Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl baudžiamųjų įstatymų grįžtamojo galiojimo

Byla Nr. 7/99-17/99

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 2001 m. sausio 11 d.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui Gintarui Godai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. sausio 3 d. išnagrinėjo bylą Nr. 7/99-17/99 pagal šiuos prašymus:

Panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 29 straipsnius, 31 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą;

Panevėžio miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 29 straipsnius, 31 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą.

Šie prašymai Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 13 d. sprendimu sujungti į vieną bylą.

 

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 1999 m. kovo 5 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7, 29 straipsniams, 31 straipsnio 4 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Panevėžio miesto apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas 1999 m. liepos 1 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7, 29 straipsniams, 31 straipsnio 4 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

II

Pareiškėjai savo prašymus grindžia šiais argumentais.

  1. Pareiškėjų nuomone, BK 7 straipsnio 2 dalies turinys nėra aiškus. Tam tikrais atvejais BK 7 straipsnio 2 dalį susiejus su konkrečiomis BK Ypatingosios dalies normomis, BK 7 straipsnis netaikomas, t. y. galioja sąlyginai. Pareiškėjai teigia, kad BK 7 straipsniu nustatoma ne universali teisinė taisyklė, bet taisyklė, kuri gali būti taikoma su tam tikromis išlygomis.
  2. Pareiškėjams kyla abejonių, ar BK 7 straipsnio 2 dalis dėl, jų nuomone, teisinio neapibrėžtumo nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies, įtvirtinančios tai, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, taip pat 29 straipsnyje nustatyto lygybės principo.

Pareiškėjai taip pat abejoja, ar BK 7 straipsnio 2 dalis atitinka Konstitucijos 7 straipsnį, kuriame nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, nes paskelbta įstatymo norma tam tikrais atvejais negalioja. Pareiškėjai prašo ištirti, ar BK 7 straipsnio 2 dalis nepažeidžia ir Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės normų aiškumą, besąlyginį jų galiojimą, įstatymų viršenybę teisės sistemoje.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Godos rašytiniai paaiškinimai.

  1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta humaniška ir civilizuota norma, leidžianti, keičiantis valstybės baudžiamajai politikai, sušvelninti anksčiau (prieš baudžiamojo įstatymo pakeitimą) baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų padėtį.
  2. Godos teigimu, pareiškėjų abejonės dėl BK 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kad galioja tik paskelbti įstatymai, yra nepagrįstos. Konstitucijoje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai, o teismai kelia problemą dėl galiojančio įstatymo netaikymo.
  3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjai nepateikia argumentų, kaip taikant BK 7 straipsnį ar jo netaikant galėtų būti pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas. BK 7 straipsnyje nėra įtvirtinta jokių privilegijų ar diskriminacinių taisyklių dėl lyties, rasės, tautybės ar kitų požymių.
  4. Goda tvirtina, kad BK 7 straipsnio 2 dalis suformuluota pakankamai aiškiai. Joje nėra nustatyta išimčių ar prielaidų, leidžiančių patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn nesiremiant įstatymais, todėl BK 7 straipsnio 2 dalis nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, BK 7 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, kad ginčijamos normos galioja tik esant tam tikroms sąlygoms. BK 7 straipsnio 2 dalis nekvestionuoja ir įstatymų viršenybės teisės sistemoje principo. Taigi BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja ir teisinės valstybės principui.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo pavaduotojo teisėsaugos reikalams K. Šimkaus, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, teisingumo viceministrės R. Budbergytės, Teisės instituto direktoriaus A. Dapšio, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros ir šio universiteto Policijos fakulteto dekano dr. P. Ancelio rašytiniai paaiškinimai dėl pareiškėjų argumentų.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas G. Goda iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui išdėstytus teiginius.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Dėl Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

  1. Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusiojo asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, tai yra taikomas asmenims, padariusiems atitinkamą veiką iki tokio įstatymo įsigaliojimo, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą.“

Pareiškėjų prašymuose nurodoma, kad BK 7 straipsnio 2 dalis nėra aiški: atskirais atvejais BK 7 straipsnio 2 dalis, susieta su konkrečiomis BK normomis, netaikoma, t. y. galioja sąlyginai, BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatoma ne universali taisyklė, bet taisyklė, kuri gali būti taikoma su tam tikromis išlygomis. Pareiškėjų nuomone, BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma tam tikrais atvejais negalioja. Jiems kyla abejonė, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsniui, kuriame nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjai prašo ištirti, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja visam Konstitucijos 7 straipsniui, tačiau prašymuose pateikiami motyvai dėl BK 7 straipsnio 2 dalies prieštaravimo ne visam Konstitucijos 7 straipsniui, o tik jo 2 daliai, kurioje nustatyta, jog galioja tik paskelbti įstatymai, todėl Konstitucinis Teismas tirs, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

  1. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“

Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų.

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje taip pat atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas.

  1. Kartu pažymėtina, kad teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (1998 m. kovo 25 d. nutarimas).

BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendra taisyklė dėl baudžiamųjų įstatymų grįžtamojo galiojimo: grįžtamąją galią turi tie naujai priimti baudžiamieji įstatymai, kurie, palyginti su anksčiau priimtais, pagerina asmenų, padariusių baudžiamas veikas, teisinę padėtį, t. y. panaikina veikos nusikalstamumą, sušvelnina bausmę arba kitokiu būdu palengvina teisinę padėtį.

  1. Pažymėtina, jog BK 7 straipsnio normos derinasi su tarptautinės teisės aktų nuostatomis, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų vykdymo momentu galiojusius valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais, kad negali būti skiriama bausmė, griežtesnė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis). Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta: „Jeigu po šio nusikaltimo padarymo įstatymas nustato lengvesnę bausmę, pažeidėjas turi tuo pasinaudoti.“
  2. Pareiškėjai, prašydami ištirti, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, nurodo, kad BK 7 straipsnio 2 dalis tam tikrais atvejais netaikoma, t. y. galioja sąlyginai, taikoma su tam tikromis išlygomis. Pareiškėjai taip pat teigia, kad BK 7 straipsnio 2 dalis yra paskelbta, tačiau kai kada negalioja.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad BK 7 straipsnio 2 dalis, kaip sudedamoji BK dalis, įstatymų nustatyta tvarka yra paskelbta ir galioja. Kaip minėta, BK 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad baudžiamieji įstatymai, panaikinantys veikos nusikalstamumą, sušvelninantys bausmę arba kitokiu būdu palengvinantys veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Ši taisyklė grindžiama konstituciniais teisingumo, humanizmo principais ir neprieštarauja Konstitucijai.

BK 7 straipsnio 2 dalies konstitucingumo problema pareiškėjams iškilo sprendžiant, ar turi būti taikomas kitas įstatymas, t. y. 1998 m. kovo 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“ (toliau – 1998 m. kovo 26 d. priimtas Įstatymas). Šis įstatymas 1998 m. balandžio 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės, nustatytų Baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje už spirito ir jo skiedinių (mišinių) laikymą bei gabenimą“ pripažinimo netekusiu galios įstatymu buvo pripažintas netekusiu galios. Pareiškėjų nuomone, 1998 m. kovo 26 d. priimtas Įstatymas, kaip palengvinantis tam tikros kategorijos asmenų teisinę padėtį, nors ir panaikintas, remiantis BK 7 straipsnio 2 dalimi turėjo būti toliau taikomas. Taigi pareiškėjų motyvai šioje prašymų dalyje yra susiję ne su BK 7 straipsnio 2 dalies turinio atitiktimi Konstitucijai, bet su kitų įstatymų taikymo klausimais.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas įstatymų taikymo klausimų nesprendžia. Abejones dėl įstatymų taikymo turi pašalinti pats teismas, išsiaiškindamas taikomas normas (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.

II

Dėl Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.

Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Pareiškėjams kyla abejonių, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės principui.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (1996 m. sausio 24 d. nutarimas).

BK 7 straipsnio 2 dalyje nėra išskiriamos pagal Konstitucijos 29 straipsnyje nurodytus požymius asmenų kategorijos, kurioms taikytina BK 7 straipsnio 2 dalis. BK 7 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra diskriminacinės, jos bendrais pagrindais pagal tas pačias sąlygas ir ta pačia tvarka taikytinos visiems pavojingas veikas padariusiems asmenims: įtariamiesiems, kaltinamiesiems, teisiamiesiems, nuteistiesiems, taip pat asmenims, turintiems teistumą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

III

Dėl Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.

Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“

Ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad bausmė gali būti skiriama ir taikoma remiantis ne bet kokiu teisės aktu, o tik įstatymu. Taip sudaromos teisinės prielaidos užtikrinti veiksmingą asmenų, kuriems skiriamos ar taikomos bausmės, teisių ir laisvių apsaugą.

Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatos yra konkretinamos ir plėtojamos Baudžiamajame kodekse ir kituose įstatymuose.

Kaip minėta, BK 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad įstatymai, sušvelninantys bausmę, turi grįžtamąją galią. Taigi pagal BK 7 straipsnio 2 dalį bausmės sušvelninimo klausimai sprendžiami tik įstatymu. BK 7 straipsnio 2 dalyje nėra normų, neatitinkančių Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.

IV

Dėl Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjams kyla abejonių, ar BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, suponuojančiam teisės normų aiškumą, besąlyginį jų galiojimą, įstatymų viršenybę teisės sistemoje.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (2000 m. vasario 23 d., spalio 18 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad BK 7 straipsnio 2 dalis yra aiškiai suformuluota, kaip BK sudedamoji dalis yra paskelbta ir galioja, ji neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam įstatymų viršenybės principui; BK 7 straipsnio 2 dalis grindžiama konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Be to, šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 31 straipsnio 4 daliai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BK 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

 

Egidijus Jarašiūnas                             Egidijus Kūris                                    Zigmas Levickis

 

Augustinas Normantas                       Vladas Pavilonis                                Jonas Prapiestis

 

Vytautas Sinkevičius                          Stasys Stačiokas                               Teodora Staugaitienė