Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl medžiotojų kolektyvo pareigos priimti į narius jo medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privačios žemės sklypo savininką

Byla Nr. 9/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMO 13 STRAIPSNIO (2013 M. BIRŽELIO 18 D. REDAKCIJA) 1 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. liepos 11 d. Nr. KT21-N10/2019
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo posėdyje 2019 m. liepos 10 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 9/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-13/2018 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui neprieštarauja Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo fizinio asmens ieškinį atsakovui medžiotojų klubui, kuriuo prašoma, be kita ko, panaikinti medžiotojų klubo visuotinio narių susirinkimo protokolo dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovą į medžiotojų klubo narius, taip pat įpareigoti atsakovą užtikrinti Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą ieškovo teisę tapti medžiotojų kolektyvo nariu. Pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir turi atsakovo medžiotojų klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų, todėl, vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalimi, kreipėsi į atsakovą su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo narius. Atsakovas medžiotojų klubas (t. y. medžiotojų visuomeninė organizacija, veikianti Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nustatyta tvarka) nurodė, jog visuotiniame narių susirinkime dalyvavusių narių balsų dauguma nepritarta ieškovo narystei dėl to, kad ieškovas baustas už medžioklės taisyklių pažeidimus.

Vilniaus miesto apylinkės teismas sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nustatyta medžioklės plotų naudotojo asociacijos pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.

2.1. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis inter alia į asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; pagal to paties straipsnio 2 dalį niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų. Taigi Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, asmuo yra laisvas pasirinkti, ar įgyvendinti šią savo teisę. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Tai – konstitucinė garantija, kad asmuo prieš savo valią nepriklausys jokiam susivienijimui. Asmens laisva valia – pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą ir veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia.

Pareiškėjo nuomone, teisę nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti konkrečiai asociacijai, turi tiek asmuo, norintis tapti asociacijos nariu, tiek kiekvienas asociacijos narys, t. y. tiek ieškovas, kuris prašo priimti jį į medžiotojų klubą, tiek kiekvienas atsakovo medžiotojų klubo narys. Tuo tarpu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asociacija privalo priimti asmenį į asociacijos narius, apribojama konstitucinė asociacijos narių laisvė nuspręsti, su kuo jie nori ar nenori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka.

2.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu; susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę, laikantis įstatymų, savarankiškai savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

Asociacijų įstatymo 14 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus, pasak pareiškėjo, yra skirtas asociacijų veikimo laisvei, jų autonomiškumui įtvirtinti; asociacija, be kita ko, turi teisę reglamentuoti narių priėmimo į ją tvarką.

Pareiškėjas pažymi, kad pagal atsakovo jo nagrinėjamoje civilinėje byloje įstatus sprendimą dėl naujo nario priėmimo į medžiotojų klubą priima visuotinis jo narių susirinkimas paprasta dalyvaujančių narių balsų dauguma slaptu balsavimu. Taigi nauji nariai į medžiotojų klubą priimami savanoriškumo pagrindu, asmens priėmimas gali priklausyti tik nuo medžiotojų klubo narių valios; kitaip būtų pažeista asociacijų laisvė, narystės asociacijoje savanoriškumo principas. Tuo tarpu pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį galima tokia teisinė situacija, kai medžiotojų klubo nariai neturi galimybės laisvai balsuoti ir išreikšti valios dėl asmens narystės asociacijoje.

2.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė, o asociacijų laisvė yra konstitucinė laisvė.

Pasak pareiškėjo, kyla abejonė, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir nepagrįstai apribojama asociacijų laisvė siekiant suteikti medžiotojui, nuosavybės teise valdančiam 100 ha žemės medžioklės plotų vienete, galimybę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad toks medžiotojas turi teisę medžioti pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnį, taip pat kaip nuosavybės teisės subjektas pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalį turi teisę uždrausti medžioti jam nuosavybės teise priklausančiuose plotuose.

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Kęstučio Mažeikos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

3.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas siekiant užtikrinti medžiotojo bilietą turinčių miško ir žemės ūkio paskirties žemės savininkų teisės medžioti įgyvendinimą, kai atitinkamame medžioklės plotų vienete jiems nuosavybės teise priklauso ne mažesnis nei įstatyme nustatyto dydžio žemės sklypas; pirmiau galiojusiu teisiniu reguliavimu ši jų teisė nebuvo užtikrinta.

Be to, pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Taigi suformuotam medžioklės plotų vienetui priskirtuose atskiriems žemės savininkams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius neišduodami, jeigu suformuotą medžioklės plotų vienetą jau naudoja medžioklės plotų naudotojas, pavyzdžiui, medžiotojų visuomeninė organizacija, kaip ji apibrėžta Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje.

3.2. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asociacijų laisvę, aiškintinos atsižvelgiant, be kita ko, į Konstitucijos 54 straipsnį, pagal kurį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

Kaip nustatyta Medžioklės įstatyme, medžioklės plotų vienetų naudotojai (medžiotojų visuomeninės organizacijos, asociacijos) medžioklės plotų vienete ne tik medžioja, bet ir vykdo kitas jiems įstatyme pavestas funkcijas – užtikrina medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų jų naudojimą. Tad medžiotojų visuomeninių organizacijų, asociacijų (medžiotojų būrelių, medžiotojų klubų ir pan.) veikla siekiama ne tik tenkinti jos narių poreikius, kaip paprastai būdinga asociacijoms.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, viename medžioklės plotų vienete įstatymo nustatytas funkcijas paskirstyti vykdyti keliems medžioklės plotų naudotojams būtų sudėtinga, taip pat būtų sunku atriboti jų atsakomybę, todėl buvo būtina įstatyme nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas funkcijas viename medžioklės plotų vienete vykdytų vienas medžioklės plotų naudotojas. Atitinkamai tais atvejais, kai medžioklės plotų naudotojas yra juridinis asmuo (asociacija), siekiant užtikrinti tame medžioklės plotų vienete miško arba žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise turinčių savininkų teisės medžioti įgyvendinimą, nustatytas atitinkamas žemės savininkų priėmimo į medžioklės plotus naudojančias asociacijas mechanizmas. Nenustačius ginčijamo teisinio reguliavimo, pasak suinteresuoto asmens atstovo, medžiotojus vienijančios asociacijos – konkrečių medžioklės plotų vienetų naudotojai neprivalėtų priimti į savo narius medžioklės plotų vienete esančios žemės savininkų, kurie turi teisėtą lūkestį medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose.

Tad įstatymų leidėjas Medžioklės įstatyme nustatė medžioklės plotų vienete esančių žemės sklypų savininkų teisės medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose kartu su kitais medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) nariais įgyvendinimo mechanizmą; taip buvo siekiama suderinti medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) narių ir žemės sklypų, kurie įeina į medžioklės plotų vienetą, savininkų interesus.

3.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta žemės sklypų savininkų pareiga stoti į medžioklės plotų vienetą naudojančią asociaciją, sprendimą dėl stojimo kiekvienas savininkas priima laisva valia.

Be to, Konstitucijos 35 straipsnyje nustatyta asmenų teisė stoti į susivienijimus arba asociacijų laisvė nėra absoliuti. Medžiotojų visuomeninės organizacijos (medžiotojų būreliai, medžiotojų klubai), t. y. asociacijos, paprastai yra steigiamos specialiam tikslui – tam tikrame medžioklės plotų vienete, kurį sudaro tiek valstybinės, tiek privačios žemės sklypai, pagal valstybės institucijų išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kurie pagal Medžioklės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovo, medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) įstatymų nustatyta tvarka valstybė suteikia išskirtinių teisių, todėl šios organizacijos nėra vien bendro pobūdžio asociacijos, įsteigtos grupės asmenų dėl tam tikrų panašių interesų, pomėgių ar veiklos atitinkamoje srityje. Suteikdama medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) išskirtinių teisių, valstybė, atsižvelgdama į medžioklės veiklos specifiką, gali nustatyti joms ir tam tikrų pareigų.

Valstybė, pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, turi plačią diskreciją. Įgyvendindama šią diskreciją, valstybė nustato medžioklės plotų sudarymo tvarką, jų dydžius, medžiojimo būdus ir kt. Reguliuodama šiuos santykius valstybė, atsižvelgdama į laukinių gyvūnų išteklių dydį ir poreikį reguliuoti jų gausą, privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo suderinti privačių žemės sklypų savininkų interesus, viešąjį interesą užtikrinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, medžiotojų visuomeninių organizacijų (asociacijų) interesus. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, siekdamas suderinti nurodytus interesus ir įgyvendinamas Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas, įstatymų leidėjas ir nustatė ginčijamą teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Tyrimo ribos

4. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 35 straipsniui neprieštarauja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.1. Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pakeista ir naujai išdėstyta Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo prašyme nurodo pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas ir kaip matyti iš kartu su prašymu pateiktos medžiagos, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje yra aktualios Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos.

Taigi pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai tam tikra apimtimi neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

4.2. Pareiškėjas prašo ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.2.1. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.“

4.2.2. Kaip minėta, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra medžiotojas ir turi atsakovo medžiotojų klubo naudojamame medžioklės plotų vienete jam nuosavybės teise priklausančių daugiau kaip 100 ha žemės ūkio ir miško paskirties žemės sklypų, todėl, vadovaudamasis Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalimi, jis kreipėsi į atsakovą medžiotojų klubą (t. y. medžiotojų visuomeninę organizaciją, veikiančią Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka) su prašymu priimti jį į medžiotojų kolektyvo narius.

4.2.3. Taigi, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo argumentų ir kartu su prašymu pateiktos jo nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos, pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tiek, kiek juo nustatyta medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, veikiančio Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, pareiga priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės sklypas (-ai).

4.3. Konstitucijos 35 straipsnyje, ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį kuriam prašo ištirti pareiškėjas, nustatyta:

Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.

Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.“

4.3.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

4.3.2. Kaip matyti iš prašymo, pareiškėjas abejoja Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktimi Konstitucijai iš esmės dėl to, kad joje, pasak pareiškėjo, nustatytas su konstitucine teise laisvai vienytis inter alia į asociacijas nesuderinamas įpareigojimas asociacijai priimti asmenį į narius, taip apribojant esamų asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka, t. y. nesuteikiant asociacijos nariams galimybės išreikšti valią dėl asmens narystės asociacijoje.

4.3.3. Taigi iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

5. Atsižvelgdamas į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą tirs, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

II

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

6. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Medžioklės įstatymą, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 1 d. (su tam tikromis išimtimis).

6.1. Pagal Medžioklės įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas yra skirtas reguliuoti visuomeniniams santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu.

Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė apibrėžiama kaip medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais ir atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Pagal to paties straipsnio 9 dalį medžiojimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant.

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje, 2 straipsnio 8, 9 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą Medžioklės įstatymas skirtas inter alia vienam iš medžiojamųjų gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo būdų – medžiojimui reguliuoti.

6.2. Medžioklės įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2013 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi).

6.3. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Medžioklės įstatymo 13 straipsnio „Žemės sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose“ (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.“

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:

įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises;

įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savininkas turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

6.4. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos aiškintinos kitų šio straipsnio nuostatų kontekste.

6.4.1. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalyje įtvirtintos šios žemės sklypo savininko teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose:

teisė uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype ir teisė panaikinti ankstesnį draudimą medžioti;

teisė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas; žemės sklypo savininkui pateikus sprendimą nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, medžioklė jam priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama, o medžioklės plotų naudotojas turi kreiptis į žemės sklypo savininką dėl papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir šios sutarties kopiją perduoti įgaliotai institucijai.

Pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalies nuostatas, šios teisės gali būti įgyvendinamos tiek medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo metu, tiek bet kada vėliau.

6.4.2. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtinta žemės sklypo ar keleto susisiekiančių sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta ir kurių bendras plotas yra didesnis kaip 1 000 ha, savininko teisė teikti prašymą šiuos sklypus pripažinti medžioklės plotų vienetu, atitinkančiu įstatyme nustatytus reikalavimus; tuo atveju, jeigu pagal šį prašymą sudaromas medžioklės plotų vienetas, leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete įstatyme nustatytomis sąlygomis išduodamas be konkurso.

6.4.3. Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias teises, susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose: teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame žemės sklype (ir panaikinti ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame žemės sklype sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo savininkas ir medžioklės plotų naudotojas nesudaro papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios sutarties, medžioklė savininkui priklausančiame žemės sklype yra laikinai draudžiama), taip pat teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka prašyti suformuoti jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) medžioklės plotų vienetą ir teisę, jį suformavus, įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka be konkurso gauti jame leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6.4.4. Aiškinant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatas kitų šio straipsnio nuostatų kontekste pažymėtina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko, turinčio medžiotojo bilietą, teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame jis turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu yra viena iš įstatyme jam, kaip žemės sklypo savininkui, suteiktų teisių, susijusių su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose; ši teisė gali būti įgyvendinama tada, kai pagal privačios žemės sklypo savininko pateiktą prašymą jam priklausančiame (-iuose) sklype (-uose) nėra suformuota medžioklės plotų vieneto ir jis atitinkamai nėra gavęs leidimo jame naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

6.5. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos aiškintinos ir kitų Medžioklės įstatymo nuostatų, taip pat Asociacijų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste.

6.5.1. Šiame kontekste aktualus Medžioklės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti subjektai, turintys teisę medžioti, ir medžiojimo sąlygos.

6.5.1.1. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio „Teisės medžioti suteikimas ir medžiotojo bilieto išdavimas“ 1 dalyje nustatyta:

Teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams ir asmenims be pilietybės, atitinkantiems šiuos reikalavimus:

1) sulaukusiems 18 metų;

2) baigusiems medžiotojų mokymo kursus ir atlikusiems 1 metų stažuotę pagal Aplinkos ministerijos nustatytą programą, išskyrus aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentus, kuriems pagal jų mokymo programas buvo dėstomi medžioklės pagrindų kursai;

3) išlaikiusiems medžioklės egzaminą pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką ir programą.“

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1 dalį teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas fiziniams asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytus reikalavimus.

6.5.1.2. Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos šios medžiotojų teisės:

Medžioklės įstatymo nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete (1 punktas);

medžioklės plotų naudotojams leidus ar pakvietus, jų ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nustatyta tvarka medžioti šių naudotojų naudojamuose medžioklės plotuose (2 punktas).

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojai turi teisę patys gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete, taip pat teisę medžioti medžioklės plotų naudotojų naudojamuose medžioklės plotuose jiems leidus ar pakvietus.

6.5.1.3. Apibendrinant Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal šį teisinį reguliavimą tik Medžioklės įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys fiziniai asmenys gali įgyti teisę medžioti ir gauti medžiotojo bilietą; įgytąją teisę medžioti šie asmenys gali įgyvendinti dviem būdais – patys gaudami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus juos medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą teisės medžioti įgijimas ir įgyvendinimas nėra siejamas su reikalavimu būti žemės sklypo, kuriame, be kita ko, įgyvendinama ši teisė, savininku.

6.5.1.4. Aiškinant Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nuostatas šio įstatymo 14 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus privačios žemės sklypo savininko teisę tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame jis turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, be kita ko, sudarytos prielaidos vienu iš įstatyme numatytų įgytosios teisės medžioti įgyvendinimo būdų jo teisę medžioti įgyvendinti konkrečiame medžioklės plotų vienete, į kurį patenka ir jam priklausantis žemės sklypas (kai jis nėra medžioklės plotų naudotojas tokiame konkrečiame medžioklės plotų vienete).

6.5.2. Ginčijamo teisinio reguliavimo kontekste aktualus ir Medžioklės įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo apibrėžta, kas yra medžioklės plotų vieneto naudotojas, nustatytos jo pareigos inter alia žemės sklypo, patenkančio į medžioklės plotų vienetą, savininko atžvilgiu.

6.5.2.1. Pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13 dalis būti medžioklės plotų naudotoju, inter alia juose medžioti, gali fizinis ar juridinis asmuo, galintis būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą ir turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete.

Medžioklės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą yra dvi teisės būti medžioklės plotų naudotoju (inter alia juose medžioti valstybei nuosavybės teise priklausančius medžiojamuosius gyvūnus) įgijimo sąlygos: konkretus fizinis ar juridinis asmuo turi galėti būti laukinės gyvūnijos išteklių naudotoju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą ir turi turėti leidimą naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete.

6.5.2.2. Ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo pareiga priimti įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantį privačios žemės sklypo savininką į medžiotojų kolektyvo narius, kontekste aktualios nuostatos, kuriomis apibrėžiamas medžioklės plotų naudotoju galintis tapti juridinis asmuo.

6.5.2.2.1. Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje buvo nustatyta: „Medžiotojų visuomeninė organizacija – Visuomeninių organizacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti bei įgyvendinti.“

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį su medžiokle, t. y. medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionaliu naudojimu, inter alia medžiojimu, susiję medžiotojų poreikiai ir tikslai tenkinami įstatyme nustatyta tvarka steigiant medžiotojų visuomenines organizacijas.

6.5.2.2.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nurodytas Visuomeninių organizacijų įstatymas neteko galios Seimui 2004 m. sausio 22 d. priėmus Asociacijų įstatymą (įsigaliojo 2004 m. vasario 14 d.); Asociacijų įstatymu reguliuojami inter alia tie santykiai, kuriuos iki tol reguliavo Visuomeninių organizacijų įstatymas.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalį medžiotojų visuomeninių organizacijų steigimas ir veikla, įsigaliojus Asociacijų įstatymui, sureguliuoti šio įstatymo nuostatomis. Todėl Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje numatytos medžioklės santykių dalyvės – medžiotojų visuomeninės organizacijos laikytinos medžiotojų asociacijomis ir jų steigimui ir veiklai taikytinos Asociacijų įstatymo nuostatos.

Paminėtina, kad Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija) vartojama ne sąvoka „medžiotojų visuomeninė organizacija“, bet „medžiotojų asociacija“ ir medžiotojų asociacija apibrėžta kaip Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti ir įgyvendinti.

6.5.2.2.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus; Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asociacijos pavadinime gali būti žodžiai „asociacija“, „visuomeninė organizacija“, „susivienijimas“, „konfederacija“, „sąjunga“, „draugija“ ar kiti.

Taigi, atsižvelgiant į Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytas medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, įsigaliojus Asociacijų įstatymui, suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, naudojanti konkretų medžioklės plotų vienetą, kuriame privačios žemės sklypo savininkui, turinčiam medžiotojo bilietą, nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

6.5.2.2.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos Asociacijų įstatymo nuostatos:

įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje (12 straipsnio 1 dalis);

asociacijos įstatuose turi būti nurodyta, be kita ko, asociacijos veiklos tikslai, kurie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis (12 straipsnio 2 dalies 4 punktas), taip pat naujų narių priėmimo, narių išstojimo ir pašalinimo iš asociacijos tvarka bei sąlygos (12 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Taigi pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą asociacijos veiklą, inter alia jos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, apibrėžia jos steigėjai, priimdami įstatus.

6.5.2.2.5. Pareiškėjo ginčijamu aspektu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį aiškinant Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalyse, 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad nors pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

6.5.2.3. Šiame kontekste aktuali Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui.

Taigi pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį konkrečiame medžioklės plotų vienete ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui gali būti išduodamas tik vienas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ir jis gali būti išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui, t. y. gali būti tik vienas konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas.

6.5.2.4. Paminėtinos šios pareiškėjo prašymo kontekste aktualios Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje (su 2013 m. birželio 18 d. pakeitimu) įtvirtintos medžioklės plotų naudotojų pareigos:

užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (7 punktas); kaip minėta, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, kai jis turi medžiotojo bilietą ir jam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės;

nemedžioti žemės sklypuose, kuriuose jų savininkai nusprendė uždrausti medžioti, kreiptis į žemės sklypo savininką, kuris nusprendė nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame sklype sąlygas, dėl šias sąlygas nustatančios rašytinės sutarties sudarymo ir nemedžioti šiame žemės sklype tol, kol papildomas medžiojimo sąlygas nustatanti rašytinė sutartis bus sudaryta ir perduota įgaliotai institucijai, o vėliau – laikytis šioje rašytinėje sutartyje nustatytų sąlygų (8 punktas (2013 m. birželio 18 d. redakcija)).

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas turi tam tikras pareigas, skirtas privačios žemės sklypo savininko teisėms užtikrinti – pareigą užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, pareigą nemedžioti žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareigą, žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

6.5.2.5. Apibendrinant Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal jį Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytas medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta išimtinė teisė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius); įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo, patenkančio į tą medžioklės plotų vienetą, savininko (inter alia Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privataus žemės sklypo savininko, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam tame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės) teisėms užtikrinti būtinos inter alia to konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, be kita ko, pareiga užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, pareiga nemedžioti į jo naudojamus medžioklės plotus patenkančiame žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareiga, tokiam žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Juo, be kita ko, pakeista ir naujai išdėstyta Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija) nustatyta:

Privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą ir konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, tais atvejais, kai šio medžioklės plotų vieneto naudotojas yra asmenis vienijanti asociacija, turi teisę tapti šios asociacijos nariu, prisiimdamas visas asociacijos įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas (asociacija) priima sprendimą dėl šio savininko priėmimo į asociacijos narius per 30 dienų nuo jo prašymo pateikimo dienos. Jeigu medžioklės plotų naudotojas (asociacija) raštu atsisako šioje dalyje nurodytą privačios žemės sklypo savininką priimti į savo narius arba kai medžioklės plotų naudotojas nėra asociacija, šis savininkas, šiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, turi teisę proporcingai nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotui naudoti jame medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti) sudaręs sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl šiam privačios žemės sklypo savininkui skiriamų sumedžioti gyvūnų skaičiaus nustatymo tvarkos, dėl tiesioginių ir proporcingų medžioklės plotų naudotojo išlaidų, susijusių su medžiojamosios gyvūnijos apsauga, medžioklės plotų priežiūra ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimu, kompensavimo tvarkos, dėl medžioklės dokumentų išdavimo šiam privačios žemės sklypo savininkui ir jų grąžinimo, dėl kitų medžioklės organizavimo tvarkos reikalavimų vykdymo. Rekomendacijas dėl tipinių šioje dalyje nurodytos sutarties sąlygų nustato aplinkos ministras. Medžioklės plotų naudotojas per 30 dienų nuo privačios žemės sklypo savininko prašymo gavimo dienos privalo parengti šioje dalyje numatytos sutarties projektą ir pasiūlymą ją sudaryti pateikti šiam privačios žemės sklypo savininkui. Tais atvejais, kai privačios žemės sklypo savininkas, pateikus medžioklės plotų naudotojo (asociacijos) įgalioto organo sprendimą priimti jį į šios asociacijos narius, atsisako arba nevykdo sąlygų tapti medžioklės plotų naudotojo (asociacijos) nariu, šios dalies nuostatos dėl teisės sudaryti sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo (medžiojimo) netaikomos.“

Palyginus Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.) įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje matyti, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu teisinis reguliavimas pakito iš esmės. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2018 m. rugsėjo 11 d.) ne tik įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko, atitinkančio įstatyme nustatytas sąlygas, teisė tapti asociacijos, esančios medžioklės plotų vieneto, kuriame yra savininkui priklausantis įstatyme nustatytus kriterijus atitinkantis sklypas, naudotoja, nariu, bet ir tokios medžioklės plotų naudotoja esančios asociacijos teisė nepriimti į savo narius jos naudojamame medžioklės plotų vienete esančio žemės sklypo savininko, taip pat nustatytos sąlygos, kuriomis, asociacijai atsisakius priimti į narius tokį privačios žemės sklypo savininką, tas savininkas, sudaręs atitinkamą sutartį su medžioklės plotų naudotoja esančia asociacija, gali konkrečiame medžioklės plotų vienete naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti).

Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalies (2018 m. rugsėjo 11 d.) nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

III

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualūs asociacijų
laisvės užtikrinimo europiniai standartai

8. Asociacijos laisvė užtikrinama 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatomis.

Konvencijos 11 straipsnyje „Susirinkimų ir asociacijos laisvė“ nustatyta:

1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, siekiant ginti savo interesus.

2. Naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos nustato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šiuo straipsniu nekliudoma įvesti teisėtų naudojimosi šiomis teisėmis apribojimų asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje.“

8.1. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad demokratijos padėtis konkrečioje valstybėje gali būti įvertinta pagal tai, kaip nacionalinėje teisėje užtikrinama asociacijos laisvė ir kaip valdžios institucijos užtikrina ją praktikoje (2004 m. vasario 17 d. sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 44158/98, 88 punktas). Konvencijos 11 straipsnyje garantuojama asociacijos laisvė apima teisę sudaryti asociaciją (sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją 88 punktas); galėjimas įsteigti juridinį asmenį siekiant kolektyviai veikti bendrų interesų srityje yra vienas svarbiausių asociacijos laisvės aspektų, be kurio ši teisė prarastų bet kokią prasmę (2014 m. balandžio 8 d. sprendimo byloje Magyar Keresztény Mennonita Egyház ir kiti prieš Vengriją, peticijų Nr. 70945/11, 23611/12, 26998/12, 41150/12, 41155/12, 41463/12, 41553/12, 54977/12 ir 56581/12, 78 punktas).

Tačiau asociacijos laisvė nėra absoliuti; asociacijos laisvės taisyklės išimtys turi būti aiškinamos griežtai ir tik įtikinamos ir svarios priežastys gali pateisinti šios laisvės apribojimus (pvz., sprendimo byloje Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją 94, 95 punktai; 2010 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Maskvos Jehovos liudytojai ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 302/02, 100 punktas). Šiame kontekste turi būti vertinama, ar kišimasis į asociacijos laisvę atitinka Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ar jis nustatytas įstatyme, ar juo buvo siekiama vieno ar kelių teisėtų tikslų ir ar jis buvo būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2001 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Besarabijos metropolijos bažnyčia ir kiti prieš Moldovą, peticijos Nr. 45701/99, 106 punktas; sprendimo byloje Magyar Keresztény Mennonita Egyház ir kiti prieš Vengriją 83 punktas). Šiame kontekste EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad bet koks kišimasis į šios laisvės įgyvendinimą turi būti grindžiamas „neatidėliotinu socialiniu poreikiu“ (1999 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Chassagnou ir kiti prieš Prancūziją, peticijų Nr. 25088/94, 28331/95 ir 28443/95, 112 punktas).

8.2. EŽTT savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad nors Konvencijos 11 straipsnio nuostatomis siekiama apsaugoti asmenį nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi į ginamų jo teisių įgyvendinimą, valstybė taip pat gali turėti pozityvią pareigą užtikrinti veiksmingą naudojimąsi tokiomis teisėmis (2008 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Demir ir Baykara prieš Turkiją, peticijos Nr. 34503/97, 110 punktas). Šiame kontekste valstybės pozityvios ir negatyvios pareigos pagal Konvencijos 11 straipsnį negali būti tiksliai apibrėžtos, tačiau taikytini principai yra tapatūs; abiem atvejais sprendžiant dėl kišimosi į asociacijos laisvės įgyvendinimą turi būti vertinama, ar yra teisinga pusiausvyra tarp individualių ir visos visuomenės interesų (EŽTT Didžiosios kolegijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Sindicatul „Păstorul cel bun“ prieš Rumuniją, peticijos Nr. 2330/09, 132 punktas).

9. Nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą taip pat paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisijos), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro Bendrosios gairės dėl asociacijų laisvės (toliau – Gairės), priimtos Venecijos komisijos 2014 m. gruodžio 12–13 d. vykusioje 101-ojoje plenarinėje sesijoje. Šiomis Gairėmis siekiama paskatinti toliau įgyvendinti asociacijų laisvę; jose apibendrinti tarptautiniai standartai, susiję su asociacijų laisve.

Paminėtinos šios nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualios Gairių nuostatos:

asociacijų laisvė yra demokratijos funkcionavimui ypač svarbi žmogaus teisė, kuri taip pat yra kitų pagrindinių laisvių būtina sąlyga (7 punktas);

visi asmenys, fiziniai ir juridiniai, piliečiai bei jais nesantieji ir šių asmenų grupės gali laisvai steigti juridinio asmens statusą turinčią arba jo neturinčią asociaciją; kiekvienas gali laisvai spręsti, ar tapti arba pasilikti asociacijos nariu; niekas negali būti priverstas priklausyti asociacijai arba būti nubaustas dėl priklausymo arba nepriklausymo asociacijai; asociacijos gali laisvai nustatyti su naryste jose susijusias taisykles, jas nustatant turi būti vadovaujamasi nediskriminavimo principu (28 punktas);

asociacijų steigėjai ir nariai gali laisvai, atsižvelgdami į tarptautinius standartus atitinkančiuose įstatymuose apibrėžtas ribas, nustatyti asociacijų tikslus ir veiklą; asociacijos, siekdamos savo tikslų ir įgyvendinamos savo veiklą, gali laisvai, niekieno netrukdomos, įgyvendinti savo vidinį valdymą, organizavimą ir tvarkyti reikalus; asociacijos gali apibrėžti savo veiklos sritį – ar jos veikia vietos, regiono, nacionaliniu ar tarptautiniu mastu (29 punktas);

kiekvienas asociacijų laisvės ir teisių apribojimas, įskaitant taikomas sankcijas, privalo griežtai atitikti tarptautinius standartus; kiekvienas apribojimas turi būti numatytas įstatymu ir juo turi būti siekiama teisėto tikslo; atitinkamos įstatymo nuostatos turi būti tikslios, aiškios ir iš anksto numatomos, ypač tos, kuriomis valstybės institucijoms suteikiama diskrecija; toks įstatymas turi būti priimtas vykstant demokratiniams procesams, kuriais užtikrinamas, be kita ko, visuomenės dalyvavimas, ir turi būti plačiai prieinamas; vieninteliai teisėti apribojimų tikslai, kurie tokiais pripažįstami remiantis tarptautiniais standartais, yra nacionalinis arba viešasis saugumas, viešoji tvarka, visuomenės sveikatos ar moralės, taip pat kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga; šių teisėtų tikslų turinys turi būti aiškinamas siaurai (34 punktas); kiekvienas asociacijų laisvės ir teisių apribojimas, įskaitant sankcijas, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje ir atitinkamai proporcingas juo siekiamam teisėtam tikslui; pagal būtinumo demokratinėje visuomenėje principą privalo būti teisinga pusiausvyra tarp asociacijų laisvę įgyvendinančių asmenų, pačių asociacijų ir visos visuomenės interesų; apribojimų būtinybė turi būti kruopščiai pasverta, todėl atitinkamai turi būti paremta svariais įrodymais (35 punktas);

asociacija turi būti nepriklausoma ir laisva nuo valstybės ar kitų išorinių subjektų nepagrįsto kišimosi; asociacija nėra nepriklausoma tada, kai sprendimus, susijusius su jos veikla ir konkrečiais veiksmais, priima kas nors kitas, o ne asociacijos nariai ar organas, kuriam asociacijos nariai pavedė tai atlikti (41 punktas);

tam tikrų rūšių asociacijos nepatenka į tarptautinių asociacijų laisvės garantijų taikymo sritį dėl to, kad nėra nepriklausomos; tačiau visais atvejais tam, kad būtų nustatyta, ar asociacija yra nepriklausoma, turi būti vertinamas faktinis (de facto) organizacijos statusas, o ne teisės normomis apibrėžiamas jos pobūdis; teisiniu reguliavimu dariniai, neturintys nepriklausomumo, gali būti įvairiai klasifikuojami; EŽTT tai, ar atitinkamas darinys yra nepriklausomas nuo valstybės, vertina taikydamas tam tikrus kriterijus: i) ar tam, kad jis būtų įsteigtas, reikalinga parlamento valia; ii) ar jis yra įsteigtas vadovaujantis privačioms asociacijoms taikomu teisiniu reguliavimu; iii) ar jis yra integruotas į valstybės struktūras; iv) ar jam yra suteikti specifiniai įgaliojimai, kurių nenustato bendrosios teisės normos, kaip antai administraciniai, teisėkūros įgaliojimai ar įgaliojimai, susiję su drausminių priemonių taikymu; v) ar jis veikia kaip valdžios institucija (pavyzdžiui, tam tikros profesinės asociacijos ar organai) (42 punktas).

Pažymėtina, kad Gairėse pabrėžiama, jog narystė asociacijose turi būti savanoriška, tačiau kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad galimos ir tam tikros išimtys (46 punktas).

IV

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

11. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Pagal to paties straipsnio 3 dalį politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas.

11.1. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė.

Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai); Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai (2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas); sąvokos „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“ išreiškia susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovę (2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais; esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu.

Kartu pažymėtina, kad piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija (2006 m. balandžio 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2007 m. liepos 5 d., 2011 m. birželio 9 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).

11.3. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. vasario 10 d. sprendime, Konstitucijoje įtvirtinta bendrijų, politinių partijų, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi šie susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

11.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

Kita vertus, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tokia asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo, konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

12. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos kylančius reikalavimus medžioklės ir su ja susijusių santykių teisiniam reguliavimui.

12.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta:

Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

12.2. Kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes; Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas.

12.3. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatos:

­ – Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys medžiojamosios gyvūnijos ištekliai – vienas iš natūralios gamtinės aplinkos objektų, kuriuos saugo ir kuriuos racionaliai naudoti, atkurti bei gausinti reikalauja Konstitucija;

iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas; neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudarytos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms (gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir asmens teisėms ir interesams;

valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo būdus ir priemones; vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų yra medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas; medžioklė yra taikoma kartu su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, ne mažiau svarbiais ir turinčiais ne menkesnes tradicijas; kad ir kokiais organizaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros.

12.4. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Konstitucijos nuostatų suponuojamus medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus, 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo ir tai, kad:

pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, valstybė turi plačią diskreciją; įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt.; reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį; tai darydami teisėkūros subjektai yra saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų bei principų;

valdant (t. y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais; tad medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

12.5. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, kurie patys (jų nesiejant su juose gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių santykių dalykas; žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką, nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems asmenims, inter alia ir tokiems, kuriems jie priklauso privačios nuosavybės teise; taigi teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, inter alia medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį ir jų poreikį reguliuoti jų gausą; tai darant turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime, Konstitucijos 23 straipsnį aiškinant Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintų laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimo imperatyvų kontekste, būtina pabrėžti, jog valstybė turi konstitucinę priedermę rūpintis laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, apimantį inter alia laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); taigi saugant ir ginant asmens nuosavybės teises neturi būti pažeistas viešasis interesas laukinės gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gausinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją; šių dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso laukinės gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gausinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą, t. y. tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta; šis reikalavimas taikytinas ir teisės aktų, reguliuojančių atitinkamus visuomeninius santykius, leidybai, juose nustatytam teisiniam reguliavimui.

12.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius. Pažymėtina ir tai, kad siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs medžioklės ir su ja susijusius santykius reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, inter alia asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

V

Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies
atitikties Konstitucijai vertinimas

13. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą tiriama, ar Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam šio medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės.

14. Minėta, kad pareiškėjas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai abejoja iš esmės dėl to, kad, jo nuomone, juo nustatyta su konstitucine teise laisvai vienytis į asociacijas nesuderinama asociacijos pareiga priimti asmenį į narius, taip apribojant asociacijos narių laisvę nuspręsti, su kuo jie nori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka, t. y. taip nesudarant asociacijos nariams galimybės išreikšti valią dėl asmens narystės asociacijoje; taip ribojama Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje laiduojama asociacijų laisvė.

15. Sprendžiant dėl Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta:

pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius; siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti;

pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs medžioklės ir su ja susijusius santykius reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, inter alia asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus; tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

Minėta ir tai, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką; kita vertus, tokia asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų; Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo, konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

15.1. Minėta, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:

įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises;

įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savininkas turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, kuris nurodytas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje ir suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta išimtinė teisė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius).

Minėta ir tai, kad nors pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

15.2. Taigi, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, pareigą priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, įstatymų leidėjas ėmėsi reguliuoti naujų narių priėmimo į medžiotojų kolektyvą tvarką.

Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu apribota inter alia Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė, t. y. asociacijos narių teisė savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

15.3. Pareiškėjo prašymo kontekste vertintina, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu asociacijų laisvė apribota laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygų.

15.3.1. Minėta, kad pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą žemės sklypų savininkai turi šias teises, susijusias su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose: teisę bet kuriuo metu uždrausti medžioti savininkui priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) (ir panaikinti ankstesnį draudimą medžioti), teisę bet kuriuo metu nustatyti papildomas medžiojimo jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) sąlygas (tokiu atveju, kol žemės sklypo savininkas ir medžioklės plotų naudotojas nesudaro papildomas medžiojimo sąlygas nustatančios sutarties, medžioklė savininkui priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) yra laikinai draudžiama), taip pat teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka prašyti suformuoti jam priklausančiame (-iuose) žemės sklype (-uose) medžioklės plotų vienetą ir teisę, jį suformavus, įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka be konkurso gauti jame leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius.

15.3.2. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, be kita ko, buvo įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu tas savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą įgytąją teisę medžioti asmenys gali įgyvendinti dviem būdais – patys gaudami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose; teisės medžioti įgijimas ir įgyvendinimas nėra siejamas su reikalavimu būti žemės sklypo, kuriame, be kita ko, įgyvendinama ši teisė, savininku.

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtinta papildoma, palyginti su kitomis nustatytomis šiame įstatyme, privačios žemės sklypo savininko teisė, skirta užtikrinti jam galimybę įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklype.

15.3.3. Minėta ir tai, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo, patenkančio į tą medžioklės plotų vienetą, savininko (inter alia Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privataus žemės sklypo savininko, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam tame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės) teisėms užtikrinti būtinos inter alia to konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, be kita ko, pareiga užtikrinti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintą privačios žemės sklypo savininko teisę įstatyme nustatytomis sąlygomis tapti medžiotojų kolektyvo nariu, pareiga nemedžioti į jo naudojamus medžioklės plotus patenkančiame žemės sklype, kuriame jo savininkas uždraudė medžioti, pareiga, tokiam žemės sklypo savininkui nusprendus jam priklausančiame sklype nustatyti papildomas medžiojimo jame sąlygas, imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl šių sąlygų, ir nemedžioti jame tol, kol ji bus sudaryta, o ją sudarius, – laikytis nustatytų sąlygų.

Taigi minėtu Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatytos, be kita ko, medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo pareigos, skirtos inter alia jo naudojamuose medžioklės plotuose esančių privačios žemės sklypų savininkų teisėms užtikrinti.

15.3.4. Pabrėžtina, kad Medžioklės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu suteikus galimybę į medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo naudojamus medžioklės plotus patenkančio privačios žemės sklypo savininkui, nurodytam Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje, tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, įtvirtinus jo teisę nuspręsti jam priklausančiame žemės sklype nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas, o medžioklės plotų naudotojui medžiotojų kolektyvui nustačius atitinkamą pareigą priimti į savo narius tokį privačios žemės sklypo savininką, pareigą imtis priemonių, kad būtų sudaryta rašytinė sutartis dėl medžiojimo atitinkamame žemės sklype sąlygų, taip pat sudarius galimybę medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose, buvo siekta konstituciškai reikšmingo tikslo – derinti tarpusavyje susijusias konstitucines vertybes, t. y. pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamus žemės sklypo savininko, kuris nėra atitinkamų medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, interesus ir pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginamus atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, interesus. Kartu tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą užtikrinti laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą.

15.3.5. Kita vertus, Medžioklės įstatyme įtvirtintos privačios žemės sklypo savininko teisės tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, nustatyti papildomas medžiojimo sąlygas jam priklausančiame žemės sklype, taip pat galimybė medžiotoju esančiam privačios žemės sklypo savininkui pačiam gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete arba medžioklės plotų naudotojui leidus ar pakvietus jį medžioti medžioklės plotų naudotojo naudojamuose medžioklės plotuose, vertintinos kaip pakankamos priemonės pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti, nes tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos jo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype. Todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį ginamiems privačios žemės sklypo savininko interesams užtikrinti nebuvo būtina Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje papildomai įtvirtinti atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, pareigos priimti medžiotojo bilietą turintį privačios žemės sklypo savininką, kuriam jo naudojamuose medžioklės plotuose nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, į medžiotojų kolektyvo narius.

Pabrėžtina, kad tokiu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu paneigta medžiotojų kolektyvo teisė spręsti dėl minėto naujo nario – Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto privačios žemės sklypo savininko priėmimo ir taip atitinkama medžiotojų kolektyvo teisė priimti į medžiotojų kolektyvą naujus narius šiuo aspektu paversta atitinkama jo pareiga.

Taigi konstatuotina, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nurodytu aspektu pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį ginama atitinkamo medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, laisvė apribota labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems tikslams pasiekti, t. y. nesilaikant iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 67-3335) 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, veikiantis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nustatyta tvarka, privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam medžiotojų kolektyvo naudojamame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai   Elvyra Baltutytė
                                                           Vytautas Greičius
                                                           Danutė Jočienė
                                                           Vytas Milius
                                                           Daiva Petrylaitė
                                                           Janina Stripeikienė
                                                           Dainius Žalimas