Žiema
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Muziejų įstatymo

Byla Nr. 7/98

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1999 m. kovo 16 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento konsultantui Dariui Karveliui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1999 m. kovo 5 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/98 pagal pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1997 m. gegužės 13 d. sprendimu atmetė ieškovės A. V. Karosienės ieškinį dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 1997 m. birželio 23 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1998 m. vasario 17 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. Karosienės kasacinį skundą šioje civilinėje byloje. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 53-1292) 5 straipsnio 2 dalis atitinka Konstitucijos 23 straipsnį.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Ieškovės tėvas sovietinės okupacijos metais buvo Ypatingojo pasitarimo nuteistas, ir jo turtas konfiskuotas. 27 konfiskuoti paveikslai 1951 m. spalio 12 d. perduoti Vilniaus valstybiniam dailės muziejui. 1989 m. gegužės 25 d. ieškovės tėvas po mirties reabilituotas, taip pat atkurtos visos jo pilietinės teisės. Ieškovė, priėmusi palikimą, kreipėsi į teismą dėl 27 paveikslų išreikalavimo iš Lietuvos dailės muziejaus. Ieškinys atmestas remiantis Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad muziejinės vertybės, sudarančios valstybinių muziejų fondą, yra valstybinė nuosavybė; šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos.

Pareiškėjo nuomone, minėtos įstatymo normos neatitinka Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos principo. Nuosavybės teisė – tai savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymo ir kitų asmenų teisių bei interesų valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti. Įstatymai nenumato muziejinių vertybių paėmimo atvejų ir tvarkos. Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis paneigia konstitucines privačios nuosavybės garantijas, joje įtvirtinamas neteisėtas nuosavybės teisės atsiradimas valstybei.

III

Suinteresuoto asmens atstovė V. Baliūnienė rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui pateikė tokius kontrargumentus.

Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 42 straipsniu, kuriame nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų paminklų bei vertybių apsauga, ir atsižvelgdamas į kultūros kilnojamojo paveldo apsaugos svarbą, 1995–1996 m. priėmė įstatymus, reglamentuojančius kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą. 1995 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos archyvų įstatymas, Lietuvos Respublikos bibliotekų įstatymas ir Muziejų įstatymas. 1996 m. gruodžio mėn. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuriame kaip vienas iš pagrindinių nacionalinio saugumo objektų įvardytas kultūros paveldas. Pagrindinis šių įstatymų tikslas – išsaugoti sukauptas kilnojamąsias kultūros vertybes ateities kartoms, nes kiekvienos vertybės praradimas ją sunaikinus, negrįžtamai išvežus iš Lietuvos arba jos kultūrinės vertės praradimas – tai didelė žala visai visuomenei.

Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į kilnojamųjų kultūros vertybių visuomeninę reikšmę ir būtinybę jas išsaugoti, tiek Archyvų įstatyme, tiek Muziejų įstatyme nustatė, kad archyviniai dokumentai ir muziejinės vertybės, esančios valstybinėse saugyklose, ankstesniems savininkams negrąžinamos. Šią nuostatą įstatymų leidėjas grindė tuo, kad tik muziejuose esančios vertybės gali būti prieinamos visai visuomenei, kad muziejus ne tik užtikrina sukauptų vertybių apskaitą bei apsaugą, bet ir jas tyrinėja, konservuoja ir restauruoja. Seimas šią nuostatą išsaugoti kultūros vertybes valstybinėse saugyklose pakartojo ir Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 17 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kilnojamųjų kultūros vertybių saugojimas ir kaupimas valstybinėse saugyklose yra viena iš pagrindinių valstybinės kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos sudedamųjų dalių. Be to, ginčijama nuostata buvo grindžiama ir tuo, kad Lietuvoje nebuvo įstatymo dėl nuosavybės teisių į kilnojamąjį turtą atkūrimo.

Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtinta norma, kad nuosavybė gali būti paimama visuomenės poreikiams už ją teisingai atlyginant. Ši norma sukonkretinta Civilinio kodekso 163 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad valstybei paimti turtą iš savininko visuomenės poreikiams, išmokant jam turto vertę (rekvizicija), taip pat valstybei neatlygintinai paimti turtą kaip sankciją už teisės pažeidimą leidžiama tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis kaip tik ir numato atvejį, kai valstybė paima turtą iš savininko visuomenės poreikiams. Šio turto atlyginimo tvarka nustatyta LSSR Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarime Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“.

Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, būtina atsižvelgti į bendrus valstybės priimtų įstatymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą principus. Įstatymas, reglamentuojantis piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, taip pat nenumatė besąlygiško nuosavybės objektų grąžinimo natūra.

Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies norma nepaneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įteisinto nuosavybės neliečiamumo bei nuosavybės teisės saugojimo principo ir neįtvirtina neteisėto nuosavybės teisės atsiradimo valstybei, o tik, atsižvelgiant į svarbius visuomenės poreikius, įteisina galimybę negrąžinti šių vertybių savininkams natūra. Taip pat, jos nuomone, reikėtų sutikti su tuo, kad ginčijama įstatymo norma galėtų būti tikslinama (arba tai turėtų būti sureguliuota atskirame įstatyme) nustatant muziejinių vertybių, laikomų muziejų fonduose, paėmimo iš savininkų visuomenės poreikiams ir kompensacijos mokėjimo tvarką.


IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas specialisto – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros docento A. Taminsko paaiškinimas. Specialisto nuomone, Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kuri gali būti suprantama kaip valstybinės nuosavybės teisės atsiradimas neteisėto konfiskacijos akto pagrindu, vertintina kaip prieštaraujanti Konstitucijos 23 straipsniui. Be to, kultūros vertybės prieš jų savininkų valią gali patekti į valstybinių muziejų fondą ir kitais būdais.

Specialisto nuomone, Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje esanti norma, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, jokiu būdu negali būti traktuojama kaip suteikianti valstybei teisę paimti iš kitų savininkų prieš jų valią ir neatlygintinai minėtas vertybes. Kiti civiliniai įstatymai, detalizuodami minėtą Konstitucijos normą, nustato valstybės teisę kontroliuoti kultūrinių vertybių naudojimą, disponavimą jomis. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 158 straipsnyje numatyta galimybė valstybei per atitinkamas organizacijas kontroliuoti kultūrinių vertybių laikymą, o tam tikrais atvejais net ir paimti jas iš savininko prieš jo valią, tačiau tik atlygintinai. Todėl remiantis aukščiau minėta Konstitucijos norma galima pagrįsti istorijos, archeologijos, kultūros objektų paėmimą visuomenės poreikiams (taip pat ir jų negrąžinimą savininkams), bet tik pagal įstatymus ir teisingai atlyginant.

V

Suinteresuoto asmens atstovas D. Karvelis Konstitucinio Teismo posėdyje pateikė šiuos kontrargumentus.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į kilnojamųjų kultūros vertybių visuomeninę reikšmę ir būtinybę jas išsaugoti, Muziejų įstatyme nustatė, kad valstybinių muziejų fondas yra valstybės nuosavybė ir kad muziejinės vertybės, esančios valstybinėse saugyklose, ankstesniems savininkams negrąžinamos. Šią įstatymo nuostatą įstatymų leidėjas grindė tuo, kad muziejuose esančios vertybės gali būti prieinamos visai visuomenei. Muziejus ne tik užtikrina sukauptų vertybių apsaugą ir apskaitą, bet ir tyrinėja, konservuoja ir restauruoja jas.

Muziejų įstatymas apibūdina Lietuvos Respublikos muziejų fondą, nustato Lietuvos muziejų sistemą, muziejų steigimo ir likvidavimo tvarką, muziejinių vertybių apskaitą ir apsaugą, muziejų finansavimą ir valdymą. Šis įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo nereguliuoja, tai yra specialiųjų įstatymų reguliavimo objektas. Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad šiuo metu įstatymu yra sureguliuota nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarka, tačiau nėra įstatymo dėl kilnojamojo turto grąžinimo.

Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata, jog muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, reiškia, kad tokios vertybės negrąžinamos natūra, tačiau ši nuostata nesudaro teisinių kliūčių savininkams reikalauti atkurti savo nuosavybės teises į muziejines vertybes kitu būdu (išpirkimu, alternatyvia natūra ir pan.).

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, reikėtų atsižvelgti į bendrus principus, įtvirtintus įstatymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Juose nenumatytas besąlygiškas nuosavybės grąžinimas natūra Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių nekilnojamasis turtas pagal SSRS (LSSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pripažinus, kad Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, būtų įteisintas besąlygiškas muziejinių vertybių grąžinimas savininkams natūra ir iškiltų nekilnojamojo turto savininkų ir kilnojamojo turto savininkų lygybės įstatymui problema.

Suinteresuoto asmens atstovas, remdamasis minėtais argumentais, teigė, kad Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

VI

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai – Lietuvos Respublikos valstybinės paminklosaugos komisijos pirmininkė G. Drėmaitė ir šios komisijos Kontrolės grupės vadovas G. Jucys. Jie apibūdino faktines aplinkybes, atspindinčias situaciją, susiklosčiusią realizuojant Muziejų įstatymo normas. Specialistų nuomone, valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės neturėtų būti grąžinamos ankstesniems savininkams, tačiau įstatymuose galėtų būti sureguliuoti tokių vertybių kompensavimo klausimai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. 1995 m. birželio 8 d. priimto Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybinių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė. Šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos.“

Muziejinė vertybė pagal šiame įstatyme pateiktą apibrėžimą – tai archeologiniu, istoriniu, etniniu, religiniu, mokslo, memorialiniu arba kitokiu kultūros požiūriu vertingas daiktas, muziejų kaupimo, saugojimo, tyrimo ir eksponavimo objektas. Muziejinės vertybės sudaro dalį valstybės saugomų kultūros vertybių. Pažymėtina, kad pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, kuriuo reguliuojama tiek valstybei, tiek privatiems asmenims priklausančių kilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, tokių vertybių saugojimas ir kaupimas valstybinėse saugyklose (archyvuose, bibliotekose, muziejuose) yra viena iš pagrindinių valstybinės kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos sudedamųjų dalių. Tam jos superkamos, kitaip įsigyjamos ar priimamos saugoti depozito teisėmis (Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis).

Muziejuose sukauptos kultūros vertybės yra prieinamos plačiajai visuomenei. Valstybinis muziejus ne tik užtikrina sukauptų vertybių apskaitą ir apsaugą, bet ir jas tyrinėja, konservuoja, restauruoja. Muziejų įstatyme numatytos valstybinių muziejų fondo apsaugos teisinės priemonės, skirtos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, įgyvendinti.

Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu reguliavimu, kurio atitikimą Konstitucijai ginčija pareiškėjas, siekiama išsaugoti valstybinių muziejų fonde sukauptas kultūros vertybes, todėl akivaizdi ginčijamų normų sąsaja su Konstitucijos 42 straipsnyje nustatyta valstybės pareiga rūpintis savo kultūros paveldu. Pažymėtina, kad Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme kultūros paveldas priskirtas prie pagrindinių nacionalinio saugumo objektų.

  1. Pareiškėjo nuomone, Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybiniuose muziejuose esančios vertybės yra valstybinė nuosavybė ir jos ankstesniems savininkams negrąžinamos, paneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą privačios nuosavybės apsaugos principą.

Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Šios Konstitucijos normos, sudarydamos vieną visumą, užtikrina konstitucinę nuosavybės apsaugą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad doktrinoje konstitucinė nuosavybės apsaugos garantija paprastai suprantama kaip status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas).

Konstitucijos norma, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, bet neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių. Tačiau tai toli gražu ne visos savininko teisės. Labai svarbi apsauginė funkcija tenka tokiai subjektinei savininko teisei kaip teisė išreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo.

  1. Pažymėtina, kad kultūros vertybė yra ir nuosavybės teisės objektas, ir kartu – visuomeninė vertybė. Akivaizdu, jog reikalinga tam tikra apsauga, rūpinimasis, kad kultūros vertybė kuo ilgiau išliktų ir tenkintų visuomenės poreikius. Taigi tai yra ypatingas nuosavybės objektas, kuriam būtinas ir savitas teisinis reguliavimas. Toks teisinis reguliavimas gali sukelti privataus ir viešojo intereso teisinio suderinamumo problemas.

Sprendžiant ginčijamų Muziejų įstatymo normų atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui klausimą būtina atsižvelgti į tai, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos vientisumo principas suponuoja tai, kad Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė viena tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota.

  1. Valstybinių muziejų fonde yra kultūros vertybių, kurios į jį pateko tuo laikotarpiu, kai Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir inkorporuota į kitą valstybę – SSRS, t. y. iki 1990 m. kovo 11 d. Okupacinė valdžia nacionalizavo žemę, bankus, stambius pramonės objektus bei kitaip neteisėtai nusavino kitus privačios nuosavybės objektus, tarp jų ir daug kultūros vertybių.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui priėmus Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo, taip pat kitus pamatinio pobūdžio teisės aktus, buvo atstatytas privačios nuosavybės teisės institutas. Tačiau visiškai atkurti 1940 m. buvusios nuosavybės santykių sistemos buvo objektyviai neįmanoma. Okupacinės valdžios padarytų nuosavybės teisių pažeidimų masiškumas, susiformavę nauji teisiniai santykiai ir kitos objektyvios aplinkybės lėmė tai, kad okupacijos metais pažeistų nuosavybės teisių nebuvo galima ginti remiantis Civilinio kodekso normomis. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad kol atitinkamos valstybės institucijos remiantis įstatymu nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kurių turtas okupacijos metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas ir kt.). Taigi buvo reikalingas specialus įstatyminis restitucijos vykdymo reguliavimas. Ir tai – įstatymų leidėjo prerogatyva.

Antai 1991 m. birželio 18 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jis reguliavo ribotos restitucijos vykdymą. Tiek šiame, tiek 1997 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytos sąlygos ir tvarka nuosavybės teisėms atkurti, įtvirtinti įvairūs nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Pažymėtina, kad nors įstatymuose pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra, tačiau numatytas ir išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimas (už atitinkamą atlyginimą) iš asmenų, kurių nuosavybės teisės atkuriamos. Pagal 1997 m. liepos 1 d. įstatymą valstybė išperka žemę, jeigu ji yra valstybinių rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatų, Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms ir t. t.; gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami, jeigu jie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Toks įstatyminis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo reguliavimas rodo įstatymų leidėjo nuostatą tik specialiais įstatymais, atsižvelgiant į visuomenės poreikius, realias ekonomines galimybes reguliuoti restitucijos vykdymą. Pažymėtina, kad įstatymas dėl nuosavybės teisių į kilnojamąjį turtą atkūrimo nepriimtas.

  1. Muziejinės vertybės – svarbi nacionalinės kultūros dalis. Siekiant užtikrinti tokių vertybių apsaugą, kaip to reikalauja šalies Konstitucija, nuosavybės teisių į kultūros vertybes atkūrimo klausimu gali būti nustatytas specialus teisinis reguliavimas. Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies normų tikslas – išsaugoti sukauptas kultūros vertybes ateities kartoms, nes kiekvienos vertybės praradimas ją sunaikinus, neišsaugojus jos kultūrinės vertės, negrįžtamai išvežus iš Lietuvos – didelė žala visuomenei.

Atsižvelgiant į tai, taip pat į nutarime aptarto teisinio reguliavimo savitumus darytinos tokios išvados: pirma, įstatymų leidėjas įstatymiškai neįtvirtino galimybės atkurti nuosavybės teises į muziejines vertybes; antra, yra prielaidų Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį vertinti kaip specialų įstatyminį sureguliavimą, nustatantį, kad valstybinių muziejų fonde esančios kultūros vertybės negrąžinamos savininkams, kurie jų neteko dėl okupacinės valdžios įvykdytos visuotinės nacionalizacijos arba kitokio neteisėto nusavinimo.

Taigi remiantis išdėstytais argumentais ir atsižvelgiant į tai, kad įstatymas dėl nuosavybės teisių į muziejines vertybes atkūrimo nepriimtas, darytina išvada, jog Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iki 1990 m. kovo 11 d. nusavintos muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

  1. Kultūros vertybės į valstybinių muziejų fondą gali patekti skirtingais būdais, ir tai suponuoja skirtingo teisinio reguliavimo būtinybę. Tiriant ginčijamų įstatymo normų galiojimo ribas konstatuotina, kad jos galioja kiekvienam asmeniui, prieš savo valią praradusiam kultūros vertybes ir siekiančiam jas išsireikalauti iš valstybinių muziejų fondo. Taigi Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje neatsižvelgiama nei į muziejinių vertybių įgijimo būdus, nei į jų įgijimo laiką. Vadinasi, ignoruojamas ir toks svarbus faktas, jog kultūros vertybės galėjo atitekti valstybiniam muziejų fondui ir po Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Kaip minėta, atkūrus nepriklausomybę į Lietuvos teisės sistemą buvo grąžintas privatinės nuosavybės teisės institutas, todėl po 1990 m. kovo 11 d. pažeistoms nuosavybės teisėms ginti visa apimtimi taikytinos konstitucinės nuosavybės teisių apsaugos garantijos. Šiuo aspektu vertinant ginčijamą įstatyminį reguliavimą pažymėtina, kad jame be jokių išlygų draudžiama grąžinti muziejines vertybes ankstesniems savininkams. Tokiu būdu atimama a priori galimybė tenkinti bet kokį vindikacinį reikalavimą, nepaisant atitinkamų juridinių faktų, pvz., tokių kaip sandorio dėl kultūros vertybių įgijimo pripažinimas negaliojančiu ir pan.

Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės kultūros objektai. Tai reiškia, kad konstitucinės normos neatmeta galimybės atskirus nacionalinės reikšmės kultūros objektus paversti valstybės nuosavybe. Suprantama, tai priklausytų nuo atitinkamų objektų visuomeninio reikšmingumo, vertingumo, būtinumo laiduoti jo išlikimo bei išsaugojimo ateities kartoms galimybę. Kita vertus, toks kultūros vertybių suvalstybinimas galėtų būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria paneigiama galimybė remiantis Civilinio kodekso normomis ginti po 1990 m. kovo 11 d. pažeistas nuosavybės teises, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui

  1. Konstitucinis Teismas pažymi, kad šiame nutarime pateikta kultūros vertybių apsaugos teisinio reguliavimo analizė bei vertinimas neapima tarpvalstybinių santykių, kurie reguliuojami kitais aktais – valstybių dvišaliais arba daugiašaliais susitarimais. Tokio pobūdžio, pvz., yra tarptautinės teisės aktas – UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai išvežtų kultūros objektų, kurią Lietuva ratifikavo 1997 m. sausio 14 d. Muziejų įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu šiame įstatyme taisyklės, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.) nusavintos ir valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės negrąžinamos ankstesniems savininkams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria paneigiama teisė išreikalauti kultūros vertybes iš svetimo neteisėto valdymo, kai jos valstybinių muziejų fondui yra atitekusios po 1990 m. kovo 11 d., prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Egidijus Jarašiūnas                           Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

Augustinas Normantas                     Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas Rasimavičius          Teodora Staugaitienė                         Juozas Žilys