Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl teisenos nutraukimo

Byla Nr. 14/03

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 SPRENDIMAS

DĖL TEISENOS BYLOJE PAGAL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO PASKIRTIES ŽEMĖS ĮSIGIJIMO LAIKINOJO ĮSTATYMO 3, 5, 6, 8 STRAIPSNIAI (2003 M. SAUSIO 28 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, NUTRAUKIMO

 2006 m. kovo 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai „kaip visumai“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-600; toliau – ir Įstatymas) 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai „kaip visumai“, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
  2. Konstitucinio Teismo pirmininko 2003 m. kovo 18 d. potvarkiu Nr. 2B-27 pagal šį prašymą Konstitucinio Teismo posėdžiui pradėta rengti byla Nr. 14/03.

II

Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.

  1. Įstatyme nustatyti apribojimai įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Daugeliu tų apribojimų yra labai susiaurintas asmenų, turinčių teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, ratas, suvaržyta konkurencija žemės rinkoje, ribojamos asmens galimybės pasirinkti norimą verslą.
  2. Atskirai paėmus, asmens konstitucines nuosavybės teises riboja: galimybė panaikinti žemės sandorius, jei juos vykdant yra pažeidžiamas Įstatymas; leidimas žemės ūkio paskirties žemę pirkti tik asmeniui, įregistravusiam ūkininko ūkį arba turinčiam kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą (daugeliui asmenų atimantis galimybę įsigyti žemės, o turintiesiems žemės – ją parduoti pagal jos tikrą vertę); skirtingų leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalių dydžių fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, juridiniams asmenims nustatymas; pirmumo teisė tam tikroms asmenų kategorijoms įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę (pažeidžianti sąžiningą konkurenciją ir asmenų lygybės principą). Be to, sudarytos sąlygos įkeitimu garantuoti prievolių užtikrinimą tik bankams ir kitoms kredito įstaigoms; šitaip pažeidžiamos savininko teisės disponuoti savo turtu, be objektyvaus pagrindo skirtingai traktuojami ūkio subjektai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

  1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Konstitucijai „kaip visumai“.
  2. Konstatuotina, kad prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai „kaip visumai“ yra nepakankamai aiškus ir konkretus.
  3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Aiškindamas šį Konstitucinio Teismo įstatymo punktą Konstitucinis Teismas 2004 m. balandžio 16 d. sprendime yra konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka inter alia šio įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas yra grąžintinas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

  1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Konstitucijai „kaip visumai“, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punkto reikalavimų ir nėra nagrinėtinas Konstituciniame Teisme.
  2. Kartu pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja ne tik Konstitucijai „kaip visumai“, bet ir Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.

Konstatuotina, kad prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai „kaip visumai“ neturi savarankiško turinio, atsieto nuo prašymo ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.

Tad atskiras sprendimas dėl prašymo ištirti, ar Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai „kaip visumai“, grąžinimo pareiškėjui (nurodžius motyvą, kad prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punkto reikalavimų) šio Konstitucinio Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi būti formuluojamas.

II

  1. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą, kuris (išskyrus tam tikras išimtis) įsigaliojo Seimo 2003 m. sausio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną, t. y. 2003 m. vasario 24 d.
  2. Įstatymo 3 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Fizinis asmuo gali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę, jeigu jis yra Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka įregistravęs ūkininko ūkį arba turi Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotą kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą.

  1. Kvalifikacinis pasirengimo ūkininkauti pažymėjimas išduodamas asmenims, turintiems daugiau kaip 2 metų žemės ūkio veiklos patirtį ir žemės ūkio išsimokslinimo Lietuvoje ar Europos Sąjungos šalyse diplomą, pažymėjimą, arba asmenims, turintiems daugiau kaip 5 metų žemės ūkio veiklos patirtį ir Vyriausybės nustatyta tvarka išlaikiusiems kvalifikacinį egzaminą.
  2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, jeigu nuosavybės teise valdomas žemės sklypas, įsigijus žemę, sudarytų ne daugiau kaip 3 hektarus žemės ūkio naudmenų.
  3. Fizinis asmuo, pagal šį Įstatymą įsigijęs nuosavybės teise ne mažesnį kaip 10 hektarų žemės ūkio paskirties žemės plotą, per 1 metus nuo žemės įsigijimo turi persikelti gyventi į apskritį, kurioje yra ūkininkavimui naudojama žemė, ir įsigyti arba gauti leidimą statyti ūkio veiklai reikalingus ūkinius pastatus, o per 2 metus nuo žemės įsigijimo – įregistruoti ūkininko ūkį. Terminą persikelti gyventi į apskritį savivaldybės valdyba gali pratęsti, jeigu yra pradėta ūkinių pastatų ar gyvenamojo namo statyba, bet ne daugiau kaip 1 metams.
  4. Juridinis asmuo gali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę, jeigu per paskutinius 2 metus ne mažiau kaip 50 procentų pajamų jis gauna iš žemės ūkio veiklos. Šis reikalavimas netaikomas valstybei, savivaldybėms, sodininkų bendrijoms, įsigyjančioms šių bendrijų nuomojamą valstybinę žemę, taip pat bankams ir kitoms kredito įstaigoms, kurie perima nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka nerealizuotą jiems įkeistą žemę.
  5. Bankai ir kitos kredito įstaigos įsigytą nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę ne vėliau kaip per 2 metus nuo jos įsigijimo turi parduoti, o iki pardavimo – išnuomoti žemės ūkio veiklai.“

Nors pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktį inter alia Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, iš prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė ne Įstatymo viso 3 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktis visiems nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet Įstatymo 3 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija):

– 1 dalies atitiktis Konstitucijos 18, 23 straipsniams, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

– 4 dalies atitiktis Konstitucijos 18, 23 straipsniams, 32 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 1, 4 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

– 5 dalies atitiktis Konstitucijos 18, 23 straipsniams, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4 dalies nuostatai „įstatymas <...> saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“.

  1. Įstatymo 8 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Žemės sandoriai, sudaryti nesilaikant šio Įstatymo reikalavimų arba jeigu žemę įsigiję asmenys pažeidžia šio Įstatymo sąlygas, teismo tvarka pripažįstami negaliojančiais.

  1. Fiziniai ir juridiniai asmenys už žemės, įsigytos pagal šį Įstatymą, perleidimą kitų asmenų nuosavybėn anksčiau, negu suėjo 5 metai nuo jos įsigijimo, moka įstatymų nustatyto dydžio mokesčius. Šie mokesčiai skaičiuojami pagal vidutinę toje vietovėje parduotų žemės sklypų kainą (žemės rinkos kainą).“

Nors pareiškėjas prašo ištirti Įstatymo 8 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktį inter alia Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, iš prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė ne Įstatymo viso 8 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktis visiems nurodytiems Konstitucijos straipsniams, bet Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 18, 23 straipsniams.

  1. Seimas 2004 m. liepos 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 7 d. Jame nėra Įstatymo 3, 8 straipsniuose (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvusių nuostatų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas suabejojo.
  2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pradėta teisena byloje pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar Įstatymo 3, 8 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, nutrauktina.

III

  1. Įstatymo 5 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Valstybinė žemės ūkio paskirties žemė gali būti parduodama ar kitaip perleidžiama fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise tik tose kadastro vietovėse, kuriose pagal Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka parengtus žemės reformos žemėtvarkos projektus yra atkurta nuosavybės teisė į žemę, išskyrus žemės perleidimą savivaldybėms įstatymų nustatytoms funkcijoms vykdyti ir žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuotų žemės sklypų pardavimą pageidavusiems juos pirkti asmeninio ūkio žemės naudotojams, ūkininkams bei daugiau kaip 5 metus iš eilės žemę naudojančioms žemės ūkio bendrovėms.

  1. Fiziniams ir juridiniams asmenims, įsigyjantiems žemę ūkių žemėvaldai plėsti iki racionalių dydžių, įstatymų nustatyta tvarka teikiami lengvatiniai kreditai.“
  2. Įstatymo 6 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Pirmumo teisę pirkti parduodamą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę turi:

1) žemės reformos žemėtvarkos projektuose suformuotus žemės sklypus – juos pageidavę pirkti asmeninio ūkio žemės naudotojai;

2) ūkininkai;

3) daugiau kaip 5 metus iš eilės žemę naudojančios žemės ūkio bendrovės.

  1. Asmenims, neturintiems pirmumo teisės pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, arba tais atvejais, kai keli asmenys turi vienodą pirmumo teisę pirkti tą patį žemės sklypą, šis žemės sklypas parduodamas aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka.
  2. Asmenims, turintiems pirmumo teisę pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, sklypas parduodamas ne didesne kaina kaip vidutinė toje vietovėje parduotų žemės sklypų kaina (žemės rinkos kaina).
  3. Pirmumo teisę pirkti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, turi:

1) valstybė – kai pagal parengtą detalųjį planą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą ši žemė numatoma panaudoti: krašto ir valstybės sienos apsaugai; valstybiniams aerodromams, uostams ir jų įrenginiams; valstybiniams geležinkeliams, valstybiniams keliams ir magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti; svarbioms valstybinės reikšmės statyboms; miestų, miestelių ir kaimų infrastruktūrai plėsti; bendroms gyventojų reikmėms ir savivaldybių poreikiams; visuomeninei statybai bei rekreacijai; naudingosioms iškasenoms, išžvalgytoms valstybės lėšomis, eksploatuoti; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė;

2) parduodamo žemės sklypo bendraturtis – kai parduodama bendrosios nuosavybės teise valdoma žemės sklypo dalis;

3) kaimyninio žemės sklypo savininkas, jeigu jis verčiasi žemės ūkio veikla;

4) ūkininkas, jei parduodamas žemės sklypas įeina į žemėtvarkos projekte suformuotos racionalios šiam asmeniui priklausančio ūkio žemėvaldos perspektyvines ribas;

5) parduodamo žemės sklypo naudotojas, naudojęs žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip 2 metus iš eilės;

6) institucija, įstatymų arba Vyriausybės įgaliota priimti sprendimus dėl žemės sklypų pertvarkymo pagal žemėtvarkos projektus, – jeigu įsigyjami žemės sklypai reikalingi žemės sklypams konsoliduoti bei žemės savininkams kompensuoti lygiaverčiu valstybinės žemės plotu, kai žemė paimama visuomenės poreikiams.

  1. Šio straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytos pirmumo teisės įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė.“
  2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 5, 6 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, grindžiamas tuo argumentu, kad, pareiškėjo manymu, šiuose straipsniuose įtvirtinta pirmumo teisė tam tikroms asmenų kategorijoms įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę pažeidžia sąžiningą konkurenciją ir asmenų lygybės principą.

Tačiau iš pareiškėjo prašymo argumentų neaišku, ar pareiškėjas abejoja pirmumo teisės įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemę institutu apskritai (t. y. ar, jo manymu, jokia pirmumo teisė šioje srityje apskritai negali būti nustatyta), ar tuo, kaip šis institutas yra įtvirtintas Įstatymo 5, 6 straipsniuose (2003 m. sausio 28 d. redakcija) (t. y. tuo, kad ši teisė yra nustatyta ne tiems arba ne tik tiems asmenims, kuriems turėtų būti nustatyta).

Dėl to nėra aišku, kokia apimtimi ir kokiu aspektu yra ginčijama Įstatymo 5, 6 straipsnių (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.

  1. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja, priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. Minėta ir tai, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį, jeigu prašymas arba jo priedai neatitinka inter alia šio įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prašymas yra grąžintinas pareiškėjui; prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
  2. Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 5, 6 straipsniai (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų ir pagal šio įstatymo 70 straipsnį yra grąžintinas pareiškėjui, o byloje pradėta teisena atitinkama apimtimi nutrauktina.

IV

  1. Įstatymo 4 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Fiziniai ir juridiniai asmenys pagal šį Įstatymą gali įsigyti tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip:

1) fiziniam asmeniui, įregistravusiam ūkininko ūkį arba turinčiam kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą, – 300 hektarų, išskyrus atvejus, kai registruojant santuoką abiejų sutuoktinių nuosavybės teise turima žemės valda viršija tokį plotą arba kai žemė yra įsigyta iki šio Įstatymo įsigaliojimo;

2) žemės ūkio bendrovei – 2000 hektarų;

3) kooperatyvui (kooperatinei bendrovei) ar kitam juridiniam asmeniui, kuris verčiasi žemės ūkio veikla, – 1000 hektarų.

  1. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos bankams ir kitoms kredito institucijoms, kurie įstatymų nustatyta tvarka įsigyja priverstinai parduodamą jiems įkeistą žemę.“
  2. Pareiškėjo manymu, Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams prieštaravo tai, kad Įstatymo 4 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) fiziniams asmenims, žemės ūkio bendrovėms, kitiems juridiniams asmenims buvo nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai.
  3. Minėta, kad Seimas 2004 m. liepos 15 d. priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija.

Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 4 straipsnyje nustatyta:

„1. Asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ar kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip:

1) fiziniam asmeniui – 300 ha. Asmuo, iki šio įstatymo įsigaliojimo įsigijęs didesnį kaip 300 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, pagal šį įstatymą žemės ūkio paskirties žemės įsigyti negali;

2) juridiniam asmeniui – 2000 ha.

  1. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, kai žemė įgyjama paveldėjimo ir nuosavybės teisės atkūrimo būdais.“
  2. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcijos) 4 straipsnyje, su nustatytuoju Įstatymo 4 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija), matyti, kad bendra nuostata, jog skirtingiems subjektams yra nustatyti skirtingi leidžiamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės plotų maksimalūs dydžiai, kurio atitiktis Konstitucijai pareiškėjui sukėlė abejonių, Įstatyme liko įtvirtintas.

Konstitucinės justicijos byla pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams, toliau rengtina Konstitucinio Teismo posėdžiui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 28 straipsniu, 66 straipsniu, 69 straipsnio 4 dalimi, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

  1. Nutraukti pradėtą teiseną bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-600) 5, 6 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48, straipsniams ir prašymą šia apimtimi grąžinti pareiškėjui.
  2. Nutraukti pradėtą teiseną bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-600) 3, 8 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.
  3. Toliau rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui bylą pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-600) 4 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 23, 29, 32, 46, 48 straipsniams.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                         Armanas Abramavičius

                                                                                                                 Toma Birmontienė

                                                                                                                 Egidijus Kūris

                                                                                                                 Kęstutis Lapinskas

                                                                                                                 Zenonas Namavičius

                                                                                                                 Ramutė Ruškytė

                                                                                                                 Vytautas Sinkevičius

                                                                                                                 Stasys Stačiokas

                                                                                                                 Romualdas Kęstutis Urbaitis