Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. birželio 7 d. nutarimas

DĖL VALSTYBĖS BIUDŽETO ASIGNAVIMŲ PASKIRSTYMO POLITINĖMS PARTIJOMS

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Politinių partijų įstatymo (2013 m. lapkričio 26 d. redakcija) 21 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad to pusmečio, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi atsižvelgiant į ankstesnių ir naujų Seimo rinkimų rezultatus ir apskaičiuojami proporcingai pagal Seimo narių turimus įgaliojimus, neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjas ginčijo Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams. Jo nuomone, nenustačius nurodyto teisinio reguliavimo, tais metais, kuriais įvyksta nauji Seimo rinkimai, nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo dėl atitinkamo biudžetinių metų laikotarpio valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo priėmimo datos priklauso, kurios politinės partijos gaus finansavimą ir koks bus jo dydis; tai suponuoja galimybę VRK piktnaudžiauti savo diskrecija priimant sprendimą dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms, sukuria politinių partijų interesų priešpriešą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, pagal kurią politinių partijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas, 128 straipsnio 2 dalį, iš kurios kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, be kita ko, nustatydamas politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką, naudojasi plačia diskrecija; jis gali pasirinkti valstybės biudžeto lėšas politinių partijų, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), finansavimo šaltiniu.

Įstatymų leidėjui pasirinkus valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu, jam pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, kyla pareiga nustatyti tokį santykių, susijusių su šiuo pasirinktu politinių partijų finansavimo šaltiniu, reguliavimo modelį, kuriuo būtų užtikrintas tinkamas, skaidrus ir viešas politinėms partijoms skiriamų valstybės biudžeto lėšų paskirstymas pagal įstatyme nustatytą procedūrą, be kita ko, aiškius, objektyvius kriterijus ir (ar) sąlygas, kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (įskaitant terminus), taip siekiant užtikrinti šio proceso skaidrumą ir objektyvumą, nesudaryti galimybių valstybės institucijoms, įgaliotoms paskirstyti valstybės biudžeto lėšas, piktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos viešąjį (valstybinį) finansavimą gauti politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs), taip pat negali nustatyti teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įtvirtintos tokios valstybės biudžeto lėšų skyrimo politinėms partijoms sąlygos, kurios neproporcingai pasunkintų jų galimybes įgyvendinti savo politinį siekį ar darytų neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal ginčyto Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti paskirstomi vadovaujantis ne bet kokių paskutinių Seimo rinkimų (daugiamandatėje rinkimų apygardoje, vienmandatėse rinkimų apygardose, įskaitant pakartotinį balsavimą vienmandatėse rinkimų apygardose), o būtent tokių, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, galiojančiais rezultatais. Taigi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiais Seimo rinkimų rezultatais turėjo būti vadovaujamasi skirstant valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti visais atvejais, taigi ir skirstant atitinkamų metų antrojo pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, asignavimus.

Konstitucinio Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, naudodamasis savo plačia diskrecija, kurią turi su politinių partijų finansavimu susijusių santykių reguliavimo srityje, neprivalo nustatyti, be kita ko, pareiškėjo ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, būtent tokio konkretaus valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti paskirstymo būdo (modelio), kokį nurodė pareiškėjas, t. y. tokio, pagal kurį tą pusmetį, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, minėti valstybės biudžeto asignavimai būtų paskirstomi pagal ankstesnių paskutinių ir naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus, šiuos asignavimus apskaičiuojant proporcingai atitinkamuose Seimo rinkimuose išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikui. Taigi, kaip konstatuota nutarime, tai, kad įstatymų leidėjas pareiškėjo ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nenustatė specialaus teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti būtų paskirstomi Seimo rinkimų metais, pagal Konstituciją negali būti traktuojama kaip legislatyvinė omisija.

Kartu pažymėta, kad nors pareiškėjo nurodytos legislatyvinės omisijos Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nėra, tai savaime nepaneigia jo abejonių dėl šiame straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams.

Aiškindamas ginčytą Politinių partijų įstatymo 21 straipsnį, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jame nustatyti kriterijai ir sąlygos, kuriuos turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti: ji turėjo būti registruota Juridinių asmenų registre, turėti įstatymų reikalaujamą skaičių narių ir nebūti pertvarkoma arba likviduojama; ji taip pat turėjo būti gavusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų paskutiniuose Seimo rinkimuose, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, ir tokių rinkimų rezultatai yra galiojantys.

Be to, ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatyta ir valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio nustatymo tvarka, šį dydį įgaliotas nustatyti subjektas – VRK, taip pat terminai, iki kurių VRK privalėjo pervesti šiuos asignavimus į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą, – atitinkamai ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos.

Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta dar viena sąlyga, kurią taip pat turėjo atitikti politinė partija, kad gautų valstybės biudžeto asignavimus savo veiklai finansuoti, – ji turėjo nebūti šiurkščiai pažeidusi šio įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo (VRK pripažinus, kad politinė partija padarė kurį nors iš šių pažeidimų, jai VRK sprendimu iki dvejų metų valstybės biudžeto asignavimai neskiriami).

Aiškinant Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytą ginčytą teisinį reguliavimą kartu su kitomis šio įstatymo, taip pat Politinių kampanijų finansavimo, Seimo rinkimų, Biudžeto sandaros įstatymų nuostatomis, nutarime konstatuota, kad:

– VRK privalėjo skirti valstybės biudžeto pusmetinius asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti toms politinėms partijoms, kurios atitiko Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytus kriterijus ir sąlygas, taip pat 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą sąlygą; tokį sprendimą VRK turėjo priimti ne vėliau kaip atitinkamai iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir iki lapkričio 15 dienos, kurios yra vėliausi terminai pervesti politinėms partijoms skiriamus biudžetinių metų atitinkamai pirmojo ir antrojo pusmečių valstybės biudžeto asignavimus;

– valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti buvo paskirstomi, be kita ko, pagal paskutinių Seimo rinkimų (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo) – būtent tokių rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai dar nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, – galiojančius rezultatus;

– atsižvelgiant į tai, kad Seimas renkamas ketveriems metams, politinės partijos, Seimo rinkimuose gavusios nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, turėjo teisę tokios pačios trukmės laikotarpį, t. y. ketverius metus, gauti valstybės biudžeto asignavimus, paskirstomus pusmetiniais asignavimais, t. y. iš viso aštuonis pusmečius; šių ketverių metų pusmetinių valstybės biudžeto asignavimų skirstymas pradedamas nuo po paskutinių eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios, t. y. nuo atitinkamų metų sausio 1 dienos, pagal paskutinių Seimo rinkimų, kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nenutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal ginčytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti tą pusmetį, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai (t. y. aštuntąjį pusmetį), buvo skirstomi pagal tuos pačius Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus ir kartu taikomus kriterijus ir sąlygas, kuriais remiantis šie asignavimai buvo skirstomi ir ankstesnius septynis pusmečius, nes Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta sąlyga, kad valstybės biudžeto asignavimai skiriami tik tokiai politinei partijai, kuri nėra šiurkščiai pažeidusi šio įstatymo arba padariusi šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo, paprastai galėjo būti įgyvendinta tik po lapkričio 15 dienos (VRK patikrinus atitinkamos politinės kampanijos finansines ataskaitas), kuri buvo vėliausias terminas VRK pervesti politinėms partijoms skirtus atitinkamų biudžetinių metų antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus.

Taigi, kaip konstatuota nutarime, įstatymų leidėjas ginčytame Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatė atitinkamą procedūrą, be kita ko, aiškius, objektyvius kriterijus ir sąlygas, taip pat kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (įskaitant terminus), taikomus valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui politinių partijų ketverių metų veiklai finansuoti, be kita ko, to pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nesudarė prielaidų valstybės biudžeto lėšas įgaliotai paskirstyti valstybės institucijai – VRK piktnaudžiauti jai suteiktais įgaliojimais ar neteisingai, neskaidriai skirstyti valstybės biudžeto lėšas ir taip pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus, taip pat nepaneigė politinių partijų, Seimo rinkimuose gavusių nustatytą procentą visų rinkėjų balsų, teisėtų lūkesčių minėtus valstybės biudžeto asignavimus gauti ketverius metus, t. y. tokios pačios trukmės laikotarpį, kokį tęsiasi Seimo kadencija (paskirstant šiuos asignavimus kas pusmetį, iš viso aštuonis pusmečius, įskaitant tą, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai), pradedant šių valstybės biudžeto asignavimų mokėjimus nuo po paskutinių eilinių Seimo rinkimų einančių biudžetinių metų pradžios.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad kitaip aiškinant Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje, 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą ir su juo susijusį kitą minėtą teisinį reguliavimą, be kita ko, taip, kad to antrojo pusmečio, per kurį įvyksta eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimai iki lapkričio 15 dienos turėjo (turi) būti paskirstomi pagal paskutinių naujų Seimo rinkimų galiojančius rezultatus, nebūtų paisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalies, 128 straipsnio 2 dalies, įstatymų leidėjui kylančio draudimo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos viešąjį (valstybinį) finansavimą gauti politinėms partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai (šiurkštūs).

Atsižvelgus į šiuos argumentus, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaravusiu konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, atsakingo valdymo principams. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad šio teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai konstatuota tik išaiškinus jį sistemiškai su kitu aptartuoju teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje, Seimo rinkimų, Biudžeto sandaros, Politinių kampanijų finansavimo įstatymuose. Todėl įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinio aiškumo imperatyvo, turėtų aiškiau sureguliuoti politinių partijų veiklai finansuoti skirtų valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms tvarką (be kita ko, terminus), suderindamas Politinių partijų įstatymo ir kitų minėtų įstatymų nuostatas.