Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl neterminuoto draudimo būti statutiniu valstybės tarnautoju asmeniui, teistam dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo

Nuasmeninta

Byla Nr. 11-A/2020

 

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

NUTARIMAS

dĖL Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 

2021 m. balandžio 14 d. Nr. KT58-A-N4/2021

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2021 m. balandžio 7 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 11-A/2020 pagal pareiškėjo [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-92/2020 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek pagal jį, pasak pareiškėjo, nesunkų tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui neterminuotai ribojama teisė tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Prašymo aplinkybės ir pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) (toliau – ir Statutas) 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek pagal jį, pasak pareiškėjo, nesunkų tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui neterminuotai ribojama teisė tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu.

2. Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymu pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos kaip neatitinkantis ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, nes teismo 2011 m. spalio 11 d. baudžiamuoju įsakymu, įsiteisėjusiu 2011 m. lapkričio 3 d., jis buvo pripažintas kaltu dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje nustatyto nesunkaus tyčinio nusikaltimo, teistumas už kurį 2013 m. spalio 30 d. panaikintas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 28  d. sprendimu pareiškėjo skundas dėl Viešojo saugumo tarnybos vado 2019 m. kovo 27 d. įsakymo panaikinimo buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. neskundžiama nutartimi šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Paminėtina, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netenkino pareiškėjo prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijai.

3. Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Pareiškėjas teigia, kad pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą asmuo, pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, kokio jis pavojingumo (nesunkus, apysunkis, sunkus ar labai sunkus), taip pat nepaisant to, ar teistumas išnyko (panaikintas), ar asmuo pasitaisė, visam laikui netenka galimybės tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, o asmuo, pripažintas kaltu dėl neatsargaus nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo padarymo, gali tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, jeigu nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos praėjo 5 metai.

Pasak pareiškėjo, tarp asmenų, padariusių nesunkų tyčinį nusikaltimą, ir asmenų, padariusių neatsargų, bet galintį sukelti kur kas sunkesnius padarinius nusikaltimą, taip pat tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, kurio atveju neteisėti veiksmai iš esmės yra tapatūs kaip nesunkaus tyčinio nusikaltimo atveju, nėra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisintų Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą nevienodą šių asmenų traktavimą. Be to, Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pareiškėjo teigimu, vienodai traktuojami asmenys, padarę labai sunkų nusikaltimą, ir asmenys, padarę nesunkų nusikaltimą, nors šie nusikaltimai iš esmės skiriasi pagal pavojingumą ir padarinius. Todėl, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu yra diskriminuojami nesunkius tyčinius nusikaltimus padarę asmenys ir pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas.

3.2. Pareiškėjo nuomone, Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu neapibrėžtą laiką taikomu draudimu tapti ir būti vidaus tarnybos pareigūnu (atkurti nepriekaištingą reputaciją) asmeniui, kuris nuteistas už tyčinį, inter alia nesunkų, nusikaltimą, teistumui išnykus ar jį panaikinus, nepagrįstai ir neproporcingai siekiamam tikslui ribojamos tokio asmens teisės ir nesudaroma prielaidų pakankamai individualizuoti jo teisių apribojimų (atsižvelgiant ir į nusikaltimų diferencijavimą), nesilaikoma teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principo, taigi pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

Pasak pareiškėjo, toks teisinis reguliavimas negali būti konstituciškai pateisinamas, nes pagal jį asmuo už padarytą nusikalstamą veiką, nepaisant to, kad už ją yra atlikęs bausmę ir teistumas yra išnykęs (panaikintas), toliau baudžiamas, pažeidžiant jo konstitucines teises laisvai pasirinkti darbą ir tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, t. y. lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą.

3.3. Pareiškėjo nuomone, Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nėra teisingas, sukuria prielaidas pažeisti asmenų teises, taip pat nesudaro galimybių teismui vykdyti teisingumą pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, t. y. sprendžiant, ar nesunkų tyčinį nusikaltimą padaręs asmuo yra nepriekaištingos reputacijos ir gali tapti (būti) vidaus tarnybos pareigūnu, atsižvelgti į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise priimti teisingą sprendimą.

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario Juliaus Sabatausko, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus patarėjos Irenos Šambaraitės ir Viešosios teisės skyriaus patarėjos Svetlanos Nekrasovos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

4.1. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti tam tikrus reikalavimus asmenims, pretenduojantiems eiti pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar jas einantiems, ir remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, inter alia atskleidžiančiomis konstitucinius reikalavimus valstybės tarnybai, Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas diferencijuotas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo minėtiems asmenims nustatyti ypač aukšti reikalavimai, t. y. neterminuotas ribojimas nesunkų tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui tapti (būti) vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, yra pagrįstas konstituciškai svarbiais viešojo intereso apsaugos tikslais: juo siekiama apsaugoti valstybės ir visos visuomenės interesus, stiprinti vidaus tarnybos sistemos ir kiekvieno vidaus tarnybos sistemos pareigūno patikimumą ir atsakingumą, garantuoti, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys.

4.2. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, asmens nepriekaištingą reputaciją apibrėžiantis diferencijuotas teisinis reguliavimas Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas atsižvelgiant į tai, kad tarp asmenų, padariusių nesunkų tyčinį nusikaltimą, ir asmenų, padariusių neatsargų nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, yra pakankamai tokį teisinį reguliavimą pagrindžiančių esminių skirtumų: tyčinis nusikaltimas yra pavojingesnė veika, nes daroma sąmoningai, o neatsargios veikos padarymo priežastys dažniausiai yra asmens neatidumas, nedrausmingumas, neatsakingas požiūris į įstatymų saugomus teisinius gėrius; baudžiamieji nusižengimai, palyginti su visais tyčiniais nusikaltimais (įskaitant nesunkius), yra daug mažiau pavojingi, nes jų padariniai paprastai yra švelnesni ir dalykas neretai būna mažesnės vertės.

4.3. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, remiantis oficialiosios konstitucinės teisingumo vykdymo sampratą atskleidžiančios doktrinos nuostatomis, teismas kilusį ginčą turi spręsti tik griežtai laikydamasis įstatymuose nustatytų procesinių ir kitų reikalavimų, neperžengdamas savo jurisdikcijos ribų ir neviršydamas įgaliojimų. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad ginčijama Statuto nuostata yra ne vertinamojo, o imperatyvaus pobūdžio, t. y. teismas negali spręsti, ar konkrečiu atveju joje nurodytą sąlygą atitinkantis asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, ar nelaikomas, tačiau tai savaime nepaneigia Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad teisingumą vykdo teismai.

III

Byloje gauta medžiaga

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro Elano Jablonsko rašytinės nuomonės.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

6. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šiuo įstatymu patvirtintas Vidaus tarnybos statutas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2018 m. birželio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d., kuriuo Vidaus tarnybos statutas (2015 m. birželio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) išdėstytas nauja redakcija, inter alia įtvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą.

Statute, be kita ko, yra nustatyti vidaus tarnybos principai, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusas, jų priėmimas į tarnybą ir atleidimas iš jos, atsakomybė, skatinimas, socialinės ir kitos garantijos (1 straipsnis). Pagal Statuto 2 straipsnio 11 dalį vidaus tarnybos sistemos pareigūnas (toliau – ir pareigūnas) – šiame statute nustatyta tvarka į pareigūno pareigas vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinėse įstaigose, teisingumo ministro valdymo srities statutinėse įstaigose, finansų ministro valdymo srities statutinėse įstaigose priimtas statutinis valstybės tarnautojas, atliekantis įstatymuose nustatytas funkcijas, kuriomis užtikrinamas statutinei įstaigai įstatymuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų ir (ar) vadovaujantis kitiems pareigūnams.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Statuto 1 straipsnį jis reglamentuoja vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kaip statutinių valstybės tarnautojų, teisinio statuso ypatumus, inter alia priėmimo į vidaus tarnybą ir atleidimo iš jos sąlygas.

7. Statuto 9 straipsnio „Nepriekaištinga reputacija“, kuriame nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims ir pareigūnams būti nepriekaištingos reputacijos.

Pažymėtina, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, bent vieną iš kurių atitinkantis asmuo pagal Statutą nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Šios dalies 1 punkte, kurį ginčija pareiškėjas, nustatyta, kad:

Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis:

1) pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo;“.

7.1. Taigi pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą nepriekaištingos reputacijos asmeniu nėra laikomas asmuo, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

yra pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas;

yra pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai;

turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčija tą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, pagal kurią asmuo nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, jeigu atitinka tą sąlygą, kad yra pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas.

7.2. Ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas Statuto nuostatų, kuriomis reguliuojamos priėmimo į vidaus tarnybą ir atleidimo iš jos sąlygos, ir BK nuostatų, reglamentuojančių nusikalstamų veikų rūšis, teistumą, kontekste.

7.2.1. Statuto 8 straipsnio „Pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims taikomi reikalavimai“ 1 dalyje nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti pretenduojantis į vidaus tarnybą asmuo, inter alia reikalavimas būti nepriekaištingos reputacijos (3 punktas); Statuto 16 straipsnio „Priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai“ 1 dalyje inter alia nustatytas draudimas į vidaus tarnybą priimti asmenį, kuris „neatitinka šiame statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų“ (1 punktas).

Taigi pagal Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą asmuo negali būti priimtas į vidaus tarnybą, kai jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, inter alia esant ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoje nurodytai sąlygai būti pripažintam kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas.

7.2.2. Pagal Statuto 72 straipsnio „Atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai“ 1 dalies 10 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, „kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) šio statuto 16 straipsnyje nurodytos aplinkybės“.

Taigi Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – neatitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimui, inter alia esant ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoje nurodytai sąlygai būti pripažintam kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas.

7.2.3. BK 11 straipsnyje „Nusikaltimas“ yra nustatyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (1 dalis); tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius, už kuriuos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė atitinkamai iki 3, 6, 10 metų ir daugiau kaip 10 metų laisvės atėmimo (2–6 dalys).

Taigi, ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą aiškinant kartu su BK 11 straipsniu, pažymėtina, kad pagal ją asmuo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, kai yra pripažintas kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo, nepaisant jo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio.

7.2.4. BK 97 straipsnyje „Teistumas“ inter alia nustatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (1 dalis (2014 m. kovo 13 d. redakcija)); asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, turinčiais teistumą laikomi bausmės atlikimo laikotarpiu ir tam tikrą laiką po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo, t. y. 3, 5 arba 8 metus, jeigu jie nuteisti atitinkamai už nesunkų ar apysunkį, sunkų arba labai sunkų nusikaltimą (3 dalies 3 punktas (su 2019 m. kovo 21 d. pakeitimu)); suėjus nustatytiems terminams, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais (6 dalis); kai sueina ne mažiau kaip pusė teistumo termino, teismas nuteistojo prašymu gali sutrumpinti teistumo laiką arba panaikinti teistumą (7 dalis).

Taigi, ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą aiškinant kartu su BK 97 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pažymėtina, kad pagal ją asmuo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, nepaisant to, ar išnyko, ar buvo panaikintas teistumas už padarytą tyčinį nusikaltimą, t. y. ir tais atvejais, kai asmuo laikomas neteistu išnykus jo teistumui pagal BK 97 straipsnio 6 dalį ar panaikinus jo teistumą pagal BK 97 straipsnio 7 dalį.

8. Apibendrinant ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su minėtomis Statuto ir BK nuostatomis, pažymėtina, kad:

juo nustatyta sąlyga būti pripažintam kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo, nepaisant jo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, dėl kurios asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, todėl pagal Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą negali būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu;

pagal jį asmuo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neterminuotai, nepaisant to, ar išnyko, ar buvo panaikintas teistumas už padarytą tyčinį nusikaltimą, t. y. ir tais atvejais, kai asmuo laikomas neteistu išnykus jo teistumui pagal BK 97 straipsnio 6 dalį ar panaikinus jo teistumą pagal BK 97 straipsnio 7 dalį.

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

9. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, pagal kurią, kaip minėta, asmuo, pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo ir negali būti vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, atitiktis Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams.

10. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2017 m. birželio 26 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai); šis principas, be kita ko, suponuoja, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai).

10.1. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 14 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2017 m. sausio 25 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai); diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes (inter alia 2020 m. liepos 8 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai).

10.2. Konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (inter alia 2012 m. rugsėjo 25 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai); teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (inter alia 2013 m. spalio 9 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai).

10.3. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2019 m. lapkričio 8 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai).

11. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. vasario 17 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. kovo 15 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi su 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis; piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai); visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

12.1. Aiškindamas Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad:

valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 27 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai suponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą arba jau yra tapę valstybės tarnautojais (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai);

valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. lapkričio 4 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai); piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą nėra absoliuti; kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (inter alia 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju; minėti reikalavimai turi būti aiškūs ir bendri visiems, kurie siekia atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojančiajam į valstybės tarnybą jie turi būti nustatyti įstatymu ir žinomi iš anksto (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai);

įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. (2011 m. liepos 7 d. nutarimas); asmuo, įgyvendinęs Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę stoti į valstybės tarnybą, privalo būti lojalus valstybei ir dirbti taip, kad jo ištikimybė valstybei ir patikimumas nekeltų jokių abejonių, kad piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės tarnautojais (2019 m. balandžio 18 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai);

atsižvelgiant į valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas, įvairovę, valstybės tarnybos sistemos vientisumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. liepos 3 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

12.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje valstybės (valstybinė) tarnyba expressis verbis minima tik 33 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir 141 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais ir negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje (2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime yra pažymėjęs ir tai, kad:

Konstitucijos 141 straipsnio sąvoka „sukarintų <...> tarnybų“ aiškintina kaip apimanti statutines valstybės institucijas, nepriskirtinas krašto apsaugos sistemai; šios institucijos yra Konstitucijos 141 straipsnyje expressis verbis minima policija, vidaus tarnyba ir saugumo tarnyba (t. y. policijos, vidaus tarnybos ir saugumo tarnybos įstaigos), taip pat kitos valstybės institucijos, kurių veikla atsižvelgiant į jų paskirtį ir funkcijas turi būti organizuojama remiantis statutiniais santykiais;

Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinė valstybės tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos; iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla jai būdingi bruožai, be kita ko, specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu); statutinė valstybės tarnyba negali būti vienoda dėl jos funkcijų įvairovės, todėl policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas ir turėti atitinkamuose statutuose nustatytų ypatumų.

12.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumą, privalo nustatyti inter alia su šių asmenų reputacija susijusius stojimo į valstybės tarnybą reikalavimus, be kita ko, reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus. Pažymėtina ir tai, kad nustatant tokį reikalavimą turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį negali būti nustatyti didesni konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimai, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti, inter alia negali būti paneigta šios teisės esmė. Tai reiškia, kad nustatant stojimo į valstybės tarnybą reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus turi būti atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, todėl neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai.

13. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, spręsdami ginčus inter alia dėl atleidimo iš valstybės tarnybos, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2011 m. sausio 31 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

III

Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Konstitucijai vertinimas

14. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas ginčija Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, pagal kurią asmuo nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, jeigu atitinka sąlygą būti pripažintam kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas. Pareiškėjas abejoja šios nuostatos atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat konstituciniams teisingumo, proporcingumo principams, kurie, kaip minėta, yra konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementai.

15. Pareiškėjo teigimu, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą asmuo, pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nepaisant padaryto nusikaltimo pavojingumo (taigi ir dėl nesunkaus nusikaltimo) ir nepaisant to, ar teistumas išnyko (panaikintas), nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos ir jam neterminuotai draudžiama būti vidaus tarnybos sistemos pareigūnu; tokiu draudimu nepagrįstai ir neproporcingai siekiamam tikslui ribojamos asmens, pripažinto kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, teisės stoti į valstybės tarnybą ir laisvai pasirinkti darbą.

16. Sprendžiant dėl ginčijamos Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumą, privalo nustatyti inter alia su šių asmenų reputacija susijusius stojimo į valstybės tarnybą reikalavimus, be kita ko, reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus; nustatant šį reikalavimą turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį negali būti nustatyti didesni konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimai, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti, inter alia negali būti paneigta šios teisės esmė; tai reiškia, kad turi būti atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, todėl neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai.

Minėta, jog Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinė valstybės tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos; statutinė valstybės tarnyba negali būti vienoda dėl jos funkcijų įvairovės, todėl policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas ir turėti atitinkamuose statutuose nustatytų ypatumų.

16.1. Apibendrinant ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoje pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ įtvirtintą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą pažymėta, kad:

juo nustatyta sąlyga būti pripažintam kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo, nepaisant jo pavojingumo pobūdžio ir laipsnio, dėl kurios asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, todėl pagal Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 72 straipsnio 1 dalies 10 punktą negali būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu;

pagal jį asmuo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neterminuotai, nepaisant to, ar išnyko, ar buvo panaikintas teistumas už padarytą tyčinį nusikaltimą, t. y. ir tais atvejais, kai asmuo laikomas neteistu išnykus jo teistumui pagal BK 97 straipsnio 6 dalį ar panaikinus jo teistumą pagal BK 97 straipsnio 7 dalį.

Taigi pagal ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą asmuo, pripažintas kaltu dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo, niekada negali būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu.

16.2. Konstatuotina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumą, pagal Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį nustatant su šių asmenų reputacija susijusį stojimo į valstybės tarnybą reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus ir pagal Konstitucijos 141 straipsnį nustatant statutinę valstybės tarnybą atliekančių pareigūnų statuso ypatumus.

16.3. Kita vertus, konstatuotina ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais neterminuotai draudžiama ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą. Pažymėtina, kad tokio teisinio reguliavimo negalima pateisinti statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė.

Vadinasi, ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylančio reikalavimo nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 33  straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

18. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija; TAR, 2018-07-16, Nr. 12049) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai             Elvyra Baltutytė

                                                                     Gintaras Goda

                                                                     Vytautas Greičius

                                                                     Danutė Jočienė

                                                                     Giedrė Lastauskienė

                                                                     Daiva Petrylaitė

                                                                     Janina Stripeikienė

                                                                     Dainius Žalimas