En

Dėl administracinių teisės pažeidimų ir mokesčių administravimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas

DĖL ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ IR MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO

 

Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė ir Aukštesnysis administracinis teismas. Seimo narių grupė prašė ištirti, ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai bei Mokesčių administravimo įstatymo 2, 17, 26, 261, 27, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 38, 39, 391, 49, 50, 52, 54, 55, 56, 57, 58 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei papildymo 271, 272, 291, 521, 561 straipsniais ir 47, 48 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 21 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisingos ir teisinės valstybės principui, Konstitucijos 1 straipsniui, 23 straipsnio 1 ir 3 dalims, 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 67 straipsniui. Aukštesnysis administracinis teismas prašė ištirti: ar Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies nuostata, kuria finansų ministrui pavedama nustatyti apskaitos dokumentų papildymo trūkstamais rekvizitais tvarką, neprieštarauja Konstitucijos 5 ir 127 straipsniams; ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies nuostata „teisės aktai, kuriais panaikinami delspinigiai už mokesčio administratoriui laiku nepraneštas žinias apie išmokėtas sumas, taikomi ir už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių teisės aktų įsigaliojimą, tačiau tik tuo atveju, jei šie delspinigiai nebuvo išieškoti arba sumokėti“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui; ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, kiek ji reguliuoja individualių įmonių atsakomybės klausimus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui.

Seimo narių grupės prašymas buvo pagrįstas tuo, kad panaikinus Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnį, nustačiusį organo (pareigūno), įgalioto spręsti bylą, teisę atleisti pažeidėją nuo administracinės atsakomybės ir apsiriboti žodine pastaba, jeigu padarytas mažareikšmis administracinis teisės pažeidimas, ir pakeitus 251 straipsnį, pašalinus jo nuostatą, pagal kurią administracinio teisės pažeidimo bylos teisena galėjo būti nutraukta ir tuo atveju, kai teisės pažeidimas nereikšmingas ir pareikšta pastaba raštu, susidarė tokia situacija, kai pažeidėjas negali būti atleidžiamas nuo administracinės atsakomybės tuo atveju, kai pažeidimas yra mažareikšmis, padarytas pirmą kartą ir nepavojingas visuomenei. Seimo narių grupės nuomone, taip pažeidžiamas Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisingos ir teisinės valstybės principas, reiškiantis, kad kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė negali būti per daug griežta ir varžyti teisės subjektus labiau, negu reikia teisėtiems tikslams pasiekti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje numatytos sankcijos yra per griežtos ir pažeidžia proporcingumo principą, asmenų nuosavybės teises, nepagrįstai riboja ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą.

Aukštesniojo administracinio teismo prašymas buvo pagrįstas tuo, kad individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas nėra atskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu (Įmonių įstatymo 7 straipsnis). Tai reiškia, kad už mokesčių įstatymų pažeidimą Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytos atsakomybės rūšys individualios įmonės atžvilgiu taikomos tam pačiam privačios nuosavybės subjektui – individualios įmonės savininkui, o juridinio asmens teises turinčių įmonių (akcinių bendrovių) atžvilgiu – skirtingiems privačios teisės subjektams, t. y. įmonei ir konkrečiam jos darbuotojui. Minėto pareiškėjo prašymas buvo pagrįstas ir tuo, kad atleidžiant nuo delspinigių mokesčių mokėtojus, laiku nepranešusius žinių apie išmokėtas sumas, tik tuo atveju, kai už minėtą pažeidimą nustatyti delspinigiai nebuvo išieškoti arba sumokėti, nepagrįstai išskiriami mokesčių mokėtojai, nevykdę jiems priklausančių prievolių sumokėti paskirtas baudas, jiems sudaromos palankesnės sąlygos ir todėl diskriminuojami dorai ir sąžiningai prievoles vykdantys mokesčių mokėtojai. Pareiškėjo nuomone, taip pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas.

Aukštesniojo administracinio teismo prašymas buvo pagrįstas tuo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nustatant finansų ministro teisę nustatyti tvarką, kuria leidžiama vieną ar kitą apskaitos dokumentą papildyti trūkstamais rekvizitais, ir nustatyti, kokiais rekvizitais leidžiama dokumentą papildyti, finansų ministrui buvo suteikta teisė nustatyti mokesčius. Pareiškėjo nuomone, tai prieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio nuostatai, kad mokesčius nustato įstatymas, ir konstituciniam valdžių padalijimo principui.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijai neprieštarauja Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 ir 2 straipsniai, taip pat Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostata, jog ūkio subjekto darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, o ūkio subjektams – įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms už šio įstatymo 49 straipsnio 2, 5, 6, 7 ir 13 punktuose nurodytus pažeidimus skiriamos baudos ir tais atvejais, kai šio įstatymo 49 straipsnyje nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus padarė ūkio subjektas – asmuo, neturintis juridinio asmens teisių, taip pat to paties įstatymo 50 straipsnio 9 dalies nuostata „teisės aktai, kuriais panaikinami delspinigiai už mokesčio administratoriui laiku nepraneštas žinias apie išmokėtas sumas, padarytas prieš šių teisės aktų įsigaliojimą, tačiau tik tuo atveju, jei šie delspinigiai nebuvo išieškoti arba sumokėti“ ir to paties įstatymo 27 straipsnio 5 dalies nuostata, kad apskaitos dokumentų papildymo trūkstamais rekvizitais tvarką nustato finansų ministras. Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą, kad ši bauda turi būti „ne mažesnė kaip 20 000 litų“, ir 2 punkto nuostatą, kad bauda turi būti „ne mažesnė kaip 50 000 litų“, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

 

Tezės

Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, turi teisę įstatymais nustatyti ne tik administracinę atsakomybę, bet ir atleidimo nuo jos pagrindus, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nutraukimo atvejus. Konstitucijoje nėra teisės normų, įpareigojančių įstatymų leidėją nustatyti vienus ar kitus atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindus, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nutraukimo atvejus. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas šioje srityje turi diskreciją, tačiau net ir turėdamas šią diskreciją jis visais atvejais turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų.

Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs, jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Šiais konstituciniais principais yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo.

Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Esminę reikšmę turi tai: ar Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytas administracinės atsakomybės visuminis teisinis reguliavimas yra toks, kuris sudaro teisines prielaidas ne tik nubausti asmenį, bet nubausti jį teisingai; ar kodekse numatytos administracinės nuobaudos yra proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimų pobūdžiui ir siekiamiems tikslams; ar nuobaudos yra diferencijuotos taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį; ar teismams yra nustatyta teisė, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.

Siekdama užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą, valstybė gali nustatyti teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, tokios atsakomybės rūšis, atitinkamas nuobaudas, taip pat baudas, kurios gali būti skiriamos fiziniams ir juridiniams asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus.

Konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat ir tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui ir siekiamam tikslui. Taigi, vadovaujantis konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais, įstatymuose nustatomos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą.

Nustačius ūkio subjektams atsakomybę už nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus yra saugomi teisiniai santykiai tarp ūkio subjektų ir valstybės (savivaldybės) bei jos institucijų. Nustatant administracinę arba baudžiamąją atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus ūkio subjektų darbuotojams ar savininkams, atsakingiems už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, yra saugomi teisiniai santykiai tarp minėtų ūkio subjektų darbuotojų ar savininkų ir valstybės (savivaldybės) bei jos institucijų, bet ne tarp ūkio subjektų ir valstybės (savivaldybės) bei jos institucijų. Ūkio subjektai ir jų darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, dalyvauja skirtinguose teisiniuose santykiuose su valstybe. Skirtingi yra ir minėtų teisės pažeidimų (kartu ir atsakomybės) subjektai. Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos skirtingos atsakomybės už skirtingus teisės pažeidimus rūšys.

Ūkio subjektai (ir turintys juridinio asmens teises, ir jų neturintys) ir jų savininkai (darbuotojai), kaip mokestinių santykių dalyviai, nėra tapatūs. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį atsakomybėn yra traukiami ir mokesčių įstatymų pažeidimus padarę ūkio subjektai, ir jų darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, yra reguliuojami skirtingi santykiai tarp skirtingų subjektų.

Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi teisę nustatyti, kokios veikos yra teisės pažeidimai ir kokios sankcijos taikytinos juridiniams ir fiziniams asmenims, pažeidusiems teisės normas, taip pat numatyti atvejus, kada asmenys, pažeidę teisės normas, nėra traukiami atsakomybėn. Jis taip pat turi teisę panaikinti atsakomybę už tam tikrus teisės pažeidimus ar sušvelninti sankcijas už juos.

Jei delspinigiai už mokesčio administratoriui laiku nepraneštas žinias apie išmokėtas sumas yra išieškoti arba sumokėti, atsakomybės už minėtos pareigos nevykdymą teisiniai santykiai yra pasibaigę. Jei delspinigiai nėra išieškoti arba sumokėti, atsakomybės teisiniai santykiai tęsiasi. Dėl to skiriasi ir minėtų skirtingų rūšių teisinių santykių subjektų teisinė padėtis.

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Šis konstitucinis principas nėra pažeidžiamas, jei teisinę atsakomybę panaikinančios ar švelnesnes sankcijas nustatančios teisės normos yra skirtos dar nepasibaigusiems, bet ne jau pasibaigusiems teisiniams santykiams.