Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl ne viso darbo laiko nustatymo

Byla Nr. 36/99

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo (1993 m. spalio 7 d. redakcija) 46 straipsnio 4 daliai

Vilnius, 2001 m. gegužės 24 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus viršininkui Algirdui Bartkevičiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. gegužės 17 d. išnagrinėjo bylą Nr. 36/99 pagal pareiškėjo – Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui ir Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 46 straipsnio 4 daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos (Žin., 1995, Nr. 5-92; toliau – ir Tvarka) 3.3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui ir 1993 m. spalio 7 d. Žmonių saugos darbe įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 46 straipsnio 4 daliai.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybė.

Tvarkos 3.3 punkte nustatyta, kad susitariant dėl ne viso darbo laiko gali būti numatyta sutrumpinti darbo dieną (pamainą) tam tikru valandų skaičiumi, kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę.

Pareiškėjo nuomone, pagal Įstatymo 46 straipsnio 4 dalį Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės darbo nustatymo tvarką. Tačiau Vyriausybė Tvarkos 3.3 punkte nustatė ir tai, kad susitariant dėl ne viso darbo laiko gali būti numatyta sutrumpinti darbo dieną (pamainą) tam tikru valandų skaičiumi, kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus. Todėl, pareiškėjo nuomone, yra pagrindo manyti, kad Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punktas prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui ir Žmonių saugos darbe įstatymo 46 straipsnio 4 daliai.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo santykių ir apmokėjimo skyriaus viršininko A. Bartkevičiaus ir vyriausiojo juriskonsulto J. Zinkevičiaus rašytinis paaiškinimas.

Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinime teigiama, kad Įstatyme nenustatyta darbo dienos trukmė, išskyrus 6 dienų darbo savaitę, kuriai numatytas maksimalus darbo valandų skaičius per dieną – 7 valandos, kai savaitės darbo norma yra 40 valandų (Įstatymo 42 straipsnio 4 dalis). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad normali darbuotojų darbo trukmė įmonėse negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę, o 2 dalyje numatyta, kad darbo dienos (pamainos) trukmė nustatoma pagal darbo dienų (pamainų) skaičių per savaitę.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, Įstatymo 46 straipsnis ne viso darbo laiko atveju nedraudžia nustatyti ne tik ne visą darbo dieną arba ne visą darbo savaitę atskirai, bet kartu ir ne visą darbo dieną, ir ne visą darbo savaitę. Todėl Tvarkos 3.3 punktas, nustatantis, kad susitariant dėl ne viso darbo laiko gali būti numatyta sutrumpinti darbo dieną (pamainą) tam tikru valandų skaičiumi, kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę, neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui ir Įstatymo 46 straipsnio 4 daliai.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko A. Meliano, teisingumo viceministro G. Švedo ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus M. Plukto rašytiniai paaiškinimai.

  1. A. Melianas rašytiniame paaiškinime nurodė, jog šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 46 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui susitarus su darbdaviu gali būti nustatoma ne visa darbo diena arba ne visa darbo savaitė. Įstatyminė nuostata įtvirtino du ne viso darbo laiko nustatymo variantus – ne visą darbo dieną arba ne visą darbo savaitę. Vyriausybės nutarimu nustatytas dar vienas ne viso darbo laiko nustatymo būdas – sutrumpinta darbo diena, kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę. A. Melianas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymas nereglamentuoja minimalios darbo laiko trukmės ir nustatyti tokį apribojimą nėra pavesta Vyriausybei. Tuo tarpu Vyriausybės patvirtintoje Tvarkoje yra nustatyta, kad ne visa darbo diena turi būti ne trumpesnė už pusę darbo dienos, o ne visa darbo savaitė – už 3 darbo dienas per savaitę.
  2. G. Švedo rašytiniame paaiškinime nurodoma, jog Įstatymo 46 straipsnio nuostata, kad darbuotojui susitarus su darbdaviu gali būti nustatoma ne visa darbo diena arba ne visa darbo savaitė, leidžia daryti išvadą, jog nuostatos dėl ne viso darbo laiko nustatymo yra dispozityvios. Tvarkos 3 punkte įtvirtinta darbuotojo ir darbdavio teisė pasirinkti vieną iš trijų ne viso darbo laiko nustatymo būdų. G. Švedo nuomone, Įstatymu Vyriausybei nedraudžiama nustatyti, kad darbuotojas ir darbdavys turi teisę susitarti dėl darbo valandų sutrumpinimo per darbo dieną, kartu sutrumpinant darbo dienų skaičių per savaitę, juolab kad Įstatymo formuluotė „ne visa darbo diena arba ne visa darbo savaitė“ apima ir šiuos laikotarpius kartu. Vadinasi, Tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Įstatymui ir Konstitucijai.
  3. M. Plukto rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad pagal Įstatymą Vyriausybė yra įpareigota nustatyti ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės darbo nustatymo tvarką. Nustačiusi, kad galima sutrumpinti ne tik darbo dieną arba darbo savaitę atskirai, bet ir darbo dieną ir darbo savaitę kartu, M. Plukto nuomone, Vyriausybė netiksliai įvykdė Įstatymo reikalavimus.

V

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas specialisto – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros vedėjo prof. dr. I. Nekrošiaus rašytinis paaiškinimas.

Paaiškinime pažymėta, kad pagal Įstatymo 46 straipsnį darbuotojui susitarus su darbdaviu gali būti nustatyta ne visa darbo diena arba ne visa darbo savaitė. Niekas negali riboti šio susitarimo laisvės.

Specialisto nuomone, Vyriausybei yra leidžiama nustatyti tam tikras Įstatymo normos įgyvendinimo procedūras nekeičiant tos normos materialinio turinio. Jo teigimu, Tvarkos 3.3 punkte Vyriausybė nustatė tai, kas jai buvo pavesta Įstatymu.

Specialistas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas kreipėsi dėl Tvarkos 3.3 punkto, tačiau abejonių kelia ne Tvarkos 3.3 punktas, o Tvarkos 5 punkto atitiktis Konstitucijai ir Įstatymui. Tvarkos 5 punkte numatyta, kad ne visa darbo diena (pamaina) turi būti ne trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), o ne visa darbo savaitė – už 3 darbo dienas per savaitę. Specialistas teigia, kad Vyriausybė, nustatydama Tvarkos 5 punktą, iš esmės papildė Žmonių saugos darbe įstatymo 46 straipsnį, kuriame jokių minimalių ne viso darbo laiko normų nėra numatyta.

VI

  1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas A. Bartkevičius iš esmės pakartojo rašytiniame paaiškinime išdėstytus argumentus.
  2. Konstitucinio Teismo posėdyje specialistas prof. dr. I. Nekrošius, papildydamas rašytiniame paaiškinime paminėtus argumentus, pažymėjo, kad Įstatymo 46 straipsnyje įtvirtinta galimybė darbuotojui susitarti su darbdaviu dėl ne viso darbo laiko suponuoja, pirma, pačią galimybę susitarti, ir antra, susitarti dėl to, kiek darbuotojas dirbs ir kokiam darbo laikui jis bus priimtas. Specialisto nuomone, pagal Įstatymą galima susitarti dėl įvairaus ne viso darbo laiko nustatymo, todėl Tvarkos 3.3 punktas nepažeidžia Įstatymo nuostatų – jis jas tik detalizuoja. Tačiau Tvarkos 5 punktas, nustatantis minimalią ne viso darbo laiko trukmę, dėl kurio atitikties Įstatymui ir Konstitucijai pareiškėjas nesikreipė, specialisto manymu, prieštarauja Įstatymo 46 straipsniui ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Dėl Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punkto atitikties Žmonių saugos darbe įstatymo (1993 m. spalio 7 d. redakcija) 46 straipsnio 4 daliai.

  1. Tvarkos 3.3 punkte nustatyta, kad susitariant dėl ne viso darbo laiko gali būti numatyta sutrumpinti darbo dieną (pamainą) tam tikru valandų skaičiumi, kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę.

Pareiškėjas abejoja, ar Tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Įstatymo 46 straipsnio 4 daliai.

1993 m. spalio 7 d. buvo priimtas Žmonių saugos darbe įstatymas, kurio 46 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta: „Ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės darbo nustatymo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kolektyvinėse sutartyse, kolektyviniuose susitarimuose, darbo sutartyse gali būti numatyti ir kitokie, darbuotojams palankesni, ne viso darbo laiko režimai.“

2000 m. spalio 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 95-2968), kuriuo Žmonių saugos darbe įstatymas pavadintas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu ir buvo pateikta nauja įstatymo redakcija.

Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Žmonių saugos darbe įstatymo (1993 m. spalio 7 d. redakcija) 46 straipsnio 4 daliai.

  1. Sprendžiant, ar ginčijamas Tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Įstatymo 46 straipsnio 4 daliai, svarbu išsiaiškinti, kaip interpretuotina Įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata „ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės darbas“. Ši formuluotė gali sudaryti įspūdį, kad Įstatymu Vyriausybei pavesta nustatyti arba tik ne visos darbo dienos, arba tik ne visos darbo savaitės darbo nustatymo tvarką. Tačiau ši nuostata aiškintina ne tik pažodžiui (lingvistiškai), bet ir atsižvelgiant į kitas Įstatymo 46 straipsnio nuostatas. Įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, darbuotojui susitarus su darbdaviu, gali būti nustatoma ne visa darbo diena ar ne visa darbo savaitė. Įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kolektyvinėse sutartyse, kolektyviniuose susitarimuose ir darbo sutartyse gali būti nustatyti kitokie ne viso darbo laiko režimai, jeigu jie darbuotojams yra palankesni. Atsižvelgiant į Įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą darbuotojo ir darbdavio teisę susitarti dėl ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės, taip pat į Įstatymo 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą palankumo darbuotojams principą yra pagrindo teigti, kad Vyriausybė, pagal Įstatymą turėdama įgaliojimus nustatyti ne visos darbo dienos nustatymo tvarką arba ne visos darbo savaitės nustatymo tvarką, turi teisę nustatyti ir tai, kad susitariant dėl ne viso darbo laiko gali būti numatyta sutrumpinti darbo dieną (pamainą) tam tikru valandų skaičiumi, kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę. Todėl įstatyminis pavedimas Vyriausybei nustatyti ne visos darbo dienos arba ne visos darbo savaitės darbo nustatymo tvarką negali būti aiškinamas kaip įtvirtinantis alternatyvą nustatyti tik ne visą darbo dieną arba tik ne visą darbo savaitę.
  2. Pažymėtina, jog lankstaus ne viso darbo laiko režimo nustatymas derinasi su Konstitucijos nuostatomis, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą (48 straipsnio 1 dalis), kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (46 straipsnio 2 dalis).
  3. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Žmonių saugos darbe įstatymo (1993 m. spalio 7 d. redakcija) 46 straipsnio 4 daliai.

II

Dėl Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punkto atitikties Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

  1. Pareiškėjas abejoja, ar Tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.
  2. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Šiame nutarime jau konstatuota, kad Tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Įstatymo 46 straipsnio 4 daliai. Tai konstatavus darytina išvada, kad Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtintos Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos 3.3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo (1993 m. spalio 7 d. redakcija) 46 straipsnio 4 daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Egidijus Kūris                                    Zigmas Levickis

 

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

 

Vytautas Sinkevičius                          Teodora Staugaitienė