekonomiškai pagrįstas, t. y. naudingas visuomenei, panaikinimą nuo 2003 m. labai nedidinant paslaugų teikimo išlaidų. Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje atgalinio ryšio paslaugos draudžiamos, pirma, dėl jau minėtų nesubalansuotų tarifų, antra, dėl to, kad atgalinio ryšio paslaugos yra kontrabandinės, jų teikėjai Lietuvos rinkoje veikia nelegaliai ir nemoka mokesčių. Visos kontrabandinės prekės vartotojui yra pigesnės, tačiau vargu ar vadovaujantis siaurais vartotojų interesais galima ginti kontrabandą. Kadangi Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra įtvirtintos ekonominiu atžvilgiu ir vartotojų interesais pagrįstos normos, jos neprieštarauja Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjas Įstatymo 16 straipsnio 7 daliai suteikia prasmę, vos ne priešingą tikrajai. Įstatyme „Lietuvos telekomas“ (ar kitas savininkas) yra įpareigojamas išnuomoti kitiems operatoriams infrastruktūrą, bet jam nesuteikiama kokių nors monopolinių teisių. Tai atitinka aukščiau minėtą demonopolizavimo būdą – turėti kelis operatorius, naudojančius tą patį fiksuoto telefono ryšio tinklą. Infrastruktūros savininkas derybose su kitu operatoriumi dėl jos nuomos neturi monopolisto galios, nes pagal Įstatymo 6 straipsnio 12 dalį Ryšių reguliavimo tarnyba nagrinėja telekomunikacijų operatorių ginčus dėl telekomunikacijų tinklų sujungimo bei vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų bendro naudojimo. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 10 dalį operatorius, jei nesutinka su tarnybos sprendimu, gali kreiptis į teismą. Tokia tvarka atitinka pasaulinę praktiką ir laikoma pakankama demonopolizavimui įtvirtinti. Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalys neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.

Paaiškinime dėl Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad „Lietuvos telekomui“ visiškai nereikia tų tinklų, kuriuos vartotojai yra pastatę savo lėšomis. Tai vartotojai, pasinaudodami jo privatizavimu, reikalauja, kad jis išpirktų tuos tinklus. Telekomunikacijų įstatymas įpareigoja „Lietuvos telekomą“ tai padaryti. Kad tarp jo ir vartotojų nekiltų ginčo dėl išpirkimo sąlygų, jas nustatys Vyriausybė, taip apsaugodama akcinę bendrovę „Lietuvos telekomas“ nuo begalinių teisminių procesų ir, suprantama, tenkindama vartotojų interesus. Jei Įstatyme būtų pabrėžta, kad tik išpirkimas yra privalomas, o pardavimas – savanoriškas, šio nesusipratimo tikriausiai būtų išvengta.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, Telekomunikacijų įstatymas nė vienu aspektu neprieštarauja Konstitucijai.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui gauti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro Rimanto Didžioko, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Gintaro Švedo, Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos direktoriaus Rimanto Antano Stanikūno paaiškinimai, taip pat specialistų – Susisiekimo ministerijos Ryšių departamento direktoriaus Jono Ūso, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto prof. habil. dr. Arvydo Pajuodžio, prof. habil. dr. Vytauto Pranulio, Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto doc. dr. Brunono Dekerio ir doc. dr. Armino Ragausko, Lietuvos laisvosios rinkos instituto teisės eksperto Remigijaus Šimašiaus paaiškinimai.

  1. R. Didžiokas paaiškino, jog siekiant liberalizuoti telekomunikacijų paslaugų rinką būtina užtikrinti, kad visiems gyventojams būtų teikiamos universaliosios (privalomosios) telekomunikacijų paslaugos. Todėl paprastai nacionaliniam telekomui nepriklausomai nuo to, ar jis yra privatus, ar valstybinis, paliekama ribota išimtinė teisė teikti pagrindinius patarnavimus. Nacionalinis operatorius įsipareigoja investuoti į tinklo plėtimą, modernizavimą, personalo mokymą ir pan., kad balso telefonijos paslaugomis galėtų naudotis visi gyventojai ir prieinama kaina. Be to, visoje Vidurio ir Rytų Europoje, ne tik Lietuvoje, vietinių pokalbių paslaugų kainos yra nuostolingos, o tarptautinių – per didelės. Iš tarptautinių pokalbių gaunamas pelnas skiriamas padengti nuostoliams, operatorių patiriamiems teikiant paslaugas, kurių sąnaudos didesnės nei jų kaina.

Pagrindinė nacionalinio operatoriaus pareiga – teikti universaliąsias paslaugas, kas ypač svarbu kaimo ir nedideles pajamas turintiems gyventojams, į kurių interesus per anksti liberalizavus telekomunikacijų rinką nebūtų atsižvelgiama. Dėl tokių priežasčių Europos Komisija keletui Europos Sąjungos valstybių narių – Ispanijai, Graikijai, Portugalijai ir Airijai leido iki 2000–2001 m. nevisiškai liberalizuoti šią rinką. Europos Komisijos leidimas pratęsti šių valstybių telekomunikacijų rinkos liberalizavimo terminus grindžiamas tuo, kad jų telekomunikacijų tinklai dar nėra pakankamai išplėtoti (tuo tarpu šių valstybių nacionalinių operatorių telefono tinklo tankis ir skaitmeninių abonentų skaičius yra beveik du kartus didesni nei akcinės bendrovės „Lietuvos telekomas“).

Vidurio ir Rytų Europos valstybės taip pat ketina vėliau liberalizuoti nacionalinę telekomunikacijų rinką: Latvija – 2013 m., Makedonija – 2005 m., Albanija nutarimo ją liberalizuoti nėra priėmusi, Lenkija, Bulgarija, Slovakija, Rumunija – 2003 m., Vengrija – 2002 m., Slovėnija, Estija, Čekija – 2001 m. Vengrijos telekomas privatizuotas 1993 m., Estijos – 1992 m. Vidurio ir Rytų Europos nacionalinių telekomų privatizavimo proceso apžvalga rodo, kad privatizavus nacionalinį telekomunikacijų operatorių jam dar bent dešimčiai metų paliekamos turėtosios monopolinės teisės teikti paslaugas. Akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ tarifų subalansavimo ir tinklo plėtros užduotis turės įvykdyti kur kas greičiau nei visų Europos Sąjungos narių ir kai kurių Vidurio ir Rytų Europos valstybių nacionaliniai telekomunikacijų operatoriai: nuo akcijų pardavimo strateginiam investuotojui sandorio pasirašymo 1998 m. viduryje iki 2002 m. gruodžio 31 d.

Akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ pagal Telekomunikacijų įstatymą ir pagal jai išduotą licenciją Nr. 174/97 yra įpareigota teikti universaliąsias paslaugas. Be to, ji yra įpareigota per šį neilgą laiko tarpą įgyvendinti tokias nuostatas: subalansuoti tarifus taip, kad kainos atitiktų sąnaudas; skaitmeninių telefono linijų tankį nuo 23,7 proc. 1998 m. padidinti iki 50 proc. 2002 m.; bendrą telefono linijų tankį padidinti nuo 30 linijų šimtui gyventojų 1998 m. iki 37 linijų šimtui gyventojų 2002 m.; baigti modernizuoti bendrąjį fiksuoto telefono ryšio tinklą.

  1. Didžiokas pateikė paaiškinimus ir kitais Telekomunikacijų įstatyme reguliuojamais klausimais. Jis pažymėjo, kad pagal Atvirojo tinklo nuostatas (Europos Bendrijos direktyva 98/1O/EC) nė vienas operatorius, kuris anksčiau pradėjo telekomunikacijų veiklą ir yra bendrojo telekomunikacijų tinklo savininkas, negali kliudyti veikti kitam telekomunikacijų operatoriui. Jis turi leisti jam savo telekomunikacijų įrenginiais naudotis pagal sutartį. Nacionalinis telekomunikacijų operatorius (toks kaip akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“) yra bendrojo telekomunikacijų tinklo savininkas, jis savo lėšomis prižiūri ir išlaiko šiuos įrenginius, todėl kiti operatoriai, besinaudojantys jo tinklo infrastruktūra, turi proporcingai mokėti už jos eksploatavimą.

Atgalinio telefono ryšio paslauga daugelyje Europos valstybių yra uždrausta, nes nacionaliniai telekomunikacijų operatoriai sumoka už licenciją, investuoja į tinklo plėtrą ir siekia subalansuoti tarifus, tuo tarpu užsienio firmos, pasinaudodamos tarifų skirtumais tarp neišsivysčiusių ir ekonomiškai stiprių valstybių, naudojasi ekonomiškai mažiau išsivysčiusių valstybių telekomunikacijų tinklais ir teikia pigesnes tarptautines atgalinio ryšio paslaugas. Tokios firmos šiurkščiai pažeidžia licencijavimo režimą, nemoka valstybei mokesčių, be jokių sutarčių eksploatuoja kito operatoriaus telekomunikacijų tinklus ir taip žlugdo sąžiningą konkurenciją.

Kai kurie telekomunikacijų paslaugų vartotojai yra įsirengę telefono ryšį savo lėšomis, t. y. telekomunikacijų kabeliai nuo bendrojo telekomunikacijų tinklo iki galinių telekomunikacijų įrenginių (telefono aparatų), esančių vartotojų valdose, yra nutiesti jų lėšomis. Anksčiau buvo įprasta, kad įrengtą telekomunikacijų tinklo dalį vartotojai perduoda telekomo balansui, nereikalaudami už tai jokio atlyginimo, todėl šie vartotojai nebuvo minėtosios tinklo dalies savininkai, jos neeksploatavo ir nevaldė, o naudojosi ja taip, kaip ir kiti akcinės bendrovės „Lietuvos telekomas“ abonentai.

  1. G. Švedas paaiškinimuose pažymėjo, kad draudimas verstis tam tikra komercine-ūkine veikla ar tam tikros komercinės-ūkinės veiklos licencijavimas negali būti vertinamas kaip nepagrįstas asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos suvaržymas. Seimas turi teisę nustatyti draudimą verstis tam tikra ūkine veikla atsižvelgdamas į objektyvias aplinkybes: tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, valstybės ekonominius, socialinius ir kitus interesus. Tam tikrose srityse, kur konkurencija yra negalima dėl rinkos specifikos ar nepageidautina, nes pažeistų vartotojų interesus, valstybė gali įvesti monopolį remdamasi Konstitucijos 46 straipsnio 3 ar 5 dalimi, t. y. siekdama reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ar siekdama apginti vartotojų interesus. Konstitucija pati nedraudžia gamybos ir rinkos monopolizavimo, bet paveda tai padaryti įstatymų leidėjui. Tai sudaro konstitucines prielaidas įstatymų leidėjui draudžiant monopolizuoti gamybą ir rinką atsižvelgti į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą ir suponuoja atitinkamą jo diskreciją neperžengiant Konstitucijoje nustatytų ribų. Taigi Seimas, uždrausdamas monopolijas, kartu gali nustatyti ir objektyviai pagrįstas šios taisyklės išimtis. Įstatymu įtvirtinus laikiną bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų monopolį, yra numatyta ir šių paslaugų vartotojų apsauga.
  2. Švedo nuomone, Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 dalis numato telekomunikacijų operatoriaus teisę naudotis kito operatoriaus vamzdynais, kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrenginiais, todėl šią teisę turi ne tik akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“, bet ir kiti telekomunikacijų operatoriai. Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostata, jog akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ Vyriausybės nustatyta tvarka išperka telekomunikacijų tinklus, įrengtus vartotojų lėšomis, turėtų būti traktuojama kaip įpareigojimas šiai akcinei bendrovei nupirkti telekomunikacijų tinklus iš vartotojų, įrengusių juos savo lėšomis. Dauguma tinklų, įrengtų vartotojų lėšomis, yra mažaverčiai ar beverčiai, todėl akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ būtų naudingiau ne pirkti tokius tinklus, bet nutiesti naujus. Telekomunikacijų įstatyme akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ nustatytu įpareigojimu siekiama apginti vartotojų interesus.
  3. R. A. Stanikūnas paaiškinimuose pažymėjo, kad išimtinių teisių ūkinėje veikloje nagrinėjimas turėtų būti grindžiamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalimi, kurioje garantuojama sąžiningos konkurencijos laisvė. Vertinant santykį tarp Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 4 dalių esama pagrindo manyti, jog yra galima sąžiningos konkurencijos laisvės principo išlyga. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali suteikti ūkio subjektams išimtines teises verstis tam tikra ūkine veikla, kai tai neišvengiamai būtina bendrai tautos gerovei. Išimtinių teisių teikti tam tikras paslaugas suteikimas ūkio subjektui turėtų būti grindžiamas įpareigojimu nustatytomis sąlygomis teikti apibrėžtos kokybės paslaugas, kurios būtinos užtikrinant bendrą tautos gerovę ir esant aiškiems įrodymams, kad tokios paslaugos nebūtų teikiamos bendrais komerciniais pagrindais arba tam tikrai visuomenės daliai būtų neprieinamos.
  4. A. Stanikūnas nurodė, kad iki Telekomunikacijų įstatymo priėmimo galioję teisės aktai nenumatė galimybės suteikti išimtines teises teikti telekomunikacijų paslaugas. Todėl yra būtina įvertinti pastaruoju metu įvykusius ūkinės veiklos, susijusios su telekomunikacijų paslaugų teikimu, sąlygų pasikeitimus, nulėmusius būtinybę suteikti išimtines teises. Telekomunikacijų įstatyme tiesiogiai nenurodomos priežastys, dėl kurių būtų privalu suteikti išimtines teises. Įstatyme akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ suteiktų išimtinių teisių objektas yra itin platus ir ne tik apima išimtinę teisę teikti balso telefonijos paslaugas tarp fiksuotų tinklo galinių taškų, bet ir iš esmės suteikia minėtai įmonei gamybos priemonių monopolio teisę į visas komutavimo ir perdavimo priemones bei kitą infrastruktūrą, skirtą tarpusavio sujungimams su bendrais telekomunikacijų tinklais, esančiais už Lietuvos ribų, bei įtvirtina šios įmonės išimtinę teisę teikti tarptautines balso telefonijos paslaugas. Dėl šios aplinkybės reikia įvertinti, ar itin platus išimtinių teisių objektas yra būtinas bendrai tautos gerovei. Įstatyme tiesiogiai nenurodomos priežastys, kurios pagrįstų išimtinių teisių suteikimo objektą.
  5. A. Stanikūno paaiškinimuose atkreipiamas dėmesys į tai, kad išimtinių teisių suteikimas akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ tiesiogiai nesiejamas su įpareigojimu nustatytomis sąlygomis teikti apibrėžtos kokybės paslaugas, būtinas užtikrinant bendrą tautos gerovę.
  6. J. Ūsas paaiškino, kad iki įsigaliojant Telekomunikacijų įstatymui 1995 m. rugpjūčio 18 d. akcinei bendrovei „Forenta“ buvo išduotas Ryšių ir informatikos ministerijos leidimas Kauno rajone steigti bevielio fiksuoto skaitmeninio telefono tinklą ir teikti telefono paslaugas tuo tinklu. Įmonė turėjo pradėti šią veiklą 1996 m. rugsėjo 1 d., bet jos nepradėjo nei tada, nei per ministerijos nustatytą papildomą laiką, todėl Ryšių ir informatikos ministerijos 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 17 šio leidimo galiojimas buvo panaikintas. 1997 m. spalio 31 d. nacionaliniam operatoriui akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ buvo išduota licencija statyti ir eksploatuoti fiksuoto telefono ryšio tinklą ir teikti tuo tinklu universaliąsias paslaugas. Kiti ūkio subjektai neturi ir jiems neišduodamos papildomos licencijos bei leidimai, kuriuos išduoti draudžia Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalis.
  7. A. Pajuodžio nuomone, pagal Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis sudarius sąlygas iki 2002 m. gruodžio 31 d. monopolizuoti bendrojo fiksuoto telefono ryšio eksploatavimą ir telekomunikacijų paslaugų teikimą šiuo tinklu, neužtikrinama vartotojų teisių apsauga. Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalis leidžia monopolizuoti telekomunikacijų rinkos infrastruktūrą, ir tokiu būdu yra sukuriamos prielaidos po 2002 m. gruodžio 31 d. taikyti nevienodas konkuravimo sąlygas bei telekomunikacijų rinkoje dominuoti vienam ūkio subjektui. Tai, kad Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje yra numatytas telekomunikacijų tinklų, įrengtų vartotojų lėšomis, išpirkimas ne įstatymo, bet Vyriausybės nustatyta tvarka, yra Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas.
  8. V. Pranulis pažymėjo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje aiškiai, griežtai ir nedviprasmiškai yra nustatytas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką. Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, kad pagrindinis bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatorius iki 2002 m. gruodžio 31 d. turi teisę būti vieninteliu bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriumi ir bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikėju, įteisina vienos įmonės monopoliją ir tokiu būdu panaikina konkurenciją. Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma taip pat suvaržoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, suteikiamos monopolinės privilegijos, ribojama konkurencija. Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostatos minėtų 8 straipsnio normų kontekste išplečia monopolines galias ir jas įteisina statybos, tinklų, vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų infrastruktūroje, o kartu įteisina ir konkurentų šalinimą.
  9. Pranulis pabrėžė, kad negalima Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimų toleruoti remiantis šio Konstitucijos straipsnio 2 ir 3 dalimis. Pirma, ekonomikos teorija ir praktikos pavyzdžiai rodo, kad didesnę ūkio pažangą ir žmonių gerovę greičiau pasiekia tos šalys, kuriose vyrauja konkurencinis rinkos ūkis. Antra, įteisinus vieno ūkio subjekto monopolinę padėtį sudaroma tik apgaulingo efekto vizija: tai, ką ir kiek daugiau „Lietuvos telekomo“ pirkėjas sumokės už labai palankias monopolinės padėties sąlygas, jis tuoj pat, pasinaudodamas savo monopoline galia, sieks susigrąžinti per kainas ir tarifus. Trečia, Telekomunikacijų įstatymu penkerius metus ginant vieno monopolisto galią bus diskriminuojami ir stumiami iš rinkos konkurentai, ribojamos jų technologinės, finansinės, organizacinės galimybės. Taigi realu, kad ir po 2002 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje dar gana ilgai dominuos monopolistas. Ketvirta, monopolinė padėtis, ypač saugoma įstatymo, neskatina monopolisto taupiai dirbti, mažinti savo išlaidų ir teikiamų paslaugų kainų. Vartotojai, neturėdami pasirinkimo, priverčiami mokėti nekonkurencines kainas.
  10. B. Dekeris ir A. Ragauskas savo paaiškinimuose nurodė, kad iki Telekomunikacijų įstatymo priėmimo „Lietuvos telekomas“ buvo vienintelis licencijuotas bendrojo fiksuoto telefono tinklo operatorius, todėl galima teigti, jog monopolija šioje rinkoje jau egzistavo. Kad ryšių rinka Lietuvoje būtų visiškai liberalizuota, reikia pakeisti ryšių paslaugų kainų struktūrą. Tačiau skubotai, be pereinamojo laikotarpio to padaryti negalima, nes tam reikia modernizuoti technologijas ir didelių kapitalinių investicijų.

Prieš liberalizuojant rinką yra būtina sukurti Telekomunikacijų įstatyme numatytą nepriklausomą Ryšių reguliavimo tarnybą, kuri turės užtikrinti sąžiningą konkurenciją telekomunikacijų rinkoje. Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas reikalingas tam, kad telekomunikacijų tinklai būtų pakankamai išplėtoti, taip pat ir tarifams subalansuoti. Šiuo metu kaimo ir vietiniai pokalbiai „Lietuvos telekomui“ yra nuostolingi. Nuostoliai dengiami iš tarptautinių ir tarpmiestinių pokalbių duodamo pelno. Liberalizavus rinką šiuo metu joks ryšio paslaugų teikėjas negalėtų teikti nuostolingų paslaugų, todėl vietinių ir kaimo pokalbių tarifai neišvengiamai didėtų.

Specialistų nuomone, nėra teisinga teigti, kad Įstatymo 16 straipsnis akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ suteikia išskirtines teises į telekomunikacijų infrastruktūrą. Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostata atsirado norint ištaisyti padėtį, istoriškai susiklosčiusią dėl vartotojų lėšomis įrengtų telefono tinklų perdavimo neatlygintinai telekomui.

  1. R. Šimašius paaiškino, kad laisvas įėjimas į rinką yra konkurencijos ir teisės konkuruoti esminis, būtinas elementas, o monopolizavimas suprantamas arba kaip vieno subjekto įsigalėjimas rinkoje, arba kaip monopolinių sąlygų sudarymas – neleidimas kitiems subjektams įeiti į rinką. Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys panaikina bet kokią konkurenciją ir nustato monopolinę padėtį. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis įpareigoja įstatymu ne riboti ar reguliuoti konkurenciją, o ją saugoti. Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatytam tikslui saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Kadangi Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas monopolizuoti rinką taikomas visiems subjektams ir jokių išlygų Konstitucija nenustato, neabejotina, kad ši nuostata galioja ir valstybės bei įstatymų leidėjo atžvilgiu.
  2. Šimašiaus nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytas atgalinio ryšio draudimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog Lietuvos ūkis grindžiamas asmeninės iniciatyvos laisve. Konstitucijoje nėra įtvirtinta jokių kitų principų ar tikslų, kuriais galėtų būti pagrįstas atgalinio ryšio draudimas, neabejotinai varžantis asmeninės iniciatyvos laisvę.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai V. P. Andriukaitis ir J. Bernatonis patvirtino prašyme išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus motyvus.

Suinteresuoto asmens atstovai per teisminį nagrinėjimą iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus kontrargumentus.

VI

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėję specialistai V. Pranulis, B. Dekeris, A. Ragauskas, R. Šimašius, R. A. Stanikūnas, J. Ūsas patikslino ir išsamiau argumentavo savo rašytinius paaiškinimus.

Teismo posėdyje taip pat kalbėjo specialistas Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius prof. habil. dr. Vilenas Vadapalas.

  1. Vadapalas paaiškino, jog Europos Sąjungos sutarties, kurią pataisė Amsterdamo sutartis, 86 straipsnio 1 dalis (buvusio 90 straipsnio 1 dalis) numato, kad valstybės įmonėms ir įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialiąsias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų įstatymų ir panaikina galiojančiuosius, prieštaraujančius šios sutarties normoms, ypač normoms, kurios numatytos 12 straipsnyje ir 81–89 straipsniuose. Pagal 86 straipsnio 3 dalį (buvusio 90 straipsnio 3 dalį) teisė užtikrinti šio straipsnio taikymą (taip pat leisti direktyvas ir priimti sprendimus) yra suteikta Europos Komisijai. Tuo remdamasi Komisija 1990 m. birželio 28 d. priėmė Direktyvą 90/388/EEC dėl konkurencijos telekomunikacijų paslaugų rinkose.

Tuo metu visose Europos Bendrijos valstybėse narėse telekomunikacijų paslaugų teikimo ir telekomunikacijų tinklų eksploatavimo teisės buvo suteiktos vienai ar kelioms telekomunikacijų organizacijoms, turinčioms specialiąsias ar išimtines teises. Telekomunikacijų paslaugos buvo liberalizuojamos palaipsniui, konkurencijos principus diegiant atskiroms telekomunikacijų paslaugų rūšims. Tai siejosi su tuo, kad buvo būtina sukurti gerai veikiantį konkurencijos reguliavimo mechanizmą, vienodai tinkamą tiek visuomeniniam, tiek privačiam sektoriui, atskirti telekomunikacijų paslaugų teikimo ir reguliavimo funkcijas, subalansuoti paslaugų teikimo kainas atsižvelgiant į sąnaudas ir t. t. Todėl Direktyvos 90/388/EEC nuostatos buvo taisomos keletą kartų (Direktyvomis 94/46/EC, 95/51/EC, 96/2/EC). 1996 m. kovo 13 d. buvo priimta Komisijos direktyva 96/19/EC, pataisanti Direktyvą 90/388/EEC dėl visiškos konkurencijos įdiegimo telekomunikacijų rinkose. Po šios pataisos Direktyvos 90/388/EEC 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės privalo panaikinti visas priemones, kuriomis yra suteikiamos išimtinės teisės teikti telekomunikacijų paslaugas, įskaitant telekomunikacijų tinklų sukūrimą ir eksploatavimą, kurių reikia teikiant tokias paslaugas. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės iki 1998 m. sausio 1 d. gali palikti galioti specialiąsias ir išimtines teises balso telefonijos paslaugoms, bendrųjų telekomunikacijų tinklų kūrimui ir eksploatavimui. Taip pat numatyta, kad valstybių narių, kurių telekomunikacijų tinklai yra mažiau išplėtoti, prašymu joms šiai direktyvai įgyvendinti gali būti skirtas papildomas laikotarpis iki penkerių metų, o valstybėms, turinčioms nedidelės apimties telekomunikacijų tinklus – iki dvejų metų, jei toks laikotarpis yra būtinas reikalingiems struktūriniams pakeitimams atlikti. Remdamasi šia nuostata bei valstybių narių pateiktais prašymais ir įvertinusi kiekvienos valstybės tikrąją padėtį, Komisija nustatė įvairaus pobūdžio pereinamuosius laikotarpius Airijai (pagal Komisijos sprendimą 97/114/EC balso telefonijos paslaugų ir balso telefonijos tinklo eksploatavimo liberalizavimas atidėtas iki 2000 m. sausio 1 d.), Graikijai (pagal Komisijos sprendimą 97/607/EC atidėta iki 2000 m. gruodžio 31 d.) ir Portugalijai (pagal Komisijos sprendimą 97/603/EC atidėta iki 2000 m. sausio 1 d.).

  1. Vadapalas pažymėjo, kad Europos Komisija, priimdama sprendimus dėl pereinamųjų laikotarpių skyrimo valstybėms narėms, atsižvelgdavo į būtinybę pakeisti analogiškas linijas skaitmeninėmis, suderinti telekomunikacijų operatorių teikiamų paslaugų kainas su sąnaudomis, taip pat į investicijų dydį norint pasiekti šiuos tikslus bei į galimą neigiamą poveikį iš karto liberalizavus rinką ir leidus veikti kitiems operatoriams, kurie nesusidurtų su tokio pobūdžio problemomis. Komisija savo sprendimuose pabrėžė bendro proporcingumo principo šioje srityje svarbą; pereinamieji laikotarpiai turi būti griežtai skiriami tokie, kokie reikalingi struktūriniams pakeitimams atlikti, ir jokiu būdu ne ilgesni, kadangi tai yra bendros taisyklės išimtis.

Specialistas nurodė, kad analizuojant akcinės bendrovės „Lietuvos telekomas“ suteiktas išimtines teises atsižvelgtina tiek į aukščiau minėtas Europos Sąjungos teisės nuostatas, tiek į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus šioje srityje.

  1. Vadapalas paaiškino, kad Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja atgalinio ryšio paslaugų teikimo, palikdama tai spręsti valstybėms narėms.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Telekomunikacijų įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šiame įstatyme yra nustatomi Lietuvos Respublikos telekomunikacijų reguliavimo pagrindai atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės reikalavimus, taip pat nustatomos sąlygos konkurencijai plėtoti telekomunikacijų srityje, reguliuojami kiti telekomunikacijų santykiai.

Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 8 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, taip pat 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalyse nustatytos normos iki 2002 m. gruodžio 31 d. telekomunikacijų rinkoje nepagrįstai suvaržo asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, įtvirtina privačią monopoliją, pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą, o dėl to aiškiai gali nukentėti vartotojų interesai. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys prieštarauja Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams, 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalys – Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, o 16 straipsnio 9 dalis – ir Konstitucijos 23 straipsniui.

II

  1. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta:

„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Valstybė gina vartotojo interesus.“

Šiame straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo.

  1. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoje „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžta, kad pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas tautos ūkis – tai privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d. nutarimas).

  1. Asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius. Asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva yra grindžiamas tautos ūkis, todėl visuomenė suinteresuota jų įgyvendinimu. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
  2. Asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Ją įgyvendinant įvairiais atžvilgiais paliečiami visuomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą. Konstitucijos nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo kryptis, būdus, ribas. Tautos gerovę paprastai atspindi materialinių gėrybių vartojimas. Tačiau Konstitucijos sąvoka „bendra tautos gerovė“ neturėtų būti aiškinama atsižvelgiant tik į individo materialinių poreikių tenkinimą. Apie bendrą tautos gerovę galima spręsti pagal tautos socialinę raidą, žmogaus saviraiškos galimybes. Sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius.
  3. Efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui būtinos garantijos įtvirtintos Konstitucijos nuostatoje „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“.

Konkurencija sukuria ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, efektyviai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją.

Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus.

Pabrėžtina tai, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija reiškia draudimą valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją.

  1. Galimybė konkuruoti sumažėja arba konkurencija iš atitinkamos rinkos apskritai pašalinama, kai joje įsigali monopolija. Valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas. Jeigu monopolija yra susidariusi, valstybė monopolinę ūkinę veiklą reguliuoja įstatyme nustatydama atitinkamus reikalavimus monopolistui. Tokio teisinio reguliavimo apimtis gali priklausyti nuo daugelio veiksnių: reguliuojamos ūkio srities, tam tikro laikotarpio ypatumų ir kt.

Konstitucijos 46 straipsnio nuostata „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. Tačiau Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą. Toks konstatavimas sudaro teisines prielaidas taikyti monopolistui atitinkamus reikalavimus ginant vartotojų interesus.

Specialiosios vartotojų interesų gynimo priemonės – tai diskriminacinių kainų nustatymo ribojimas, monopolinės rinkos prekių kainų dydžių, tarifų valstybinis reglamentavimas, prekių kokybės, kitų reikalavimų monopoliniam ūkio subjektui nustatymas ir kt. Valstybės institucijos kontroliuoja, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų.

  1. Konstitucija yra vientisas aktas. Joje įtvirtintas asmens ir visuomenės interesų derinimo principas, kurio būtina laikytis reguliuojant ir ūkinę veiklą. Remiantis tautos ūkio organizavimo konstitucinių principų analize darytina išvada, kad reguliuojant ūkinę veiklą pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų derinimą yra sąžiningos konkurencijos apsauga.
  2. Sprendžiant ginčijamų Įstatymo normų, kurios reguliuoja ūkinę veiklą telekomunikacijų srityje, atitikimo Konstitucijos 46 straipsniui klausimą svarbu nustatyti, kokiais pagrindais ir kokiu mastu valstybė apskritai gali reguliuoti ūkinę veiklą, kad nepaneigtų sąžiningos konkurencijos apsaugos bei kitų Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų principų.

Teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma. Teisinio reguliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos. Viena iš šių santykių sričių – ūkinė veikla. Konstitucinis asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principas sąlygoja tai, kad ūkinės veiklos reguliavimui būdingas bendrojo leidimo metodas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Taigi draudimai yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo būdų.

Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti.

Dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau besikeičiant teisinio reguliavimo turiniui negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo principai.

III

Dėl Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių atitikimo Konstitucijai.

Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1. Bendrojo fiksuoto telefono ryšio tinklo eksploatavimo ir telekomunikacijų paslaugų teikimo šiuo tinklu rinka Lietuvoje turi būti laisva nuo 2002 m. gruodžio 31 d. Pagrindinis bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatorius iki šios datos turi teisę būti vieninteliu bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriumi ir bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikėju.

  1. Iki šio straipsnio 1 dalyje nurodytos datos negali būti išduodamos papildomos licencijos bei leidimai, dėl kurių pasikeistų pagrindinio bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus veiklos sąlygos.“
  2. Ūkinės veiklos reguliavimo požiūriu ginčijamose Įstatymo normose nustatyta, kad apibrėžtą laikotarpį – iki 2002 m. gruodžio 31 d. atitinkama veikla, t. y. fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimu, gali verstis tik vienas ūkio subjektas – akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“. Jose taip pat įtvirtinta garantija, kad per šį laikotarpį nebus išduodamos papildomos licencijos ir leidimai, dėl kurių pasikeistų šio subjekto veiklos sąlygos.

Tiriant, ar Įstatymui taip reguliuojant ūkinę veiklą neperžengiamos Konstitucijos nustatytos ribos, būtina atsižvelgti į telekomunikacijų rinkos ir jos plėtros ypatumus, į tai, kokio tikslo šiuo teisiniu reguliavimu siekiama, taip pat į tai, kad konkurencijos telekomunikacijų srityje draudimas nėra visuotinis ir absoliutus – mobiliojo ryšio, „Interneto“ tinklo paslaugų rinka yra laisva.

  1. Telekomunikacija – tai ženklų, signalų, rašytinių tekstų, vaizdų bei garsų arba kitokio pobūdžio informacijos perdavimas, siuntimas, priėmimas laidinėmis, radijo, optinėmis bei kitokiomis elektromagnetinėmis sistemomis (Įstatymo 2 straipsnio 26 dalis). Bendrojo fiksuoto telefono ryšio paslaugos – tai vietinio, tarpmiestinio ir tarptautinio telefono ryšio paslaugos, teikiamos vartotojams bendruoju fiksuoto ryšio tinklu (Įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį tai yra toks telekomunikacijų tinklas, kuris, be kitų paslaugų, naudojamas ir balso telefonijos paslaugoms teikti tarp fiksuotų tinklo galinių taškų; jam priklauso visos komutavimo ir perdavimo priemonės bei kita infrastruktūra, skirta sujungimams su bendraisiais telekomunikacijų tinklais, esančiais ne Lietuvoje.

Telekomunikacija yra specifinė ūkio šaka. Šiuolaikinėje visuomenėje nepaprastai išaugus poreikiui perduoti žinias, skleisti informaciją, telekomunikacija tapo žmogui būtina komunikavimo priemone, todėl valstybė turi rūpintis jos plėtra.

  1. Kaip nutarime jau buvo minėta, pagrindinė ekonominio augimo, vartotojų interesų tenkinimo sąlyga yra ta, jog turi būti konkurencinis ūkis.

Telekomunikacijų srityje nuo planinės ekonomikos laikų buvo valstybės monopolija. Valstybinę telekomo įmonę reorganizavus į akcinę bendrovę „Lietuvos telekomas“ visų akcijų savininke tapo valstybė, o bendrojo fiksuoto telefono ryšio tinklai priklausė šiai akcinei bendrovei. Nors pagal Lietuvos Respublikos ryšių įstatymą, priimtą 1995 m. lapkričio 30 d., kiti subjektai turėjo teisę verstis ūkine veikla fiksuoto telefono ryšio srityje, tačiau iš tikrųjų ši rinka liko monopolizuota.

Priimant Telekomunikacijų įstatymą buvo konstatuota, kad bendrojo fiksuoto telefono ryšio srityje yra monopolija. Esant tokiai padėčiai Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendrojo fiksuoto telefono ryšio rinka nuo 2002 m. gruodžio 31 d. turi būti laisva.

  1. Reali galimybė demonopolizuoti telekomunikacijų rinką apskritai siejama su pasauline technologijos pažanga šioje ūkio šakoje. Konkurencinės telekomunikacijų rinkos kūrimas siejasi su būtinybe pertvarkyti esamą telekomunikacijų infrastruktūrą, todėl pripažįstama, kad pereinamuoju telekomunikacijų rinkos laikotarpiu yra reikalingas atitinkamas teisinis esamų monopolijų reguliavimas. Tai patvirtina Europos Sąjungos patirtis, įgyta liberalizuojant telekomunikacijų rinką.

Antai Europos Komisija 1990 m. birželio 28 d. priėmė Direktyvą 90/388/EEC dėl konkurencijos telekomunikacijų paslaugų rinkose. Direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės privalo panaikinti visas priemones, kuriomis yra suteikiamos išimtinės teisės teikti telekomunikacijų paslaugas, įskaitant telekomunikacijų tinklų, kurių reikia tokioms paslaugoms teikti, sukūrimą ir eksploatavimą. Kartu šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės iki 1998 m. sausio 1 d. gali palikti galioti specialiąsias ir išimtines teises balso telefonijos paslaugoms, bendrųjų telekomunikacijų tinklų kūrimui ir eksploatavimui. Taip pat numatyta, kad valstybių narių, kurių telekomunikacijų tinklai yra mažiau išplėtoti, prašymu šiai direktyvai įgyvendinti joms gali būti skirtas papildomas laikotarpis, ne ilgesnis kaip penkerių metų, o valstybėms, turinčioms nedidelės apimties telekomunikacijų tinklus, šis laikotarpis gali būti ne ilgesnis kaip dveji metai, jei yra būtinas reikalingiems struktūriniams pakeitimams atlikti.

Taigi įgyvendinant minėtąją Europos Komisijos direktyvą Europos Bendrijos valstybėse narėse telekomunikacijų liberalizavimas truko nuo 1990 m. iki 1998 m. Europos Komisija atskirais nutarimais Airijai, Graikijai, Portugalijai galutinį visiško telekomunikacijų liberalizavimo terminą atidėjo iki 2000 m. pabaigos. Specialistų aiškinimu, Europos Komisija, priimdama sprendimus dėl pereinamųjų laikotarpių skyrimo valstybėms narėms, atsižvelgdavo į būtinybę pakeisti esamas linijas skaitmeninėmis, suderinti telekomunikacijų operatorių teikiamų paslaugų kainas su sąnaudomis, į valstybių investavimo galimybes, į neigiamą poveikį, galintį atsirasti iš karto liberalizavus rinką ir leidus veikti kitiems operatoriams. Europos Komisijos nuomone, šios priemonės yra būtinos siekiant sukurti gerai veikiantį konkurencijos reguliavimo mechanizmą, vienodai tinkamą tiek visuomeniniam, tiek privačiam sektoriui, atskirti telekomunikacijų paslaugų teikimo ir reguliavimo funkcijas.

  1. Telekomunikacijų rinkos liberalizavimas reiškia, kad visiems šioje rinkoje veikiantiems operatoriams yra sudaromos vienodos konkurencijos sąlygos. Iš Telekomunikacijų įstatyme įtvirtintų nuostatų matyti, jog jį priimant buvo vadovautasi tuo, kad turi būti parengtos sąlygos konkurencijai (pirmiausia – tarptautinei) telekomunikacijų srityje plėtoti, kad telekomunikacijų rinkoje reikalingas pereinamasis laikotarpis.

Telekomunikacijų rinkai pereinamasis laikotarpis Įstatyme nustatytas dėl būtinybės stiprinti techninę telekomunikacijų bazę, palaipsniui restruktūrizuoti telekomunikacijų paslaugų kainas. Tokia nuostata derinasi su nutarime paminėta Europos Sąjungos patirtimi, kuri liudija, kad, skirtingai negu kitos ūkio sritys, telekomunikacijų rinka turi būti liberalizuojama palaipsniui, konkurencijos principus įdiegiant atskiroms telekomunikacijų paslaugų rūšims.

  1. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Telekomunikacijų įstatyme nustačius, jog fiksuoto telefono ryšio srityje rinka bus laisva nuo 2002 m. gruodžio 31 d., ir iki tol įtvirtinus fiksuoto telefono ryšio monopoliją, būtina nustatyti atitinkamus reikalavimus monopolistui, kad būtų apsaugoti vartotojų interesai, kurie nesant konkurencijos galėtų būti pažeisti. Tokie reikalavimai turėtų būti suformuluoti ir įtvirtinti Įstatyme. Ginant vartotojų interesus pagrindinis reikalavimas monopolistui – nustatytomis sąlygomis teikti apibrėžtos rūšies ir kokybės telefonijos paslaugas. Telekomunikacijų įstatyme tokio pobūdžio reikalavimo, skirto monopoliniam telekomunikacijų paslaugų teikėjui, nėra. Iš Susisiekimo ministerijos Konstituciniam Teismui pateiktos informacijos matyti, kad pagrindinis bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatorius akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ pagal jam išduotą licenciją yra įpareigotas teikti universaliąsias telefonijos paslaugas ir jas plėtoti, atitinkamai subalansuoti tarifus, baigti modernizuoti fiksuotą telefono ryšį, tačiau licencijoje nustatytų įpareigojimų galia netolygi įstatyme įtvirtintų reikalavimų galiai.

Pagal Telekomunikacijų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį fiksuoto telefono ryšio ir universaliųjų (visuotinių) paslaugų didžiausią ribinę kainą nustato Vyriausybė. Ši Įstatymo norma skirta ginti vartotojų interesams. Kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų vartotojų interesams ginti. Šie interesai būtų ginami efektyviau, jeigu Įstatyme būtų nustatytos ir kitos teisinės priemonės, leidžiančios sumažinti galimus neigiamus padarinius vartotojams, kurie gali atsirasti dėl konkurencijos nebuvimo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimo srityje.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus konstatuotina, kad Telekomunikacijų įstatymo nustatytas reguliavimas yra nepakankamas ir dėl to ydingas, nes neįtvirtina atitinkamų reikalavimų fiksuoto telefono ryšio monopolistui, kad įstatyme būtų visokeriopai apsaugoti vartotojų interesai.

  1. Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas draudimas teikti, organizuoti, reklamuoti ar kitaip dalyvauti organizuojant atgalinio ryšio paslaugas.

Vertinant šios ginčijamos Įstatymo normos atitikimą Konstitucijos 46 straipsniui esminė nuostata yra ta, kad asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla. Įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai.

Svarstant atgalinio ryšio paslaugų draudimo klausimą svarbu yra tai, kad nacionaliniai telekomunikacijų operatoriai sumoka už licenciją, investuoja į tinklo plėtrą, vykdo valstybės nustatytus reikalavimus. Dėl nevienodo telekomunikacijų išvystymo atskirose valstybėse skiriasi tarptautinių pokalbių tarifai. Tam tikros užsienio firmos naudojasi ekonomiškai mažiau išsivysčiusių valstybių telekomunikacijų tinklais ir dėl skirtingų tarptautinių pokalbių tarifų teikia gerokai pigesnes tarptautines atgalinio ryšio paslaugas. Tokių paslaugų teikėjai pažeidžia licencijavimo režimą, nemoka valstybei mokesčių, eksploatuoja kito operatoriaus telekomunikacijų tinklus nesudarydami su juo atitinkamų sutarčių, pažeidžia sąžiningą konkurenciją.

Valstybė, gindama nacionalinių telekomunikacijų operatorių interesus, saugodama sąžiningą konkurenciją, gali nustatyti draudimą teikti atgalinio ryšio paslaugas.

Draudimas reklamuoti atgalinio ryšio paslaugas pagrįstas tuo, kad komercine reklama yra raginama pirkti tam tikrą prekę ar paslaugą. Įstatymu uždraudus teikti atgalinio ryšio paslaugas, draudimas reklamuoti tokias konkrečių subjektų teikiamas paslaugas laikytinas pagrįstu. Šis draudimas nesietinas su kitokio pobūdžio informacijos apie atgalinį telefono ryšį skleidimu.

Remiantis minėtais argumentais darytina išvada, kad Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis nepažeidžia konstitucinio asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principo.

  1. Konstitucinis Teismas pažymi, kad išimtinių teisių fiksuoto telefono ryšio srityje tam tikram laikotarpiui įtvirtinimas ir kartu laikinas konkurencijos šioje srityje apribojimas vertintini kaip išimtinis specifinės telekomunikacijų rinkos pereinamojo laikotarpio teisinio reguliavimo atvejis.

Atsižvelgiant į ginčijamose Įstatymo normose reguliuojamų santykių ypatumus, į tikslą, kurio nustatytu teisiniu reguliavimu siekiama, į tai, kad konkurencija fiksuoto telefono ryšio rinkoje ribojama laikinai, darytina išvada, kad Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.

  1. Pareiškėjo nuomone, Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui.

Šiame Konstitucijos straipsnyje nustatyta:

„Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“

Konstatavus, jog Telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, darytina išvada, kad jos neprieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsniui.

IV

Dėl Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 ir 8 dalių atitikimo Konstitucijai.

Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta:

„7. Naudojimosi kito operatoriaus vamzdynais, kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrenginiais tvarka ir sąlygos nustatomos sutartimi. Telekomunikacijų operatorius, kuriam priklauso šioje dalyje minimi telekomunikacijų įrenginiai, šio įstatymo nustatytais atvejais negali atsisakyti sudaryti su kitu telekomunikacijų operatoriumi tokią sutartį, reikalauti ją pakeisti, nutraukti, jei yra vykdomi sutartyje nustatyti įpareigojimai.

  1. Telekomunikacijų operatorius šalių susitarimu moka atitinkamą užmokestį kitam operatoriui, kurio vamzdynais, kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrenginiais naudojasi.“

Pareiškėjo teigimu, pagal nurodytas Įstatymo normas pagrindinis bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatorius akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ įgyja monopolinę teisę į visą statybos, tinklų, vamzdynų, kabelių kanalų, kolektorių, bokštų ir stiebų infrastruktūrą. Pareiškėjo nuomone, tai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką.

  1. Ginčijamos Telekomunikacijų įstatymo normos reguliuoja bendrojo naudojimosi telekomunikacijų tinklais santykius. Tokio teisinio reguliavimo būtinybę lemia tai, kad valstybė privalo užtikrinti visiems vartotojams teikiamą telekomunikacijų paslaugų minimumą (visuotines paslaugas).

Telekomunikacijų linijų tiesimas, telekomunikacijų įrengimų statyba – sudėtingas, brangiai kainuojantis darbas. Plėtojant telekomunikacijų paslaugų rinką svarbu tai, kad telekomunikacijų infrastruktūra techniškai gali naudotis paprastai ne vienas, bet daugiau operatorių. Dėl to telekomunikacijų srityje įsigalėjo bendrojo naudojimosi telekomunikacijų tinklais taisyklė. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/10/EC kiekvienas operatorius, kuris anksčiau pradėjo telekomunikacijų veiklą ir yra bendrojo telekomunikacijų tinklo savininkas, turi leisti kitam telekomunikacijų operatoriui pagal abipusę sutartį naudotis savo telekomunikacijų įrenginiais. Bendrojo naudojimosi telekomunikacijų tinklais nuostata grindžiama tuo, kad tai padeda plėsti telekomunikacijų paslaugų rinką ir yra vienas iš šios rinkos demonopolizavimo būdų.

  1. Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Jeigu telekomunikacijų operatorius negali įgyvendinti teisės tiesti naujas papildomas telekomunikacijų linijas ir įrengti telekomunikacijų įrenginius arba jei tokios teisės įgyvendinimo išlaidos yra neproporcingai didelės, Ryšių reguliavimo tarnyba gali pareikalauti, kad jam bet kuris kitas telekomunikacijų operatorius nediskriminaciniais pagrindais leistų bendrai naudotis esamais vamzdynais, kabelių kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrenginiais ar įrengti telekomunikacijų įrenginius, kai tai yra ekonomiškai tikslinga ir nereikia papildomų esminių darbų.“

Jei yra minėtos sąlygos, Ryšių reguliavimo tarnyba pagal Įstatymo 16 straipsnio 6 dalį gali, bet neprivalo reikalauti, kad telekomunikacijų linijų, telekomunikacijų įrenginių savininkas leistų bendrai naudotis esama telekomunikacijų infrastruktūra. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad Ryšių reguliavimo tarnybą gali saistyti ir kiti įstatymų reikalavimai, pvz., susiję su draudimu monopolizuoti gamybą ir rinką. Ryšių reguliavimo tarnybai teigiamai išsprendus galimybės bendrai naudotis telekomunikacijų infrastruktūra klausimą, atitinkamai sprendžiami ginčijamose Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 ir 8 dalyse reguliuojami klausimai.

  1. Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 ir 8 dalyse išskirtinos kelios savarankiškos normos: 1) naudojimosi kito operatoriaus vamzdynais, kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrengimais tvarką ir sąlygas nustato sutartis; 2) telekomunikacijų įrenginių savininkas Įstatymo nustatytais atvejais negali atsisakyti sudaryti su kitu telekomunikacijų operatoriumi sutartį dėl naudojimosi telekomunikacijų įrenginiais; 3) telekomunikacijų įrenginių savininkas negali reikalauti tokią sutartį pakeisti ar nutraukti, jei yra vykdomi sutartyje nustatyti įpareigojimai; 4) telekomunikacijų operatorius šalių susitarimu moka atitinkamą užmokestį kitam operatoriui už naudojimąsi jam priklausančiais įrenginiais.
  2. Aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį nutarime jau buvo pažymėta, kad negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota.

Sprendžiant pareiškėjo keliamą klausimą, kad pagal ginčijamas Telekomunikacijų įstatymo normas konkretus ūkio subjektas akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ įgyja monopolines teises į visą telekomunikacijų paslaugų teikimo infrastruktūrą, pažymėtina, jog Įstatymo 16 straipsnio 7 ir 8 dalyse nėra normų, skirtų specialiai vienam subjektui. Norma, nustatanti, kad telekomunikacijų operatorius negali atsisakyti sudaryti sutartį dėl naudojimosi jam priklausančiomis telekomunikacijų linijomis ir kitais įrenginiais, yra skirta kiekvienam šios kategorijos ūkio subjektui, t. y. kiekvienam telekomunikacijų operatoriui. Tas pats pasakytina apie Įstatymo normą, pagal kurią telekomunikacijų operatorius negali reikalauti pakeisti ar nutraukti sutartį dėl naudojimosi jam priklausančiais įrenginiais, jei yra vykdomi sutartyje nustatyti įpareigojimai. Taigi darytina išvada, kad pagal Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 dalį teisę bendrai naudotis kito operatoriaus vamzdynais, kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais ir kitais įrenginiais turi tiek akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“, tiek kiti operatoriai. Konkrečios sutarties sąlygos, užmokesčio dydis nustatomi šalių susitarimu. Dėl sutarties sąlygų kilus nesutarimams, ginčus gali spręsti teismas.

Išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 7 ir 8 dalyse vienam telekomunikacijų operatoriui yra įtvirtinamos monopolinės teisės į visą telekomunikacijų infrastruktūrą, todėl minėtosios Įstatymo 16 straipsnio dalys neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

V

Dėl Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalies atitikimo Konstitucijai.

Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatyta:

„9. Akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ išperka telekomunikacijų tinklus, įrengtus vartotojų lėšomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.“

Pareiškėjas teigia, kad ši Telekomunikacijų įstatymo norma prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, nes joje akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ suteikiama teisė išpirkti vartotojų lėšomis įrengtus telekomunikacijų tinklus ir tokiu būdu monopolizuoti visą telekomunikacijų infrastruktūrą. Be to, pasak pareiškėjo, ginčijama Įstatymo norma neatitinka Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

  1. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijoje garantuojama subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinės nuosavybės teisės – tai savininko teisė valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis bei disponuoti neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.

  1. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik visuomenės poreikiams, tik įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginama. Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams (eminent domain) – tai administracinio pobūdžio santykis, šio santykio šalys – valstybė ir privačios nuosavybės savininkas.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje reguliuojami ne nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams, bet kitokio pobūdžio santykiai, atsiradę tarp bendrojo fiksuoto telefono ryšio operatoriaus akcinės bendrovės „Lietuvos telekomas“ ir jos teikiamų telekomunikacijų paslaugų vartotojų.

  1. Kai kurie telekomunikacijų vartotojai yra įrengę telefono ryšį savo lėšomis, t. y. jų lėšomis yra nutiesti telekomunikacijų kabeliai nuo bendrojo telekomunikacijų tinklo iki galinių telekomunikacijų įrenginių (telefono aparatų), esančių vartotojų valdose. Tokie telefono tinklai buvo įrašomi į tuometinės telekomo įmonės balansą, ji šiuos tinklus eksploatavo.

Telefono tinklų įrašymas į balansą savaime nereiškia, kad buvo išspręstas nuosavybės klausimas. Tarp dviejų šalių – telekomunikacijų paslaugų teikėjo ir šių paslaugų vartotojų susiklosčius tokiems santykiams Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ išperka vartotojų lėšomis įrengtus telekomunikacijų tinklus.

Pažymėtini keli šios Įstatymo normos aspektai. Pirmiausia tas, kad Įstatymo nuostata „akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ išperka telekomunikacijų tinklus, įrengtus vartotojų lėšomis“ rodo, jog šie asmenys Įstatyme traktuojami kaip minėtųjų tinklų savininkai. Iš to darytina išvada, kad jie gali reikalauti grąžinti jų turtą natūra, reikalauti už jį kompensacijos ir t. t.

Kitas esminis aspektas yra tas, kad ginčijama Įstatymo norma skiriama akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“. Šia norma „Lietuvos telekomas“ įpareigojamas atsiskaityti už vartotojų lėšomis įrengtus ir jo eksploatuojamus telekomunikacijų tinklus. Tokiu būdu siekiama apginti telekomunikacijų vartotojų, savo lėšomis įrengusių telefono tinklus, interesus.

Remiantis šiais argumentais Įstatymo nuostata „akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ išperka telekomunikacijų tinklus, įrengtus vartotojų lėšomis“ turi būti interpretuojama taip, kad akcinei bendrovei „Lietuvos telekomas“ atsiranda konkreti prievolė atsiskaityti, jeigu atitinkamų telekomunikacijų tinklų savininkai išreiškia valią perleisti juos šios bendrovės nuosavybėn. Iš šios nuostatos taip pat kyla išvada, kad reguliuojamuose santykiuose turi būti vadovaujamasi esmine pirkimo-pardavimo teisės instituto taisykle, jog perduodamo kito asmens nuosavybėn turto kaina nustatoma sutarties šalių susitarimu. Taigi už vartotojų lėšomis įrengtus telefono tinklus turi būti atlyginama ne pagal akcinės bendrovės „Lietuvos telekomas“ nustatytą jų balansinę vertę ar šios bendrovės vienašališkai nustatytą kitokią vertę, bet šalių susitarimu. Nesutarus dėl atlyginimo dydžio, ginčas gali būti sprendžiamas teisme.

Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje pavartota formuluotė „Vyriausybės nustatyta tvarka“ reiškia tik tam tikrų procedūrų nustatymą neįsiterpiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą teisinį reglamentavimą. Taigi Vyriausybė negali nustatyti, kokio dydžio turi būti atlyginimas už akcinės bendrovės „Lietuvos telekomas“ nuosavybėn atitenkančius vartotojų lėšomis įrengtus telekomunikacijų tinklus. Kaip jau buvo minėta, tai yra šalių susitarimo dalykas.

Tai, kas išdėstyta, nesuteikia pagrindo teigti, kad Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms dėl nuosavybės teisių apsaugos.

  1. Pasak pareiškėjo, akcinė bendrovė „Lietuvos telekomas“ pagal Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalį įgyja monopolinę teisę į visą telekomunikacijų infrastruktūrą.

Sprendžiant ginčijamos Įstatymo normos atitikimą Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai atsižvelgtina į tai, kad joje numatytas ne prievartinis vartotojų lėšomis įrengtų telefono tinklų išpirkimas, bet vartotojų laisva valia. Pažymėtina ir tai, kad nepriklausomai nuo to, kam šie tinklai priklauso dabar ar priklausys ateityje, akcinės bendrovės „Lietuvos telekomas“ padėtis telekomunikacijų rinkoje pagal ginčijamą Įstatymo normą iš esmės nesikeičia.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Telekomunikacijų įstatymo 16 straipsnio 9 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys bei 16 straipsnio 7, 8 ir 9 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Egidijus Kūris                                    Zigmas Levickis

 

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

 

Vytautas Sinkevičius                          Stasys Stačiokas                               Teodora Staugaitienė