Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl merų ir merų pavaduotojų pareiginių algų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutarimas

DĖL MERŲ IR MERŲ PAVADUOTOJŲ PAREIGINIŲ ALGŲ

Santrauka

Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, priimtu Seimo narių grupės inicijuotoje byloje, pripažinta, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio I skirsnio 5 punktas (2015 m. balandžio 21 d. redakcija), kuriame nustatyti savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginės algos dydžiui apskaičiuoti taikomi koeficientai, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Pagal ginčytą teisinį reguliavimą savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginės algos koeficientai skiriasi priklausomai nuo savivaldybės gyventojų skaičiaus, savivaldybes suskirsčius į dvi grupes pagal tai, ar šis skaičius yra didesnis, ar mažesnis negu 100 tūkst. gyventojų. Pareiškėjos nuomone, nustatyti tik šį vieną kriterijų yra per mažai objektyvu, nes skirtingų savivaldybių merams ir jų pavaduotojams tenkantys darbo veiklos iššūkiai yra skirtingi. Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo nutarime, pagal šį teisinį reguliavimą 5 savivaldybių, kuriose gyvena daugiau nei 100 tūkst. gyventojų (Vilniaus miesto, Vilniaus rajono, Kauno miesto, Klaipėdos miesto ir Šiaulių miesto), merų pareiginei algai apskaičiuoti taikomas koeficientas 19, jų pavaduotojams – 16, o kitų 55 savivaldybių merų pareiginei algai apskaičiuoti taikomas koeficientas 18, jų pavaduotojų – 15.

Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant, be kita ko, į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje laiduojama teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą turi būti užtikrinta reguliuojant ir valstybės bei savivaldybių politikų veiklą. Pagal Konstituciją privalo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės ir savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis atitiktų šių asmenų veiklos specifiką. Įstatyme reguliuojant valstybės ir savivaldybių politikų darbo užmokesčio dydžius, darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu vienos asmenų kategorijos atskiroms asmenų grupėms darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuoti, tačiau tai turi būti pagrįsta tam tikrais aiškiais, objektyviais kriterijais, kaip antai atskiroms šios kategorijos asmenų grupėms priklausantiems asmenims priskirtų funkcijų pobūdžiu, jų sudėtingumu, reikšmingumu, apimtimi, atsakomybe už šių funkcijų vykdymą. Tai pasakytina ir apie darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo požiūriu tai pačiai asmenų grupei priklausančių asmenų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimą: teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais, objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir, be kita ko, savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo; taigi savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgta ir į šią jų veiklos specifiką.

Iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo už darbą atlyginti teisingai kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, diferencijuojant savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžius, remtis aiškiais, objektyviais įstatyme įtvirtintais kriterijais, kurie yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas šių asmenų darbo apmokėjimo sistemą, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti jų darbo užmokesčio dydžių diferencijavimo kriterijus. Savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į savivaldybių gyventojų skaičių, tačiau diferencijuojant juos vien pagal šį kriterijų neturi būti pažeistas konstitucinis teisingo apmokėjimo už darbą imperatyvas. Įgyvendindamas savo diskreciją, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į savivaldybių ypatumus ir skirtumus, turinčius įtakos merų ir jų pavaduotojų veiklos apimčiai ir atsakomybės mastui, gali nustatyti ir kitus objektyvius kriterijus, lemiančius savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydį.

Taigi, kaip pabrėžta nutarime, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, naudodamasis pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį jam suteikta diskrecija nustatyti savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo sistemą ir reglamentuoti šių asmenų darbo užmokesčio dydžius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai būtų vienodi, nors jų atliekamų funkcijų sudėtingumas, veiklos apimtis, darbo pobūdis ir jiems tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą mastas dėl savivaldybių ypatumų, kaip antai jų dydžio, gyventojų skaičiaus skirtumų, teisinio statuso, gerokai skiriasi.

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad juo sudarytos prielaidos susiklostyti situacijai, kai vienai grupei priskirtų savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginei algai apskaičiuoti taikomas tas pats pareiginės algos koeficientas, nors šios savivaldybės tarpusavyje gerokai skiriasi gyventojų skaičiumi, dydžiu ar kitais ypatumais, lemiančiais skirtingą joms vadovaujančių merų ir jų pavaduotojų veiklos apimtį ir jiems tenkančios atsakomybės už priskirtų funkcijų vykdymą mastą. Toks savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginės algos koeficientų diferencijavimas, kai savivaldybės yra suskirstytos į dvi grupes vadovaujantis vieninteliu kriterijumi – savivaldybės gyventojų skaičiumi, kuris yra didesnis arba mažesnis negu 100 tūkst. gyventojų, yra nepakankamas, kad atitiktų iš konstitucinio teisingo apmokėjimo už darbą imperatyvo kylančius reikalavimus. Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčytu teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo už darbą atlyginti teisingai.

Atsižvelgus į tai, kad, šį Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, galėtų būti iš esmės sutrikdytas darbo užmokesčio mokėjimas savivaldybių merams ir jų pavaduotojams, nutarimo oficialus paskelbimas atidėtas. Kartu pažymėta, kad, paisant konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, įgyvendinant šį Konstitucinio Teismo nutarimą savivaldybių tarybų, išrinktų per 2019 m. vykusius savivaldybių tarybų rinkimus, įgaliojimų laikui išrinktiems savivaldybių merams ir paskirtiems jų pavaduotojams įstatymu negali būti nustatytas mažesnis darbo užmokestis nei jų kadencijos pradžioje.