Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl kvotinio baltojo cukraus eksporto

Byla Nr. 42/03

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. RUGSĖJO 26 D. NUTARIMO NR. 1170 „DĖL CUKRAUS RINKOS REGULIAVIMO PRIEMONIŲ“ 2.3, 2.4 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. BIRŽELIO 12 D. NUTARIMO NR. 879 „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. KOVO 12 D. NUTARIMO NR. 284 „DĖL BALTOJO CUKRAUS GAMYBOS KVOTOS NUSTATYMO“ PAKEITIMO“ 2 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS CUKRAUS ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 1 DALIAI (2000 M. GEGUŽĖS 18 D. REDAKCIJA), 2 DALIAI (1999 M. LIEPOS 8 D. REDAKCIJA)

 2006 m. gegužės 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento Perdirbtų produktų skyriaus vedėjai Reginai Ramutytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. gegužės 17 d. išnagrinėjo bylą Nr. 42/03 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalims, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ (toliau – ir Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimas) 2.3, 2.4 punktai, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimas) 2.1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalims, Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

II

Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.

Teisinio saugumo principas, kaip konstitucinio teisinės valstybės principo elementas, suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą, stabilumą, apsaugoti teisės subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei lūkesčius. Ginčijamais Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimų punktais cukraus gamintojams buvo nustatyta pareiga vykdyti kvotinio cukraus eksporto užduotis, taip pat buvo nustatytos sankcijos už šių užduočių nevykdymą, tačiau tai nustatyti buvo galima tik įstatymu. Nurodyti Vyriausybės nutarimai negali konkuruoti su Cukraus įstatymu, kurio 4 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali taikyti „ir kitas cukraus rinkos reguliavimo priemones“, neapima teisės nustatyti privalomas kvotinio cukraus eksporto užduotis. Be to, cukraus rinkos reguliavimo priemonių nustatymą įstatymų leidėjas susiejo su cukrinių runkelių augintojų, cukraus gamintojų ir vartotojų interesų apsauga; bet akivaizdžiai nuostolingos eksporto užduoties nustatymas nėra pagrįstas cukraus gamintojų interesų apsauga, juo labiau kad nustačius jiems šią pareigą nebuvo numatytas dėl to atsirandančių nuostolių kompensavimas. Šitaip, pareiškėjo nuomone, buvo pažeista Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, 46 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnio 2 punktas, konstitucinis teisinės valstybės principas, Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalys, taip pat Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas, pagal kurį Žemės ūkio ministerija paskirsto žemės ūkio veiklos subjektams cukraus gamybos kvotas, ir 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas, pagal kurį įstatymų nustatyta tvarka Vyriausybė ar jos įgaliota institucija yra įpareigota skatinti žemės ūkio ir maisto produktų eksportą.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų R. Ramutytės, Žemės ūkio ministerijos Bendrosios rinkos organizavimo departamento Perdirbtų produktų skyriaus vyriausiojo specialisto I. Kubišino bei šios ministerijos Teisės departamento Teisės skyriaus vedėjos A. Kazlauskienės paaiškinimai. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, ginčijamos Vyriausybės nutarimų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Jų pozicija grindžiama šiais argumentais.

  1. Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimai buvo priimti vadovaujantis Cukraus įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali taikyti ne tik šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardytas, bet ir kitas cukraus rinkos reguliavimo priemones, saugančias cukrinių runkelių augintojų, cukraus gamintojų ir vartotojų interesus. Cukraus gamintojams privalomo eksportuoti kvotinio baltojo cukraus kiekio, proporcingo gamintojo turimai baltojo cukraus gamybos kvotai, nustatymas yra viena iš tokių kitų cukraus rinkos reguliavimo priemonių. Privalomas susikaupusio cukraus pertekliaus eksportas atitinka Cukraus įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą sąlygą – apsaugoti cukrinių runkelių augintojų, cukraus gamintojų ir vartotojų interesus; tokie įpareigojimai cukraus gamintojams buvo nediskriminaciniai.
  2. Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Tuo metu, kai buvo priimti Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimas ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimas, galiojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymas, pagal kurio 5 straipsnio 1 dalies 4 punktą viena iš valstybinio žemės ūkio ekonominių santykių reguliavimo priemonių buvo žemės ūkio produkcijos ir maisto produktų importo ir eksporto reguliavimas.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko J. Liongino, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko V. Navicko, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko J. Jagmino, Lietuvos Respublikos finansų ministro A. Butkevičiaus, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrės K. D. Prunskienės, Vyriausybės kanclerio A. Z. Kaminsko, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos valstybės sekretoriaus G. Miškinio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo l. e. direktoriaus pareigas S. Silicko, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos direktoriaus R. Stanikūno, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo prof. V. Pakalniškio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros lektoriaus dr. E. Grakausko, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktoriaus G. Radzevičiaus rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė R. Ramutytė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktai, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2.1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalims, Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui.
  2. Vyriausybė 2001 m. rugsėjo 26 d. priėmė nutarimą Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“. Jis įsigaliojo 2001 m. rugsėjo 29 d.
  3. Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo 2.3 punkte nustatyta, kad, įvertinus Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka bendrą šalies cukraus suvartojimą, kiekvienas cukraus gamintojas privalo eksportuoti kvotinio baltojo cukraus kiekį, proporcingą jam skirtai baltojo cukraus gamybos kvotai, o 2.4 punkte – kad neįvykdžiusiam šio nutarimo 2.3 punkto nuostatos cukraus gamintojui kitų metų baltojo cukraus gamybos kvota sumažinama tiek, kiek jis neeksportavo cukraus, ir ši kvotos dalis perskirstoma kitiems cukraus gamintojams.
  4. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 2079 „Dėl įgaliojimų įgyvendinant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymą suteikimo“, kuriuo Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ kai kurie punktai buvo pripažinti netekusiais galios. Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo 2.3 ir 2.4 punktai keičiami ir (arba) papildomi nebuvo.
  5. Vyriausybė 2002 m. birželio 12 d. priėmė nutarimą Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2002 m. birželio 20 d., keičiamas ir (arba) papildomas jis nebuvo.
  6. Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo 2 punkte inter alia nustatyta:

„Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją:

2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką <...>.“

  1. Iš bylos medžiagos matyti, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktai, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto nuostata „Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui, taip pat ar nurodyti Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimų punktai (jų nuostatos) neprieštaravo Cukraus įstatymo (dabar jau negaliojančio) 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija).

II

  1. Pareiškėjas ginčija Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimų nuostatų atitiktį inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šios trys vertybės – privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – apibrėžia tautos ūkio pagrindą (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis aiškintina atsižvelgiant inter alia į šio straipsnio 2 dalį, pagal kurią valstybė remia visuomenei naudingas pastangas ir iniciatyvą, ir į šio straipsnio 3 dalį, pagal kurią valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

2.1. Konstitucinė asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, galimybes nekliudomai pertvarkyti ūkio subjektus, keisti jų veiklos pobūdį, tai, kad nebūtų trukdoma, reaguojant į rinkos pokyčius, steigti naujus ūkio subjektus ar likviduoti esančius; ji yra neatsiejama nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, norinčiam ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir be dirbtinių kliūčių iš jos pasitraukti (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Kita vertus, nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų, kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.; pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

2.2. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią asmens ūkinės veiklos laisvę, aiškinant šio straipsnio 2 ir 3 dalių kontekste konstatuotina, kad valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą yra viena iš pagrindinių šalies ūkio reguliavimo taisyklių (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis), sudaro konstitucines teisines prielaidas inter alia diferencijuotam teisiniam ūkinės veiklos reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė, taip pat suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio, jeigu ši iniciatyva ar ūkinės pastangos nėra žalingos visuomenei, net jeigu jų naudingumas visuomenei ir nėra akivaizdus. Paminėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuostatoje „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis) yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat ir su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais; kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti ribojimai (inter alia nuosavybės teisės apribojimai) (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau pabrėžtina, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

2.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. kovo 15 d., 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės – tai yra ūkinės veiklos teisinio reguliavimo kryptis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Bendra tautos gerovė – tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi inter alia tikslingumo argumentais; šiame kontekste paminėtina, kad (kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas): tautos gerovę paprastai atspindi materialinių gėrybių vartojimas, tačiau sąvoka „bendra tautos gerovė“ neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme ir yra aiškintina atsižvelgiant ne tik į individo materialinių poreikių tenkinimą, bet ir į įvairius kitus kriterijus – tautos socialinę raidą, žmogaus saviraiškos galimybes ir kt.; sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius; ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės; bendra tautos gerovė neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, t. y. to subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams; Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodytu ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, konstitucinėms vertybėms apsaugoti; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima pateisinti ir tokio teisinio reguliavimo, kai tam tikra ūkinė veikla yra pernelyg ribojama arba draudžiama dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji esą nėra naudinga visuomenei, nors ir nėra jai žalinga; įstatymų leidėjas, kitos teisėkūros institucijos yra konstituciškai įpareigoti ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu užtikrinti palankią teisinę terpę tokiai ūkinei veiklai, kuri, tenkindama ūkio subjekto interesus, tarnautų ir bendrai tautos gerovei; reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

2.4. Pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Kita vertus, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų (šiuo atveju ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį, taip pat atitinkamų ūkinės veiklos sąlygų nustatymas yra sietina su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti; tas reguliavimas gali būti keičiamas ir siekiant užtikrinti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų; šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendinamos; pagal konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

2.5. Pažymėtina, kad teisiškai reguliuojant ūkinę veiklą būtina paisyti konstitucinio valdžių padalijimo principo, iš Konstitucijos kylančios visų teisės aktų hierarchijos, suponuojančios, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, vadinasi, kad neleidžiama poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris gali būti nustatytas tik įstatymu, taip pat kad neleidžiama poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose, nebūtų grindžiamas įstatymais.

Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Aiškindamas šią nuostatą, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, ji negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d., 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimai). Tačiau Vyriausybė neprivalo poįstatyminiuose teisės aktuose nurodyti konkrečių įstatymų, Seimo nutarimų ar Respublikos Prezidento dekretų, kuriuos ji vykdo priimdama poįstatyminį teisės aktą; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas). Tad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Pažymėtina ir tai, kad jeigu anksčiau už įstatymą priimtame Vyriausybės nutarime yra nustatytas tam įstatymui prieštaraujantis teisinis reguliavimas, toks Vyriausybės nutarimas turi būti suderintas su tuo vėliau priimtu įstatymu (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d., 2002 m. vasario 19 d. nutarimai).

2.6. Taigi tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, tuo tarpu kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus (inter alia vadinamąsias ekonomines sankcijas, kurios priskirtinos administracinės teisinės atsakomybės institutui ir kuriomis yra sudaromos prielaidos daryti neigiamą poveikį teisinėn atsakomybėn traukiamų ūkio subjektų ekonominei padėčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimas)) pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Taigi tik įstatymu galima nustatyti ir esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai yra nevykdomi arba netinkamai vykdomi.

  1. Pabrėžtina, kad teisė, reguliuodama visuomeninius santykius, taip pat ir susijusius su šalies ūkiu, apibrėžia valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus. Tačiau pabrėžtina, kad tai savaime nepaneigia politinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifikos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, demokratiškai formuojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasirenkant jos prioritetus), vykdymo priemones bei metodus.

Pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Juo labiau tokia dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes, kaip minėta, ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

III

  1. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijami Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimų punktai (jų nuostatos) neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, konstatuotina, kad cukrinių runkelių auginimas ir perdirbimas – cukraus gamyba – Lietuvoje yra tokia ūkio sritis, kuri užima nemažą žemės ūkio, kaip ūkio šakos, dalį ir joje nuo seno nemažai daliai žemės ūkyje dirbančių žmonių yra sukuriamos bei palaikomos darbo vietos, garantuojančios jiems ir jų šeimos nariams nuolatines pajamas, tam tikrą gyvenimo lygį, gerovę.

Atsižvelgiant į cukraus gamybos apimtį Lietuvoje, į šios ūkio srities reikšmę nemažai daliai žemės ūkyje dirbančių Lietuvos žmonių, taip pat į cukraus gamybos, kaip ūkinės veiklos sezoniškumą, kitus ypatumus, konstatuotina, kad šiai ūkio sričiai teisės aktuose gali būti nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, taip pat kad šios ūkinės veiklos teisinis reguliavimas gali būti keičiamas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę konjunktūrą. Šis diferencijuotas teisinis reguliavimas gali būti ir toks, kad cukraus gamyba, kaip ūkinė veikla, būtų valstybės remiama inter alia naudojant ir kitokias priemones bei taikant kitokius metodus, negu valstybei remiant kitas ūkio (taip pat ir žemės ūkio) sritis. Numatytos paramos teikimas gali būti siejamas ir su tam tikrų šios ūkinės veiklos sąlygų nustatymu.

  1. Kartu pažymėtina, kad nėra jokių teisinių prielaidų Konstituciniam Teismui valstybės cukraus politikos turinį, taip pat šios politikos priemones bei metodus vertinti pagrįstumo bei tikslingumo aspektais, inter alia vertinti tai, ar remti (o jeigu taip, tai kokiu mastu) cukraus gamybą (cukrinių runkelių auginimą, jų perdirbimą) yra naudinga, perspektyvu arba kokiais nors kitais atžvilgiais tikslinga, o jeigu taip, tai ar ši ūkinė veikla turi būti remiama labiau negu kuri nors kita ūkinė (inter alia žemės ūkio) veikla. Formuoti ir vykdyti valstybės cukraus politiką, taip pat pasirinkti jos vykdymo priemones bei metodus yra Seimo ir Vyriausybės (kuri turi vadovautis inter alia Seimo išleistais įstatymais) kompetencija. Tai darydami, Seimas ir Vyriausybė turi laikytis Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršyti juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisyti iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų.

IV

Dėl Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktų, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto nuostatos „Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ atitikties Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija), Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

  1. Minėta, kad Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo 2.3 punkte nustatyta, kad, įvertinus Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka bendrą šalies cukraus suvartojimą, kiekvienas cukraus gamintojas privalo eksportuoti kvotinio baltojo cukraus kiekį, proporcingą jam skirtai baltojo cukraus gamybos kvotai, o 2.4 punkte – kad neįvykdžiusiam šio nutarimo 2.3 punkto nuostatos cukraus gamintojui kitų metų baltojo cukraus gamybos kvota sumažinama tiek, kiek jis neeksportavo cukraus, ir ši kvotos dalis perskirstoma kitiems cukraus gamintojams.
  2. Taigi ginčijamais Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo punktais buvo įtvirtinta, kad: 1) kiekvienas cukraus gamintojas turėjo pareigą eksportuoti kvotinio baltojo cukraus dalį, proporcingą jam skirtai baltojo cukraus gamybos kvotai; 2) kvotinio baltojo cukraus kiekis, kurį turėjo eksportuoti kiekvienas cukraus gamintojas, turėjo būti nustatytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus bendrąjį šalies cukraus suvartojimą; 3) tam cukraus gamintojui, kuris neįvykdytų nustatytos kvotinio baltojo cukraus eksporto užduoties, turėjo būti taikoma ekonominio poveikio priemonė – kitų metų baltojo cukraus gamybos kvota jam turėjo būti sumažinta tiek, kiek jis neeksportavo cukraus, ir ši kvotos dalis turėjo būti perskirstyta kitiems cukraus gamintojams.
  3. Minėta ir tai, kad Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo 2 punkte inter alia nustatyta:

„Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją:

2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką <...>“.

  1. Šiame kontekste paminėtina, kad žemės ūkio ministras 2002 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 412 „Dėl baltojo cukraus eksporto“ kiekvienam baltojo cukraus gamintojui patvirtino baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis. Jų neįvykdžius, atitinkamam cukraus gamintojui turėjo būti taikoma Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo 2.4 punkte nustatyta ekonominio poveikio priemonė.
  2. Pažymėtina, kad ginčijamuose Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimų punktuose (jų nuostatose) įtvirtintas teisinis reguliavimas yra susijęs su esminių ūkinės veiklos sąlygų (inter alia su sutarčių sudarymo laisve, disponavimu nuosavybe) bei ekonominio poveikio priemonių, kai nevykdomi ar netinkamai vykdomi nustatyti įpareigojimai, nustatymu.
  3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad formuodama ir vykdydama valstybės cukraus politiką, taip pat pasirinkdama šios politikos vykdymo priemones bei metodus, Vyriausybė turi laikytis inter alia įstatymų. Konstatuota ir tai, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus, esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nevykdomi ar netinkamai vykdomi nustatyti įpareigojimai, pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Pabrėžtina, kad jeigu šie dalykai nėra nustatyti įstatymu, Vyriausybė pagal Konstituciją neturi įgaliojimų to daryti pati.
  4. Tuo metu, kai buvo priimti ir įsigaliojo Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimai, kurių tam tikrų punktų (jų nuostatų) atitiktis Konstitucijai ir įstatymams šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama, cukraus rinkos dalyvių bei valstybės institucijų santykius reglamentavo (inter alia valstybės cukraus politiką įtvirtino, cukrinių runkelių auginimo ir perdirbimo valstybinio reglamentavimo priemones apibrėžė, cukraus realizavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimus nustatė, taip pat su cukrinių runkelių auginimu, supirkimu ir perdirbimu susijusius santykius reglamentavo) Cukraus įstatymas (1999 m. liepos 8 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 2000 m. gegužės 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo 2, 4, 5, 6, 7 straipsnių pakeitimo įstatymu). Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tuo metu buvo išdėstyta 2000 m. gegužės 18 d. redakcija, o 2 dalis – 1999 m. liepos 8 d. redakcija.
  5. Cukraus įstatymo 4 straipsnio „Valstybinio reglamentavimo priemonės“ 1 dalyje (2000 m. gegužės 18 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikoje cukrinių runkelių auginimas ir perdirbimas, vietinės gamybos cukraus pirkimas ir pardavimas, cukraus, cukraus žaliavos, produktų, kuriems taikomas cukraus režimas, importas ir eksportas yra valstybės reglamentuojamas ir atliekamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą cukraus režimą. Režime turi būti nustatyta:

1) cukraus balanso sudarymo tvarka;

2) rinkai reikalingo cukraus kasmetinio kiekio nustatymo tvarka;

3) baltojo cukraus gamybos kvotą atitinkančio cukrinių runkelių kiekio ir jų minimalių ribinių kainų nustatymo taisyklės;

4) cukraus, cukraus žaliavos ir produktų, kuriems taikomas cukraus režimas, sąrašas, jų importo reguliavimas ir kontrolė;

5) cukraus gamybos ir realizavimo kontrolė bei cukraus, cukraus žaliavos importo ir eksporto automatinis licencijavimas;

6) baltojo cukraus gamybos kvotų paskirstymo cukraus gamintojams ir cukrinių runkelių augintojams taisyklės;

7) minimalios valstybinės cukraus kainos nustatymo tvarka.“

  1. Cukraus įstatymo 4 straipsnio „Valstybinio reglamentavimo priemonės“ 2 dalyje (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo nustatyta: „Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali taikyti ir kitas cukraus rinkos reguliavimo priemones, saugančias cukrinių runkelių augintojų, cukraus gamintojų ir vartotojų interesus.“
  2. Cukraus įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 2000 m. gegužės 18 d. priimtu Cukraus įstatymo 2, 4, 5, 6, 7 straipsnių pakeitimo įstatymu) pakeitimai ir papildymai buvo daromi Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu, tačiau Cukraus įstatymo 4 straipsnis (2000 m. gegužės 18 d. redakcija) keičiamas ar papildomas nebuvo.
  3. Seimas 2004 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Cukraus įstatymas (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Cukraus įstatymas įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Naujos redakcijos Cukraus įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad cukrinių runkelių auginimą, supirkimą ir perdirbimą, baltojo cukraus gamybą ir prekybą reglamentuoja Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai; Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 dalyje (1999 m. liepos 8 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo neliko.
  4. Seimas 2006 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą (įsigaliojusį 2006 m. vasario 11 d.), kurio 1 straipsnio 5 punktu Seimo 2004 m. balandžio 29 d. priimtas Cukraus įstatymo pakeitimo įstatymas buvo pripažintas netekusiu galios.
  5. Sprendžiant, ar ginčijami Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimų punktai (jų nuostatos) neprieštaravo Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija), pažymėtina, kad Cukraus įstatymo 4 straipsnio (kuris, kaip minėta, buvo pavadintas „Valstybinio reglamentavimo priemonės“) 1 dalyje (2000 m. gegužės 18 d. redakcija) nurodyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinto cukraus režimo (pagal kurį turėjo būti atliekami Lietuvos Respublikoje cukrinių runkelių auginimas ir perdirbimas, vietinės gamybos cukraus pirkimas ir pardavimas, cukraus, cukraus žaliavos, produktų, kuriems taikomas cukraus režimas, importas ir eksportas) elementai neapima nei cukraus gamintojų pareigos eksportuoti kokį nors kvotinio baltojo cukraus kiekį, taip pat ir kiekį, proporcingą atitinkamam cukraus gamintojui skirtai baltojo cukraus gamybos kvotai (kuri nustatyta Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo 2.3 punkte), nei kokių nors ekonominio poveikio priemonių, kurios turi būti taikomos, kai nevykdoma ši – įstatymu nenustatyta – pareiga (taip pat ir tos priemonės, kuri numatyta Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo 2.4 punkte), nei baltojo cukraus eksporto užduočių cukraus gamintojams nustatymo Žemės ūkio ministerijos aktu (t. y. žemės ūkio ministro įsakymu, kuris yra nurodytas Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo 2.1 punkte). Pažymėtina ir tai, kad cukraus gamintojų pareiga eksportuoti kokį nors kvotinio baltojo cukraus kiekį (taip pat ir kiekį, proporcingą atitinkamam cukraus gamintojui skirtai baltojo cukraus gamybos kvotai), galimybė, kai nevykdoma ši pareiga, taikyti kokias nors ekonominio poveikio priemones (taip pat ir kokia nors apimtimi sumažinti kitų metų baltojo cukraus gamybos kvotą) bei galimybė Žemės ūkio ministerijos aktu (t. y. žemės ūkio ministro įsakymu) nustatyti baltojo cukraus eksporto užduotis cukraus gamintojams nekyla ir iš Cukraus įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (1999 m. liepos 8 d. redakcija), pagal kurią Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali taikyti ir kitas cukraus rinkos reguliavimo priemones, saugančias cukrinių runkelių augintojų, cukraus gamintojų ir vartotojų interesus, ir kuri (nagrinėjamu aspektu) negali būti aiškinama plečiamai.

14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad ginčijamuose Vyriausybės  2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimų punktuose (jų nuostatose) nurodytos valstybės cukraus politikos vykdymo priemonės nebuvo nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nustatytos ir kituose tuo metu galiojusio Cukraus įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija su pakeitimais ir papildymais, padarytais Seimo 2000 m. gegužės 18 d. priimtu Cukraus įstatymo 2, 4, 5, 6, 7 straipsnių pakeitimo įstatymu) straipsniuose (jų dalyse), nei kituose įstatymuose.

  1. 15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktai, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto nuostata „Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ prieštaravo Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija).
  2. 16. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo 2.3, 2.4 punktai, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo 2 punkto nuostata „Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ neprieštarauja Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

V

Dėl Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktų, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto nuostatos „Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Minėta, kad formuodama ir vykdydama valstybės cukraus politiką, taip pat pasirinkdama šios politikos vykdymo priemones bei metodus Vyriausybė turi laikytis inter alia įstatymų, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nevykdomi ar netinkamai vykdomi nustatyti įpareigojimai, pagal Konstituciją galima tik įstatymu.
  2. Konstatuota, kad ginčijamuose Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo 2.3, 2.4 punktuose, taip pat ginčijamoje 2002 m. birželio 12 d. nutarimo 2 punkto nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra susijęs su esminių ūkinės veiklos sąlygų bei ekonominio poveikio priemonių, kai nevykdomi ar netinkamai vykdomi nustatyti įpareigojimai, nustatymu cukraus rinkos dalyviams, taip pat kad šis teisinis reguliavimas prieštaravo Cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija).
  3. Tai konstatavus, taip pat atsižvelgiant į Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies glaudžią sąsają su šio straipsnio 2 ir 3 dalimis, konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktai, Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto nuostata „Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Kartu pabrėžtina, kad konstatavimo (šiame Konstitucinio Teismo nutarime), jog ginčijamas Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. ir 2002 m. birželio 12 d. nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, negalima interpretuoti kaip reiškiančio, esą valstybė apskritai negali vykdyti tokios ekonominės politikos, o įstatymu apskritai negalima nustatyti tokio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo, kad tam tikros produkcijos gamyba būtų remiama, kitaip skatinama arba susiejama su kitomis sąlygomis atsižvelgiant inter alia į tai, ar ši produkcija (jos dalis) yra eksportuojama, taip pat kad toks įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas savaime turėtų ar galėtų būti vertinamas kaip pažeidžiantis tautos ūkio pagrindą apibrėžiančias vertybes – privačios nuosavybės teisę, asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis), valstybės priedermę remti visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis), konstitucinį ūkinės veiklos reguliavimo taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, imperatyvą (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktai (Žin., 2001, Nr. 83-2901), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto (Žin., 2002, Nr. 60-2442) nuostata „Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl cukraus rinkos reguliavimo priemonių“ 2.3, 2.4 punktai (Žin., 2001, Nr. 83-2901), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 879 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 284 „Dėl baltojo cukraus gamybos kvotos nustatymo“ pakeitimo“ 2 punkto (Žin., 2002, Nr. 60-2442) nuostata „Įpareigoti Žemės ūkio ministeriją: 2.1. atsižvelgiant į 2002 metų devynių mėnesių cukraus balansą, iki 2002 m. spalio 20 d. parengti ir patvirtinti baltojo cukraus, pagaminto iš 2002 metų derliaus cukrinių runkelių, eksporto užduotis ir tvarką“ prieštaravo Lietuvos Respublikos cukraus įstatymo 4 straipsnio 1 daliai (2000 m. gegužės 18 d. redakcija), 2 daliai (1999 m. liepos 8 d. redakcija).

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis