Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl viešojo asmens privataus gyvenimo apsaugos ir žurnalisto teisės neatskleisti informacijos šaltinio

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas

DĖL VIEŠOJO ASMENS PRIVATAUS GYVENIMO APSAUGOS IR ŽURNALISTO TEISĖS NEATSKLEISTI INFORMACIJOS ŠALTINIO

 Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė. Ji prašė ištirti, ar Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir ar šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui.

Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtinta žurnalisto teisė be jokių išlygų išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti jo. Pareiškėjui kilo abejonių, ar tokią absoliučią teisę įtvirtinanti norma neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, nes kituose įstatymuose panašaus turinio teisės yra ribojamos išlygomis, kad duomenys, informacija ar kitos žinios turi būti atskleista, jei teismas, prokuratūra ir kitos valstybės teisėsaugos institucijos to reikalauja dėl šių institucijų žinioje esančių baudžiamųjų ir civilinių bylų, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.

Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo tais atvejais, kai informacijos šaltinio paskelbimas nedaro asmeniui žalos, taip pat kad informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jei ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias šio asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Pasak pareiškėjo, minėtose Visuomenės informavimo įstatymo nuostatose nurodomos labai nekonkrečios priežastys, dėl kurių paskelbiant informaciją apie asmens privatų gyvenimą gali būti nepaisoma Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinto žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principo.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnis ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio net ir tais atvejais, kai demokratinėje valstybėje informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti yra būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalims, 29 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijai.

 

Tezės

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė yra svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai.

Laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių vertybių pusiausvyrą.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas.

Įstatymu įtvirtindamas žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio kaip vieną iš žiniasklaidos laisvės garantijų, įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, nepažeisti Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių.

Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas teismo įgaliojimus spręsti informacijos šaltinio atskleidimo klausimą, turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, galėtų tik tuo atveju, kai jau yra išnaudotos visos kitos informacijos šaltinio atskleidimo priemonės.

Įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso.

Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymą kiekvienu atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą skelbiama be asmens sutikimo, privalu pasverti visas aplinkybes, įvertinti, ar informacijos apie asmens privatų gyvenimą skelbimas be asmens sutikimo nepadarys jam žalos.

Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pvz., intymus gyvenimas), apie kurias informacija be asmens sutikimo apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent tai padeda atskleisti to asmens padarytą nusikaltimą (ir tik tuo mastu, kuriuo padeda).

Visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų asmeninės savybės, jų elgesys ir kai kurios privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams. Visuomenės interesas apie šiuos asmenis žinoti daugiau negu apie kitus yra konstituciškai pagrįstas.

Žiniasklaida gali be asmens sutikimo visuomenę apie tokio asmens privatų gyvenimą informuoti tokiu mastu, kokiu to asmens asmeninės savybės, elgesys, kitos privataus gyvenimo aplinkybės gali turėti reikšmės viešiesiems reikalams ir dėl to skelbiama informacija turi visuomeninę reikšmę.