Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Lietuvos menininkų rūmų

Byla Nr. 10/02

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL KULTŪROS ĮSTAIGŲ REORGANIZAVIMO IR LIKVIDAVIMO TVARKOS“ (1995 M. BIRŽELIO 13 D. REDAKCIJA) IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. LAPKRIČIO 28 D. NUTARIMO NR. 1320 „DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS SIGNATARŲ NAMŲ IR LIETUVOS MENININKŲ RŪMŲ“ 1, 2.3 IR 2.4 PUNKTŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2005 m. liepos 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajai specialistei Marytei Bagdonavičienei,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjai Sigutei Pučienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2005 m. birželio 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 10/02 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 6 straipsnio 1 dalies 13 punktui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Seimas 1993 m. spalio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (Žin., 1993, Nr. 59-1143).

Seimas 1995 m. birželio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ pakeitimo“ (Žin., 1995, Nr. 53-1302).

  1. Vyriausybė 1997 m. lapkričio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ (Žin., 1997, Nr. 111-2807).
  2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 6 straipsnio 1 dalies 13 punktui.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) nustatė, kad savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai priklausančios kultūros įstaigos gali būti reorganizuotos ar likviduotos tik gavus raštišką Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sutikimą.

Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1 punktu Kultūros ministerija buvo įpareigota iki 1998 m. sausio 1 d. perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas, o šio nutarimo 2.4 punktu Vilniaus miesto savivaldybei buvo pavesta vykdant Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas nekeisti šių rūmų paskirties, veiklos pobūdžio bei statuso ir tai įforminti trišale Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimo sutartimi.

Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, kad valstybė remia savivaldybes (1 dalis); savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai (2 dalis).

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2000 m. spalio 12 d. redakcija) vienas iš principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra nustatytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, o šio straipsnio 1 dalies 13 punkte (2000 m. spalio 12 d. redakcija) nustatyta, kad joms priskiriamos kitos savarankiškosios funkcijos, kurios nepriskirtos valstybės institucijoms.

Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 dalyje vietos savivalda yra apibūdinta kaip vietinės valdžios organų teisė ir gebėjimas neperžengiant įstatymų nustatytų ribų tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimant visą atsakomybę ir vadovaujantis vietos gyventojų interesais. Pagal minėtos chartijos 4 straipsnio 2 dalį vietinės valdžios organai, neperžengdami įstatymų nustatytų ribų, turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams; jos 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei įgaliojimus deleguoja centrinės ar regioninės valdžios organas, vietinės valdžios organai turi teisę įgyvendinti juos savo nuožiūra, kaip galima labiau atsižvelgdami į vietos sąlygas. Europos vietos savivaldos chartijos 6 straipsnio 1 dalis savivaldybių institucijoms suteikia teisę savarankiškai nustatyti savo vidinę administracinę struktūrą, atitinkančią vietos gyventojų poreikius ir užtikrinančią veiksmingą valdymą.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniojo konsultanto E. Mušinsko, suinteresuoto asmens – Seimo atstovės M. Bagdonavičienės, taip pat suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės S. Pučienės rašytiniai paaiškinimai.

  1. E. Mušinskis ir M. Bagdonavičienė teigia, kad Konstitucijoje yra įtvirtintas savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas. Jis yra įtvirtintas ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje.

Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovų, Lietuvoje yra susiformavęs toks administracinės savivaldybių veiklos priežiūros modelis, kad savivaldybes prižiūri valstybės vykdomoji valdžia. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas savivaldybių veiklos administracinės priežiūros institutas. Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti įvairius teisinius būdus, kuriais centrinės valdžios institucijos įgaliojamos prižiūrėti savivaldybių institucijų veiklą. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai mano, kad ginčijamame įstatyme nustatyta savivaldybių tarybų pareiga gauti Kultūros ministerijos raštišką sutikimą dėl savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių kultūros įstaigų reorganizavimo ar likvidavimo yra viena iš valstybės ir savivaldybių interesų derinimo principo įgyvendinimo formų.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai taip pat pažymi, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, yra susijusi su šios dalies nuostata, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. E. Mušinskis ir M. Bagdonavičienė nurodo, kad analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 dalyje bei 4 straipsnio 2 dalyje.

Pasak E. Mušinskio ir M. Bagdonavičienės, Kultūros ministerija pagal savo kompetenciją vykdo valstybės valdymo funkcijas įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestoje kultūros srityje ir įgyvendina valstybės politiką šioje srityje. Seimo atstovų teigimu, vykdomosios valdžios institucijos, visos valstybės teritorijoje įgyvendinančios nustatytą valstybės politiką kurioje nors srityje, turi turėti galimybę kontroliuoti ir koordinuoti šios politikos nuostatų vykdymą visoje valstybės teritorijoje, taigi ir visose savivaldybėse. Kultūros ministerijos ir savivaldybių tarybų santykių koordinavimas reorganizuojant ar likviduojant savivaldybių kultūros įstaigas yra svarbi vienodo ir efektyvaus valstybinės kultūros politikos įgyvendinimo sąlyga, atsižvelgiant į socialinę ir kultūrinę situaciją kiekvienos savivaldybės teritorijoje, į vietos bendruomenės kultūrinius poreikius, į valstybės galimybes ir kitas sąlygas.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų nuomone, ginčijamame įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu nėra panaikinta pati savivaldybių tarybų teisė reorganizuoti ar likviduoti kultūros įstaigas: jame įtvirtinta savivaldybių tarybų pareiga gauti Kultūros ministerijos raštišką sutikimą laikytina ne savivaldybių tarybų teisių, susijusių su jų įsteigtų kultūros įstaigų reorganizavimu ar likvidavimu, apribojimu, o valstybės ir savivaldybių bendrų veiksmų derinimu siekiant valstybei reikšmingų socialinių tikslų. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovų, ginčijamo įstatymo nuostatos neapriboja Konstitucijoje nustatytos savivaldybių kompetencijos, apimančios ir savivaldybių tarybų teisę reorganizuoti ar likviduoti savivaldybių kultūros įstaigas ir nepaneigia savivaldybių teisių teisminio gynimo garantijų, nes savivaldybių tarybos pagal Konstitucijos 122 straipsnį turi teisę įstatymų nustatyta tvarka bet kada kreiptis į teismą dėl jų teisių pažeidimo.

Todėl suinteresuoto asmens – Seimo atstovai mano, kad ginčijamame įstatyme nustatyta savivaldybių tarybų pareiga gauti Kultūros ministerijos raštišką sutikimą dėl savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių kultūros įstaigų reorganizavimo ar likvidavimo neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

  1. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė S. Pučienė teigia, kad iki 2004 m. spalio 26 d. galiojęs įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ar likvidavimo tvarkos“ nustatė kultūros įstaigų reorganizavimo ar likvidavimo tvarką, bet neatėmė iš savivaldybių institucijų teisės reorganizuoti ar likviduoti kultūros įstaigas.
  2. Pučienė atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė likviduoti biudžetinę įstaigą Lietuvos menininkų rūmus nesikreipusi dėl to į Kultūros ministeriją. Tačiau, jos nuomone, tai nereiškia, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 6 straipsnio 1 dalies 13 punktui.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos kultūros ministrės R. Dovydėnienės, Vilniaus miesto savivaldybės mero A. Zuoko, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docento dr. E. Šileikio, Savivaldos problemų tyrimo centro direktoriaus socialinių mokslų daktaro A. Gazariano, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus S. Šiupšinsko rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė M. Bagdonavičienė ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė S. Pučienė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir pateikė papildomus paaiškinimus.

Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius V. Klimantavičius ir Vilniaus miesto savivaldybės Teisės ir personalo departamento direktorius J. Elzbergas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 6 straipsnio 1 dalies 13 punktui.
  2. 1985 m. spalio 15 d. Europos Taryba priėmė Europos vietos savivaldos chartiją; ji įsigaliojo 1988 m. rugsėjo 1 d. Seimas šią chartiją ratifikavo 1999 m. gegužės 25 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos vietos savivaldos chartijos ratifikavimo“ 1 straipsniu.

Konstitucinis Teismas 2002 m. balandžio 25 d. sprendime konstatavo, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas netiria įstatymo atitikties įstatymo galią turinčiam teisės aktui, ir nusprendė atsisakyti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai. Minėtu sprendimu Konstitucinis Teismas nusprendė priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, taip pat ar Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 6 straipsnio 1 dalies 13 punktui.

  1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija), kuris išdėstytas taip: „Nustatyti, kad savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai priklausančios kultūros įstaigos gali būti reorganizuotos ar likviduotos tik gavus raštišką Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sutikimą.“
  2. Seimas 2004 m. spalio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ bei jį keitusio įstatymo netekusiais galios pripažinimo įstatymą, kuriuo pripažino netekusiais galios Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (priimtas 1993 m. spalio 28 d.) ir Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ pakeitimo“ (priimtas 1995 m. birželio 13 d.), kuris įsigaliojo 2004 m. spalio 26 d.

Taigi pareiškėjo ginčijamas įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu nebegalioja.

  1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.
  2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punktas.

Šiame Vyriausybės nutarime nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

  1. Įpareigoti Kultūros ministeriją iki 1998 m. sausio 1 d. perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas.
  2. Pavesti Vilniaus miesto savivaldybei:

2.1. perduoti iki 1998 m. sausio 1 d. Kultūros ministerijai Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų steigėjo funkcijas;

2.2. perduoti Kultūros ministerijai valdyti ir naudotis patikėjimo teise kaip valstybės turtą Vilniaus miesto savivaldybės patikėjimo teise valdomą Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų 1234,16 kv. metro pastatą Vilniuje, Pilies g. 26, po to, kai šis pastatas bus baigtas remontuoti bei restauruoti ir valstybinės komisijos priimtas naudoti;

2.3. perimti iki 1998 m. sausio 1 d. iš Lietuvos menininkų rūmų valdyti ir naudotis patikėjimo teise kaip valstybės turtą pastatą Vilniuje, Didžioji g. 31;

2.4. vykdant Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas, nekeisti šių rūmų paskirties, veiklos pobūdžio bei statuso ir tai įforminti trišale Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimo sutartimi.“

  1. Pažymėtina, kad pareiškėjo ginčijamas Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punktas reguliuoja santykius, susijusius su Lietuvos menininkų rūmais, jis yra neatskiriamai susijęs su šio Vyriausybės nutarimo 1 ir 2.3 punktais. Todėl Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punkto atitikties Konstitucijai ir įstatymams tyrimas neatsiejamas nuo šio Vyriausybės nutarimo 1 bei 2.3 punktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams tyrimo.

II

  1. Pareiškėjui kilo abejonių, ar įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Pareiškėjui taip pat kilo abejonių, ar inter alia Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai neprieštarauja ši Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2 punkto nuostata: „Pavesti Vilniaus miesto savivaldybei <...> 2.4. vykdant Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas, nekeisti šių rūmų paskirties, veiklos pobūdžio bei statuso ir tai įforminti trišale Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimo sutartimi.“
  2. Pareiškėjo nurodytos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, turinio negalima aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių vietos savivaldos konstitucinę sampratą, inter alia vietos savivaldos, kaip viešosios valdžios sistemos, funkcionavimo, taip pat vietos savivaldos ir valstybės valdymo santykių konstitucinius pagrindus. Daugelis šių nuostatų yra išdėstytos Konstitucijos X skirsnyje „Vietos savivalda ir valdymas“ (119–124 straipsniai).

Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad tam tikros funkcijos pagal Konstituciją priklauso išimtinai savivaldybėms (Konstitucijoje yra tiesiogiai įtvirtinta atitinkama savivaldybių kompetencija); be to, savivaldybėms įstatymais gali būti perduota vykdyti ir tam tikras valstybės funkcijas. Šiuo atžvilgiu sąvoka „savivaldybių funkcijos“ yra apibendrinanti; ji apima visas funkcijas, kurias pagal Konstituciją ir įstatymus vykdo savivaldybės, – ir tas, kurias savivaldybės vykdo, nes pagal Konstituciją šios funkcijos priklauso išimtinai joms, ir tas, kurių vykdymą pagal Konstituciją privalo garantuoti valstybė, tačiau jos pagal įstatymus yra vykdomos per savivaldybes arba tam tikru mastu dalyvaujant savivaldybėms, kurioms (jų institucijoms, pareigūnams) yra nustatyta atitinkama kompetencija (įgaliojimai). Tad konstitucinės justicijos bylose sprendžiant, ar Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai neprieštarauja toks įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo savivaldybėms yra perduota vykdyti tam tikras funkcijas, taip pat ar Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai neprieštarauja toks įstatymuose ir (arba) Vyriausybės poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo savivaldybėms (jų institucijoms, pareigūnams) yra nustatyta tam tikra kompetencija (įgaliojimai), reikalingi savivaldybėms įstatymais perduotoms funkcijoms vykdyti, būtina atsižvelgti ir į tas Konstitucijos normas bei tuos Konstitucijos principus, kurie nustato atitinkamų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo konstitucinius pagrindus, ir į šių normų bei principų sąsajas su Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis vietos savivaldos konstitucinę sampratą. Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant, ar Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai neprieštarauja įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) ir Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktai, atsižvelgtina ir į Konstitucijos 42 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias inter alia kultūros laisvę, kultūros valstybinio rėmimo ir kultūros paminklų bei vertybių apsaugos konstitucinius pagrindus, į Konstitucijos 23, 47, 128 straipsnių nuostatas, įtvirtinančias nuosavybės santykių Lietuvos Respublikoje konstitucinius pagrindus, taip pat į Konstitucijos 23, 42, 47, 128 straipsnių atitinkamų nuostatų sąsajas su pareiškėjo nurodyta Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, ir kitomis vietos savivaldos konstitucinę sampratą įtvirtinančiomis Konstitucijos nuostatomis.

  1. Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį aiškindamas kitų (inter alia vietos savivaldos konstitucinę sampratą įtvirtinančių) Konstitucijos nuostatų kontekste, savo nutarimuose yra konstatavęs, kad valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi Konstitucijoje numatytos viešosios valdžios sistemos. Jos nėra tapačios. Konstitucijoje vietos savivalda yra įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti ir valstybės valdžios institucijoms tiesiogiai nepavaldi vietinė viešojo administravimo sistema – įstatymų numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Vietos savivalda yra administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, kuri yra formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais. Kiekviena iš minėtų viešosios valdžios sistemų įgyvendina jai būdingas funkcijas. Kita vertus, savavaldi teritorinė bendruomenė yra visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos dalis, todėl savivaldybių – teritorinių bendruomenių viešojo intereso negalima priešpriešinti visos valstybinės bendruomenės viešajam interesui, kurį pagal savo kompetenciją turi garantuoti ir valstybės institucijos. Tarp valstybės valdymo ir vietos savivaldos yra sąveika, pasireiškianti inter alia tuo, kad centralizuotas valstybės valdymas administraciniuose teritoriniuose vienetuose yra derinamas su decentralizacija, tuo, kad įstatymuose yra įtvirtinamas centrinės valdžios institucijų ir savivaldybių bendradarbiavimas, tuo, kad valstybė įvairiais būdais ir formomis remia savivaldybes, taip pat tuo, kad valstybė įstatymų apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą ir koordinuoja valstybės ir savivaldybių bendrus veiksmus, kai yra siekiama reikšmingų socialinių tikslų (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d., 2000 m. birželio 13 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, yra vietos bendruomenių dalyvavimo valdant atitinkamas teritorijas garantija.

  1. Minėta, kad tam tikros funkcijos pagal Konstituciją priklauso išimtinai savivaldybėms, be to, savivaldybėms įstatymais gali būti perduotos vykdyti ir tam tikros valstybės funkcijos. Pažymėtina, jog iš Konstitucijos kylanti galimybė įstatymais perduoti savivaldybėms vykdyti tam tikras valstybės funkcijas reiškia ir tai, kad minėtos funkcijos gali būti įstatymais priskiriamos savivaldybėms vykdyti visos arba tik tam tikra apimtimi. Antruoju atveju ypač pabrėžtinas iš Konstitucijos kylantis teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimas: įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų aišku, kokia apimtimi tam tikrą funkciją vykdo savivaldybės, o kokia apimtimi vykdyti šią funkciją yra palikta valstybei.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad tam tikrų valstybės funkcijų vykdymas objektyviai negali bent tam tikra apimtimi nebūti perduotas savivaldybėms, nes, to nepadarius, nebūtų užtikrintas veiksmingas tokių funkcijų vykdymas.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; tai negali būti daroma poįstatyminiu teisės aktu.

Vietos savivaldos santykių teisinio reguliavimo srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Ši diskrecija apima ne tik įstatymų leidėjo teisę įstatymu nustatyti, kokios funkcijos (visos ar tik tam tikra apimtimi) yra perduodamos savivaldybėms, bet ir diferencijuoti šias funkcijas inter alia pagal sprendimų priėmimo laisvę ir šiuo pagrindu nustatyti savivaldybėms perduodamų funkcijų rūšis. Savivaldybių savarankiškumo laipsnis vykdant įvairias įstatymų nustatytas funkcijas gali būti skirtingas: vykdydamos vienas funkcijas savivaldybės gali turėti daugiau savarankiškumo, tuo tarpu vykdant kitas funkcijas savivaldybių veiklos laisvę saisto atitinkami valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Pabrėžtina ir tai, kad įstatymu nustatydamas savivaldybių funkcijas ir jų rūšis įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų, vietos savivaldos konstitucinės sampratos.

Šiame kontekste paminėtina tai, kad, kaip 2002 m. gruodžio 24 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė nuostata, jog savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės jas ir vykdo (ir tas, kurias jos vykdo, nes šios funkcijos pagal Konstituciją priklauso išimtinai savivaldybėms, ir tas, kurių vykdymą pagal Konstituciją privalo garantuoti valstybė, tačiau, siekiant užtikrinti inter alia veiksmingesnę valstybės valdžios ir piliečių sąveiką bei valdymo demokratiškumą, jos visos arba tam tikra apimtimi įstatymais yra perduotos vykdyti savivaldybėms) ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tačiau nė viena iš šių funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje; jos visos yra reglamentuojamos įstatymais.

  1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios atlikti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas), ir kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, taigi ir įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms perduotas valstybės funkcijas, ir kad valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos, kad būtų užtikrintas visavertis savivaldos funkcionavimas, įgyvendinamos savivaldybių funkcijos. Konstatuotina, kad iš Konstitucijos (inter alia iš Konstitucijos 120 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad valstybė remia savivaldybes) įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas. Kita vertus, konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas, nepaneigia pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) pareigos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją priimti sprendimus, kad būtų surinktos jų funkcijoms vykdyti reikalingos lėšos ir kad šios lėšos būtų tinkamai panaudotos; minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga nepaneigia ir pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) atsakomybės už joms perduotų funkcijų tinkamą vykdymą. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstituciją savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą (Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalis), kad savivaldybių biudžetai yra savarankiški (127 straipsnio 1 dalis), taip pat kad savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas (Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, jog pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad, įstatymu nustačius tam tikras savivaldybių funkcijas, savivaldybių institucijos ir (arba) pareigūnai, per kuriuos šios funkcijos turi būti įgyvendinamos, neturėtų atitinkamos kompetencijos (įgaliojimų). Priešingu atveju tektų konstatuoti, kad savivaldybėms įstatymu buvo perduotos tokios funkcijos, kokių jos nepajėgia atlikti.

  1. Viešasis interesas, kurį garantuoti turi ir vietos savivalda, kaip viena iš Konstitucijoje numatytų viešosios valdžios sistemų, taip pat tam tikru laikotarpiu visai visuomenei bei valstybei ir teritorinėms bendruomenėms iškylantys konkretūs uždaviniai yra dinamiški, kinta. Dėl to įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir turi, įstatymu keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) savivaldybėms perduotų funkcijų apimtį ir turinį, perduoti savivaldybėms vykdyti naujas funkcijas, kurių jos iki tol nevykdė, ir (arba) nustatyti, kad savivaldybės nebevykdo tam tikrų funkcijų, kurias iki tol vykdė; įstatymų leidėjas taip pat gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, atitinkamai koreguoti savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) kompetenciją (įgaliojimus), reikalingą savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti. Tai darydamas, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančio imperatyvo įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas; be to, jeigu savivaldybėms perduotų funkcijų apimtis yra keičiama (plečiama, siaurinama arba kitaip koreguojama), įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, atitinkamai koreguoti (didinti arba mažinti) savivaldybių funkcijų finansavimą. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose, jeigu biudžetiniams metams nepasibaigus savivaldybėms yra perduodamos dar ir kitos valstybės funkcijos (nustatomos pareigos), tai tam taip pat turi būti skiriamos lėšos.

Ypač pabrėžtina, kad keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) savivaldybėms perduotų funkcijų apimtį ir turinį, perduoti savivaldybėms vykdyti naujas funkcijas, kurių jos iki tol nevykdė, ir (arba) nustatyti, kad savivaldybės nebevykdo tam tikrų funkcijų, kurias iki tol vykdė, pagal Konstituciją galima tik įstatymu; tai negali būti daroma poįstatyminiu teisės aktu.

  1. Savivaldybės visas savo funkcijas (ir tas, kurias vykdo, nes šios funkcijos pagal Konstituciją priklauso išimtinai savivaldybėms, ir tas, kurių vykdymą pagal Konstituciją privalo garantuoti valstybė, tačiau, siekiant užtikrinti inter alia veiksmingesnę valstybės valdžios ir piliečių sąveiką bei valdymo demokratiškumą, jos visos arba tam tikra apimtimi įstatymais yra perduotos vykdyti savivaldybėms) vykdo ir savo kompetenciją (įgaliojimus) įgyvendina per savivaldos institucijas – savivaldybių tarybas, kurių nariai turi teritorinės bendruomenės mandatą, taip pat per savivaldybių tarybų sudarytus bei joms atskaitingus vykdomuosius organus ir kitas savivaldybės taryboms atskaitingas institucijas (savivaldybių įstaigas, įmones). Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad savivaldybių institucijos yra sudaromos tam, kad būtų realizuoti savivaldybės interesai, tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimai; tad pagal Konstituciją savivaldybių institucijomis laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskaitingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos, sudarytos savivaldybių tarybų. Sąvoka „savivaldybės institucijos“ išreiškia atitinkamų institucijų priklausomumą tam tikrai savivaldybei.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucija tiesiogiai įtvirtina savivaldos institucijų – savivaldybių tarybų sudarymo (išrinkimo) pagrindus ir tvarką (Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis); Konstitucija taip pat expressis verbis reikalauja, kad savivaldybių tarybos sudarytų joms atskaitingus vykdomuosius organus (Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalis). Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais savivaldybių taryboms (atstovaujamosioms institucijoms) ir joms atskaitingiems vykdomiesiems organams (vykdomosioms institucijoms) yra suteikiami valdingi įgaliojimai, taip pat kad tokios savivaldybių institucijos – tai savivaldybių valdžios ir viešojo administravimo institucijos.

Pabrėžtina, kad savivaldybių tarybos, t. y. institucijos, per kurias yra įgyvendinama teritorinių bendruomenių savivaldos teisė, pagal Konstituciją turi teisę steigti įvairias joms atskaitingas institucijas – savivaldybių įstaigas, įmones, reikalingas savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti, o įstatymų numatytais atvejais jos privalo tokias institucijas (savivaldybių įstaigas, įmones) įsteigti. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, taip pat Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad savivaldos institucijų veiklos tvarką nustato įstatymas, suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo tvarką, o savivaldybių tarybos privalo savivaldybių įstaigas, įmones steigti laikydamosi įstatymuose nustatytų reikalavimų.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų įstaigų, įmonių steigėjo teises, privalo paisyti, įstatymu taip pat galima nustatyti kitus apribojimus, tam tikru mastu suvaržančius savivaldybių, kaip atitinkamų įstaigų, įmonių steigėjų, teises.

Konstitucinis Teismas 2004 m. vasario 11 d. sprendime konstatavo: jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė ir privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms; jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybės įgaliota institucija (pavyzdžiui, ministerija), Vyriausybė turi pareigą nutarimu nustatyti, kuri valstybės institucija turi tai padaryti, o ši institucija (jos vadovas) privalo išleisti atitinkamą teisės aktą; toks Vyriausybės įgaliotos institucijos (jos vadovo) nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms; jeigu įstatymuose nustatyta, kad tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja ministerija (ministras) ar kita valstybės institucija (jos vadovas), ši ministerija (ministras) ar kita valstybės institucija (jos vadovas) privalo išleisti atitinkamą teisės aktą; toks ministerijos (ministro) ar kitos valstybės institucijos (jos vadovo) nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms; tačiau šie Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo, šiais poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 122 straipsnį savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą.

Iš Konstitucijos ir įstatymų kylanti savivaldybių tarybų teisė steigti įvairias joms atskaitingas institucijas – savivaldybių įstaigas, įmones, reikalingas savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti, suponuoja ir jų teisę minėtas institucijas nustatytąja tvarka likviduoti bei reorganizuoti arba kitaip pertvarkyti, nesvarbu, kaip šis savivaldybių įstaigų, įmonių likvidavimas ar reorganizavimas, arba kitoks pertvarkymas yra vadinamas įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose, neišskiriant nė atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimų.

Minėti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, inter alia įstatymų leidėjo pareiga įstatymu nustatyti savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo tvarką bei savivaldybių tarybų pareiga savivaldybių įstaigas, įmones steigti laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat savivaldybių tarybų pareiga laikytis Vyriausybės nutarimų, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, yra mutatis mutandis taikytini ir savivaldybių tarybų sprendimams, kuriais savivaldybių įstaigos, įmonės nustatytąja tvarka yra likviduojamos ar reorganizuojamos, arba kitaip pertvarkomos, nesvarbu, kaip šis savivaldybių įstaigų, įmonių likvidavimas ar reorganizavimas, arba kitoks pertvarkymas yra vadinamas įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose, neišskiriant nė atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimų.

Pažymėtina, kad Konstitucija (ypač atsižvelgiant į tai, kad joje yra įtvirtintas savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas) neužkerta kelio tam tikrų institucijų (įstaigų, įmonių), per kurias yra vykdomos savivaldybėms priskirtos valstybės funkcijos, steigėjo teises, jeigu tai leidžia įstatymai, savivaldybėms turėti kartu su kitais subjektais, inter alia su valstybės institucijomis. Taigi Konstitucija neužkerta kelio savivaldybėms pagal savo kompetenciją ir laikantis įstatymų reikalavimų tam tikras įstaigas, įmones steigti ir kartu su kitais subjektais, inter alia su valstybės institucijomis.

  1. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai neturi teisės priimti sprendimų, kurie nebūtų grindžiami savivaldybių tarybų sprendimais, taip pat tokių sprendimų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams. Aiškindamas šį savo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo teiginį Konstitucinis Teismas 2004 m. vasario 11 d. sprendime inter alia konstatavo, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs, jog savivaldybės gali steigti savo įstaigas, įmones, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad sprendimus dėl šių įstaigų, įmonių steigimo priimtų ne savivaldybių tarybos, bet joms atskaitingi vykdomieji organai.

Ši nuostata yra mutatis mutandis taikytina ir savivaldybių tarybų sprendimams, kuriais savivaldybių įstaigos, įmonės nustatytąja tvarka yra likviduojamos ar reorganizuojamos, arba kitaip pertvarkomos, nesvarbu, kaip šis savivaldybių įstaigų, įmonių likvidavimas ar reorganizavimas, arba kitoks pertvarkymas yra vadinamas įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose, neišskiriant nė atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimų.

  1. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: valstybės institucijų sistema apima labai įvairias valstybės institucijas; valstybės institucijų įvairovę, jų teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų įvairovė, visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo ypatumai, valstybės organizacinės ir finansinės galimybės, tam tikru visuomenės gyvenimo ir valstybės raidos laikotarpiu vykdomos politikos turinys, tikslingumas, valstybės tarptautiniai įsipareigojimai, kiti veiksniai; kai kurios valstybės institucijos yra expressis verbis nurodytos Konstitucijoje; Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai yra valstybės valdžią vykdančios institucijos; Konstitucijoje yra nurodytos ir tam tikros valstybės institucijos, kurios pagal Konstituciją nėra priskiriamos nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei teisminei valdžiai; Konstitucijoje sąvoka „institucija“ apima ne tik valstybės (valstybines) institucijas – ji turi ir platesnę prasmę, nes tam tikrais atvejais taip yra vadinamos ir nevalstybinės institucijos.

Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime taip pat konstatuota, jog pagal Konstituciją Seimas, o pagal įstatymus – ir Vyriausybė turi įgaliojimus steigti ir tokias Konstitucijoje expressis verbis nenurodytas valstybės institucijas, poreikis kurias steigti kyla iš būtinumo įgyvendinti valstybės valdymą, tvarkyti krašto reikalus, užtikrinti įvairių valstybės funkcijų vykdymą, jog, paisant Konstitucijos, įstatymu gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad tam tikros valstybės institucijos būtų įsteigtos prie Respublikos Prezidento – valstybės vadovo, taip pat jog įstatymu gali ir turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad tam tikros valstybės institucijos, užtikrinančios nepriklausomą teismų administravimą, būtų įsteigtos prie teisminės valdžios.

Konstatuotina, kad įvairias valstybės institucijas (taip pat ir įstaigas, įmones) pagal savo kompetenciją ir laikydamosi įstatymų reikalavimų gali, o tam tikrais atvejais ir turi, steigti ir tos valstybės institucijos, kurių Konstitucija nepriskiria nei įstatymų leidžiamajai, nei vykdomajai, nei teisminei valdžiai.

Taip pat konstatuotina, kad įvairias valstybės institucijas (taip pat ir įstaigas, įmones) pagal savo kompetenciją ir laikydamosi įstatymų reikalavimų gali, o tam tikrais atvejais ir turi, steigti ir tos valstybės institucijos, kurios Konstitucijoje nėra nurodytos ir kurios pačios buvo pagal įstatymą įsteigtos kitų valstybės institucijų.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucijoje vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė) institucija“ – tai konstitucinė sąvoka, ji turi konstitucinį turinį ir negali būti aiškinama remiantis vien tuo, kaip analogiška sąvoka yra apibrėžta įstatymuose ar kituose teisės aktuose; pagal Konstituciją valstybės institucijomis laikytinos visos institucijos (taip pat ir įstaigos, įmonės), per kurias valstybė vykdo savo funkcijas, kurių steigėjo teises turi valstybė (jos institucijos), nepriklausomai nuo to, kaip tam tikros institucijos yra vadinamos įstatymuose ir (arba) poįstatyminiuose teisės aktuose. Šiuo atžvilgiu sąvoka „valstybės (valstybinės) institucijos“ yra apibendrinanti. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė) institucija“ yra bendrinė, ji apima įvairias valstybės institucijas, per kurias valstybė vykdo savo funkcijas, kad valstybės institucijos sudaro sistemą, taip pat kad valstybės institucijų sistema yra įtvirtinta įvairios teisinės galios teisės aktais: vienos valstybės institucijos yra expressis verbis nurodytos Konstitucijoje, kitos pagal Konstituciją turi būti nustatytos įstatymu, dar kitas steigti poreikis kyla iš būtinumo įgyvendinti valstybės valdymą, tvarkyti krašto reikalus, užtikrinti įvairių valstybės funkcijų vykdymą – šių valstybės funkcijų įgyvendinimui turi būti sudarytos valstybės institucijos, nors jų sudarymas ir nėra eksplicitiškai numatytas Konstitucijoje.

Nurodytos nuostatos dėl įstatymais grindžiamo valstybės institucijų (taip pat ir įstaigų, įmonių), per kurias valstybė vykdo savo funkcijas, steigimo yra mutatis mutandis taikytinos ir valstybės institucijų (taip pat ir įstaigų, įmonių), per kurias valstybė vykdo savo funkcijas, likvidavimui bei reorganizavimui arba kitokiam pertvarkymui nustatytąja tvarka, nesvarbu, kaip šis valstybės institucijų likvidavimas ar reorganizavimas, arba kitoks pertvarkymas yra vadinamas įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose.

Pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio valstybės institucijoms tam tikrų įstaigų, įmonių steigėjo teises, jeigu tai leidžia įstatymai, turėti kartu su kitais subjektais, inter alia su savivaldybėmis. Taigi Konstitucija neužkerta kelio valstybės institucijoms pagal savo kompetenciją ir laikantis įstatymų reikalavimų tam tikras įstaigas, įmones steigti ir kartu su kitais subjektais, inter alia su savivaldybėmis.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog dėl to, kad viešasis interesas, kurį garantuoti turi ir vietos savivalda, ir tam tikru laikotarpiu visai visuomenei bei valstybei ir teritorinėms bendruomenėms iškylantys konkretūs uždaviniai yra dinamiški, kinta, įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir turi, įstatymu keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) savivaldybėms perduotų funkcijų apimtį ir turinį, perduoti savivaldybėms vykdyti naujas funkcijas, kurių jos iki tol nevykdė, ir (arba) nustatyti, kad savivaldybės nebevykdo tam tikrų funkcijų, kurias jos iki tol vykdė, taip pat kad įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, atitinkamai koreguoti savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) kompetenciją (įgaliojimus), reikalingą savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti.

Viešojo intereso, kurį garantuoti turi ir vietos savivalda, ir tam tikru laikotarpiu visai visuomenei bei valstybei ir teritorinėms bendruomenėms iškylančių konkrečių uždavinių dinamiškumo, kaitos nulemtas įstatyminis savivaldybėms perduotų funkcijų apimties ir turinio keitimas, nustatymas įstatymu savivaldybėms vykdyti naujas funkcijas, kurių jos iki tol nevykdė, ir (arba) nustatymas, kad savivaldybės nebevykdo tam tikrų funkcijų, kurias jos iki tol vykdė, gali būti susijęs ir su tam tikrų valstybės įstaigų, įmonių priskyrimu savivaldybėms, inter alia šių įstaigų, įmonių steigėjo teisių, kurias iki tol turėjo tam tikros valstybės institucijos, perdavimu savivaldybėms. Ypač pabrėžtina, kad minėtas valstybės įstaigų, įmonių priskyrimas savivaldybėms, jų steigėjo teisių perdavimas savivaldybėms suponuoja ir tai, kad savivaldybės gali perimti ir naujas pareigas, susijusias su atitinkamų įstaigų, įmonių finansavimu arba kitokiu rėmimu, taip pat su šių įstaigų, įmonių kontrole, priežiūra ir pan. Tad valstybės įstaigos, įmonės savivaldybėms turi būti priskiriamos, šių įmonių, įstaigų steigėjo teisės savivaldybėms turi būti perduodamos nepažeidžiant vietos savivaldos konstitucinės sampratos, Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų, paisant savivaldybių interesų; savivaldybėms negali būti nustatomi tokie įpareigojimai, kokių šios būtų nepajėgios įvykdyti; jeigu būtina, turi būti atitinkamai koreguojamas atitinkamų savivaldybių funkcijų finansavimas. Visa tai suponuoja, kad atitinkamos savivaldybės, idant galėtų būti pasirengusios tinkamai vykdyti joms perduotas funkcijas, inter alia tinkamai įgyvendinti joms perduotas įstaigų, įmonių steigėjo teises ir vykdyti su tuo susijusias pareigas, turi būti informuojamos apie būsimą tam tikrų valstybės įstaigų, įmonių priskyrimą (inter alia šių įstaigų, įmonių steigėjo teisių perdavimą) šioms savivaldybėms.

Minėta, kad Konstitucija neužkerta kelio tam tikrų institucijų (įstaigų, įmonių), per kurias yra vykdomos savivaldybėms priskirtos valstybės funkcijos, steigėjo teises, jeigu tai leidžia įstatymai, savivaldybėms turėti kartu su kitais subjektais, inter alia su valstybės institucijomis. Taigi pagal Konstituciją nėra negalima įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad – jeigu tam tikrų institucijų (įstaigų, įmonių), per kurias yra vykdomos savivaldybėms priskirtos valstybės funkcijos, steigėjo teisės perduodamos ne tik tam tikroms savivaldybėms, bet ir kitiems subjektams (inter alia valstybės institucijoms), arba jeigu tam tikrų institucijų (įstaigų, įmonių), per kurias yra vykdomos savivaldybėms priskirtos valstybės funkcijos, steigėjo teisės perduodamos tam tikroms savivaldybėms, tačiau šias teises tebeturi ir iki tol jas turėjusios valstybės institucijos, – savivaldybės taptų ir toliau būtų institucijų (įstaigų, įmonių, per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos), iki tol priklausiusių tam tikroms valstybės institucijoms, steigėjomis kartu su valstybės institucijomis.

  1. Pabrėžtina, kad tam tikrų institucijų (įstaigų, įmonių) priskyrimas savivaldybėms, inter alia šių įstaigų, įmonių steigėjo teisių, kurias iki tol turėjo tam tikros valstybės institucijos, perdavimas savivaldybėms, savaime nereiškia, kad savivaldybėms yra priskiriamos ir atitinkamos valstybės funkcijos. Priešingai, tam tikrų institucijų (įstaigų, įmonių) priskyrimas savivaldybėms, inter alia šių įstaigų, įmonių steigėjo teisių, kurias iki tol turėjo tam tikros valstybės institucijos, perdavimas savivaldybėms, pagal Konstituciją turi būti grindžiamas tuo, kad atitinkamos valstybės funkcijos įstatymu yra perduotos vykdyti (visos arba tam tikra apimtimi) savivaldybėms.
  2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų įstaigų, įmonių steigėjo teises, privalo paisyti; įstatymu taip pat galima nustatyti kitus apribojimus, tam tikru mastu suvaržančius savivaldybių, kaip atitinkamų įstaigų, įmonių steigėjų, teises.

Tad nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstaigų, įmonių steigėjo teisių, iki tol turėtų tam tikrų valstybės institucijų, perdavimas savivaldybėms nereiškia, kad negalima įstatymu nustatyti tam tikrų sąlygų ir (arba) procedūrų, kurių savivaldybės, įgyvendindamos joms perduotas minėtų įstaigų, įmonių steigėjo teises, privalės paisyti, taip pat nereiškia, kad negalima įstatymu nustatyti kitų apribojimų, tam tikru mastu suvaržančių savivaldybių, kaip joms naujai priskirtų įstaigų, įmonių steigėjų, teises. Nustatant minėtas sąlygas, procedūras, kitus apribojimus, privalu nepažeisti savivaldybių interesų, paisyti Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų.

  1. Teisės aktams, kuriais tam tikros valstybės įstaigos, įmonės priskiriamos savivaldybėms, inter alia perduodamos šių institucijų (įstaigų, įmonių), per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teisės, yra taikomi konstituciniai teisinio aiškumo, teisinio tikrumo reikalavimai: teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų aišku, ar savivaldybės, kaip atitinkamos institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teisių perėmėjos, teisės kokiu nors mastu yra suvaržytos, ar tokių suvaržymų nėra nustatyta, taip pat neturi būti sukurta neaiškumo, ar atitinkamas institucijas (įstaigas, įmones), per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos, finansuoja arba kitaip remia savivaldybė, ar valstybė (jos institucijos), ar finansavimo (kitokio rėmimo) našta yra kokiu nors būdu paskirstyta tarp savivaldybės ir valstybės (jos institucijų), ar įgaliojimus kontroliuoti, prižiūrėti šias institucijas (įstaigas, įmones), per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos, turi savivaldybė (jos institucijos, pareigūnai), ar valstybė (jos institucijos, pareigūnai), ar ir savivaldybė, ir valstybė (jų institucijos, pareigūnai), ir pan.
  2. Pabrėžtina, kad bet kurios valstybės įstaigos, įmonės priskyrimas savivaldybei, inter alia šios institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teisių perdavimas savivaldybei, turi būti grindžiamas įstatymu. Reikalavimas, kad tokio pobūdžio santykiai būtų reguliuojami įstatymu, kyla iš Konstitucijos – iš Konstitucijoje įtvirtinto principo, kad valstybės valdymas ir vietos savivalda yra dvi netapačios viešosios valdžios sistemos, iš konstitucinio imperatyvo, kad savivaldybių funkcijos gali būti nustatomos tik įstatymu, iš konstitucinio savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų. Tokiu įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaudamasi atitinkama valstybės institucija turi įgaliojimus išleisti teisės aktus, pagal kuriuos tam tikra valstybės institucija (įstaiga, įmonė), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, priskiriama savivaldybei, inter alia yra perduodamos šios institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teisės, gali būti bendrasis (lex generalis) arba specialusis (lex specialis).

Tad sprendžiant (inter alia konstitucinės justicijos bylose), ar teisės aktas (inter alia Vyriausybės nutarimas), kuriuo tam tikra valstybės institucija (įstaiga, įmonė), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, priskiriama savivaldybei, inter alia savivaldybei yra perduodamos šios institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teisės, neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, ar minėtas valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, priskyrimas savivaldybei, inter alia šios institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teisių perdavimas savivaldybei, yra grindžiamas įstatymu (lex generalis arba lex specialis), t. y. būtina išsiaiškinti, pirma, ar valstybės institucija, išleidusi atitinkamą teisės aktą, pagal įstatymus turėjo kompetenciją priimti sprendimą priskirti savivaldybei tą instituciją (įstaigą, įmonę), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, inter alia perduoti savivaldybei tos institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teises, antra, ar minėtas sprendimas priskirti savivaldybei atitinkamą instituciją (įstaigą, įmonę), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, inter alia perduoti savivaldybei tos institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teises, buvo priimtas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad iki 1992 m. lapkričio 2 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija, nacionalinė teisės sistema buvo plėtojama remiantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu, taip pat galiojo daug teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Įsigaliojus Konstitucijai, nacionalinė teisės sistema, taip pat ir teisės aktai, skirti vietos savivaldos santykiams reguliuoti, galėjo būti plėtojama tik remiantis Konstitucija. Vienas nacionalinės teisės sistemos, plėtojamos remiantis Konstitucija, kūrimo bruožas buvo tas, kad buvo pereinama prie tokio viešosios valdžios ir visuomenės sąveikos modelio, kai įgyvendinant Konstitucijoje įtvirtintą, jos preambulėje skelbiamą Tautos siekį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės yra skatinama tikra pilietinės visuomenės (taigi ir teritorinių bendruomenių) savivalda. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad vietos savivaldybes – teritorines bendruomenes paremtų valstybė, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 120 straipsnio 1 dalies imperatyvą, kad valstybė remia savivaldybes, buvo neatidėliotinas viešasis interesas.

Tačiau, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimuose, nacionalinės teisės sistemos kūrimas ir plėtojimas yra laipsniškas procesas. Įsigaliojus Konstitucijai, tam tikrą laiką buvo susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad daugelis įstatymų, kurie pagal Konstituciją turėjo būti išleisti ir kuriais pagal Konstituciją turėjo būti grindžiami visi valstybės institucijų (inter alia Vyriausybės) ir pareigūnų sprendimai dėl tam tikrų valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių tvarkymo, dar nebuvo išleisti. Į tai būtina atsižvelgti ir konstitucinės justicijos bylose, kuriose sprendžiama, ar Konstitucijai neprieštarauja minėtu pradiniu laikotarpiu – iškart po Konstitucijos įsigaliojimo – priimti Vyriausybės nutarimai.

Vyriausybė inter alia vykdo įstatymus (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas), tvarko krašto reikalus (Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktas). Iškart po Konstitucijos įsigaliojimo susiklosčius tokiai teisinei situacijai, kad daugelis įstatymų, kurie nustatytų Vyriausybės įgaliojimus nutarimais spręsti krašto tvarkymo reikalus, dar nebuvo išleisti, Vyriausybė priimdavo ir tokius nutarimus, kurie nebuvo tiesiogiai grindžiami įstatymais, nustatančiais atitinkamus Vyriausybės įgaliojimus. Konstitucinės justicijos bylose sprendžiant, ar tokie Vyriausybės nutarimai neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgtina ir į tai, ar atitinkamų Vyriausybės sprendimų nelėmė būtinumas nedelsiant įgyvendinti kurias nors Konstitucijos nuostatas, nors jų įgyvendinimas, taigi ir Vyriausybės įgaliojimai atitinkamose srityse, dar nebuvo reglamentuotas įstatymais.

Kartu pabrėžtina, jog tai, kad iškart po Konstitucijos įsigaliojimo buvo susiklosčiusi minėta ypatinga teisinė situacija, kai daugelis įstatymų, kurie pagal Konstituciją turėjo būti išleisti ir kuriais pagal Konstituciją turėjo būti grindžiami visi Vyriausybės sprendimai dėl tam tikrų valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių tvarkymo, dar nebuvo išleisti, savaime nepateisina jokio minėtu pradiniu laikotarpiu išleisto Vyriausybės teisės akto, kuris nėra grindžiamas įstatymais. Kad toks įstatymais (nei lex generalis arba lex specialis) nepagrįstas Vyriausybės nutarimas nebūtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, būtina, kad atitinkamą Vyriausybės sprendimą būtų nulėmęs būtinumas nedelsiant įgyvendinti kokias nors Konstitucijos nuostatas, kurių neįgyvendinus būtų iš esmės pakenkta tam tikroms Konstitucijoje įtvirtintoms ir jos ginamoms bei saugomoms vertybėms. Be to, minėta iškart po Konstitucijos įsigaliojimo susiklosčiusi teisinė situacija laikytina itin trumpalaike, t. y. tam tikru neišvengiamu pereinamuoju laikotarpiu; kitoks šios situacijos aiškinimas būtų visiškai nesuderinamas su Konstitucija, inter alia su Konstitucijos viršenybės principu. Ypač pabrėžtina, kad minėtas pereinamasis laikotarpis, kai buvo susiklosčiusi nurodyta ypatinga teisinė situacija, jau seniai yra pasibaigęs.

Tad konstitucinės justicijos bylose sprendžiant, ar Vyriausybės nutarimas, kuriuo tam tikra valstybės įstaiga, įmonė priskiriama savivaldybei (inter alia yra perduodamos šios įstaigos, įmonės steigėjo teisės), neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti ne tik tai, ar minėtas valstybės įstaigos, įmonės priskyrimas savivaldybei (inter alia šios įstaigos, įmonės steigėjo teisių perdavimas) yra grindžiamas įstatymu, bet ir tai, ar tas Vyriausybės nutarimas nebuvo priimtas minėtu pereinamuoju laikotarpiu (iškart po Konstitucijos įsigaliojimo) ir ar atitinkamas Vyriausybės sprendimas nėra grindžiamas būtinumu įgyvendinti kokias nors Konstitucijos nuostatas, kurių neįgyvendinus būtų iš esmės pakenkta tam tikroms Konstitucijoje įtvirtintoms ir jos ginamoms bei saugomoms vertybėms (neišskiriant nuostatų, įtvirtinančių konstitucinę vietos savivaldos sampratą, inter alia vietos savivaldos, kaip viešosios valdžios sistemos, funkcionavimo, taip pat vietos savivaldos ir valstybės valdymo santykių konstitucinius pagrindus).

  1. Minėta, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant, ar Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai neprieštarauja įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) ir Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktai, atsižvelgtina ir į Konstitucijos 42 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias inter alia kultūros laisvę, kultūros valstybinio rėmimo ir kultūros paminklų bei vertybių apsaugos konstitucinius pagrindus, ir į šių nuostatų sąsajas su pareiškėjo nurodyta Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, bei kitomis vietos savivaldos konstitucinę sampratą įtvirtinančiomis Konstitucijos nuostatomis.

Šiame kontekste aptartinos šios Konstitucijos 42 straipsnio nuostatos: kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi (1 dalis); valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga (2 dalis). Taigi Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje yra expressis verbis įtvirtintas kultūros laisvės principas, o 2 dalyje – valstybės konstitucinė priedermė remti kultūrą, saugoti kultūros paminklus bei vertybes.

  1. Konstitucijoje kultūros sąvoka vartojama ne tik nurodytose Konstitucijos 42 straipsnio nuostatose, bet ir kituose jos straipsniuose (jų dalyse). Konstitucinė kultūros samprata yra itin talpi. Ji apima kuo įvairiausias Tautos ir atskirų bendruomenių turimas bei puoselėtinas vertybes – visuomenėje susiklosčiusius elgesio modelius bei normas (įskaitant teisę, papročius ir tradicijas), istorinę patirtį, kalbą, raštiją, institucijas, pasaulėžiūrą bei įsitikinimus ir t. t. Kita vertus, konstitucinėje kultūros sampratoje (inter alia 42 straipsnyje) yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai – menas, mokslas, švietimas, architektūra, technika ir t. t. Kultūros vertybės perduodamos ateities kartoms, jos yra Tautos ir valstybės išlikimo bei tęstinumo pamatas, taigi jos yra ginamos ir saugomos Konstitucijos. Kultūra yra nacionalinė vertybė, turinti visuotinę reikšmę. Konstitucija valstybę įpareigoja užtikrinti kultūros laisvę, remti kultūrą, saugoti kultūros paminklus bei vertybes. Kultūros laisvės užtikrinimas, kultūros valstybinis rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija – kultūros valstybinio rėmimo ir apsaugos funkcija.

Šiame kontekste ypač pabrėžtina Konstitucijos preambulėje išdėstytų nuostatų reikšmė: joje įtvirtinta, kad lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją. Taigi lietuvių tauta savo sukurtą valstybę konstituciškai įpareigojo puoselėti Konstitucijos preambulėje įtvirtintas kultūros vertybes, jų jokiomis aplinkybėmis neatsisakyti. Visos kitos Konstitucijos nuostatos, taip pat ir išdėstytosios 42 straipsnyje, turi būti aiškinamos taip, kad nebūtų nukrypta nuo iš Konstitucijos preambulės kylančių imperatyvų.

  1. Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kultūros laisvė aiškintina atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, konstitucinėje kultūros sampratoje yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai. Šiuo atžvilgiu kultūros laisvės samprata apima ir mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvę, kuri taip pat yra minima Konstitucijos 42 straipsnio 1 dalyje. Kartu pažymėtina, kad kultūros veikla neapsiriboja vien moksline veikla ir tyrinėjimais bei dėstymu, tad ir kultūros laisvės samprata neapsiriboja vien mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisve; ji yra kur kas platesnė.
  2. Konstitucijoje yra skiriami du kultūros laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, aspektai. Konstitucijoje įvirtinta kultūros laisvė apima: 1) kūrybos laisvę, savo ruožtu apimančią kiekvieno žmogaus teisę laisvai kurti materialines bei dvasines kultūros vertybes (kūrybos proceso laisvę) ir teisę sukurtas materialines bei dvasines kultūros vertybes skleisti ar kitaip platinti (kūrybos sklaidos laisvę); 2) kultūros vertybių prieinamumo laisvę, t. y. kiekvieno žmogaus laisvę naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis.
  3. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo: „Pagal Konstituciją kūrybinė veikla – tai veikla mokslo, technikos, kultūros ar meno srityse, kuria siekiama sukurti kūrinį, t. y. kokybiškai naują, originalią, niekada anksčiau neegzistavusią konkrečią materialinę ar dvasinę mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybę. Kūrybinė veikla gali būti ir nuolatinė, profesinė, ir vienkartinė (epizodinė).“ Materialinių bei dvasinių vertybių kūrimas neįmanomas be kūrybos laisvės.

Kūrybos laisvės imperatyvas yra įtvirtintas ne tik Konstitucijos 42 straipsnyje (inter alia jo 1 dalyje), kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse), įtvirtinančiuose žmogaus teises ir laisves, bet ir Konstitucijos preambulės nuostatoje, įtvirtinančioje prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai kurti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Materialinių bei dvasinių vertybių kūrimas – tai žmogaus kūrybinių galių, gebėjimų realizavimas. Tad kūrybos laisvė (apimanti kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) yra viena iš svarbiausių saviraiškos laisvės, kuri visuotiniu pripažinimu yra viena iš žmogaus prigimtinių laisvių ir kurią įtvirtina, gina bei saugo Konstitucija, apraiškų; kita vertus, saviraiškos laisvės turinys yra platesnis nei kūrybos laisvės ir ja neapsiriboja. Kūrybos laisvė (kaip ir saviraiškos laisvė apskritai) yra neatskiriamai susijusi ir su Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintomis žmogaus teise turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti (įsitikinimų bei jų raiškos laisve) ir laisve ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (informacijos laisve), kurios savo ruožtu taip pat yra viena su kita tiesiogiai susijusios.

  1. Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos žmogaus įsitikinimų bei jų raiškos laisvės turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: įsitikinimai – talpi, įvairialypė konstitucinė sąvoka, apimanti politinius, ekonominius įsitikinimus, religinius jausmus, kultūrines nuostatas, etines bei estetines pažiūras ir kt.; laisvė turėti įsitikinimus reiškia, kad žmogus yra laisvas pats formuoti savo įsitikinimus, formuoti ir reikšti savo pažiūras, pasirinkti pasaulėžiūros vertybes; jis yra ginamas nuo bet kokios prievartos, jo pažiūrų negalima kontroliuoti; valstybės institucijų pareiga – užtikrinti ir ginti šią asmens laisvę; įsitikinimų turinys – žmogaus privatus reikalas; įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą; jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos privalomomis ir primestos individui; valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokios nors privalomos pažiūrų sistemos; teisė laisvai reikšti įsitikinimus yra neatsiejama nuo laisvės juos turėti; įsitikinimų raiškos laisvė – tai galimybė savo mintis, pažiūras, įsitikinimus netrukdomai reikšti žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis; įsitikinimų raiškos laisvė apima ir laisvę neatskleisti savo įsitikinimų, taip pat nebūti verčiamam juos atskleisti. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką; pagal Konstitucijos 145 straipsnį įsitikinimų raiškos laisvę taip pat galima laikinai apriboti įvedus karo ar nepaprastąją padėtį (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens teisės ar laisvės ribojimo pagrįstumą demokratinėje visuomenėje galima vertinti vadovaujantis protingumo ir akivaizdžios būtinybės kriterijais, jis turi atitikti inter alia teisingumo sampratą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2000 m. birželio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
  2. Aiškindamas Konstitucijoje įtvirtintos informacijos laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: ši laisvė yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją; informacijos laisvė yra svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, inter alia žiniasklaidos laisvę (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Kartu pabrėžtina, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis); tad informacijos laisvės (kaip ir įsitikinimų raiškos laisvės) konstitucinė samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriais yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. Informacijos laisvė nėra absoliuti, jos ribos yra apibrėžtos Konstitucijoje. Šiame kontekste paminėtina, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių vertybių pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas). Tačiau bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina grįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).
  3. Minėtais atžvilgiais Konstitucijoje įtvirtinta kiekvieno žmogaus kūrybos laisvė (apimanti kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) turi labai daug bendra su konstitucinėmis žmogaus įsitikinimų ir jų raiškos bei informacijos laisvėmis. Konstitucinė kiekvieno žmogaus kūrybos laisvė (apimanti kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę), kaip jo prigimtinė laisvė, suponuoja kiekvieno žmogaus teisę nekliudomai realizuoti savo kūrybines galias, gebėjimus bet kurioje žmonių tikslingos veiklos srityje, kur ta veikla gali sukurti (tačiau nebūtinai sukuria) kokias nors Tautos ir (arba) atskirų bendruomenių požiūriu turėtinas bei puoselėtinas materialines ar dvasines vertybes (meno, mokslo, architektūros, technikos ir t. t.). Šiuo atžvilgiu kūrybos laisvė yra pliuralizmo visuomenėje, visuomenės gyvenimo turiningumo ir įvairovės sąlyga.

Kūrybos proceso laisve žmogus naudojasi niekieno nevaržomas ir nekontroliuojamas, vien savo nuožiūra, vadovaudamasis vien savo įsitikinimais. Kėsinimasis į kūrybos proceso laisvę gali būti susijęs ir su jo teisės į privatumą bei įsitikinimų laisvės pažeidimais. Pabrėžtina, kad Konstitucija kiekvienam žmogui garantuoja kūrybos proceso laisvę nepriklausomai nuo to žmogaus tikrų ar tariamų talentų, gabumų, jo asmeninių ar kitų savybių, teisinio statuso (inter alia priklausymo ar nepriklausymo kokiai nors kūrėjų asociacijai), taip pat nepriklausomai nuo to žmogaus kūrybos galimų rezultatų, t. y. nepriklausomai nuo to, ar tie rezultatai bus vertintini kaip kultūros vertybės (pasiekimai), turinčios kokią nors išliekamąją vertę, ar ne. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo: „Konstitucijoje įtvirtinta kūrybinės veiklos samprata yra vieninga, jos turinys nepriklauso inter alia nuo to, koks asmuo ja užsiima.“ Pagal Konstituciją valstybė negali diskriminuoti jokios kūrybos, drausti ar kitaip riboti kurios nors pakraipos kūrybos vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ta kūrybinė veikla ir (arba) galimi jos rezultatai esą nėra naudingi visuomenei, nors ir nėra jai žalingi. Valstybės konstitucinė pareiga užtikrinti kiekvieno žmogaus kūrybos proceso laisvę apima ne tik jos pareigą pačiai nediskriminuoti jokios kūrybos, bet ir saugoti, ginti šią žmogaus laisvę nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi. Kartu būtina pabrėžti, kad iš Konstitucijos kylančios kiekvieno žmogaus kūrybos proceso laisvės negalima aiškinti kaip suponuojančios ir tokias galimybes žmogui realizuoti savo kūrybines galias, gebėjimus, kai atitinkama veikla yra pažeidžiami įstatymai, kitų asmenų teisės ir laisvės; kūrybos proceso laisvė nepaneigia paties asmens atsakomybės už jo veiklą, kuria siekiama sukurti kokias nors materialines ar dvasines kultūros vertybes.

Kūrybos sklaidos laisvė nėra absoliuti; palyginti su kūrybos proceso laisve, Konstitucijoje nustatytos kūrybos sklaidos laisvės ribos yra siauresnės. Kaip konstitucinė informacijos ir įsitikinimų raiškos laisvių samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinformuojami, taip ir konstitucinė kūrybos sklaidos laisvės samprata neapima minėtas konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės žodžiu, raštu, ženklais, kitokiais informacijos perdavimo būdais ir priemonėmis platinti ar kitaip skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinformuojami, t. y. minėtos konstitucines vertybes paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus. Konstitucija netoleruoja situacijų, kai kūrybos sklaidos laisve, kaip ir išraiškos laisve apskritai ar kuria nors kita žmogaus konstitucinė teise arba laisve, yra piktnaudžiaujama, kai ja naudojamasi kaip tokių veiksmų, kuriais iš esmės yra paneigiamos kurios nors Konstitucijoje įtvirtintos ir jos ginamos bei saugomos vertybės, priedanga. Valstybė turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų galima užtikrinti, jog kūrybos sklaidos laisve nebus dangstomasi siekiant minėtų antikonstitucinių tikslų. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją kūrybos sklaidos laisvė, kaip ir informacijos laisvė bei įsitikinimų raiškos laisvė, gali būti ribojama įstatymo nustatyta tvarka ir tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką (ji inter alia gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį). Tačiau bet kokie kūrybos sklaidos laisvės ribojimai turi būti grindžiami tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimai: šią laisvę riboti galima tik jeigu tai daroma įstatymu, tik jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, tik jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir tik jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

  1. Užtikrindama kūrybos laisvę (apimančią kūrybos proceso laisvę ir kūrybos sklaidos laisvę) ir kultūros laisvę apskritai, valstybė pagal Konstituciją turi ne tik negatyvaus turinio pareigas (inter alia pačiai nediskriminuoti jokios kūrybos ir apsaugoti šią laisvę nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi), bet ir pozityvaus turinio pareigas.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis. Konstitucijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė. Ši Konstitucijos saugoma ir ginama laisvė yra susijusi su Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta žmogaus laisve ieškoti ir gauti informaciją bei idėjas ir su minėtos laisvės būtina sąlyga – žmogaus laisve pačiam formuoti savo įsitikinimus, pažiūras, kuri taip pat kyla iš Konstitucijos. Kultūros vertybių prieinamumo laisvė yra susijusi ir su Konstitucijoje įtvirtintu atviros visuomenės imperatyvu: neužtikrinus šios laisvės, būtų pakenkta ir atviros visuomenės siekiui.

Konstitucijoje įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė suponuoja ir valstybės negatyvią pareigą užtikrinti, kad žmogui nebūtų kliudoma laisvai naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis, ir pozityvią pareigą priimti tokius sprendimus, kurie sudarytų materialines, organizacines ir teisines prielaidas kultūros vertybes padaryti prieinamas kuo didesniam žmonių ratui, skirti valstybės biudžeto lėšų mokslo, meno, istorijos, architektūros, kitiems kultūros paminklams bei vertybėms saugoti, taip pat kultūros įstaigoms (muziejams, teatrams, bibliotekoms, koncertinėms organizacijoms ir kt.). Konstitucinis kultūros vertybių prieinamumo imperatyvas suponuoja valstybės pareigą ir pačiai steigti bei išlaikyti valstybės institucijas (įstaigas, įmones), per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos, kurių tikslas būtų palaikyti ir propaguoti, plėtoti nacionalinę kultūrą – konstituciškai ginamą ir saugomą vertybę (inter alia įstaigas, įmones, teikiančias viešąsias kultūros paslaugas) arba kitaip inicijuoti bei skatinti kitų – ne valstybės – institucijų, kurių tikslas yra kultūros plėtra, steigimą ir išlaikymą. Kultūros įstaigų, kitų institucijų, kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), sistemos pagrindų nustatymo srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją; pagal savo kompetenciją šioje srityje plačią diskreciją turi ir vykdomosios valdžios institucijos; institucijų, kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), sistemos pagrindų nustatymas yra valstybės kultūros politikos dalykas. Kita vertus, formuojant ir įgyvendinant kultūros politiką būtina paisyti valstybės ir visuomenės išteklių, valstybės ir visuomenės materialinių ir finansinių galimybių, kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo. Tačiau pabrėžtina, jog pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybė iš esmės nepalaikytų prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų sistemos.

  1. Konstitucijoje įtvirtinta kultūros laisvė aiškintina atsižvelgiant ir į Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę į susivienijimus, arba asociacijų laisvę – vieną pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių. Priklausyti ar nepriklausyti kokiai nors asociacijai – tai asmuo nusprendžia laisva valia (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai). Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra įsteigiami ir veikia savo narių interesais. Esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu. Tik būdami autonomiški valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų atžvilgiu susivienijimai gali veiksmingai veikti kaip svarbus pilietinės visuomenės elementas, būti demokratinės valstybės piliečių saviraiškos forma ir visuomeninio aktyvumo garantas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

Kultūros laisve (apimančia kūrybos laisvę ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę), kaip ir daugeliu kitų konstitucinių teisių ir laisvių, gali būti naudojamasi ne tik individualiai, bet ir per Konstitucijos 35 straipsnyje numatytus susivienijimus. Neleidžiama nustatyti kokių nors reikalavimų ar ribojimų kūrėjų veiklai, taip pat kliudyti jiems ar kitiems asmenims steigti asociacijas, skleidžiančias kultūrą ir (arba) ginančias kūrėjų materialinius ir dvasinius interesus.

  1. Kultūros laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės (apimančios kūrybos laisvę ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę), būtina sąlyga yra kultūros rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Minėta, kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad kultūros valstybinis rėmimas ir apsauga yra svarbi valstybės funkcija, viešasis interesas. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvios: jose ne tik yra nurodyta, kad kultūra turi būti remiama, kad kultūros paminklai bei vertybės turi būti saugomi, bet ir yra įtvirtintas subjektas, turintis ir negatyvias, ir pozityvias pareigas užtikrinti, kad kultūra būtų remiama ir kultūros paminklai bei vertybės būtų saugomi, – būtent valstybė.

Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis aiškintina atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, konstitucinė kultūros samprata apima įvairias Tautos ir atskirų bendruomenių turimas bei puoselėtinas vertybes, neišskiriant nė istorinės patirties, kalbos, raštijos ir kt., taip pat į tai, kad konstitucinėje kultūros sampratoje yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai, inter alia menas ir mokslas. Šiuo atžvilgiu Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kultūros valstybinio rėmimo konstituciniai pagrindai apima ir šioje dalyje įtvirtintą valstybės pareigą remti mokslą, o Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kultūros paminklų bei vertybių apsaugos konstituciniai pagrindai – ir šioje dalyje įtvirtintą valstybės pareigą rūpintis Lietuvos istorijos, meno paminklų apsauga.

Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, reiškia, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą, kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus, perduotinus ateities kartoms; pagal Konstituciją valstybė privalo ne tik pati nekliudyti savaiminei kultūros plėtrai (inter alia nediskriminuoti jokios kūrybos), bet ir pozityviais sprendimais (inter alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, propagavimą ir išsaugojimą. Pažymėtina, kad viešosios valdžios institucijų sprendimai dėl kultūros veiklą vykdančių institucijų ar atskirų kūrėjų, atskirų kultūrą plėtojančių iniciatyvų (projektų, programų) valstybinio rėmimo turi būti priimami paisant Konstitucijoje įtvirtintų visų asmenų lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos principų, taip pat viešumo reikalavimo. Konstitucijoje įtvirtintas teisingos visuomenės ir socialinės darnos imperatyvas suponuoja tai, kad remiant kultūrą (inter alia kūrybą) reikia atsižvelgti į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisyti kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad kultūros valstybinis rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Konstatuota ir tai, jog pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybė iš esmės nepalaikytų prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų sistemos. Konstitucinis kultūros, kaip visuotinę reikšmę turinčios vertybės, įtvirtinimas lemia kultūros rėmimą visos valstybės mastu.

Seimas turi diskreciją nustatyti, kokios institucijos formuoja ir įgyvendina kultūros politiką, vykdo kultūros valstybinio rėmimo ir apsaugos funkciją. Tradiciškai taip susiklostė, kad Lietuvoje (kaip ir daugelyje valstybių) plačius įgaliojimus įgyvendinant kultūros politiką turi Kultūros ministerija.

  1. Minėta, kad savivaldybėms įstatymais gali būti perduotos vykdyti ir tam tikros valstybės funkcijos, taip pat kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją įstatymu nustatyti, kokios funkcijos (visos arba tik tam tikra apimtimi) yra pavedamos savivaldybėms. Minėta ir tai, kad tam tikrų valstybės funkcijų vykdymas objektyviai negali bent tam tikra apimtimi nebūti perduotas savivaldybėms, nes, to nepadarius, nebūtų užtikrintas veiksmingas tokių funkcijų vykdymas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad būtent tokia valstybės funkcija ir yra kultūros valstybinis rėmimas ir apsauga. Tai, kad minėta valstybės funkcija negali bent tam tikra apimtimi nebūti perduota savivaldybėms, lemia ir šios funkcijos, ir vietos savivaldos, kaip įstatymų numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių savitvarkos ir savaveiksmiškumo pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją, prigimtis. Kultūros sklaida – tai pirmiausia jos sklaida artimiausioje terpėje, teritorinėje aplinkoje, tarp atitinkamos vietovės, tos teritorijos, kurioje yra tam tikri kultūros objektai, gyventojų; kultūros vertybių prieinamumas suponuoja pirmiausia jų prieinamumą tos bendruomenės, kurios teritorijoje yra atitinkami kultūros objektai, nariams, gyventojams; kultūros įstaigos (muziejai, teatrai, bibliotekos, koncertinės organizacijos ir kt.) veikia tam tikruose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, vietovėse; kultūros paminklai, kiti kultūros objektai taip pat yra tam tikrose vietovėse, kurias administruojanti vietos valdžia (jos institucijos, pareigūnai) negali neturėti atitinkamų priedermių, susijusių su šių paminklų išsaugojimu, prieinamumo užtikrinimu ir kt.; kūrėjai yra ir tam tikrų teritorinių bendruomenių nariai, kūrėjų asociacijos veikia tam tikruose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, tad kūrėjų ir jų asociacijų valstybinis rėmimas gali būti racionalus ir veiksmingas tik tada, kai yra atsižvelgiama į vietos, kuriose tie kūrėjai bei jų asociacijos veikia, sąlygas; ir t. t. Be to, kultūros, kaip konstituciškai ginamos ir saugomos vertybės, valstybinis rėmimas, plėtra būtų neįmanomi, jeigu kultūra nebūtų plėtojama regionuose, atskirose valstybės teritorijos dalyse, atskirose savavaldžiose teritorinėse bendruomenėse, kurios yra visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos dalis.

Kokia apimtimi perduoti savivaldybėms vykdyti kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją – tai yra valstybės kultūros politikos dalykas. Įstatymų leidėjas šioje srityje turi plačią diskreciją. Tačiau jis privalo paisyti Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos.

Kartu pabrėžtina, jog tai, kad kultūros rėmimas ir apsauga, kaip valstybės funkcija, negali bent tam tikra apimtimi nebūti perduota savivaldybėms, nereiškia, kad valstybė (jos institucijos) gali nusišalinti nuo šios funkcijos vykdymo. Konstatuota, jog tarp valstybės valdymo ir vietos savivaldos yra sąveika, pasireiškianti inter alia tuo, kad centralizuotas valstybės valdymas administraciniuose teritoriniuose vienetuose yra derinamas su decentralizacija, tuo, kad įstatymuose yra įtvirtinamas centrinės valdžios institucijų ir savivaldybių bendradarbiavimas, tuo, kad valstybė įvairiais būdais ir formomis remia savivaldybes, taip pat tuo, kad valstybė įstatymų apibrėžtomis formomis prižiūri savivaldybių veiklą ir koordinuoja valstybės ir savivaldybių bendrus veiksmus, kai yra siekiama reikšmingų socialinių tikslų. Taigi kad ir kokiu mastu minėtos funkcijos vykdymas būtų perduotas savivaldybėms, valstybei pagal Konstituciją išlieka pareiga užtikrinti, kad ši funkcija būtų tinkamai vykdoma.

  1. Minėta, kad pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; tai negali būti daroma poįstatyminiu teisės aktu. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad kultūros rėmimas ir apsauga Konstitucijoje nėra expressis verbis įtvirtinta kaip funkcija, priklausanti išimtinai savivaldybėms (Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta atitinkama savivaldybių kompetencija). Tad savivaldybių pareiga vykdyti (tam tikra apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją gali būti nustatyta tik įstatymu; tik įstatymu galima nustatyti ir atitinkamą savivaldybių kompetenciją. Tokiems įstatymams taikomi iš Konstitucijos kylantys teisinio aiškumo reikalavimai: juose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų aišku, kokia apimtimi šią funkciją vykdo savivaldybės, o kokia apimtimi ją vykdyti yra palikta valstybei.

Dėl to, kad pagal Konstituciją negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios vykdyti, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybėms perduotos (tam tikra apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijos finansavimas (inter alia iš valstybės biudžeto). Pačios savivaldybės (jų institucijos, pareigūnai), kurių tarybos pagal Konstituciją turi įgaliojimus sudaryti ir tvirtinti savarankišką biudžetą, taip pat turi pareigą pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją priimti sprendimus, kad būtų surinktos jų funkcijoms vykdyti reikalingos lėšos ir kad šios lėšos būtų tinkamai panaudotos; jos atsako už joms perduotų funkcijų tinkamą vykdymą. Tačiau konstatuotina, kad konstitucinis kultūros, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, įtvirtinimas neleidžia prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų išlaikymo naštos užkrauti vien savivaldybėms.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog pagal Konstituciją valstybė turi pareigą pati steigti ir išlaikyti valstybės institucijas (įstaigas, įmones, per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos), kurių tikslas būtų rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigas, įmones, teikiančias viešąsias kultūros paslaugas), arba kitaip inicijuoti bei skatinti kitų – ne valstybės – institucijų, kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra, steigimą ir išlaikymą, taip pat jog pagal Konstituciją negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybė iš esmės nepalaikytų prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų sistemos.

Kad galėtų vykdyti (nustatyta apimtimi) joms perduotą kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją ir įgyvendinti savo kompetenciją šioje srityje, savivaldybės gali, o tam tikrais atvejais ir turi, turėti atitinkamas institucijas, prisidedančias prie kultūros plėtros (inter alia įstaigas, įmones, teikiančias viešąsias kultūros paslaugas), kurias savivaldybės (jų institucijos) steigia, reorganizuoja, kitaip pertvarko, likviduoja laikydamosi įstatymuose nustatytų reikalavimų.

Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų prie kultūros plėtros prisidedančių įstaigų, įmonių (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas) steigėjo teises, privalo laikytis, taip pat kitus apribojimus, tam tikru mastu suvaržančius savivaldybių, kaip atitinkamų įstaigų, įmonių steigėjų, teises ir užtikrinančius, kad savivaldybės tinkamai vykdys joms perduotą (nustatyta apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją.

  1. Minėta, jog dėl to, kad viešasis interesas, kurį garantuoti turi ir vietos savivalda, ir tam tikru laikotarpiu visai visuomenei bei valstybei ir teritorinėms bendruomenėms iškylantys konkretūs uždaviniai yra dinamiški, kinta, įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, įstatymu keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) savivaldybėms perduotų funkcijų apimtį ir turinį, perduoti savivaldybėms vykdyti naujas funkcijas, kurių jos iki tol nevykdė, ir (arba) nustatyti, kad savivaldybės nebevykdo tam tikrų funkcijų, kurias jos iki tol vykdė, taip pat kad įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, atitinkamai koreguoti savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) kompetenciją (įgaliojimus), reikalingą savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti.

Valstybės kultūros politika taip pat negali nebūti dinamiška; jos formavimas ir įgyvendinimas yra koreguojami atsižvelgiant į įvairius veiksnius. Todėl savivaldybėms įstatymu perduotos kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijos turinys įstatymu gali būti keičiamas, apimtis, kuria savivaldybėms yra pavedama vykdyti šią funkciją, įstatymais gali būti plečiama arba siaurinama. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad, siekiant geriau užtikrinti savivaldybių interesus, labiau atsižvelgti į vietos, kuriose veikia kūrėjai bei jų asociacijos, sąlygas, artinti kultūros sklaidą prie teritorinių bendruomenių, decentralizuoti kultūros valdymą, taip pat kitais (pirmiausia tikslingumo) sumetimais savivaldybėms įstatymais gali būti pavedama kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją vykdyti didesne apimtimi – šios funkcija vykdymas (tam tikra apimtimi) iš valstybės lygmens gali būti perkeltas į savivaldybių lygmenį. Beje, apskritai nėra negalimas ir atvirkštinis procesas, kai minėtos funkcijos vykdymas (tam tikra apimtimi) iš savivaldybių lygmens yra perkeliamas į valstybės lygmenį.

Perkeliant kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijos vykdymą (tam tikra apimtimi) iš valstybės lygmens į savivaldybių lygmenį būtina paisyti konstitucinės vietos savivaldos sampratos, Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų, savivaldybių interesų; savivaldybėms negali būti nustatomi tokie įpareigojimai, kokių šios būtų nepajėgios įvykdyti; jeigu būtina, turi būti atitinkamai koreguojamas (didinamas arba mažinamas) atitinkamų savivaldybių funkcijų finansavimas.

  1. Minėtas kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijos vykdymo (tam tikra apimtimi) perkėlimas įstatymu iš valstybės lygmens į savivaldybių lygmenį gali būti susijęs su tam tikrų valstybės institucijų (įstaigų, įmonių), kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumo pakeitimu, kai šių įstaigų valdymas perkeliamas iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių savivaldybės, įgyvendindamos joms perduotų prie kultūros plėtros prisidedančių įstaigų, įmonių (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas) steigėjo teises, privalo laikytis, taip pat kitus apribojimus, tam tikru mastu suvaržančius savivaldybių, kaip atitinkamų įstaigų, įmonių steigėjų, teises, kurie užtikrintų, kad savivaldybės tinkamai vykdys joms perduotą (nustatyta apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją.

Konstatuota, kad bet kurios valstybės įstaigos, įmonės priskyrimas savivaldybei (inter alia šios įstaigos, įmonės steigėjo teisių perdavimas) turi būti grindžiamas įstatymu, kad šis reikalavimas kyla iš Konstitucijos. Tad ir valstybės institucijų (įstaigų, įmonių), kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas) pavaldumo pakeitimas negali nebūti grindžiamas įstatymu; šis reikalavimas taip pat kyla iš Konstitucijos. Teisiniam reguliavimui, pagal kurį atitinkama valstybės institucija turi įgaliojimus išleisti teisės aktus, kuriais remiantis tam tikra valstybės institucija (įstaiga, įmonė), kurios tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaiga, įmonė, teikianti viešąsias kultūros paslaugas), yra priskiriama savivaldybei (inter alia yra perduodamos šios įstaigos, įmonės steigėjo teisės), taikomi konstituciniai teisinio aiškumo, teisinio tikrumo reikalavimai: jis turi būti toks, kad būtų aišku, ar savivaldybės, kaip atitinkamos įstaigos, įmonės steigėjo teisių turėtojos (vienos ar kartu su kitais subjektais, inter alia su valstybės institucijomis), teisės kokiu nors mastu yra suvaržytos, ar tokių suvaržymų nėra nustatyta, taip pat neturi būti sukurtas neaiškumas, ar atitinkamas įstaigas, įmones finansuoja arba kitaip remia savivaldybė, ar valstybė (jos institucijos), ar finansavimo (kitokio rėmimo) našta yra kokiu nors būdu paskirstyta tarp savivaldybės ir valstybės (jos institucijų), ar įgaliojimus kontroliuoti, prižiūrėti šias įstaigas, įmones turi savivaldybė (jos institucijos, pareigūnai), ar valstybė (jos institucijos, pareigūnai), ar ir savivaldybė, ir valstybė (jų institucijos, pareigūnai) ir pan. Savivaldybės turi būti informuojamos apie būsimą minėtų institucijų perdavimą joms.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, atitinkamai valstybės institucijai perduodant kultūros įstaigą, įmonę į savivaldybių lygmenį (inter alia savivaldybei perdavus steigėjo teises), valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, įstatymu nustatyti savivaldybei įvairius suvaržymus, kurių ši turi paisyti įgyvendindama steigėjo teises, inter alia priimdamos sprendimus dėl savivaldybėms perduotų kultūros įstaigų, įmonių reorganizavimo ar likvidavimo, arba kitokio pertvarkymo. Tam tikrais atvejais, jei valstybė savivaldybėms tokių suvaržymų nenustatytų, į savivaldybių lygmenį perduotos kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijos vykdymas pasunkėtų arba savivaldybės apskritai galėtų atsisakyti vykdyti kokia nors apimtimi joms įstatymu nustatytą kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją. Šis savivaldybių savarankiškumo suvaržymas kyla iš Konstitucijos ir savaime nelaikytinas savivaldybių interesų nepaisymu; minėtu iš Konstitucijos kylančiu suvaržymu užtikrinamas savivaldybių ir valstybės interesų derinimas.

Šiame kontekste paminėtina, kad tai, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai (Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalis).

Konstitucinis Teismas 2004 m. vasario 11 d. sprendime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, apibrėždamas savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, gali nustatyti ir jos realizavimo tvarką, savivaldybių veiklos priežiūrą ir kontrolę, pareigūnus, turinčius įgaliojimus kontroliuoti ar prižiūrėti savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų veiklą; atitinkami valstybės pareigūnai (valstybės tarnautojai ar kiti asmenys nepriklausomai nuo to, kaip jie vadinami įstatymuose) turi teisę priimti tokius sprendimus, nuo kurių priklauso savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas. Taigi įgaliojimus kontroliuoti, prižiūrėti savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) sprendimus įstatymais (paisant Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos) galima nustatyti ir kitoms valstybės institucijoms (jų pareigūnams).

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad būtina finansuoti (inter alia iš valstybės biudžeto) savivaldybėms perduotą (tam tikra apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją, kad iš Konstitucijos kyla draudimas prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų išlaikymo naštą užkrauti vien savivaldybėms, taip pat draudimas valstybei iš esmės nepalaikyti prie kultūros plėtros prisidedančių institucijų sistemos. Taip pat minėta, jog tam, kad galėtų vykdyti (nustatyta apimtimi) joms perduotą kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją ir įgyvendinti savo kompetenciją šioje srityje, savivaldybės gali, o tam tikrais atvejais ir turi, turėti atitinkamas institucijas, prisidedančias prie kultūros plėtros (inter alia įstaigas, įmones, teikiančias viešąsias kultūros paslaugas), kurias savivaldybės (jų institucijos) steigia, reorganizuoja, kitaip pertvarko, likviduoja laikydamosi įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat kad pačios savivaldybės (jų institucijos, pareigūnai) turi pareigą pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją priimti sprendimus, kad būtų surinktos jų funkcijoms vykdyti reikalingos lėšos ir kad šios lėšos būtų tinkamai panaudotos.

Savivaldybėms nuosavybės teise gali priklausyti tam tikras turtas, kuris joms yra reikalingas minėtai funkcijai vykdyti (nustatyta apimtimi). Savivaldybės yra nuosavybės teisės subjektai. Be to, savivaldybės patikėjimo teise valdo tam tikrą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, reikalingą minėtai funkcijai vykdyti (nustatyta apimtimi). Ir turtas, kuris priklauso savivaldybėms nuosavybės teise, ir valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurį savivaldybės valdo patikėjimo teise, sudaro savivaldybėms perduotos (tam tikra apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijos vykdymo materialųjį pagrindą.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), kurios tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumo pakeitimas, kai šios įstaigos valdymas perkeliamas iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą, savaime nereiškia, kad visais atvejais savivaldybės nuosavybėn yra perduodamas valstybės turtas (jo dalis), šios institucijos valdomas patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise. Valstybės turtą, inter alia kieno nors valdomą patikėjimo teise, savivaldybės nuosavybėn galima perduoti tik paisant Konstitucijos ir tik vadovaujantis įstatymais.

  1. Minėta, kad nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant, ar Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai neprieštarauja įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) ir Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktai, atsižvelgtina ir į Konstitucijos 23, 47, 128 straipsnių nuostatas, įtvirtinančias nuosavybės santykių Lietuvos Respublikoje konstitucinius pagrindus, bei šių nuostatų sąsajas su pareiškėjo nurodyta Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, bei kitomis vietos savivaldos konstitucinę sampratą įtvirtinančiomis Konstitucijos nuostatomis.
  2. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.

Aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime konstatavo: konstitucinis imperatyvas, jog nuosavybė įpareigoja, skirtinas ir valstybės bei savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, turintiems įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, finansine prasme); valstybės turtas nėra savitikslis, jis turi duoti naudos visuomenei; valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama turi būti teisėtai; tai prižiūri Valstybės kontrolė.

  1. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, aiškintina ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad nuosavybė neliečiama, ir šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, kontekste.

Nuosavybės neliečiamybė yra įstatymu apsaugotas konstitucinis principas. Niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu. Nuosavybės subjektui – savininkui yra konstituciškai garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių ir kad valstybė užtikrintų jo nuosavybės teisių gynimą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį kartu su Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalis yra saugomos bei ginamos ir valstybės bei savivaldybių (teritorinių bendruomenių) nuosavybės teisės. Nuostata, kad Konstitucija saugo ir gina ir savivaldybių nuosavybės teises, yra vadovaujamasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas).

  1. Pagal Konstituciją valstybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas. Tai anaiptol nereiškia, kad jis negali būti perduotas kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis).

Aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tuo galima duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius, interesus. Toks perdavimas (ir atlygintinis, ir neatlygintinis) konstituciškai būtų nepateisinamas, jeigu juo būtų daroma akivaizdi žala visuomenei, pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu. Įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jei tai neatitinka visuomenės poreikio, viešojo intereso, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas).

Be to, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos ir atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, gali nustatyti perduodamo kitų subjektų nuosavybėn turto teisinį režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), idant ir toliau būtų užtikrinami visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyvendinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės.

Konstatuotina, kad visų šių konstitucinių reikalavimų turi būti paisoma ir tada, kai pakeičiamas tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), prisidedančios prie kultūros plėtros (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumas, jos valdymą perkeliant iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą. Priešingu atveju būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Minėta, kad tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), kurios tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumo pakeitimas, kai šios įstaigos, įmonės valdymas yra perkeliamas iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą, savaime nereiškia, kad visais atvejais savivaldybės nuosavybėn yra perduodamas ir valstybės turtas (jo dalis), šios institucijos valdytas patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise.

Kartu pažymėtina, kad keičiant tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), kurios tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumą, kai šios įstaigos, įmonės valdymas yra perkeliamas iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą, gali būti sprendžiamas ir valstybės turto, patikėjimo teise valdyto savivaldybei perduodamos institucijos (įstaigos, įmonės), nuosavybės klausimas. Šis (taip pat kitas) valstybės turtas gali būti perduotas ir atitinkamos savivaldybės nuosavybėn. Tai gali būti daroma tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; jeigu minėtas turtas įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka nėra perduodamas atitinkamos savivaldybės nuosavybėn, jis visais atvejais lieka valstybės nuosavybė, kurį atitinkama savivaldybė, institucija ar, jeigu tai numato įstatymai, kiti asmenys gali valdyti patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise.

  1. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, aiškintina ir Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, kontekste.

Pažymėtina, kad nors Konstitucijos 47 straipsnis ne kartą buvo keičiamas, minėta nuostata Konstitucijoje buvo visą laiką (Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis (1992 m. spalio 25 d. redakcija), Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalis (1996 m. birželio 20 d. redakcija), šiuo metu galiojanti Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija)), ji nebuvo keičiama.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad, atsižvelgiant į kultūros konstitucinę sampratą (apimančią, kaip minėta, labai įvairias Tautos ir atskirų bendruomenių turimas bei puoselėtinas vertybes), Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje vartojama valstybinės reikšmės kultūros objektų sąvoka yra bendrinė, ji apima ir šioje dalyje minimus valstybinės reikšmės istorijos bei archeologijos objektus, tačiau jais neapsiriboja; ji yra kur kas platesnė. Ši sąvoka apima labai įvairų turtą – ir nekilnojamąjį, ir kilnojamąjį, priskirtiną kultūros paveldui ir nustatytąja tvarka pripažintą turinčiu valstybinę reikšmę. Beje, kiti Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai (pavyzdžiui, valstybinės reikšmės parkai) taip pat gali būti ir valstybinės reikšmės kultūros objektai.

  1. Kultūra (šią sąvoką vartojant konstitucine prasme) visuomet yra susijusi su vertybėmis. Konstitucija nesudaro prielaidų kiekvieną kultūros objektą, priskirtiną kultūros paveldui, tegul ir išties vertingą, pripažinti turinčiu valstybinę reikšmę. Turinčiais valstybinę reikšmę gali būti pripažinti ne bet kokie kultūros objektai, priskirtini kultūros paveldui, o tik tie, kurių išliekamoji vertė, svarba yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui, būtų neužtikrintas jų prieinamumas visuomenei.

Pažymėtina, kad kultūros objektų pripažinimas turinčiais valstybinę reikšmę suponuoja santykių, susijusių su tokių kultūros objektų priežiūra, apsauga ir naudojimu, ypatingą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į minėtų kultūros objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, minėtiems kultūros objektams, palyginti su kitais objektais, įstatymu turi būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas.

Minėta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė – kiekvieno žmogaus laisvė naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis. Todėl valstybinės reikšmės kultūros objektams nustatytas teisinis režimas turi būti toks, kad būtų užtikrintas minėtų kultūros objektų prieinamumas visuomenei, kartu nepakenkiant patiems šiems kultūros objektams, nepaneigiant kitų konstitucinių vertybių.

Įstatymu nustatytas valstybinės reikšmės kultūros objektų teisinis režimas gali apimti inter alia įvairius su šių kultūros objektų valdymu, naudojimu, disponavimu susijusius draudimus, įpareigojimus, kitokius apribojimus ar suvaržymus. Atsižvelgiant į atitinkamų kultūros objektų pobūdį (inter alia į tai, ar atitinkami kultūros objektai yra nekilnojamasis, ar kilnojamasis turtas), savybes, kitus veiksnius, šis teisinis režimas gali būti diferencijuojamas.

Valstybė (atitinkamos jos institucijos, pareigūnai) turi pareigą kontroliuoti, kaip minėto teisinio režimo yra laikomasi.

  1. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, reiškia, kad nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia).
  2. Minėta, kad konstitucinė kultūros samprata apima kuo įvairiausias Tautos ir atskirų bendruomenių turimas bei puoselėtinas vertybes, taip pat kad konstitucinėje kultūros sampratoje yra pabrėžiama tikslinga materialinė bei dvasinė žmonių kūryba ir jos rezultatai. Sritys, kuriose gali būti sukurtos ir turi būti išsaugotos nacionalinę bei visuotinę reikšmę turinčios vertybės, yra kuo įvairiausios: menas, mokslas, švietimas, architektūra, technika ir t. t.

Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Jos normos ir principai sudaro darnią sistemą. Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima neatsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes tuomet būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, aiškintina ir Konstitucijos 23 straipsnio kontekste. Minėta, jog Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama, 2 dalyje – kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Konstitucija, įtvirtinanti žmogaus teises bei laisves (inter alia kultūros laisvę bei nuosavybės teisę) ir pripažįstanti jų prigimtinį pobūdį, toleruoja net ir didžiausią išliekamąją vertę, neabejotiną valstybinę, nacionalinę reikšmę turinčių kultūros objektų priklausymą nuosavybės teise ne vien valstybei, bet ir kitiems subjektams, – aišku, jeigu tie kiti subjektai atitinkamus kultūros objektus įgijo teisėtai.

Būdai, kuriais minėti valstybinės reikšmės kultūros objektai (kaip ir įvairūs kiti Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, išskyrus žemės gelmes) gali patekti ne valstybės, bet kitų asmenų nuosavybėn, yra labai įvairūs. Asmuo (kūrėjas) gali juos sukurti pats ir tapti jų savininku. Asmuo gali tokius kultūros objektus pagal sandorius įgyti iš kito asmens – teisėto savininko; beje, kita tokio sandorio šalis gali ir nepriklausyti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo buvo pradėtas (ir dar nėra baigtas) restitucijos procesas – ankstesniems savininkams yra grąžinamas okupacinės valdžios nacionalizuotas ir kitais neteisėtais būdais nusavintas išlikęs nekilnojamasis turtas; taigi galimi atvejai, kai ankstesniems savininkams grąžinamas ir toks turtas (pavyzdžiui, statiniai), kuris priskirtinas valstybinės reikšmės kultūros objektams. Galimos ir tokios situacijos, kai tam tikras turtas, kuris nuosavybės teise teisėtai priklauso ne valstybei, bet kitam juridiniam asmeniui arba fiziniam asmeniui, dėl savo itin didelės išliekamosios vertės, svarbos būsimosioms kartoms yra nustatytąja tvarka paskelbiamas valstybinės reikšmės kultūros objektu arba bus tokiu objektu paskelbtas ateityje. Visais šiais, taip pat kitais atvejais, kai valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, valstybė (jos institucijos, pareigūnai) pagal Konstituciją privalo tai toleruoti. Antraip būtų nusižengta atviros, teisingos, darnios visuomenės konstituciniam imperatyvui, galėtų būti pažeistos žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės, kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.

   Kita vertus, Konstitucijoje yra įtvirtintas ir ekspropriacijos (eminent domain) institutas. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Konstitucinis Teismas, valstybinės reikšmės kultūros objektų nuosavybės problemos kontekste aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį (1996 m. birželio 20 d. redakcija), kurios tekstas sutampa su šiuo metu galiojančios Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija)) tekstu, yra konstatavęs: Konstitucija neatmeta galimybės atskirus kultūros objektus paversti valstybės nuosavybe; tai priklausytų nuo atitinkamų objektų visuomeninio reikšmingumo, vertingumo, būtinumo užtikrinti jų išlikimą bei išsaugojimą ateities kartoms; toks kultūros vertybių suvalstybinimas galėtų būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad kultūros objektų suvalstybinimas yra įmanomas tik prieš tai juos nustatytąja tvarka pripažinus turinčiais valstybinę reikšmę. Pažymėtina, kad toks valstybinės reikšmės kultūros objektų, nuosavybės teise priklausančių ne valstybei, bet kitiems subjektams, suvalstybinimas laikytinas išimtine priemone.

   Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė gali būti paimama laikantis inter alia šių reikalavimų: visuomenės poreikiai, kuriems gali būti paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; dėl privačiai nuosavybei priklausančio turto paėmimo visuomenės poreikiams kiekvienu atveju įstatymo nustatyta tvarka turi būti priimtas individualus sprendimas; priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tuo pat metu turi būti nustatytas ir konkretus atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, tokio atlyginimo išmokėjimo savininkui tvarka; apie nuosavybės paėmimą ir apie atlyginimo už ją dydį bei kitas sąlygas savininkui turi būti pranešta dar prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams; nustatytas atlyginimas turi būti lygiavertis paimamai nuosavybei; kol institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas nepasiekia susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę arba kol jų ginčo neišsprendžia teismas, nuosavybė iš savininko negali būti paimama.

  1. Atsižvelgiant į valstybinės reikšmės kultūros objektų ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos apsaugoti. Pažymėtina, kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, suponuoja, jog tai, kad tam tikri valstybinės reikšmės kultūros objektai (kaip ir įvairūs kiti Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, išskyrus žemės gelmes) nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, neatleidžia valstybės nuo pareigos užtikrinti jų apsaugą ir rūpintis jais.
  2. Šiame kontekste pabrėžtina, kad konstitucinis valstybinės reikšmės kultūros objektų statusas suponuoja valstybės pareigą tvarkyti valstybinės reikšmės kultūros objektų apskaitą, inter alia įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti valstybinės reikšmės kultūros objektų sąrašą, atskirai pažymint, kurie valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosavybės teise priklauso valstybei, o kurie – kitiems savininkams. Šį sąrašą, jeigu reikia, būtina nustatytąja tvarka atnaujinti, atsižvelgiant į tai, ar tam tikrame visuomenės ir valstybės raidos etape nėra poreikio į šį sąrašą įtraukti dar ir kitus kultūros objektus (ir (arba) poreikio tam tikrus kultūros objektus iš minėto sąrašo išbraukti). Pabrėžtina, kad valstybinės reikšmės kultūros objektų įtraukimas į minėtą sąrašą negali priklausyti nuo to, ar atitinkami kultūros objektai nuosavybės teise priklauso valstybei, ar kitiems juridiniams asmenims, ar fiziniams asmenims. Taip pat pabrėžtina, kad valstybinės reikšmės pripažinimas tam tikriems kultūros objektams, nuosavybės teise priklausantiems ne valstybei, bet kitiems asmenims, nereiškia jų suvalstybinimo.

Pažymėtina, kad iki šiol toks valstybinės reikšmės kultūros objektų sąrašas įstatymu nėra nustatytas.

Aptartieji iš Konstitucijos kylantys reikalavimai dėl valstybinės reikšmės kultūros objektų apskaitos bei valstybės pareigos rūpintis valstybinės reikšmės kultūros objektais, užtikrinti jų apsaugą (nepriklausomai nuo to, ar minėti kultūros objektai nuosavybės teise priklauso valstybei, ar kitiems juridiniams asmenims, ar fiziniams asmenims) yra mutatis mutandis taikytini ir kitiems Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodytiems objektams.

  1. Pabrėžtina, kad iš Konstitucijos kylanti valstybės pareiga rūpintis ir tais valstybinės reikšmės kultūros objektais, kurie nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, užtikrinti jų apsaugą, negali būti interpretuojama kaip atleidžianti jų savininkus nuo pareigos patiems prisidėti prie minėtų kultūros objektų išsaugojimo, laikytis šiems kultūros objektams nustatyto teisinio režimo, galinčio apimti inter alia įvairius su šių kultūros objektų valdymu, naudojimu, disponavimu susijusius draudimus, įpareigojimus, kitokius apribojimus ar suvaržymus. Pabrėžtina, kad minėti draudimai, įpareigojimai, apribojimai, suvaržymai turi būti pagrįsti – jais turi būti sudaromos prielaidos užtikrinti valstybinės reikšmės kultūros objektų išsaugojimą, taip pat jų prieinamumą visuomenei; jie turi būti proporcingi siekiamam teisėtam visuotinai reikšmingam tikslui ir nesuvaržyti savininko teisių labiau, negu reikia minėtiems tikslams pasiekti.

Valstybė (jos atitinkamos institucijos, pareigūnai), pagal Konstituciją turėdama įgaliojimus kontroliuoti, kaip yra laikomasi valstybinės reikšmės kultūros objektams nustatyto teisinio režimo, turi įgaliojimus kontroliuoti ir tai, kaip minėto teisinio režimo laikosi ir tie savininkai, kuriems šie objektai priklauso privačios nuosavybės teise, ir valstybės bei savivaldybių institucijos, kurios šiuos objektus valdo patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise.

Kai kada savininkai (pavyzdžiui, fiziniai asmenys) gali būti nepajėgūs patys veiksmingai užtikrinti, kad jiems nuosavybės teise priklausantys valstybinės reikšmės kultūros objektai bus išsaugoti. Pabrėžtina, kad savininkams neturi būti užkrauta visa minėtų kultūros objektų išsaugojimo, rūpinimosi jais našta. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius teisingą pusiausvyrą tarp atitinkamų savininko ir valstybės pareigų.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užtikrinti ir valstybinės reikšmės kultūros objektų, nuosavybės teise priklausančių ne valstybei, bet kitiems asmenims, prieinamumą visuomenei (taip užtikrindamas ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę), ir savininko teisių bei teisėtų interesų apsaugą, taip pat nesudarytų prielaidų padaryti žalą minėtiems kultūros objektams. Tais atvejais, kai valstybinės reikšmės kultūros objektai nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet kitiems asmenims, savininkams taip pat neturi būti užkrauta visa minėtų kultūros objektų prieinamumo visuomenei užtikrinimo našta. Šioje srityje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių, inter alia nuosavybės teisių bei teisės į privatumą, ir kitų asmenų teisių.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad savivaldybėms perduotos kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijos vykdymo (nustatyta apimtimi) materialųjį pagrindą sudaro šiai funkcijai vykdyti reikalingas savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis turtas bei valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise valdomas savivaldybių.

Pažymėtina, kad tam tikrai savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas arba turtas, kuris nuosavybės teise priklauso valstybei, bet yra patikėjimo teise valdomas savivaldybės, gali būti valstybinės reikšmės kultūros objektas arba gali tokiu kultūros objektu tapti (būti pripažintas) ateityje. Tokie kultūros objektai turi būti įtraukti į įstatymu patvirtintą valstybinės reikšmės kultūros objektų sąrašą, tokiems kultūros objektams taikytinas valstybinės reikšmės kultūros objektams įstatymu nustatytas teisinis režimas, galintis apimti inter alia įvairius su šių kultūros objektų valdymu, naudojimu, disponavimu susijusius draudimus, įpareigojimus, kitokius apribojimus ar suvaržymus.

  1. Pabrėžtina, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausantys valstybinės reikšmės kultūros objektai, siekiant veiksmingiau užtikrinti Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją, gali būti, paisant Konstitucijos, suvalstybinti.
  2. Konstatuotina, kad Konstitucija nesudaro prielaidų valstybei nuosavybės teise priklausančius valstybinės reikšmės kultūros objektus perduoti savivaldybių nuosavybėn vien dėl to, kad yra pakeičiamas tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), prisidedančios prie kultūros plėtros (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumas, jos valdymą perkeliant iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą, ir dėl to savivaldybėms yra perduodamas koks nors turtas.

Nurodytas iš Konstitucijos kylantis draudimas nereiškia, kad nurodytais atvejais (kai yra pakeičiamas tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), prisidedančios prie kultūros plėtros (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumas, jos valdymą perkeliant iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą) valstybinės reikšmės kultūros objektai savivaldybėms negali būti perduodami valdyti patikėjimo arba kita (ne nuosavybės) teise, kartu nustatant ir tokį šio turto teisinį režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), kad ir toliau būtų užtikrinami visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyvendinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės. Jeigu tam tikrų valstybinės reikšmės kultūros objektų perdavimas savivaldybėms valdyti patikėjimo teise yra susijęs su tam tikros valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), prisidedančios prie kultūros plėtros (inter alia įstaigos, įmonės, teikiančios viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumo pakeitimu, kai jos valdymas yra perkeliamas iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą, gali būti, o tam tikrais atvejais ir turi būti, nustatytas ir toks šio turto teisinis režimas, kad ir toliau būtų užtikrinama, jog šis turtas bus ir toliau naudojamas atitinkamai savivaldybei perduotai (nustatyta apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijai vykdyti.

  1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucija netoleruoja tokio valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), inter alia institucijos, prisidedančios prie kultūros plėtros, pavaldumo pakeitimo, kai jos valdymas perkeliamas iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą, jei pats šios institucijos perdavimas tėra priedanga perduodant savivaldybei valdyti valstybės turtą, susijusį su minėta institucija ir (arba) valdomą inter alia pačios tos institucijos arba jos steigėjo – valstybės institucijos (įstaigos, įmonės).

III

  1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai ir Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ nuostatų atitiktimi Konstitucijai bei įstatymams suabejojo nagrinėdamas administracinę bylą, kurioje apskųstas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas likviduoti biudžetinę įstaigą Lietuvos menininkų rūmus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas dėl Lietuvos menininkų rūmų likvidavimo yra susijęs su pastato Vilniuje, Didžioji g. 31, kuriame yra Lietuvos menininkų rūmų buveinė, valdymu, naudojimu ir disponavimu.

  1. Sprendžiant, ar įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, būtina išsiaiškinti, kaip kito Lietuvos menininkų rūmų teisinis statusas, taip pat kaip kito pastato Vilniuje, Didžioji g. 31, kuriame yra Lietuvos menininkų rūmų buveinė, valdymas, naudojimas ir disponavimas.
  2. Pastatas Vilniuje, Didžioji g. 31, yra istorinė Vilniaus miesto rotušė. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad vietoje, kurioje yra minėtas pastatas, nuo XVI amžiaus veikė Vilniaus miesto savivaldos institucijos. 1845 m. carinės Rusijos valdžia magistratą iš rotušės pastato iškeldino. Pastatas buvo naudojamas kitoms, taip pat ir viešosioms, reikmėms.
  3. 1940 m. Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir inkorporuota į kitą valstybę – Sovietų Sąjungą. Okupacinė valdžia nacionalizavo ir kitais neteisėtais būdais suvalstybino daugelį privačios ir visuomeninės nuosavybės objektų, inter alia visuomeninės paskirties pastatus, kurie buvo paskelbti valstybės nuosavybe. Vilniaus rotušės pastatas, Didžioji g. 31, taip pat buvo traktuojamas kaip valstybės nuosavybė. Jame nuo 1940 m. veikė Vilniaus miesto valstybinis dailės muziejus. Šio muziejaus pavadinimai keitėsi (1941 m. jis buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi, 1965 m. – LTSR dailės muziejumi, 1990 m. – Lietuvos dailės muziejumi). 1995 m. Lietuvos dailės muziejus buvo įpareigotas iš šio pastato išsikelti.

Pažymėtina, kad dar sovietų valdymo metais minėtas pastatas, pavadintas Buvusios Rotušės rūmais (tuometinis adresas M. Gorkio g. 55), kaip architektūros ir istorijos paminklas buvo įrašytas į Respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą.

  1. Kultūros ministras 1971 m. gruodžio 31 d. išleido įsakymą Nr. 458, kuriuo nuo 1972 m. sausio 1 d. buvo įsteigti Meno darbuotojų rūmai. Minėtame įsakyme buvo nurodyta Meno darbuotojų rūmų buveinė Vilniuje, tuometinėje M. Kutuzovo a. 3/8 (dabar S. Daukanto a. 3).

Kultūros ministras 1988 m. lapkričio 15 d. išleido įsakymą Nr. 502, kuriuo Meno darbuotojų rūmai buvo pavadinti Lietuvos TSR menininkų rūmais.

Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, buvo pakeisti įmonių, įstaigų, organizacijų pavadinimai, tarp jų ir Lietuvos TSR menininkų rūmų pavadinimas – jie tapo Lietuvos menininkų rūmais.

  1. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, kuriuo buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Šiame Akte inter alia buvo įtvirtinta, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.
  2. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kurio 2 straipsniu patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą – atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės laikinąją konstituciją. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindu buvo pradėta kurti nacionalinė teisės sistema.

Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 7, 12, 13 skirsniuose buvo nustatyti rajonų, miestų, gyvenviečių, apylinkių valstybinės valdžios organų sistema, veiklos principai, vietos savivaldybių valdymo organų sudarymas.

  1. Įsigaliojus Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, liko galioti daug teisės aktų, išleistų iki nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Vienas iš jų – Vietos savivaldos pagrindų įstatymas, priimtas 1990 m. vasario 12 d. Šiame įstatyme inter alia buvo nustatyti vietos savivaldos principai (2 straipsnis), taip pat nustatyta, kad vietos liaudies deputatų taryba savo teritorijoje jungia ir koordinuoja kitų savivaldybės organų veiklą, vadovauja valstybiniam, ūkiniam ir socialiniam-kultūriniam darbui (5 straipsnio 1 dalis), kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro atitinkamos savivaldybės nuosavybė (20 straipsnio 1 dalis), kad savivaldybės nuosavybė – tai turtas, priklausantis savivaldybei, kurį jos vardu valdo, naudoja ir disponuoja atitinkama taryba arba kiti jos įgalioti juridiniai ar fiziniai asmenys (21 straipsnio 1 dalis), kad savivaldybės vietiniam ūkiui paprastai priskiriamos inter alia liaudies švietimo, kultūros ir kinofikacijos įmonės, įstaigos ir organizacijos (22 straipsnio 2 dalis), kad tik savivaldybė skelbia vietinės reikšmės saugomas teritorijas, valstybinius architektūros, gamtos, istorijos ir kultūros paminklus, organizuoja valstybinių paminklų apskaitą ir vykdo jų apsaugą (24 straipsnio 13 punktas). Minėtu įstatymu savivaldybės buvo suskirstytos į žemesniosios pakopos savivaldybes (apylinkės, gyvenvietės (valsčiai), rajono (apskrities) miestai) ir aukštesniosios pakopos savivaldybes (rajonai (apskritys), respublikos miestai).

Minėtas įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau aptartasis teisinis reguliavimas liko iš esmės nepakitęs.

  1. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindu reformuojant ir plėtojant vietos savivaldos sistemą buvo stiprinami vietos savivaldos materialieji pagrindai. Antai Vyriausybė 1990 m. liepos 19 d. priėmė nutarimą Nr. 245 „Dėl valstybinės nuosavybės objektų perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Šiuo nutarimu Vyriausybė nutarė, kad yra tikslinga perduoti aukštesniosios pakopos savivaldybių nuosavybėn, atsižvelgiant į bendrus valstybės interesus ir savivaldybių siūlymus, inter alia šiuos valstybinės nuosavybės objektus: švietimo, kultūros ir kinofikacijos įmonių, įstaigų, organizacijų arba kitų socialinės paskirties objektų, kurių teikiamos paslaugos, atliekami darbai, visa gaminama produkcija skiriama tik tos aukštesniosios pakopos savivaldybės teritorijos gamybiniams ir gyventojų socialiniams poreikiams tenkinti, turtą (1 punktas).
  2. Taigi savivaldybės (jų institucijos) jau nuo pat nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo pagal įstatymus, inter alia Vietos savivaldos pagrindų įstatymą, turėjo tam tikrus įgaliojimus, susijusius su įstaigų, prisidedančių prie kultūros plėtros, valdymu. Šie įgaliojimai teisės aktais buvo plečiami.
  3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nei Lietuvos menininkų rūmai (buveinė Vilniuje, S. Daukanto a. 3), nei Lietuvos dailės muziejus (buveinė Vilniuje, Didžioji g. 31) Vilniaus miesto savivaldybei to laikotarpio teisės aktais nebuvo perduoti. Lietuvos menininkų rūmai ir Lietuvos dailės muziejus buvo valstybės biudžeto lėšomis finansuojamos valstybės įstaigos. Pastatai, kuriuose buvo šių įstaigų buveinės, buvo valstybės nuosavybė.
  4. Tautos referendumu, įvykusiu 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. Nuo tol Lietuvos nacionalinė teisės sistema turėjo būti kuriama ir plėtojama tik Konstitucijos pagrindu.

Konstitucija įtvirtino vietos savivaldos sampratą, inter alia vietos savivaldos, kaip viešosios valdžios sistemos, funkcionavimo, taip pat vietos savivaldos ir valstybės valdymo santykių pagrindus. Minėta, kad pagal Konstituciją savivaldybės yra nuosavybės teisės subjektas.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta vienpakopė vietos savivaldos sistema.

  1. Kultūros ir švietimo ministerijos 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 183 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų nuostatų“ buvo patvirtinti Lietuvos menininkų rūmų nuostatai.

Pagal šiuos nuostatus Lietuvos menininkų rūmai buvo biudžetinė įstaiga, kurios steigėjas – Kultūros ir švietimo ministerija (1.1 punktas). Šiame kontekste paminėtina, kad 1994 m. gegužės 31 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo įgyvendinimo“ 5 punktu Kultūros ir švietimo ministerija buvo reorganizuota į Kultūros ministeriją ir Švietimo ir mokslo ministeriją; Lietuvos menininkų rūmų steigėja tapo Kultūros ministerija.

Kultūros ir švietimo ministerijos 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 183 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų nuostatų“ patvirtintuose Lietuvos menininkų rūmų nuostatuose buvo nustatyta, kad Lietuvos menininkų rūmai yra juridinis asmuo (1.2 punktas), jų būstinė yra Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8 (1.3 punktas). Lietuvos menininkų rūmų uždaviniai ir funkcijos buvo apibrėžti minėtų nuostatų 2 skirsnyje; inter alia buvo nustatyta, kad pagrindinis Lietuvos menininkų rūmų uždavinys yra organizuoti meno renginius, atitinkančius laiko dvasią, vadovaujantis meniškumo, pilietiškumo kriterijais (2.1 punktas). Minėtuose nuostatuose buvo nustatyta ir tai, kad Lietuvos menininkų rūmai valdo, naudoja ir disponuoja jiems perduotu valstybės turtu (5.1 punktas), taip pat kad Lietuvos menininkų rūmai gali būti likviduoti įstatymų nustatyta tvarka (6.1 punktas).

  1. Konstatuotina, kad ir po to, kai Kultūros ir švietimo ministerijos 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 183 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų nuostatų“ buvo patvirtinti Lietuvos menininkų rūmų nuostatai, Lietuvos menininkų rūmų teisinis statusas nepakito – jie ir toliau buvo valstybės biudžetinė įstaiga, jų valdomas turtas buvo valstybės nuosavybė. Lietuvos menininkų rūmų buveinė liko ta pati – Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8.
  2. Seimas 1993 m. spalio 28 d. priėmė įstatymą „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“, kuriame buvo nustatyta, kad aukštesniosios pakopos savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai priklausančios kultūros įstaigos gali būti reorganizuotos ar likviduotos tik gavus raštišką Kultūros ir švietimo ministerijos sutikimą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad to meto Lietuvos teisės aktuose buvo vartojamos sąvokos „savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančios įstaigos (įmonės)“, kurių turinys teisės aktuose nebuvo kaip nors sukonkretintas ar kitaip atskleistas. Iš teisės aktų, kuriuose šios sąvokos buvo vartojamos, turinio matyti, kad tam tikrų įstaigų, įmonių priskyrimas savivaldybių reguliavimo sričiai reiškė, jog savivaldybės (jų institucijos) pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus priimti tam tikrus sprendimus dėl šių įstaigų, įmonių.

Pabrėžtina, kad to meto teisės aktuose numatytas įstaigų, įmonių priskyrimas savivaldybių reguliavimo sričiai savaime nereiškė, jog atitinkamų įstaigų, įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės turtas yra perduodamas savivaldybių nuosavybėn.

  1. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 37 straipsnį (1964 m. liepos 7 d. redakcija) juridiniai asmenys galėjo pasibaigti likvidavimo arba reorganizavimo (sujungimo, padalijimo ar prijungimo) būdu (1 dalis); valstybinės organizacijos, kurios yra juridiniai asmenys, pasibaigdavo remiantis sprendimu tų organų, kurie jas savo sprendimu steigia (2 dalis).
  2. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus Lietuvos menininkų rūmai nebuvo priskirti savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai. Jie buvo valstybės biudžetinė įstaiga. Taigi Seimo 1993 m. spalio 28 d. priimtas įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ Lietuvos menininkų rūmų reorganizavimui ar likvidavimui negalėjo būti taikomas; juos, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu ir kitais įstatymais, reorganizuoti ar likviduoti galėjo jų steigėjas – tuometinė Kultūros ir švietimo ministerija (šią ministeriją reorganizavus – Kultūros ministerija).
  3. Seimas 1994 m. gegužės 17 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“, kurio 55 straipsniu Civilinio kodekso 95 straipsnis (1983 m. lapkričio 30 d. redakcija) inter alia buvo papildytas nuostatomis, kuriose expressis verbis vartojama viešosios nuosavybės sąvoka. Pagal Civilinio kodekso 95 straipsnio 3 dalį (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) viešąją nuosavybę sudarė valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė.
  4. Tuo metu buvo keičiamas ir vietos savivaldos santykių teisinis reguliavimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą. Pagal šio įstatymo 31 straipsnį šis įstatymas turėjo įsigalioti pirmą dieną po įvykusių rinkimų į savivaldybių tarybas. Šie rinkimai įvyko 1995 m. kovo 25 d., taigi Vietos savivaldos įstatymas įsigaliojo 1995 m. kovo 26 d. Įsigaliojus Vietos savivaldos įstatymui nustojo galios 1990 m. vasario 12 d. priimtas Vietos savivaldos pagrindų įstatymas (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Vietos savivaldos įstatyme buvo įtvirtinta vienpakopė vietos savivaldos sistema. Vietos savivalda buvo traktuojama kaip Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius (1 straipsnio 1 dalis). Šiame įstatyme buvo įtvirtinti inter alia tokie vietos savivaldos principai, kaip savivaldybės ir valstybės interesų derinimas, teisėtumas ir socialinis teisingumas, ekonominis savarankiškumas (2 straipsnis).

Šiame įstatyme buvo nustatyta, kad savivaldos institucijų kompetencija yra savarankiškoji ir valstybės deleguotoji (14 straipsnio 1 dalis), taip pat kad valstybės funkcijos deleguojamos savivaldybėms šiuo ir kitais įstatymais (14 straipsnio 3 dalis). Savivaldybės taryba, įgyvendindama savarankiškąją kompetenciją, turėjo įgaliojimus inter alia tvirtinti iš savivaldybės biudžeto išlaikomų įstaigų ir organizacijų bendrą asignavimų sumą ir darbo užmokesčio fondą (15 straipsnio 13 punktas), priimti sprendimus dėl iš savivaldybės biudžeto lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių, organizacijų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo (15 straipsnio 16 punktas).

Vietos savivaldos įstatyme buvo nustatyta, kad savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą sudaro savivaldybės nuosavybė – savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba (21 straipsnio 1 ir 2 dalys). Savivaldybės nuosavybės objektus turėjo nustatyti įstatymai (21 straipsnio 3 dalis); savivaldybės nuosavybės teisė galėjo atsirasti: perduodant įstatymų nustatyta tvarka valstybės nuosavybės objektus savivaldybės nuosavybėn, šiuo atveju įstatymuose galėjo būti nustatytos disponavimo tokiais objektais apribojimo sąlygos (21 straipsnio 4 dalies 1 punktas); sukuriant naujus nuosavybės objektus (21 straipsnio 4 dalies 2 punktas); sudarant sandorius arba kitais įstatymų nustatytais atvejais (21 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

Minėtu įstatymu savivaldybės mero kompetencijai buvo priskirta inter alia rūpintis gyventojų kultūros ugdymu, bendrosios ir etnokultūros puoselėjimu (17 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Savivaldybės valdybos kompetencijai buvo priskirta inter alia kontroliuoti, kaip laikomasi kraštovaizdžio, architektūros ir kultūros paminklų apsaugos reikalavimų (18 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Seimo 1994 m. liepos 7 d. priimtas Vietos savivaldos įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, tačiau aptartasis teisinis reguliavimas liko iš esmės nepakitęs tol, kol 2000 m. spalio 27 d. įsigaliojo Seimo 2000 m. spalio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas, kurio 1 straipsniu Vietos savivaldos įstatymas (1994 m. liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

  1. To meto įstatymais buvo stiprinamas ir vietos savivaldos materialusis pagrindas.

Šiame kontekste paminėtinas Seimo 1994 m. gruodžio 20 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, įsigaliojęs 1995 m. sausio 4 d. Juo dalis valstybės turto buvo priskirta „aukštesniosios pakopos savivaldybių“ nuosavybėn įstatymų nustatytoms funkcijoms vykdyti (1 straipsnis); šis valstybės turtas turėjo būti perduodamas savivaldybėms neatlygintinai ir neatsižvelgiant į jo buvimo vietą vienos ar kitos savivaldybės administruojamoje teritorijoje (2 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtu įstatymu savivaldybių nuosavybėn buvo priskirtas valstybinis turtas (pagrindinės priemonės, materialinės atsargos, piniginės lėšos ir kt.), valdomas inter alia šių savivaldybių įstaigų: bibliotekų (3 straipsnio 2 dalies 3 punktas); muziejų, galerijų (3 straipsnio 2 dalies 4 punktas); laisvalaikio organizavimo (klubinių) įstaigų (klubų, kultūros namų ir centrų, sporto rūmų) (3 straipsnio 2 dalies 5 punktas); teatrų ir teatro studijų, choro studijų, koncertinių studijų (3 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Be to, pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn buvo priskiriami į savivaldybių balansą įeinantys socialinės paskirties objektai ir kitas turtas, inter alia pastatai, kuriuose yra savivaldos institucijos, arba dalis pastatų ir atskiros patalpos, reikalingos savivaldybių funkcijoms vykdyti (3 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą Vyriausybė turėjo perduoti kiekvienai savivaldybei atskirai per Vyriausybės nutarimu įgaliotus asmenis (4 straipsnio 1 dalis); savivaldybių nuosavybės teisė į perduotą nekilnojamąjį turtą turėjo įsigalioti nuo šio turto teisinio įregistravimo (5 straipsnis).

  1. Seimas 1994 m. gruodžio 20 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo“, įsigaliojusį 1995 m. sausio 4 d. Šiame įstatyme buvo inter alia nustatyta, kad pagal įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ savivaldybių nuosavybėn priskirtas ir inventorizuotas turtas nustatytąja tvarka turi būti perduotas savivaldybėms iki 1995 m. kovo 20 d. (1 straipsnis), taip pat kad savivaldybės iki 1995 m. kovo 24 d. turi atlikti perimto turto teisinę registraciją (2 straipsnis).
  2. Pažymėtina, kad jokio kito įstatymo, kuris reguliuotų valstybės turto perdavimą savivaldybių nuosavybėn, tuo metu nebuvo.
  3. Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ 1.1 punktu buvo patvirtintas asmenų, Vyriausybės įgaliotų perduoti savivaldybėms įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ priskirtą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą, sąrašas, 1.2 punktu sudaryta vyriausybinė komisija savivaldybių ir Vyriausybės įgaliotų asmenų ginčams dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn, o 1.3 punktu buvo patvirtinta įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ savivaldybių nuosavybėn priskirto valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarka.
  4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos menininkų rūmų turtas (įskaitant pastatą Vilniuje, Daukanto a. 3) tuo metu nebuvo kurios nors savivaldybės įstaigos valdomas turtas, jis neįėjo ir į savivaldybių balansą kaip socialinės paskirties objektas ar kitas turtas. Minėta, kad tuo metu Lietuvos menininkų rūmai buvo valstybės biudžetinė įstaiga (kurios steigėjas buvo Kultūros ministerija), jų valdomas turtas buvo valstybės nuosavybė. Taigi Lietuvos menininkų rūmų valdomas turtas negalėjo būti priskirtas bei perduotas savivaldybių nuosavybėn ir pagal 1994 m. gruodžio 20 d. priimtą įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“.
  5. Paminėtina, kad įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ bei įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo“ buvo keičiami ir papildomi atitinkamai Seimo 1995 m. liepos 5 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ pakeitimo ir papildymo“ ir Seimo 1995 m. liepos 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo“ pakeitimo ir papildymo“.

Paminėtina ir tai, kad Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ 7 punktu buvo pripažintas netekusiu galios. Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ 1.1 punktu buvo patvirtintas asmenų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų perduoti savivaldybėms Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ priskirtą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą, sąrašas, o 1.2 punktu buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ savivaldybių nuosavybėn priskirto valstybės turto perdavimo joms tvarka. Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ buvo keičiamas Vyriausybės 1996 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 899 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ dalinio pakeitimo“ ir Vyriausybės 1997 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 261 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ dalinio pakeitimo“.

Konstatuotina, kad ir papildžius bei pakeitus minėtus įstatymus ir Vyriausybės nutarimus šie teisės aktai Lietuvos menininkų rūmams, kaip valstybės įstaigai, kurios steigėjas buvo Kultūros ministerija, negalėjo būti taikomi, o Lietuvos menininkų rūmų valdomas turtas pagal juos negalėjo būti priskirtas ir perduotas savivaldybių nuosavybėn – jis liko valstybės nuosavybė.

  1. Tuo metu, siekiant įgyvendinti inter alia Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatas, buvo priimami bei keičiami ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais buvo reguliuojami su kultūros paminklų bei vertybių apsauga susiję santykiai.

Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d. Šiame įstatyme buvo nurodytas jo tikslas – garantuoti Lietuvos kultūros vertybių apsaugą, gausėjimą ir perdavimą ateities kartoms (2 straipsnio 1 dalis). Nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės turėjo būti įrašomos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (8 straipsnio 4 dalis). Savivaldybės galėjo turėti vietinius nekilnojamųjų kultūros vertybių registrus, apie kuriuos turėjo būti pranešama Kultūros vertybių apsaugos departamentui (8 straipsnio 6 dalis). Minėtame įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas (10 straipsnio 1 dalis), kad reikšmingiausias nekilnojamąsias kultūros vertybes, pasiūlius Kultūros vertybių apsaugos departamentui ir pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai, kultūros ministro teikimu Vyriausybė skelbia kultūros paminklais (10 straipsnio 2 dalis).

  1. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Seimas 1995 m. sausio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 27 d. Šio įstatymo 9 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad į respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės.
  2. Minėta, kad dar sovietų valdymo metais vadinamieji Buvusios Rotušės rūmai buvo įtraukti į Respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą kaip architektūros ir istorijos paminklas. Jie nebuvo iš to sąrašo išbraukti.

Konstatuotina, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo metu Vilniaus rotušės pastatas buvo laikomas architektūros ir istorijos paminklu.

Šiame kontekste paminėtina, kad Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento 1996 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 66 „Dėl objektų įrašymo į registrą“ į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių sąrašą buvo įrašyta inter alia Rotušė, adresas Didžioji g. 31, Vilnius, ir nurodyta architektūrinė istorinė pastato vertė.

Paminėtina ir tai, kad Vyriausybės 1998 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 612 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ Vilniaus rotušė buvo paskelbta kultūros paminklu. Tuo pačiu Vyriausybės nutarimu kultūros paminklu buvo paskelbtas ir Vilniaus senamiestis (kuriame yra ir minėtas pastatas).

  1. Minėta, kad Seimas 1993 m. spalio 28 d. priėmė įstatymą „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“. Šis įstatymas buvo pakeistas Seimo 1995 m. birželio 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 1995 m. birželio 28 d.

Įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) buvo išdėstytas taip: „Nustatyti, kad savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai priklausančios kultūros įstaigos gali būti reorganizuotos ar likviduotos tik gavus raštišką Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sutikimą.“

  1. Konstatuotina, kad Seimo 1995 m. birželio 13 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ pakeitimo“ įsigaliojimo metu Lietuvos menininkų rūmai buvo valstybės biudžetinė įstaiga (kurios steigėjas buvo Kultūros ministerija), jų valdomas turtas buvo valstybės nuosavybė, ši įstaiga nebuvo priskirta savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai.

Vadinasi, tuo metu Lietuvos menininkų rūmams įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) negalėjo būti taikomas.

  1. Aptariamuoju metu, kaip minėta, pastatas Vilniuje, Didžioji g. 31, buvo Lietuvos dailės muziejaus buveinė, o Lietuvos menininkų rūmų buveinė buvo Vilniuje, S. Daukanto a. 3.

Vyriausybė 1995 m. birželio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 868 „Dėl Lietuvos Respublikos prezidentūros įkurdinimo XIX a. reprezentacinių rūmų ansamblyje Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8, Totorių g. 28, Universiteto g. 6“. Šiuo Vyriausybės nutarimu buvo inter alia nuspręsta: perduoti iš Lietuvos menininkų rūmų balanso į Lietuvos Respublikos prezidentūros balansą XIX a. reprezentacinių rūmų ansamblį Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8, Totorių g. 28, Universiteto g. 6, su jame esančiais pastatais, statiniais bei jam priklausančia teritorija (1 punktas); perduoti į Lietuvos dailės muziejaus balansą respublikinės reikšmės architektūros paminklą – Chodkevičių rūmų ansamblį (Vilnius, Didžioji g. 4, Bokšto g. 5) (2 punkto pirmoji pastraipa); perduoti iš Lietuvos dailės muziejaus balanso į Lietuvos menininkų rūmų balansą Vilniaus rotušės pastatą (Vilnius, Didžioji g. 31). Minėtame Vyriausybės nutarime buvo nustatyta ir tai, kad Vilniaus rotušė, skirta Lietuvos menininkų rūmų funkcijoms vykdyti, taip pat naudojama Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės reprezentacinėms reikmėms (3 punktas), kad Lietuvos dailės muziejus turi inter alia išsikelti iš Vilniaus rotušės pastato (Vilnius, Didžioji g. 31) iki 1995 m. gruodžio 30 d. (5.3 punktas), o Lietuvos menininkų rūmai turi išsikelti iš pastatų Vilniuje, S. Daukanto a. 3/8, Totorių g. 28, Universiteto g. 6, iki 1995 m. gruodžio 30 d. (6 punktas).

  1. Minėta, kad Lietuvos menininkų rūmai aptariamuoju metu buvo valstybės biudžetinė įstaiga.

Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 1995 m. gruodžio 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsnyje yra nurodyta šio įstatymo paskirtis – nustatyti „iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų visiškai arba iš dalies išlaikomų įstaigų steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą, finansavimą ir kitus su jų veikla susijusius pagrindus“. Pagal minėto įstatymo 7 straipsnį biudžetinės įstaigos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, atsižvelgiant į tai, kas yra steigėjas. Biudžetinė įstaiga – tai valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose (2 straipsnis); biudžetinių įstaigų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto, steigimo teisinis pagrindas yra įstaigos steigimo aktas, kurį gali priimti Seimas, Vyriausybė, ministerijos, apskričių valdytojai arba kitos valstybinės institucijos (3 straipsnio 1 dalis); biudžetinių įstaigų, išlaikomų iš savivaldybių biudžetų, steigimo aktus priima vietos savivaldybių tarybos įstatymų nustatyta tvarka (3 straipsnio 2 dalis); biudžetines įstaigas reorganizuoja arba likviduoja jų steigėjai Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenumato kitaip (4 straipsnis); biudžetinės įstaigos įregistruojamos, perregistruojamos ir išregistruojamos įstatymų nustatyta tvarka (13 straipsnis).

Seimas 1995 m. gruodžio 5 d. priėmė ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. gruodžio 22 d. Šiame įstatyme buvo inter alia nustatyta, kad Vyriausybė iki 1996 m. kovo 1 d. patvirtina Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo bei jų materialinių vertybių nurašymo ar realizavimo tvarką (1 punktas), taip pat užtikrina, kad iki 1996 m. liepos 1 d. ministerijos, kitos valstybės institucijos bei savivaldybių vykdomosios institucijos – biudžetinių įstaigų steigėjos patikslintų pavaldžių biudžetinių įstaigų nuostatus pagal Biudžetinių įstaigų įstatymą (2 punktas).

Įsigaliojus Biudžetinių įstaigų įstatymui ir Biudžetinių įstaigų įgyvendinimo įstatymui, su iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių lėšų visiškai arba iš dalies išlaikomų įstaigų steigimu, reorganizavimu ir likvidavimu, valdymu, finansavimu ir kita jų veikla susiję sprendimai galėjo būti priimami vadovaujantis šiais įstatymais, jeigu kiti įstatymai šių santykių nereguliavo kitaip.

  1. Vyriausybė 1996 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“, įsigaliojusį 1996 m. vasario 15 d., kuriuo patvirtino Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendruosius nuostatus (1 punktas) ir nustatė, kad visų kultūros įstaigų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, steigėjai iki 1996 m. liepos 1 d. suderina kultūros įstaigų nuostatus su Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendraisiais nuostatais (2 punktas).

Vyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendruosiuose nuostatuose buvo inter alia nustatyta: jie reglamentuoja kultūros įstaigų ir organizacijų, kurių pagrindinė veikla yra kultūros kūrimas, skleidimas ir apsauga, visiškai arba iš dalies išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, steigimą, registravimą, finansavimą, valdymą, reorganizavimą ir likvidavimą, taip pat kultūros įstaigų teises ir pareigas (1 punktas); kultūros įstaigos skirstomos į nacionalines, respublikines, apskričių ir vietines (savivaldybių) (5 punktas); kiekviena kultūros įstaiga, nesvarbu, ar ji turi juridinio asmens teises, veikia pagal steigėjo patvirtintus nuostatus (6 punkto pirmoji pastraipa); nacionalinės kultūros įstaigos nuostatus tvirtina Vyriausybė (6 punkto antroji pastraipa); nacionalines kultūros įstaigas steigia Kultūros ministerija, o sprendimą dėl nacionalinės kultūros įstaigos steigimo arba kultūros įstaigos reorganizavimo į nacionalinę priima Vyriausybė Kultūros ministerijos teikimu (7.1 punktas); respublikines kultūros įstaigas steigia Kultūros ministerija arba kitos valstybės valdymo institucijos (7.2 punktas); apskričių kultūros įstaigas steigia apskričių valdytojai arba Kultūros ministerija (7.3 punktas); vietines (savivaldybių) kultūros įstaigas steigia savivaldybės įstatymų nustatyta tvarka (7.4 punktas); laikoma, jog kultūros įstaiga įsteigta, kai steigėjas priima sprendimą dėl jos steigimo ir patvirtina įstaigos nuostatus (22 punktas); kultūros įstaigas registruoja Kultūros ministerija Kultūros įstaigų registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės, nustatyta tvarka (23 punktas).

Minėtuose bendruosiuose nuostatuose buvo nustatyta ir tai, kad kultūros įstaiga gali būti reorganizuojama arba likviduojama tik gavus Kultūros ministerijos leidimą (9 punkto pirmoji pastraipa), taip pat kad nacionalinė kultūros įstaiga reorganizuojama Vyriausybės sprendimu, pasiūlius Kultūros ministerijai (10 punktas).

Vyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendruosiuose nuostatuose kultūros įstaigos reorganizavimas buvo apibrėžiamas kaip prijungimas, padalijimas arba sujungimas, taip pat jos veiklos pobūdžio ir tikslų pakeitimas, susijęs su kultūros įstaigos darbo organizavimo pertvarkymu (9 punkto antroji pastraipa). Kultūros įstaigos steigėjas, norėdamas reorganizuoti kultūros įstaigą, turėjo parengti jos reorganizavimo projektą ir prieš mėnesį iki sprendimo dėl kultūros įstaigos reorganizavimo priėmimo dienos pateikti jį Kultūros ministerijai ir gauti jos leidimą; reorganizavimo projekte turėjo būti nurodytas įstaigos pavadinimas, adresas, reorganizavimo tikslas ir būdas, laikas, reorganizavimo pagrindimas, turto įvertinimas, prievolių perėmimas ir jų terminai, reorganizuojamos bei reorganizuotos įstaigos pagrindiniai uždaviniai ir funkcijos; kartu su reorganizavimo projektu turėjo būti pateiktas po reorganizavimo veiksiančios kultūros įstaigos nuostatų projektas (11 punkto pirmoji pastraipa). Kultūros ministerija per 2 savaites nuo kreipimosi gavimo dienos turėjo priimti sprendimą dėl įstaigos reorganizavimo (12 punkto pirmoji pastraipa); Kultūros ministerijos atsisakymą leisti reorganizuoti kultūros įstaigą steigėjas turėjo teisę apskųsti teismui (12 punkto antroji pastraipa).

Vyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendruosiuose nuostatuose kultūros įstaigos likvidavimas buvo apibrėžiamas kaip įstaigos veiklos nutraukimas (13 punktas); kultūros įstaigos steigėjas, norėdamas likviduoti kultūros įstaigą, turėjo parengti jos likvidavimo projektą ir prieš 1,5 mėnesio iki sprendimo dėl kultūros įstaigos likvidavimo priėmimo dienos pateikti jį Kultūros ministerijai ir gauti jos leidimą likviduoti kultūros įstaigą; likvidavimo projekte turėjo būti nurodytas įstaigos pavadinimas, adresas, likvidavimo laikas ir pagrindimas, turto įvertinimas (14 punkto pirmoji pastraipa); Kultūros ministerija per mėnesį nuo kreipimosi gavimo dienos turėjo priimti sprendimą dėl kultūros įstaigos likvidavimo; jeigu likviduoti kultūros įstaigą nesutinkama, pareiškėjui turėjo būti pateikiami šio sprendimo motyvai (15 punktas); Kultūros ministerijos atsisakymą leisti likviduoti kultūros įstaigą steigėjas turėjo teisę apskųsti teismui (15 punktas).

  1. Lietuvos menininkų rūmai – kultūros įstaiga. Minėta, kad Lietuvos menininkų rūmų steigėjas buvo Kultūros ministerija.

Minėta ir tai, kad Kultūros ir švietimo ministerijos 1993 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. 183 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų nuostatų“ buvo patvirtinti Lietuvos menininkų rūmų nuostatai. Pagal Vyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ visų kultūros įstaigų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų (taigi ir Lietuvos menininkų rūmų), steigėjai iki 1996 m. liepos 1 d. turėjo suderinti atitinkamų kultūros įstaigų nuostatus su Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendraisiais nuostatais.

Kultūros ministerijos 1996 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 186 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų“ buvo pripažintas netekusiu galios Kultūros ir švietimo ministerijos 1993 m. vasario 22 d. įsakymas Nr. 183 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų nuostatų“ ir buvo patvirtinti nauji Lietuvos menininkų rūmų nuostatai.

Pagal naujuosius Lietuvos menininkų rūmų nuostatus Lietuvos menininkų rūmai yra biudžetinė įstaiga, kurios steigėjas – Kultūros ministerija (2 punktas), jų buveinė yra Vilniuje, Didžioji g. 31 (3 punktas), jie finansuojami iš Lietuvos valstybės iždo (8 punktas). Šiuose nuostatuose nurodyta: pagrindinis Lietuvos menininkų rūmų tikslas yra populiarinti meną, rengti kokybiškus renginius (6 punktas); Lietuvos menininkų rūmai, siekdami šio tikslo, inter alia organizuoja įvairius kultūros renginius, populiarina naujausius ir reikšmingiausius meno pasiekimus, organizuoja forumus, konferencijas kūrybinės praktikos ir meno teorijos klausimais, propaguoja Lietuvos ir kitų kraštų meną, plečia tarptautinius menininkų ryšius, organizuoja Lietuvos menininkų susitikimus su svetur gyvenančiais tautiečiais menininkais (7 punktas); Lietuvos menininkų rūmų valdyme patariamojo balso teise dalyvauja 7 narių Lietuvos menininkų rūmų taryba, į kurią lygiomis dalimis įeina išrinkti visuotiniame kolektyvo susirinkime nariai ir administracijos paskirti atstovai; steigėjas į Lietuvos menininkų rūmų tarybą skiria savo atstovą (15 punktas).

  1. Konstatuotina, kad pagal Vyriausybės 1996 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 227 „Dėl Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintus Kultūros įstaigų ir organizacijų, išlaikomų iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų, bendruosius nuostatus, taip pat pagal Kultūros ministerijos 1996 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 186 „Dėl Lietuvos menininkų rūmų“ patvirtintu naujus Lietuvos menininkų rūmų nuostatus Lietuvos menininkų rūmai buvo respublikinė kultūros įstaiga. Juos reorganizuoti arba likviduoti galėjo tik jų steigėja Kultūros ministerija. Lietuvos menininkų rūmų valdomas turtas, įskaitant pastatą Vilniuje, Didžioji g. 31, buvo valstybės nuosavybė.
  2. Vykdydama Biudžetinių įstaigų įstatymo įgyvendinimo įstatymą, pagal kurį Vyriausybė iki 1996 m. kovo 1 d. turėjo inter alia patvirtinti Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarką, Vyriausybė 1996 m. gegužės 10 d. priėmė nutarimą Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“, įsigaliojusį 1996 m. gegužės 18 d., kuriuo patvirtino Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarką.

Minėtos tvarkos 1 punkte nustatyta, kad ji taikoma visoms valstybės ir savivaldybių biudžetinėms įstaigoms, o 5 punkte – kad biudžetinės įstaigos reorganizuojamos ar likviduojamos steigėjų sprendimu, jeigu ko kito nenumatyta įstatymuose.

Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkoje buvo nustatyta: biudžetinės įstaigos liaujasi egzistavusios reorganizavimo būdu (kai jos sujungiamos, padalijamos, prijungiamos prie kitų ir pan.) (3 punktas); biudžetinės įstaigos steigėjas, norėdamas reorganizuoti įstaigą, turi parengti jos reorganizavimo projektą ir pateikti jį atitinkamai ministerijai, apskrities valdytojui ar kitai valstybės institucijai įstatymų nustatytais atvejais (6 punktas); biudžetinės įstaigos reorganizavimo projekte turi būti nurodytas įstaigos pavadinimas, adresas, reorganizavimo tikslas ir būdas, etapai ir laikas, reorganizavimo pagrindimas, turto įvertinimas, turto įvertinimo ir inventorizavimo, turto paskirstymo, apskaitos dokumentų ir finansinės atskaitomybės perėmimo saugoti tvarka, prievolių perėmimas ir jų terminai, reorganizuojamos įstaigos uždaviniai ir funkcijos bei struktūra; prie šio projekto turi būti pridėtas po reorganizavimo veiksiančios įstaigos nuostatų projektas (7 punktas); biudžetinių įstaigų reorganizavimo projektų pateikimo terminą nustato atitinkama ministerija, apskrities valdytojas ar kita valstybės institucija (7 punktas).

Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkoje taip pat nustatyta, kad biudžetinės įstaigos likviduojamos, kai jų veikla visiškai nutraukiama (4 punktas); biudžetinės įstaigos steigėjas, norėdamas likviduoti įstaigą, turi parengti jos likvidavimo projektą, pateikti jį atitinkamai ministerijai, apskrities valdytojui ar kitai valstybės institucijai įstatymų nustatytais atvejais ir gauti jų leidimą; biudžetinės įstaigos likvidavimo projekte turi būti nurodytas įstaigos pavadinimas, adresas, likvidavimo pagrindimas, terminas, turto įvertinimas ir inventorizavimo, turto paskirstymo, apskaitos dokumentų ir finansinės atskaitomybės perėmimo saugoti tvarka (10 punktas); biudžetinių įstaigų likvidavimo projektų pateikimo terminą nustato atitinkama ministerija, apskrities valdytojas ar kita valstybės institucija (10 punktas); biudžetinei įstaigai likviduoti sudaroma likvidavimo komisija, ją sudaro ir jos pirmininką skiria steigėjas (11 punktas); biudžetinė įstaiga įgyja likviduojamosios statusą nuo sprendimo ją likviduoti priėmimo dienos; apie įstaigos likvidavimą paskelbiama didžiausiuose dienraščiuose ar kitose visuomenės informavimo priemonėse (11 punktas).

Minėtos tvarkos 15 punkte nustatyta, kokia tvarka priimami sprendimai dėl biudžetinių įstaigų pavaldumo pasikeitimo. Jeigu įstaiga perduodama iš vienų ministerijų, kitų valstybės institucijų bei apskričių reguliavimo srities į kitų ministerijų, valstybės institucijų bei apskričių reguliavimo sritį, sprendimą dėl jos pavaldumo pasikeitimo priima Vyriausybė suinteresuotų institucijų teikimu, suderintu su Finansų ministerija (15.1 punktas); jeigu biudžetinė įstaiga perduodama iš vieno rajono, miesto savivaldybės reguliavimo srities į kito rajono, miesto savivaldybės reguliavimo sritį: deleguotoms valstybės funkcijoms vykdyti, sprendimą dėl jos pavaldumo pasikeitimo priima Vyriausybė miestų, rajonų savivaldybių teikimu, suderintu su Finansų ministerija (15.2.1 punktas), arba savivaldybėms perduotoms savarankiškoms funkcijoms vykdyti – sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka (15.2.2 punktas); jeigu biudžetinė įstaiga iš valstybės reguliavimo srities perduodama į savivaldybių reguliavimo sritį ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį, sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka (15.3 punktas).

  1. Pažymėtina, kad Biudžetinių įstaigų įstatyme nebuvo nuostatų, reglamentuojančių biudžetinių įstaigų, kurių tikslas – rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumo pasikeitimą iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį. Tam skirtų nuostatų nebuvo ir kituose tuo metu galiojusiuose įstatymuose.

Tuo tarpu Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkoje yra atskiri skirsniai „Įstaigų reorganizavimas ir likvidavimas“ ir „Įstaigų pavaldumo pasikeitimas“.

Vadinasi, Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkoje biudžetinių įstaigų pavaldumo pasikeitimas, inter alia jų pavaldumo pasikeitimas iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį, yra laikomas savarankišku teisės institutu, kurio neapima biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo institutai.

  1. Konstitucijoje yra įtvirtintas teisinės valstybės principas. Jo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Vyriausybė yra saistoma savo pačios priimtų nutarimų (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas). Kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų.

  1. Taigi Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos 15.3 punkto nuostata, kad jeigu biudžetinė įstaiga iš valstybės reguliavimo srities perduodama į savivaldybių reguliavimo sritį (kaip ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį), sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka, reiškia ir tai, kad kol nėra išleista atitinkamo įstatymo, tol jokia valstybės institucija, neišskiriant nė pačios Vyriausybės, negali priimti sprendimo perduoti kurią nors biudžetinę įstaigą iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį (kaip ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo metu, kai buvo priimtas ir įsigaliojo Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“, kurio 2.4 punkto atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, nebuvo išleista tokio įstatymo, kuris reguliuotų biudžetinių įstaigų perdavimą iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį.

  1. Vilniaus miesto taryba 1997 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą Nr. 225 „Dėl Vilniaus rotušės grąžinimo“, kuriuo nuspręsta prašyti Vyriausybę grąžinti Vilniaus miesto savivaldybei Vilniaus rotušės pastatą (Didžioji g. 31).
  2. Vilniaus miesto meras 1997 m. kovo 13 d. raštu Nr. 09-01-414 kreipėsi į Vyriausybę prašydamas apsvarstyti galimybę grąžinti istorinę Vilniaus miesto rotušę (Didžioji g. 31) Vilniaus miesto savivaldybei. Prašymas motyvuojamas tuo, kad nuo Vilniaus rotušės pastatymo iki XIX a. ji buvo miesto magistrato buveinė, kad Vilniaus miesto savivaldybė „istoriškai yra tikroji ir vienintelė Vilniaus rotušės paveldėtoja“. Rašte ypač pabrėžiama, kad Vilniaus rotušė išlaikys kultūrinės paskirties įstaigos funkciją.
  3. Konstatuotina, kad Vilniaus miesto taryba ir Vilniaus meras kreipėsi į Vyriausybę prašydami Vilniaus miesto savivaldybei perduoti ne Lietuvos menininkų rūmus – iš valstybės biudžeto finansuojamą kultūros įstaigą, o pastatą Vilniuje, Didžioji g. 31, kuriame yra minėtos valstybės įstaigos buveinė.
  4. Minėta, kad Vyriausybė 1997 m. lapkričio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“, kuriuo inter alia Kultūros ministerija buvo įpareigota iki 1998 m. sausio 1 d. perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas (1 punktas), o Vilniaus miesto savivaldybei buvo pavesta perimti iki 1998 m. sausio 1 d. iš Lietuvos menininkų rūmų valdyti ir naudotis patikėjimo teise kaip valstybės turtą pastatą Vilniuje, Didžioji g. 31 (2.3 punktas), bei, vykdant Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas, nekeisti šių rūmų paskirties, veiklos pobūdžio bei statuso ir tai įforminti trišale Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimo sutartimi (2.4 punktas). Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1997 m. gruodžio 6 d.
  5. Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1 punkto nuostata, kad Kultūros ministerija iki 1998 m. sausio 1 d. turi perduoti Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas Vilniaus miesto savivaldybei, reiškia, jog Vyriausybė nutarė pakeisti Lietuvos menininkų rūmų pavaldumą: Lietuvos menininkų rūmai iš valstybės biudžetinės įstaigos – respublikinės kultūros įstaigos turėjo tapti savivaldybės biudžetine įstaiga – vietine (savivaldybės) kultūros įstaiga.
  6. Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.3 punkto nuostata, kad Vilniaus miesto savivaldybė iki 1998 m. sausio 1 d. turi perimti iš Lietuvos menininkų rūmų valdyti ir naudotis patikėjimo teise kaip valstybės turtą pastatą Vilniuje, Didžioji g. 31, reiškia, kad minėtas pastatas išliko valstybės nuosavybė, o Vilniaus miesto savivaldybė galėjo jį valdyti ir naudoti patikėjimo teise. Nurodytas Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ punktas šio Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo metu negalėjo būti aiškinamas kaip sudarantis teisines prielaidas minėtą pastatą perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
  7. Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punkto nuostata, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas, negali keisti šių rūmų paskirties, veiklos pobūdžio bei statuso ir tai privalo įforminti trišale Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimo sutartimi, reiškia, kad Vyriausybė, net ir nutarusi, kad Lietuvos menininkų rūmai iš valstybės biudžetinės įstaigos turėjo tapti savivaldybės biudžetine įstaiga, įtvirtino status quo, t. y. Lietuvos menininkų rūmų paskirtis, veiklos pobūdis bei statusas negalėjo būti pakeisti, palyginti su paskirtimi, veiklos pobūdžiu ir statusu, buvusiais iki šio Vyriausybės nutarimo, kuriuo nutarta, kad Lietuvos menininkų rūmų steigėjo teisės turi būti perduotos Vilniaus miesto savivaldybei, priėmimo. Taigi Lietuvos menininkų rūmai ir toliau turėjo likti biudžetine kultūros įstaiga; jų pagrindinis tikslas ir toliau turėjo būti populiarinti meną, rengti kokybiškus renginius; Lietuvos menininkų rūmai, siekdami šio tikslo, ir toliau turėjo inter alia organizuoti įvairius kultūros renginius, populiarinti naujausius ir reikšmingiausius meno pasiekimus, organizuoti forumus, konferencijas kūrybinės praktikos ir meno teorijos klausimais, propaguoti Lietuvos ir kitų kraštų meną, plėsti tarptautinius menininkų ryšius, organizuoti Lietuvos menininkų susitikimus su svetur gyvenančiais tautiečiais menininkais; prie Lietuvos menininkų rūmų valdymo patariamojo balso teise ir toliau turėjo prisidėti Lietuvos menininkų rūmų taryba; ir t. t.

Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2 punkto nuostata „Pavesti Vilniaus miesto savivaldybei <...> vykdant Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas, nekeisti šių rūmų paskirties, veiklos pobūdžio bei statuso ir tai įforminti trišale Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimo sutartimi“ reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi minėta trišale sutartimi įsipareigoti nesiimti jokių veiksmų ir nepriimti jokių sprendimų, kuriais galėtų būti pakeisti Lietuvos menininkų rūmų paskirtis, veiklos pobūdis ar statusas arba būtų sudarytos prielaidos ateityje pakeisti Lietuvos menininkų rūmų paskirtį, veiklos pobūdį ar statusą.

Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punkto formuluotė „trišalė <...> bendradarbiavimo sutartis“ suponuoja tai, kad Lietuvos menininkų rūmų veikla turi būti grindžiama Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimu, taip pat kad minėtos bendradarbiavimo sutarties šalys gali susitarti dėl bendradarbiavimo formų ir procedūrų. Tokiu bendradarbiavimu turi būti siekiama Lietuvos menininkų rūmų veiklą plėtoti taip, kad būtų užtikrintas šiame Vyriausybės nutarime įtvirtintas Lietuvos menininkų rūmų paskirties, veiklos pobūdžio ir statuso tęstinumas. Minėto Vyriausybės nutarimo nuostata dėl trišalės bendradarbiavimo sutarties tarp Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų sudarymo vertintina kaip papildoma garantija, kad Lietuvos menininkų rūmų status quo nebus pakeistas – jų paskirtis, veiklos pobūdis ir statusas liks tokie patys, kaip ir šio Vyriausybės nutarimo priėmimo metu.

  1. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojo įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija), pagal kurį savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai priklausančios kultūros įstaigos galėjo būti reorganizuotos ar likviduotos tik gavus raštišką Kultūros ministerijos sutikimą.

Konstatavus, kad Vyriausybė 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ nutarė pakeisti Lietuvos menininkų rūmų pavaldumą ir kad Lietuvos menininkų rūmai iš valstybės biudžetinės įstaigos – respublikinės kultūros įstaigos turėjo tapti savivaldybės biudžetine įstaiga – vietine (savivaldybės) kultūros įstaiga, konstatuotina ir tai, kad minėtu Vyriausybės nutarimu ši įstaiga iš valstybės reguliavimo srities buvo priskirta (perduota) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reguliavimo sričiai.

Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punkte įtvirtintas draudimas Vilniaus miesto savivaldybei keisti Lietuvos menininkų rūmų statusą reiškia ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip Lietuvos menininkų rūmų steigėjas, neturėjo teisės likviduoti Lietuvos menininkų rūmų, taigi neturėjo ir teisės kreiptis į Kultūros ministeriją su prašymu leisti likviduoti Lietuvos menininkų rūmus. Jeigu Vilniaus miesto savivaldybė vis dėlto kreiptųsi į Kultūros ministeriją su tokiu prašymu, Kultūros ministerija pagal minėtą Vyriausybės nutarimo punktą privalėtų neduoti tokio sutikimo (nors pagal įstatymą „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) ji ir turėjo įgaliojimus spręsti, ar sutikti, kad Lietuvos menininkų rūmai, kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reguliavimo sričiai priskirta kultūros įstaiga, būtų likviduoti).

IV

Dėl įstatymo „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

  1. Minėta, jog įstatyme „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad savivaldybių tarybų reguliavimo sričiai priklausančios kultūros įstaigos gali būti reorganizuotos ar likviduotos tik gavus raštišką Kultūros ministerijos sutikimą.
  2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:

– Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, taip pat Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad savivaldos institucijų veiklos tvarką nustato įstatymas, suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių įstaigų, įmonių steigimo tvarką, o savivaldybių tarybos privalo savivaldybių įstaigas, įmones steigti laikydamosi įstatymuose nustatytų reikalavimų; minėta savivaldybių tarybų teisė steigti įvairias joms atskaitingas institucijas – savivaldybių įstaigas, įmones, reikalingas savivaldybėms perduotoms funkcijoms vykdyti, suponuoja ir jų teisę minėtas institucijas nustatytąja tvarka likviduoti ar reorganizuoti, arba kitaip pertvarkyti (nesvarbu, kaip šis savivaldybių įstaigų, įmonių likvidavimas ar reorganizavimas, arba kitoks pertvarkymas yra vadinamas įstatymuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose, neišskiriant nė atitinkamų savivaldybių tarybų sprendimų);

– įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų įstaigų, įmonių steigėjo teises, privalo paisyti, įstatymu taip pat galima nustatyti kitus apribojimus, tam tikru mastu suvaržančius savivaldybių, kaip atitinkamų įstaigų, įmonių steigėjų, teises;

– įstaigų, įmonių steigėjo teisių, iki tol turėtų tam tikrų valstybės institucijų, perdavimas savivaldybėms nereiškia, kad negalima įstatymu nustatyti tam tikrų sąlygų ir (arba) procedūrų, kurių savivaldybės, įgyvendindamos joms perduotas minėtų įstaigų, įmonių steigėjo teises, privalės paisyti, taip pat nereiškia, kad negalima įstatymu nustatyti kitų apribojimų, tam tikru mastu suvaržančių savivaldybių, kaip joms naujai priskirtų įstaigų, įmonių steigėjų, teises; nustatant minėtas sąlygas, procedūras, kitus apribojimus, privalu nepažeisti savivaldybių interesų, paisyti Konstitucijoje įtvirtintų savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją bei savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principų;

– įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ir (arba) procedūras, kurių savivaldybės, įgyvendindamos savo įsteigtų prie kultūros plėtros prisidedančių įstaigų, įmonių (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas) steigėjo teises, privalo paisyti, taip pat kitus apribojimus, tam tikru mastu suvaržančius savivaldybių, kaip atitinkamų įstaigų, įmonių steigėjų, teises, užtikrinančius, kad savivaldybės tinkamai vykdys joms perduotą (nustatyta apimtimi) kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją;

– atitinkamai valstybės institucijai perduodant kultūros įstaigą, įmonę į savivaldybių lygmenį (inter alia savivaldybei perdavus steigėjo teises), valstybė gali, o tam tikrais atvejais privalo, įstatymu nustatyti savivaldybei įvairius suvaržymus, kurių ši turi paisyti įgyvendindama steigėjo teises, inter alia priimdama sprendimus dėl savivaldybėms perduotų kultūros įstaigų, įmonių reorganizavimo ar likvidavimo, arba kitokio pertvarkymo; tam tikrais atvejais, jei valstybė savivaldybėms tokių suvaržymų nenustatytų, į savivaldybių lygmenį perduotos kultūros rėmimo ir apsaugos funkcijos vykdymas pasunkėtų arba savivaldybės apskritai galėtų atsisakyti vykdyti kokia nors apimtimi joms įstatymu nustatytą kultūros rėmimo ir apsaugos funkciją; šis savivaldybių savarankiškumo suvaržymas kyla iš Konstitucijos ir savaime nelaikytinas savivaldybių interesų nepaisymu; minėtu iš Konstitucijos kylančiu suvaržymu užtikrinamas savivaldybių ir valstybės interesų derinimas.

  1. Įstatyme „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) nustatytu reikalavimu savivaldybių taryboms prieš likviduojant ar reorganizuojant jų reguliavimo sričiai priklausančias kultūros įstaigas gauti raštišką Kultūros ministerijos sutikimą yra siekiama visuomeniškai reikšmingo tikslo – užtikrinti kultūros rėmimo ir apsaugos, kaip Konstitucijoje įtvirtintos valstybės funkcijos, vykdymą, viešojo intereso išsaugojimą, institucijų, kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), sistemą ir valstybės kultūros politikos įgyvendinimą.

Tokiu teisiniu reguliavimu nėra nepaisoma savivaldybių interesų, nėra pažeidžiami konstituciniai savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją ir savivaldybių bei valstybės interesų derinimo principai, vietos savivaldos konstitucinė samprata.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

V

Dėl Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktų atitikties Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Minėta, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ inter alia Kultūros ministerija buvo įpareigota iki 1998 m. sausio 1 d. perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas (1 punktas), o Vilniaus miesto savivaldybei buvo pavesta iki 1998 m. sausio 1 d. perimti iš Lietuvos menininkų rūmų valdyti ir naudotis patikėjimo teise kaip valstybės turtą pastatą Vilniuje, Didžioji g. 31 (2.3 punktas) ir, vykdant Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas, nekeisti šių rūmų paskirties, veiklos pobūdžio bei statuso ir tai įforminti trišale Vilniaus miesto valdybos, Kultūros ministerijos ir Lietuvos menininkų rūmų bendradarbiavimo sutartimi (2.4 punktas).
  2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad:

– bet kurios valstybės įstaigos, įmonės priskyrimas savivaldybei, inter alia šios institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teisių perdavimas savivaldybei, turi būti grindžiamas įstatymu; tokiu įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaudamasi atitinkama valstybės institucija turi įgaliojimus išleisti teisės aktus, pagal kuriuos tam tikra valstybės institucija (įstaiga, įmonė), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, priskiriama savivaldybei, inter alia yra perduodamos šios institucijos (įstaigos, įmonės), per kurią yra vykdomos valstybės funkcijos, steigėjo teisės, gali būti bendrasis (lex generalis) arba specialusis (lex specialis);

– iš Konstitucijos kyla reikalavimas valstybės institucijų (įstaigų, įmonių), kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, įmonių, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumo pakeitimo santykius reguliuoti įstatymu.

  1. Vyriausybė inter alia vykdo įstatymus (Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas), tvarko krašto reikalus (Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktas).

Konstatuota, kad konstitucinis teisinės valstybės principas, konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Konstatuota ir tai, kad Vyriausybė yra saistoma savo pačios priimtų nutarimų ir kad kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų.

  1. Sprendžiant, ar Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktai neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojo Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimas Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos 15.3 punkte buvo nustatyta, kad jeigu biudžetinė įstaiga iš valstybės reguliavimo srities perduodama į savivaldybių reguliavimo sritį ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį, sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota:

– tuo metu, kai buvo priimtas ir įsigaliojo Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“, Biudžetinių įstaigų įstatyme nebuvo nuostatų, reglamentuojančių biudžetinių įstaigų, kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas), pavaldumo pasikeitimą iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį; tam skirtų nuostatų nebuvo ir kituose tuo metu galiojusiuose įstatymuose;

– Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos 15.3 punkto nuostata, kad jeigu biudžetinė įstaiga iš valstybės reguliavimo srities perduodama į savivaldybių reguliavimo sritį (kaip ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį), sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka, reiškia ir tai, kad kol nėra išleista atitinkamo įstatymo, tol jokia valstybės institucija, neišskiriant nė pačios Vyriausybės, negali priimti sprendimo perduoti kurią nors biudžetinę įstaigą iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį (kaip ir iš savivaldybės reguliavimo srities – į valstybės reguliavimo sritį);

– tuo metu, kai buvo priimtas ir įsigaliojo Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“, kurio 2.4 punkto atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, nebuvo išleista tokio įstatymo, kuris reguliuotų biudžetinių įstaigų perdavimą iš valstybės reguliavimo srities į savivaldybių reguliavimo sritį.

  1. Konstatuota, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ buvo nutarta pakeisti Lietuvos menininkų rūmų pavaldumą, jie iš valstybės biudžetinės įstaigos – respublikinės kultūros įstaigos turėjo tapti savivaldybės biudžetine įstaiga – vietine (savivaldybės) kultūros įstaiga, ir kad minėtu Vyriausybės nutarimu ši įstaiga iš valstybės reguliavimo srities buvo perduota Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reguliavimo sričiai.

Taigi Vyriausybė, 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ įpareigojusi Kultūros ministeriją perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas (1 punktas) ir nustačiusi, kad Lietuvos menininkų rūmų steigėju tampa Vilniaus miesto savivaldybė (1 ir 2.4 punktai), t. y. pakeitusi Lietuvos menininkų rūmų pavaldumą ir juos iš valstybės reguliavimo srities perdavusi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reguliavimo sričiai, nepaisė savo pačios nustatytų reikalavimų – Vyriausybės 1996 m. gegužės 10 d. nutarimu Nr. 554 „Dėl Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Biudžetinių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos 15.3 punkto nuostatos, kad jeigu biudžetinė įstaiga iš valstybės reguliavimo srities perduodama į savivaldybių reguliavimo sritį, sprendimas dėl jos pavaldumo pasikeitimo priimamas įstatymų nustatyta tvarka.

  1. Minėta, kad iškart po Konstitucijos įsigaliojimo buvo susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad daugelis įstatymų, kurie nustatytų Vyriausybės įgaliojimus nutarimais spręsti krašto tvarkymo reikalus, dar nebuvo išleisti ir Vyriausybė priimdavo ir tokius nutarimus, kurie nebuvo tiesiogiai grindžiami įstatymais, nustatančiais atitinkamus Vyriausybės įgaliojimus. Taip pat minėta, kad konstitucinės justicijos bylose sprendžiant, ar tokie Vyriausybės nutarimai neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgtina ir į tai, ar atitinkamų Vyriausybės sprendimų nelėmė būtinumas nedelsiant įgyvendinti kurias nors Konstitucijos nuostatas, nors jų įgyvendinimas, taigi ir Vyriausybės įgaliojimai atitinkamose srityse, dar nebuvo reglamentuotas įstatymais.

Konstatuota ir tai, kad minėtas pereinamasis laikotarpis, kai buvo susiklosčiusi nurodyta ypatinga teisinė situacija, yra jau seniai pasibaigęs.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad šis laikotarpis buvo pasibaigęs dar iki Vyriausybei išleidžiant 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimą Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“.

Konstatuotina ir tai, kad tai, kas buvo nuspręsta minėtu Vyriausybės nutarimu, nėra laikytina sprendimais, kuriuos lėmė būtinumas Vyriausybei, pagal Konstituciją turinčiai įgaliojimus tvarkyti krašto reikalus, nedelsiant įgyvendinti kurias nors Konstitucijos nuostatas.

  1. Taigi Vyriausybė 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ priėmimo metu neturėjo nei iš įstatymo, nei iš Konstitucijos tiesiogiai kylančių įgaliojimų įpareigoti Kultūros ministeriją perduoti Vilniaus miesto savivaldybei Lietuvos menininkų rūmų steigėjo funkcijas ir nustatyti, kad Lietuvos menininkų rūmų steigėju tampa Vilniaus miesto savivaldybė (pakeisti Lietuvos menininkų rūmų pavaldumą ir juos iš valstybės reguliavimo srities perduoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reguliavimo sričiai).
  2. Tokiu Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1 ir 2.4 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu buvo nepaisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto reikalavimo, kad Vyriausybė vykdo įstatymus.
  3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1 ir 2.4 punktai prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  4. Minėta, jog Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.3 punkte nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybė iki 1998 m. sausio 1 d. turi perimti iš Lietuvos menininkų rūmų valdyti ir naudotis patikėjimo teise kaip valstybės turtą pastatą Vilniuje, Didžioji g. 31.

Minėta ir tai, kad pareiškėjo ginčijamas Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.4 punktas reguliuoja santykius, susijusius su Lietuvos menininkų rūmais, jis yra neatskiriamai susijęs su šio Vyriausybės nutarimo 1 ir 2.3 punktais.

  1. Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1 ir 2.4 punktuose įtvirtinus, kad Lietuvos menininkų rūmų steigėju tampa Vilniaus miesto savivaldybė, buvo sudarytos teisinės prielaidos nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi perimti valdyti ir naudoti patikėjimo teise, kaip valstybės turtą, pastatą Vilniuje, Didžioji g. 31, kuriame yra Lietuvos menininkų rūmų buveinė. Būtent tokio turinio nuostata ir yra įtvirtinta šio Vyriausybės nutarimo 2.3 punkte.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1 ir 2.4 punktai prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 2.3 punktas.

  1. Konstatavęs, kad Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktai prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas šioje byloje netirs, ar šie punktai neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 2 ir 5 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 6 straipsnio 1 dalies 13 punktui.

VI

  1. Po to, kai įsigaliojo Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“, buvo keičiamas įstatymais ir Vyriausybės nutarimais nustatytas valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių teisinis reguliavimas.

Tuo laikotarpiu įvairios valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės institucijos (jų pareigūnai) atliko veiksmus, priėmė sprendimus, susijusius su Lietuvos menininkų rūmais, taip pat su pastatu Vilniuje, Didžioji g. 31, kuriame yra Lietuvos menininkų rūmų buveinė.

  1. Iš bylos medžiagos inter alia matyti:

– pastatas Vilniuje, Didžioji g. 31, buvo įregistruotas kaip nuosavybės teise priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei. Vėliau Vilniaus miesto taryba įsteigė biudžetinę įstaigą Vilniaus rotušę ir 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 301 patvirtino Vilniaus rotušės nuostatus. Dar vėliau, 1999 m. spalio 13 d., Vilniaus miesto taryba priėmė sprendimą Nr. 439 „Dėl pastato Didžioji g. 31 perdavimo Vilniaus rotušei ir panaudos“, kurio 1 punktu biudžetinei įstaigai „Vilniaus rotušė“ buvo perduotas patikėjimo teise valdyti ir naudoti pastatas Vilniuje, Didžioji g. 31, o 3 punktu šios biudžetinės įstaigos valdytojas buvo įpareigotas „skirti pagal panaudą Lietuvos menininkų rūmų nuolatinei darbo veiklai patalpas“. Tačiau šiuo metu Vilniaus rotušė, valdanti ir naudojanti minėtą pastatą, yra jau ne savivaldybės biudžetinė įstaiga, o viešoji įstaiga;

– Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2001 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 444 „Dėl biudžetinės įstaigos „Lietuvos menininkų rūmai“ likvidavimo“, kurio 1 punktu buvo nuspręsta likviduoti biudžetinę įstaigą „Lietuvos menininkų rūmai“, o 2 punktu Vilniaus miesto valdyba buvo įgaliota „atlikti visus su įstaigos likvidavimu ir išregistravimu iš registro susijusius veiksmus“. Konstatuotina, kad šiuo metu Lietuvos menininkų rūmai kaip įstaiga iš esmės neveikia.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad Konstitucija netoleruoja tokio valstybės institucijos (įstaigos, įmonės), inter alia institucijos, prisidedančios prie kultūros plėtros, pavaldumo pakeitimo, kai jos valdymas perkeliamas iš valstybės valdymo sistemos į savivaldą, jei pats šios institucijos perdavimas tėra priedanga perduoti savivaldybei valdyti valstybės turtą, susijusį su minėta institucija ir (arba) valdomą inter alia pačios tos institucijos arba jos steigėjo – valstybės institucijos (įstaigos, įmonės).

Minėta, kad pastatas Vilniuje, Didžioji g. 31, yra istorinė Vilniaus miesto rotušė, kultūros paminklas. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis pastatas nuosavybės teise priklausė valstybei ne tik Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ priėmimo ir įsigaliojimo metu, bet ir kurį laiką po to, o 1997 m. gruodžio 29 d. buvo įregistruotas kaip nuosavybės teise priklausantis Vilniaus miesto savivaldybei.

Pabrėžtina, kad pastatas Vilniuje, Didžioji g. 31, pereiti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn galėjo tik įstatymo pagrindu.

Konstitucija netoleruoja jokių sprendimų ir veiksmų, kuriais toks kultūros objektas, kaip Vilniaus miesto rotušės pastatas (turintis inter alia istorinę architektūrinę vertę), galėtų iš valstybės nuosavybės pereiti savivaldybės nuosavybėn ne įstatymo pagrindu.

Konstitucija taip pat netoleruoja jokių sprendimų ir veiksmų, kuriais sudaromos prielaidos tokiam kultūros objektui kaip Vilniaus miesto rotušės pastatas ilgainiui tapti ne valstybės ar savivaldybės, bet kitų asmenų nuosavybe.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl kultūros įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo tvarkos“ (1995 m. birželio 13 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 1320 „Dėl Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų ir Lietuvos menininkų rūmų“ 1, 2.3 ir 2.4 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis