Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo

Byla Nr. 14/03

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO (2004 M. LIEPOS 15 D. REDAKCIJA) 4 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO (2003 M. SAUSIO 28 D. REDAKCIJA) 4 STRAIPSNIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2006 m. kovo 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Gintarui Steponavičiui ir Raimondui Šukiui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Liucijai Schulte-Ebbert,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. kovo 29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 14/03 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai „kaip visumai“, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.

 

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-600; toliau – ir Įstatymas (2003 m. sausio 28 d. redakcija)) 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai „kaip visumai“, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
  2. Šioje konstitucinės justicijos byloje priimtu Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimu buvo nuspręsta: nutraukti pradėtą teiseną bylos dalyje pagal prašymą ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 3, 8 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams; nutraukti pradėtą teiseną bylos dalyje pagal prašymą ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 5, 6 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams ir prašymą šia apimtimi grąžinti pareiškėjui – Seimo narių grupei; toliau rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui bylą pagal prašymą ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.

II

Pareiškėjas savo abejones dėl Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad ginčijamame straipsnyje be objektyvaus pagrindo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims. Pasak pareiškėjo, tokiu teisiniu reguliavimu yra diskriminuojami atskiri asmenys, tad yra pažeidžiama Konstitucijos 29 straipsnio nuostata, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; skirtingiems asmenims sudaromos skirtingos konkurencinės sąlygos, vadinasi, yra pažeidžiamos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios sąžiningos konkurencijos laisvę, ir nepagrįstai ribojamos žmogaus galimybės pasirinkti norimą verslo formą, taigi yra pažeidžiama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės L. Schulte-Ebbert rašytiniai paaiškinimai, kuriuose inter alia teigiama, kad Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) priėmimą lėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimas. Ekonominiu, socialiniu, etninės kultūros požiūriais žemės ūkis, kaimo plėtra – valstybės prioritetinės sritys. Viešąjį interesą, kurį užtikrinti buvo siekiama Įstatyme (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytais reikalavimais, atspindėjo jo 1 straipsnyje nustatyti tikslai. Buvo siekiama užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą pagal paskirtį, žemę dirbančių žmonių pragyvenimo šaltinį ir kaimo socialinių problemų sprendimą, išsaugoti lygias Lietuvos gyventojų ir užsieniečių galimybes įsigyti žemės, užkirsti kelią spekuliacijai žeme (kad ji nebūtų superkama perpardavimo tikslais). Skirtingų leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalių dydžių fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims nustatymu buvo siekiama, atsižvelgus į skirtingą juridinių ir fizinių asmenų veiklos mastą, suformuoti atitinkamas žemės ūkio struktūras.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko G. Kniukštos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus K. Maksvyčio, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro patarėjo P. Aleknavičiaus, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktoriaus D. Stanikūno, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros lektoriaus E. Grakausko, Lietuvos teisės universiteto Darbo ir socialinės saugos katedros docento E. Monkevičiaus, Lietuvos žemės ūkio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Administravimo ir kaimo plėtros katedros dėstytojos J. Vilkevičiūtės, Laisvosios rinkos instituto prezidento U. Trumpos rašytiniai paaiškinimai.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gauta informacijos iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro J. Kraujelio bei Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto e. prof. p. A. Maziliausko.

V

  1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai G. Steponavičius ir R. Šukys iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus.
  2. Pareiškėjo atstovas Seimo narys R. Šukys taip pat pateikė papildomus argumentus dėl Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio atitikties Konstitucijai, aiškindamas jį viso Įstatymo reguliavimo kontekste, bei argumentus dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.
  3. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė L. Schulte-Ebbert iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
  4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto Žemėtvarkos katedros docentas P. Aleknavičius.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą, kuris (išskyrus tam tikras išimtis) įsigaliojo Seimo 2003 m. sausio 23 d. priimto Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną – 2003 m. vasario 24 d.

Seimas 2003 m. gegužės 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą.

  1. Pareiškėjas ­prašo ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai „kaip visumai“, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
  2. Šioje konstitucinės justicijos byloje priimtame Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendime konstatuota, kad prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai „kaip visumai“ yra nepakankamai aiškus ir konkretus, kad pareiškėjo prašymas ištirti inter alia Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio atitiktį Konstitucijai „kaip visumai“ neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktų reikalavimų, neturi savarankiško turinio, atsieto nuo prašymo ištirti, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
  3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė ne Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) viso 4 straipsnio atitiktis visiems jo nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet tai, ar Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims buvo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.
  4. Pagal Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalį fiziniai ir juridiniai asmenys pagal šį įstatymą galėjo įsigyti tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip: fiziniam asmeniui, įregistravusiam ūkininko ūkį arba turinčiam kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą, – 300 ha, išskyrus atvejus, kai registruojant santuoką abiejų sutuoktinių nuosavybės teise turima žemės valda viršija tokį plotą arba kai žemė yra įsigyta iki šio įstatymo įsigaliojimo (1 punktas); žemės ūkio bendrovei – 2000 ha (2 punktas); kooperatyvui (kooperatinei bendrovei) ar kitam juridiniam asmeniui, kuris verčiasi žemės ūkio veikla, – 1000 ha (3 punktas).
  5. Seimas 2004 m. liepos 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr. 124-4490), kurio 1 straipsniu pakeitė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą (2003 m. sausio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimu ir papildymu) ir išdėstė jį nauja redakcija. Šios redakcijos įstatymas (toliau – ir Įstatymas (2004 m. liepos 15 d. redakcija)) įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 7 d.
  6. Pagal Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalį asmenys gali įsigyti nuosavybės teise tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ar kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip: fiziniam asmeniui – 300 ha (1 punktas); juridiniam asmeniui – 2000 ha (2 punktas). Šios dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad asmuo, iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijęs didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą žemės ūkio paskirties žemės įsigyti negali.

Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis nebuvo keičiama ar papildoma.

  1. Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą palyginus su nustatytuoju Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje matyti, jog teisinis reguliavimas buvo pakeistas inter alia tuo aspektu, kad buvo suvienodintas visų teisinių formų juridiniams asmenims leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto maksimalus dydis – dabar jis yra nustatytas 2000 ha.

Kartu pažymėtina, kad, kaip konstatuota šioje konstitucinės justicijos byloje priimtame Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendime, bendra nuostata, jog skirtingiems subjektams yra nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai (kurios atitiktis Konstitucijai pareiškėjui sukėlė abejonių), liko įtvirtinta ir Įstatyme (2004 m. liepos 15 d. redakcija).

  1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi teismai, kuriems abejonių dėl žemesnės galios teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kilo vykdant teisingumą, Konstitucinis Teismas pagal Konstitucinio Teismo įstatymą neturi įgaliojimų nutraukti pradėtos teisenos, jis turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) galioja, ar ne; nutraukti pradėtą teiseną Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) numatytu pagrindu Konstitucinis Teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, gali tais atvejais, kai į jį kreipėsi ne teismas, bet kuris nors kitas Konstitucijos 106 straipsnyje nurodytas subjektas. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.
  2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bylos dalis dėl Įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija)  4 straipsnio 1 dalies ta  apimtimi, kuria fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims buvo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“ nutrauktina.

Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija)  4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.

II

Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.

  1. Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai (fiziniams asmenims – 300 ha, juridiniams asmenims – 2000 ha), taip pat yra įtvirtinta nuostata, kad draudimas fiziniam asmeniui įsigyti nuosavybės teise iš valstybės ar kitų asmenų žemės ūkio paskirties žemės bendrą plotą, ne didesnį kaip 300 ha, taikomas visiems fiziniams asmenims (ir tiems, kurie įsigyja šią žemę pagal šį įstatymą, ir tiems, kurie tokią žemę yra įsigiję dar iki šio įstatymo įsigaliojimo – jie pagal šį įstatymą tokios žemės įsigyti jau negali).
  2. Žemė yra svarbi ekosistemos dalis, lemianti ir kitų gamtos išteklių (inter alia vandenų, augalijos, gyvūnijos) egzistavimą bei kitimą. Žemė yra ypatingas gamtos išteklius ir tuo aspektu, kad ji negali būti pakeista kuo nors kitu, iš naujo sukurta ar kaip nors kitaip padidinta. Taigi žemė yra ribotas išteklius.

Žemės, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; jos, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Valstybės pareiga užtikrinti, kad žemė būtų naudojama racionaliai, kad ji būtų saugoma, kyla inter alia iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų, jog valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama inter alia niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis, skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis), konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, kitų Konstitucijos nuostatų. Pažymėtina, kad racionalus žemės naudojimas yra neatsiejamas nuo jos apsaugos, inter alia nuo derlingos dirbamos žemės, kraštovaizdžio išlaikymo, žemės apsaugojimo nuo taršos, netinkamo naudojimo, kitų neigiamų veiksnių, taip pat nuo žemės ūkio verslo laisvės užtikrinimo.

Žemė – ypatingas nuosavybės teisės objektas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Žemės sklypų turėjimas nuosavybės teise gali būti viena iš esminių sąlygų verslui pradėti ir jam plėtoti, viena iš būtinų ūkinės veiklos vykdymo prielaidų. Teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės naudojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos.

Iš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigijimu bei valdymu, taip pat su perleidimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų  konstitucinių vertybių.

  1. Minėta iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja inter alia tai, kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų nuosavybės santykių teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad inter alia su žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Vienas iš šių santykių teisinio reguliavimo diferencijavimo pagrindų yra atitinkamo asmens (asmens, siekiančio įsigyti žemę nuosavybės teise, arba žemės savininko) santykis su Lietuvos valstybe –  jo buvimas nacionaliniu subjektu arba užsienio subjektu: Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina tai, kad žemė savo pobūdžiu, naudingosiomis savybėmis nėra vienoda. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija nedraudžia žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) skirstyti pagal įvairius kriterijus, inter alia pagal naudojimo paskirtį; tai turi būti daroma atsižvelgiant į atitinkamų gamtinių objektų (taigi ir žemės) savybes, kitus gamtinės aplinkos veiksnius (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (1992 m. spalio 25 d. redakcija) buvo įtvirtinta tik Lietuvos Respublikos piliečių ir valstybės teisė turėti žemę nuosavybės teise, išskyrus vienintelę išimtį – žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis galėjo priklausyti užsienio valstybei jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti (Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalis (1992 m. spalio 25 d. redakcija)). Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalyje (1996 m. birželio 20 d. redakcija) buvo expressis verbis nurodyta, kad ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus galėjo įsigyti pagal konstitucinį įstatymą savivaldybės, kiti nacionaliniai subjektai, ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantys užsienio subjektai, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus; buvo įtvirtintos ir tokių įsigyjamų nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų dydžių ribos – tie sklypai turėjo būti reikalingi minėtų subjektų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Iki įsigaliojant (2003 m. vasario 24 d.) Seimo 2003 m. sausio 23 d. priimtam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymui, kurio 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Konstitucijos 47 straipsnis (1996 m. birželio 20 d. redakcija), buvo draudžiama užsienio subjektams įsigyti Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės.

Nors Konstitucijos 47 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nebeliko nuostatos, kurioje būtų  eksplicitiškai  minima ne žemės ūkio paskirties  žemė (ar kokios  nors  kitos  paskirties  žemė), tai nereiškia, kad žemės (inter alia žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinio reguliavimo negalima diferencijuoti pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai yra priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei.

  1. Žemės sklypų priskyrimas žemės ūkio paskirties žemei arba kitokios paskirties žemei gali būti keičiamas (inter alia įvykus atitinkamų žemės išteklių kokybiniams pokyčiams).

 Šiame kontekste paminėtina, kad žemės ūkio paskirties žemė yra išskirtinės vertės ribotas gamtos išteklius, jos kokybė ir plotai su derlinguoju dirvožemiu nuolat mažėja dėl pramoninio poveikio, urbanistinės plėtros, kitų veiksnių. Idant būtų išsaugomos žemės ūkio paskirties žemės naudingosios savybės, įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti aiškius žemės ūkio paskirties žemės keitimo į kitos paskirties žemę kriterijus, keičiant žemės paskirtį turi būti paisoma ir viešojo intereso.

  1. Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti.

Tokie apribojimai, draudimai gali būti nustatyti visiems fiziniams ir juridiniams asmenims nepriklausomai nuo to, kokia teise yra valdoma žemės ūkio paskirties žemė – nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokia.

Ypač pabrėžtina, jog įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad žemės sklypai, jeigu jie yra priskirti žemės ūkio paskirties žemei, savininkų ir (arba) naudotojų būtų naudojami būtent žemės ūkio veiklai, kad žemės ūkio paskirties žemės pobūdis, kol jos paskirtis pagal įstatymo nustatytus kriterijus nebus pakeista, būtų išsaugotas.

Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą nustatyti atitinkamas kontrolės priemones ir sankcijas už nustatytų reikalavimų nesilaikymą. Įstatymų leidėjas taip pat gali įstatymu numatyti tokias socialinės inžinerijos priemones, kurios skatintų žemės ūkio paskirties žemės sklypų savininkus ir (arba) naudotojus tuos sklypus naudoti būtent pagal nustatytą tos žemės paskirtį.

  1. Atsižvelgiant į žemės, kaip riboto ištekliaus, prigimtį, taip pat į būtinumą išsaugoti žemės ūkio paskirties žemės naudingąsias savybes konstatuotina, kad įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės sklypų maksimalius dydžius.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad su žemės nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo, inter alia pagal žemės paskirtį, galimybė suponuoja ir galimybę įstatymu nustatyti skirtingus leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir kitokios paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius.

Tačiau pabrėžtina, kad įstatymu nustatant leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir kitokios paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius būtina nepažeisti Konstitucijos normų ir principų, inter alia socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo ir kitų principų. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo esamiems ar potencialiems verslo subjektams būtų sudarytos nevienodos ūkininkavimo sąlygos, trukdoma plėtoti verslą, varžoma ūkinės veiklos laisvė, visuomenei naudingos ūkinės veiklos pastangos, iniciatyva.

Pabrėžtina, kad leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius turi lemti žemės ūkio paskirties žemės pobūdis bei siekiamas viešasis interesas, o ne tokie kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti (kaip antai reikalavimas, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan.).

Konstatuotina, kad leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalių dydžių nustatymas (įstatymu) savaime nereiškia, kad yra konstituciškai nepagrįstai suvaržoma asmens nuosavybės teisė, ūkinės veiklos laisvė, kitos konstitucinės teisės ir laisvės. Priešingai, tokių maksimalių dydžių nustatymas gali būti viena iš priemonių, sudarančių prielaidas racionaliai valdyti žemės ūkio paskirties žemę, išsaugoti dirbamos žemės ūkio paskirties žemę, tinkamai plėtoti žemės ūkio verslą, skatinti sąžiningą konkurenciją žemės ūkyje, neleisti monopolizuoti gamybos ir rinkos ir pan.

Tokie leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius pagrindžiantys siekiai traktuotini kaip išreiškiantys Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucija nedraudžia įstatymu nustatyti ir minimalių žemės ūkio paskirties žemės sklypų dydžių, kaip antai dydžio, kuris yra reikalingas, kad fizinis asmuo galėtų registruoti ūkininko ūkį, taip pat padėti užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams, kaip antai žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimui ir ūkininko ūkio (neva skirto žemės ūkio veiklai) įregistravimui vien tam, kad būtų pasinaudota atitinkamomis teisinio reguliavimo išimtimis, lengvatomis, valstybės ar kita parama, o toliau ta žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama  ne žemės ūkio veiklai, bet kitiems tikslams.

  1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad pagal Konstituciją apskritai nėra neleistina skirtingiems subjektams nustatyti (įstatymu) skirtingų leistinos įsigyti nuosavybės teise tos pačios paskirties žemės (taip pat ir žemės ūkio paskirties žemės) sklypų maksimalių dydžių.

Tačiau pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalūs dydžiai skirtingiems subjektams būtų nustatyti ne pagal konstituciškai pagrįstus kriterijus, nes tuomet būtų sudarytos prielaidos pažeisti kai kurių iš tų subjektų konstitucines teises, inter alia teisę laisvai pasirinkti verslą, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kitas Konstitucijos nuostatas, būtų leista iškreipti sąžiningą konkurenciją žemės ūkio rinkoje.

  1. Minėta, kad Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalus dydis juridiniams asmenims yra 2000 ha.

Konstatuotina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nėra teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog nustatytasis maksimalus dydis yra nepagrįstas, neproporcingas ar kuriuo nors kitu atžvilgiu neteisingas, kad tokiu teisiniu reguliavimu kuri nors asmens teisė ar laisvė būtų suvaržyta labiau negu būtina siekiant konstituciškai pagrįsto viešojo intereso. Taigi nėra ir teisinių argumentų teigti, kad minėto maksimalaus dydžio nustatymas  pažeistų Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 46 straipsnio 4 dalies nuostatą „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.

  1. Kitaip vertintinas Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalus dydis fiziniams asmenims – 300 ha.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad leistinos įsigyti nuosavybės teise  žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius turi lemti žemės ūkio paskirties žemės pobūdis bei siekiamas viešasis interesas, o ne tokie kriterijai, kurių negalima konstituciškai pagrįsti, kaip antai reikalavimas, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypų įgijėjai patys ūkininkautų toje žemėje ar gyventų atitinkamoje vietovėje, kad jie būtų priversti pasirinkti kurią nors vieną iš pagal įstatymus galimų ūkininkavimo formų ir pan. Konstatuota ir tai, kad nors pagal Konstituciją apskritai nėra neleistina skirtingiems subjektams nustatyti (įstatymu) skirtingų leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalių dydžių, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai leistinos įsigyti nuosavybės teise  žemės ūkio paskirties žemės sklypų maksimalūs dydžiai skirtingiems subjektams būtų nustatyti ne pagal konstituciškai pagrįstus kriterijus, nes tuomet būtų sudarytos prielaidos pažeisti kai kurių iš tų subjektų konstitucines teises, inter alia teisę laisvai pasirinkti verslą, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kitas Konstitucijos nuostatas, būtų leista iškreipti sąžiningą konkurenciją žemės ūkio rinkoje.

Konstatuotina, kad tarp juridinių asmenų ir fizinių asmenų, siekiančių pagal  Įstatymą (2004 m. liepos 15 d. redakcija) įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, kuri būtų naudojama žemės ūkio veiklai, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie pateisintų leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalų dydį fiziniams asmenims – 300 ha, kai juridiniams asmenims šis dydis yra nustatytas gerokai didesnis – 2000 ha. Tokiu teisiniu reguliavimu fiziniai asmenys yra diskriminuojami juridinių asmenų atžvilgiu, yra ribojamos jų galimybės konkuruoti žemės ūkio rinkoje, neproporcingai suvaržoma jų verslo laisvė.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad fiziniams asmenims leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalus dydis yra ne 2000 ha, bet 300 ha, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.
  2. Tai konstatavus, remiantis analogiškais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“ prieštarauja ir Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies nuostata „Asmuo, iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijęs didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą žemės ūkio paskirties žemės įsigyti negali“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad asmenims, iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijusiems didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės tiek, kad bendras jam nuosavybės teise priklausančios žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 2000 ha.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, 69 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 124-4490) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad fiziniams asmenims leidžiamos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalus dydis yra ne 2000 ha, bet 300 ha, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 124-4490) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata „Asmuo, iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijęs didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą žemės ūkio paskirties žemės įsigyti negali“ ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad asmenims, iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijusiems didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės tiek, kad bendras jam nuosavybės teise priklausančios žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 2000 ha, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti <...> verslą“.
  3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 124-4490) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
  4. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-600) 4 straipsnio 1 dalies ta apimtimi, kuria fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims buvo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.                  

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Armanas Abramavičius

                                                                                                        Toma Birmontienė

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Ramutė Ruškytė

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas

                                                                                                        Romualdas Kęstutis Urbaitis