Žiema
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl profesinių sąjungų

Byla Nr. 8/98

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies, 17 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1999 m. sausio 14 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės, Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens atstovei – Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento vyresniajai konsultantei Jadvygai Andriuškevičiūtei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. gruodžio 29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 8/98 pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalis, 10 straipsnio 4 dalis, 17 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis atitinka Konstitucijos 50 straipsnį.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 1997 m. balandžio 23 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal E. Bieliauskienės ieškinį panaikinti jai paskirtą drausminę nuobaudą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Profesinių sąjungų įstatymo (Žin., 1991, Nr. 34-933; 1994, Nr. 42-758) preambulės 2 dalis, 10 straipsnio 4 dalis, 17 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

1997 m. vasario 11 d. akcinės bendrovės „Vilniaus mėsos kombinatas“ generalinio direktoriaus įsakymu ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda – griežtas papeikimas už patikėtų materialinių vertybių apsaugos neužtikrinimą. Ieškovė prašė Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą panaikinti jai paskirtą drausminę nuobaudą. Teismas 1997 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinę bylą atidėjo ir nustatė terminą ieškovei kreiptis dėl drausminės nuobaudos panaikinimo į akcinės bendrovės „Vilniaus mėsos kombinatas“ darbo ginčų komisiją. Kadangi ieškovė į minėtą komisiją nesikreipė, teismas 1997 m. liepos 20 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė. Vilniaus apygardos teismas 1997 m. rugsėjo 25 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartį ir perdavė bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš esmės.

Nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog atsisakymą ginti savo teises darbo ginčų komisijoje ieškovė grindžia tomis Profesinių sąjungų įstatymo normomis, kuriose nustatyta, kad profesinės sąjungos gina savo narių teises ir interesus. Tuo tarpu ieškovė nėra profesinės sąjungos narė. Ieškovės nuomone, nors liko nepakeistas Darbo įstatymų kodekso 15 skirsnis, reguliuojantis darbo ginčų nagrinėjimo tvarką, negalima reikalauti, kad profesinės sąjungos gintų ne savo narių teises.

Pareiškėjo nuomone, Profesinių sąjungų įstatymo normos, numatančios profesinių sąjungų pareigą ginti tik savo narius, prieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui, kuriame nustatyta: profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai; jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Darbo įstatymų kodekso 15 skirsnyje nustatytos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos privalo laikytis visi darbuotojai, ne tik profesinės sąjungos nariai. Todėl apylinkės teismas prašo spręsti, ar Profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalis, 10 straipsnio 4 dalis, 17 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui.

III

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui suinteresuoto asmens atstovė raštu paaiškino, kad Konstitucijos 50 straipsnio nuostatą, jog profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus, plačiąja prasme galima vertinti kaip profesinių sąjungų paskirties ir jų vietos visuomeniniame valstybės gyvenime apibrėžimą. Profesinėms sąjungoms suteikta teisė ginti ne tiktai savo narių, bet ir visų darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus nepriklausomai nuo to, ar jie yra profesinių sąjungų nariai, ar ne.

Rašte taip pat nurodoma, jog formaliai vertinant Profesinių sąjungų įstatymo turinį galima įžvelgti, kad kai kuriuose straipsniuose nurodytas siauresnis subjektų ratas negu Konstitucijos 50 straipsnyje. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus, taip pat nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu. Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia įstatymų nustatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis ir 18 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo pirmininko A. Syso ir Lietuvos profesinių sąjungų centro pirmininko pavaduotojo A. Kvedaravičiaus paaiškinimai.

Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas A. Sysas paaiškinime pažymėjo, jog Konstitucijos 35 straipsnyje yra nustatyta piliečių teisė jungtis į asociacijas. Viena iš asociacijų rūšių – profesinės sąjungos. Darbuotojai jungiasi į profesines sąjungas, kad apgintų savo profesines, ekonomines ir socialines teises. Todėl Konstitucijoje yra nurodyta pagrindinė profesinių sąjungų veiklos kryptis – ginti darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. Profesinių sąjungų įstatyme esančios nuostatos, kad profesinės sąjungos gina savo narių darbo ir ekonomines, socialines teises bei interesus, neprieštarauja Konstitucijai, nors joje nurodytas platesnis profesinių sąjungų ginamų subjektų ratas. Profesinių sąjungų įstatymas, nustatydamas, kad profesinės sąjungos gina savo narius, neuždraudžia joms ginti darbuotojų, kurie nėra profesinės sąjungos nariai.

Lietuvos profesinių sąjungų centro pirmininko pavaduotojas A. Kvedaravičius paaiškinime nurodė, kad Konstitucijos 50 straipsnio nuostata, jog profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus, suteikia profesinėms sąjungoms teisę ir galimybę ginti visų darbuotojų, taip pat ir profesinių sąjungų narių, teises bei interesus, o darbuotojams, kurie nėra profesinių sąjungų nariai, suteikia teisę patikėti profesinėms sąjungoms savo teisių gynimą ir atstovavimą jiems. Konkretus darbuotojų ir profesinių sąjungų narių atstovavimo ir teisių gynimo mechanizmas įtvirtintas įstatymuose. Ginčijamos Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui, jos tik sukonkretina profesinių sąjungų ir jų narių bei darbuotojų, nesančių profesinių sąjungų nariais, teisių ir interesų gynimą.

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo paaiškinimas.

V

Teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovė iš esmės pakartojo raštu išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus.“

Interpretuojant šių konstitucinių normų turinį atsižvelgtina į tai, kad profesinių sąjungų veiklai yra būdingi tokie aspektai.

Pirmiausia reikia pažymėti tai, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos. Į profesinę sąjungą jie stoja tam, kad galėtų geriau, tai yra organizuotai, ginti savo teises. Asmuo, stodamas į profesinę sąjungą, laisva valia pasirenka šią organizaciją kaip vieną iš savo darbo teisių bei interesų gynimo formų. Todėl Profesinių sąjungų įstatymo normose numatytas profesinių sąjungų narių teisių gynimas atitinka pagrindinę šių organizacijų paskirtį. Toks profesinių sąjungų veiklos aspektas ypač išryškėja sprendžiant individualius darbo ginčus, kai profesinės sąjungos narį nuo neteisėtų darbdavio sprendimų gina bei prireikus jam teisme atstovauja jo profesinės sąjungos organizacija.

Antra vertus, pažymėtina ir tai, kad istoriškai profesinės sąjungos susikūrė kaip visų darbuotojų gynėjos. Todėl daugelio šalių konstitucijose, taip pat ir Lietuvos Respublikos, yra įtvirtinta, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. Per dvišales ir trišales derybas su vyriausybės, darbdavių atstovais jos gali spręsti ekonomines ir socialines ne tiktai savo narių, bet ir kitų darbuotojų problemas. Įmonės profesinė sąjunga, atsižvelgdama į darbuotojų interesus, gali veikti visų jų labui ir siekti, pavyzdžiui, kad būtų nustatytas tos įmonės darbuotojų teisingas darbo užmokestis arba užtikrintos saugios darbo sąlygos. Paprastai visų darbuotojų interesams atstovaujama sudarant su darbdaviais kolektyvines ar kitokias sutartis bei susitarimus. Pagal Lietuvos Respublikos kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymo 16 straipsnį, kolektyvinės sutarties šalių atstovai (profesinės sąjungos ir darbdavys ar jų įgaliotieji atstovai) rengia kolektyvinės sutarties projektą atsižvelgdami į darbuotojų pasiūlymus ir derybų susitarimus. Projektas turi būti aptartas darbuotojų grupėse (struktūriniuose padaliniuose) ir po to pateiktas svarstyti darbuotojų kolektyvo susirinkimui (konferencijai), o šiems pritarus kolektyvinės sutarties projektui, šalių atstovai ne vėliau kaip per 3 dienas kolektyvinę sutartį pasirašo. Tai reiškia, kad įstatymai profesines sąjungas įgalioja atstovauti visiems įmonėje ar kitokioje organizacijoje dirbantiems asmenims bendrai sprendžiant jų ekonomines bei socialines problemas.

Taigi Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, jog profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus, iš esmės išreiškia dvejopą profesinių sąjungų paskirtį bei funkciją: viena, pirmiausia atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti, antra, įstatymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus.

Profesinių sąjungų paskirtis atitinkamais atvejais organizuotai ginti ne tiktai savo narius, bet ir visus darbuotojus atsispindi ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose, kurias Lietuvos Respublika ratifikavo 1994 m. birželio 23 d. Antai 1981 m. birželio 23 d. konvencijos „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“ 5 straipsnyje skelbiama, jog turi būti imamasi priemonių, pritaikytų atitinkamos valstybės sąlygoms, kuriomis siekiama, kad: a) kolektyvinių derybų galimybės būtų suteikiamos visiems darbdaviams ir visoms darbuotojų grupėms tose veiklos srityse, kuriose yra taikytina ši Konvencija; b) kolektyvinės derybos būtų palaipsniui taikomos visais klausimais, nurodytais šios Konvencijos 2 straipsnio a, b ir c papunkčiuose (tai yra nustatant darbo ir priėmimo į darbą sąlygas, reguliuojant darbdavių ir darbuotojų santykius, reguliuojant santykius tarp darbdavių arba jų organizacijų ir darbuotojų organizacijos arba organizacijų).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir pateiktą Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies turinio interpretaciją Konstitucinis Teismas ir nagrinės, ar Profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalis, 10 straipsnio 4 dalis, 17 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis, kurie, pareiškėjo nuomone, numato tik profesinės sąjungos narių teisių gynimą, neprieštarauja Konstitucijai.

  1. Dėl Profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalies ir 10 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijai.

1.1. Profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalyje nustatyta: „Profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios ir ginančios darbuotojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus.“

Pažymėtina tai, jog 1991 m. lapkričio 21 d. redakcijos Profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalis buvo suformuluota kitaip, nustatant, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, ginančios savo narių darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus ir atstovaujančios jiems. Tačiau Seimas 1994 m. gegužės 24 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1 straipsniu iš dalies pakeitė preambulės 2 dalį ir nustatė, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, ginančios darbuotojų profesines, darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus ir atstovaujančios jiems. Taip pakeitus Profesinių sąjungų įstatymą, Konstitucijos 50 straipsnis ir šio įstatymo preambulės 2 dalis tapo iš esmės identiški. Taigi pareiškėjo ginčijama preambulės dalis neprieštarauja Konstitucijai.

1.2. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu. Profesinės sąjungos gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus.“ Šia norma profesinėms sąjungoms yra suteikta teisė, o kartu ir nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu ar jo įgaliotuoju atstovu, o jei šie pažeidžia profesinės sąjungos nario teises ar įstatymo saugomus jo interesus – taip pat ir ginti jį įstatymų numatyta tvarka. Tokią Profesinių sąjungų įstatymo nuostatą lemia šių organizacijų prigimtis. Į profesines sąjungas, kaip jau buvo minėta, yra vienijamasi tam, kad jų narių teisės bei interesai būtų ginami organizuotai. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos į profesinę sąjungą susibūrusiems asmenims kaip tik ir garantuoja, kad santykiuose su darbdaviu jiems atstovaus ir prireikus juos gins būtent ši organizacija. Darbdaviui, jo įgaliotajam atstovui draudžiama sąlygoti priėmimą į darbą arba siūlyti išlaikyti darbo vietą reikalaujant, kad darbuotojas nestotų į profesinę sąjungą ar išstotų iš jos.

Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai, negalima neatsižvelgti į tą aplinkybę, kad šiame įstatyme yra įtvirtintos ir tokios nuostatos, pagal kurias įmonių, įstaigų profesinių sąjungų organai įgaliojami atstovauti ne tik profesinės sąjungos nariams, bet ir kitiems darbuotojams. Antai įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja savo nariams (taip pat gali būti darbuotojų kolektyvo atstovais) sudarydamos su darbdaviu kolektyvinę ir kitokias sutartis, o 12 straipsnyje numatyta, jog profesinės sąjungos, jų susivienijimai turi teisę vesti derybas ir sudaryti sutartis (susitarimus) su darbdaviais, jų organizacijomis, susivienijimais dėl darbuotojų užimtumo, perkvalifikavimo, darbo organizavimo ir apmokėjimo, darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimo bei kitais klausimais. Kolektyvinėje sutartyje paprastai būna nustatomos darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygos, darbo organizavimo, apmokėjimo ir darbo bei poilsio sąlygos, specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo sąlygos ir su tuo susijusios garantijos bei lengvatos, taip pat kitos šalims svarbios ekonominės ir socialinės sąlygos bei nuostatos.

Ginčijamos Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies normos esmė yra ta, kad šia norma išreiškiama profesinių sąjungų priedermė ginti savo narių teises bei įstatymų saugomus interesus ir jiems atstovauti. Tačiau ši ginčijama norma vertintina viso Profesinių sąjungų įstatymo kontekste. Kaip jau buvo minėta, šio įstatymo 11 ir 12 straipsniai numato profesinėms sąjungoms galimybę atstovauti ir kitiems darbuotojams, todėl nėra pagrindo prielaidai, kad Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies norma paneigia galimybę ginti kitų darbuotojų teises. Atsižvelgiant į šiuos argumentus darytina išvada, kad Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

  1. Dėl Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio ir 18 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijai.

2.1. Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Profesinės sąjungos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus. Šiems tikslams profesinės sąjungos gali turėti inspekcijas, teisinės pagalbos tarnybas ir kitas institucijas.“ Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta: „Profesinės sąjungos įgalioti asmenys, vykdydami šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytas kontrolės funkcijas, turi teisę nekliudomai lankytis įmonėse, įstaigose, organizacijose, kuriose dirba tos profesinės sąjungos atstovaujami darbuotojai, ir susipažinti su dokumentais apie darbo, ekonomines ir socialines sąlygas.“

Kontrolė yra svarbus profesinių sąjungų veiklos būdas. Įgyvendinant kontrolės funkcijas galima nustatyti, ar darbdavys savo sprendimais nepažeidinėja darbuotojų profesinių, ekonominių ar socialinių teisių bei interesų. Pažymėtina, kad pagal 1991 m. lapkričio 21 d. priimtą Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio redakciją profesinėms sąjungoms buvo suteikta teisė kontroliuoti, kaip darbdavys vykdo tik su profesinės sąjungos narių teisėmis bei interesais susijusius įstatymus, kolektyvines sutartis ar kitokius susitarimus. Siekiant, kad šioje srityje profesinėms sąjungoms būtų sudarytos įstatyminės prielaidos ginti visus darbuotojus, 1994 m. gegužės 24 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 6 straipsniu profesinių sąjungų kontrolės galios buvo išplėstos suteikiant joms teisę tikrinti, kaip vykdomi su jų atstovaujamų darbuotojų, tai yra ne tik profesinės sąjungos narių, teisėmis ir interesais susiję įstatymai, kolektyvinės sutartys ir susitarimai. Taigi Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnio normos buvo suderintos su Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalies nuostata, kad profesinės sąjungos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. Todėl Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Profesinių sąjungų įstatymo 17 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

2.2. Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Profesinės sąjungos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises.“

Darbdavys privalo vykdyti įstatymų normų reikalavimus dėl darbuotojų darbo ir ekonominių bei socialinių sąlygų. Tais atvejais, kai darbdavys priima tokius sprendimus, kuriais vienaip ar kitaip yra pažeidžiamos profesinės sąjungos narių darbo, ekonominės ir socialinės teisės, profesinė sąjunga turi į tai reaguoti ir pareikalauti, kad tokie sprendimai būtų panaikinti. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, šiuos reikalavimus darbdavys turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 dienų, dalyvaujant juos pateikusiems profesinės sąjungos atstovams, o pagal minėto straipsnio 3 dalį, darbdaviui laiku neišnagrinėjus profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisakius jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą.

Suprantama, jog darbdavio sprendimais gali būti pažeidžiamos ne tiktai profesinės sąjungos narių, bet ir nepriklausančių šiai organizacijai darbuotojų teisės. Konstitucijos 30 straipsnis garantuoja asmens teisę kreiptis į teismą, todėl nesantys profesinės sąjungos nariais darbuotojai darbdavio sprendimais pažeistas savo teises gali tiesiogiai ginti teisme. Pažymėtina, kad ir Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepriklausantis profesinei sąjungai darbuotojas savo darbo teises gali ginti tiesiogiai teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimas Nr. 42).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus darytina išvada, kad Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

  1. Dėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio atitikimo Konstitucijai.

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Darbdavys negali atleisti iš darbo savo iniciatyva (išskyrus pagal Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 1 ir 8 punktus) ir valia darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos nario, negavęs tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo išankstinio sutikimo.“ Ši įstatymo norma reiškia, kad profesinės sąjungos narys, kai yra sprendžiamas jo atleidimo iš darbo klausimas, naudojasi profesinės sąjungos gynyba. Taigi toks asmuo, palyginus jo teises su kitų darbuotojų darbo teisėmis, dėl savo narystės profesinėje sąjungoje turi papildomų garantijų.

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, tai yra kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Beje, Tarptautinės darbo organizacijos 135 konvencijos „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“, kurią 1994 m. birželio 23 d. ratifikavo ir Lietuvos Respublika, 1 straipsnyje yra pažymėta: „Darbuotojų atstovai įmonėje (o tokiais pagal Konvencijos 3 straipsnio „a“ punktą laikomi ir profesinių sąjungų narių paskirti arba išrinkti atstovai) naudojasi efektyviu gynimu nuo bet kokių veiksmų, kurie gali padaryti jiems žalą, įskaitant atleidimą iš darbo dėl jų statuso arba jų, kaip darbuotojų atstovų, veiklos, arba dėl jų narystės profesinėse sąjungose, arba veiklos profesinėse sąjungose tokiu mastu, kokiu jie veikia pagal galiojančius įstatymus ar kolektyvinius susitarimus, arba pagal kitas bendrai suderintas sąlygas.“ Taigi Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių nuostatos derinasi su minėtos Konvencijos reikalavimais ginti darbuotojų atstovus nuo pavojų, kurie gali kilti dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje.

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio ginčijamomis normomis reguliuojami tokie darbo santykiai, kai profesinės sąjungos gali ginti tik šiai organizacijai priklausančius asmenis. Visos minėtos normos vertintinos kaip papildomos profesinės sąjungos narių teisių garantijos, kurios savaime nepaneigia kitų darbuotojų teisių gynimo. Todėl darytina išvada, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui.

  1. Dėl Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijai.

Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Profesinės sąjungos, gindamos savo narių teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę skelbti streiką.“ Ši Profesinių sąjungų įstatymo norma sietina su Konstitucijos 51 straipsnyje įtvirtinta darbuotojų teise streikuoti. Šiame Konstitucijos straipsnyje nustatyta:

„Darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti.

Šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas.“

Konstitucinės darbuotojų teisės streikuoti, taip pat ir profesinių sąjungų teisės skelbti streiką įgyvendinimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas. Jo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priimti sprendimą skelbti streiką (taip pat ir įspėjamąjį) turi teisę profesinė sąjunga jos įstatuose (statute) nustatyta tvarka. Streikas skelbiamas, jeigu šiam sprendimui slaptu balsavimu pritarė:

1) skelbti streiką įmonėje – du trečdaliai jos darbuotojų;

2) skelbti streiką įmonės struktūriniame padalinyje – du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir daugiau kaip pusė visų įmonės darbuotojų.

Taigi profesinės sąjungos teisė skelbti streiką kyla iš Konstitucijoje bei įstatymuose garantuotos darbuotojų teisės streikuoti. Profesinė sąjunga gali paskelbti streiką tiktai tada, kai tam pritaria dauguma įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbančių asmenų. Skelbdama streiką, profesinė sąjunga vykdo tiek profesinės sąjungos narių, tiek kitų tos įmonės darbuotojų valią. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir motyvus darytina išvada, kad Profesinių sąjungų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 50 straipsniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės 2 dalis, 10 straipsnio 4 dalis, 17 straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Kęstutis Lapinskas                          Augustinas Normantas

 

Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis                              Pranas Vytautas Rasimavičius

 

Teodora Staugaitienė                         Juozas Žilys