Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl konkursų į teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas pripažinimo negaliojančiais

Byla Nr. 6/2018

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PROFESIONALIOJO SCENOS MENO ĮSTATYMO NR. IX-2257 11 IR 13 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2019 m. birželio 25 d. Nr. KT18-N9/2019
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 12 d. posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 6/2018 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-8/2018 ištirti, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo, priimto 2017 m. gegužės 11 d., 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. liepos 3 d. įsakymo Nr. P-101 „Dėl darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia“ panaikinimo ir ieškovo grąžinimo į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (toliau – ir LNOBT) generalinio direktoriaus pareigas.

Civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovas 2016 m. rugsėjo 15 d. laimėjo konkursą į LNOBT generalinio direktoriaus pareigas ir kultūros ministro 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. P-145 buvo priimtas į šias pareigas penkerių metų laikotarpiui nuo 2017 m. liepos 19 d. iki 2022 m. liepos 19 d. 2016 m. lapkričio 8 d. su ieškovu buvo sudaryta darbo sutartis, kurioje šalys susitarė, kad ji įsigalios 2017 m. liepos 17 d., o ieškovas pradės dirbti 2017 m. liepos 19 d. Tačiau kultūros ministro 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. P-84 jo 2016 m. lapkričio 8 d. įsakymas Nr. P-145 pripažintas netekusiu galios.

Kultūros ministro 2017 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. P-101, vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos darbo kodekso 53 straipsnio 7 punktu ir 2017 m. gegužės 11 d. priimto Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, minėta 2016 m. lapkričio 8 d. sudaryta darbo sutartis pripažinta pasibaigusia ir pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį LNOBT įpareigotas išmokėti ieškovui kompensaciją už 1 mėnesio darbo laikotarpį.

Vilniaus apygardos teismas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti dėl nagrinėjamoje civilinėje byloje aktualių Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šias argumentais.

2.1. Pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami asmenų, iki Įstatymo įsigaliojimo laimėjusių konkursą į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, teisėti lūkesčiai įsidarbinti ir dirbti pagal darbo sutartį einant pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo. Konkurso galiojimas pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas siejamas su faktu, ar asmuo pradėjo eiti pareigas, nors, pareiškėjo nuomone, jau konkurso laimėjimas sukuria subjektines teises ir sudaro teisinę prielaidą darbo santykiams atsirasti. Konkursą pripažįstant negaliojančiu po konkurso rezultatų nustatymo ir darbo sutarties sudarymo su konkurso nugalėtoju, suvaržomos konkurso nugalėtojo įgytos teisės. Todėl tokia Įstatymo nuostata galimai pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

2.2. Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžė jau pasibaigusių konkurso teisinių santykių teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Principas lex retro non agit civiliniuose santykiuose nėra absoliutus, tačiau tokio principo išimties pritaikymas turi būti proporcingas ir pagrįstas reikšmingu visuomeniniu interesu. Todėl, pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas, Įstatymu kitaip sureguliuodamas jau susiklosčiusius civilinius santykius, atsiradusius iš viešo konkurso, galėjo pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą ir šiuo aspektu.

II

Suinteresuoto asmens atstovo argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo Seimo nario Vytauto Juozapaičio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Ginčijama Įstatymo nuostata, pagal kurią iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykęs konkursas į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, kurio nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau dar nepradėjo eiti pareigų, laikomas negaliojančiu ir turi būti rengiamas iš naujo, nepažeidžia konkursą laimėjusio asmens teisių, nes svarstant ginčijamo Įstatymo projektą atsižvelgta į tai, kad, konkurso laimėtojui nepradėjus eiti pareigų, faktiškai nesusiklostė darbo santykiai. Pagal Darbo kodekso (kaip ir Įstatymas, kurio nuostata ginčijama, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d.) 42 straipsnio 3 dalį darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti, todėl jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją. Be to, šioje byloje ginčijamu teisiniu reguliavimu nedraudžiama tokiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka siekti, kad konkursą organizavę subjektai atlygintų nuostolius.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijama Įstatymo nuostata nenumatyta grįžtamoji įstatymo galia. Darbo teisinių santykių pradžia laikomas darbo sutarties įsigaliojimas, o pradėdamas eiti pareigas asmuo turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus, galiojančius darbo sutarties įsigaliojimo dieną. Įstatymu nustatytas iš esmės naujas teisinis reguliavimas, t. y. nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems užimti šias pareigas, nustatytas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas, kurio nebuvo pagal ankstesnį teisinį reguliavimą. Todėl įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad įsigaliojus šiam įstatymui nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas pradėtų eiti tik tie asmenys, kurie atitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijus, nustatė tokį reguliavimą, pagal kurį konkursai nurodytoms pareigoms, surengti iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu jų nugalėtojai dar nebuvo nustatyti ir (ar) nepradėjo eiti pareigų, laikomi negaliojančiais ir turi būti rengiami iš naujo. Jeigu konkursas pasibaigė iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, jį laimėjusį pretendentą į pareigas priimantis asmuo neturi kompetencijos įvertinti, ar nugalėtojas atitinka naujus Įstatyme nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus. Todėl pretendentai turi būti įvertinti iš naujo, o tai gali būti atlikta tik surengus naują konkursą.

3.3. Nacionaliniai, valstybiniai ir savivaldybių teatrai ir koncertinės įstaigos yra viešieji juridiniai asmenys, kurių steigėja arba savininkė yra valstybė arba savivaldybė. Tokių įstaigų vadovams, siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir šių įstaigų valdymo kokybę, gali būti nustatyti aukštesni reikalavimai. Ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama, kad, galiojant naujiems reikalavimams, asmenys, kurių atitiktis šiems reikalavimams nėra patikrinta laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų, nepradėtų eiti nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigų.

3.4. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 5 dalį pirma nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo kadencija pradedama skaičiuoti jam laimėjus konkursą, įvykusį po ginčijamo Įstatymo įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.), todėl ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata siekta išvengti ydingos situacijos, kai asmuo, laimėjęs konkursą iki šio įstatymo įsigaliojimo, o pareigas pradėjęs eiti jam jau įsigaliojus, faktiškai galėtų eiti tas pačias pareigas tris kadencijas iš eilės. Konkursą pripažinus negaliojančiu, jame dalyvavusiems asmenims ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta jokių kliūčių gauti kompensaciją iš konkursą organizavusio asmens ir dalyvauti iš naujo rengiamame konkurse.

III

Byloje gauta medžiaga

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos teisės instituto direktorės dr. Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. Tomo Davulio rašytinės nuomonės.

4.1. Lietuvos teisės instituto direktorės dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucinio Teismo suformuotos oficialiosios konstitucinės teisėtų lūkesčių apsaugos ir lex retro non agit principų, t. y. dviejų konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, doktrinos. Įstatymas atgaline data negali paneigti jau įvykusio juridinio fakto, t. y. surengto konkurso nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms nugalėtojo nustatymo. Taigi tuo atveju, jei įvykusio konkurso nugalėtojas tenkina įstatymo reikalavimus nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti, jam turėtų būti sudaryta galimybė eiti šias pareigas nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu ginčijamu teisiniu reguliavimu konkurso galiojimas susietas su faktu, ar asmuo pradėjo eiti atitinkamas pareigas, nors sukurti subjektines teises ir sudaryti prielaidas darbo santykiams turėtų paties konkurso laimėjimas. Taigi įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu konkursą pripažindamas negaliojančiu po konkurso rezultatų nustatymo, galimai pažeidė asmenų, iki šio įstatymo įsigaliojimo laimėjusių konkursą, teisėtus lūkesčius eiti konkurso būdu laimėtas pareigas.

Nuomonės autorė pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia leidžiama tik tais atvejais, kai teisės aktu sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis, tačiau to nebuvo siekiama ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo įsiterpta į jau pasibaigusius santykius (konkurso į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovus nugalėtojas jau buvo nustatytas), ir taip galimai pažeistas principas lex retro non agit.

Dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota nė viena iš priemonių, galinčių padėti asmenims, kurių teisinei padėčiai aptariamieji pakeitimai turėjo įtakos, prisitaikyti prie teisinės situacijos, t. y. nebuvo nustatytas nei pereinamasis teisinis reguliavimas, nei vėlesnė įstatymo įsigaliojimo data, priešingai – ginčijamu teisiniu reguliavimu įsiterpta į jau pasibaigusius santykius.

4.2. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. T. Davulio rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad, pasirašius darbo sutartį, tarp civilinės bylos ieškovo ir atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos susiklostė darbo teisės normomis reguliuojami santykiai, kuriuose atsakovui, kaip darbdaviui, kilo pareiga nuo darbo sutartyje nustatytos datos priimti darbuotoją į darbą, o darbuotojui kilo atitinkamos pareigos ir teisės, inter alia teisė pradėti eiti pareigas laimėto teisėtai įvykusio konkurso pagrindu. Taigi asmuo, laimėjęs konkursą nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti, pagrįstai turėjo teisėtą lūkestį nuo darbo sutartyje numatytos datos pradėti eiti atitinkamos įstaigos vadovo pareigas. Toks lūkestis galėtų būti paneigtas tik tuo atveju, jei tarp šalių susiklostytų ypatingos aplinkybės (žinių apie save neatskleidimas, naujos paaiškėjusios ypatingos aplinkybės ir pan.); jas nustatyti yra darbo ginčą nagrinėjančios institucijos kompetencija.

Pasak nuomonės autoriaus, atsižvelgiant į aktualią oficialiąją konstitucinę teisinės valstybės principo ir darbo santykių reglamentavimo doktriną, darytina išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes ja yra paneigiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai. Toks įstatymo pakeitimas taip pat prieštarauja principui lex retro non agit, nes teisinio reguliavimo pataisomis buvo paneigtas asmens, laimėjusio konkursą ir įgijusio teisę užimti nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, pagrįstas lūkestis, kad jo teisėtai įgyta teisė bus įgyvendinta. Tačiau tai nereiškia, kad sutartis su darbuotoju negali būti nutraukta įstatymo numatytais atvejais ir tvarka.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

5. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų.

6. Seimas 2004 m. birželio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymą, kuris Seimo 2016 m. rugsėjo 20 d. priimtu ir 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo Nr. IX-2257 pakeitimo įstatymu išdėstytas nauja redakcija ir pavadintas Profesionaliojo scenos meno įstatymu.

6.1. Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja profesionaliojo scenos meno valstybinį valdymą, profesionaliojo scenos meno įstaigų sistemą ir veiklą, šių įstaigų finansavimą, darbuotojų darbo santykių, socialinių garantijų bei turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ypatumus.

6.2. Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesionaliojo scenos meno įstaigų sistemą sudaro inter alia nacionaliniai teatrai (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras) ir nacionalinė koncertinė įstaiga Lietuvos nacionalinė filharmonija, valstybiniai teatrai ir valstybinės koncertinės įstaigos, savivaldybių teatrai ir savivaldybių koncertinės įstaigos; nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos teisinė forma yra biudžetinė įstaiga (savininkė yra atitinkamai valstybė arba savivaldybė) arba viešoji įstaiga (steigėja ir savininkė yra atitinkamai valstybė arba savivaldybė); šių įstaigų paskirtis – įgyvendinti (arba padėti įgyvendinti) valstybės politiką profesionaliojo scenos meno srityje.

6.3. Pažymėtina, kad pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymą (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) nacionaliniai, valstybiniai ir savivaldybių teatrai ir koncertinės įstaigos finansuojami atitinkamai iš valstybės arba savivaldybės biudžeto lėšų, taip pat kitų viešųjų lėšų (16 straipsnis).

6.4. Taigi, kaip matyti iš Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 1 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio nuostatų, šis įstatymas skirtas, be kita ko, nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų, kurių teisinė forma yra biudžetinė įstaiga arba viešoji įstaiga, finansuojamų iš valstybės (savivaldybės) biudžeto ir kitų viešųjų lėšų ir įgyvendinančių (arba padedančių įgyvendinti) valstybės politiką profesionaliojo scenos meno srityje, veiklai reguliuoti.

7. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnyje „Nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų darbo santykių reglamentavimo ypatumai“ inter alia buvo nustatyta:

1. Nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai priimami į pareigas konkurso būdu Vyriausybės nustatyta tvarka.

2. Kultūros ministras nustato nacionalinio, valstybinio ir savivaldybės teatro ir koncertinės įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

3. Su konkursą laimėjusiu nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovu sudaroma darbo sutartis penkeriems metams.

4. Nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo kadencijų skaičius neribojamas.

<...>“

7.1. Seimui 2017 m. gegužės 11 d. priėmus Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsnio 3 dalis ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, pakeistas Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnis.

7.1.1. Iš Įstatymo travaux préparatoires matyti, kad juo siekta pagerinti nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų veiklą, užtikrinti vadovavimo šiems teatrams ir koncertinėms įstaigoms efektyvumą ir aukštą jų vadovų kompetencijos lygį, dėl to nustatytas ribotas jų kadencijų skaičius (t. y. ne daugiau kaip dvi kadencijos iš eilės), taip pat didinti šių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų atsakomybę – nustatytas reikalavimas jiems būti nepriekaištingos reputacijos.

7.1.2. Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnis papildytas nauja 2 dalimi, kurioje nustatyta:

Nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovai, taip pat pretenduojantys šias pareigas eiti asmenys turi atitikti nepriekaištingos reputacijos kriterijus. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

1) yra pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

2) yra pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 3 metai;

3) yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

4) yra uždraustos organizacijos narys;

5) yra atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, darbo pareigų pažeidimų ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai;

6) piktnaudžiauja alkoholiu, psichotropinėmis, narkotinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis;

7) yra pripažintas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus ir nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nepraėjo 3 metai;

8) yra pripažintas šiurkščiai pažeidęs kultūros ministro patvirtintas Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos taisykles ir nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nepraėjo 3 metai.“

7.1.3. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad buvusios Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2–10 dalys laikytinos atitinkamai 3–11 dalimis.

7.1.4. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 3, 4 dalyse (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta:

3. Kultūros ministras nustato nacionalinio, valstybinio ir savivaldybės teatro ir koncertinės įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

4. Su konkursą laimėjusiu nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovu sudaroma darbo sutartis penkeriems metams.“

7.1.5. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi pakeista Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 5 dalis. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 5 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) išdėstyta taip:

To paties nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar tos pačios koncertinės įstaigos vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.“

7.1.6. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi pakeista Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalis. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) inter alia nustatyta:

<...> Paaiškėjus, kad nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų, nurodytų šio straipsnio 2 dalyje, savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija priima sprendimą tokį vadovą atleisti iš pareigų ir nutraukia su juo sudarytą darbo sutartį.“

7.1.7. Taigi pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio (su 2017 m. gegužės 11 d. pakeitimais) 1–6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą:

asmenys, pretenduojantys į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, priimami konkurso būdu Vyriausybės nustatyta tvarka (1 dalis);

nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai, taip pat asmenys, pretenduojantys į šias pareigas, turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, inter alia neturėti teistumo už tyčinį nusikaltimą ar nusikaltimą, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei, nebūti per pastaruosius 3 metus pripažinti kaltais dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo, nebūti per pastaruosius 3 metus šiurkščiai pažeidę Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, nebūti per pastaruosius 3 metus šiurkščiai pažeidę kultūros ministro patvirtintų Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos taisyklių (2 dalis);

nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai ir asmenys, pretenduojantys į šias pareigas, taip pat turi atitikti kultūros ministro nustatytus kvalifikacinius reikalavimus (3 dalis);

su konkursą į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota darbo sutartis (5 metams) (4 dalis);

to paties nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar tos pačios koncertinės įstaigos vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės (5 dalis);

nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovas, neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos kriterijų, atleidžiamas iš pareigų nutraukiant su juo sudarytą darbo sutartį (6 dalis).

7.2. Palyginus Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnyje (su 2017 m. gegužės 11 d. pakeitimais) įtvirtintą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnyje pažymėtina, kad juo:

nustatytas naujas reikalavimas nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas, – jie turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus (2 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija)); atsižvelgiant į šį reikalavimą, nustatytas specialus nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo atleidimo pagrindas – paaiškėjus, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų (6 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija));

nustatytas maksimalus nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų kadencijų skaičius (5 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija)).

8. Įstatymo 3 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas“ inter alia nustatyta:

1. Šis įstatymas <..> įsigalioja 2017 m. liepos 1 d.

<...>

3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas tam tikram terminui priimti asmenys toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas iki šio termino pabaigos. Jeigu konkursas įstaigos vadovo pareigoms buvo surengtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, tačiau konkurso nugalėtojas dar nebuvo nustatytas ir (ar) nepradėjo eiti pareigų, toks konkursas laikomas negaliojančiu ir turi būti rengiamas iš naujo.

<...>“

8.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą:

nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, pradėjusiems eiti šias pareigas iki 2017 m. birželio 30 d., leidžiama toliau jas eiti iki termino, kuriam jie buvo priimti į pareigas, pabaigos;

konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo pradėti jų eiti, nes konkursai, kuriuos jie laimėjo, pripažinti negaliojančiais, t. y. šių konkursų rezultatai įstatymu yra panaikinti.

8.2. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį aiškinant kartu su Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) pažymėtina, kad nors pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, pradėjusiems eiti šias pareigas iki 2017 m. birželio 30 d., leidžiama toliau jas eiti iki termino, kuriam jie buvo priimti į pareigas, pabaigos, pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalį (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) jie turi būti atleisti iš šių pareigų, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

8.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu pripažinus negaliojančiais iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai dar nepradėjo eiti šių pareigų, t. y. įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, jų nugalėtojai nebegalėjo pradėti eiti pareigų, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitiko Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus.

8.4. Kaip minėta, Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta, kad su konkursą laimėjusiu įstaigos vadovu sudaroma darbo sutartis. Todėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į šioje konstitucinės justicijos byloje aktualias Darbo kodekso nuostatas.

8.4.1. Darbo kodekso 41 straipsnio „Darbo sutarties šalių ikisutartiniai santykiai“ 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. redakcija) nustatyta:

Darbuotojui parinkti į vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų pareigas, taip pat tokias pareigas, kurias eiti gali asmenys, turintys tam tikrų gebėjimų arba kuriems keliami ypatingi intelekto, fiziniai, sveikatos ar kiti reikalavimai, gali būti rengiamas konkursas. Pareigybių, dėl kurių rengiamas konkursas, sąrašą ir konkursų valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose ir viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, organizavimo ir vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, išskyrus įstaigas, kuriose pareigybių, dėl kurių gali būti rengiamas konkursas, sąrašą ir konkursų organizavimo ir vykdymo tvarką nustato specialūs įstatymai. Asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų būtų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.“

8.4.2. Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti; jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo.

8.4.3. Taigi, aiškinant Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą minėtų Darbo kodekso nuostatų kontekste pažymėtina, kad pagal jį:

konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo, remdamiesi Darbo kodekso 41 straipsnio 3 dalimi (2017 m. birželio 6 d. redakcija), reikalauti, kad su jais būtų sudaryta darbo sutartis;

konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjusių eiti šių pareigų, sudarytos darbo sutartys nebegalėjo įsigalioti ne dėl jų kaltės ir pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį jie įgijo teisę į nustatyto dydžio kompensaciją.

9. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Profesionaliojo scenos meno įstatyme (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nėra nustatyta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas paskelbimo terminų. Tokių terminų nebuvo nustatyta ir iki jo įsigaliojimo galiojusiame Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme, taip pat įgyvendinant šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 4 punktą priimtu kultūros ministro 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-426 „Dėl Konkursų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Konkursų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams tvarkos apraše, kuriuo buvo reguliuojama konkursų į šias pareigas organizavimo tvarka.

Konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas paskelbimo terminai nustatyti vadovaujantis Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi priimtu Vyriausybės 2017 m. balandžio 26 d. nutarimu Nr. 326 „Dėl Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos apraše. Šio aprašo 4 punkte nustatyta, kad konkursas skelbiamas:

prieš 4 mėnesius, iki pasibaigs nacionalinio teatro ar nacionalinės koncertinės įstaigos vadovo darbo sutarties terminas (4.1 papunktis);

prieš 2 mėnesius, iki pasibaigs valstybinio ar savivaldybės teatro ar valstybinės ar savivaldybės koncertinės įstaigos vadovo darbo sutarties terminas (4.2 papunktis);

per 15 darbo dienų nuo dienos, kai teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigybė įsteigiama, tampa laisva arba tapo žinoma (yra teisinis pagrindas), kad ji bus laisva (4.3 papunktis).

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Įstatymo nuostata, pagal kurią iki Įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus, itin talpus, apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (inter alia 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2017 m. birželio 26 d. nutarimas).

11.1. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai).

Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

11.3. Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. vasario 14 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

12. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtinos kai kurios aktualios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su konstitucinės žmogaus teisės į darbą įgyvendinimu.

12.1. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra aiškinama kaip bendro pobūdžio norma, reiškianti galimybę savo nuožiūra pasirinkti užsiėmimo rūšį; asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti būti priimtam į valstybės tarnybą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi su 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimai).

12.2. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai).

12.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju (be kita ko, gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu); teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems eiti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje, kaip antai profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai); kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (inter alia 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d., 2019 m. birželio 18 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl iš Konstitucijos kylančių reikalavimų asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, mutatis mutandis taikytinos ir kitiems asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų.

13. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad „valstybė remia kultūrą <...>, rūpinasi <...> meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“. Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime yra pažymėjęs, kad:

kultūros laisvės užtikrinimas, kultūros valstybinis rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija; kultūros rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra būtina kultūros laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės (apimančios kūrybos laisvę ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę), sąlyga;

valstybė yra konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus, perduotinus ateities kartoms; pagal Konstituciją valstybė privalo ne tik pati nekliudyti savaiminei kultūros plėtrai, bet ir pozityviais sprendimais (inter alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, propagavimą ir išsaugojimą;

konstitucinis kultūros vertybių prieinamumo imperatyvas suponuoja valstybės pareigą pačiai steigti ir išlaikyti valstybės institucijas (įstaigas, įmones, per kurias yra vykdomos valstybės funkcijos), kurių tikslas yra rūpintis kultūros plėtra (inter alia įstaigas, įmones, teikiančias viešąsias kultūros paslaugas), arba kitaip inicijuoti ir skatinti steigti kitas, ne valstybės, institucijas, kurių tikslas – rūpintis kultūros plėtra, ir jas išlaikyti.

14. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga, siekiant įgyvendinti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti kultūros laisvę ir valstybinį kultūros rėmimą, teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas inter alia valstybės (savivaldybių) įstaigoms, teikiančioms viešąsias kultūros paslaugas, veiksmingai puoselėti ir plėtoti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę. Atsižvelgiant į tai, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai, reguliuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems šiose įstaigose, juolab joms vadovaujantiems. Pažymėtina ir tai, kad šie įgaliojimai turi būti įgyvendinami laikantis Konstitucijos, inter alia paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

III

Profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

15. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų.

16. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiami asmenų, iki Įstatymo įsigaliojimo laimėjusių konkursą į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, teisėti lūkesčiai įsidarbinti ir dirbti pagal darbo sutartį einant pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo. Be to, pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas, Įstatymu kitaip sureguliuodamas jau susiklosčiusius konkurso santykius, galėjo pažeisti principą lex retro non agit.

17. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga, siekiant įgyvendinti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti kultūros laisvę ir valstybinį kultūros rėmimą, teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas inter alia valstybės (savivaldybių) įstaigoms, teikiančioms viešąsias kultūros paslaugas, veiksmingai puoselėti ir plėtoti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę; atsižvelgiant į tai, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai, reguliuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems šiose įstaigose, juolab joms vadovaujantiems.

Minėta ir tai, kad, Seimui 2017 m. gegužės 11 d. priėmus Įstatymą, kurio 3 straipsnio 3 dalis ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, pakeistas Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnis. Paminėtinos šios Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio (su 2017 m. gegužės 11 d. pakeitimais) naujos nuostatos, įtvirtintos Įstatymu:

nustatytas naujas reikalavimas nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas, – jie turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus;

nustatytas specialus nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo atleidimo pagrindas – paaiškėjus, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų;

nustatytas maksimalus nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų kadencijų skaičius.

Kaip minėta, iš Įstatymo travaux préparatoires matyti, kad juo siekta pagerinti nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų veiklą, užtikrinti vadovavimo šiems teatrams ir koncertinėms įstaigoms efektyvumą ir aukštą jų vadovų kompetencijos lygį, taip pat didinti šių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų atsakomybę.

Taigi pažymėtina, kad priimdamas Įstatymą, kurio 3 straipsnio 3 dalį ginčija pareiškėjas, įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, kylančią pareigą, siekiant užtikrinti viešąjį interesą, teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas valstybės (savivaldybių) įstaigoms, teikiančioms viešąsias kultūros paslaugas, veiksmingai puoselėti ir plėtoti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę, taip pat iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kylančius įgaliojimus, reguliuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems šiose įstaigose, juolab joms vadovaujantiems.

18. Sprendžiant, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, pažymėtina, kad, kaip minėta, iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, kylantys įstatymų leidėjo įgaliojimai, reguliuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems šiose įstaigose, juolab joms vadovaujantiems, turi būti įgyvendinami laikantis Konstitucijos, inter alia paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

18.1. Atskleidžiant konstitucinio teisinės valstybės principo turinį šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad:

pagal Konstituciją neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise;

konstitucinis teisinės valstybės principas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams suponuoja tokį reikalavimą, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius, kitaip būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą;

vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principas reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti; reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

18.2. Pareiškėjo prašymo kontekste aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo pradėti jų eiti, nes konkursai, kuriuos jie laimėjo, pripažinti negaliojančiais, t. y. šių konkursų rezultatai įstatymu yra panaikinti.

Minėta ir tai, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą:

konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo, remdamiesi Darbo kodekso 41 straipsnio 3 dalimi (2017 m. birželio 6 d. redakcija), reikalauti, kad su jais būtų sudaryta darbo sutartis;

konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjusių eiti šių pareigų, sudarytos darbo sutartys nebegalėjo įsigalioti ne dėl jų kaltės ir pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį jie įgijo teisę į nustatyto dydžio kompensaciją.

18.3. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu pripažinus negaliojančiais iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai dar nepradėjo jų eiti, t. y. įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, įsiterpta į jau pasibaigusius su šių konkursų organizavimu ir vykdymu susijusius teisinius santykius. Pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo pabloginta visų tokių konkursų nugalėtojų teisinė padėtis, nes įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus jie nebegalėjo pradėti eiti pareigų, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitiko Įstatymu nustatytus naujus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, įtvirtintus Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija), t. y. šie asmenys nebegalėjo realiai įgyvendinti pagal galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus įgytos teisės pradėti eiti nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas.

Kartu pažymėtina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaryta teisinių prielaidų įvertinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, reputaciją ir užkirstas kelias pradėti eiti pareigas ne tik tiems konkursų nugalėtojams, kurie būtų neatitikę Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų, bet ir tiems, kurie būtų juos atitikę, jeigu jų reputacija būtų buvusi įvertinta. Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta prielaidų kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

18.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalį (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovai turi būti atleisti iš šių pareigų, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų. Taigi šiuo teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos įvertinti kiekvieno nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo, taip pat iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusio konkurso į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas nugalėtojo, nepradėjusio eiti pareigų, individualią situaciją, siekiant užkirsti kelią eiti (pradėti eiti) tokias pareigas asmenims, kurie neatitinka Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

Kartu pažymėtina, kad Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo, kuri, kaip minėta, turi būti išmokama inter alia iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojams, nepradėjusiems eiti pareigų ne dėl jų kaltės, o dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, pati savaime negali būti laikoma proporcinga ir pakankama priemone asmenų, laimėjusių iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, bet nepradėjusių jų eiti, praradimams, patirtiems panaikinus konkursų rezultatus, kompensuoti.

18.5. Vadinasi, ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, turėjo grįžtamąją galią ir juo pabloginta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, įvykusių iki Įstatymo įsigaliojimo, nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, teisinė padėtis, taip pat pažeisti šių asmenų teisėti lūkesčiai pradėti eiti pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo, jeigu jie būtų atitikę Įstatymu nustatytą reikalavimą būti nepriekaištingos reputacijos; be to, šis teisinis reguliavimas, kuriuo visų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjo eiti šių pareigų, rezultatai yra panaikinti, nebuvo būtinas Įstatymo tikslams pasiekti ir suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą minėtų asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Taigi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, kad įstatymai ir kiti teisės aktai neturėtų grįžtamosios galios (lex retro non agit), taip pat asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo principų, kurie, kaip minėta, yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementai, pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą.

18.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

19. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Profesionaliojo scenos meno įstatyme (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nėra nustatyta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas paskelbimo terminų; tokių terminų nebuvo nustatyta ir iki jo įsigaliojimo galiojusiame Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme, taip pat įgyvendinant šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 4 punktą priimtu kultūros ministro 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu patvirtintame Konkursų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams tvarkos apraše, kuriuo buvo reguliuojama konkursų į šias pareigas organizavimo tvarka. Minėta ir tai, kad konkursų paskelbimo terminai nustatyti tik vadovaujantis Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi priimtu Vyriausybės 2017 m. balandžio 26 d. nutarimu patvirtintame Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos apraše.

Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnį Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės aktai (2 dalis). Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime, vertinti ministrų išleistų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas – tai yra atitinkamo (kompetentingo) administracinio teismo kompetencija.

20. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2016 m. balandžio 27 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai). Taigi, šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštaraujančia Konstitucijai, savaime neatkuriama iki Įstatymo įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad su iki Įstatymo įsigaliojimo surengtais konkursais į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai nepradėjo eiti pareigų, susijusius konkrečius teisinius ginčus nagrinėjantys teismai, kurie pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, viešąjį interesą, teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimdami sprendimus turi įvertinti pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat minėtų konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (TAR, 2017-05-22, Nr. 8567, identifikacinis kodas 2017-08567) 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai   Elvyra Baltutytė
                                                           Gintaras Goda
                                                           Vytautas Greičius
                                                           Danutė Jočienė
                                                           Gediminas Mesonis
                                                           Vytas Milius
                                                           Daiva Petrylaitė
                                                           Janina Stripeikienė
                                                           Dainius Žalimas