Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl prašymo dalies grąžinimo ir atsisakymo nagrinėti jo dalį

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS

DĖL VILNIAUS APYGARDOS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 90 STRAIPSNIO 7, 9 DALIŲ, 120 STRAIPSNIO 3 PUNKTO, LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 2019 M. RUGSĖJO 24 D. NUTARIMO NR. XIII-2436 ,,DĖL EGIDIJAUS LAUŽIKO ATLEIDIMO IŠ LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJO PAREIGŲ“ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI DALIES GRĄŽINIMO IR ATSISAKYMO NAGRINĖTI JO DALĮ

2020 m. kovo 12 d. Nr. KT48-S44/2020
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-2/2020.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymas ištirti:

– „ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalies nuostata, pagal kurią teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 112 straipsnio 2 daliai tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, susijusio su Aukščiausiojo Teismo teisėjo teise kreiptis į teismą, ginčijant atleidimą iš pareigų“;

– „ar neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis, 120 straipsnio 3 punktas tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, susijusio su neįtvirtintu reikalavimu patarti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, gavus Teisėjų garbės teismo sprendimą, kai paaiškėja bent vienas iš šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų“;

– „ar Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, 116 straipsniui“.

2. Pareiškėjas dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreipėsi sustabdęs civilinės bylos nagrinėjimą. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūrų teisėtumo. Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas), vadovaujantis Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, ieškovas buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

3. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis prašo ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 2 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalis (2013 m. spalio 8 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas turi teisę kreiptis į teismą, ginčydamas atleidimą iš pareigų.

Pareiškėjas šį savo prašymą iš esmės grindžia tuo, kad, pasak jo, ginčijama Teismų įstatymo nuostata, pagal kurią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui suteikiama teisė ginčyti jo atleidimą iš pareigų, pažeidžia konstitucinį valdžių padalijimo principą, nes, pareiškėjo teigimu, pagal Konstituciją būtent Seimui yra suteikta teisė spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų.

3.1. Ginčijamoje Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalyje (2013 m. spalio 8 d. redakcija) nustatyta, kad teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

Pažymėtina, kad 2013 m. spalio 8 d. redakcija išdėstytas Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra tapatus Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įtvirtintai nuostatai, kurios atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui Konstitucinis Teismas ištyrė 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime. Šis nutarimas įsigaliojo 2006 m. lapkričio 30 d., oficialiai paskelbus jį ,,Valstybės žiniose“ (Žin., 2006, Nr. 130-4910), ir tebegalioja. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

3.2. Pareiškėjo prašymo kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimo motyvuojamosios dalies nuostatos: ,,Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“ reiškia, kad kiekvienas teisėjas, atleistas iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, t. y. tik šiam teismui yra teismingos bylos dėl visų teisėjų atleidimo iš pareigų. Pagal Konstituciją teisėjas, kaip ir kiekvienas kitas asmuo, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, turi teisę dėl savo pažeistos teisės gynimo kreiptis į teismą. Ši jo teisė yra absoliuti, jos negalima apriboti arba paneigti. Taip pat pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, nustatyti, į kokį teismą, inter alia bendrosios kompetencijos, ir kokia tvarka teisėjas, manantis, jog buvo nepagrįstai, neteisėtai atleistas iš pareigų, gali kreiptis dėl savo pažeistų teisių gynimo.“

3.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jis, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims), kartu tiria ir tai, ar šis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai – vientisai darniai sistemai (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2015 m. balandžio 15 d. sprendimas).

3.4. Taigi pripažinus, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai – vientisai darniai sistemai, ir galiojant Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. galutiniam ir neskundžiamam nutarimui, konstatuotina, kad tapataus turinio Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalyje (2013 m. spalio 8 d. redakcija) įtvirtinto ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai Konstitucinio Teismo jau yra įvertinta.

4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo prašymo dalį, kurioje prašoma ištirti Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalies (2013 m. spalio 8 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai.

II

6. Pareiškėjas prašo ištirti, be kita ko, ar konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams neprieštarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis (2008 m. liepos 3 d. redakcija) ir 120 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 3 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nėra nustatyta, kad tik gavusi Teisėjų garbės teismo sprendimą Teisėjų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, kai paaiškėja bent vienas iš šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusižengimų, taip pat ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, 116 straipsniui neprieštarauja Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas.

7. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (inter alia 2006 m. kovo 29 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2018 m. balandžio 16 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2017 m. vasario 9 d., 2019 m. sausio 10 d., 2019 m. liepos 10 d. sprendimai).

8. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti, be kita ko, ar konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams neprieštarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis (2008 m. liepos 3 d. redakcija) ir 120 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 3 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nėra nustatyta, kad tik gavusi Teisėjų garbės teismo sprendimą Teisėjų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, kai paaiškėja bent vienas iš šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusižengimų. Taigi pareiškėjas nurodo, kad ginčijamose Teismų įstatymo nuostatose yra Konstitucijos draudžiama teisės spraga – legislatyvinė omisija.

8.1. Ginčijamoje Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalyje (2008 m. liepos 3 d. redakcija) nustatyta, kad dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba, išskyrus atvejus, kai teisėjas yra paskiriamas Konstitucinio Teismo teisėju arba Vyriausybės nariu, o pagal ginčijamą šio įstatymo 120 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 3 punktą Teisėjų taryba motyvuotai pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų.

8.2. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejones dėl minėtų Teismų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, nurodo, kad Teisėjų taryba prieš patardama Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų turi gauti Teisėjų garbės teismo sprendimą, nes, pareiškėjo nuomone, šiame teisme užtikrinama, kad bus įvertintos visos su teisėjo vardo pažeminimu susijusios ir turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Be to, Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Teisėjų garbės teismo sprendimas per dešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Vadinasi, pasak pareiškėjo, „teisė į apeliaciją taip pat yra reglamentuota Teismų įstatymo ir ji tampa reali, jei drausminė atsakomybė yra taikoma per Teisėjų garbės teismo instituciją“.

8.3. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimo nuostatos, susijusios su teisėjo atleidimu iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą:

Teismų įstatyme nustatydamas teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi tam tikrą diskreciją, tačiau nustatydamas šią tvarką įstatymų leidėjas negali inter alia paneigti ar suvaržyti Konstitucijoje įtvirtintų Respublikos Prezidento, Seimo, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų; Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento, taip pat Konstitucijos 67 straipsnio 10 punkte įtvirtinti Seimo įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – tai reikšmingas šių valstybės valdžios institucijų konstitucinio statuso elementas; nurodytų Respublikos Prezidento ar Seimo įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat nustatymas tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, kad Respublikos Prezidento ar Seimo veiksmus lemtų ar saistytų Konstitucijoje nenurodytų institucijų ar pareigūnų sprendimai, reikštų Respublikos Prezidento ar Seimo konstitucinės kompetencijos pasikeitimą; Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl visų teismų teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų pakeitimas ar apribojimas reikštų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos paskirties, kylančios iš pačios Konstitucijos, pakeitimą;

Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti ir kitų teismų savivaldos institucijų, dalyvaujančių teisėjų atleidimo iš pareigų procese, tačiau šios institucijos negali perimti Konstitucijoje tiesiogiai Respublikos Prezidentui ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytai specialiai įstatymo numatytai teisėjų institucijai priskirtų įgaliojimų, negali jų pakeisti ar apriboti;

pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija; tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų inter alia dėl teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo iš pareigų, minėta speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą; jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų; tokiais atvejais minėta speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti);

Teisėjų garbės teismas pagal Konstituciją nėra ir negali būti laikomas teismu, t. y. teisingumą vykdančia institucija: Teismų įstatyme nurodytas Teisėjų garbės teismas – tai viena iš teismų savivaldos institucijų, turinti įgaliojimus nagrinėti teisėjų padarytus nusižengimus ir skirti jiems drausmines nuobaudas; Teismų įstatyme nurodytas Teisėjų garbės teismas nėra konstitucinė institucija – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus spręsti, ar Teismų įstatyme numatyti tokią instituciją, ar jos nenumatyti;

vien tai, kad Teismų įstatyme nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Teisėjų garbės teismas – teisminės valdžios savivaldos institucija – turi teisę nagrinėti teisėjų drausmės bylas ir inter alia siūlyti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nereiškia, kad Teismų įstatyme nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų atleisti teisėjus iš pareigų įgyvendinimas, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų atleidimo iš pareigų įgyvendinimas priklauso nuo to, ar yra minėtas Teisėjų garbės teismo siūlymas atleisti teisėją iš pareigų.

Paminėtinos ir šios Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos:

Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos patarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, motyvai, dėl kurių patariama tam tikrą asmenį skirti teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš pareigų teisėją arba patariama to asmens neskirti teisėju, nepaaukštinti, neperkelti, neatleisti iš pareigų teisėjo (o jeigu skiriamas, paaukštinamas, perkeliamas ar atleidžiamas iš pareigų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo arba Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, – patariama teikti jo kandidatūrą Seimui arba jos neteikti), turi būti aiškiai išdėstyti; jokie minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai (ar kiti sprendimai) negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais, įvertinus atitinkamų asmenų profesinį pasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes, kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms (ar teisėjo darbui apskritai);

jokia kita institucija, joks pareigūnas, joks kitas asmuo negali vykdyti šių įgaliojimų; minėtų įgaliojimų niekam perduoti negali ir pati Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija; jeigu taip būtų, taip pat jeigu įstatymų leidėjas apribotų šiai specialiai teisėjų institucijai Konstitucijoje eksplicitiškai priskirtus įgaliojimus, būtų pažeista ne tik Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, konstitucinis teisinės valstybės principas.

8.4. Pareiškėjas, ginčydamas Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalies (2008 m. liepos 3 d. redakcija) ir 120 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 3 punkto tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai, neatsižvelgia į minėtas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. ir 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimų nuostatas. Taigi iš pareiškėjo prašymo neaišku, kodėl pagal Konstituciją minėtose Teismų įstatymo nuostatose turėtų būti nustatyta, kad tik gavusi Teisėjų garbės teismo sprendimą Teisėjų taryba gali patarti Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, kai paaiškėja bent vienas iš šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusižengimų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į minėtas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. ir 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimų nuostatas, pareiškėjo teiginiai dėl drausminių procedūrų kitų kategorijų asmenims (kaip antai valstybės tarnautojams, darbuotojams) taikymo savaime nepagrindžia pareiškėjo abejonių dėl ginčijamo su teisėjų atleidimu iš pareigų susijusio teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui.

8.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymo dalis, kurioje prašoma ištirti Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalies (2008 m. liepos 3 d. redakcija) ir 120 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 3 punkto tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai, nepagrįsta teisiniais argumentais, todėl neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų.

9. Kaip minėta, pareiškėjas taip pat prašo ištirti Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, 116 straipsniui.

9.1. Ginčijamame Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarime nustatyta:

,,Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio antrąja dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, nutaria:

1 straipsnis.

Atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.“

9.2. Pareiškėjas nurodo, kad, atleidžiant ieškovą iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, teisėjui nebuvo iškelta drausmės byla Teisėjų garbės teisme, todėl, pasak pareiškėjo, pagal Konstitucijos 116 straipsnį ieškovas turėjo būti pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Pareiškėjo vertinimu, Konstitucijos 116 straipsnis yra ieškovo garantija į teismą, kurią laiduoja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas yra pašalinamas iš pareigų, nesvarsčius teisėjo drausminės atsakomybės klausimo Teisėjų garbės teisme.

9.3. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindžia, kodėl pagal Konstituciją, be teisėjo drausminės atsakomybės klausimo svarstymo Teisėjų garbės teisme, apkalta, pareiškėjo nuomone, yra vienintelis būdas užtikrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo teisę į teisingą teismo procesą sprendžiant šio teisėjo atleidimo iš pareigų klausimą, ypač atsižvelgiant į Konstitucijai neprieštaraujančia pripažintą Teismų įstatymo nuostatą, kurioje įtvirtinta teisėjo teisė dėl savo pažeistų teisių gynimo kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

Pareiškėjas neatsižvelgia ir į tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti atskiri teisėjo, inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (115 straipsnio 5 punktas), ir specialus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas (116 straipsnis), be to, pareiškėjas nepateikia aiškios savo pozicijos dėl šių atleidimo pagrindų santykio tuo atveju, kai iš pareigų dėl teisėjo vardo pažeminimo atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neanalizuoja konkrečių ieškovo veiksmų, dėl kurių jis buvo atleistas iš pareigų pažeminęs teisėjo vardą, taigi neaišku, kodėl, pareiškėjo nuomone, šie veiksmai yra pagrindas teisėjo apkaltai pagal Konstitucijos 116 straipsnį.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra tyręs individualių poįstatyminių teisės aktų, susijusių su teisėjų atleidimu iš pareigų, konstitucingumą ir pažymėjęs, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas neskirti asmenų į tam tikras pareigas, atleisti juos iš tam tikrų pareigų, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai (inter alia 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

9.4. Iš pareiškėjo prašymo visumos matyti, kad pareiškėjas abejones dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 5 punktui taip pat grindžia tais pačiais teiginiais, kaip ir ginčydamas Teismų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl ginčijamų Teismų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, konstatuotina, kad pareiškėjas teisiškai nepagrindžia ir abejonių dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitikties Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 5 punktui.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių teisinių argumentų dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

9.5. Taigi pareiškėjo prašymo dalis, kurioje prašoma ištirti Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai, nepagrįsta teisiniais argumentais, todėl neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų.

10. Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškėjo prašymas neatitinka ir kitų Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų, kaip antai prie teismo nutarties, kuria prašoma ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, pridėti ginčijamo teisės akto (jo nuostatos) tekstą (3 dalies (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 2 punktas).

11. Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal šio įstatymo 70 straipsnio 1 dalies (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 1 punktą jis grąžinamas pareiškėjui. Šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui prašymo dalį, kurioje prašoma ištirti Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalies (2008 m. liepos 3 d. redakcija), 120 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 3 punkto tiek, kiek nurodyta, ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25, 28 straipsniais, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 3 dalies 2 punktu, 69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 70 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-2/2020 ištirti, „ar Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalies nuostata, pagal kurią teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 112 straipsnio 2 daliai tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, susijusio su Aukščiausiojo Teismo teisėjo teise kreiptis į teismą, ginčijant atleidimą iš pareigų“.

2. Grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos teismui prašymą Nr. 1B-2/2020 ištirti:

– „ar neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis, 120 straipsnio 3 punktas tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, susijusio su neįtvirtintu reikalavimu patarti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, gavus Teisėjų garbės teismo sprendimą, kai paaiškėja bent vienas iš šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų“;

– „ar Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, 116 straipsniui“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
                                                         Gintaras Goda
                                                         Vytautas Greičius
                                                         Gediminas Mesonis
                                                         Vytas Milius
                                                         Daiva Petrylaitė
                                                         Dainius Žalimas