Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Vyriausybės sprendimo koncentruoti rinkos struktūras

Byla Nr. 12/2000

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 bei 8 straipsnių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 2001 m. lapkričio 29 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Vytautui Einoriui, Petrui Gražuliui, Juozui Olekui bei advokatui Jonui Masiokui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento patarėjui Rimvydui Pilibaičiui, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio plėtros ir maisto departamento direktoriui Rimantui Krasuckiui bei valstybės įmonės Valstybės turto fondo Teisės skyriaus vyresniajai teisininkei Giedrei Aleknaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. lapkričio 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 12/2000 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 bei 5 dalims ir 95 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (priimto 1992 m. rugsėjo 15 d.) 6 ir 11 straipsniams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 ir 8 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“, kuriuo Vyriausybė pritarė Danijos kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymui įsigyti 75 proc. akcinės bendrovės „Kėdainių cukrus“, 69,31 proc. akcinės bendrovės „Panevėžio cukrus“, 25,25 proc. akcinės bendrovės „Marijampolės cukrus“ ir 29,64 proc. akcinės bendrovės „Pavenčių cukrus“ įstatinio kapitalo (sprendimas „Valstybės žiniose“ neskelbtas, Konstituciniame Teisme išrašas iš Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolo gautas su Seimo narių grupės prašymu).

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitinka Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 bei 5 dalis ir 95 straipsnio 1 dalį, 1992 m. rugsėjo 15 d. Konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 6 ir 11 straipsnius, Vyriausybės įstatymo 2 straipsnį, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 ir 8 straipsnius.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

  1. Ginčijamu Vyriausybės sprendimu suteikta galimybė vienam ūkio subjektui užimti dominuojančią padėtį cukraus rinkoje. Pareiškėjo nuomone, šis Vyriausybės sprendimas gali prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
  2. Vyriausybė, sprendimu pritardama kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymui įsigyti keturių Lietuvoje veikiančių cukraus fabrikų akcijų, leido šiai kompanijai monopolizuoti cukraus gamybą Lietuvoje. Tai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje nustatytam draudimui monopolizuoti gamybą ir rinką. Gamybos ir rinkos monopolizavimo draudimas ir sąžininga konkurencija yra būtina efektyvaus rinkos ūkio funkcionavimo sąlyga, leidžianti optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, skatina ūkio plėtotę ir vartotojų interesų tenkinimą. Monopolijos įteisinimas pašalina sąžiningą konkurenciją cukraus pramonės rinkoje ir sudaro sąlygas monopolistui daryti vienpusišką lemiamą įtaką šioje rinkoje.

Pareiškėjas teigia, jog negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota, bet esant tam tikroms aplinkybėms įstatyme leidžiama konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą. Vyriausybei priimant ginčijamą teisės aktą Lietuvos cukraus gamyboje veikė keturi savarankiški cukraus fabrikai ir nė vienas jų nedominavo rinkoje. Ginčijamu Vyriausybės sprendimu leista sukurti naują monopoliją.

  1. Vyriausybei priėmus ginčijamą sprendimą suvaržyti vartotojų interesai, bet kartu nėra nustatyti realūs, įstatyminiai vartotojų teisių apsaugos mechanizmai. Todėl, pareiškėjo nuomone, jis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, kurioje nustatyta, jog valstybė gina vartotojo interesus.
  2. Pareiškėjas nurodo, jog Vyriausybės galias apibrėžia Konstitucija ir įstatymai (Vyriausybės įstatymo 2 straipsnis). Pareiškėjo nuomone, Vyriausybė, priimdama ginčijamą sprendimą, viršijo jai suteiktus įgaliojimus.

4.1. Konkurencijos įstatymo 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad, konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo institucijai nepritarus rinkos koncentracijai, Vyriausybė galėjo duoti leidimą koncentruoti rinkos struktūras koncentraciją vykdančioms šalims pateikus pagrindimą, jog dėl šio veiksmo bus padidintas gamybos efektyvumas ar produkcijos konkurentabilumas, kurie negalėtų būti padidinti šios rinkos struktūrų nekoncentravus.

Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba pripažino, kad ketinimas monopolizuoti cukraus gamybos rinką prieštarauja Konkurencijos įstatymui, ir 1998 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą neleisti kompanijai „Danisco Sugar“ A/S įsigyti Lietuvos cukraus fabrikų akcijų. Esant tokiam Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos sprendimui, Vyriausybė galėjo duoti leidimą rinkos struktūrų koncentracijai neviršydama Konkurencijos įstatymo 11 straipsnyje suteiktų įgaliojimų, leidimas turėjo būti realiai pagrįstas.

Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokole nurodyta, kad leidimas vykdyti rinkos struktūrų koncentraciją grindžiamas siekiu „pritraukti stambią Europos Sąjungos rinkoje veikiančią kompaniją, kuri galėtų daugiau investuoti ir padengti įsiskolinimus žemdirbiams, taip pat užtikrinti cukrinių runkelių supirkimą ir perdirbimą Lietuvoje“.

Pareiškėjo prašyme nurodoma, kad per laikotarpį, praėjusį nuo ginčijamo Vyriausybės sprendimo priėmimo, kompanijos „Danisco Sugar“ A/S kontroliuojamų cukraus fabrikų įsiskolinimai žemdirbiams nepadengti, investicijos į cukraus fabrikus nedaromos, sąžininga konkurencija praktiškai eliminuota iš cukraus gamybos rinkos. Tai rodo, kad ginčijamas Vyriausybės sprendimas priimtas neatlikus reikiamos analizės, jo motyvai neatitiko Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio reikalavimų.

4.2. Vyriausybė, pagal Konkurencijos įstatymo 11 straipsnį priimdama sprendimą dėl leidimo vykdyti cukraus gamybos koncentraciją, turėjo atsižvelgti ir į Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį, kuriame buvo draudžiama Vyriausybei priimti norminius aktus arba atlikti veiksmus, kurie suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, ar kitaip riboja konkurenciją.

4.3. Vyriausybė, svarstydama kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymą dėl leidimo įsigyti cukraus fabrikų akcijų, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad cukraus rinkos dalyvių bei valstybės institucijų santykius reglamentuoja Cukraus įstatymas. Pareiškėjas nurodo, kad cukraus gamybos ir rinkos monopolizavimas yra įstatymų leidėjo, o ne Vyriausybės prerogatyva. Todėl Vyriausybė pagal Konstitucijos 94 straipsnio 5 punkte nustatytą įgaliojimą galėjo parengti ir pateikti Seimui svarstyti Cukraus įstatymo papildymo projektą, kad šiame įstatyme būtų įteisintas cukraus gamybos monopolizavimas. Pareiškėjo nuomone, tik Seimas, siekdamas reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei ir vartotojų interesams, įstatymu gali įvesti monopolį. Vyriausybė, sprendimu leisdama monopolizuoti cukraus rinką, viršijo jai suteiktas galias.

Pareiškėjo nuomone, kadangi ginčijamas Vyriausybės sprendimas priimtas pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 6 ir 11 straipsnius ir šiuo Vyriausybės sprendimu leista monopolizuoti cukraus rinką, prieš tai Seimui nepadarius atitinkamų Cukraus įstatymo pakeitimų, šis Vyriausybės sprendimas prieštarauja Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui.

  1. Pareiškėjas nurodo, jog Vyriausybė, priimdama ginčijamą sprendimą dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo, pažeidė Vyriausybės aktų priėmimo, skelbimo ir įsigaliojimo tvarką, nustatytą Konstitucijoje ir įstatymuose.

Pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės sprendimas dėl leidimo sukurti cukraus gamybos monopolį, esant konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo institucijos neigiamam sprendimui, laikytinas valstybės valdymo reikalu. Pareiškėjas teigia, kad toks sprendimas turėjo būti įformintas Vyriausybės nutarimu, pasirašytas Ministro Pirmininko ir atitinkamos srities ministro. Ginčijamas Vyriausybės sprendimas neatitinka šių Konstitucijoje nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisės aktas pagal teisinę reikšmę negali būti laikomas teisės aktu, adresuotu tik vienam subjektui – kompanijai „Danisco Sugar“ A/S. Leidimas sukurti cukraus gamybos monopoliją liečia neapibrėžto subjektų rato interesus, todėl pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnį toks Vyriausybės nutarimas turėjo būti paskelbtas „Valstybės žiniose“ ir pagal to paties įstatymo 8 straipsnį turėjo įsigalioti kitą dieną po to, kai jis, pasirašytas Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro, paskelbiamas „Valstybės žiniose“. Ginčijamas Vyriausybės sprendimas neatitinka įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies.

III

  1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų A. Maziliausko, R. Pilibaičio ir A. Šukio rašytiniai paaiškinimai. Suinteresuoto asmens atstovai pateikė tokius argumentus.

1.1. Vyriausybė 1998 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ patvirtino 1998 m. privatizuojamų objektų sąrašą, į kurį buvo įtraukti ir keturi Lietuvos cukraus fabrikai. Valstybei tuo metu priklausiusias 0,72 proc. akcinės bendrovės „Panevėžio cukrus“, 0,01 proc. akcinės bendrovės „Kėdainių cukrus“, 20,36 proc. akcinės bendrovės „Pavenčių cukrus“ ir 24,89 proc. akcinės bendrovės „Marijampolės cukrus“ akcijas buvo nuspręsta parduoti viešo aukciono būdu. Vyriausybė pritarė Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos parengtai valstybei priklausančių cukraus pramonės akcijų paketo privatizavimo programai ir akcinių bendrovių „Pavenčių cukrus“ bei „Marijampolės cukrus“ privatizavimo programoms, parengtoms atsižvelgiant į Seimo Kaimo reikalų komiteto pasiūlymus.

Vyriausybė nustatė, kad potencialus įmonės pirkėjas turi būti cukrinių runkelių perdirbėjas – cukraus gamintojas, kurio bendra metinė gamybos kvota Europos Sąjungoje būtų ne mažesnė kaip 800 tūkstančių tonų cukraus; pirkėjas turi įsipareigoti investuoti lėšas į įmonės modernizavimą bei į cukrinių runkelių auginimo technologijas, parengti įsiskolinimo cukrinių runkelių augintojams už 1997 m. pristatytus cukrinius runkelius padengimo 1998 m. programą, gaminti cukrų pirmiausia iš Lietuvoje išaugintų cukrinių runkelių ir išsaugoti tradicines cukrinių runkelių auginimo zonas. Vyriausybė taip pat nustatė, kad cukrinių runkelių supirkimo bei perdirbimo kvotas, minimalias ribines supirkimo kainas nustatys Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

1.2. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Vyriausybė siekė pritraukti stambią Europos Sąjungoje veikiančią kompaniją, kuri būtų suinteresuota ir galėtų daugiau investuoti į gamybos plėtrą, padengti skolas cukrinių runkelių augintojams, taip pat užtikrintų cukrinių runkelių supirkimą ir perdirbimą Lietuvoje, ginti ne tik vartotojų, bet ir pačių cukrinių runkelių augintojų interesus. Taip buvo siekiama realizuoti Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą, taip pat Konstitucijos nuostatas, jog „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“, „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijamas Vyriausybės sprendimas dėl nurodytų argumentų neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

1.3. Suinteresuoto asmens atstovai pabrėžia, kad Vyriausybė nesuteikė išskirtinių rinkos sąlygų užsienio investuotojui, nauja monopolija nebuvo sukurta. Vyriausybė, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 11 straipsniu ir siekdama apsaugoti vartotojų interesus, tik leido kompanijai „Danisco Sugar“ A/S, įvykdžius daugelį sprendime nurodytų sąlygų, koncentruoti dalį rinkos. Šis Vyriausybės sprendimas nepažeidė Konkurencijos įstatymo reikalavimų, nes įstatyme draudžiami tie ūkio subjektų, užimančių dominuojančią padėtį rinkoje, veiksmai, kurie, pažeisdami ūkio interesus, riboja arba gali riboti konkurenciją. Šiuo atveju minėta kompanija tik įgijo teisę disponuoti kitų ūkio subjektų kapitalo dalimi.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, jeigu Vyriausybės sprendimas ir būtų vertinamas kaip rinkos monopolizavimas, jis negalėtų prieštarauti Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, nes Vyriausybė, vadovaudamasi Cukraus įstatymu ir kitais teisės aktais, kelia daug reikalavimų cukraus gamintojams, kad būtų apsaugoti tiek cukrinių runkelių augintojų, tiek cukraus vartotojų interesai. Jeigu šiuo Vyriausybės sprendimu ir sudaryta galimybė užimti dominuojančią padėtį rinkoje, to nebūtų galima vertinti kaip gamybos ir rinkos monopolizavimo, kadangi Vyriausybė užsienio investuotojus iš anksto įspėjo, jog valstybė nesuteiks išimtinių teisių verstis cukrinių runkelių supirkimu ir perdirbimu, o kontroliuos šią rinką priimdama teisės aktus, garantuojančius cukrinių runkelių auginimo, supirkimo ir perdirbimo kvotų ekonominę apsaugą.

1.4. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Vyriausybė, siekdama apsaugoti cukrinių runkelių augintojų bei vartotojų interesus, nustatė griežtas cukraus ir cukraus fabrikų privatizavimo sąlygas, todėl ginčijamas Vyriausybės sprendimas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.

1.5. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Vyriausybė sprendimą priėmė vadovaudamasi tuo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, siekdama pritraukti stambią ir galingą kompaniją, kuri galėtų investuoti į gamybos modernizavimą, naujų įrenginių įsigijimą, padėtų panaikinti Lietuvos cukraus rinkoje susidariusią kritinę situaciją. Vyriausybės sprendimu buvo įtvirtinta galimybė padidinti gamybos ekonominį efektyvumą, todėl jis neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 daliai.

Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Vyriausybė nepažeidė ir Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio, kuriame draudžiama valdymo organams priimti norminius aktus ar atlikti veiksmus, kurie suteikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, arba kitaip riboja konkurenciją. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, minėta įstatymo nuostata netaikoma išduodant leidimą vykdyti koncentraciją, kai tuo siekiama padidinti gamybos ekonominį efektyvumą ar produkcijos konkurencingumą. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis taikomas tuomet, kai konkurencija ribojama kitais būdais.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad ginčijamu Vyriausybės sprendimu buvo siekiama neutralizuoti Europos Sąjungos ir pasaulio rinkose esamo perteklinio ir dotuojamo cukraus eksporto įtaką Lietuvos cukraus pramonei, iš esmės buvo norima pritraukti Lietuvos ūkiui naudingą ir patikimą užsienio kapitalo strateginį investuotoją nesiimant rinkos monopolizavimo priemonių. Vyriausybė prieš priimdama šį sprendimą neprivalėjo inicijuoti Cukraus įstatymo pakeitimo, nes šiuo sprendimu buvo leista kompanijai „Danisco Sugar“ A/S koncentruoti, o ne monopolizuoti cukraus rinką.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Vyriausybė, priimdama ginčijamą sprendimą, neviršijo jai suteiktų galių, todėl šis Vyriausybės sprendimas neprieštarauja Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui.

1.6. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus“, yra sukonkretinta įstatymuose. Vyriausybės įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai ir sprendimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Pagal Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį rinkos koncentravimui buvo reikalingas raštiškas sprendimas, šiame įstatyme įsakmiai nebuvo nurodyta, jog tokio pobūdžio Vyriausybės sprendimai turi būti įforminami nutarimais.

Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento 5 punkte nustatyta, kad Vyriausybės kolegialūs sprendimai, dėl kurių nereikia priimti nutarimų, įforminami atitinkamais protokoliniais įrašais. Vyriausybė, įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnio 1, 2 ir 7 punktuose jai suteiktus įgaliojimus bei pasinaudodama Konkurencijos įstatyme jai suteikta teise raštišku sprendimu leisti koncentruoti rinkos struktūras, savo sprendimą pagal tuo metu galiojusią Vyriausybės darbo reglamente nustatytą tvarką įformino protokoliniu sprendimu. Tai, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, neprieštarauja Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai.

1.7. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamas Vyriausybės sprendimas teises ir pareigas sukūrė ne visiems cukraus rinkos dalyviams, bet tik kompanijai „Danisco Sugar“ A/S. Tai – individualaus pobūdžio, vienkartinio taikymo teisės aktas, jis neturi norminių teisės aktų požymių. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnį skelbtini tik norminiai teisės aktai. Kadangi ginčijamas Vyriausybės sprendimas nėra norminis teisės aktas, jis neturėjo būti paskelbtas „Valstybės žiniose“, o jo įsigaliojimo data negali būti siejama su oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ data.

  1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gautas suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų R. Krasuckio bei G. Aleknaitės raštas, kuriame jie nurodė, jog sutinka su suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų A. Maziliausko, R. Pilibaičio ir A. Šukio rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytais argumentais.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno rašytiniai paaiškinimai, taip pat rašytiniai paaiškinimai iš Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir specialistų – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto prof. habil. dr. A. Pajuodžio, prof. habil. dr. A. Poviliūno, prof. habil. dr. V. Vengrausko, doc. dr. N. Balčiūno bei doc. dr. V. Kindurio ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertų R. Šimašiaus bei R. Vilpišausko rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai V. Einoris, P. Gražulis, J. Olekas bei advokatas J. Masiokas iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus.

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai R. Pilibaitis, R. Krasuckis bei G. Aleknaitė iš esmės pakartojo Konstituciniam Teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinio Teismo posėdyje paaiškinimus pateikė Konkurencijos tarybos primininkas R. Stanikūnas, taip pat specialistas R. Šimašius.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą yra įrašytas Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“:

„Vadovaujantis 1992 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 11 straipsniu ir siekiant pritraukti stambią Europos Sąjungos rinkoje veikiančią kompaniją, kuri galėtų daugiau investuoti ir padengti įsiskolinimus žemdirbiams, taip pat užtikrintų cukrinių runkelių supirkimą ir perdirbimą Lietuvoje, pritarti Danijos kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymui įsigyti 75 proc. akcinės bendrovės „Kėdainių cukrus“, 69,31 proc. akcinės bendrovės „Panevėžio cukrus“, 25,25 proc. akcinės bendrovės „Marijampolės cukrus“, 29,64 proc. akcinės bendrovės „Pavenčių cukrus“ įstatinio kapitalo, jeigu kompanija įgyvendins šias sąlygas:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pateiks privatizavimo programos reikalavimus atitinkančius dokumentus dalyvauti viešame aukcione dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Pavenčių cukrus“, akcinės bendrovės „Marijampolės cukrus“ akcijų įsigijimo ir dalyvaus šiame valstybės įmonės Valstybės turto fondo organizuotame aukcione;

pavykus laimėti aukcioną dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinės bendrovės „Pavenčių cukrus“ ir akcinės bendrovės „Marijampolės cukrus“ akcijų įsigijimo, nustatytąja tvarka pasirašys šių akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokės aukcione nustatytą akcijų įsigijimo kainą.“

Vyriausybės posėdžio protokole taip pat įrašyta, kad šiam sprendimui pritaria visi posėdyje dalyvavę Vyriausybės nariai.

  1. Pareiškėjo nuomone į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ pagal formą, priėmimo, pasirašymo tvarką prieštarauja Konstitucijos 95 straipsnio 1 daliai ir pagal skelbimo bei įsigaliojimo tvarką prieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 ir 8 straipsniams.

Pareiškėjo nuomone, nurodytas Vyriausybės sprendimas taip pat prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 ir 5 dalims, jo priėmimo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo 6 ir 11 straipsniams, kartu ir Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui.

II

  1. Vyriausybė yra valstybės vykdomosios valdžios institucija. Ji solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Vyriausybė vykdo valstybės valdymo funkciją pagal jai nustatytą kompetenciją.
  2. Konstitucijos 94 straipsnyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė:

1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;

2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų gyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;

3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;

4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą;

5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus;

6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;

7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.“

Vyriausybės įgaliojimai taip pat yra nustatyti Konstitucijos 84 straipsnio 3 punkte, 123 straipsnio 1 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje ir kt.

  1. Vyriausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir iš įstatymų. Visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendindama Konstitucijoje bei įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas.
  2. Konstitucijos 95 straipsnyje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose taip pat gali dalyvauti valstybės kontrolierius.

Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.“

4.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies normą „Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus“, 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime konstatavo, jog šioje normoje nustatyta Vyriausybės veiklos organizacinė forma (klausimai sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose), nurodyta, kokia balsų dauguma reikalinga nutarimams priimti (už juos turi balsuoti daugiau kaip pusė visų Vyriausybės narių), nustatyta Vyriausybės priimamų teisės aktų rūšis (valstybės valdymo reikalai sprendžiami priimant Vyriausybės nutarimą).

Taigi pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį visi valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, sprendžiami priimant nutarimus. Vyriausybės nutarimas yra teisės aktas, kuriuo Vyriausybė sprendžia valstybės valdymo reikalus. Valstybės valdymo reikalai negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktą.

4.2. Konstitucijoje yra vartojama ne tik sąvoka „Vyriausybės nutarimai“, bet ir sąvokos „Vyriausybės aktai“ (pvz., Konstitucijos 105 ir 106 straipsniai), „Vyriausybės sprendimai“ (pvz., Konstitucijos 123 straipsnis). Konstitucijoje vartojama sąvoka „Vyriausybės sprendimai“, kaip ir sąvoka „Vyriausybės aktai“, yra bendrinė, ji ne apibūdina Vyriausybės aktų rūšį, bet reiškia Vyriausybės valios pareiškimą įgyvendinant jai nustatytą kompetenciją. Konstitucijoje įtvirtinta tik viena Vyriausybės teisės aktų, kuriuos ji turi teisę priimti spręsdama valstybės valdymo reikalus, rūšis – nutarimai.

4.3. Vyriausybės nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas. Pagal Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalį Vyriausybės nutarimas turi būti pasirašytas Ministro Pirmininko ir tos srities ministro.

4.4. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas. Vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tas, kad teisės aktų galia nukreipta į ateitį. Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo: „Įstatymo ar kito teisės akto galia nukreipiama į ateitį. Negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų.“ Teisinės valstybės principo esminis elementas taip pat yra tas, kad galioja tik paskelbti teisės aktai. Teisė negali būti nevieša. Konstituciniai reikalavimai, kad galiotų tik paskelbti teisės aktai ir kad jie galiotų į ateitį, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, ir jie turi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti.

Vyriausybės nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka nustatoma įstatymu.

III

  1. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamu, į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytu, sprendimu „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ buvo sprendžiami valstybės valdymo reikalai, todėl pagal Konstitucijos 95 straipsnį turėjo būti priimtas Vyriausybės nutarimas, pasirašytas Ministro Pirmininko ir tos srities ministro.

Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies nuostata, jog Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus, yra sukonkretinta įstatymuose. Vyriausybės įstatymo 41 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai ir sprendimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Pagal Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį Vyriausybė raštišku sprendimu galėjo duoti leidimą koncentruoti rinką, šiame įstatyme nebuvo įsakmiai nurodyta, jog dėl to turi būti priimtas Vyriausybės nutarimas.

  1. Tiriant, ar ginčijamas Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ neprieštarauja Konstitucijos 95 straipsniui, būtina įvertinti, ar juo buvo sprendžiamas valstybės valdymo reikalas.
  2. Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokole įrašyta, jog Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ priimtas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 11 straipsniu.

Pagal ginčijamo Vyriausybės sprendimo priėmimo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį Vyriausybė, esant įstatyme nurodytoms sąlygoms, turėjo teisę raštišku sprendimu duoti leidimą koncentruoti rinkos struktūras.

Konkurencijos įstatymo 2 straipsnyje sąvoka „rinkos koncentracija“ buvo apibrėžta kaip dviejų ar daugiau ūkio subjektų susiliejimas arba vieno ūkio subjekto teisės disponuoti kito ūkio subjekto visu kapitalu ar jo dalimi įgavimas bei sutarčių, darančių įtaką vieno iš ūkio subjektų priimamiems valdymo sprendimams, sudarymas, dėl ko užimama dominuojanti padėtis rinkoje ir ribojama konkurencija.

  1. Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog tais atvejais, kai sudarius sutartį ar įsigijus kontrolinį akcijų paketą būtų viršijama Konkurencijos tarybos nustatyta maksimali rinkos struktūrų koncentracija, šią koncentraciją vykdančios šalis ar šalys, prieš atlikdamos veiksmus, galinčius pakeisti nusistovėjusią rinkos struktūrą ir jos koncentracijos laipsnį, privalėjo iš anksto apie tai pranešti konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo institucijai. Ginčijamo Vyriausybės sprendimo priėmimo metu tokia institucija buvo Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba.
  2. Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „Leidimą koncentruoti rinkos struktūras, jeigu tam nepritarė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo institucija, raštišku sprendimu gali duoti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Toks leidimas gali būti išduodamas koncentraciją vykdančioms šalims pateikus pagrindimą, jog dėl šio veiksmo bus padidintas gamybos ekonominis efektyvumas ar produkcijos konkurentabilumas, kurie negalėtų būti padidinti šios rinkos struktūrų nekoncentravus“.
  3. Kompanija „Danisco Sugar“ A/S 1998 m. liepos 3 d. kreipėsi į Valstybinę konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybą ir pranešė apie numatomą cukraus rinkos struktūrų koncentraciją įsigyjant Lietuvoje veikiančių keturių cukraus fabrikų akcijas.

Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba 1998 m. liepos 14 d. nutarė neleisti minėtai kompanijai įsigyti iki 75 proc. akcinės bendrovės „Kėdainių cukrus“, 69,31 proc. akcinės bendrovės „Panevėžio cukrus“, 25,25 proc. akcinės bendrovės „Marijampolės cukrus“, 29,64 proc. akcinės bendrovės „Panevėžio cukrus“ akcijų. Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba nurodė: „Pastarosios įmonės Lietuvos cukraus rinkoje užima gan reikšmingas cukraus rinkos dalis, tačiau ryškaus vieno dominuojančio ūkio subjekto nėra. Įvertinus visus pateiktus duomenis, numatoma koncentracija apimtų 90 proc. cukraus rinkos. <…> Numatoma koncentracija vertinama kaip horizontali cukraus rinkoje. Stipriai keičiasi cukraus rinkos koncentracijos laipsnis, t. y., bus įgyta dominuojanti padėtis cukraus rinkoje.“

Konkurencijos įstatymo 2 straipsnyje buvo toks sąvokos „dominuojanti padėtis“ apibrėžimas: „dominuojanti padėtis“ – ūkio subjekto padėtis rinkoje, suteikianti galimybę daryti vienpusišką lemiamą įtaką toje rinkoje; negali būti laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį, jei jo tam tikros prekės rinkos dalis yra ne didesnė kaip 40 procentų.

  1. Valstybinei konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybai nepritarus cukraus rinkos struktūrų koncentracijai, kompanija „Danisco Sugar“ A/S dėl leidimo koncentruoti cukraus rinkos struktūras kreipėsi į Vyriausybę ir pateikė jai koncentracijos tikslingumo pagrindimą.

Vyriausybė 1998 m. liepos 22 d. posėdyje pritarė kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymui leisti įsigyti Lietuvoje veikiančių keturių cukraus fabrikų akcijų. Vyriausybės posėdžio protokole įrašyta, kad toks sprendimas priimtas siekiant pritraukti stambią Europos Sąjungos rinkoje veikiančią kompaniją, kuri galėtų daugiau investuoti ir padengti įsiskolinimus žemdirbiams, taip pat užtikrintų cukrinių runkelių supirkimą ir perdirbimą Lietuvoje.

  1. Vyriausybė sprendimu „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ leido koncentruoti cukraus rinką. Šiame Vyriausybės sprendime nustatytas reguliavimas daro poveikį visai šalies cukraus rinkai, kurios subjektai yra tiek kompanija „Danisco Sugar“ A/S, kurios prašymu buvo sprendžiamas cukraus rinkos struktūrų koncentracijos klausimas, tiek jame išvardytos akcinės bendrovės, kiti cukraus rinkos dalyviai, viešus aukcionus rengiantys subjektai, rinkos struktūrų koncentracijos procesus kontroliuojančios institucijos, vartotojai. Dominuojanti padėtis rinkoje įpareigoja valstybę užtikrinti sąžiningos konkurencijos galimybę koncentruotoje rinkoje, nustatyti priemones, kad vartotojų interesai būtų apsaugoti nuo dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto nepalankių jiems sąlygų primetimo. Vyriausybės sprendimas dėl cukraus rinkos koncentracijos susijęs su visu kompleksu valstybės valdymo reikalų. Taigi Konstitucijos požiūriu Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. sprendimu, kuriuo buvo leista koncentruoti cukraus rinką, buvo sprendžiami valstybės valdymo reikalai.
  2. Minėta, kad, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų teigimu, Vyriausybė pagal ginčijamo Vyriausybės sprendimo priėmimo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį bei Vyriausybės įstatymo 41 straipsnio 1 dalį turėjo teisę raštišku sprendimu duoti leidimą koncentruoti rinką, nes nurodytuose įstatymuose nebuvo reikalavimo tuo klausimu priimti Vyriausybės nutarimą.

9.1. Vyriausybės įstatymo (1998 m. balandžio 28 d. redakcija) 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.“

Nurodytoje Vyriausybės įstatymo nuostatoje atkartota Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, priima tik šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytos rūšies teisės aktus – nutarimus.

Vyriausybės įstatymo (1998 m. balandžio 28 d. redakcija) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Vyriausybės nutarimai ir sprendimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma.“

Palyginus Vyriausybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalies ir 41 straipsnio 1 dalies nuostatas darytina išvada, kad pagal Vyriausybės įstatymą Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, gali priimti tik nutarimus, bet ne kokios nors kitos rūšies aktus.

9.2. Minėta, kad Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, jog tais atvejais, kai konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo institucija nepritarė rinkos struktūrų koncentravimui, leidimą koncentruoti rinkos struktūras raštišku sprendimu gali duoti Vyriausybė.

Rinkos koncentracijos reguliavimas yra valstybės valdymo reikalas. Pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, priima nutarimus. Todėl Konkurencijos įstatyme pavartota formuluotė „raštišku sprendimu“ reiškia, kad dėl rinkos koncentracijos turėjo būti priimtas Vyriausybės nutarimas. Tokį Vyriausybės teisės aktą turėjo pasirašyti Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.

  1. Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ neturi Vyriausybės nutarimo formos, jis įrašytas į Vyriausybės posėdžio protokolą. Posėdžio protokolą pasirašė Ministras Pirmininkas. Tai neatitinka Konstitucijos 95 straipsnio, pagal kurį Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, turi priimti tik nutarimus ir kad juos turi pasirašyti Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras.
  2. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ pagal formą bei pasirašymo tvarką prieštarauja Konstitucijos 95 straipsniui.
  3. Pagal Konstituciją Vyriausybės nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka turi būti nustatyta įstatymu.

Vyriausybės nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarką nustato įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (Žin., 1993, Nr. 12-296; 1996, Nr. 67-1604, Nr. 125-2894; 1999, Nr. 48-1524, Nr. 60-1949; 2000, Nr. 52-1483; 2001, Nr. 82-2831).

  1. Pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnį oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „Valstybės žiniose“.

13.1. Pareiškėjo nuomone, į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ pagal skelbimo tvarką prieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui, kuriame nustatyta, jog Vyriausybės nutarimai turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, ginčijamas Vyriausybės sprendimas pagal skelbimo tvarką neprieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniui. Tai teigdami jie remiasi nurodyto įstatymo 3 straipsnio nuostata, kad Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami.

13.2. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnyje (ginčijamo Vyriausybės sprendimo priėmimo metu galiojusi 1996 m. liepos 4 d. redakcija) buvo nustatyta, kad Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami.

Pareiškėjas neprašo ištirti Vyriausybės sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsniui; jis prašo ištirti ginčijamo Vyriausybės sprendimo atitiktį pagal skelbimo tvarką nurodyto įstatymo 2 straipsniui.

Pažymėtina, kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnio nuostata, jog Vyriausybės nutarimai turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“, yra neatskiriamai susijusi su šio įstatymo 3 straipsnio nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra „Valstybės žiniose“ gali būti neskelbiami.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus ir jie turi būti paskelbti nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybės priimami teisės aktai yra norminiai, ar individualūs, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jie skirti. Pagal nurodytą įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio nuostatą Vyriausybės nutarimai gali būti oficialiai neskelbiami.

13.3. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d. redakcija) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo reikalavimo, jog galioja tik paskelbti teisės aktai.

13.4. 1999 m. gegužės 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 101 straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu (Žin., 1999, Nr. 48-1524) buvo pakeistas įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnis, tačiau jame buvusi nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, nepakito. Vadinasi, dabar galiojanti tokio pat turinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1998 m. gegužės 18 d. redakcija) nuostata taip pat neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo reikalavimo, jog galioja tik paskelbti teisės aktai.

13.5. Pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas įgyvendina konstitucinį teisingumą. Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos. Todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįstatyminis aktas, privalo tai konstatuoti. Tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė.

13.6. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

  1. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnyje nustatyta Vyriausybės nutarimų įsigaliojimo tvarka.

14.1. Pareiškėjo nuomone, į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ prieštarauja įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsniui.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, ginčijamas Vyriausybės sprendimas neprieštarauja nurodyto įstatymo 8 straipsniui, nes jis yra individualus teisės aktas ir todėl įsigaliojo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

14.2. Nurodyto įstatymo 8 straipsnyje (ginčijamo Vyriausybės akto priėmimo metu galiojusi 1993 m. balandžio 6 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro paskelbiami „Valstybės žiniose“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena.“

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta skirtinga Vyriausybės nutarimų įsigaliojimo tvarka priklausomai nuo to, ar Vyriausybės nutarimas yra norminis teisės aktas, ar individualus. Nurodyto straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus.

14.3. Vertinant šį įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą dar kartą pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalį Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, priima nutarimus. Visi Vyriausybės nutarimai nepriklausomai nuo to, ar jie yra norminiai teisės aktai, ar individualūs, turi būti oficialiai skelbiami.

Minėta, kad vienas iš teisinės valstybės reikalavimų yra tas, jog teisės aktų galia turi būti nukreipiama į ateitį. Teisės aktuose įtvirtintos normos taikomos faktams ir pasekmėms, atsirandantiems po jų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti teisės aktai galiotų į ateitį, – esminis teisinės valstybės principo elementas, svarbi teisinio tikrumo prielaida. Vadinasi, pagal Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą turi būti laikomasi bendros taisyklės, kad visi Vyriausybės nutarimai įsigalioja juos paskelbus.

14.4. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo reikalavimo, jog teisės aktai įsigalioja juos paskelbus.

14.5. 1999 m. gegužės 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2, 3, 8, 9, 10, 15, 16, 17 straipsnių pakeitimo, papildymo 101 straipsniu ir 7 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu buvo pakeista įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalis. Joje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, taip pat Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, nors jie ir paskelbti „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose ir potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data.“

Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalyje (dabar galiojanti 1999 m. gegužės 18 d. redakcija), kaip ir ankstesnėje šio straipsnio redakcijoje (1993 m. balandžio 6 d.), Vyriausybės nutarimų įsigaliojimo laikas nesiejamas su jų paskelbimo „Valstybės žiniose“ laiku. Vadinasi, nurodyto įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (1999 m. gegužės 18 d. redakcija) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, taip pat neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo reikalavimo, jog teisės aktai įsigalioja juos paskelbus.

14.6. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

  1. Minėta, kad į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ priimtas Vyriausybei sprendžiant valstybės valdymo reikalus. Pagal konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus toks valdymo aktas nepriklausomai nuo to, ar jis yra norminis teisės aktas, ar individualus, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiam subjektui ar subjektų ratui jis skirtas, turėjo būti paskelbtas ir įsigalioti po jo paskelbimo.

15.1. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad oficialus Vyriausybės nutarimo paskelbimas yra jo paskelbimas „Valstybės žiniose“. Ginčijamas Vyriausybės sprendimas nepaskelbtas „Valstybės žiniose“, jo įsigaliojimo laikas nesiejamas su paskelbimo data.

15.2. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ pagal skelbimo ir įsigaliojimo tvarką prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

  1. Konstatavęs, kad į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ pagal formą bei pasirašymo tvarką prieštarauja Konstitucijos 95 straipsniui, o pagal paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką – Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat kad įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, bei to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas netirs į Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašyto sprendimo „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ atitikties pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, taip pat pareiškėjo nurodytiems Konkurencijos įstatymo (priimto 1992 m. rugsėjo 15 d.) 6 ir 11 straipsniams, Vyriausybės įstatymo 2 straipsniui, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 2 ir 8 straipsniams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, jog į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 22 d. posėdžio protokolą įrašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas „Dėl kompanijos „Danisco Sugar“ A/S prašymo įsigyti cukraus pramonės įmonių akcijų“ pagal formą bei pasirašymo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 95 straipsniui, o pagal skelbimo ir įsigaliojimo tvarką – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnio (1996 m. liepos 4 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, šiuos aktus pasirašiusių asmenų nuožiūra gali būti oficialiai neskelbiami, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
  3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnio 2 dalies (1993 m. balandžio 6 d. ir 1999 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostata, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nėra nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, gali įsigalioti jų oficialiai nepaskelbus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Egidijus Kūris                                    Zigmas Levickis

 

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

 

Vytautas Sinkevičius                          Stasys Stačiokas                               Teodora Staugaitienė