Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl piniginių kompensacijų už nekilnojamąjį turtą sumokėjimo terminų pailginimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas

DĖL KOMPENSACIJŲ UŽ VALSTYBĖS IŠPERKAMĄ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ MOKĖJIMO TERMINŲ IR TVARKOS NUSTATYMO

Santrauka

Bylą inicijavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėjas prašė ištirti, ar  Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 3 dalims ir 29 straipsniui.

Pareiškėjas teigė, kad ginčijamose įstatymo 7 straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtinus nuostatas, pagal kurias Vyriausybė gali savarankiškai nustatyti piniginių kompensacijų mokėjimo terminus ir tvarką, taip pat nukėlus piniginių kompensacijų sumokėjimo terminus, buvo pablogintos ginčijamo įstatymo 7 straipsnyje (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija) nustatytos garantijos savininkams atgauti turtą palankiausiais terminais bei tvarka. Termino, nustatančio kompensacijos sumokėjimo laiką, pakeitimas jį pailginant, taip pat teisės gauti kompensaciją dalimis per metus kas ketvirtį lygiomis dalimis apribojimas, nustatant neapibrėžtą kompensacijų mokėjimo tvarką, suvaržo savininko teisę valdyti šią nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negarantuoja teisingo atlyginimo, pažeidžia nuosavybės teisės subjektų lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (grąžinant jį natūra, kompensuojant), nuosavybės teisės turėtojams turi būti garantuojama vienoda teisė šią nuosavybę valdyti, ja naudotis ir disponuoti. Pakeitus ginčijamas įstatymo 7 straipsnio 1 bei 2 dalis ir pailginus kompensacijų sumokėjimo terminus, kompensacijos savininkas atsiduria nelygioje, jį diskriminuojančioje padėtyje kito savininko – asmens, kuriam nekilnojamasis turtas yra grąžintas natūra, atžvilgiu. Todėl, pareiškėjo nuomone, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 2 dalies (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) nuostata „piniginės kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis <...>“ ta apimtimi, kuria nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų dalių mokėjimo terminus (periodiškumą), prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principams. 

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybė, nutarusi atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat ir tokiu būdu, kai yra mokama piniginė kompensacija, savo įsipareigojimus turi vykdyti tinkamai, nustatytu laiku; tam turi būti skiriama pakankamai finansinių bei kitokių valstybės išteklių. Tik Seimas turi įgaliojimus pats įstatymu nustatyti, kiek valstybės lėšų per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama piniginėms kompensacijoms už visus įstatyme nurodytus nekilnojamojo turto objektus. Įstatymų leidėjas neturi teisės perduoti šių įgaliojimų kuriai nors kitai valstybės institucijai, jų pakeisti ar apriboti įstatymu. Tačiau Seimas įstatymu gali nustatyti kriterijus, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų nustatyti, kokia įstatymų leidėjo numatytų lėšų, skirtų piniginėms kompensacijoms už visus nekilnojamojo turto objektus mokėti, dalis per atitinkamą įstatyme nustatytą laikotarpį yra skiriama piniginėms kompensacijoms už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis). Šie Seimui pagal Konstituciją priklausantys įgaliojimai negali būti perduoti Vyriausybei. Tuo tarpu ginčijamose įstatymo nuostatose buvo įtvirtinta, kad Vyriausybė, nesant įstatyme nustatytų kriterijų, gali spręsti, kiek lėšų kasmet skirti piniginėms kompensacijoms už atskirus nekilnojamojo turto objektus mokėti. Taigi įstatymų leidėjas save konstituciškai nepagrįstai suvaržė ir konstituciškai nepagrįstai išplėtė Vyriausybės įgaliojimus.

Remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis (2003 m. spalio 14 d. redakcija) ir 2 dalies (2003 m. spalio 14 d. redakcija) nuostata „piniginės kompensacijos mokamos <...> Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais <...>“ ta apimtimi, kuria nenustatyti kriterijai, pagal kuriuos Vyriausybė galėtų nustatyti paskirtų piniginių kompensacijų dalių mokėjimo terminus (periodiškumą), prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principams. 

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (1999 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyti nauji terminai, iki kurių turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, t. y. 1 punkte nustatytas terminas „iki 2009 m. sausio 1 d.“, 2 punkte nustatytas terminas „iki 2011 m. sausio 1 d.“, 3 punkte nustatyti terminai „iki 2003 m. rugpjūčio 1 d.“ ir „iki 2007 m. sausio 1 d.“, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymu nustatyti terminai, per kuriuos turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, gali būti pailginti tik išimtiniais atvejais, kai dėl ypatingų aplinkybių valstybėje susidaro ypač sunki ekonominė-finansinė padėtis ir kai dėl to, kad anksčiau įstatymais nustatyti terminai, per kuriuos turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, nebūtų pailginti, Konstitucijos saugomoms vertybėms būtų padaryta didesnė žala negu ta, kuri galėtų atsirasti dėl to, kad terminai nebūtų pratęsti. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ir tuo atveju, kai dėl objektyvių priežasčių atsiranda būtinybė pailginti piniginių kompensacijų mokėjimo terminus, teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų aišku, kokia piniginės kompensacijos dalis ir kada turi būti sumokėta asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad 1999 m. pabaigoje dėl Rusijoje kilusios ekonominės-finansinės krizės, kitų išorinių veiksnių Lietuvoje buvo susidariusi ypač sunki ekonominė-finansinė padėtis; 1999 m. į valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė pinigų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, taip pat ir piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti. Taigi atsižvelgdamas į susiklosčiusią ekonominę-finansinę padėtį Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, per kuriuos turėjo būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Kartu Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas, taip pat ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas išmokant pinigines kompensacijas, labai užsitęsė. Terminų, per kuriuos turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, pailginimas, ypač nevienkartinis, piniginių kompensacijų mokėjimo tvarkos neapibrėžtumas, kai neaišku, kokia piniginės kompensacijos dalis už kokį turtą ir kada bus išmokėta, mažina teisinio reguliavimo tikrumą, teisinį saugumą, duoda pagrindą abejoti, ar valstybė laiku įvykdys prisiimtus įsipareigojimus, ar ateityje vėl nepailgins jų vykdymo terminų. Dėl minėto terminų pailginimo mažėja žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad 2003 m. sausio 21 d. įstatymo redakcijoje nustatyti terminai, per kuriuos turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, nebeturėtų būti ilginami. Priešingu atveju vien dėl to galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, kitos konstitucinės teisės, kiltų rimtų abejonių, ar terminų pailginimas neprieštarauja Konstitucijai. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų pakeitimai bei papildymai turi būti daromi taip, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas nebūtų sutrikdytas ar stabdomas, kad jis ne nutrūktų, o vyktų nuosekliai ir nepertraukiamai, kad valstybė galėtų tinkamai ir laiku įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus.