Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl prašymo dalies priėmimo ir jo dalies grąžinimo

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO VILNIAUS APYGARDOS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2019 M. RUGPJŪČIO 16 D. DEKRETO NR. 1K-45 „DĖL TEIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI ATLEISTI EGIDIJŲ LAUŽIKĄ IŠ LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJO PAREIGŲ“ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2019 M. RUGSĖJO 24 D. NUTARIMO NR. XIII-2436 „DĖL EGIDIJAUS LAUŽIKO ATLEIDIMO IŠ LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJO PAREIGŲ“ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, ŽMOGAUS TEISIŲ IR PAGRINDINIŲ LAISVIŲ APSAUGOS KONVENCIJAI DALIES PRIĖMIMO IR JO DALIES GRĄŽINIMO

2021 m. sausio 21 d. Nr. KT13-S13/2021
ilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Giedrės Lastauskienės, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-16/2020.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymas ištirti:

– „Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436, kuriuo Egidijus Laužikas atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 22 straipsnio 2, 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktams, 8 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams“;

– „Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45, kuriuo pateikta Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 22 straipsnio 2, 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktams, 8 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams“.

2. Pareiškėjas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – Konvencija) kreipėsi sustabdęs civilinės bylos dalies nagrinėjimą, o kitoje dalyje civilinę bylą išnagrinėjęs iš esmės. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir Aukščiausiasis Teismas) teisėjo pareigų procedūrų teisėtumo. Ieškovas civilinėje byloje prašo panaikinti, be kita ko, Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą Nr. 13P-144-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas), Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas) ir Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).

Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu, vadovaujantis Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgus į Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą, ieškovas buvo atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų kaip savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

3. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktams, 8 straipsniui neprieštarauja Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai; iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2017 m. vasario 9 d., 2018 m. balandžio 16 d., 2019 m. sausio 11 d. sprendimai).

II

5. Pareiškėjas prašo ištirti Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitiktį inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

6. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo poziciją dėl Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams grindžia iš esmės tais pačiais argumentais.

7. Pareiškėjas, remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, nurodo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs inter alia su kitais konstituciniais principais, kaip antai su atsakingo valdymo principu; pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, juos įgyvendindamos privalo inter alia priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus (jie turi būti paremti aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis, aiškūs, racionaliai motyvuoti ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, atleidžiant teisėją iš pareigų, visais atvejais turi būti paisoma teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kitų Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų.

8. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijami Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas buvo priimti remiantis Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, kuris, pareiškėjo vertinimu, priimtas nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, be kita ko, dėl to, kad Teisėjų taryba drausminės atsakomybės procedūrą dėl ieškovo pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pradėjo ne savo pačios priimtu teisės aktu, o remdamasi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštu. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos prokuratūra nėra subjektas, kurio parengti raštai yra skirti teisėjo drausminės atsakomybės procedūrai pradėti. Todėl, pareiškėjo vertinimu, pradedant drausminės atsakomybės procedūrą dėl ieškovo pareiškėjo nagrinėjamoje byloje buvo nepaisoma konstitucinių valdžių padalijimo, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principų.

Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Teisėjų taryba apribojo ieškovo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl ieškovo galimai padarytos nusikalstamos veikos, duomenimis, nepagrindė, kaip ikiteisminio tyrimo duomenų neatskleidimas ieškovui gali paveikti ikiteisminio tyrimo rezultatą, nepateikė ieškovui suformuluotų atleidimo iš teisėjo pareigų priežasčių, taip pažeisdama jo teisę į teisingą procesą. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Teisėjų tarybos narys, kuris buvo apklaustas kaip liudytojas su ieškovu susijusiame ikiteisminiame tyrime, privalėjo nusišalinti, bet jis, nors nebalsavo priimant Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą, dalyvavo posėdyje svarstant ikiteisminio tyrimo duomenis. Pasak pareiškėjo, nusišalinti nuo sprendimo priėmimo turėjo ir kitas Teisėjų tarybos narys, minimas ikiteisminiame tyrime.

9. Konstatuotina, kad šioje pareiškėjo prašymo dalyje yra pateikti teisiniai argumentai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

10. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, yra įtvirtintas konstitucinis valdžių padalijimo principas (inter alia 1998 m. sausio 10 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimai). Konstitucinis valdžių padalijimo principas atsispindi inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje (inter alia 2004 m. gegužės 13 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas neprieštarauja konstituciniam valdžių padalijimo principui.

11. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įtvirtintas įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalyje, 115 straipsnio formuluotėje „teisėjai atleidžiami įstatymo nustatyta tvarka“ (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d., 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisėjo ir teismų nepriklausomumo principui.

12. Taigi pareiškėjo prašymo dalis, kurioje prašoma ištirti, ar Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas neprieštarauja konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams, atitinka Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimus ir yra priimtina.

III

13. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktams, 8 straipsniui.

13.1. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme nurodo bendro pobūdžio teiginį, kad Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas yra priimtas remiantis Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, kuris pareiškėjo prašyme įvertintas kaip priimtas nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų ir nenustačius materialiųjų ieškovo atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pagrindų, tačiau savo prašyme Konstituciniam Teismui nepateikia argumentų, kaip būtent Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretu yra pažeidžiama Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalys, 23 straipsnis, 29 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnis, 31 straipsnio 1, 2 dalys, 48 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktai, 8 straipsnis.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nurodo, jog remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 15.3.1.2 papunktyje suformuluota oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, pagal kurią, pasak pareiškėjo, „Respublikos Prezidentas privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas)“.

Atkreiptinas dėmesys, kad minėto Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 15.3.1.2 papunktyje suformuluota kitokia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad „tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes yra vienas (ar keli) iš Konstitucijos 115 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytų pagrindų, minėta speciali teisėjų institucija privalo (atitinkamai) ne tik įsitikinti, kad <...> tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas)“.

13.2. Taigi pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų pagrįsti savo pozicijai, kad ginčijamas Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktams, 8 straipsniui.

14. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktams, 8 straipsniui.

14.1. Pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo prieštaravimo Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, teigia, kad ieškovas pareiškėjo nagrinėjamoje byloje svarstant Seime jo atleidimo iš pareigų klausimą negalėjo duoti paaiškinimų dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau nepagrindžia, kaip būtent ši aplinkybė priimant Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą lemia Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalių, kuriose garantuojama asmens teisė į privatumą, 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės neliečiamumo principą, 48 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios inter alia asmens teisę laisvai pasirinkti darbą, pažeidimą.

Vadinasi, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų pagrįsti savo pozicijai, kad ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai.

14.2. Pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, nurodo, kad, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete vykstant balsavimui dėl pritarimo Seimo nutarimo projektui, ieškovas pareiškėjo nagrinėjamoje byloje ir jo atstovas buvo paprašyti pasišalinti iš patalpų, kuriose vyko posėdis, nors Respublikos Prezidento atstovė iš posėdžių salės neišėjo ir stebėjo komiteto narių balsavimą.

14.2.1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal jį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2016 m. birželio 20 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. gruodžio 19 d., 2020 m. birželio 3 d. nutarimai).

Pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme nepaaiškina, palyginti su kokiais kitais asmenimis ar asmenų grupe, kurių padėtis yra panaši, jo manymu, ieškovas pareiškėjo nagrinėjamoje byloje yra skirtingai traktuojamas.

14.2.2. Pareiškėjas taip pat nepagrindžia, kaip ta aplinkybė, kad ieškovas pareiškėjo nagrinėjamoje byloje ir jo atstovas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete vykstant balsavimui dėl pritarimo Seimo nutarimo projektui buvo paprašyti pasišalinti iš patalpų, kuriose vyko šio komiteto posėdis, ir pati balsavimo procedūra Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete lėmė, kad Seimas priėmė būtent tokio turinio Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą (atleisti ieškovą pareiškėjo nagrinėjamoje byloje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismo teisėjus Respublikos Prezidento teikimu atleidžia Seimas, bet ne Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.

14.2.3. Vadinasi, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų pagrįsti savo pozicijai, kad ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai.

14.3. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme nurodo bendro pobūdžio teiginį, kad Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas yra priimtas remiantis Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, kuris pareiškėjo prašyme įvertintas kaip priimtas nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, tačiau nepateikia argumentų, kaip Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu yra pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnis, 31 straipsnio 1 dalis, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktai, 8 straipsnis.

15. Konstatuotina, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjas nepateikia teisinių argumentų dėl Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitikties Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktams, 8 straipsniui.

Taigi nurodyta pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymo dalis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų.

16. Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal šio įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

17. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos teismui prašymą ištirti Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitiktį Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktams, 8 straipsniui.

IV

18. Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje: 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

18.1. Aiškindamas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d., 2016 m. birželio 28 d. nutarimuose pažymėjo, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

18.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas (2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

18.3. Taigi pagal Konstitucijos 110 straipsnį, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, jis privalo bylos nagrinėjimo metu kreiptis į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir kol Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas.

19. Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina ir tai, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūroje pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 2, 5 dalis dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai: Respublikos Prezidentas, Seimas ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kurie priima atitinkamus teisės aktus (Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija priima sprendimą, kuriuo pataria Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo teikia Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, Seimas priima nutarimą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų); ši procedūra yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors institucijai, Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali būti atleidžiamas iš pareigų. Vadinasi, Konstitucinis Teismas teisės aktų, priimtų atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, negali vertinti atsietai vieno nuo kito.

20. Pažymėtina, kad pareiškėjas bylos dalį dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo išnagrinėjo iš esmės ir šioje bylos dalyje priėmė sprendimą, dėl kurio, kaip matyti iš pareiškėjo nagrinėtos bylos medžiagos, yra pateikti apeliaciniai skundai. Vadinasi, pareiškėjo prašymo kontekste susidarė Konstitucijos 110 straipsnio požiūriu netoleruotina situacija – nebuvo sustabdytas visos bylos, kurioje keliami reikalavimai negalėjo būti įvertinti atsietai vienas nuo kito, nagrinėjimas.

21. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. KT170-S156/2020 yra pažymėjęs, kad tai, ar atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų buvo laikomasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų, yra fakto klausimas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra tyręs individualių poįstatyminių teisės aktų, susijusių su teisėjų atleidimu iš pareigų, konstitucingumą ir pažymėjęs, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas neskirti asmenų į tam tikras pareigas, atleisti juos iš tam tikrų pareigų, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai (inter alia 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas, 2020 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. KT48-S44/2020).

Pažymėtina, jog tai, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas atleisti asmenis iš tam tikrų pareigų, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai, nereiškia, kad tokios faktinės aplinkybės ir duomenys, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo individualaus poįstatyminio teisės akto konstitucingumo, turi būti nustatyti ir įvertinti pareiškėjui priimant teismo baigiamąjį aktą.

Pažymėtina ir tai, kad spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priėmimo Konstitucinis Teismas turi įvertinti pareiškėjo pateiktų argumentų pagrįstumą, bet nėra saistomas pareiškėjo pateikto faktinių aplinkybių ir duomenų teisinio vertinimo.

Taigi pareiškėjo prašymo kontekste konstatuotina, kad Konstitucinis Teismas nėra saistomas pareiškėjo pateikto Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo teisinio vertinimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25, 28 straipsniais, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Priimti pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-16/2020 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ neprieštarauja konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

2. Grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos teismui prašymą Nr. 1B-16/2020 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ ir Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsniui, 31 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a, b punktams, 8 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai             Elvyra Baltutytė
                                                                     Gintaras Goda
                                                                     Vytautas Greičius
                                                                     Giedrė Lastauskienė
                                                                     Daiva Petrylaitė
                                                                     Janina Stripeikienė
                                                                     Dainius Žalimas