Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl baudžiamojo persekiojimo kaip pagrindo pripažinti asmenį neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų

Nuasmeninta

Byla Nr. 2-A/2020-3-A/2020

 

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

NUTARIMAS

dĖL Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo
11 straipsnio 4 punkto atitikties LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 

2021 m. kovo 4 d. Nr. KT36-A-N2/2021

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2021 m. sausio 28 d., vasario 4 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 2-A/2020-3-A/2020 pagal:

pareiškėjų [duomenys neskelbiami] ([duomenys neskelbiami]), [duomenys neskelbiami] ir [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-24/2019 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 11 straipsnio 4 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nustatyta, kad asmuo pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu yra kaltinamas dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymo, nors dėl šio asmens nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio;

– pareiškėjos [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-25/2019 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 11 straipsnio 4 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjos, jame nustatyta, kad asmuo pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu yra kaltinamas dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymo, nors dėl šio asmens nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio.

Konstitucinio Teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 2-A/2020-3-A/2020.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Prašymų aplinkybės ir pareiškėjų argumentai

1. Pareiškėjai kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai neprieštarauja Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 4 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nustatyta, kad asmuo pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu yra kaltinamas dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymo, nors dėl šio asmens nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“, vadovaudamasi Įstatymo 13 straipsnio 7 ir 8 dalimis ir atsižvelgdama į, be kita ko, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytą kriterijų, pripažino akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ planuojamus sudaryti su pareiškėja [duomenys neskelbiami] sandorius dėl tarptautinių pirkimų (gelžbetoninių pabėgių ir bėgių kelio tvirtinimo detalių) neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų, kadangi, be kita ko, ketinamų sudaryti sandorių šalies pareiškėjos [duomenys neskelbiami] akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės [duomenys neskelbiami] savininko pareiškėjo [duomenys neskelbiami] atžvilgiu inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pareiškėjų skundus, kuriuose buvo prašoma panaikinti minėtus Vyriausybės nutarimus, atmetė.

3. Pareiškėjų prašymai grindžiami šiais argumentais.

3.1. Grįsdami savo poziciją dėl Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, pareiškėjai [duomenys neskelbiami], [duomenys neskelbiami] ir [duomenys neskelbiami] nurodo, kad šį teisinį reguliavimą taikančioms valstybės institucijoms suteikiama teisė asmenį laikyti kaltu de facto vien dėl vykdomo jo baudžiamojo persekiojimo ir taikyti jam neigiamo pobūdžio poveikio priemones, apribojant tokio asmens civilines teises. Pareiškėja [duomenys neskelbiami] pažymi, kad teismai, aiškindami Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto nuostatą, nurodė, jog tam, kad investuotojas būtų pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, pakanka vien fakto, kad šio asmens atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja teigia, kad asmeniui gali būti uždraudžiama investuoti Lietuvoje ar sudaryti sandorius su nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbia įmone vien tuo pagrindu, kad jo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas arba jam yra pareikšti kaltinimai, nors jie nėra patvirtinti jokiu įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. Pareiškėjos nuomone, toks teisinis reguliavimas yra nepateisinamas ir paneigia Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

3.2. Savo poziciją pareiškėjai grindžia šiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis: Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų; tai yra ne tik pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, bet ir svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija; nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais; ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai; valstybės institucija ar pareigūnas negali laikyti asmens kaltu, jei jo kaltumas nėra pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo Dainiaus Zebleckio ir šio departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjos Svetlanos Zamaros rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

4.1. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto sąlyga, pagal kurią investuotojas laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu jo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo, yra savarankiška alternatyvi sąlyga, rodanti, jog investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nesiejant jos su teistumo išnykimu ar panaikinimu.

4.2. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, jog ginčijamame Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte įtvirtinta taisyklė, kad investuotojas laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu dėl apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas, apima atvejus, kai toks asmuo baudžiamajame procese dėl apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo turi arba įtariamojo, arba kaltinamojo statusą. Todėl ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto norma taikoma tik tada, kai, pasak suinteresuoto asmens atstovų, yra tam tikras kiekis duomenų, leidžiančių manyti, kad konkretus investuotojas galėjo padaryti vieną ar kelis apysunkius, sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Būtent dėl šių duomenų buvimo de facto yra varžoma investuotojo galimybė įgyti nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių akcijų ar obligacijų, Įstatyme numatytų teisių į nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbius įrenginius, turtą ir pan., kadangi minėtų duomenų buvimas, kurį patvirtina investuotojo baudžiamajame procese turimas įtariamojo arba kaltinamojo statusas, leidžia abejoti investuotojo patikimumu.

4.3. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, tokia teisinė situacija, kai duomenys, leidžiantys manyti, kad galbūt buvo padaryta nusikalstama veika, lemia tam tikrus tiek su baudžiamuoju procesu susijusius, tiek su juo nesusijusius neigiamus padarinius, savaime nereiškia, kad yra pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad užtikrinti nacionalinio saugumo interesus yra svarbiausias valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Suinteresuoto asmens atstovai atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 „Dėl Nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ (2017 m. sausio 17 d. redakcija) patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos 11 ir 12 punktais, gyvybiniai nacionalinio saugumo interesai yra, pavyzdžiui, suverenitetas, teritorijos vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka ir kt., o pirmaeiliai nacionalinio saugumo interesai – tai NATO ir Europos Sąjungos gyvybingumas ir vieningumas, visų euroatlantinės bendrijos valstybių saugumas, solidarumas, demokratija, gerovė ir pan. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, siekis apsaugoti ypatingos svarbos ir konstitucinės reikšmės nacionalinio saugumo interesus, kaip ir siekis garantuoti Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime analizuotą tinkamą įslaptintos informacijos apsaugą, suteikia valstybei teisę įstatymuose nustatyti išskirtinius ir itin griežtus reikalavimus investuotojams, siekiantiems įgyti Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytus civilinių teisių objektus ar įgyvendinti kitas Įstatyme numatytas teises. Šie reikalavimai turi padėti apsisaugoti nuo bet kokių galimų grėsmių ir užtikrinti maksimalų investuotojų patikimumą, t. y. garantuoti, kad jais būtų tik tokie asmenys, kurių reputacija nekeltų jokių neaiškumų dėl jų veiklos teisėtumo, todėl vien abejonė, kad investuotojas galbūt yra padaręs nusikalstamą veiką, pagrįstai laikoma pakankamu pagrindu pripažinti tokį asmenį neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų.

4.4. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad, remiantis Įstatymo nuostatomis, sprendimus dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams priimantys subjektai – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija (toliau – ir Komisija) ir Vyriausybė – nesprendžia su asmens kalte susijusių klausimų ir teisingumo baudžiamojoje byloje nevykdo. Minėti subjektai niekaip nesinaudoja Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išskirtine teismo kompetencija asmenį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką. Nors pripažinimas, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, varžo tokio asmens ūkinės veiklos laisvę, vis dėlto jis neturi bausmėms būdingų požymių (neužtraukia teistumo, juo nėra siekiama nubausti asmenį ir pan.).

4.5. Suinteresuoto asmens atstovai atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai toks Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį pakankamu pagrindu atsisakyti išduoti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo aplinkybė, kad asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą. Tuo tarpu pagal ginčijamą Įstatymo 11 straipsnio 4 punktą asmuo laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų tada, kai baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu vykdomas ne dėl bet kokios tyčinės nusikalstamos veikos, o tik dėl galbūt padaryto apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas asmens teises varžo dar mažiau, negu Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime analizuotos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos, kadangi Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas neapima atvejų, kai asmuo įtariamas ar kaltinamas dėl baudžiamojo nusižengimo ar nesunkaus nusikaltimo padarymo.

III

Byloje gauta medžiaga

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti pareiškėjos [duomenys neskelbiami] atstovių advokačių Daivos Ušinskaitės-Filonovienės, Gretos Roguckytės, taip pat pareiškėjų [duomenys neskelbiami], [duomenys neskelbiami] ir [duomenys neskelbiami] atstovo advokato Miroslavo Nosevičiaus (Miroslav Nosevič) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pateikta nuomonė dėl Seimo atstovų rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų, taip pat pateikiami papildomi argumentai dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai.

5.1. Pareiškėjų atstovų teigimu, pagal Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą vien to fakto, kad asmens atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, pakanka tam, kad sandorio šaliai būtų visiškai užkirstas kelias Lietuvoje vykdyti ūkinę komercinę veiklą; ilgalaikes neigiamas pasekmes patiria ne vien asmuo, kurio atžvilgiu inicijuotas toks tyrimas, bet ir kiti asmenys, kurie apie ikiteisminio tyrimo faktą ar juolab apie su juo susijusias aplinkybes gali net nežinoti.

5.2. Pareiškėjų [duomenys neskelbiami], [duomenys neskelbiami] ir [duomenys neskelbiami] atstovo nuomone, esant dviejų konstitucinių vertybių konkurencijai, šios vertybės turi būti derinamos, valstybės interesams iš anksto nesuteikiant absoliutaus prioriteto, todėl su Konstitucija yra nesuderinamas Įstatyme įtvirtintas mechanizmas, kuriuo valstybės interesai iškeliami aukščiau už kitas konstitucines teises (nekaltumo prezumpciją ir ūkinės veiklos laisvę) ir sudaromos sąlygos valstybės institucijoms bausti asmenis (inter alia įmones), kurių atžvilgiu nevykdomas joks baudžiamasis persekiojimas, nesant jų kaltės ir riboti konkurenciją rinkoje, prisidengiant vien teiginiais apie pirmaeilius ir gyvybinius interesus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

6. Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, inter alia Seimo 2018 m. sausio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo Nr. IX-1132 pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 2018 m. kovo 1 d. (2 straipsnis); šiuo įstatymu Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymas išdėstytas nauja redakcija (1 straipsnis), inter alia pakeistas jo pavadinimas – jis pavadintas Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymu.

7. Pagal Įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo tikslas ir taikymas“ 1 dalį šio įstatymo tikslas – užtikrinti, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose esantis turtas ir teritorija būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas, o pagal Įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 7 dalį nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai, kaip jie suprantami Nacionalinio saugumo strategijoje, transeuropinės infrastruktūros plėtra bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinti esminiai visuomenės interesai, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą ir kita.

Taigi pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 7 dalį šio įstatymo paskirtis – apsaugoti nacionalinio saugumo, inter alia valstybės ir visuomenės saugumo, interesus, užtikrinant nacionaliniam saugumui svarbių objektų, inter alia ūkio sektorių ir įmonių, apsaugą nuo visų rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę valstybės gyvybiniams ir pirmaeiliams nacionalinio saugumo interesams, transeuropinės infrastruktūros plėtrai bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintiems esminiams visuomenės interesams, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

8. Įstatymo 11 straipsnyje „Investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijai“, kurio 4 punkto tiek, kiek pareiškėjų nurodyta, atitiktis Konstitucijai yra ginčijama, nustatyta:

Investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu:

1) jis kreipimosi į Komisiją metu yra dominuojantis (kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme) kurios nors rūšies iškastinių energijos išteklių importuotojas į Lietuvos Respubliką, tokio importuotojo kontroliuojamas arba su juo kooperacijos ar partnerystės ryšiais susijęs asmuo ir jeigu Komisija priima išvadą bei Vyriausybė priima sprendimą, kad šiame punkte nurodyti dominavimas, kontrolė ir ryšiai laikomi keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui;

2) jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis;

3) jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui sąsajų su organizuotomis grupėmis, užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis ar grupuotėmis, susijusiomis su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis ar palaikančiomis ryšius su asmenimis, įtariamais priklausymu joms;

4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą ar dėl nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius, ar dėl tokio nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas ir už padarytą nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas investuotojo teistumas;

5) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimo (nusikaltimų) Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai ir (arba) per pastaruosius 24 mėnesius jis yra pažeidęs šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų veiklą, nuostatas;

6) jis nepagrindžia realių galimybių įgyvendinti veiksmus, numatytus šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose;

7) Komisija jam praneša apie numatomą pradėti jo patikrą dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams (kai patikra pradedama šio įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nurodytų subjektų iniciatyva) ir jis per šio įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nurodytą terminą Komisijai nepateikia Komisijos darbo tvarkos apraše nurodytų dokumentų ir informacijos, ir jam nepateikus dokumentų ar informacijos nėra priimtas Komisijos ar Vyriausybės sprendimas, kad investuotojas atitinka nacionalinio saugumo interesus;

8) vadovaujantis kitais įstatymais, kaip numatyta šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje, investuotoju negali būti konkrečios trečiosios valstybės investuotojas;

9) yra kitų pagrįstų duomenų dėl investuotojo neatitikties nacionalinio saugumo interesams.“

8.1. Taigi, atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą šio įstatymo paskirtį apsaugoti nacionalinio saugumo, inter alia valstybės ir visuomenės saugumo, interesus, užtikrinant nacionaliniam saugumui svarbių objektų, inter alia ūkio sektorių ir įmonių, apsaugą nuo visų rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę valstybės gyvybiniams ir pirmaeiliams nacionalinio saugumo interesams, transeuropinės infrastruktūros plėtrai bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintiems esminiams visuomenės interesams, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą, Įstatymo 11 straipsnio 1–9 punktuose nustatyti kriterijai, pagal kuriuos vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą atlieka Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija, o jai nusprendus, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, galutinį sprendimą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams priima Vyriausybė (Įstatymo 12 straipsnis).

8.2. Įstatymo 11 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio „Bendrosios nuostatos dėl investuotojų“ 1, 7 dalių kontekste.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį investuotojas yra Lietuvos Respublikos ar užsienio investuotojas arba trečiosios valstybės investuotojas, kuris, be kita ko, siekia įgyti ar yra įgijęs nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių (ar tam tikrą jų dalį), įrenginių ar turto arba siekia veikti ar veikia nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiuose ūkio sektoriuose. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį investuotojais gali būti fiziniai asmenys, privatūs ir viešieji juridiniai asmenys, kitos organizacijos, kurie nekelia grėsmės nacionalinio saugumo interesams, o pagal šio straipsnio 7 dalį, kai investuotojas yra juridinis asmuo ar kita organizacija, laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir jį kontroliuojantys asmenys.

Taigi, Įstatymo 11 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1, 7 dalyse, pažymėtina, kad pagal jį investuotojas gali būti laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis pats arba jį kontroliuojantys asmenys įvertinami kaip atitinkantys bent vieną iš Įstatymo 11 straipsnio 1–9 punktuose nustatytų kriterijų.

8.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu aiškinant Įstatymo 11 straipsnio 4 punktą, kurį, kaip minėta, ginčija pareiškėjai, pažymėtina, kad jis neturėtų būti suprantamas pažodžiui kaip susiejantis baudžiamąjį persekiojimą dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo su teistumu už tokį nusikaltimą. Aiškinant Įstatymo 11 straipsnio 4 punktą atsižvelgtina į susijusį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) (toliau – BK) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (2002 m. kovo 14 d. redakcija) (toliau – BPK) nustatytą teisinį reguliavimą.

8.3.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal BK 97 straipsnio „Teistumas“ 1 dalį (2014 m. kovo 13 d. redakcija) turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi pagal BK 97 straipsnio 1 dalyje (2014 m. kovo 13 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą asmens teistumas visada yra susietas su jo nuteisimu, t. y. su teismo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimu.

Paminėtina ir tai, kad BPK yra reglamentuojamos baudžiamojo proceso stadijos ­– ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme (BPK IV–VI dalys), taip pat apibrėžtos įtariamojo (BPK 21 straipsnis „Įtariamasis“) ir kaltinamojo (BPK 22 straipsnis „Kaltinamasis“) sąvokos. Pagal BPK 21 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse, 3 dalyje (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą įtariamasis yra ikiteisminio tyrimo dalyvis – asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas šio kodekso 187 straipsnyje numatytas pranešimas apie įtarimą, arba asmuo, kuris slapstosi ar jo buvimo vieta nežinoma ir kuris pripažintas įtariamuoju prokuroro nutarimu ar ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, o neatidėliotinais atvejais – ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu. Pagal BPK 22 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kaltinamasis yra nagrinėjimo teisme dalyvis – asmuo, dėl kurio šio kodekso nustatyta tvarka yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka, taip pat asmuo, prieš kurį teisme nagrinėjama byla pagreitinto proceso tvarka.

8.3.2. Atsižvelgiant į tokį BK ir BPK nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatyta teistumo už padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą sąlyga sietina su įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kuriuo asmuo yra pripažintas kaltu dėl tokio nusikaltimo padarymo, o baudžiamojo persekiojimo dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo sąlyga sietina su asmens buvimu įtariamuoju ar kaltinamuoju dėl tokio nusikaltimo padarymo.

8.3.3. Taigi Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte yra nustatyti du kriterijai dėl investuotojo ar jį kontroliuojančių asmenų pripažinimo neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų:

asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal BK arba dėl nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka BK specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius, ir už padarytą nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas jo teistumas;

dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal BK arba nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka BK specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius, padarymo vykdomas asmens baudžiamasis persekiojimas (asmuo yra įtariamas ar kaltinamas dėl tokio nusikaltimo padarymo).

8.3.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 2 dalį tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius.

8.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad pagal jį:

atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą šio įstatymo paskirtį apsaugoti nacionalinio saugumo, inter alia valstybės ir visuomenės saugumo, interesus, užtikrinant nacionaliniam saugumui svarbių objektų, inter alia ūkio sektorių ir įmonių, apsaugą nuo visų rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę valstybės gyvybiniams ir pirmaeiliams nacionalinio saugumo interesams, transeuropinės infrastruktūros plėtrai bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintiems esminiams visuomenės interesams, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas vienas iš kriterijų, pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams – baudžiamasis persekiojimas už labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą;

atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1, 7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas kriterijus, pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams, – baudžiamasis persekiojimas už labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, ­– taikomas vertinant tiek patį investuotoją, tiek jį kontroliuojančius asmenis;

atsižvelgiant į BPK 21 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse, 3 dalyje (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija), 22 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas kriterijus, pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams, – baudžiamasis persekiojimas už labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, ­– reiškia investuotojo ar jį kontroliuojančių asmenų buvimą įtariamaisiais ar kaltinamaisiais dėl tokio nusikaltimo padarymo;

atsižvelgiant į BK 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas kriterijus, pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams, – baudžiamasis persekiojimas už labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, ­– reiškia baudžiamąjį persekiojimą dėl tyčinių (išskyrus nesunkius) nusikaltimų padarymo.

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2020 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 1, 2, 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 20 straipsnių, 1, 2, 3, 4 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 131, 171, 191 straipsniais ir 5 priedu įstatymą, kurio 5 straipsniu pakeitė Įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 11 straipsnį. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Įstatymo 5 priedą (2020 m. birželio 30 d. redakcija) šiuo įstatymu inter alia įgyvendinamas 2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/452, kuriuo nustatoma tiesioginių užsienio investicijų į Sąjungą tikrinimo sistema.

Įstatymo 11 straipsnyje (2020 m. birželio 30 d. redakcija), be kita ko, nustatyta:

11 straipsnis. Investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijai

1. Investuotojas kelia riziką nacionalinio saugumo interesams arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų, jeigu:

<...>

4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą ar dėl nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius ir už padarytą nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas investuotojo teistumas arba dėl tokio nusikaltimo padarymo vykdomas šio asmens baudžiamasis persekiojimas;

<...>

2. Kai pagal šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktuose ir 10 punkte nurodytus kriterijus nustatoma, kad investuotojas kelia riziką nacionaliniam saugumui, yra pagrindas tokį investuotoją pripažinti keliančiu riziką nacionaliniam saugumui, o kai pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus nustatoma, kad investuotojas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, yra pagrindas tokį investuotoją pripažinti neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų.“

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu palyginus Įstatymo 11 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte, matyti, jog Įstatymo 11 straipsnio (2020 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalies 4 punkto formuluotė yra tikslesnė; be to, šiame punkte nustatytas teisinis reguliavimas pakito taip, kad pagal jį investuotojas, kurio atžvilgiu dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal BK ar dėl nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka BK specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius, padarymo vykdomas baudžiamasis persekiojimas, gali būti pripažintas arba neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, arba keliančiu riziką nacionaliniam saugumui.

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens nekaltumo prezumpcija.

11. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje užtikrinamą asmens nekaltumo prezumpciją, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, be kita ko, kad tai yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų (inter alia 2001 m. balandžio 12 d., 2017 m. vasario 24 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

11.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, todėl turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai). Nekaltumo prezumpcija yra neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių gerbimu ir apsauga (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai). Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai susilaikytų nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija; kad ir kokius klausimus spręstų, jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali laikyti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika; vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

12. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualus Konstitucijos 46 straipsnis, kuriame nustatyta:

Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Valstybė gina vartotojo interesus.“

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – konstitucinį šalies ūkio pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. kovo 5 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės (inter alia 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. kovo 5 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimai).

12.1. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia 2011 m. sausio 6 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinę valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bendra tautos gerovė yra gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (inter alia 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai); sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (inter alia 1999 m. spalio 6 d., 2004 m. sausio 26 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai); tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme (inter alia 1997 m. vasario 13 d., 2011 m. birželio 21 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).

Aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, pažymėtina, jog ši gerovė nėra įmanoma be valstybės ir visuomenės saugumo, kurio užtikrinimas yra būtina prielaida siekti tautos gerovės. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybės ir visuomenės saugumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kurio privalu paisyti valstybei reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei.

12.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, inter alia konstituciškai svarbiam tikslui užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, turi nustatyti specialų teisinį reguliavimą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiems ūkio sektoriams (ūkinės veiklos subjektams ar objektams), inter alia specialius reikalavimus (sąlygas) ūkinei veiklai siekiant išvengti grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui. Nustatant tokį teisinį reguliavimą gali būti numatyta asmenų, siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, patikra pagal rizikos valstybės ir visuomenės saugumui vertinimo kriterijus, inter alia tokius, kurie leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms valstybės ar visuomenės saugumui tam tikrame ūkio sektoriuje.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad asmens, siekiančio vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiame ūkio sektoriuje, patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, inter alia įtarimų ar valstybinio kaltinimo jam pareiškimas dėl tam tikrų nusikaltimų ar asmens nuteisimas už tam tikrus nusikaltimus, gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje.

Taigi pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį nustatant specialų teisinį reguliavimą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiems ūkio sektoriams (ūkinės veiklos subjektams ar objektams) gali būti keliama sąlyga, kad asmenys, siekiantys vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, nebūtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, inter alia jiems nebūtų pareikšti įtarimai ar valstybinis kaltinimas, dėl tam tikrų nusikaltimų. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad tokia sąlyga savaime nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens nekaltumo prezumpcijos, nes atliekant asmenų, siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, patikrą pagal rizikos valstybės ir visuomenės saugumui įvertinimo kriterijus nėra vykdomas teisingumas ir nėra sprendžiamas asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimas. Pabrėžtina, jog tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius tam tikrą nusikaltimą, kol jo kaltumas dėl tokio nusikaltimo nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dėl tokio nusikaltimo, inter alia su juo susijusios tam tikros faktinės aplinkybės, negali kelti abejonių dėl galimų grėsmių valstybės ir visuomenės saugumui tam tikrame ūkio sektoriuje, t. y. pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį ginamiems tautos gerovės interesams.

III

Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitikties Konstitucijai vertinimas

13. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitiktis Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

14. Kaip minėta, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas Seimui 2020 m. birželio 30 d. priėmus Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo Nr. IX-1132 1, 2, 4, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 20 straipsnių, 1, 2, 3, 4 priedų pakeitimo ir Įstatymo papildymo 131, 171, 191 straipsniais ir 5 priedu įstatymą. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai).

Tačiau Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą, išnaudojęs visas teisinės gynybos priemones ir kitomis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodytas asmuo kreipiasi dėl įstatymo (jo dalies) ar kito teisės akto (jo dalies), kurio (kurios) pagrindu priimtas sprendimas galėjo pažeisti šio asmens konstitucines teises ar laisves, atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti šio asmens prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas atitinkamos konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galioja, ar negalioja (2019 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai šioje konstitucinės justicijos byloje yra Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs, ar Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjų, jame nustatyta, kad asmuo pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu yra kaltinamas dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymo, nors dėl šio asmens nėra įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio.

15. Pareiškėjų teigimu, pagal Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą valstybės institucijoms suteikiama teisė asmenį laikyti kaltu de facto vien dėl vykdomo asmens baudžiamojo persekiojimo ir taikyti jam neigiamo pobūdžio poveikio priemones, apribojant tokio asmens civilines teises; ilgalaikes neigiamas pasekmes patiria ne vien asmuo, kurio atžvilgiu vykdomas toks persekiojimas, bet ir kiti asmenys, kurie apie baudžiamojo persekiojimo faktą ar juolab apie su juo susijusias aplinkybes gali net nežinoti.

16. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje užtikrinama asmens nekaltumo prezumpcija negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais; jokia valstybės institucija ar joks pareigūnas negali laikyti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį:

valstybės ir visuomenės saugumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kurio privalu paisyti valstybei reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei;

įstatymų leidėjas turi nustatyti specialius reikalavimus (sąlygas) ūkinei veiklai, siekiant išvengti grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui; nustatant tokį teisinį reguliavimą gali būti numatyta asmenų, siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, patikra pagal rizikos valstybės ir visuomenės saugumui vertinimo kriterijus, inter alia tokius, kurie leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms valstybės ar visuomenės saugumui tam tikrame ūkio sektoriuje; nustatant tokį teisinį reguliavimą gali būti keliama sąlyga, kad tokie asmenys nebūtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl tam tikrų nusikaltimų, inter alia kad dėl tokių nusikaltimų jiems nebūtų pareikšti įtarimai ar valstybinis kaltinimas;

asmens, siekiančio vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiame ūkio sektoriuje, patraukimas baudžiamojon atsakomybėn dėl tam tikrų nusikaltimų gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams tam tikrame ūkio sektoriuje; sąlyga, kad tokie asmenys nebūtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl tam tikrų nusikaltimų, savaime nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens nekaltumo prezumpcijos, nes atliekant jų patikrą pagal rizikos valstybės ir visuomenės saugumui įvertinimo kriterijus nėra vykdomas teisingumas ir nėra sprendžiamas asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimas.

17. Apibendrinant Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, pažymėta, kad pagal jį:

atsižvelgiant į Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą šio įstatymo paskirtį apsaugoti nacionalinio saugumo, inter alia valstybės ir visuomenės saugumo, interesus, užtikrinant nacionaliniam saugumui svarbių objektų, inter alia ūkio sektorių ir įmonių, apsaugą nuo visų rizikos veiksnių, galinčių kelti grėsmę valstybės gyvybiniams ir pirmaeiliams nacionalinio saugumo interesams, transeuropinės infrastruktūros plėtrai bei Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintiems esminiams visuomenės interesams, įskaitant svarbiausių bendrus interesus atitinkančių paslaugų teikimą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas vienas iš kriterijų, pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams, – baudžiamasis persekiojimas už labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą;

atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1, 7 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas kriterijus, pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams, – baudžiamasis persekiojimas už labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, ­– taikomas vertinant tiek patį investuotoją, tiek jį kontroliuojančius asmenis;

atsižvelgiant į BPK 21 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse, 3 dalyje (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija), 22 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje (2017 m. liepos 11 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas kriterijus, pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams, – baudžiamasis persekiojimas už labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, ­– reiškia investuotojo ar jį kontroliuojančių asmenų buvimą įtariamaisiais ar kaltinamaisiais dėl tokio nusikaltimo padarymo;

atsižvelgiant į BK 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas kriterijus, pagal kurį vertinama investuotojo atitiktis nacionalinio saugumo interesams, – baudžiamasis persekiojimas už labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, ­– reiškia baudžiamąjį persekiojimą dėl tyčinių (išskyrus nesunkius) nusikaltimų padarymo.

18. Taigi šiai bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, siekiant konstituciškai svarbaus tikslo apsaugoti valstybės ir visuomenės saugumo interesus reguliuojant ūkinę veiklą, Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas asmenų, siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose (įmonėse), t. y. investuotojų ir juos kontroliuojančių asmenų, rizikos valstybės ir visuomenės saugumui vertinimo kriterijus – baudžiamasis persekiojimas, t. y. asmens buvimas įtariamuoju ar kaltinamuoju dėl tyčinio (išskyrus nesunkų) nusikaltimo padarymo.

Konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu siekiama iš anksto užkirsti kelią grėsmėms valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, kurios kyla dėl asmenų pažeidžiamumo, susijusio su jų patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, inter alia dėl įtarimų ar valstybinio kaltinimo jiems pareiškimo dėl tam tikrų nusikaltimų padarymo.

Vadinasi, pareiškėjų ginčijamu aspektu Įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip įgyvendinantis iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančią įstatymų leidėjo pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, nustatant specialius reikalavimus (sąlygas) ūkinei veiklai, kad būtų išvengta grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui, taigi kaip savaime nepažeidžiantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens nekaltumo prezumpcijos. Kaip minėta, atliekant asmenų, siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose patikrą pagal rizikos valstybės ir visuomenės saugumui įvertinimo kriterijus, nėra vykdomas teisingumas ir nėra sprendžiamas asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimas.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas tiek, kiek pagal jį investuotojo baudžiamasis persekiojimas dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal BK padarymo ar dėl nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka BK specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius, padarymo yra pagrindas pripažinti investuotoją neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, neprieštaravo Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija; TAR, 2018-01-23, Nr. 1004, identifikacinis kodas 2018-01004) 11 straipsnio 4 punktas tiek, kiek pagal jį investuotojo baudžiamasis persekiojimas dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą padarymo ar dėl nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus, kuris atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje nurodytus labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo požymius, padarymo yra pagrindas pripažinti investuotoją neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai              Elvyra Baltutytė

                                                                      Gintaras Goda

                                                                      Vytautas Greičius

                                                                      Danutė Jočienė

                                                                      Giedrė Lastauskienė

                                                                      Algis Norkūnas

                                                                      Daiva Petrylaitė

                                                                      Dainius Žalimas