Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą

Nuasmeninta

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS
DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ NR. 1A-200/2020

2021 m. kovo 4 d. Nr. KT38-A-S36/2021
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjų [duomenys neskelbiami] ir [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-200/2020.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Iš pareiškėjų prašymo matyti, jog jie prašo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštarauja (prieštaravo):

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 201 punktas (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija), 29 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjų, nenustatyti jokie kriterijai, pagal kuriuos mokesčių administratorius privalėtų vertinti nurodytus mokesčių mokėtojo (gyventojo) sudarytus sandorius ir spręsti dėl iš šių sandorių gautų pajamų priskyrimo neapmokestinamosioms pajamoms;

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, 139 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal jas, pasak pareiškėjų, mokesčių administratorius gali naudotis diskrecijos teise taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir nuspręsti, kad pajamos, gautos iš bet kokio mokesčių mokėtojo sudaryto sandorio, kuris atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme expressis verbis nustatytas mokesčio lengvatos taikymo sąlygas, turi būti apmokestintos ir, taikydamas šį principą, skirti baudą.

2. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ‒ Valstybinė mokesčių inspekcija) 2017 m. birželio 22 d. sprendimais taikant turinio viršenybės prieš formą principą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį pareiškėjams buvo apskaičiuotos papildomai mokėtinos gyventojų pajamų mokesčio sumos ir, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 1 dalimi, paskirtos baudos. Valstybinė mokesčių inspekcija konstatavo, kad pareiškėjai tam tikrais akcijų pardavimo ir obligacijų įsigijimo sandoriais siekė ne ekonominių tikslų, o mokestinės naudos ‒ išvengti mokesčių nuo gautų akcijų pardavimo pajamų, obligacijų išpirkimo pajamų ir palūkanų forma gautų pajamų.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimais pareiškėjų skundus atmetė ir patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. birželio 22 d. sprendimus.

Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. spalio 31 d. sprendimu jų skundus dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimų atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 1 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą.

3. Pareiškėjų prašymas Konstituciniam Teismui registruotu paštu išsiųstas 2020 m. lapkričio 3 d., Konstituciniame Teisme gautas 2020 m. lapkričio 4 d.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

4. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį (2019 m. kovo 21 d. redakcija) kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones; šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas.

5. Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad pareiškėjo prašymas Konstituciniam Teismui turi būti pateiktas per keturis mėnesius nuo galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 2 dalies 3 punkte nustatytas keturių mėnesių terminas sueina ne darbo ar oficialios šventės dieną, paskutine šio termino diena laikytina po šios ne darbo ar oficialios šventės dienos einanti pirmoji darbo diena (inter alia 2020 m. balandžio 15 d. sprendimai Nr. KT75-A-S70/2020 ir Nr. KT76-A-S71/2020, 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. KT210-A-S193/2020).

Galutinė ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis dėl pareiškėjų įsiteisėjo 2020 m. liepos 1 d. Vadinasi, paskutinė Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 2 dalies 3 punkte nustatyto keturių mėnesių termino diena buvo 2020 m. lapkričio 1 d., t. y. oficialios šventės diena. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai prašymą Konstituciniam Teismui registruotu paštu išsiuntė 2020 m. lapkričio 3 d., t. y. pirmąją po minėtos oficialios šventės dienos einančią darbo dieną, laikytina, kad pareiškėjai nepraleido kreipimosi į Konstitucinį Teismą termino.

6. Pareiškėjai inter alia prašo ištirti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 201 punkto (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija), 29 punkto (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek juose, pasak pareiškėjų, nenustatyti jokie kriterijai, pagal kuriuos mokesčių administratorius privalėtų vertinti nurodytus mokesčių mokėtojo (gyventojo) sudarytus sandorius ir spręsti dėl iš šių sandorių gautų pajamų priskyrimo neapmokestinamosioms pajamoms, atitiktį Konstitucijai.

6.1. Pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodytos neapmokestinamųjų pajamų rūšys, 201 punkte (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra palūkanos už ne nuosavybės vertybinius popierius (išskyrus asmens, susijusio su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, išleistus ne nuosavybės vertybinius popierius, jeigu už šiuos ne nuosavybės vertybinius popierius asmuo, susijęs su gyventoju darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, jam moka didesnes palūkanas negu kitiems tų pačių ne nuosavybės vertybinių popierių turėtojams), jeigu šie ne nuosavybės vertybiniai popieriai įsigyti iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir pradėti išpirkti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo šių ne nuosavybės vertybinių popierių išleidimo dienos, o šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 29 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d.

6.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje, priimtoje byloje pagal pareiškėjų apeliacinį skundą, konstatavo, jog byloje tarp šalių iš esmės nebuvo ginčo dėl to, kad sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis ir už obligacijas gautos palūkanos, taip pat akcijų pirkimo–pardavimo sutartis formaliai atitiko šių palūkanų ir už akcijų pardavimą gautų sumų neapmokestinimo sąlygas, tačiau mokesčių administratorius vertino, kad minėti sandoriai sudaryti piktnaudžiaujant teise ir siekiant vienintelio tikslo – įgyti mokestinę naudą. Šiame kontekste pažymėtina, kad būtent dėl tokio vertinimo, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi, iš pareiškėjų sudarytų minėtų akcijų pirkimo–pardavimo ir obligacijų pasirašymo sandorių gautos pajamos buvo pripažintos apmokestinamosiomis pajamomis, bet ne dėl to, kad jos neatitiko Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 201 punkte (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija), 29 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytų sąlygų.

Vadinasi, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 201 punkte (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija), 29 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas tam tikrų pajamų priskyrimą neapmokestinamosioms pajamoms reglamentuojantis ginčijamas teisinis reguliavimas nebuvo pagrindas priimant sprendimą, galėjusį pažeisti pareiškėjų konstitucines teises ar laisves.

6.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai ir (ar) įstatymams neprieštarauja tik tokie Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti aktai, kurių pagrindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti šio asmens konstitucines teises ar laisves; pagal Konstituciją minėtas asmuo neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu nebuvo priimta tokio sprendimo (inter alia 2020 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. KT84-A-S79/2020, 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. KT168-A-S154/2020, 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. KT196-A-S181/2020).

6.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagal Konstituciją pareiškėjai neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 201 punkto (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija), 29 punkto (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai.

6.5. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą.

6.6. Taigi yra pagrindas atsisakyti priimti nagrinėti šią pareiškėjų prašymo dalį.

7. Pareiškėjai inter alia prašo ištirti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies, 139 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek pagal jas, pasak pareiškėjų, mokesčių administratorius gali naudotis diskrecijos teise taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ir nuspręsti, kad pajamos, gautos iš bet kokio mokesčių mokėtojo sudaryto sandorio, kuris atitinka Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme expressis verbis nustatytas mokesčio lengvatos taikymo sąlygas, turi būti apmokestintos ir, taikydamas šį principą, skirti baudą, atitiktį Konstitucijai.

7.1. Pareiškėjai, grįsdami savo poziciją dėl ginčijamų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, teigia, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą neaišku, ar mokesčių administratorius gali naudotis inter alia Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta diskrecijos teise, spręsdamas dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų, reglamentuojančių pajamų priskyrimą neapmokestinamosioms pajamoms, taikymo konkrečiam gyventojui. Pareiškėjai šiuo klausimu nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, jeigu mokesčio mokėtojas, sudarydamas sandorį (atlikdamas ūkinę operaciją), neiškreipė ir (arba) nenuslėpė aplinkybių, su kuriomis atitinkamo mokesčio įstatymas sieja asmens apmokestinimą atitinkamu mokesčiu, ir neturėjo kitų tikslų (ekonomiškai ar kitaip pagrįstų), nepaisant to, kad iš sandorio (ūkinės operacijos) sudarymo mokesčio mokėtojas turėjo mokestinės naudos ar įgijo mokestinį pranašumą, be to, pareiškėjų nuomone, tokiais atvejais negali būti taikoma teisinė atsakomybė (baudos skyrimas) pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 1 dalį.

Pareiškėjai taip pat teigia, kad mokesčių administratorius vidines pareiškėjų verslo struktūrines pertvarkas (akcijų pardavimą valdančiajai bendrovei, už akcijas mokėtinų sumų užskaitymus obligacijomis ir kt.) kvalifikavo kaip nesąžiningą elgesį ir suformavo, pareiškėjų nuomone, antikonstitucinę poziciją. Be to, pareiškėjų nuomone, nagrinėdamas jų apeliacinį skundą ir taikydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitaip vertino sudarytus sandorius su susijusiu asmeniu ir jų ekonominio pagrįstumo reikšmę iš šių sandorių gautoms pajamoms apmokestinti nei kitoje, pasak pareiškėjų, savo esme analogiškoje administracinėje byloje.

7.2. Konstatuotina, kad iš pareiškėjų prašymo ir jame pateiktų teiginių matyti, jog pareiškėjai abejoja ne Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies, 139 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktimi Konstitucijai, o kelia šių normų aiškinimo ir taikymo praktikoje klausimą, t. y. nesutinka, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos galėjo jų atžvilgiu taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, 139 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 1 dalį, taip pat nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktu bylai aktualių aplinkybių dėl sandorių sudarymo su susijusiu asmeniu ir jų ekonominio pagrįstumo reikšmės iš šių sandorių gautoms pajamoms apmokestinti vertinimu ir išvada, kad pareiškėjai piktnaudžiaudami teise siekė jiems palankaus apmokestinimo (mokestinės naudos).

7.2.1. Šio sprendimo kontekste pažymėtina, kad turinio viršenybės prieš formą principas pagal Mokesčių administravimo įstatymą laikomas apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad, taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas; šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, bet tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, taip atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius; šio principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti mokestinių santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo tam tikram asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir jų lydimųjų teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑715/2013, 2017 m. liepos 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

7.2.2. Paminėtina, kad, aiškindamas Mokesčių administravimo įstatymo 262 straipsnyje „Sąžiningas mokesčių apskaičiavimas“ (2002 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį mokesčiai turi būti apskaičiuojami sąžiningai, kad draudžiama mokesčio įstatymo nustatytą prievolę pažeisti piktnaudžiavimu, kad esant piktnaudžiavimui mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas leidžia teigti, jog tuo atveju, kai mokesčio bazės (Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme mokesčio bazę išreiškia sąvoka „apmokestinamosios pajamos“) negalima nustatyti (apskaičiuoti) mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčio administratorius ne tik turi teisę, bet ir privalo nustatyti (apskaičiuoti) mokesčio bazę netiesiogiai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas mokesčio bazės netiesioginį nustatymą įtvirtinusį teisinį reguliavimą pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai. Paminėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) travaux préparatoires, šiame įstatyme turinio viršenybės prieš formą principas kaip vienas iš mokesčio apskaičiavimo būdų buvo įtvirtintas vietoj minėto Mokesčių administravimo įstatymo 262 straipsnyje „Sąžiningas mokesčių apskaičiavimas“ (2002 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo.

7.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų; teisės taikymo klausimus sprendžia teismas, nagrinėjantis konkrečią bylą, arba institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (inter alia 2020 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. KT82-A-S77/2020, 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. KT141-A-S130/2020, 2021 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. KT33-A-S32/2021); pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas taip pat nesprendžia, ar teismų sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams, neturi įgaliojimų peržiūrėti teismų išnagrinėtų bylų ir panaikinti (pakeisti) teismų sprendimų (inter alia 2019 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. KT31-A-S20/2019, 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimas Nr. KT147-A-S136/2020, 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. KT160-A-S147/2020). Prašymai išspręsti tokius klausimus yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.

7.4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą, jeigu jo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

7.5. Taigi yra pagrindas atsisakyti priimti nagrinėti šią pareiškėjų prašymo dalį.

8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjų prašymą Konstituciniame Teisme.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti nagrinėti pareiškėjų [duomenys neskelbiami] ir [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-200/2020.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai            Elvyra Baltutytė

                                                                    Gintaras Goda

                                                                    Vytautas Greičius

                                                                    Danutė Jočienė

                                                                    Giedrė Lastauskienė

                                                                    Algis Norkūnas

                                                                    Daiva Petrylaitė

                                                                    Dainius Žalimas