Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos, kuria nepaisyta draudimo įveikti Konstitucinio Teismo nutarimo galią

Byla Nr. 13/2020

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS
DĖL Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalies (2019 m. birželio 13 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2021 m. gegužės 19 d. Nr. KT74-N7/2021

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka 2021 m. gegužės 7 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 13/2020 pagal pareiškėjo Vilniaus regiono apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-10/2020 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją gali būti nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Vilniaus regiono apylinkės teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą civilinę bylą dėl bankroto bylos iškėlimo pagal fizinio asmens pareiškimą, šiam asmeniui manant, kad jis negali ir negalės sumokėti teismo nutartimi priteistų skolų, susidariusių dėl jo padarytų nusikalstamų veikų.

2. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas yra panašus į įtvirtintąjį FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) tiek, kiek pagal ją buvo nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. KT5-N4/2017 „Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas) šį teisinį reguliavimą pripažino prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas.

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovo Seimo nario Mykolo Majausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus, jog ginčijamajam tapatus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, nėra prielaidų teikti teisinius argumentus, pagrindžiančius priešingą nuomonę. Todėl, Seimo atstovo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

4. Seimas 2012 m. gegužės 10 d. priėmė Fizinių asmenų bankroto įstatymą, kuriuo įtvirtino fizinio asmens bankroto institutą ir sureguliavo tokio bankroto procesą. FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, kurioje reguliuojami kreditorių ir skolininko santykiai pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, ne kartą buvo keičiama.

5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarime inter alia buvo tirta FABĮ 29 straipsnio „Kreditorių reikalavimų tenkinimas“ 7 dalyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir FABĮ 29 straipsnio 7 dalis) nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui buvo nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, atitiktis Konstitucijai.

5.1. FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta: „Plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas, ir įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.“

5.2. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarime, pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui (išskyrus bankroto bylos nutraukimą šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytu atveju) likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo buvo nurašomi, todėl tokią žalą padaręs asmuo nebeprivalėjo jos visos (inter alia priteistos teismo sprendimu) atlyginti, o šią žalą patyręs asmuo negalėjo gauti jos atlyginimo.

Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarime pažymėjo ir tai, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo FABĮ 29 straipsnio 7 dalis, išdėstyta kita, 2015 m. gruodžio 22 d., redakcija, tačiau FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas toje byloje aktualiu aspektu nepakito.

5.3. Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarime konstatavo, kad, įstatyme nustatytu fizinio asmens bankroto institutu siekdamas užtikrinti nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, įstatymų leidėjas negali paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto žalos atlyginimo principo, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų, kylančio reikalavimo, kad asmeniui padaryta materialinė ir moralinė žala turi būti teisingai atlyginta; nustatydamas bankrutavusių fizinių asmenų atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, nusikalstama veika padarę materialinę ir (arba) moralinę žalą, galėtų išvengti pareigos ją atlyginti, o asmuo, kuriam ta žala padaryta, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo.

FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarime įvertino kaip sudariusį prielaidas žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos ir iš esmės išvengti pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą (inter alia tą, kurią atlyginti priteista teismo sprendimu), o ją patyrusiam asmeniui (dėl jam padarytos žalos tapusiam kreditoriumi fizinio asmens bankroto procese) negauti teisingo patirtos žalos atlyginimo.

6. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažino, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

7. Seimas 2018 m. gegužės 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 1, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 27, 29, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 41 straipsniu įstatymą, kuriuo, be kita ko, kaip matyti iš jo projekto aiškinamojo rašto, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimą, pakeitė FABĮ 29 straipsnio 7 dalį (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija).

FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2018 m. gegužės 17 d. redakcija) buvo nustatyta: „Plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties, dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, ir įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.“

Taigi FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2018 m. gegužės 17 d. redakcija), įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimą, buvo nustatyta, kad pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo nenurašomi.

8. Seimas 2019 m. birželio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 2, 6, 11, 12, 13, 14, 21, 23 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu, be kita ko, buvo pakeista FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2018 m. gegužės 17 d. redakcija).

FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija), kurią ginčija pareiškėjas, nustatyta: „Plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) ir reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas, ir įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.“

Taigi, FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačius nenurašomų likusių nepatenkintų kreditorių reikalavimų pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui sąrašą, į jį neįtraukti iš nusikalstamomis veikomis padarytos žalos kilę reikalavimai. Pagal tokį teisinį reguliavimą šie reikalavimai yra nurašomi, taip sudarant prielaidas žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos ir iš esmės išvengti pareigos visiškai atlyginti padarytą žalą, o ją patyrusiam asmeniui (dėl jam padarytos žalos tapusiam kreditoriumi fizinio asmens bankroto procese) negauti teisingo patirtos žalos atlyginimo.

9. Vadinasi, FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, yra tapatus įtvirtintajam FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.), kurį Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažino prieštaravusiu Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

10. Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais, kurių pagrindu Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarime pripažino, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.; 2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, konstatuotina, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

11. Konstatuotina ir tai, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, vėl įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kokį Konstitucinis Teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažino prieštaravusiu Konstitucijai. Taigi šiuo FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu įveikta Konstitucinio Teismo nutarimo galia.

11.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Kaip Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatytas Konstitucinio Teismo sprendimų galutinumas ir neskundžiamumas yra konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pagrindas (2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad:

draudžiama vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, koks buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas), taip pat teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas); konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią reiškia ir draudimą priimti teisės aktą (jo dalį), kurio turinys būtų visiškai ar iš dalies tapatus teisės aktui (jo daliai), kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo yra pripažintas pagal turinį prieštaraujančiu Konstitucijai (2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas);

konstitucinis draudimas įveikti baigiamojo akto galią yra viena iš Konstitucijoje įtvirtintų jos apsaugos priemonių, skirtų Konstitucijos viršenybei ir teisės viešpatavimui užtikrinti; nepaisant šio draudimo yra paneigiamas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija (2012 m. gruodžio 19 d., 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimai);

priešingas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies aiškinimas reikštų, kad teisėkūros subjektams pagal Konstituciją yra suteikiama galimybė įveikti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų galią, t. y. galimybė tam tikrą laiką, kol Konstitucinis Teismas vėl pripažins atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, nesivadovauti Konstitucija ir teise; tokios galimybės pripažinimas būtų tolygus Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo esmės paneigimui, taigi būtų nesuderinamas su konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimais (2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

11.2. Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) nustatęs ginčijamą teisinį reguliavimą, tapatų Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimu pripažintajam pagal turinį prieštaravusiu Konstitucijai, nepaisė iš Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies kylančio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto teisinę galią ir kartu paneigė Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą ir su juo susijusį konstitucinį teisės viešpatavimo imperatyvą, taip pat Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja ne tik Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 2 daliai.

13. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai.

14. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2016 m. birželio 27 d., 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

14.1. Atskleisdamas šios bendros taisyklės išimtis, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės aktas (jo dalis), kuriuo mėginama įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, neturėtų būti laikomas teisiniu pagrindu įgyti teisėtus lūkesčius, atitinkamas teises ar teisinį statusą, t. y. antikonstituciniais galėtų būti laikomi tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padariniai, inter alia padariniai, atsiradę iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (2012 m. gruodžio 19 d., 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimai); jeigu įstatymų leidėjas vis dėlto priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

14.2. Iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įvertinus visas aplinkybes, taip pat konstatuoti, kad šis aktas (jo dalis) vertintinas kaip konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimas, ir tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius pripažinti antikonstituciniais (2012 m. gruodžio 19 d., 2019 m. kovo 21 d. sprendimai); nustatęs konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar jo nutarimas pripažinti šį draudimą pažeidžiantį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai taikytinas retroaktyviai, turi pagal nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes įvertinti galimas tokio retroaktyvaus taikymo pasekmes, inter alia tai, ar toks taikymas yra apskritai įmanomas, ar dėl jo visuomenei ir valstybei netektų siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius neproporcinga našta ir neatsirastų su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms (2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

14.3. Konstatuotina, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje (2019 m. birželio 13 d. redakcija) įtvirtinto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo, pagal kurį nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, pagrindu iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos atsiradę padariniai negali būti laikomi teisėtais, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos nepaisyti Konstitucijos, be kita ko, paneigti Konstitucijos viršenybės principą ir su juo susijusį teisės viešpatavimo imperatyvą, konstitucinio teisingumo vykdymą, konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.

Taip pat konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nėra aplinkybių, dėl kurių šio Konstitucinio Teismo nutarimo retroaktyvus taikymas būtų neįmanomas, ar kad dėl tokio taikymo visuomenei ir valstybei tektų tokia našta, kuri būtų neproporcinga siekiui visiškai pašalinti antikonstitucinio akto padarinius, arba atsirastų su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms.

15. Taigi, konstatavus, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, konstatuotina ir tai, kad visi tokio teisinio reguliavimo taikymo padariniai yra antikonstituciniai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2019 m. birželio 13 d. redakcija, TAR, 2019-06-27, Nr. 10340) tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 7 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai                Elvyra Baltutytė

                                                                        Gintaras Goda

                                                                        Vytautas Greičius

                                                                        Danutė Jočienė

                                                                        Giedrė Lastauskienė

                                                                        Algis Norkūnas

                                                                        Daiva Petrylaitė

                                                                        Janina Stripeikienė

                                                                        Dainius Žalimas