Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En

Dėl teisėjų imuniteto

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 9 d. nutarimas

DĖL TEISĖJŲ IMUNITETO

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Seimo prašymą, pripažino, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio (2013 m. gruodžio 23 d. redakcija) 2 dalis, kurioje nustatyta, kad draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nors pareiškėjas neprašė ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 8 straipsnio (2008 m. lapkričio 11 d. redakcija) 4 dalies, kurioje nustatyta, kad įeiti į gyvenamąsias ar tarnybines Konstitucinio Teismo teisėjo patalpas, daryti ten arba jo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą arba poėmį, taip pat atlikti Konstitucinio Teismo teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų bei dokumentų apžiūrą ar poėmį leidžiama tik tada, kai nustatyta tvarka Konstitucinio Teismo teisėjui yra iškelta baudžiamoji byla, konstitucingumo, Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad ji prieštarauja Konstitucijos 104 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas savo abejonę dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindė tuo, kad teisėjo imunitetas, kuris yra viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų, nėra absoliutus – jis turi būti siejamas tik su teisėjo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas. Pasak pareiškėjo, pagal Konstituciją draudžiama be Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo teisėjų atžvilgiu atlikti tik tokius veiksmus, kuriais suvaržoma teisėjo fizinė laisvė, tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu draudžiama teisėjams taikyti tokias procesines prievartos priemones, kuriomis teisėjo fizinė laisvė nėra ribojama (kaip antai asmens apžiūrą, kratą, asmens kratą ir poėmį). Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu apsauga teisėjui garantuojama netgi tais atvejais, kai tam tikrų jam taikomų procesinių veiksmų atlikimas niekaip nėra susijęs su jo, kaip teisėjo, statusu ir (ar) teisingumo vykdymu. Pasak pareiškėjo, teisėjo imunitetas negali sudaryti jokių prielaidų rastis privilegijoms, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų išvengti atsakomybės ar kitu būdu trukdyti atskleisti nusikalstamas veikas. Todėl, pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinės teisėjų nepriklausomumo, teisėjo imuniteto sampratos ir apimties, konstitucinio teisinės valstybės principo.

Spręsdamas, ar Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad:

– pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalį, 114 straipsnio 2 dalį, teisėjo imunitetas nėra savitikslis; konstitucinis teisėjo imunitetas yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis – garantuoti teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas;

– Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje teisėjo imunitetas nėra įtvirtintas tam, kad būtų sudarytos prielaidos teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus; kitoks teisėjo imuniteto aiškinimas, esą įstatymų leidėjas gali įtvirtinti platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta demokratinės teisinės valstybės samprata, inter alia su konstitucine valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi;

– pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimas patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn gali būti duodamas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyta tvarka yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti teisėją padarius nusikalstamą veiką, taip pat Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas gali būti duodamas tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, inter alia dėl sulaikymo, suėmimo ar kitokio laisvės atėmimo;

– pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį nėra reikalaujama Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo dėl tokių įstatymų nustatytų procesinių priemonių, kuriomis savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė ir kurios būtinos siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, inter alia surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis (inter alia dėl kratos, poėmio, apžiūros);

– kitaip aiškinant Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį, esą Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas yra būtinas dėl bet kokių procesinių priemonių, kurios nėra savaime suvaržančios asmens fizinę laisvę, bet yra susijusios su įstatymų nustatytų asmens pareigų taikant šias priemones vykdymu, būtų sudarytos prielaidos nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusiems asmenims, inter alia teisėjams, išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės; reikalavimas gauti Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą dėl tokių teisėjams taikomų procesinių priemonių būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančia demokratinės teisinės valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, inter alia su įstatymų leidėjo pareiga teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, teisingai išspręsti šias nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusių asmenų, inter alia teisėjų, teisinės atsakomybės klausimą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, draudžiama be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo teisėjui taikyti savaime jo laisvės nevaržančias procesines prievartos priemones (asmens apžiūrą ir kratą, teisėjui priklausančių daiktų ir dokumentų poėmį, taip pat kratą ir poėmį teisėjo gyvenamosiose ar tarnybinėse patalpose, asmeninėje ar tarnybinėje susisiekimo priemonėje), atlikti jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ir kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, be kita ko, tokius, kurių sudedamoji dalis yra įėjimas į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą suvaržyti teisėjo laisvę būtina gauti ir tuomet, kai siekiama teisėjui taikyti savaime jo laisvės nevaržančias administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemones (asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą, daiktų ir dokumentų paėmimą, poėmį).

Atsižvelgdamas į minėtas Konstitucijos ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, taip pat į tai, kad nors minėtos procesinės prievartos priemonės ir ikiteisminio tyrimo veiksmai savaime nevaržo teisėjo laisvės, tačiau pagal ginčijamą teisinį reguliavimą joms taikyti (jiems atlikti) būtina gauti Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimą patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, t. y. laikyti jį įtariamuoju, jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, kad Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą suvaržyti teisėjo laisvę būtina gauti ir tuomet, kai siekiama teisėjui taikyti minėtas savaime jo laisvės nevaržančias administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemones, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas gali būti duodamas tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus. Tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį reikalaujama Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimo taikyti tokias įstatymų nustatytas procesines priemones, kuriomis savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė ir kurios būtinos siekiant greitai atskleisti ir išsamiai ištirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, inter alia surinkti įrodymus ir nustatyti nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus padariusius asmenis, nesilaikyta iš Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, 114 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo teisiniu reguliavimu nesudaryti prielaidų teisėjui išvengti baudžiamosios ar kitos teisinės atsakomybės už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančios valstybės priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, taigi nepaisyta konstitucinės teisėjo imuniteto sampratos.

Taigi buvo padaryta išvada, kad Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, kaip jis ne kartą yra pažymėjęs, Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, privalo tai konstatuoti, konstatavo, kad tai taikytina ir pareiškėjo neginčijamoms, tačiau iš esmės tapačius santykius reguliuojančioms nuostatoms, įtvirtintoms kitame teisės akte.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nurodyti veiksmai yra tapatūs nurodytiesiems Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje.

Spręsdamas, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad:

– Konstitucinio Teismo teisėjų imunitetas įtvirtintas Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai, t. y. Konstitucinio Teismo teisėjas be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė;

– pagal Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalį, aiškinamą kartu su Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo teisėjų imunitetas, kaip ir Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjų imunitetas, yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis – garantuoti Konstitucinio Teismo teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas konstitucinio teisingumo vykdymas, garantuojama Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje ir konstitucinis teisėtumas;

– nėra konstitucinio pagrindo Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto Konstitucinio Teismo teisėjo imuniteto apimties aiškinti kitaip, nei Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo imuniteto apimties.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 104 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.