Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinei ir ūkinei veiklai tirti

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas

Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinei ir ūkinei veiklai tirti

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą, pripažino, kad Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą“ prieštarauja Konstitucijai.

Konstituciniai reikalavimai, susiję su visuomenės intereso būti informuotai, žiniasklaidos laisvės ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo ir atskaitomybės visuomenei užtikrinimu

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta informacijos laisvė, kaip žmogaus prigimtinė laisvė, yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Iš Konstitucijos 25 straipsnio, kitų jos nuostatų, garantuojančių žmogaus laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kyla ir žiniasklaidos laisvė.

Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, aiškinamos kartu su 46 straipsnio 1 dalies, kitomis Konstitucijos nuostatomis, išreiškia ir konstitucinį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą. Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai, kaip ir konstitucinė informacijos laisvė, gali būti užtikrinamas tik jeigu valstybėje laisvai (tai nereiškia visiškai nevaržomai) funkcionuoja įvairios visuomenės informavimo priemonės; brandi ir išplėtota visuomenės informavimo priemonių sistema yra būtina viešojo intereso – visuomenės intereso būti informuotai užtikrinimo sąlyga. Konstitucija suponuoja tai, kad radijo ir televizijos transliavimo paslaugų rinkoje turi būti įvairių transliuotojų.

Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai suponuoja atitinkamas valstybės konstitucines priedermes. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) turi ne tik negatyvaus turinio pareigą nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, bet ir pozityvaus turinio pareigą imtis reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys. Konstitucijos 44 straipsnyje nustatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama (1 dalis), taip pat kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių (2 dalis). Be to, valstybė yra konstituciškai įpareigota ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti ne tik asmens teises, bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Nutarime konstatuota, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, jos ribos yra apibrėžtos Konstitucijoje. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, negalima aiškinti kaip leidžiančios informacijos laisve naudotis taip, kad būtų pažeistos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje minimos vertybės: žmogaus sveikata, garbė ir orumas, privatus gyvenimas, dorovė ar konstitucinė santvarka. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Tačiau bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina grįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir naudojimosi kitomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Šiame kontekste pabrėžta, kad naudojimasis informacijos laisve, jos įgyvendinimas visuomenės informavimo priemonėmis sietinas su ypatingomis priedermėmis ir atsakomybe; radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, specifiškumas šią atsakomybę dar labiau padidina.

Pažymėta ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 25 straipsnio 4 dalies, 135 straipsnio 2 dalies, kyla valstybės pareiga imtis veiksmingų priemonių prieš informacijos, kuria būtų kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija ar šmeižiama, sklaidą, taip pat prieš dezinformaciją, ypač organizuotą melagingos ar klaidingos informacijos skleidimą siekiant manipuliuoti visuomene, taip darant žalą Konstitucijos ginamoms ir saugomoms vertybėms, bei prieš karo propagandą, ypač agresijos tarptautinių santykių srityje kurstymą.

Konstitucinis Teismas priminė, kad informacija, kurią valstybė (jos institucijos) konstituciškai įpareigota per žiniasklaidą, be kita ko, radiją ir televiziją, skleisti piliečiams, gyventojams, yra susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu; tokios informacijos perdavimu siekiama visuomeniškai, konstituciškai reikšmingų tikslų, jos skleidimas visuomenei yra būtina įvairių valstybės funkcijų deramo vykdymo sąlyga. Valstybė gali pasirinkti įvairius tokios informacijos skleidimo per radiją ir televiziją būdus, t. y. įvairiais būdais teikti visuomenei atitinkamas viešąsias paslaugas.

Valstybės pareiga per žiniasklaidą skleisti visuomenei tokią informaciją ir tai, kad valstybės galimybės atitinkamas viešąsias paslaugas patikėti teikti privatiems transliuotojams yra ribotos, lemia konstitucinį būtinumą įsteigti visuomeninį radijo ir televizijos transliuotoją ir su jo veikla susijusius santykius reguliuoti taip, kad ši valstybės pareiga būtų deramai vykdoma. Pasaulio valstybių patirtis rodo, kad valstybės paprastai negali neturėti bent vieno radijo ir televizijos visuomeninio transliuotojo (paprastai įsteigto pačios valstybės); visuomeniškai, konstituciškai reikšmingą informaciją teikti visuomenei yra patikima ypatingam subjektui – visuomeniniam transliuotojui, įsteigtam ir veikiančiam kitokiais pagrindais negu privatūs (komerciniai) transliuotojai. Tai, kad Konstitucijoje nėra vartojama visuomeninio transliuotojo sąvoka, nereiškia, kad visuomeniniam transliuotojui iš Konstitucijos nekyla jokių reikalavimų, kuriuos lemia jo ypatumai, palyginti su kitais – privačiais (komerciniais) – transliuotojais.

Kaip Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime, visuomenės interesas būti informuotai, ypatinga visuomeninio transliuotojo misija ir funkcijos lemia tai, kad turi būti įsteigtas nacionalinis visuomeninis transliuotojas, – atitinkamas viešąsias paslaugas jis turi teikti taip, kad jos aprėptų visą visuomenę ir padėtų užtikrinti nacionalinius interesus, būtų skirtos pilietinei visuomenei ugdyti, kultūrai puoselėti; be nacionalinio visuomeninio transliuotojo, gali būti ir kitų visuomeninių transliuotojų, veikiančių ne visos valstybės (o, pavyzdžiui, regionų) lygmeniu, kurių misija gali turėti tam tikrų ypatumų, nulemtų jų klausytojų ir (arba) žiūrovų auditorijos specifikos.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kyla nacionalinio visuomeninio transliuotojo misija užtikrinti visuomenės interesą būti tinkamai informuotai, t. y. nacionaliniu lygmeniu skleisti visuomenei informaciją puoselėjant konstitucines ir bendras žmogiškąsias vertybes, ginant nacionalinius interesus, stiprinant demokratiją, ugdant pilietiškumą, pagarbą teisei, visuomenės atvirumą ir toleranciją, puoselėjant kalbą ir kultūrą, užkertant kelią dezinformacijai. Nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla įgyvendinant šią misiją turi būti grindžiama pliuralistinės demokratijos, objektyvumo, nešališkumo, pagarbos žmogaus orumui ir jo teisėms, įskaitant įsitikinimų ir jų raiškos laisvę, moralės ir etikos principais.

Konstitucinė visuomeninio transliuotojo, taigi ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo, misija suponuoja jai vykdyti būtiną jo nepriklausomumą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad turi būti sudarytos materialiosios, organizacinės, finansinės sąlygos visuomeniniam transliuotojui veiksmingai ją vykdyti, taip pat kad įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti užtikrintas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, kitų asmenų kišimosi į jo veiklą; tai yra būtina sąlyga, kad visuomeninis transliuotojas vykdytų savo misiją.

Pagal Konstituciją visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių ar kitokių); visuomeninio transliuotojo veikla negali priklausyti nuo partinių ar kitokių politinių preferencijų. Tačiau vien tai, kad valstybė yra visuomeninio transliuotojo steigėja, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į jo veiklą reiškia, kad jam turi būti laiduojama teisė laisvai, be išorinio kišimosi, paisant konstitucinės jo misijos, nustatyti savo programų struktūrą, laidų turinį, laiką ir pan. (nepriklausomumas informacijos laisvės požiūriu, t. y. redakcinis nepriklausomumas), taip pat įstatymų nustatyta tvarka savarankiškai organizuoti ir vykdyti savo veiklą per nepriklausomas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų ir organizacijų, kitų asmenų (įskaitant privačius (komercinius) transliuotojus) šio transliuotojo valdymo institucijas (institucinis nepriklausomumas). Šie visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo aspektai – redakcinis nepriklausomumas ir institucinis nepriklausomumas – yra neatskiriamai susiję. Neužtikrinus visuomeninio transliuotojo institucinio nepriklausomumo, kaip antai valdžios institucijoms ir pareigūnams kišantis į įstatyme nustatytų šio transliuotojo institucijų įgaliojimų vykdymą organizuojant jo veiklą, gali būti sudarytos prielaidos jiems daryti įtaką, be kita ko, nustatant šio transliuotojo programų struktūrą ir laidų turinį, t. y. pažeisti jo redakcinį nepriklausomumą.

Ypatinga visuomeninio transliuotojo, taigi ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo, konstitucinė misija suponuoja ir jo atskaitomybę visuomenei. Visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas nepaneigia jo pareigos atsiskaityti visuomenei už tai, kaip jis įgyvendina savo konstitucinę misiją, taip pat valstybės pareigos kontroliuoti, kaip šis transliuotojas įgyvendina savo konstitucinę misiją ir naudoja jai įgyvendinti skirtus išteklius, įskaitant valstybės jam skirtą finansavimą. Visuomeninis transliuotojas privalo ne tik viešai skelbti savo veiklos ataskaitas, kuriose pateikiama informacija apie tai, kaip vykdoma jo konstitucinė misija ir naudojami jai įgyvendinti skirti valstybės biudžeto asignavimai, bet ir įstatymų nustatyta tvarka atsiskaityti už savo veiklą Seimui, kaip Tautos atstovybei ir jo steigėjui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymu turi būti nustatytas toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolės modelis, kuris, viena vertus, sudarytų prielaidas valstybei veiksmingai vykdyti pareigą kontroliuoti, kaip šis transliuotojas įgyvendina savo konstitucinę misiją ir naudoja jai įgyvendinti skirtus išteklius, ir, kita vertus, būtų suderinamas su jo nepriklausomumu nuo valdžios institucijų, pareigūnų, kitų asmenų kišimosi į jo veiklą. Toks Konstitucijos suponuojamas nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos veiksmingos kontrolės modelis apima vidinę ir išorinę jo veiklos kontrolę.

Vidinė nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė – tai jo aukščiausiosios institucijos, turinčios įgaliojimus spręsti svarbiausius šio transliuotojo veiklos klausimus, atliekama arba organizuojama jo veiklos kontrolė, apimanti programų ir laidų struktūros bei turinio kryptingumo kontrolę (t. y. tokią jo veiklos stebėseną ir patikrą, kai jo programos ir laidos vertinamos ir šio transliuotojo misijos požiūriu), taip pat šiam transliuotojui valstybės skirtų išteklių naudojimo kontrolę, jo veiklos organizavimo ir vykdymo priežiūrą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tokia aukščiausioji nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucija turi susidėti ne iš valstybės pareigūnų ar tarnautojų, bet iš asmenų, kuriuos pagrįstai galima vadinti visuomenės, o ne kokių nors interesų grupių atstovais.

Išorinė nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė reiškia, kad kontroliuoti jo veiklą (kaip jis įgyvendina savo konstitucinę misiją ir naudoja jai įgyvendinti skirtus išteklius) turi atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos ir (ar) pareigūnai. Paisant nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo, jo veiklą turi kontroliuoti tokios valstybės institucijos ir (ar) pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir (ar) įstatymus vykdo savo įgaliojimus nepriklausomai, pirmiausia nuo politinės valdžios.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį Valstybės kontrolė turi įgaliojimus atlikti išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolę – atlikti valstybinį auditą, t. y. tikrinti šio transliuotojo veiklą ekonomiškumo, efektyvumo, rezultatyvumo požiūriu, vertinti jam patikėto valstybės turto valdymo ir naudojimo teisėtumą. Pavedimas Valstybės kontrolei, kuri savo konstitucinius įgaliojimus turi vykdyti nepriklausomai nuo kitų valstybės institucijų, be kita ko, Seimo, Prezidento, Vyriausybės, atlikti nacionalinio visuomeninio transliuotojo valstybinį auditą savaime nepažeidžia šio transliuotojo nepriklausomumo nuo valdžios institucijų, pareigūnų, kitų asmenų kišimosi į jo veiklą.

Apibrėžiant nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos parlamentinės kontrolės galimybę, nutarime pažymėta, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas, įskaitant parlamentinę kontrolę; vykdydamas Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte įtvirtintą įgaliojimą prižiūrėti, kaip vykdomas valstybės biudžetas, Seimas gali vykdyti ir įstatymais įsteigtų Seimui atskaitingų institucijų, kurios yra savarankiškos valstybės biudžeto asignavimų valdytojos, parlamentinę kontrolę; tuo tarpu nacionalinio visuomeninio transliuotojo atskaitomybė visuomenei reiškia, kad jis privalo įstatymų nustatyta tvarka atsiskaityti Seimui, kaip Tautos atstovybei ir savo steigėjui, už tai, kaip įgyvendina savo konstitucinę misiją ir naudoja jai įgyvendinti skirtus valstybės biudžeto asignavimus; taigi Konstitucija negali būti aiškinama taip, esą pagal ją nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos parlamentinė kontrolė nėra galima. Pabrėžta, kad Seimo narys yra ne politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų, interesų grupių, teritorinių bendruomenių, savo apygardos rinkėjų, o visos Tautos atstovas, todėl Seimo, jo struktūrinių padalinių vykdoma nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinė kontrolė savaime negali būti suprantama kaip Konstitucijos draudžiama asmenų, turinčių savų interesų, susijusių su šio transliuotojo veikla, atliekama jo veiklos kontrolė.

Tačiau Seimas savo prigimtimi ir esme yra politinė institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia ir kurios sprendimai grindžiami politiniais susitarimais bei kompromisais. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją Seimui atliekant nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinę kontrolę negali būti pažeidžiamas jo redakcinis nepriklausomumas (be kita ko, negali būti vykdoma cenzūrai prilygstanti jo programų ir laidų kontrolė) ir institucinis nepriklausomumas (kaip antai kišantis į įstatyme nustatytų šio transliuotojo institucijų įgaliojimų vykdymą organizuojant jo veiklą ir taip sudarant prielaidas daryti politinę įtaką programų ir laidų turiniui).

Taigi, nors pagal Konstituciją, inter alia jos 76 straipsnį, Seimas turi plačią diskreciją sudaryti laikinus struktūrinius padalinius – laikinąsias tyrimo komisijas, be kita ko, parlamentinės kontrolės funkcijoms vykdyti, jis negali sudaryti tokių komisijų, kurioms pavestu atlikti tyrimu būtų daroma žala žiniasklaidos laisvei, nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui. Pagal Konstituciją negali būti sudaromos tokios Seimo laikinosios tyrimo komisijos, kurioms būtų pavedama atlikti tyrimą, kuriuo galėtų būti sudarytos prielaidos perimti kitų valstybės institucijų, tarp jų Valstybės kontrolės, įgaliojimus atlikti išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolę, be kita ko, rengti tokius sprendimus, kuriuos pagal Konstituciją ir (ar) įstatymus gali priimti tik atitinkamą kompetenciją turinčios valstybės institucijos (jų pareigūnai).

Kita vertus, Seimas savo konstituciniams įgaliojimams įgyvendinti būtinai išsamiai ir objektyviai informacijai surinkti gali sudaryti laikinąją tyrimo komisiją, kai iškyla ypatingas, t. y. valstybinės svarbos, klausimas, susijęs su grėsme nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui, su įgaliotų atlikti išorinę šio transliuotojo kontrolę valstybės institucijų ir (ar) pareigūnų nustatytais faktais (teisės pažeidimais), rodančiais, kad šio transliuotojo veikla gali neatitikti jo konstitucinės misijos, kad jai įgyvendinti skirti valstybės biudžeto asignavimai naudojami netinkamai. Prieš sudarant tokią Seimo laikinąją tyrimo komisiją turi būti (be kita ko, tikslingumo aspektu) įvertinama, ar atitinkamo darbo negali atlikti kuris nors jau įsteigtas ir veikiantis Seimo struktūrinis padalinys, turintis įgaliojimus atlikti nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinę kontrolę.

Seimo nutarimo atitikties Konstitucijai vertinimas

Ginčyto Seimo nutarimo 1 straipsniu buvo sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija (toliau – Komisija), kuriai pavesta atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą. Šio nutarimo 4 straipsnyje detalizuoti Komisijai pavesto atlikti parlamentinio tyrimo klausimai, kurie pagal turinį gali būti suskirstyti į šias grupes:

– klausimai, susiję su LRT valdymo veiksmingumu ir jam skirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo teisėtumu, ekonomiškumu, efektyvumu;

– klausimai, susiję su LRT vykdomų viešųjų pirkimų teisėtumu, skaidrumu, nustatytos viešųjų pirkimų vykdymo priežiūros vidaus sistemos veiksmingumu;

– klausimai, susiję su LRT veiklos viešumo ir jo atskaitingumo visuomenei užtikrinimu;

– klausimai, susiję su korupcijos prevencijos LRT veikloje užtikrinimu;

– klausimai, susiję su LRT programos formavimu.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Valstybės kontrolės įstatymą Valstybės kontrolė, Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija, turi įgaliojimus savo iniciatyva arba Seimo pavedimu atlikti LRT valstybinį auditą – finansinį (teisėtumo) auditą, t. y. LRT lėšų ir turto valdymo, naudojimo, disponavimo jais teisėtumo ir jų naudojimo įstatymų nustatytiems tikslams vertinimą, ir veiklos auditą, t. y. LRT viešojo ir vidaus administravimo veiklos vertinimą ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu. Valstybės kontrolės įgaliojimai turi būti įgyvendinami vadovaujantis nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo, neutralumo ir profesionalumo principais. Kai atliekamas specifinių sričių auditas, Valstybės kontrolės pareigūnai turi teisę pasitelkti atitinkamų sričių specialistus ir audito įstaigas.

Taigi, Seimo pavedimas Komisijai atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, atsižvelgiant į detalizuotus šio tyrimo klausimus, traktuotinas kaip pavedimas atlikti LRT lėšų ir turto valdymo, naudojimo, disponavimo jais teisėtumo ir jų naudojimo įstatymų nustatytiems tikslams (be kita ko, LRT patikėtai nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijai įgyvendinti) vertinimą, LRT viešojo ir vidaus administravimo veiklos vertinimą ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu, t. y. kaip pavedimas Komisijai vykdyti dalį Valstybės kontrolei įstatymu nustatytų įgaliojimų atlikti LRT valstybinį auditą – finansinį (teisėtumo) auditą ir veiklos auditą ir pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį jai priskirtų įgaliojimų atlikti išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolę – valstybinį auditą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad sudarant Komisiją ir pavedant jai atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą nesilaikyta konstitucinio reikalavimo paisyti nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo, t. y. draudimo sudaryti Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pavesta atlikti tokį tyrimą, kuriuo galėtų būti sudarytos prielaidos perimti Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus Valstybės kontrolės įgaliojimus, be kita ko, rengti tokius sprendimus, kuriuos pagal Konstituciją ir įstatymus gali priimti tik Valstybės kontrolė. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Komisija sudaryta nesant išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolę atliekančių valstybės institucijų ir (ar) pareigūnų nustatytų faktų (teisės pažeidimų), kurie rodytų, kad šio transliuotojo veikla gali neatitikti jo konstitucinės misijos, kad jai įgyvendinti skirti valstybės biudžeto asignavimai naudojami netinkamai.

Atsižvelgus į šiuos argumentus, pripažinta, kad ginčytas Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas (ne tik jo 1 straipsnis, kuriuo sudaryta Komisija ir jai pavesta atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, bet ir kitos šio nutarimo nuostatos, kuriomis nustatyta Komisijos sudėtis, detalizuoti pavesto tyrimo klausimai ir nustatytas pavedimo įvykdymo terminas) prieštarauja Konstitucijos 25 straipsniui, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.