Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl prašymo grąžinimo

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO NR. I-446 45, 46, 47 IR 48 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO NR. XIV-273 1 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI GRĄŽINIMO

2021 m. liepos 16 d. Nr. KT128-S119/2021
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,

sekretoriaujant Daivai Piitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-17/2021.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-17/2021 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-273 1 straipsnio 2 dalies nuostatos ta apimtimi, pagal kurią žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tenkinant viešąjį interesą, reikalingą socialinei infrastruktūrai plėsti – viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui“.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

2.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2016 m. rugpjūčio 29 d., 2020 m. kovo 19 d. sprendimai).

2.2. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius inter alia teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies, punkto) atitikties konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2020 m. kovo 19 d. sprendimai); tokiu atveju nebūtų sudaryta sąlygų suinteresuotam asmeniui pateikti savo argumentus, kodėl pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai laikytinos nepagrįstomis (inter alia 2019 m. rugsėjo 19 d., 2020 m. liepos 14 d., 2021 m. kovo 9 d. sprendimai).

3. Pareiškėja ginčija Seimo 2021 m. balandžio 22 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-273 (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jos nurodyta, atitiktį Konstitucijai.

Įstatymo 1 straipsnio „45 straipsnio pakeitimas“ 1 dalimi pakeista Žemės įstatymo 45 straipsnio „Žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejai“ (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies pirma pastraipa, o pareiškėjos ginčijama Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi – jos 5 punktas.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ 1 dalį šis įstatymas (išskyrus nustatytą išimtį), taigi ir pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas, įsigalioja 2021 m. lapkričio 1 d.

3.1. Nauja 2021 m. balandžio 22 d. redakcija išdėstytame (be kita ko, pareiškėjos ginčijama Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi) Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta:

Žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama ir privačios žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimtiniais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą reikalinga:

<...>

5) socialinei infrastruktūrai plėsti – švietimo ir mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir priežiūros, aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti, viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas;

<...>“

3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Žemės įstatymo 45 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte yra nustatyta:

Žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama ir privačios žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimtiniais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą reikalinga:

<....>

5) socialinei infrastruktūrai plėsti – švietimo ir mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir priežiūros, aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti;

<...>“

3.3. Pareiškėjos prašymo kontekste palyginus Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies (2021 m. balandžio 22 d. redakcija) pirmoje pastraipoje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Žemės įstatymo 45 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies pirmoje pastraipoje, pažymėtina, kad jis iš esmės nepakito – juo įtvirtintos analogiškos žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarkos nuostatos, tačiau pakeista viena iš sąlygų, kad žemė būtų paimta visuomenės poreikiams: vietoj žemės priskyrimo atitinkamiems tikslams detaliuosiuose planuose numatytas jos priskyrimas atitinkamiems tikslams vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose.

Palyginus Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies (2021 m. balandžio 22 d. redakcija) 5 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Žemės įstatymo 45 straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, pažymėtina, jog jis pakito taip, kad juo nustatytas papildomas naujas žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejis – viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas.

3.4. Kaip minėta, pareiškėja prašo ištirti, ar Konstitucijos 23 straipsniui neprieštarauja Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, kuria Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punktas išdėstytas nauja 2021 m. balandžio 22 d. redakcija, nuostata „ta apimtimi, pagal kurią žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tenkinant viešąjį interesą, reikalingą socialinei infrastruktūrai plėsti – viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas“.

Taigi pareiškėja abejoja Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tiek, kiek juo Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies (2021 m. balandžio 22 d. redakcija) 5 punkte nustatytas papildomas naujas žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejis – viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas, atitiktimi Konstitucijai.

4. Pareiškėja, grįsdama savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, cituoja su Konstitucijos laiduojamu nuosavybės neliečiamumu susijusias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas. Pareiškėja, be kita ko, pažymi, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas; tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę valdyti, naudoti savo turtą ir disponuoti juo.

Prašyme pažymima ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas nuosavybės neliečiamybės principo apribojimas: nuosavybė gali būti paimama tik tada, kai ji reikalinga visuomenės poreikiams, kai už ją teisingai atlyginama; visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėja pabrėžia, kad visuomenės poreikiai visuomet turėtų būti konkretūs, aiškiai išreikšti ir tik tokie, kurie niekaip negalėtų būti patenkinti, jei nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas, be to, paimant nuosavybę visuomenės poreikiams visada turi būti siekiama įvairių visos visuomenės ir jos narių teisėtų interesų pusiausvyros.

Pareiškėja, atsižvelgdama į nuo 2021 m. lapkričio 1 d. įsigaliosiančios naujos redakcijos Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. redakcija) nuostatas, pažymi, kad įstatymų leidėjas kaip visuomenės poreikius atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti nustatė rekreacijos, mokslo, mokymo, kultūros, švietimo, pažinimo, aplinkos kokybės gerinimo, sveikatinimo, estetinius ir kitus visuomenės poreikius. Pareiškėjos vertinimu, visuomenės poreikius išdėsčius taip plačiai, praktiškai bet kokie interesai gali būti pripažinti viešaisiais, bet kokios vertybės – svarbiomis visai visuomenei, todėl, pasak pareiškėjos, „taip vis daugiau ekonominių teisinių santykių tampa visuomeniniu reikalu, o privačios nuosavybės teisės paaukojamos „viešiems interesams“ tenkinti“. Kartu prašyme nurodoma, jog „toks platus visuomenės interesų formulavimas prieštarauja ir Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad visuomenės poreikiai visuomet turėtų būti konkretūs ir aiškiai išreikšti“. Todėl, pasak pareiškėjos, „kyla pagrįsta abejonė, ar nuosavybės teisės, kaip vienos iš pamatinių žmogaus teisių, ribojimas, o žemės paėmimo atveju – ir nuosavybės teisės praradimas dėl ypač plačių ir abstrakčiai suformuluotų bei aiškiai neišreikštų visuomenės poreikių išties neperžengia protingai suvokiamų ribų, kai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė“.

Pareiškėja prašyme, grįsdama savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, taip pat atsižvelgia į Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 „Dėl Atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normų ir Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu), ir nurodo, kad, „vadovaujantis aplinkos ministro įsakyme nustatytu dispozityviu viešųjų atskirųjų želdynų įrengimo ribų nustatymu, viešųjų atskirųjų želdynų įrengimas ir tvarkymas tikrai gali būti užtikrinami ir kitomis, kur kas mažesnę individualią naštą sukeliančiomis priemonėmis nei apribojant asmens teisę į privačią nuosavybę“.

4.1. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, lemia, ar nuosavybė, kuri buvo paimta iš savininko, tikrai buvo paimta dėl to, kad ji buvo reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu; sprendžiant, ar nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams, atsižvelgtina ir į tai, kad visuomenės poreikiai nėra statiškas reiškinys; reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai; ar poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, yra visuomenės poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų tuo metu paimant būtent tą nuosavybę buvo siekiama (2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 18 d. nutarime pabrėžė, kad Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatytas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams suprantamas „kaip kiekvienu atveju individualus įstatymu nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo“.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

4.2. Pareiškėjos prašymo kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėja, grįsdama savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai, be kita ko, remiasi aiškinant Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, bet savo prašyme ji nevertina Žemės įstatyme (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtinto visuminio žemės paėmimo visuomenės poreikiams teisinio reguliavimo (inter alia žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarkos, nustatytos, be kita ko, Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 27 d., 2021 m. balandžio 22 d. redakcijos)). Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėja nenurodo, kodėl, jos nuomone, Žemės įstatyme (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymas) įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka, inter alia joje nustatytos žemės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygos, nėra tinkama siekiant užtikrinti, kad paimant žemę visuomenės poreikiams būtų laikomasi oficialiosios konstitucinės nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams doktrinos nuostatų. Kartu pažymėtina, kad prašyme nepateikiama teisinių argumentų, kodėl Žemės įstatyme (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka nėra suderinama su iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais tik tuo atveju, kai žemė paimama visuomenės poreikiams būtent viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas, t. y. tik vienu iš Žemės įstatyme (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintų žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejų.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad prašyme nepateikiama teisinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl kitomis Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), inter alia jo 45 straipsnio 1 dalies, nuostatomis įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka nėra sudaroma prielaidų užtikrinti, kad žemė iš privačios žemės savininko konkrečiu atveju būtų paimama tik socialiai svarbiems tikslams, kuriuos pasiekti galima tik pasinaudojus konkrečiu paimamu turtu, ir kodėl kiekvienu konkrečiu atveju įstatymo nustatyta tvarka priimamas individualus sprendimas dėl privačioje nuosavybėje turimo turto paėmimo neužtikrina konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos garantijų laikymosi.

4.3. Iš pareiškėjos prašymo visumos taip pat matyti, jog pareiškėja, be kita ko, abejoja, ar buvo tikslinga Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti ginčijamą teisinį reguliavimą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas (inter alia 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. KT24-S13/2016, 2018 m. spalio 5 d., 2019 m. sausio 18 d. sprendimai), Konstitucinis Teismas nevykdo teisės aktų konstitucinės kontrolės jų priėmimo tikslingumo aspektu.

4.4. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų savo pozicijai dėl Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jos nurodyta, atitikties Konstitucijai pagrįsti.

5. Vadinasi, pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo aiškiai nurodyti teisinius motyvus, pagrindžiančius pareiškėjo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, neatitinkantis Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, yra grąžintinas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

7. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjai Seimo narių grupei prašymą ištirti Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies tiek, kiek jos nurodyta, atitiktį Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 66 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą Nr. 1B-17/2021 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 45, 46, 47 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-273 1 straipsnio 2 dalies nuostatos ta apimtimi, pagal kurią žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tenkinant viešąjį interesą, reikalingą socialinei infrastruktūrai plėsti – viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai             Elvyra Baltutytė

                                                                     Vytautas Greičius

                                                                     Danutė Jočienė

                                                                     Giedrė Lastauskienė

                                                                     Vytautas Mizaras

                                                                     Algis Norkūnas

                                                                     Daiva Petrylaitė

                                                                     Janina Stripeikienė