Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl prokuroro teisės kreiptis su pareiškimu į teismą

Byla Nr. 19/99

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalių ir 32 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 2001 m. vasario 22 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui Jurgiui Orlauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Konstitucinio Teismo posėdyje 2001 m. vasario 14 d. išnagrinėjo bylą Nr. 19/99 pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 55 straipsnis ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalys ir 32 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Pareiškėjas – Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą, kurią 1999 m. liepos 9 d. nutartimi sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu:

1) nustatyti, ar prokuroro ieškinio pateikimas už savarankišką juridinį asmenį pagal bendrąsias sandorių taisykles pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 253, 270 straipsnius bei kitas CK normas, reglamentuojančias prievoles, yra privalomas teismams;

2) nustatyti, ar prokuroro ieškinio pateikimas už savarankišką juridinį asmenį pagal bendrąsias sandorių taisykles pagal CK 253, 270 straipsnius bei kitas CK normas, reglamentuojančias prievoles, neprieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 55 straipsniui, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsniui;

3) nustatyti, ar CPK 55 straipsnis ir Prokuratūros įstatymo 32 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai;

4) nustatyti, ar Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalys neprieštarauja Konstitucijai;

5) nustatyti, ar CPK 55 straipsnis ir Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalys ir 32 straipsnis neprieštarauja CPK normoms, reglamentuojančioms teismingumo taisykles.

Be to, Šiaulių apygardos teismo nutartyje pareikšta abejonė, ar prokuroras yra kompetentingas pateikti ieškinį kitos apygardos teisme be Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pavedimo.

  1. Konstitucinis Teismas 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimu priėmė pareiškėjo prašymą ištirti, ar CPK 55 straipsnis (Žin., 1994, Nr. 93-1809) ir Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalys ir 32 straipsnis (Žin., 1994, Nr. 81-1514) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo sprendimu Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti prašymus: nustatyti, ar prokuroro ieškinio pateikimas už savarankišką juridinį asmenį pagal bendrąsias sandorių taisykles pagal CK 253, 270 bei kitas CK normas, reglamentuojančias prievoles, yra privalomas teismams ir ar toks ieškinio pareiškimas neprieštarauja Konstitucijai, CPK 55 straipsniui, Prokuratūros įstatymo 3 straipsniui; nustatyti, ar CPK 55 straipsnis ir Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalys ir 32 straipsnis neprieštarauja CPK normoms, reglamentuojančioms teismingumo taisykles; ištirti, ar prokuroras yra kompetentingas pateikti ieškinį kitos apygardos teisme be Generalinės prokuratūros pavedimo.

II

  1. Prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja CPK 55 straipsnis ir Prokuratūros įstatymo 32 straipsnis, pareiškėjas grindžia šiais argumentais.

CPK 55 straipsnyje yra prokurorui numatyta galimybė pateikti ieškinius, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Pareiškėjo nuomone, šią CPK normą detalizuoja Prokuratūros įstatymo 32 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį privalo civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme; dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose. Pareiškėjas mano, kad pateikdamas ieškinį prokuroras daro žalą valstybės turtiniams interesams, nes tokiais atvejais nesumokamas žyminis mokestis. Tuo tarpu Konstitucijoje nėra numatyta prokuroro funkcija pateikti ieškinius už savarankiškus juridinius asmenis, jo kompetencija civilinėse bylose nėra numatyta. Pasak pareiškėjo, Konstitucijos 118 straipsnyje nustatyta prokuroro kompetencija tik baudžiamosiose bylose.

  1. Prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalys, pareiškėjas grindžia šiais argumentais.

Minėtame straipsnyje apygardų ir apylinkių prokurorų įgaliojimus saisto jų teritorija, kuri atitinka teismo teritoriją. Tik generalinio prokuroro pavedimu prokuratūros pareigūnai gali vykdyti prokuroro funkcijas ir kitose teritorijose ar kitame teisme. Tuo tarpu, nurodo pareiškėjas, Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje byloje prokuroras ieškinį pateikė neturėdamas generalinio prokuroro suteiktų įgaliojimų. Pareiškėjo teigimu, tai nesuderinama su Konstitucijos 5, 109, 114 ir 118 straipsnių nuostatomis.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas suinteresuoto asmens atstovo J. Orlausko rašytinis paaiškinimas.

  1. Suinteresuoto asmens atstovo manymu, ginčijama CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, iš esmės tapati anksčiau galiojusio CPK 53 straipsnio nuostatai, jog prokuroras „turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu kitų asmenų teisėms bei įstatymų saugomiems interesams ginti“. Paaiškinime nurodoma, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, jog pastaroji nuostata neprieštarauja Konstitucijai, todėl, J. Orlausko manymu, yra išspręstas ir ginčijamos CPK 55 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai klausimas. Dėl analogiškų motyvų Konstitucijai neprieštarauja ir Prokuratūros įstatymo 32 straipsnio nuostatos dėl prokuroro teisių ir pareigų rengiant medžiagą civilinei bylai teisme iškelti bei dalyvaujant jos nagrinėjime.
  2. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat nurodė, kad Konstitucijoje nėra nustatytos prokuratūros institucijų veiklos teritorijos. Dėl to, jo manymu, ginčijamos Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalys neprieštarauja Konstitucijai.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas tuometinio generalinio prokuroro K. Pėdnyčios rašytinis paaiškinimas, kuriame teigiama, kad ginčijami CPK ir Prokuratūros įstatymo straipsniai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas J. Orlauskas iš esmės pakartojo savo rašytiniame paaiškinime išdėstytus argumentus.

 

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar CPK 55 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalys ir 32 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.
  2. CPK 55 straipsnyje „Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asmenų, ginančių valstybės ir kitų asmenų teises, dalyvavimas procese“ nustatyta:

„Įstatymų numatytais atvejais prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Valstybinio valdymo organai įstatymo numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiami dalyvauti procese arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdami įvykdyti jiems pavestas pareigas, ir kad gintų asmenų teises ir valstybės interesus.

Nurodytųjų valstybinio valdymo organų dalyvavimas procese išvadai dėl bylos duoti yra būtinas, jeigu teismas pripažįsta tai esant reikalinga.“

  1. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio „Prokuratūros pareigūnų įgaliojimai Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2. Apygardų ir apylinkių prokuratūrų pareigūnai pagal kompetenciją savo įgaliojimus vykdo jiems paskirtos apygardos ir apylinkės teritorijoje, kuri atitinka teismo teritoriją.

  1. Generalinio prokuroro pavedimu prokuratūros pareigūnai gali vykdyti prokuroro funkcijas ir kitoje teritorijoje ar kitame teisme.“
  2. Prokuratūros įstatymo 32 straipsnyje „Prokuroro teisės ir pareigos rengiant medžiagą civilinei bylai teisme iškelti bei dalyvaujant jos nagrinėjime“ nustatyta:

„1. Prokuroras, rengdamas medžiagą civilinei bylai teisme iškelti, turi teisę:

1) reikalauti norminių ir kitų teisinių aktų, dokumentų bei kitos informacijos iš valstybės valdymo organų ir jiems pavaldžių institucijų, valstybės kontrolės, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų, bankų, taip pat partijų, visuomeninių organizacijų;

2) pavesti valstybės valdymo, valstybės kontrolės organams, įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovams bei kitiems pareigūnams atlikti patikrinimus, revizijas, ekspertizes, pateikti išvadas;

3) šaukti piliečius bei pareigūnus ir gauti jų paaiškinimus dėl įstatymų pažeidimų;

4) esant būtinumui, tiesiogiai vietose tikrinti pareiškimuose išdėstytas civilinių interesų pažeidimų aplinkybes.

  1. Prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimus, atsižvelgdamas į jų pobūdį, privalo:

1) civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme;

2) dalyvauti teismuose nagrinėjant civilines bylas, iškeltas prokuroro iniciatyva, apskųsti neteisėtus ar nepagrįstus teismo sprendimus, nutartis, nutarimus šiose bylose.“

  1. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į prašyme išdėstytus argumentus, tirs, ar pareiškėjo ginčijamos CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ ir Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalys ir 32 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai ir 118 straipsnio 1 bei 3 dalims.

II

Dėl Civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostatos „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ atitikties Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.

  1. Pareiškėjo manymu, CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ prieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.
  2. Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai“, o šio straipsnio 3 dalyje – „Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas“.
  3. Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prokurorų funkcijos – palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir kontroliuoti kvotos organų veiklą. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir kontroliuoti kvotos organų veiklą gali tik prokurorai, tai yra jų išimtinė kompetencija.

Kaip minėta, pagal Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Nustatydamas prokurorų statusą įstatymų leidėjas turi kompetenciją nustatyti prokurorų vietą valstybės institucijų sistemoje atsižvelgiant į Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prokurorų funkcijas, nustatyti prokurorų įgaliojimus, reglamentuoti prokurorų veiklos organizavimą bei procedūras, profesinius ar kitokius reikalavimus prokurorams, nustatyti jų veiklos garantijas ir pan. Įstatymų leidėjas šioje srityje turi diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija.

  1. CPK 55 straipsnio 1 dalyje pavartota formuluotė „valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ aiškintina kaip apimanti valstybės, įvairių asmenų teises bei interesus, kuriuos pažeidus būtų pažeistas ir viešasis interesas, o kartu – ir kaip apimanti tokias teises bei interesus, kurių jų tiesioginis turėtojas dėl tam tikrų aplinkybių negali ginti pats ar turi ribotas galimybes jas ginti, taip pat ir kreipdamasis į teismą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas dar 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „jeigu kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pateisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, suteikimas įstatymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams, bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai“.

Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas), taigi įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teismine tvarka. Ginčijamoje CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostatoje nurodyta, jog prokuroras kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, gali „įstatymų numatytais atvejais“.

  1. Ginčijama CPK 55 straipsnio nuostata buvo nustatyta 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo“ (toliau – 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymas) I straipsnio 33 dalyje. To paties įstatymo I straipsnio 32 dalyje buvo panaikintas anksčiau galiojęs CPK 53 straipsnis, kuriame, be kita ko, buvo nustatyta, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį, jeigu to reikalauja valstybinių ar visuomeninių interesų arba piliečių teisių bei įstatymų saugomų interesų apsauga.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu panaikinus iki tol galiojusį CPK 53 straipsnį bei naujai išdėsčius CPK 55 straipsnio 1 dalį, teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta prokuroro teisė kreiptis į teismą su pareiškimu ginti valstybės ir kitų asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, liko iš esmės nepakitęs.

Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad tuo metu galiojusio CPK 53 straipsnio normos dėl prokuroro teisės kreiptis į teismą su pareiškimu ginti kitų asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus neprieštarauja Konstitucijai.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ neprieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.

III

Dėl Civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostatos „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ atitikties Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

  1. Pareiškėjo manymu, CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.
  2. Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.

Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.“

  1. CPK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, nereiškia, kad prokurorui yra priskiriama teisingumo vykdymo funkcija; ši nuostata nepaneigia Konstitucijos nuostatų, kad teisėjas ar teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra sudaromos teisinės prielaidos prokurorui įsiterpti į teisingumo vykdymą, pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo ir teismų nepriklausomumą.
  2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

IV

Dėl Civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostatos „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ atitikties Konstitucijos 114 straipsnio 1 daliai.

  1. Pareiškėjo manymu, CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ prieštarauja Konstitucijos 114 straipsnio 1 daliai.
  2. Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“

Konstitucijos 114 straipsnio nuostatos yra tiesiogiai susijusios su konstituciniu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, jose šis principas sukonkretinamas.

  1. Šiame nutarime jau konstatuota, kad CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ nėra sudaromos teisinės prielaidos prokurorui ar kitiems asmenims įsiterpti į teisingumo vykdymą, pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Ginčijamoje nuostatoje įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, nesudaro teisinių prielaidų prokurorui kištis į teisėjo ar teismo veiklą.
  2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ neprieštarauja Konstitucijos 114 straipsnio 1 daliai.

V

Dėl Civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostatos „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ atitikties Konstitucijos 5 straipsniui.

  1. Pareiškėjo manymu, CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui.
  2. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“

  1. Įstatymu nustačius prokuroro teisę kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, nėra įsiterpiama į Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės valdžią vykdančių institucijų galias, nėra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimas, jų savarankiškumas ir pusiausvyra, nėra sudaromos teisinės prielaidos pažeisti Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
  2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui.

VI

Dėl Prokuratūros įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.

  1. Pareiškėjo manymu, Prokuratūros įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 1 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.
  2. Ginčijama Prokuratūros įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 1 punkto norma yra blanketinė, joje daroma nuoroda į civilinio proceso įstatymą. Pagal ginčijamą normą prokuroras turi teisę pateikti ieškinius ir pareiškimus teisme tik jei tai nustatyta civilinio proceso įstatyme ir tik ta tvarka, kuri nustatyta civilinio proceso įstatyme.

Šiame nutarime jau konstatuota, kad CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.

VII

Dėl Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalių atitikties Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.

  1. Pareiškėjo manymu, Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.
  2. Šiame nutarime jau konstatuota, kad nustatydamas prokurorų statusą įstatymų leidėjas turi diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija, nustatyti prokurorų vietą valstybės institucijų sistemoje atsižvelgiant į Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prokurorų funkcijas, nustatyti prokurorų įgaliojimus, reglamentuoti prokurorų veiklos organizavimą bei procedūras. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apygardų ir apylinkių prokuratūrų pareigūnai pagal kompetenciją savo įgaliojimus vykdo jiems paskirtos apygardos ir apylinkės teritorijoje, kuri atitinka teismo teritoriją, o 3 dalyje – kad generalinio prokuroro pavedimu prokuratūros pareigūnai gali vykdyti prokuroro funkcijas ir kitoje teritorijoje ar kitame teisme. Konstitucijos 5 straipsnyje, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, 114 straipsnio 1 dalyje, 118 straipsnio 1 ir 3 dalyse šie santykiai nėra reglamentuojami.
  3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymų numatytais atvejais prokuroras <...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 bei 3 dalys ir 32 straipsnio 2 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Egidijus Kūris                                    Zigmas Levickis

 

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

 

Vytautas Sinkevičius                          Stasys Stačiokas                               Teodora Staugaitienė