Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl prašymo grąžinimo

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS teisėjų atlyginimų įstatymO ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI GRĄŽINIMO

2021 m. balandžio 29 d. Nr. KT63-S58/2021
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Giedrės Lastauskienės, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Regionų apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-7/2021.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo Regionų apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-7/2021 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas (2008 m. lapkričio 6 d. Nr. X-1771 įstatymo redakcija) ta apimtimi, kuria jame nenustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjas turėtų teisę gauti atlyginimą už papildomą darbą dėl padidėjusio darbo masto, kai teisme yra neužpildytos teisėjų darbo vietos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą““.

2. Pareiškėjas dėl ginčijamo Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą administracinę bylą pagal skundą dėl šiame įstatyme nenustatytos ir teisėjui neišmokėtos atlyginimo dalies už padidėjusį darbo krūvį įprastiniu jo darbo laiku, nesant paskirto vieno iš trijų teisėjų pagal nustatytą jų skaičių apylinkės teismo rūmuose.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (inter alia 2006 m. kovo 29 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2021 m. kovo 24 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2017 m. vasario 9 d., 2019 m. sausio 10 d., 2021 m. kovo 24 d. sprendimai).

4. Pareiškėjas, ginčydamas Teisėjų atlyginimų įstatymo (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu) tiek, kiek jo nurodyta, atitiktį Konstitucijai, teigia, kad šiame įstatyme nėra numatyta galimybė teisėjui gauti atlygį už papildomą darbą vykdant teisėjo funkcijas padidėjus darbo mastui (krūviui), kai konkrečiame teisme (teismo rūmuose) pagal nustatytą teisėjų skaičių nėra užpildytos teisėjų darbo vietos. Pareiškėjas nurodo, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl teisėjams mokamos vienkartinės priemokos už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, negalima traktuoti kaip teisėjo darbo vykdant funkcijas, kurios turėtų būti atliekamos darbo dienomis įprastiniu teisėjo darbo laiku, apmokėjimo tvarkai reguliuoti skirtų teisės normų. Taigi, pareiškėjo nuomone, Teisėjų atlyginimų įstatyme (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu) yra legislatyvinė omisija ir dėl to sudaromos prielaidos pažeisti konstitucinę žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (inter alia 2008 m. lapkričio 5 d., 2010 m. liepos 2 d., 2021 m. kovo 24 d. sprendimai); tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis normomis (inter alia 2016 m. sausio 25 d., 2019 m. birželio 7 d. nutarimai, 2021 m. kovo 24 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pareiškėjo prašymas, grindžiamas jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradedama tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2015 m. gruodžio 30 d., 2021 m. kovo 24 d. sprendimai).

6. Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio „Teisėjų atlyginimas“ 2 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus.

Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Paminėtina, kad šio įstatymo priedėlio II skirsnyje (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu) nustatyti vienodi tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjų, išskyrus šių teismų pirmininkus, jų pavaduotojus, skyrių pirmininkus, pareiginės algos koeficientai baziniais dydžiais.

Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnyje „Priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus“ nustatytas bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimų priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus dydis, jo apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka.

Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio „Vienkartinė priemoka“ 1 dalyje inter alia nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje išmokama vienkartinė priemoka už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose.

Taigi pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu) tos pačios grandies bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams už teisėjo funkcijų atlikimą įprastiniu jų darbo laiku mokama vienoda pareiginė alga, išskyrus pareiginę algą teisėjams, atliekantiems administracinį darbą (4 straipsnio 2, 3 dalys, priedėlio II skirsnis (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu)); be to, teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (4 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnis), taip pat vienkartinė priemoka už įstatymuose nurodytų teisėjo funkcijų atlikimą ne įprastiniu jų darbo laiku (6 straipsnio 1 dalis).

Vadinasi, pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjams už teisėjo funkcijų atlikimą nustatyta vienoda pareiginė alga ir nenumatytas atlyginimo diferencijavimas atsižvelgiant į teisėjo darbo krūvį įprastiniu darbo laiku.

7. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme rėmėsi oficialiosios konstitucinės valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ kartu su 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“. Pareiškėjas nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

8. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ nesiejo su prašymo kontekste aktualiu Konstitucijos 109 straipsniu ir jį aiškinant suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kaip antai kad:

teisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį konstitucinį teisėjo statusą (2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai); teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų (1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai);

iš Konstitucijos kylantis vienodo teisėjų statuso principas suponuoja tai, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjai yra lygūs, be kita ko, pagal jų atlyginimo ribojimą; tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismų teisėjams už darbą turi būti atitinkamai atlyginama nė vieno iš jų nediskriminuojant ir nė vienam netaikant privilegijų (2007 m. spalio 22 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai);

visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą inter alia tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos (inter alia 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai);

pagal Konstituciją teisėjų atlyginimai gali būti diferencijuojami pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas).

9. Pareiškėjas prašyme neatsižvelgė į minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias konstitucinį vienodo teisėjų statuso principą, taip pat nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų, kodėl pagal Konstituciją nustatant teisėjų atlyginimus turėtų būti taikomos oficialiosios konstitucinės valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo doktrinos nuostatos ir kodėl teisėjų atlyginimas už darbą, susijusį su teisingumo vykdymu, įprastiniu jų darbo laiku turėtų būti diferencijuojamas.

10. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo preziumuojamą legislatyvinę omisiją.

Vadinasi, pareiškėjo Regionų apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Teisėjų atlyginimų įstatymo (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu) tiek, kiek jo nurodyta, atitiktį Konstitucijai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų.

11. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 1 punktą, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka inter alia šio įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas yra grąžinamas pareiškėjui; prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai (Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalis).

12. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui Regionų apygardos administraciniam teismui prašymą ištirti Teisėjų atlyginimų įstatymo (su 2018 m. gruodžio 4 d. pakeitimu) tiek, kiek jo nurodyta, atitiktį Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25, 28 straipsniais, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Grąžinti pareiškėjui Regionų apygardos administraciniam teismui prašymą Nr. 1B-7/2021 „ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas (2008 m. lapkričio 6 d. Nr. X-1771 įstatymo redakcija) ta apimtimi, kuria jame nenustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjas turėtų teisę gauti atlyginimą už papildomą darbą dėl padidėjusio darbo masto, kai teisme yra neužpildytos teisėjų darbo vietos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą““.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai                Elvyra Baltutytė

                                                                        Gintaras Goda

                                                                        Vytautas Greičius

                                                                        Giedrė Lastauskienė

                                                                        Algis Norkūnas

                                                                        Daiva Petrylaitė

                                                                        Janina Stripeikienė

                                                                        Dainius Žalimas